CP v2

Tag: Ekologija

  • Maskuotės meistras vandenyne: aštuonkojis mimikas gali apsimesti net 13 skirtingų rūšių

    Aštuonkojis mimikas (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūrų gyvūnų, nes geba greitai keisti ne tik spalvą, bet ir kūno formą bei judėjimo manierą. Mokslininkų aprašymuose minimas jo repertuaras siekia daugiau nei tuziną skirtingų „vaidmenų“, kurie padeda išvengti plėšrūnų.

    Ši rūšis aptinkama sekliose tropinių vandenų vietose, pavyzdžiui, dumblėtuose upių žiotyse ar smėlėtose pakrantės lygumose. Tokiame dugne dažnai trūksta slėptuvių, o matomumas būna geras, todėl aštuonkojui tenka ieškoti gudresnių apsaugos būdų.

    Aštuonkojis mimikas dažnai maitinasi dieną, čiuopdamas dugną ir ieškodamas smulkios grobio, pavyzdžiui, vėžiagyvių ar mažų žuvų. Tačiau judėjimas atvirose vietose jį išduoda, todėl plėšrūnų spaudimas, kaip manoma, ir skatino išskirtinę mimikrijos strategiją.

    Skirtingai nei „statinė“ maskuotė, kai gyvūnas tiesiog susilieja su fonu, aštuonkojis mimikas renkasi aktyvią apgaulę. Jis keičia laikyseną, raštus ir plaukimo stilių taip, kad primintų tuos organizmus, kurių konkrečios žuvys ar kiti plėšrūnai linkę vengti.

    Vienas dažnai minimas pavyzdys: persekiodamas plėšrūnui, aštuonkojis gali pailginti kūną ir vilkti dryžuotus čiuptuvus, taip sukurdamas jūrinės gyvatės įspūdį. Kitais atvejais jis priglunda prie dugno ir banguoja kūnu, kad primintų plekšnę, arba išskleidžia čiuptuvus į šalis, imituodamas dyglius.

    Greitus spalvų pokyčius užtikrina odoje esantys chromatoforai, pigmentą turinčios struktūros, kurias valdo nervų sistema. Kai aplinkiniai raumenys susitraukia, pigmento „maišeliai“ išsiplečia ir paviršiuje išryškėja norima spalva bei raštai.

    Tačiau apgaulė neapsiriboja vien spalvomis. Aštuonkojai gali keisti ir odos tekstūrą, pasitelkdami papiles, kurios pakyla arba priglunda, taip sukurdamos šiurkštaus dugno, gumbų ar kitų paviršių imitaciją.

    Dar vienas pranašumas yra tai, kad aštuonkojai neturi standaus skeleto, todėl jų kūnas itin plastiškas ir lengvai „modeliuojamas“ į skirtingas formas. Būtent spalvos, tekstūros ir judesio derinys leidžia sukurti įtikinamą, kontekstui pritaikytą mimikriją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia mimikrija greičiausiai nėra atsitiktinių triukų rinkinys. Ji panašesnė į situacijos vertinimą ir tinkamiausios strategijos pasirinkimą, kai iš „repertuaro“ parenkamas būdas, geriausiai atitinkantis konkrečią grėsmę.

    Dėl to aštuonkojis mimikas dažnai minimas kaip pavyzdys, rodantis, kiek daug gali lemti aplinka, plėšrūnų spaudimas ir nervų sistemos kontrolė keičiant kūno išvaizdą. Kuo atviresnė buveinė ir kuo mažiau slėptuvių, tuo vertingesnė tampa gebėjimo apsimesti kaina ir nauda.

  • Tualetinio popieriaus atsisako vis daugiau žmonių: kokios alternatyvos populiarėja ir kodėl

    Vis daugiau pirkėjų ieško būdų sumažinti atliekų kiekį ir ilgainiui sutaupyti, todėl vietoj įprasto tualetinio popieriaus renkasi alternatyvas. Dažniausiai minimos dvi kryptys: popierius iš bambuko ir bidė tipo sprendimai, kurie naudoja vandenį.

    Kas keičia tualetinį popierių?

    Vienas populiariausių pakaitalų yra bambukinis tualetinis popierius. Bambukas vertinamas dėl greito augimo ir atsinaujinančios žaliavos įvaizdžio, todėl dalis vartotojų jį laiko tvaresniu pasirinkimu nei tradicinė celiuliozė iš medienos.

