CP v2

Tag: Ekologija

  • Gandrai vis dažniau užklysta į kiemus: ornitologas paaiškino, kas skatina paukščius

    Ukrainos Černihivo regione gyventojai vis dažniau pastebi gandrus, kurie be didelės baimės vaikšto privačiuose kiemuose ir priartėja prie žmonių. Ornitologų teigimu, toks elgesys nebūtinai reiškia staigų rūšies pokytį, tačiau aiškiai parodo, kaip stipriai paukščiai prisitaiko prie žmogaus aplinkos.

    Černihivo ornitologas Oleksandras Fedunas vietos žiniasklaidai aiškino, kad įspūdis, jog gandrai tapo drąsesni, neretai yra subjektyvus. Vis dėlto jis pabrėžė, kad žmonių kaimynystė gandrams jau seniai nėra neįprasta, o urbanizacija šią tendenciją tik stiprina.

    Specialisto teigimu, gandrai priskiriami sinantropinėms rūšims, kurios gyvena šalia žmonių, nes čia randa palankias sąlygas ir lengviau pasiekiamo maisto. Dėl to jie lizdus krauna ant elektros stulpų, pastatų stogų ar kitų konstrukcijų net ir gyvenviečių viduje, o žmonių judėjimas aplinkui tampa kasdienybe.

    Vasarą tokie susidūrimai su gandrais dažnėja ir dėl natūralaus sezoniškumo. Tai jauniklių auginimo metas, kai suaugę paukščiai priversti intensyviai ieškoti maisto ir dažnai renkasi vietas, kur jo galima rasti greičiausiai.

    „Dabar jiems reikia atnešti jaunikliams labai daug maisto, todėl jie aktyviai ieško grobio“, – sakė Oleksandras Fedunas.

    Anot ornitologo, gandrai dažnai maitinasi laukuose, pievose ar pakelėse, tačiau taip pat gali užeiti į kiemus, jei pajunta lengvai pasiekiamų maisto likučių. Tokiose situacijose žmonėms svarbu suprasti, kad paukščius labiausiai vilioja ne pats kiemas, o maisto signalai.

    Jei gyventojai nenori, kad gandrai vaikščiotų jų teritorijoje, rekomendacija paprasta: nepalikti maisto atliekų atvirose vietose. Tai apima ne tik tiesiogiai išmestas maisto liekanas, bet ir neuždarytus komposto kibirus ar lengvai pasiekiamus konteinerius, kuriuose paukščiai gali rasti ką nors lesalo.

    „Jei norite, kad gandrai neužeitų į kiemą, nepalikite maisto likučių. O jei jų vizitai netrukdo, galima ramiai į tai reaguoti, nes tai natūralus prisitaikymo procesas“, – teigė ornitologas.

    Specialistas taip pat pabrėžė, kad gandrai paprastai nėra agresyvūs paukščiai. Jo teigimu, praktikoje itin retai pasitaiko atvejų, kad gandrai rodytų agresiją žmonėms, ypač jei nėra provokuojami ar vejami.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad laukinių paukščių šėrimas gali turėti ir neigiamų pasekmių, jei tai virsta nuolatiniu įpročiu. Paukštis, pripratęs prie lengvo maisto šaltinio, gali prasčiau ieškoti natūralaus grobio, o pasikeitus sąlygoms ar žmonėms nustojus šerti, patirti stresą ir alkį.

    Gandrų vizitai į kiemus dažniausiai yra signalas apie žmogaus aplinkoje lengvai prieinamus išteklius ir sparčiai besikeičiantį kraštovaizdį. Ekspertai ragina laikytis paprastos taisyklės: stebėti paukščius galima, tačiau jų neprijaukinti ir nekurti priklausomybės nuo žmogaus paliekamo maisto.

  • Dniepro vandens telkiniuose plinta invazinė saulėžuvė: ekologai įspėja apie grėsmę vietinėms žuvims

    Dniepro vandens telkiniuose vis dažniau fiksuojama invazinė saulėžuvė (Lepomis gibbosus), kuri gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms žuvų populiacijoms. Ukrainos Valstybinė melioracijos, žuvininkystės ir maisto programų plėtros agentūra skelbia, kad ši rūšis minta kitų žuvų ikrais ir mailiumi, todėl gali mažinti vietinių rūšių gausą.

