CP v2

Tag: Ekologija

  • JAV upę nuo sausros išgelbėjo bebrai: mokslininkų eksperimentas per šešerius metus pakeitė viską

    Viename sausiausių JAV regionų Price upė ilgą laiką patyrė stiprų vandens trūkumą: seklėjo vaga, kai kur atkarpos visiškai išdžiūdavo, o žuvų populiacijoms grėsė žūtis. Kartu augo ir gaisrų rizika, nes sausros metu net nedidelė kibirkštis gali išplisti į plačius plotus.

    Tokiose situacijose įprastai ieškoma inžinerinių sprendimų, tačiau Jutoje pasirinktas gamtos paremtas kelias. Mokslininkų grupė pasiūlė atkurti tai, kas istorijoje daugelyje vietovių veikė savaime, – grąžinti bebrus, kurie savo užtvankomis keičia hidrologiją.

    Bebrų statomos užtvankos sukuria tvenkinius ir mažas šlapynes, kurios lėtina vandens tėkmę ir didina jo kaupimąsi kraštovaizdyje. Tai ypač svarbu sausros metu, kai vanduo upėse ne tik sumažėja, bet ir greičiau įkaista, o tai blogina sąlygas žuvims bei kitiems vandens organizmams.

    Susiformavę tvenkiniai tampa savotiškomis „refugijomis“: net jei dalis upės žemiau išdžiūsta, vandens gyvūnai gali išlikti gilesnėse, vėsesnėse vietose. Be to, šlapynės veikia kaip natūralūs filtrai, todėl vanduo dažnai būna skaidresnis, o dugne kaupiasi daugiau maistinių medžiagų.

    „Iš esmės leidome ekosistemai dirbti už mus: bebrų užtvankos padėjo sulaikyti vandenį ten, kur jo labiausiai trūko“, – sakė projekto tyrėjų komandos atstovė.

    Projektas, paremtas bebrų perkėlimu į problemines teritorijas, pradėtas 2019 metais. Tokia praktika vadinama translokacija – tai gyvūnų pervežimas iš vienos vietos į kitą, siekiant atkurti nykstančias funkcijas ekosistemoje arba sumažinti konfliktus kitur.

    Per kelerius metus bebrai įrengė pakankamai užtvankų, kad pokyčiai taptų apčiuopiami: kai kuriose atkarpose vandens lygis stabilizavosi, o upės būklė, anot vietos stebėjimų, tapo geriausia per pastaruosius metus. Kartu gerėjo ir sąlygos žuvims, o teritorija vėl pritraukė žvejus bei keliautojus.

    Price upė yra didesnio Kolorado upės baseino dalis, o šis regionas jau ne vienus metus susiduria su užsitęsusiomis sausromis. Vandens stygius čia reiškia ne tik mažesnius upių debitus, bet ir spartesnį ekosistemų nykimą, didesnį dirvožemio išdžiūvimą bei didesnę gaisrų tikimybę.

    Mokslininkai pabrėžia, kad bebrų sukurti tvenkiniai ir šlapynės gali veikti kaip kraštovaizdžio „kempinė“: po liūčių ar sniego tirpsmo vanduo sulaikomas ilgiau ir lėčiau atiduodamas aplinkai. Tai nėra greitas vaistas nuo visų problemų, tačiau gamtos pagrindu paremtos priemonės vis dažniau vertinamos kaip ekonomiškai ir ekologiškai tvarus papildymas tradicinei vandentvarkai.

  • Australijos cukrinė skraiduolė atrodo lyg žaislas, bet be vargo sklendžia tarp medžių

    Cukrinė skraiduolė (Petaurus breviceps) – nedidelis Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis sterblinis žinduolis, dažnai vadinamas vienu mieliausių regiono gyvūnų. Iš pirmo žvilgsnio ji primena žaislinį posumą: pilkas švelnus kailis, didelės tamsios akys ir itin judrios ausys padeda orientuotis naktį.

    Šis gyvūnas prisitaikęs gyventi aukštai medžiuose, todėl ant žemės leidžiasi palyginti retai. Skraiduolės yra aktyviausios sutemus, o dieną paprastai slepiasi drevėse ar lapų lizduose, kur laikosi šiluma ir saugumas.

