CP v2

Tag: Ekologija

  • Europa šyla sparčiausiai pasaulyje: naujas „Copernicus“ ir WMO raportas apie rekordines karščio bangas

    Europa pastaraisiais metais fiksuoja vis dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, o naujausios klimato apžvalgos rodo, kad žemynas šyla greičiau nei kiti pasaulio regionai. Dėl to auga su karščiu susijusios rizikos visuomenei, ūkiui ir ekosistemoms, o ekstremalūs reiškiniai vis dažniau tampa ne išimtimi, o tendencija.

    Copernicus klimato kaitos tarnybos ir Pasaulio meteorologijos organizacijos parengtoje Europos klimato būklės apžvalgoje pabrėžiama, kad didelė žemyno dalis susidūrė su aukštesnėmis nei daugiametės normos temperatūromis. Kartu daugelyje regionų sustiprėjo sausros požymiai, o tai didino ir miškų gaisrų tikimybę.

    Ataskaitoje aprašomi epizodai, kai Pietų Europoje temperatūra artėjo prie 46 laipsnių karščio, o net ir šiaurėje, įskaitant teritorijas netoli poliarinio rato, buvo fiksuojami neįprastai aukšti rodikliai. Toks kontrastas rodo, kad karščio bangos vis dažniau apima dideles teritorijas nuo šiaurės iki pietų.

    Karštį lydėjo ir didesnis miškų gaisrų mastas: kai kuriais sezonais ugnis paveikė rekordinio dydžio plotus, o dalis šalių vienu metu gesino keliasdešimt aktyvių židinių. Specialistai pabrėžia, kad šiltesnis ir sausesnis fonas pailgina gaisrų sezoną ir apsunkina jų kontrolę.

    Vienas pagrindinių veiksnių – Europos geografinė padėtis ir artumas Arkties regionui, kuris šyla gerokai sparčiau už pasaulio vidurkį. Arkties ledo ir sniego mažėjimas silpnina vadinamąjį atspindžio efektą, todėl daugiau saulės energijos sugeriama, o tai dar labiau skatina šilimą.

    Kitas svarbus aspektas – kintantys atmosferos cirkuliacijos modeliai, kurie gali ilgiau „užrakinti“ karšto oro mases virš tam tikrų regionų. Tokiomis sąlygomis karščio bangos užsitęsia, didėja naktinės temperatūros, o tai yra ypač pavojinga sveikatai, nes organizmas prasčiau atsistato.

    Ataskaitose akcentuojama, kad „pavojingai aukštos“ temperatūros turi realių pasekmių: nuo didesnio mirtingumo karščio periodais iki žalos žemės ūkiui, infrastruktūrai ir biologinei įvairovei. Šylant klimatui, daugėja ir jūrinių karščio bangų epizodų, kurie keičia jūrų ekosistemas ir gali paveikti žvejybą.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien tik reagavimo į ekstremalius įvykius nepakanka: būtina spartinti prisitaikymo priemones miestuose, sveikatos apsaugos sistemoje ir energetikoje, taip pat nuosekliai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Vertinant pastarųjų metų kreives, karštesnės vasaros Europoje vis dažniau laikomos nauja norma, o ne vienkartiniu nukrypimu.

    „Tokie išskirtiniai metai vis labiau tampa nauja norma“, – teigė viena iš ataskaitos autorių, atkreipdama dėmesį, kad ekstremalūs reiškiniai plečiasi tiek geografija, tiek intensyvumu.

  • Indijos milijardieriaus sūnus siūlo perkelti Pablo Escobaro begemotus: sprendimas kainuotų milijonus

    Indijos milijardieriaus Mukešo Ambani sūnus Anantas Ambani pasiūlė Kolumbijai alternatyvą radikalioms priemonėms prieš vadinamuosius Pablo Escobaro begemotus. Jis siekia, kad dalis sparčiai išplitusios populiacijos būtų perkelta į privatų Indijos laukinės gamtos rezervatą „Vantara“.

    Šie begemotai Kolumbijoje atsirado dar XX amžiaus pabaigoje, kai narkotikų baronas Pablo Escobaras į savo valdas atsivežė kelis egzotinius gyvūnus. Po jo mirties gyvūnai liko be kontrolės, o populiacija per kelis dešimtmečius išaugo iki daugiau nei 200 individų, todėl Kolumbijos institucijos ėmė kalbėti apie invazinės rūšies žalą ekosistemoms.