    Specialistai pabrėžia, kad invazinės rūšys ypač greitai įsitvirtina telkiniuose, kurių ekosistemos per kelis dešimtmečius smarkiai pakito dėl žmogaus veiklos. Dniepro baseine prie to prisidėjo upės tėkmės sureguliavimas, hidroelektrinių kaskados sukūrimas, telkinių įžuvinimas ir neplanuotas rūšių perkėlimas.

    Agentūros pateikiami duomenys rodo, kad dar 1930-ųjų pradžioje vidurupio Dniepro ruože buvo suskaičiuojamos 46 žuvų ir apskritažiomenių rūšys bei viena porūšio forma. Iki 1950-ųjų pabaigos Dniepro tvenkinyje rūšių skaičius, pasak institucijos, buvo sumažėjęs nuo 46 iki 37.

    Situacija vėliau kito, o dalis rūšių grįžo ar atsirado naujų, tačiau ekologai atkreipia dėmesį, kad augantis rūšių skaičius nebūtinai reiškia gerėjančią būklę. Dalis naujakurių yra invazinės rūšys, kurios konkuruoja dėl maisto, plėšriauja arba keičia nerštaviečių sąlygas.

    Po Kachovkos tvenkinio sukūrimo, agentūros vertinimu, iki 1960-ųjų pabaigos Dniepro tvenkinio fauna padidėjo iki 43 rūšių. Nuo XX amžiaus pradžios Dniepro vandens telkiniuose, kaip skelbiama, atsirado 27 naujos žuvų rūšys ir trys hibridai.

    Pasak Ukrainos žuvininkystės institucijos, saulėžuvė Ukrainos vandenyse pirmą kartą pastebėta 2002 metais. Vėliau aptikta ir daugiau svetimžemių rūšių, įskaitant rotaną bei kitas rūšis, kurios įvairiais keliais pateko į baseiną ir rado palankias sąlygas plisti.

    Didžiausias saulėžuvės pavojus siejamas su jos mityba ir elgsena neršto metu. Ji gali naikinti vietinių žuvų ikrus ir mailių, o tai ilgainiui mažina vietinių populiacijų atsinaujinimą, ypač jei telkinyje jau yra kitų stresorių, tokių kaip tarša, pakrančių užstatymas ar vandens lygio svyravimai.

    Agentūra taip pat pateikia pavyzdžių, kaip greitai kai kurios invazinės žuvys gali plisti. Skelbiama, kad saulėžuvė Samaros upėje gali judėti daugiau nei 30 kilometrų per metus, o itališkoji žuvė-adata kanale Dniepras–Donbasas buvo fiksuota plintanti maždaug 52 kilometrų per metus tempu.

    „Šiandien Dniepro tvenkinio ir jo intakų žuvų fauna siekia 57 rūšis ir porūšius iš 14 šeimų, o Dniepro tvenkinių ichtiofaunoje užregistruota 21 invazinė rūšis“, – nurodė Ukrainos Valstybinė melioracijos, žuvininkystės ir maisto programų plėtros agentūra.

    Institucija pažymi, kad tarp invazinių rūšių yra ir tokių, kurios įtrauktos į Europos Sąjungai grėsmę keliančių invazinių svetimžemių rūšių sąrašą. Tarp minimų pavyzdžių nurodomos amūrinis čebakėlis, saulėžuvė ir rotanas.

    Ekologai pabrėžia, kad invazinių rūšių plitimas sutampa su platesne pasauline tendencija, kai gėlavandenių ekosistemos patiria vis didesnį spaudimą. Migrančios gėlavandenės žuvys ypač jautriai reaguoja į upių fragmentaciją užtvankomis, nerštaviečių praradimą ir hidrologinio režimo pokyčius.

    Tokiose sąlygose invazinės rūšys dažnai įgauna pranašumą: jos greitai dauginasi, prisitaiko prie naujų buveinių ir išnaudoja žmogaus pakeistas ekosistemas. Specialistai akcentuoja, kad sprendimai dažniausiai reikalauja nuoseklios kontrolės, ankstyvo aptikimo ir aiškių taisyklių, kaip elgtis su įžuvinimu bei gyvų organizmų perkėlimu.

    Ukrainos institucijos ragina atidžiau vertinti svetimų rūšių plitimo rizikas ir sistemingai stebėti vandens telkinių būklę. Anot ekologų, kuo anksčiau invazinė rūšis identifikuojama ir suvaldoma, tuo mažesnės būna ilgalaikės pasekmės vietinėms žuvims ir visai ekosistemai.