    Pagrindinis cukrinės skraiduolės „triukas“ – skraidymo plėvė, vadinama patagiumu: tai membrana, besitęsianti nuo priekinių iki užpakalinių galūnių. Šokdama ji išskleidžia keturias galūnes, įtempia plėvę ir taip ne tiek skrenda, kiek kontroliuotai sklendžia.

    Ilga uodega veikia kaip stabilizatorius ir „vairas“: padeda išlaikyti kryptį, koreguoti kūno padėtį ore ir tiksliau nusileisti. Tokia sklandymo technika leidžia efektyviai judėti tarp medžių, taupyti energiją ir greičiau pasiekti maisto šaltinius ar pasprukti nuo plėšrūnų.

    Suaugusi cukrinė skraiduolė paprastai sveria apie 100–160 gramų, tad dydžiu ji panaši į žiurkę, nors išskleidusi plėvę atrodo didesnė. Laukinėje gamtoje jos gyvenimo trukmė dažniausiai siekia apie 4–5 metus, tačiau nelaisvėje, esant tinkamai priežiūrai, gali būti ilgesnė.

    Pavadinimas susijęs su mityba: skraiduolės mėgsta saldžius augalų išteklius – nektarą, žiedadulkes, sultis ir kitus cukringus augalų išskyrimus. Vis dėlto jų racionas nėra vien „saldus“: jos taip pat medžioja bestuburius ir gali pasisavinti kitus baltymingus kąsnelius, priklausomai nuo sezono ir aplinkos.

    Didelės akys suteikia pranašumą naktį: geresnis matymas leidžia tiksliau įvertinti atstumą šuoliui ir sklandymui. Ausys gali judėti nepriklausomai viena nuo kitos, todėl skraiduolė lengviau nustato, iš kur sklinda garsas, ir greičiau reaguoja į pavojų.

    Mielas įvaizdis prisidėjo prie to, kad cukrinės skraiduolės kai kuriose šalyse tapo egzotiniu augintiniu. Tačiau gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad patenkinti jų poreikius nelaisvėje sudėtinga: reikia tinkamos mitybos, erdvės judėjimui, socialinio kontakto ir aplinkos, kuri leistų saugiai laipioti bei šokinėti.

    Cukrinės skraiduolės yra socialūs gyvūnai, dažnai gyvenantys grupėmis ir besidalijantys bendru lizdu. Tokios „šeimos“ gali saugoti savo teritoriją, o pasikeitus sąlygoms ar atsiradus stresui elgesys gali kisti, todėl spontaniškas sprendimas įsigyti egzotinį gyvūną neretai baigiasi problemomis.

  • Seismologas apie Krymo tiltą: atramos stovi įtrūkusiuose gruntuose, o kiekvienas drebėjimas silpnina

    Žemės drebėjimai Juodosios jūros regione gali tapti ilgalaikiu iššūkiu Krymo tiltui, nes atramos remiasi į geologiškai sudėtingus, įtrūkimų turinčius gruntus. Taip teigia Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Geofizikos instituto vadovas, geofizikas Oleksandras Kendzera.

    Anot jo, problema nėra vien tik stiprūs drebėjimai, kurie akimirksniu sukelia didelę apkrovą konstrukcijoms. Ne mažiau svarbus ir dažnų, palyginti silpnų drebėjimų poveikis, kai mikroįtrūkimai ir grunto struktūros pokyčiai ilgainiui silpnina atramų stabilumą.

    Kas pavojingiausia tiltui?

    Eksperto vertinimu, Krymo tilto atramos stovi ant tvirtų gruntų, tačiau šie turi savybę išpurėti ir prarasti laikomąją galią. Tokiose zonose dėl tektoninių lūžių ir suskilinėjusios geologinės sandaros gali pasireikšti vadinamasis kaupiamasis efektas.

    „Atramų gruntai gali išpurėti, ten sena zona, daug įtrūkimų. Kiekvienas žemės drebėjimas, net ir ne labai stiprus, prisideda prie atramų ardymo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Specialistas atkreipia dėmesį, kad riziką didina ir vietinės geologinės sąlygos, kai objektas gali atsidurti dviejų tektoninių struktūrų sandūroje. Tokiais atvejais net vidutinio stiprumo drebėjimas gali sukelti neįprastai didelius grunto svyravimus konkrečioje vietoje.