    Kolumbijos pareigūnai ir aplinkosaugos ekspertai ne kartą akcentavo, kad begemotai kelia riziką vietinei biologinei įvairovei ir žmonių saugumui. Šie stambūs gyvūnai keičia vandens telkinių būklę, niokoja augmeniją ir gali agresyviai elgtis, ypač saugodami teritoriją ar jauniklius.

    Anantas Ambani teigia, kad humaniškas sprendimas įmanomas, jei užtikrinamas saugus pervežimas ir priėmimo infrastruktūra. Pagal viešai aptariamus vertinimus, vien apie 80 begemotų perkėlimo operacija, įskaitant sedaciją, veterinarinę priežiūrą, logistiką ir karantiną, galėtų kainuoti apie 3 700 000 eurų.

    „Šie begemotai nepasirinko, kur gimti, ir nesukūrė aplinkybių, su kuriomis dabar susiduria“, – sakė Anantas Ambani.

    Jo siūlymas Kolumbijos valdžiai pateiktas tiesiogiai, tačiau realus įgyvendinimas priklausytų nuo leidimų, tarptautinių gyvūnų gerovės reikalavimų ir biologinio saugumo procedūrų. Tokiais atvejais paprastai būtina įvertinti, ar perkėlimas nepaskatins ligų plitimo, ar gyvūnams bus užtikrintos tinkamos sąlygos, o pati operacija nekels perteklinės rizikos.

    Kartu diskusijas kelia ir pats rezervatas „Vantara“. Nors jame laikoma daug gyvūnų ir deklaruojamos gelbėjimo bei priežiūros ambicijos, tarptautinėje erdvėje yra skambėję klausimų dėl dalies gyvūnų kilmės ir laikymo standartų, kuriuos Ambani šeima neigia, remdamasi Indijos Aukščiausiojo Teismo sprendimais.

    Kolumbijoje teisinė ir institucinė kryptis kol kas išlieka griežta: teismų ir aplinkosaugos sprendimuose akcentuojama, kad invazinė populiacija turi būti kontroliuojama, o priemonės gali apimti sterilizaciją ir, kai kuriais atvejais, sunaikinimą. Dėl to Ambani pasiūlymas tampa bandymu rasti kompromisą tarp ekologinės žalos mažinimo ir gyvūnų gerovės argumentų.

  • JAV siūlo iki 185 000 eurų už sprendimą, kaip sustabdyti invazines midijas Kalifornijoje

    Jungtinėse Valstijose ieškoma praktinio būdo sustabdyti invazinių gėlavandenių midijų plitimą, kuris jau dabar kelia riziką vandens tiekimui ir energetikos infrastruktūrai. JAV Rekultivacijos biuras paskelbė prizų iššūkį, kuriame už geriausius sprendimus numatyti piniginiai apdovanojimai, o bendra suma gali siekti iki 185 000 eurų.

    Problemos mastas siejamas su tuo, kad šios midijos yra itin smulkios, greitai dauginasi ir lengvai patenka į vamzdynus, filtrus, siurblius bei aušinimo sistemas. Kai kolonijos susiformuoja į tankius sluoksnius, įranga gali pradėti strigti, didėja gedimų tikimybė, o priežiūros ir valymo darbai tampa brangūs bei sudėtingi.

    Vandens ūkio specialistai pabrėžia, kad invazinės midijos pavojingos ne tik gamtai, bet ir kasdienėms paslaugoms, kurios priklauso nuo stabilios infrastruktūros. Vandens siurblinės, drėkinimo sistemos ir hidroenergetikos objektai yra tarpusavyje susiję, todėl sutrikimai vienoje vietoje gali sukelti platesnę grandininę reakciją.

    Kalifornijoje ši tema ypač jautri dėl didelės žemės ūkio priklausomybės nuo drėkinimo ir dėl ilgalaikių sausros periodų, kurie didina spaudimą vandens ištekliams. Kai vandens tiekimo sistemos turi dirbti maksimaliai efektyviai, papildoma biologinė tarša tampa realia finansine ir technine našta.

    Pagrindinis plitimo kelias siejamas su vandens transportu: midijos ir jų lervos gali keliauti pasislėpusios likutiniame vandenyje laivuose, priekabose, variklių aušinimo kanaluose ar balastinėse talpose. Problema ta, kad iš išorės laivas gali atrodyti sausas, tačiau vidinėse ertmėse vanduo išlieka, o kartu išlieka ir rizika pervežti invazinę rūšį į kitą telkinį.