  • Nauja sensacija Alabamoje: urvinėje upėje aptikta akla žuvis, kuriai suteiktas demono vardas

    Alabamos šiaurėje esanti nedidelė Bobkato urvo sistema jau seniai laikoma viena įdomiausių JAV požeminių ekosistemų. Nors pati vandeniu užlieta urvo atkarpa nėra ilga, joje susiformavo itin izoliuota buveinė, kurioje rūšys prisitaikė prie nuolatinės tamsos ir ribotų išteklių.

    Tyrėjai beveik keturis dešimtmečius čia stebėjo ir analizavo alabaminę urvinę krevetę Palaemonias alabamae, kuri aptinkama tik kai kuriose šio regiono urvų sistemose. Nauja ekspedicija pateikė dar vieną netikėtumą: požeminėje upėje užfiksuota iki šiol mokslui nežinoma žuvis.

    Mokslininkų darbas paskelbtas mokslo žurnale Scientific Reports. Jame aprašoma blyški, mažesnė nei 5 centimetrų ilgio, be akių žuvis, kuriai suteiktas pavadinimas Demogorgonichthys arcanus, lietuviškai dažnai verčiamas kaip urvinė žuvis demonas.

    Tyrėjų teigimu, ši žuvis taip genetiškai skiriasi nuo kitų žinomų urvinių žuvų, kad jai prireikė atskiros genties. Toks sprendimas biologijoje nėra kasdienybė ir paprastai reiškia labai ilgą evoliucinę izoliaciją bei savitą prisitaikymo kelią.

    Ekspedicijų metu gyvūnų pastebėta nedaug, o bendras stebėtų individų skaičius, kaip nurodo autoriai, neviršija kelių dešimčių. Dėl to rūšis iš karto laikoma viena rečiausių, o jos apsauga ateityje gali tapti aktuali, jei urvo hidrologinis režimas keistųsi dėl sausros, taršos ar vandens gavybos.

    Kol kas mokslininkai negali tiksliai pasakyti, ar ši žuvis urve gyveno visada, ar į urvinę sistemą pateko palyginti neseniai. Viena iš hipotezių – ji galėjo kilti iš gilesnio vandeningojo horizonto ir per požeminius vandens kelius pasiekti urvo upę.

    Giminystės ryšiais naujasis radinys siejamas su pietinių JAV urvinėmis žuvimis, tačiau turi aiškių skirtumų. Be būdingų kūno formos ir snukio bruožų, ji neturi pigmentacijos, o genetiniai duomenys rodo pokyčius, susijusius su šviesos jutimu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad gyvenimas visiškoje tamsoje daugeliui požeminių rūšių lemia panašias evoliucines kryptis: rega tampa nereikalinga, o energija nukreipiama į kitus pojūčius. Tokios adaptacijos žinomos ir kitoms urvų rūšims, pavyzdžiui, kai kurioms salamandroms, vabzdžiams ar vėžiagyviams, kurių gyvenimas priklauso nuo stabilios, bet pažeidžiamos požeminės aplinkos.

    Atradimas taip pat primena, kad net ir gerai tirtuose regionuose gali slėptis dar neaprašytų rūšių, ypač ten, kur įprasti stebėjimo metodai neveikia. Požeminių vandenų biologinė įvairovė dažnai lieka nepastebėta, todėl kiekvienas toks radinys tampa svarbus ne tik taksonomijai, bet ir platesniam gamtosaugos planavimui.

  • Kalifornijoje į kovą su gaisrais pasitelkė 400 ožkų ir avių: per 8 savaites jos „suvalgo“ riziką

    Kalifornijoje, netoli Fresno miesto, gaisrų prevencijai pasitelkta apie 400 ožkų ir avių banda. Gyvūnai išganomi maždaug 180 akrų, arba apie 73 hektarų, teritorijoje, kur gausu lengvai užsiliepsnojančios augalijos ir invazinių piktžolių.

    Ši maždaug aštuonių savaičių trukmės programa yra tikslinio ganymo pavyzdys, kai gyvuliai naudojami ne maistui ar produkcijai, o kaip natūralus žolės ir krūmynų „valymo“ įrankis. Projekto tikslas – sumažinti vadinamąjį kuro kiekį, kad ugnis plintų lėčiau ir būtų mažesnė didelių gaisrų tikimybė.