    Kita kryptis – bidė arba bidė funkciją turintys tualeto dangčiai ir lengvai montuojami antgaliai. Tokie sprendimai higienai naudoja vandens srovę, o popierius lieka tik papildoma priemonė arba jo atsisakoma visai.

    Ne tik medžiaga lemia poveikį

    Specialistai pabrėžia, kad vertinant aplinkosauginį poveikį neužtenka žiūrėti vien į tai, iš ko pagamintas popierius. Svarbi ir visa gamybos grandinė: kaip ruošiama celiuliozė, kiek sunaudojama vandens, kaip organizuojamas transportas ir kokia energija naudojama gamyklose.

    Šiame kontekste dėmesys krypsta į energijos šaltinius. Jei gamyboje dominuoja iškastinis kuras, reali nauda gali sumažėti, o jei naudojami mažiau taršūs šaltiniai, bendras pėdsakas gali būti mažesnis nepriklausomai nuo pasirinktos žaliavos.

    „Pereiti prie švaresnių energijos šaltinių yra vienas greičiausių būdų sumažinti įvairių medžiagų gamybos poveikį aplinkai“, – sakė tyrėja Naika Forfaro.

    Vartotojų elgsena rodo ir praktinį motyvą: dalis žmonių bidė renkasi dėl komforto, o ilgalaikėje perspektyvoje – ir dėl mažesnių nuolatinių išlaidų, nes popieriaus sunaudojama gerokai mažiau. Tuo metu gamintojai reaguoja siūlydami daugiau alternatyvų: nuo bambukinio popieriaus iki namuose paprastai įrengiamų bidė sprendimų.

    Ekspertai rekomenduoja sprendimą rinktis pagal realius poreikius ir sąlygas: ar namuose paprasta įsirengti bidė antgalį, ar prioritetas yra mažesnis atliekų kiekis, ar svarbiausia – jautrios odos komfortas. Bet kuriuo atveju tendencija aiški: įprastas tualetinis popierius vis dažniau tampa ne vieninteliu pasirinkimu.

  • 10 mln. saulės panelių Sacharoje: mokslininkai modeliuoja, kaip tai galėtų pakeisti vietos klimatą

    Sachara laikoma viena saulėčiausių vietų Žemėje, todėl ji dažnai minima kaip ideali erdvė didžiulėms saulės elektrinėms. Tačiau klimato modeliai rodo, kad itin didelio masto saulės panelių parkai gali ne tik gaminti energiją, bet ir keisti vietos orų bei temperatūros režimą.

    Esminis mechanizmas siejamas su paviršiaus spalva ir šilumos sugėrimu. Šviesus smėlis natūraliai atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, o tamsios saulės panelės ją sugeria ir dalį energijos paverčia šiluma, kuri sušildo orą virš jų.

    Toks papildomas įšilimas gali sustiprinti oro kilimą į viršų ir pakeisti atmosferos cirkuliaciją lokaliu mastu. Net ir dykumoje ore yra drėgmės, o spartesnis šilto oro kilimas gali padėti jai pasiekti aukštesnius, vėsesnius sluoksnius, kur vandens garai lengviau kondensuojasi.

    Dėl to, kaip rodo modeliavimas, virš didelių saulės panelių masyvų gali dažniau formuotis tankesni debesys ir kai kuriais atvejais padidėti kritulių tikimybė. Svarbu pabrėžti, kad panelės „nesukuria“ naujos drėgmės, bet gali pakeisti tai, kaip esama drėgmė pasiskirsto ir juda atmosferoje.

    Jeigu kritulių padaugėtų, teoriškai galėtų didėti augalijos plotai, o tai dar labiau keistų paviršiaus savybes ir vietos mikroklimatą. Tokia grandininė reakcija klimato moksle vadinama grįžtamojo ryšio kilpa: daugiau augalijos gali keisti drėgmės apytaką ir šilumos balansą, o tai savo ruožtu veikia debesuotumą ir temperatūrą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad saulės energetika išlieka viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Vis dėlto didelio masto projektams vis dažniau keliami papildomi klausimai dėl vietos ekosistemų, dirvožemio, vėjo režimo ir temperatūrinių kontrastų, todėl planuojant tokius parkus reikalingi išsamūs poveikio aplinkai vertinimai.