    Ar drebėjimai kitur gali paveikti Krymą?

    Komentuodamas klausimą, ar tolimuose regionuose vykstantys drebėjimai gali turėti įtakos Juodosios ar Azovo jūrų baseinui, mokslininkas tokias prielaidas atmeta. Jo teigimu, skirtingų tektoninių plokščių ir struktūrų procesai paprastai nėra tiesiogiai susiję taip, kad vienas įvykis „išprovokuotų“ kitą už tūkstančių kilometrų.

    „Ne, tokie žemės drebėjimai vyksta tektoninėse struktūrose, kurios su mūsų teritorija neturi nieko bendra“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Tuo pat metu pats Krymo regionas istoriškai laikomas seisminiu, o Juodosios jūros baseine fiksuojami tiek juntami, tiek silpni, dažnai gyventojų nepastebimi drebėjimai. Inžineriniu požiūriu svarbiausia ne vien jų skaičius, bet ir tai, kokius grunto virpesius jie sukelia konkrečioje tilto vietoje.

    Kodėl prognozuoti beveik neįmanoma?

    Mokslininkas pabrėžia, kad tiksliai pasakyti, kada ir kokio stiprumo drebėjimas įvyks Krymo tilto rajone, neįmanoma. Seismologijoje galima įvertinti riziką ir tikėtinus scenarijus, tačiau tikslaus laiko ir magnitudės prognozė išlieka nepasiekiama.

    „Niekas pasaulyje negali vienu metu tiksliai numatyti artimiausio žemės drebėjimo laiko ir stiprumo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Pasak jo, projektuojant infrastruktūrą seisminėse zonose paprastai remiamasi seisminiais žemėlapiais ir skaičiavimais, kaip drebėjimo metu elgsis gruntai po objektu ir aplink jį. Jei grunto svyravimų modeliai pakankamai aiškūs, konstrukcijas galima sustiprinti taip, kad jos atlaikytų numatomas apkrovas.

    Ekspertas neatmeta, kad projektuojant Krymo tiltą buvo atsižvelgta į galimus stiprius drebėjimus, tačiau akcentuoja, jog visiškai numatyti visų vietinių lūžių ir grunto elgsenos scenarijų neįmanoma. Ypač rizikingos situacijos gali kilti tada, kai drebėjimai sukelia pavojingus žemės plutos judesius ir grunto savybių pokyčius po atramomis.

    Mokslininkas taip pat mini, kad regione fiksuojami dešimtys drebėjimų per metus, o tai leidžia kalbėti apie ilgalaikę apkrovą infrastruktūrai. Net jei atskiri drebėjimai nėra pakankamai stiprūs, kad sukeltų akivaizdžius pažeidimus, jų visuma gali lemti lėtą konstrukcijų ir pagrindo degradaciją.

  • Indijoje rasta iki 15 metrų ilgio senovinės gyvatės fosilija: naujas varžovas titanoboa?

    Indijos Gudžarato valstijoje, Panandro regione esančioje rudosios anglies kasykloje mokslininkai aptiko itin didelės senovinės gyvatės fosilijų. Radinys aprašytas mokslinėje publikacijoje, o naujai rūšiai suteiktas pavadinimas Vasuki indicus.

    Tyrėjai iškasė 27 slankstelius, dalis jų buvo išlikę anatomiškai beveik pirminėje padėtyje. Toks išsidėstymas leidžia tiksliau vertinti gyvūno kūno proporcijas ir palyginti su kitais žinomais priešistoriniais smaugliais.

    Pagal slankstelių matmenis ir taikytus palyginamuosius skaičiavimus spėjama, kad ši gyvatė galėjo siekti apie 15 metrų ilgį. Skaičiuojama, kad kūno masė galėjo priartėti prie maždaug 1 000 kilogramų, nors tokie vertinimai išlieka apytikriai ir priklauso nuo rekonstrukcijos metodo.