    Dažniausiai minimos rūšys yra zebra, kvaga ir auksinė midija, kurios pasižymi gebėjimu greitai apauginti paviršius ir suformuoti itin tvirtas sankaupas. Dėl šios priežasties įprastos prevencijos priemonės ne visada pakankamos, o ilgalaikiam sprendimui reikia ir technologinių inovacijų, ir griežtesnio bioapsaugos režimo.

    JAV Rekultivacijos biuro paskelbtas iššūkis orientuotas į realiai pritaikomus sprendimus, kurie padėtų aptikti, sustabdyti ar sumažinti plitimą, pirmiausia ten, kur invazija gali sukelti didžiausią žalą infrastruktūrai. Iššūkis tęsis iki 2026 metų pabaigos, todėl tikimasi ne vien idėjų, bet ir prototipų ar metodų, kuriuos galima būtų išbandyti praktikoje.

    Kol vyksta sprendimų paieška, vandens telkinių naudotojai, ypač laivų savininkai, raginami kruopščiai valyti, nusausinti ir išdžiovinti įrangą prieš ją perkeliant į kitą vietą. Tokia kasdienė prevencija laikoma viena veiksmingiausių priemonių stabdyti invazinių rūšių judėjimą, kol nėra universalaus technologinio atsakymo.

    „Tai invazinės rūšys, kurioms čia ne vieta, ir jos kelia realią grėsmę geriamam vandeniui bei derliui“, – sakė vienas vandens invazinių rūšių specialistas, komentuodamas situacijos skubumą.

  • Černobylio zonoje gamta klesti, bet ne taip, kaip tikėtasi: mokslininkai fiksuoja pokyčius

    Praėjus 40 metų po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos, aplinkinė atskirties zona nėra virtusi „negyva dykuma“. Priešingai, čia sugrįžo gausi laukinė fauna ir tankūs miškai, o žmonių nebuvimas daugeliui rūšių tapo netikėta „apsauga“ nuo kasdienės ūkinės veiklos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia: gausesnė gyvūnija nereiškia, kad radiacija tapo palanki gyvybei. Tyrimai rodo, kad jonizuojančioji spinduliuotė gali daryti neigiamą poveikį organizmams, o dalis pokyčių – nuo pakitusių audinių iki vystymosi sutrikimų – fiksuojami ir šiandien.

    Pagrindinis veiksnys, kurį dažniausiai akcentuoja ekologai, yra priverstinė evakuacija ir ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas. Nebeliko intensyvios žemdirbystės, miškų kirtimo, nuolatinio triukšmo ir eismo, todėl daugeliui rūšių atsivėrė didelės vientisos buveinės.

    Tokiose sąlygose laukiniai gyvūnai gali daugintis ir migruoti be įprastų trikdžių, o augalija natūraliai atkuria buvusias ekosistemas. Tačiau tai nėra „grįžimas į praeitį“: radiacijos židiniai, gaisrų rizika ir dirvožemio tarša lemia, kad ekosistemų raida vyksta kitokiu keliu nei prieš avariją.

    Skirtingos mokslininkų grupės Černobylio zonoje fiksuoja įvairius biologinius efektus – nuo pakitusių medžių formų iki gyvūnų sveikatos problemų. Kai kuriais atvejais aprašomi navikiniai pakitimai, o taip pat neįprasti mikroorganizmų reiškiniai radioaktyviose aplinkose, kurie tebėra aktyvių diskusijų objektas.

    Pastaraisiais metais dėmesio sulaukė ir hipotezės apie galimą prisitaikymą. Pavyzdžiui, 2022 metais publikuotame tyrime apie medvarles buvo aptarta, kad atskirties zonoje jos vidutiniškai tamsesnės nei už jos ribų, o didesnis melanino kiekis teoriškai galėtų būti susijęs su apsauginiais mechanizmais.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vien radiacijos paaiškinimo gali nepakakti. Rezultatus gali veikti ir kiti veiksniai, tokie kaip sunkieji metalai ar specifinės vietovės sąlygos, todėl priežastinis ryšys tarp spalvos pokyčių ir radiacijos lygio išlieka tiriamas.

    Populiariojoje kultūroje Černobylis dažnai vaizduojamas kaip „mutantų“ teritorija, tačiau realybė gerokai nuosaikesnė. Ekologai ir radiobiologai zoną apibūdina kaip unikalią, bet sudėtingą natūralią laboratoriją, kur susipina žmonių nebuvimo nauda ir ilgalaikės taršos padariniai.