    Vietos specialistai pabrėžia, kad ožkos ir avys pasirenkamos neatsitiktinai. Ožkos geriau dorojasi su dygliuotais krūmais ir piktžolėmis, kurių vengia dalis kitų gyvūnų, o avys efektyviau nuėda žoles ir žemesnę augaliją, todėl kartu jos padengia platesnį „valymo“ spektrą.

    Pagrindinis privalumas – gyvūnai gali dirbti ten, kur technikai sudėtinga ar brangu patekti: ant šlaitų, akmenuotose vietose, nelygiame reljefe. Tokiose teritorijose mechaninis šienavimas ar krūmų šalinimas dažnai užtrunka ilgiau, o dalis metodų didina dirvožemio erozijos riziką.

    Dar viena priežastis – siekis mažinti cheminių priemonių poreikį. Tikslinis ganymas gali sumažinti herbicidų naudojimą, o kartu ir galimą poveikį vietos ekosistemoms, ypač ten, kur teritorijos ribojasi su rekreacinėmis zonomis.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinės piktžolės, išdžiūvusios per karštą ir sausą sezoną, tampa itin degios. Jei jos nėra suvaldomos, susidaro tankūs sąžalynai, kurie gaisro metu veikia kaip greitai užsiliepsnojantis „kuras“ ir padeda liepsnai plisti.

    Vienas pagrindinių „taikinių“ – geltonasis star-thistle (Centaurea solstitialis), laikomas agresyvia invazine rūšimi. Šis augalas išstumia vietines rūšis, mažina biologinę įvairovę ir, išdžiūvęs, prisideda prie didesnės gaisrų rizikos.

    Ganymas padeda ne tik nuėsti žalią masę. Praktikoje svarbu ir tai, kad gyvūnai suėda žiedynus bei sėklų galvutes, taip ribodami naujų augalų išplitimą kitą sezoną ir mažindami ilgalaikę invazijos grėsmę.

    Pasibaigus ganymui, planuojama teritoriją atsodinti vietinėmis žolėmis, krūmais ir medžiais, geriau prisitaikiusiais prie vietos sąlygų. Toks atkūrimas laikomas svarbia grandimi, kad invazinės rūšys neatsigautų, o kraštovaizdis taptų atsparesnis sausroms ir karščiui.

    Ekspertai pabrėžia, kad sveikesnė vietinė augalija padeda ir apdulkintojams, ir paukščiams bei kitiems gyvūnams, o tai ilgainiui stiprina ekosistemos stabilumą. Be to, šalia esančiose poilsio zonose tai gali prisidėti prie didesnio visuomenės saugumo per gaisrų sezoną.

  • Prie Grenlandijos pirmą kartą nufilmuotas retas arktinis trumpauodegis kalmaras su ikrais

    Šiaurės Atlanto lediniuose vandenyse, netoli Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinio parko, mokslininkai pirmą kartą užfiksavo itin retą arktinį trumpauodegį kalmarą (Rossia moelleri). Vaizdo įrašas laikomas reikšmingu, nes iki šiol ši rūšis šiame regione praktiškai nebuvo dokumentuota.

    Tyrėjai kalmarą nufilmavo naudodami lengvą nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą. Šalia gyvūno buvo pastebėti ir keli ikrai, todėl mokslininkai daro išvadą, kad šioje atšiaurioje fiordų sistemoje gali vykti aktyvus galvakojų dauginimasis.

    Ką pavyko pamatyti po vandeniu

    Pasak tyrimo autorių, nufilmuota, tikėtina, subrendusi patelė, o šalia jos matėsi trys ikrų kapsulės, primenančios vynuogių kekę. Kalmaras buvo apie 10 centimetrų ilgio, išsiskyrė violetiniais ir oranžiniais atspalviais.

    Stebėjimas atliktas maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus. Tokios sąlygos rodo, kad net ekstremaliai šaltose Arkties jūrose gyvybė prisitaiko ne tik išgyventi, bet ir daugintis.

    „Kalmaras ir ikrai buvo aptikti maždaug 50 metrų gylyje, vandenyje, kurio temperatūra siekė apie minus 1,6 laipsnio Celsijaus, o tai parodo jūrinės gyvybės atsparumą vienoje ekstremaliausių Žemės aplinkų“, – sakė Vakarų Australijos universiteto biologijos mokslų mokyklos tyrėja Peidž Maroni.