    Mokslininkai nurodo, kad Vasuki indicus gyveno maždaug prieš 56 milijonus metų, ankstyvuoju eocenu. Tuo metu dabartinės Vakarų Indijos teritorijose vyravo šiltesnis klimatas, o pelkėtos aplinkos galėjo būti palankios dideliems plėšrūnams, kurie medžiojo iš pasalų.

    Pagal fosilijų anatomiją daroma prielaida, kad tai buvo galingas smauglys, grobį įveikdavęs kūno jėga. Tyrėjai pabrėžia, kad toks didelis gyvūnas greičiausiai nebuvo itin greitas ar vikrus, todėl jam labiau tiko staigus puolimas iš arti.

    Fosilijų duomenys rodo ir ypač stambų kūno sudėjimą: kai kurių slankstelių plotis siekia apie 11 centimetrų. Remiantis tuo, spėjama, kad gyvatės kūno skersmuo galėjo būti apie 44 centimetrus, o tai padėtų paaiškinti jos galimą jėgą ir medžioklės strategiją.

    Daugiau nei dešimtmetį didžiausios istorijoje gyvatės titulą dažniausiai lydėjo titanoboa, kurios ilgis vertintas maždaug apie 13 metrų, o masė galėjo viršyti 1 000 kilogramų. Titanoboa fosilijos pirmą kartą plačiai pristatytos po radinių Kolumbijos anglies kasykloje.

    Naujas radinys Indijoje gali koreguoti šį vaizdą, tačiau mokslininkai atsargiai vertina tiesioginį palyginimą. Nurodoma, kad titanoboa slanksteliai kai kuriais atvejais yra kiek didesni, todėl vien pagal ilgį dar neįmanoma tvirtai pasakyti, kuri gyvatė buvo masyvesnė.

    Tokie atradimai svarbūs ne tik dėl rekordų, bet ir dėl platesnio konteksto: jie padeda tikslinti, kaip kito gyvačių dydis, ekologinės nišos ir plėšrūnų vaidmuo po dinozaurų išnykimo. Kuo daugiau randama gerai išlikusių fosilijų, tuo tiksliau galima atkurti senovinių ekosistemų struktūrą ir klimatines sąlygas.

  • 15-metis sukūrė roboto vėžlį BURT: DI padeda aptikti povandenines grėsmes iki 96 proc. tikslumu

    Kanadoje 15-metis Evanas Budzas pristatė biologiškai įkvėptą povandeninį robotą-vėžlį BURT, skirtą jautrių vandens ekosistemų stebėsenai. Idėja gimė stebint vėžlius, kurie vandenyje juda tyliai ir taupiai, todėl jaunuolis siekė panašų principą pritaikyti technologijai.

    Skirtingai nei dauguma įprastų povandeninių dronų, kurie dažnai naudoja triukšmingus sraigtus, BURT kuriamas taip, kad vandenyje judėtų minkštais pelekais. Tokia konstrukcija turėtų sumažinti trikdymą vietos gyvūnijai ir leisti dirbti ten, kur koralų rifai ar augmenija yra ypač pažeidžiami.

    BURT remiasi kameromis, jutikliais ir duomenų apdorojimu, o grėsmių atpažinimui pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Viešai skelbta, kad sistema gali identifikuoti tokius požymius kaip koralų blukimas, plastiko atliekos ar invazinės rūšys, o aptikimo tikslumas nurodomas iki 96 proc.

    Tokios užduotys paprastai reikalauja daug žmogaus darbo: surinktos povandeninės vaizdo medžiagos peržiūros, rūšių identifikavimo ir pokyčių fiksavimo laike. DI čia gali tapti praktiniu įrankiu, nes automatizuoja pasikartojančią analizę ir greičiau atkreipia dėmesį į galimus problemų židinius.

    Jūrų ir gėlavandenių ekosistemų monitoringas tampa vis aktualesnis dėl klimato kaitos, taršos ir biologinės įvairovės nykimo. Koralų rifų būklė dažnai vertinama pagal vizualius požymius, todėl patikimas ir mažai trikdantis stebėjimo būdas gali padėti laiku pastebėti pokyčius.