    „Miškas aplink Černobylio elektrinę knibžda medžių ir laukinių gyvūnų, bet jis nėra toks, koks buvo iki avarijos“, – sakė radiobiologė Carmel Mothersill.

    Praktikoje tai reiškia, kad gyvybė čia sugebėjo atsikurti, tačiau ekosistemos struktūra, rūšių santykiai ir sveikatingumas kai kuriose vietose gali skirtis nuo priešavarinių. Mokslininkams tai suteikia retą galimybę vertinti, kaip gamta reaguoja į ilgalaikę taršą, kai žmogaus spaudimas yra minimalus.

  • Jūros lygis kyla, žemė sėda: nauja grėsmė Kinijos pakrančių miestams, įskaitant Šanchajų

    Jūros lygio kilimas, spartėjantis dėl klimato kaitos, vis dažniau vertinamas kartu su kitu, mažiau matomu reiškiniu – sausumos sėdimu. Mokslininkai įspėja, kad ši dviguba rizika ypač pavojinga dideliems Kinijos pakrančių miestams, pirmiausia deltose įsikūrusiems urbanistiniams centrams.

    Pastarųjų dešimtmečių duomenys rodo, kad pasaulinis vidutinis jūros lygis kyla greičiau nei ankstesniais šimtmečiais, o pakrančių infrastruktūra tampa jautresnė net ir nedideliam vandens lygio pokyčiui. Kai tuo pačiu metu sėda ir pati žemė, santykinis jūros lygis mieste didėja dar sparčiau, o potvyniai iš retų įvykių gali virsti pasikartojančia problema.

    Jūros lygio kilimą lemia keli susiję procesai: šylantis vandenynas plečiasi, be to, prie jo prisideda tirpstantys sausumos ledynai ir ledyniniai skydai. Dėl šių priežasčių pakrančių zonose ilgainiui didėja audrų bangų prasiskverbimas į sausumą, druskingo vandens įsiskverbimas į požeminius vandenis ir apkrovos apsauginiams pylimams.

    Tačiau vien tik jūros lygio kilimas nėra visa istorija. Daugelio miestų pažeidžiamumą didina žemės paviršiaus sėdimas, kuris gali vykti natūraliai dėl nuogulų suslūgimo, bet dažnai pagreitėja dėl žmogaus veiklos, ypač intensyvaus požeminio vandens išgavimo ir didėjančios tankios statybos apkrovos.

    Didelė dalis Kinijos pakrančių megapolių yra įsikūrę upių deltose, kur gruntas sudarytas iš vandeniu prisotintų nuogulų. Tokiose vietovėse net ir be papildomų veiksnių būdingas lėtas suslūgimas, o spartus urbanizacijos tempas ir pramoninė veikla riziką padidina.

    Šanchajus dažnai minimas kaip vienas aiškiausių pavyzdžių, nes istoriškai dalyje miesto fiksuotas reikšmingas žemės paviršiaus nusėdimas, siejamas su požeminio vandens naudojimu. Įvedus griežtesnes gavybos taisykles ir taikant vandens valdymo priemones, sėdimo tempas kai kuriose teritorijose sumažėjo, tačiau kartu augantis jūros lygis reiškia, kad bendras potvynių pavojus išlieka aktualus.

    Ekspertai pabrėžia, kad dalį rizikos galima mažinti vietiniais sprendimais, net jei jūros lygio kilimas yra globalus reiškinys. Tarp svarbiausių priemonių – požeminio vandens išgavimo ribojimas, vandens grąžinimas į požeminius sluoksnius ten, kur tai įmanoma, ir statybų bei infrastruktūros planavimas atsižvelgiant į geologines sąlygas.

    Vis dažniau remiamasi ir palydoviniais matavimais, leidžiančiais sudaryti detalius žemės sėdimo žemėlapius, identifikuoti sparčiausiai besikeičiančias zonas ir nukreipti investicijas ten, kur poveikis būtų didžiausias. Tokie duomenys gali padėti miestams laiku stiprinti krantines, pertvarkyti lietaus nuotekų sistemas ir peržiūrėti naujų projektų reikalavimus.

    Kelių veiksnių susidėjimas reiškia, kad pakrančių miestams svarbu vertinti ne tik klimatines prognozes, bet ir tai, kas vyksta po kojomis. Ten, kur kylantis jūros lygis sutampa su sėdančia žeme, laiko pasiruošti gali būti mažiau, nei rodo vien tik globalios klimato kreivės.