    Kodėl šis radinys svarbus mokslui

    Trumpauodegiai kalmarai yra plačiai paplitusi galvakojų grupė, tačiau daugelis rūšių vis dar menkai ištirtos, ypač poliariniuose ir giliavandeniuose regionuose. Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas laikomas didžiausiu nacionaliniu parku pasaulyje, o jo jūrinės ekosistemos – vienos mažiausiai ištirtų Arkties vietovių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai tampa svarbūs ir klimato kaitos kontekste. Galvakojai moliuskai yra jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl jų paplitimo, dauginimosi ir buveinių ribų stebėsena gali tapti vienu iš būdų fiksuoti ekosistemų transformacijas sparčiai šylančioje Arkties zonoje.

    „Žinių apie šio regiono biologinę įvairovę stiprinimas yra būtinas norint suprasti ekosistemų veikimą ir jų atsparumą spartėjančios klimato kaitos sąlygomis, o šis tyrimas suteikia vertingą atspirties tašką stebint aplinkos pokyčius“, – teigė mokslininkė.

    Kaip tyrimus padėjo atlikti ekspedicijos jūra

    Šio stebėjimo sėkmę iš dalies lėmė galimybė pasinaudoti ekspediciniais reisais į atokias, retai tiriamas teritorijas. Tokia praktika leidžia mokslininkams trumpoms, tikslinėms misijoms pasiekti vietas, kur tradicinės mokslinės ekspedicijos vyksta rečiau dėl sudėtingos logistikos ir didelių kaštų.

    Tyrėjų vertinimu, mažesnio poveikio metodai, tokie kaip lengvi nuotoliniai aparatai ir ribotos trukmės ekspedicijos, gali padėti užpildyti spragas poliarinių jūrų tyrimuose. Anot jų, net vienas patikimai patvirtintas retų rūšių stebėjimas gali turėti didelę vertę, vertinant paplitimą ir prisitaikymo galimybes ateityje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mažo poveikio mokslas ir ekspedicinis turizmas gali padėti užpildyti reikšmingas biologinės įvairovės spragas atokiuose poliariniuose regionuose, o vienas patvirtintas stebėjimas gali suteikti svarbios informacijos apie rūšies paplitimą, dauginimąsi ir atsparumą klimato kaitai“, – sakė P. Maroni.

    Mokslininkai pažymi, kad norint geriau suprasti šio arktinio trumpauodegio kalmaro ekologiją, reikės daugiau stebėjimų ir duomenų. Vis dėlto nauja vaizdinė medžiaga jau dabar laikoma svarbiu žingsniu, padedančiu tiksliau aprašyti mažai pažintas Arkties jūrų rūšis ir jų gyvenimo ciklus.

  • Prie Černobylio daugėja Prževalskio arklių: po gaisrų pastebėtas prieauglis ir naujos nuotraukos

    Apie tai pranešė Ukrainos valstybinė atskirties zonos valdymo agentūra, paskelbusi naujų nuotraukų iš Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato.

    Agentūros teigimu, dalis kadrų užfiksuoti po kelių gaisrų, kurie pastaraisiais metais buvo kilę saugomoje teritorijoje. Nepaisant to, reta laukinių arklių populiacija išliko, o šiemet pastebėti ir jaunikliai.

    Nuotraukose matomos kumelės, kurios dar laukė jauniklių, ir viena kumelė jau su ką tik gimusiu kumeliuku. Fotografijas agentūrai perdavė Ukrainos kariai, patruliuojantys ir dirbantys regione.

    „Kiekvienas naujas kumeliukas primena, kokia stebinanti ir nenuspėjama gali būti laukinė gamta, ir kaip net po gaisrų palaipsniui gimsta nauja gyvybė“, – sakė Ukrainos valstybinė atskirties zonos valdymo agentūra.

    Prževalskio arklys yra reta laukinių arklių rūšis, pavadinta keliautojo Nikolajaus Prževalskio vardu. XX amžiuje natūraliose buveinėse jie buvo išnykę, o vėliau rūšis atkurta remiantis zoologijos soduose išlikusiais gyvūnais.

    Į Černobylio atskirties zoną šie arkliai buvo atgabenti 1998 metais, o saugomoje teritorijoje, kur žmogaus veikla ribota, jie prisitaikė ir ėmė formuoti savarankiškas bandas. Skirtingais laikotarpiais populiacija buvo papildyta keliais perkėlimais iš kitų vietovių ir institucijų.