    Be to, biomimetika, kai technologijos kuriamos remiantis gamtos sprendimais, pastaraisiais metais vis plačiau taikoma robotikoje. Tylesnis judėjimas ir mažesnė mechaninė intervencija svarbūs ne tik gyvūnų gerovei, bet ir duomenų kokybei, nes mažiau išbaidyta fauna reiškia natūralesnį vaizdą kameroms.

    Jei tokio tipo robotas galėtų veikti ilgiau autonomiškai, mokslininkai realiu laiku gautų daugiau duomenų apie taršos židinius ar staigius ekosistemų pokyčius. Praktikoje tai reikštų greitesnį reagavimą, pavyzdžiui, aptikus plastiko sankaupas, invazinių rūšių plitimą ar staigų rifų būklės blogėjimą.

    Nors viešai pateikiama informacija labiau primena prototipo pristatymą, pats krypties pasirinkimas atitinka bendrą tendenciją: mažesni, pigiau surenkami ir DI įgalinti jutiklių tinklai pamažu papildo tradicines ekspedicijas ir mokslinius tyrimus. Tokie projektai taip pat rodo, kad prasmingos inovacijos gali gimti ne tik laboratorijose, bet ir iš asmeninės smalsumo bei praktiško poreikio spręsti realias problemas.

    „Skirtingai nei tradiciniai povandeniniai dronai su triukšmingais sraigtais, šis robotas imituoja gamtą ir juda tyliau, todėl gali dirbti jautriose vietose jų netrikdydamas“, – sakė projekto pristatyme cituojami šaltiniai.

  • Čornomorske rusų dronas sustabdė „ADM“ aliejaus gamyklą: fiksuotas nuotėkis ir žala rezervuarams

    Ukrainos Čornomorsko mieste po rusų drono smūgio sustabdyta amerikiečių bendrovei „ADM“ priklausančios aliejinių kultūrų perdirbimo įmonės veikla. Apie tai bendrovė informavo žiniasklaidą, pabrėždama, kad šiuo metu svarbiausias prioritetas yra darbuotojų saugumas.

    Skelbiama, kad ataka įvyko 2026 metų balandžio 26 dieną, o nuo tada gamykla darbo neatnaujino. Pranešimuose taip pat nurodoma, kad įmonė buvo laikinai pristabdžiusi žaliavos supirkimą, kol įvertins situaciją ir galimybes saugiai tęsti veiklą.

    „Įmonės Čornomorske veikla kol kas lieka sustabdyta po 2026 metų balandžio 26 dieną drono smūgiu padarytos žalos. Mūsų darbuotojų saugumas yra aukščiausias prioritetas, todėl toliau atidžiai stebime situaciją“, – teigiama „ADM“ komentare.

    Pasak vietos žemės ūkio rinką stebinčių šaltinių, buvo apgadintas vienas augalinio aliejaus rezervuaras, o keli kiti galėjo būti pažeisti drono nuolaužomis. Dėl to fiksuotas dalinis aliejaus nuotėkis, o teritorijoje tęsiami atstatymo ir remonto darbai.

    Rinkos analitikai vertina, kad vienos gamyklos sustabdymas nebūtinai turėtų sukelti staigų saulėgrąžų aliejaus kainų šuolį, nes pasaulinėje augalinių aliejų rinkoje kainas gali slopinti didesnė pasiūla ir vangstantis vartojimas. Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu perdirbimo pajėgumų sumažėjimas jautriau atsiliepia saulėgrąžų supirkimo kainoms, nes krenta perdirbėjų aktyvumas ir silpnėja konkurencija dėl žaliavos.

    Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos pramonės infrastruktūra, įskaitant žemės ūkio perdirbimo įmones ir logistikos mazgus, išlieka dažnu rusų atakų taikiniu. Ekspertai pabrėžia, kad tokie smūgiai didina veiklos rizikas, ilgina tiekimo grandines ir gali turėti netiesioginį poveikį tiek vidaus rinkai, tiek Ukrainos eksportui per Juodosios jūros regioną.

  • Prie Černobylio vėl įsiplieskė dideli gaisrai: Ukraina nurodo priežastį, radiacija nekyla

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervato teritorijoje vėl fiksuojami stambūs miškų gaisrai. Ukrainos Valstybinė agentūra, atsakinga už Černobylio atskirties zonos valdymą, skelbia, kad nauji ugnies židiniai kilo po to, kai į teritoriją nukrito numuštų rusiškų dronų nuolaužos.