  • Kas bus Kachovkos tvenkinio vietoje po 100 metų: ekologas prognozuoja Dnipro ateitį

    Po Kachovkos užtvankos suardymo ir staigaus vandens nuslūgimo teritorijoje prasidėjo spartūs gamtiniai pokyčiai. Ukrainos ekologas Valentynas Ščerby­na teigia, kad jei žmogus nesikiš, per artimiausius 5–15 metų čia natūraliai susiformuos nauja, bet istoriniu požiūriu šiam regionui būdinga ekosistema.

    Pasak jo, ši vietovė dar iki tvenkinio įrengimo buvo Didžiojo Zaporižios Luko dalis – plataus Dnipro užliejamų pievų, pelkių ir salpinių miškų kompleksas. Tokios teritorijos svarbios klimatui, vandens apytakai ir biologinei įvairovei, todėl jų natūralus atsikūrimas gali turėti reikšmės visam vidurinio ir žemutinio Dnipro baseinui.

    Ekologas primena, kad šios žemumos istoriškai ne kartą patirdavo didelius potvynius, o salpinės ekosistemos yra prisitaikiusios prie staigių vandens lygio šuolių. Dėl to, jo vertinimu, yra pagrindo tikėtis, kad dalis gamtinių funkcijų čia atsistatys ir po šio sukrėtimo, nors kai kurie pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

    Kalbėdamas apie žuvų išteklius, Ščerby­na pabrėžia, kad iki užtvankos Dnipre ir jo salpose gyveno apie 70 žuvų rūšių, įskaitant vertingas eršketines. Įrengus tvenkinį, migracija į nerštavietes tapo sudėtinga, o daliai rūšių populiacijos smarkiai sumenko, kai kurios, pasak eksperto, regioniniu mastu išnyko.

    Staigus vandens nuslūgimas dalį žuvų nuplovė žemyn, kita dalis žuvo seklumose, ypač jautriu neršto laikotarpiu. Ekologas atkreipia dėmesį, kad ypač didelė rizika tenka eršketinėms žuvims, kurių populiacijoms atsigauti prireikia dešimtmečių, o jų netektys gali būti sunkiai atstatomos.

    Paukščiams smūgis, pasak jo, sutapo su perėjimo sezonu, todėl daugiausia nukentėjo jaunikliai ir perinčios kolonijos užliejamose vietose. Vis dėlto nemaža dalis vandens ir pakrančių paukščių rūšių yra gana prisitaikančios, todėl, jei buveinės nebus trikdomos, jos gali per kelis sezonus persikelti ir vėl gausėti.

    Didelėje dalyje buvusio dugno liko stori dumblų sluoksniai, kurie išdžiūvę suskeldėjo, tačiau, pasak ekologų, tokios nuosėdos dažnai būna itin derlingos. Į įtrūkimus patekusios sėklos greitai sudygo, o vietomis ėmė formuotis tankūs karklų sąžalynai, kurie stabilizuoja dirvožemį ir sudaro sąlygas tolimesnei sukcesijai.

    Ščerby­na aiškina, kad laikui bėgant karklų tankmės natūraliai praretės dėl konkurencijos, atsivers plotai, kuriuose gali įsitvirtinti kitos medžių rūšys, įskaitant tuopas ir drebulę. Taip palaipsniui galėtų formuotis salpiniai miškai, būdingi periodiškai užliejamoms upių slėnių teritorijoms.

    Ilgesnėje perspektyvoje, per 50–100 metų, jei nebus vykdomas intensyvus teritorijos pertvarkymas, buvusi tvenkinio zona, anot eksperto, gali priartėti prie natūralesnės, laisviau tekančios upės slėnio būklės. Kartu jis pabrėžia, kad procesų greitį lems žmogaus veikla, Dnipro nuotėkio reguliavimas ir tai, ar teritorija bus palikta gamtinei raidai.

    Ekologas taip pat įspėja, kad didžiausia rizika kyla endeminėms rūšims, kurios gyvena tik šioje teritorijoje. Jei jų nebelieka, atkurti populiacijas praktiškai neįmanoma, todėl galutines išvadas, jo teigimu, bus galima daryti tik atlikus išsamius lauko tyrimus, kai tai leis saugumo sąlygos.

  • Panamoje dingo vandenyno apvellingas: reiškinys, palaikęs gyvybę 40 metų, šiemet neįsijungė

    Prie Panamos Ramiojo vandenyno pakrantės mokslininkai užfiksavo išskirtinę anomaliją: 2025 metais neįvyko sezoninis apvellingas – šaltų, maistinėmis medžiagomis turtingų vandenų pakilimas į paviršių. Tai pirmas toks atvejis per maždaug 40 metų stebėjimų, todėl tyrėjai ragina stiprinti vandenynų stebėseną.