    Panašios diskusijos vyksta ir Europoje, kur saulės elektrinių plėtra siejama ne tik su elektros gamyba, bet ir su žemės naudojimo pokyčiais. Tyrimai skirtingose šalyse rodo, kad saulės parkai gali keisti dirvožemio drėgmę, temperatūrą prie paviršiaus ir augalijos augimo sąlygas, todėl vietos sprendimai dažnai priklauso nuo konkretaus kraštovaizdžio ir klimato.

  • Į Odesos sritį sugrįžo mažosios baltosios garnės: kadaise jas beveik išnaikino dėl skrybėlių

    Į Odesos srities Nacionalinį gamtos parką Tuzlo limanai atskrido mažųjų baltųjų garnių būriai. Šie elegantiški balti paukščiai netrukus pradės perėti kolonijomis, todėl stebėtojai tikisi intensyvesnio judėjimo seklumose ir pakrančių nendrynuose.

    Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, fiksuojantys pavasarinę migraciją. Pasak jų, auštant siaurame sąsiauryje tarp limanų susirenka šimtai įvairių garnių, o dažniausiai matomos būtent mažosios baltosios garnės, dar vadinamos mažosiomis čepūromis.

    Mažoji baltoji garnė yra socialus paukštis, todėl perėjimo metu dažniausiai renkasi kolonijinį gyvenimo būdą. Tokiose kolonijose vienu metu peri daug porų, o tai padeda efektyviau saugotis plėšrūnų ir išnaudoti maisto išteklius netoliese esančiose šlapynėse.

    Mitybos pagrindą sudaro smulkios žuvys, varlės, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mažoji baltoji garnė dažnai medžioja aktyviai: bėgioja seklumoje, kojomis sujudina dumblą ir taip išbaido grobį, kai tuo tarpu didžioji baltoji garnė neretai ilgai tyko nejudėdama.

    Per vestuvių laikotarpį mažajai baltajai garnei ant pakaušio išauga dvi ilgos baltos plunksnos, o ant nugaros pasirodo puošnus, išskirtinis plunksnų „pūkas“. Būtent šis dekoratyvus apdaras praeityje tapo mirtina „reklama“: paukščiai buvo intensyviai medžiojami dėl plunksnų, naudotų moteriškų skrybėlių puošybai.

    Laiku pradėtos apsaugos priemonės ir griežtesnė laukinės faunos kontrolė leido rūšiai palaipsniui atsigauti. Šiandien mažosios baltosios garnės daugelyje Europos šalių vėl tapo įprastu šlapynių vaizdu, tačiau jų gausa tebėra jautri buveinių būklei.

    Tuzlo limanai yra viena reikšmingiausių Ukrainos pakrančių šlapynių teritorijų, svarbi migruojantiems paukščiams ir perintiems vandens paukščiams. Tokios vietovės ypač priklauso nuo vandens režimo stabilumo, trikdymo lygio ir žuvų išteklių, todėl kiekvienas gausesnis migracijos sezonas laikomas ir ekosistemos būklės indikatoriumi.

    Parko specialistai ragina paukščius stebėti atsakingai, laikantis atstumo, nes pavasarį bet koks trikdymas gali sutrikdyti poravimąsi ir perėjimą. Dėl to dalis teritorijų šiuo laikotarpiu gali būti saugoma griežčiau, o lankytojams rekomenduojama rinktis stebėjimą iš toliau.

    Pastaruoju metu Odesos srityje fiksuojami ir retesnių rūšių pasirodymai, įskaitant į Raudonąją knygą įrašomus paukščius. Tai primena, kad šlapynės išlieka vienos svarbiausių buveinių biologinei įvairovei, o jų apsauga tiesiogiai susijusi su migruojančių paukščių ateitimi.

  • Livorne įvedė naują taisyklę šunų vedžiotojams: privalės nuplauti šlapimo žymes, gresia baudos

    Italijos uostamiestyje Livorne įsigalioja nauja tvarka šunų vedžiotojams: viešose vietose jie turės pasirūpinti, kad po augintinio neliktų šlapimo žymių. Savivaldybė numatė baudas už taisyklių nesilaikymą, o reikalavimas galios šiltuoju metų laiku, kai kvapai mieste jaučiami stipriausiai.