    Anot agentūros, dar visai neseniai ugniagesiams pavyko užgesinti kelias dienas trukusį gaisrą, tačiau situacija vėl komplikavosi. Nurodoma, kad gegužės 14 dieną užfiksuoti nauji gaisro židiniai Opachyčių gamtosauginėje mokslinių tyrimų teritorijoje.

    Gaisrų gesinime dalyvauja Černobylio rezervato padaliniai, Ukrainos gelbėtojai ir kelios valstybinės specializuotos įmonės, dirbančios radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir aplinkos stebėsenos srityse. Vietoje taip pat dirba išminuotojai, nes aptinkamos dronų liekanos ir galimos sprogmenų dalys.

    Agentūra pabrėžia, kad gesinimą apsunkina tiršti dūmai, išvartyti medžiai ir sunkiai pasiekiamas reljefas. Privažiavimui prie ugnies židinių naudojama sunkioji technika, įskaitant buldozerius, o dalis darbų atliekama benzininiais pjūklais valant kelią nuo nuvirtusių medžių.

    Nors pati vietovė išlieka jautri dėl 1986 metais įvykusios Černobylio katastrofos padarinių, institucijos skelbia, kad radiacijos fonas šiuo metu neviršija kontrolinių lygių. Automatinė radiacinės kontrolės sistema, anot Ukrainos pareigūnų, nefiksavo gama spinduliuotės dozės galios viršijimų.

    Taip pat teigiama, kad radiacinio fono rodikliai, lyginant su vidutinėmis mėnesio reikšmėmis, neperžengė matavimo paklaidos ribų. Tai reiškia, kad bent jau pagal operatyvius duomenis gaisrai kol kas nesukėlė papildomo radiologinio pavojaus.

    Černobylio atskirties zonoje gaisrai vertinami ne tik kaip įprastas miškų gaisrų incidentas. Dalis teritorijų dešimtmečius atsikūrinėjo po katastrofos, o ugnis gali naikinti buveines ir kelti riziką išjudinti radioaktyviomis dalelėmis užterštas miško paklotės nuosėdas.

    Ukrainos pareigūnai akcentuoja, kad karo metu papildomi pavojai kyla ir dėl smūgių bei nuolaužų, kurios gali sukelti naujus gaisrus sunkiai pasiekiamose vietose. Tokiais atvejais svarbiausia tampa greita židinių lokalizacija, kad ugnis neišplistų į didesnius miškų masyvus.

    „Rusijos atakos vėl kuria grėsmę unikaliai Černobylio zonos ekosistemai, kur kiekvienas naujas gaisras yra rizika miškams, gyvūnijai ir teritorijoms, kurios dešimtmečius atsikūrinėjo po 1986 metų katastrofos“, – teigiama Ukrainos Valstybinės agentūros pranešime.

  • Tyrimas: rūkas pilnas gyvybės ir gali mažinti oro taršą, bet jo vandens saugumas kelia klausimų

    Rūkas nėra vien sterili vandens lašelių dulksna ore – mokslininkų vertinimu, tai gali būti aktyvi mikroorganizmų terpė, kurioje bakterijos ne tik išlieka, bet ir auga. Nauji stebėjimai rodo, kad dalis rūko mikrobų gali prisidėti prie tam tikrų oro teršalų skaidymo.

    Tyrėjai, analizavę rūko lašelius ir oro mėginius prieš bei po rūko susidarymo, nustatė, kad nors bakterijų aptinkama ne kiekviename lašelyje, bendras jų kiekis visame rūko tūryje gali būti labai didelis. Skaičiuojama, kad viename rūko vandens lašelyje kartais gali būti apie 10 milijonų bakterijų.

    Didžiausią dėmesį tyrime patraukė metilobakterijos – mikroorganizmų grupė, galinti maitintis paprastais anglies junginiais. Tarp jų minimas ir formaldehidas – ore pasitaikantis teršalas, siejamas su fotocheminiu smogu ir prastesne oro kokybe.