    Apvellingas šiame regione paprastai suaktyvėja nuo gruodžio iki balandžio, kai sustiprėję šiaurės pasatai pajudina paviršinius vandenis ir leidžia iš gelmių kilti šaltesniam vandeniui. Kartu į paviršių patenka ir maistinės medžiagos, kurios maitina planktoną, o šis yra visos jūrinės mitybos grandinės pagrindas.

    Kaip nurodo tyrimą atlikę Smithsonian tropinių tyrimų instituto mokslininkai, šįkart mechanizmas nesuveikė dėl neįprastai silpnų vėjų. Dėl to pakrantės vandenys labiau įšilo, o vandenyno produktyvumas staigiai krito, nes į viršutinius sluoksnius nepateko įprastas maistinių medžiagų „papildymas“.

    Tokie pokyčiai paprastai greitai atsispindi biologiniuose rodikliuose: mažėja planktono gausa, prastėja sąlygos žuvų ištekliams, o visoje ekosistemoje ima stigti energijos. Tyrėjai pabrėžia, kad šis procesas Panamos pakrantėje ilgą laiką buvo vienas svarbiausių „variklių“, padedančių palaikyti gausias žvejybos zonas.

    Apvellingas reikšmingas ne tik žuvininkystei. Šaltesnis vanduo įprastai padeda mažinti šiluminį stresą koralų rifams, o taip pat palaiko vėsesnę vandens temperatūrą palei pakrantes, kurios jautrios karščio bangoms.

    Silpnesnis apvellingas reiškia šiltesnį paviršinį vandenį, o tai didina riziką tiek koralų būklei, tiek kai kurių rūšių migracijai ir išteklių persiskirstymui. Ilgainiui tokios sąlygos gali keisti ir vietos bendruomenėms svarbių žuvų gausą bei sezoniškumą.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tropinės apvellingo zonos pasaulyje vis dar ištirtos netolygiai, o jų pokyčiai gali turėti platesnių pasekmių nei vien regioninė ekologija. Vandenynas sugeria didelę dalį perteklinės šilumos, todėl vėjų, srovių ir temperatūrų pokyčiai gali turėti grandininį poveikį tiek vietos orams, tiek anglies apytakai.

    Tokie sutrikimai taip pat dažnai siejami su didesnio masto klimato svyravimais, kai atmosferos cirkuliacija laikinai pasikeičia. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienam sezonui nepakanka daryti galutinių išvadų apie ilgalaikę kryptį, todėl būtina nuosekli stebėsena ir duomenų palyginimas su ankstesniais metais.

    „2025 metais užfiksavome reiškinį, su kuriuo iki šiol nebuvome susidūrę: per visą stebėjimų laikotarpį šis gyvybiškai svarbus procesas taip ir neprasidėjo“, – teigė tyrimo autoriai.

    Pasak jų, atvejis yra aiškus signalas, kad vandenynų monitoringas turėtų būti stiprinamas, nes panašūs sutrikimai gali pasikartoti ir kituose regionuose. Kuo greičiau bus fiksuojami tokie pokyčiai, tuo tiksliau bus galima vertinti rizikas ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių bendruomenėms.

  • Vandeniu bėgantis baziliskas: mokslininkai išskyrė tris judesio fazes ir paaiškino, kodėl tai ne visiems

    Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantis paprastasis baziliskas, dar vadinamas „Jėzaus driežu“, trumpam gali įveikti vandens telkinį bėgdamas paviršiumi. Mokslininkai aiškina, kad tai nėra „stebuklas“: gyvūnas pasikliauja ypač dideliu greičiu ir tiksliai suderinta judesių seka.

    Norint išlikti virš vandens, kiekvienas žingsnis turi sukurti pakankamą į viršų nukreiptą impulsą, kad kūnas nespėtų panirti. Tyrimai rodo, jog vien pliaukšėjimo į vandenį nepakanka, o pagrindinė atrama susiformuoja po vandens paviršiumi.

    Mokslininkai bazilisko bėgimo ciklą skirsto į tris fazes. Pirmoji yra smūgis, kai koja dideliu greičiu trenkiasi į vandenį ir „užkabina“ atramos momentą.

    Antroji fazė dažnai apibūdinama kaip stūmimas: pėda juda žemyn ir atgal, aplink ją susidaro oro ertmė. Tuomet baziliskas spaudžia tankų vandenį po šia ertme, o būtent tai sukuria didžiausią keliamąją jėgą.