    Anksčiau skelbta, kad 2018 metais Černobylio apylinkėse galėjo gyventi apie 150 Prževalskio arklių. Pastaraisiais metais jie vėl ne kartą pastebėti rezervato teritorijoje, o naujos nuotraukos rodo, kad populiacija toliau atsikuria.

    Černobylio regione periodiškai kyla miškų ir pievų gaisrų, kuriuos sustiprina sausros bei karščio bangos. Tokie gaisrai kelia grėsmę buveinėms, tačiau didelė, mažai urbanizuota teritorija taip pat sudaro sąlygas gyvūnams pasitraukti į saugesnes vietas.

    Specialistai pabrėžia, kad atskirties zona tapo savotišku laukinės gamtos prieglobsčiu, kuriame įsitvirtino ne tik Prževalskio arkliai, bet ir kiti žinduoliai bei paukščiai. Vis dėlto populiacijų stebėjimas išlieka svarbus, nes gamtiniai veiksniai ir žmogaus veikla regione keičiasi.

  • Medeljinas pasodino 880 tūkst. medžių: mieste vidutinė temperatūra sumažėjo iki 2 laipsnių

    Kolumbijos miestas Medeljinas per kelerius metus tapo vienu dažniausiai minimų pavyzdžių, kaip žaliosios erdvės gali padėti miestams prisitaikyti prie karščio bangų ir klimato kaitos. Čia įgyvendinta programa „Žalieji koridoriai“ siekė sumažinti vadinamąjį miesto šilumos salos efektą, kai tanki užstatymo struktūra ir asfaltas miestą įkaitina labiau nei aplinkinės teritorijos.

    Skelbiama, kad per projektą mieste pasodinta apie 880 000 medžių ir daugiau nei 2 500 000 krūmų bei kitų augalų. Želdiniai atsirado palei pagrindines gatves, parkuose, prie upių ir kitose viešosiose erdvėse, kur žmonės kasdien juda pėsčiomis, dviračiais ar viešuoju transportu.

    Programa startavo 2016 metais, o jos esmė buvo ne pavienės žalios salelės, bet ištisa sujungtų želdinių sistema, kuri sudaro pavėsį ir vėsina labiausiai įkaistančias miesto vietas. Toks sprendimas dažnai įvardijamas kaip viena efektyviausių ir palyginti nebrangių prisitaikymo priemonių, ypač pietų platumose, kur karštis tampa vis dažnesnis.

    Mokslininkai ir miesto planuotojai aiškina, kad medžiai vėsina miestą dviem pagrindiniais būdais. Pirmiausia, laja sukuria šešėlį ir sumažina saulės spinduliuotės poveikį keliams, šaligatviams bei pastatams, todėl paviršiai mažiau įkaista.

    Antra, augalai vėsina orą per evapotranspiraciją, kai per lapus išgarinama drėgmė, o tam sunaudojama šiluma. Dėl šių procesų želdiniai gali pastebimai sumažinti ne tik oro, bet ir paviršių temperatūrą, o tai svarbu pėsčiųjų komfortui ir sveikatai per karščio bangas.

    Pranešama, kad po želdinimo vidutinė temperatūra mieste sumažėjo maždaug 2 laipsniais, o labiausiai užpavėsintose vietose vėsiau gali būti iki 5 laipsnių. Toks pokytis reikšmingas miestams, kuriuose aukštos temperatūros didina šilumos smūgio riziką, apkrauna sveikatos sistemą ir kelia papildomą spaudimą elektros tinklams dėl vėsinimo poreikio.

    Be temperatūros mažinimo, didelė želdinių apimtis siejama ir su kitomis naudomis: geresne oro kokybe, mažesniu triukšmu, didesne biologine įvairove bei patrauklesnėmis sąlygomis judėti pėsčiomis ar dviračiu. Tokie projektai taip pat stiprina miesto atsparumą ekstremaliems orams, nes augmenija gali prisidėti prie lietaus vandens sugėrimo ir mažinti staigių liūčių žalą.

    Medeljino patirtis vis dažniau minima tarptautinėse diskusijose apie miestų prisitaikymą, nes ji rodo, kad infrastruktūros sprendimai nebūtinai turi būti vien betoniniai ar technologiniai. Augalija tampa praktiniu įrankiu, kuris vienu metu gerina mikroklimatą ir gyvenimo kokybę, o didžiausią efektą duoda tada, kai želdinimas planuojamas kaip tęstinė, sujungta miesto sistema.