    Mokslininkai pastebėjo, kad rūko aplinkoje bakterijos gali didėti ir dalytis, o formaldehidą naudoti kaip „kuro“ šaltinį augimui. Kai teršalo koncentracija tampa per didelė ir joms pačioms pavojinga, dalis bakterijų jį suskaido į anglies dioksidą, taip stabilizuodamos savo aplinką.

    Tokiu būdu mikroorganizmai veikia ne dėl „oro valymo“ tikslo, o dėl išlikimo: naudodamos teršalus kaip maisto šaltinį jos keičia cheminių medžiagų sudėtį ore. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog rūkas automatiškai panaikina taršą ar gali pakeisti emisijų mažinimo priemones.

    Ilgą laiką kai kuriose pasaulio vietovėse rūko vandens surinkimas buvo laikomas patraukliu būdu gauti geriamojo vandens regionuose, kur trūksta kritulių. Rūkas dažnai įsivaizduojamas kaip švarus, „natūraliai filtruotas“ vandens šaltinis.

    Tačiau nauji duomenys primena paprastą taisyklę: rūko vanduo nėra sterilus ir gali turėti tiek gyvų bakterijų, tiek ore esančių cheminių priemaišų. Dėl to prieš vartojimą tokį vandenį reikėtų tirti ir, jei planuojama gerti, atitinkamai apdoroti, nes sudėtis gali skirtis priklausomai nuo vietovės, taršos šaltinių ir meteorologinių sąlygų.

    Šie rezultatai stiprina kryptį, kuri vis dažniau akcentuojama atmosferos moksluose: biologiniai procesai ore ir debesų bei rūko lašeliuose gali turėti realų, nors ir ribotą, poveikį cheminių junginių apykaitai. Kitaip tariant, atmosferoje vyksta ne tik fizika ir chemija, bet ir biologija.

    Kartu mokslininkai pabrėžia neapibrėžtumą: dar nėra iki galo aišku, kokių rūšių mikroorganizmų rūke būna skirtinguose regionuose ir kokiomis koncentracijomis jie gali paveikti konkrečius teršalus. Dėl to tolimesni tyrimai sieks tiksliau įvertinti, kada ir kokiomis sąlygomis rūkas tampa reikšmingu „reaktoriumi“ ore vykstantiems procesams.

  • Kanados dugne aptiktas 9 000 metų stiklo kempinių rifas: kodėl jis unikalus ir trapus

    Kanados vakaruose, Britų Kolumbijos pakrantės vandenyse, driekiasi neįprastas „povandeninis kraštovaizdis“ – stiklo kempinių rifai. Mokslininkai nurodo, kad kai kurių šių rifų amžius gali siekti apie 9 000 metų, todėl jie susiformavo anksčiau nei garsusis Stounhendžas.

    Stiklo kempinės, dar vadinamos šešiakampėmis arba šešiabriaunėmis kempinėmis, priklauso senai gyvybės grupei. Jų „skeletas“ sudarytas iš silicio dioksido, todėl struktūros atrodo ažūrinės, primena nėrinius, tačiau yra trapios ir lengvai pažeidžiamos.

    Kaip atrasti rifai?

    Geologijos tarnybos Kanadoje mokslininkai praneša, kad rifai buvo identifikuoti 1987 metais Hekatės sąsiauryje ir Karalienės Šarlotės sąsiauryje. Ilgą laiką buvo manyta, kad tokio tipo rifai gamtoje išnyko prieš dešimtis milijonų metų, todėl šie radiniai tapo itin reikšmingi.

    Rifus formuoja kelios stiklo kempinių rūšys, galinčios suaugti tarpusavyje ir sudaryti bendrą, standų, bet trapių silicio struktūrų karkasą. Kai kempinės žūsta, ant jų „pastolių“ prisitvirtina naujos, taip rifas pamažu storėja ir plečiasi.

    Skaičiuojama, kad didžiausios sankaupos apima apie 700 kvadratinių kilometrų plotą. Dalis rifų yra 140–240 metrų gylyje, kur sąlygos palankios filtruojantiems organizmams: vanduo atneša maisto dalelių, o dugno aplinka išlieka palyginti stabili.