    Trečioji fazė yra atstatymas: koja turi būti labai greitai ištraukiama dar iki subliūkštant oro burbului, kuris kitaip „patemptų“ galūnę žemyn. Kitaip tariant, triukas veikia tik tada, kai greitis ir ritmas nepriekaištingi.

    Gebėjimą bėgti vandeniu lemia ne vien technika, bet ir sandara. Baziliskai turi dideles užpakalines kojas, o ant pirštų esančios odos ataugos kontaktuojant su vandeniu praplatėja, padidindamos atramos plotą.

    Vis dėlto šis mechanizmas veikia tik siaurame kūno masės diapazone. Didėjant driežui, jo svoris auga greičiau nei raumenų pajėgumas sukurti reikiamą impulsą, todėl daliai individų tokia strategija tampa per brangi energijos požiūriu arba tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

    Manoma, kad bėgimas vandeniu išsivystė kaip apsisaugojimas nuo plėšrūnų: taip galima greitai pasitraukti nuo sausumos grėsmės, išlaikant kontrolę, kur judama. Jei atstumas per didelis arba tempas krenta, baziliskas pereina prie kitos taktikos ir neria.

    Tyrėjai nurodo, kad šie ropliai gali išbūti po vandeniu stebėtinai ilgai, todėl prireikus vanduo tampa ne kliūtimi, o slėptuve. Tokia dviguba strategija paaiškina, kodėl baziliskas laikomas vienu įspūdingiausių judėjimo prisitaikymų tarp roplių.

  • Po smūgio Čornomorsko uostui į jūrą pateko saulėgrąžų aliejus: palydovai fiksuoja 40 kv. km dėmę

    Po balandžio 26 dieną įvykdyto smūgio Čornomorsko uostui Odesos srityje į Juodąją jūrą pateko didelis kiekis saulėgrąžų aliejaus. Vietos biologai ir aplinkosaugininkai perspėja, kad ant vandens susiformavusi plėvelė gali kelti rimtą grėsmę paukščiams ir daliai jūrų ekosistemų.

    Visuomeninės organizacijos „Žaliasis lapas“ vadovas, biologas Vladislavas Balinskis teigė, kad palydoviniai vaizdai balandžio 27 dieną rodė maždaug 40 kvadratinių kilometrų ploto aliejaus dėmę atviroje jūroje. Jo vertinimu, realus užterštumas gali būti didesnis, nes dalis teršalų galėjo pasklisti ir į netoliese esantį Suchojų limaną, su jūra sujungtą laivybos kanalu.

    Teršalų judėjimas priklauso nuo vėjo krypties ir srovių, todėl dėmė gali slinkti link pakrantės ir keisti formą. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad net jei aliejus nėra toks toksiškas kaip naftos produktai, pavojų lemia fizinis poveikis gyvūnams ir ilgalaikės pasekmės dugno buveinėms.

    Specialistai aiškina, kad augalinis aliejus ant vandens sudaro ploną plėvelę, kuri blogina deguonies apykaitą vandens paviršiuje ir mažina šviesos patekimą. Didžiausia artimiausių savaičių rizika siejama su paukščiais, nes balandžio pabaiga ir gegužė yra pavasarinės migracijos ir perėjimo pradžios laikotarpis.

    „Augalinis aliejus plunksnas pažeidžia kitaip nei mazutas: jos sulimpa, praranda šilumos izoliaciją, o paukštis greitai sušąla ir nuskęsta“, – sakė Vladislavas Balinskis.

    Pasak jo, ankstesni panašūs incidentai regione rodė, kad net ir surinkus šimtus nukentėjusių paukščių, išgyvena tik nedidelė dalis. Aplinkosaugininkai ragina gyventojus radus užterštų paukščių nebandyti jų „valyti“ savarankiškai, o kuo greičiau perduoti specialistams.

    Biologo vertinimu, per 2–4 mėnesius aliejus, veikiamas saulės, deguonies ir druskingumo, gali tirštėti ir polimerizuotis, daliai masės nusėdant ant dugno. Tokios nuosėdos gali kauptis įdubose ir tarp akmeninių keterų, kur žiemoja kai kurie organizmai ir formuojasi moliuskų sankaupos.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad dugno bendrijoms poveikis priklausys nuo to, kiek aliejaus realiai pateko į atvirą jūrą, kokios bus hidrodinaminės sąlygos ir ar teršalai bus išsklaidyti audrų. Taip pat keliama prielaida, kad vėlesniais sezonais audros gali pakelti užterštas nuosėdas ir sukelti pakartotinį poveikį jautrioms buveinėms.