    Europos fone auga ir kitos rizikos

    Kartu su miestų įkaitimu ryškėja ir kita tendencija, kurią fiksuoja Europos regionas: dažnesni dykumų dulkių epizodai, kai iš Saharos atkeliavusios dalelės pablogina oro kokybę. Tokiais atvejais padidėja smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija, o tai ypač pavojinga jautresnėms grupėms, įskaitant vaikus, vyresnio amžiaus žmones ir sergančius kvėpavimo ar širdies ligomis.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: Vengrijoje išniro Antrojo pasaulinio karo laivo nuolaužos

    Pietinėje Dunojaus atkarpoje vandens lygis smarkiai nukrito, todėl kai kur teko riboti laivybą. Vietos specialistai pabrėžia, kad didžiausią nerimą kelia ne vien šios vasaros situacija, o ilgalaikė tendencija, kuri kartojasi vis dažniau.

    Vengrijoje, ties Mohaču, itin žemas vanduo atidengė Antrojo pasaulinio karo laikų laivo nuolaužas. Tokie vaizdai tampa ne tik simboliniu priminimu apie istoriją, bet ir aiškiu signalu, kaip greitai kinta upės režimas.

    Ypač sudėtinga padėtis fiksuota Bajos mieste, kur kai kurios Suogovicos atšakos beveik visiškai išdžiūvo, o dalis vandens faunos žuvo. Vietos pranešimuose minėta, kad vieną iš sunkiausių dienų vandens gylis tesiekė apie 14 centimetrų.

    Vandens išteklių valdymo atstovai atkreipia dėmesį į istorinę statistiką: per maždaug 125 metus vandens lygis, laikomas labai žemu, buvo pasiektas kelias dešimtis kartų, tačiau didelė dalis tokių atvejų teko pastarajam ketvirčiui amžiaus. Tai rodo, kad žemo vandens epizodai darosi nebe išimtis, o vis dažnesnis reiškinys.

    Ekspertų vertinimu, viena iš priežasčių siejama su klimato kaita: kai kritulių trūkdavo, situaciją anksčiau dažniau amortizuodavo iš Alpių atitekantis tirpsmo vanduo. Tačiau mažėjant ledynams ir trumpėjant sniego sezonui, tokio „rezervo“ lieka vis mažiau.

    Specialistai pabrėžia ir kitą problemą: upių sistemose vandens trūkumo neįmanoma greitai kompensuoti paprastu techniniu sprendimu. Jei baseine ilgesnį laiką vyrauja sausra, realus pokytis ateina tik su didesniais krituliais, o iki tol tiek gamta, tiek žmonių veikla lieka priklausoma nuo natūralių procesų.

    Dunojus yra viena svarbiausių Europos vandens arterijų, todėl užsitęsus žemam vandeniui pasekmės jaučiamos plačiai: nuo laivybos ir krovinių logistikos iki ekosistemų būklės ir vandens kokybės. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip prisitaikyti prie dažnėjančių sausrų, išlaikant ir upės gyvybingumą, ir ekonominę jos reikšmę regionui.

  • Pietų Ukrainoje pastebėta gigantiškoji skolia: didžiausia Europoje vapsva, dažnai palaikoma širše

    Pietų Ukrainoje užfiksuotas retas vabzdys, dažnai klaidingai palaikomas širše, tačiau iš tiesų tai gigantiškoji skolia (Megascolia maculata) – didžiausia Europoje vapsva. Apie radinį pranešė Pietvakarių apygardos valstybinės ekologinės inspekcijos specialistai, paviešinę nuotraukas ir vaizdo įrašą.

    Gigantiškoji skolia įrašyta į Ukrainos Raudonąją knygą kaip pažeidžiama rūšis, todėl jos stebėjimas laikomas reikšmingu. Ši vapsva išsiskiria įspūdingu dydžiu ir išvaizda: patelės gali užaugti iki maždaug 4–4,5 centimetro ilgio, o tamsus kūnas su geltonomis dėmėmis ir violetiniu atspalviu blizgantys sparnai neretai sukelia žmonėms nerimą.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad skolia nėra agresyvi ir žmonių paprastai nepuola. Geluonį ji naudoja ne gynybai, o daugiausia veisimosi metu, o jos nuodai laikomi gerokai silpnesniais nei daugelio įprastų vapsvų.

    „Iš tikrųjų skolia nėra agresyvi: ji nepuola žmonių, o geluonį naudoja ne gynybai, o tik dauginimosi metu“, – teigiama ekologų pranešime.