    Kodėl rifas toks trapus?

    Stiklo kempinės auga lėtai, o jų silicio karkasas gali sudužti nuo mechaninio poveikio. Mokslininkai pabrėžia, kad padaryta žala gali būti juntama labai ilgai, nes atsikūrimas užtrunka dešimtmečius ar net šimtmečius.

    Rifai jau buvo nukentėję nuo intensyvios žvejybos, ypač dugninio tralavimo, kuris fiziškai ardo dugno struktūras. Kanadoje daliai teritorijų buvo pritaikytos apsaugos priemonės, įskaitant ribojimus žvejybai, siekiant išsaugoti šias itin retas ekosistemas.

    Tokie rifai svarbūs ne tik kaip gamtos „reliktas“, bet ir kaip biologinės įvairovės židinys: sudėtinga struktūra suteikia prieglobstį įvairiems jūrų organizmams. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad jų apsauga yra ilgalaikė investicija į vandenynų ekosistemų atsparumą.

  • Mokslininkė surinko 10 tonų austrių kriauklių iš restoranų: kaip jos padeda atkurti rifus

    JAV jūrų mokslininkė Keisha Kenney per kelerius metus surinko daugiau nei 10 tonų panaudotų austrių kriauklių, kurias vietos restoranai ir žuvies turgūs būtų išmetę. Ši neįprasta „kolekcija“ tapo praktine priemone, padedančia atkurti pakrančių ekosistemas Pietų Kalifornijoje.

    K. Kenney dirba organizacijoje Orange County Coastkeeper ir vadovauja jūrų aplinkos atkūrimo projektams. Kartu su komanda ji bendradarbiauja su 15 vietos restoranų bei prekybos vietų, reguliariai surinkdama kriaukles ir nukreipdama jas ne į sąvartyną, o į atkūrimo darbus.

    Surinktos kriauklės gabenamos į specialias aikšteles, kur jos valomos, rūšiuojamos ir apdorojamos laikant saulėje. Taip sumažinama bakterijų ir patogenų rizika, o pačios kriauklės paruošiamos naudoti kaip pagrindas, prie kurio vėliau gali prisitvirtinti jaunos austrės.

    Kodėl austrių rifai svarbūs?

    Austrių rifai yra vienas efektyviausių natūralių vandens filtrų: austrės, maitindamosi, pašalina dalį perteklinių dalelių ir maistinių medžiagų, todėl vanduo gali skaidrėti. Be to, rifai slopina bangų energiją, taip mažindami pakrančių eroziją ir prisidėdami prie pakrančių atsparumo audroms.

    Ne mažiau svarbi ir biologinė įvairovė: rifai tampa buveinėmis daugeliui jūrų organizmų, o tai sustiprina visos ekosistemos stabilumą. Dėl šių priežasčių austrės dažnai vadinamos kertine rūšimi, nuo kurios priklauso platesnė pakrančių gyvybė.

    Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje smarkiai sumažėjo natūralių austrių rifų plotai, o tai siejama su tarša, pakrančių infrastruktūros plėtra, ligomis ir pergaudymu. Todėl kriauklių perdirbimo programos ir rifų atkūrimas vis dažniau laikomi praktiška, vietos bendruomenes įtraukiančia aplinkosaugos priemone.

    Projektą išpopuliarino socialiniai tinklai

    Be mokslinio darbo, K. Kenney aktyviai pasakoja apie procesą socialiniuose tinkluose ir rodo kriauklių surinkimo bei paruošimo užkulisius. Vaizdai, kuriuose matyti didžiuliai kriauklių kiekiai ir jų kelias iki pakrančių atkūrimo, sulaukė milijonų peržiūrų ir padėjo temai pasiekti gerokai platesnę auditoriją.

    Pati mokslininkė yra sakiusi, kad tokio dėmesio nesitikėjo, tačiau jį vertina kaip galimybę aiškiau paaiškinti, kodėl nedideli, vietiniai sprendimai gali turėti apčiuopiamą poveikį vandenyno ir pakrančių būklei. Ji tikisi, kad pavyzdys paskatins ir kitas bendruomenes kurti panašias kriauklių surinkimo bei atkūrimo iniciatyvas.