    Valstybinė aplinkosaugos inspekcija pietvakarių apygardoje pranešė, kad per gaisrą uosto infrastruktūroje buvo pažeista talpykla, kurioje buvo apie 6 000 tonų saulėgrąžų aliejaus. Institucijos patvirtino, kad dalis produkto pateko į uosto akvatoriją, o vandens paviršiuje susidarė dėmė.

    Inspekcijos teigimu, teritorijoje įrengtos užtvaros teršalų plitimui riboti, uždaryta lietaus nuotekų sistema, kad likučiai nepatektų į vandenį, o laboratoriniams tyrimams paimti jūros vandens mėginiai. Taip pat nurodyta, kad dirvožemio tarša nebuvo fiksuota, nes uosto danga yra betoninė.

    Šis incidentas priminė ankstesnius didelio masto augalinio aliejaus išsiliejimus regione, kurie, pasak vietos specialistų, per trumpą laiką sukeldavo masinį paukščių žuvimą ir galimą poveikį retiems jūrų organizmams. Aplinkosaugininkai ragina tęsti stebėseną, o pakrantės tarnybas ruoštis gelbėjimo darbams, jei užterštumas pasieks krantą.

  • Kijevo Černobylio muziejuje atidaryta atnaujinta ekspozicija: 22 000 liudijimų ir naujas žvilgsnis

    Kijeve esantis Nacionalinis Černobylio muziejus balandžio 27 dieną pristatė atnaujintą ekspoziciją, skirtą artėjančiam 40 metų Černobylio atominės elektrinės avarijos sukakčiai. Muziejaus erdvės pertvarkytos per maždaug 2,5 metų, o lankytojams paruošta platesnė, aiškiau struktūruota pasakojimo linija.

    Pagrindiniu atnaujinimo akcentu tapo apie 22 000 eksponatų ir archyvinių liudijimų, atspindinčių likvidatorių, medikų, ugniagesių ir kitų dalyvių patirtis. Muziejuje pabrėžiama, kad tikslas buvo suderinti pagarbą liudininkams su šiuolaikine, jaunajai kartai suprantama ekspozicijos kalba.

    Atnaujinta ekspozicija aiškiai susieja istorinius įvykius su dabarties saugumo realijomis Ukrainoje. Muziejuje primenama, kad po Rusijos plataus masto invazijos 2022 metais Černobylio teritorija buvo užimta, vėliau ją išlaisvino Ukrainos gynybos pajėgos, tačiau objektas išlieka jautrus ir rizikingas.

    Šiame kontekste lankytojams pristatoma, kaip branduolinės saugos tema karo metu įgauna papildomą prasmę: nuo infrastruktūros apsaugos iki darbuotojų darbo sąlygų ir nuolatinio tarptautinių institucijų dėmesio kritiniams objektams.

    Muziejaus kūrėjai sako, kad ekspozicija pritaikyta skirtingoms auditorijoms: nuo likvidatorių ir jų artimųjų iki moksleivių. Dalis erdvių skirta edukacijai, kur gali vykti pamokos, taip pat numatytos sąlygos užsiėmimams vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.

    Atskira ekspozicijos dalis skirta dokumentams, kurie anksčiau buvo įslaptinti. Jie, muziejaus teigimu, padeda geriau suprasti, kaip sovietinė sistema valdė informaciją apie incidentus ir rizikas, o visuomenė ilgą laiką neturėjo pilno vaizdo apie avarijų ir gedimų mastą iki 1986 metų.

    Vienas iš ryškesnių atnaujintos ekspozicijos elementų yra erdvinė schema, leidžianti nuosekliai pamatyti, kaip keitėsi situacija elektrinėje iki sprogimo, jo metu ir po jo. Muziejus lankytojams pateikia chronologiją, kuri padeda suprasti, kaip per trumpą laiką kontrolė buvo prarasta ir kokias pasekmes tai sukėlė.

    Ekspozicijoje taip pat primenama ir Černobylio miesto istorija iki elektrinės statybų, siekiant parodyti, kad katastrofa palietė ne tik technologinį objektą, bet ir konkrečias bendruomenes bei regiono tapatybę. Muziejus skelbia, kad atnaujinta ekspozicija nėra galutinis etapas ir ateityje planuojama ją toliau plėsti.