    Suaugusios skolios minta žiedų nektaru ir prisideda prie augalų apdulkinimo, todėl yra svarbios ekosistemoms. Jas dažniau galima pastebėti ant žydinčių augalų, ypač ten, kur gausu nektaro.

    Dar įdomesnė šios rūšies biologija – patelė ieško dirvoje ar komposto krūvose stambių vabalų lervų, pavyzdžiui, raganosio vabalo. Radusi tokią lervą, ji ją paralyžiuoja ir padeda kiaušinėlį, todėl skolia natūraliai reguliuoja kai kurių dirvožemio vabzdžių gausą ir padeda palaikyti ekosistemos pusiausvyrą.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad tokį vabzdį pamatyti pasiseka retai, todėl gyventojai raginami elgtis atsakingai. Susidūrus su gigantiškąja skolia, geriausia ją stebėti iš saugaus atstumo, nufotografuoti ir nebandyti gaudyti ar naikinti.

    Pastaraisiais metais vis dažniau viešinami pranešimai apie retų rūšių stebėjimus, o specialistai pabrėžia, kad visuomenės įsitraukimas gali būti naudingas, jei laikomasi gamtosaugos principų. Tikslios rūšies identifikavimas, fotografijos ir informacijos perdavimas atsakingoms institucijoms padeda geriau suprasti rūšių paplitimą ir jų būklę.

  • Floridoje plinta paleisti Argentinos tegu: invazinės driežų populiacijos jau kelia grėsmę paukščiams ir aligatoriams

    JAV Floridos valstijoje per pastaruosius du dešimtmečius sparčiai išplito argentininiai juodai balti tegu driežai, kurie į šalį pateko kaip egzotiniai augintiniai. Dalis jų pabėgo iš laikymo vietų, o kai kurie, kaip įtariama, buvo tyčia paleisti į laisvę, todėl rūšis įsitvirtino gamtoje.

    Šie dideli driežai greitai prisitaikė prie šilto Floridos klimato ir įvairių buveinių, todėl šiandien laikomi viena atidžiausiai stebimų invazinių rūšių valstijoje. Specialistus neramina jų visaėdiškumas: tegu minta vaisiais, vabzdžiais, smulkiais žinduoliais, kitais ropliais ir dvėsena, o taip pat dažnai niokoja lizdus.

    Didžiausia grėsmė siejama su jų polinkiu ėsti kiaušinius, įskaitant vietinių paukščių, vėžlių ir net amerikinių aligatorių. Tokie praradimai mažina jauniklių išgyvenamumą ir gali paveikti populiacijas ne iš karto, o per kelis veisimosi sezonus, ypač ten, kur rūšys jau patiria buveinių nykimo spaudimą.

    Suaugę tegu gali užaugti iki maždaug 1,2 metro ilgio ir yra labai geri rausytojai, todėl lengvai randa maisto žemėje ir po ja. Ši savybė, kartu su gebėjimu išgyventi skirtingomis sąlygomis, padeda jiems plėstis į naujas teritorijas ir apsunkina kontrolės priemones.

    Prekyboje augintiniais tegu išpopuliarėjo dėl intelekto, gana ramaus būdo, palyginti su kitais dideliais ropliais, ir gebėjimo priprasti prie žmogaus. Tačiau būtent šios savybės ir palankios klimato sąlygos lėmė, kad pabėgę ar paleisti individai išgyveno pakankamai ilgai, kad pradėtų veistis, o pirmos stabilios laukinės populiacijos buvo patvirtintos dar 2000-ųjų viduryje.

    Kodėl gamtosaugininkai kelia aliarmą?

    Gamtosaugos organizacijos pabrėžia, kad kiaušinių plėšimas veikia ne pavienius gyvūnus, o būsimą populiacijų dydį. Kiekvienas sunaikintas lizdas reiškia mažiau išsiritusių jauniklių, o pasikartojantys nuostoliai gali pastebimai sumažinti rūšių reprodukcinę sėkmę.

    Tyrėjai ir atsakingos tarnybos tęsia stebėseną, siekdami tiksliau įvertinti, kaip greitai tegu plinta ir kokį ilgalaikį poveikį gali turėti Floridos ekosistemoms. Taikomos gaudymo programos, visuomenės informavimas ir nuolatiniai tyrimai, kad invazinės populiacijos būtų bent sulėtintos.