    Pagal naujas nuostatas, išėję vedžioti šunį žmonės turės su savimi nešiotis vandens buteliuką arba purkštuvą. Juo reikės nuplauti vietas, kuriose šuo pasižymėjo, pavyzdžiui, ant šaligatvio, prie suoliukų ar kitų dažnai naudojamų paviršių.

    Miesto valdžia teigia, kad sprendimą paskatino gyventojų skundai dėl nemalonaus kvapo, ypač parkuose ir šalia vaikų žaidimų aikštelių. Savivaldybė akcentuoja, kad viešos erdvės yra bendras turtas, todėl turi būti prižiūrimos taip, kad būtų užtikrinta higiena ir patogus naudojimas visiems.

    Nurodoma, kad taisyklės taikomos ne tik šuns savininkui, bet ir kiekvienam, kuris tuo metu gyvūną vedžioja ar prižiūri. Numatyta, kad kontrolė gali būti vykdoma patikrinimų metu, o reikalavimas turėti vandens priemonę bus vertinamas kaip būtina pasirengimo sąlyga.

    Baudos už pažeidimus sieks nuo 25 iki 500 eurų. Livorne tokia praktika papildo jau galiojančią pareigą surinkti kietąsias augintinių išmatas: ir iki šiol vedžiotojai turėjo turėti priemones joms sutvarkyti, o dabar akcentuojami ir skysti gyvūnų palikti pėdsakai.

    Sprendimas atspindi platesnę tendenciją Europos miestuose griežčiau reguliuoti elgesį viešose erdvėse, kai daugėja augintinių ir auga gyventojų jautrumas tvarkai bei higienai. Šiltuoju sezonu, kai temperatūra aukštesnė, o kritulių mažiau, kvapų problema tampa ryškesnė, todėl savivaldybės dažniau renkasi trumpalaikes, sezoniškas priemones.

  • Tyrimas: miesto paukščiai moterų vengia labiau nei vyrų – mokslininkai ieško paaiškinimo

    Miesto parkų paukščiai į žmones reaguoja ne vien pagal artėjimo greitį ar judesį, bet, panašu, ir pagal lytį. Italijos mokslininkų komanda, apibendrinusi stebėjimus skirtingose šalyse, nustatė, kad paukščiai moterims dažniau leidžia prieiti trumpesniu atstumu nei vyrams.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale People and Nature ir apėmė 5 Europos valstybes: Čekiją, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją ir Ispaniją. 2023 metų pavasarį miesto parkuose ir žaliosiose zonose užfiksuotas 2 581 atvejis, apimantis 37 paukščių rūšis, vertinant jų reakciją į artėjantį žmogų.

    Eksperimente naudota standartizuota metodika, siekiant sumažinti pašalinius skirtumus. Prie paukščių įprastu žingsniu artėjo moteris ir vyras, panašaus ūgio, vilkintys vienodų spalvų drabužius, kad būtų kuo labiau suvienodintas vizualinis fonas.

    „Galime atmesti akivaizdžios kūno sandaros įtaką, nes moteris ir vyras šiame objekte buvo vienodo ūgio ir slėpė plaukus, jei jie buvo ilgesni nei partnerio“, – teigė tyrėjai.

    Nepaisant pastangų sulyginti sąlygas, rezultatas kartojosi: paukščiai vyrus vidutiniškai prisileisdavo maždaug 1 metru, arba 11 proc., arčiau nei moteris. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad efektas matytas visose penkiose šalyse ir daugumai tirtų rūšių.

    Be to, analizuojant duomenis pastebėta ir dar viena bendra tendencija: patinai paukščiai dažniau buvo drąsesni už pateles ir leisdavo žmogui priartėti labiau. Tokios įžvalgos svarbios miesto ekologijai, nes prisileidimo atstumas dažnai naudojamas kaip streso ir prisitaikymo prie urbanizuotos aplinkos rodiklis.

    Kodėl paukščiai taip skirtingai reaguoja į žmones, tyrėjai kol kas atsakyti negali. Aptariamos kelios hipotezės: labai subtilūs eisenos skirtumai, kvapai, balso tembras ar net ankstesnės žmonių ir paukščių sąveikos, galėjusios formuoti ilgalaikius elgsenos modelius.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad šiuo metu tai tik galimi paaiškinimai, kuriuos dar reikia patikrinti papildomais eksperimentais. Kadangi duomenys surinkti skirtingose šalyse ir įvairiose miesto erdvėse, tyrimas laikomas reikšmingu žingsniu, bet ne galutiniu atsakymu, kas tiksliai lemia paukščių atsargumą.

  • Odesos srityje pastebėtas retas geltonasis garnys: kodėl karo triukšmas keičia jo elgesį?

    Odesos srityje, Juodosios jūros pakrantės šlapynėse, užfiksuotas retas paukštis – geltonasis garnys, moksliniu pavadinimu Ardeola ralloides. Apie šį stebėjimą pranešė biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, dirbantis Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke.

    Geltonasis garnys laikomas vienu slapčiausių šlapynių gyventojų, todėl jį pamatyti pasiseka ne visiems. Paukštis yra migruojantis: žiemoja Afrikoje, o į šiauriau esančias perimvietes dažniausiai grįžta balandžio mėnesį arba gegužės pradžioje.

    Šis garnys turi išskirtinį maskavimosi pranašumą: ramiai stovėdamas nendrynuose ar sausėjančioje augalijoje jis atrodo ochriškai gelsvas ir susilieja su fonu. Tačiau pakilęs į orą tampa akivaizdžiai matomas, nes jo sparnai, uodega ir pilvas yra ryškiai balti.

    Toks spalvų kontrastas paaiškinamas plunksnų sandara: balta kūno dalis tarsi paslepiama po gelsvu nugaros plunksnynu, kai paukštis sudeda sparnus. Dėl to net ir būnant netoli vandens telkinio geltonąjį garnį lengva pražiopsoti.

    Lyginant su stambesniais giminaičiais, geltonasis garnys dažnai elgiasi itin kantriai: gali ilgai stovėti nejudėdamas ir laukti grobio. Kartais jis juda labai lėtai, prisispaudęs prie vandens, taip sumažindamas tikimybę būti pastebėtas.

    Jo mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai ir jų lervos, vandens bestuburiai, taip pat smulkios žuvys ir varliagyviai. Tokia mityba sieja šią rūšį su natūraliais, gyvybingais šlapynių ekosistemų procesais, kurie ypač priklauso nuo vandens kokybės ir hidrologinio režimo.

    Pasak I. Rusevo, geltonasis garnys yra labai jautrus ramybei ir vandens telkinių būklei, todėl trikdžiai gali greitai pakeisti jo elgesį. Jo teigimu, karo metu sustiprėję triukšmai ir bendras suaktyvėjimas verčia paukščius keisti poilsio bei maitinimosi vietas.

    Ornitologijoje ir gamtosaugos praktikoje tai vertinama kaip svarbus signalas: paukščiai, ypač šlapynių, dažnai reaguoja ne tik į tiesioginį buveinių nykimą, bet ir į nuolatinį trikdymą. Kuo labiau fragmentuojamos ramios zonos, tuo sudėtingiau rūšims išlaikyti įprastus migracijos sustojimus, saugiai maitintis ir kaupti energijos atsargas.

    „Jis labai jautrus ramybės veiksniui ir vandens telkinių būklei, o karo triukšmai ypač verčia keisti poilsio ir maitinimosi vietas“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Geltonasis garnys Ukrainoje įtrauktas į Raudonąją knygą kaip reta rūšis. Specialistai pabrėžia, kad tokių paukščių stebėjimai tampa ne tik įdomia gamtos naujiena, bet ir priminimu apie šlapynių apsaugos svarbą, ypač kai aplinkos sąlygos sparčiai kinta.

  • Baltijoje išgelbėtas ant seklumos įstrigęs kuprotasis banginis, bet ekologai įspėja: rizika dar neišnyko

    Vokietijos pakrantėje Baltijos jūroje ant seklumos ilgiau nei tris savaites įstrigusį kuprotąjį banginį gelbėtojams pavyko perkelti į specialiai pritaikytą vandeniu užpildytą baržą. Tai itin reta ir sudėtinga operacija, kurioje dalyvavo įvairių sričių specialistai, o dalį kaštų padengė privatūs rėmėjai. Nors pats perkėlimas laikomas sėkme, gyvūno būklė išlieka labai sunki.

    Banginis buvo tempiamas į šiaurę, maršrutu link Danijos, kad aplenktų Jutlandijos pusiasalį ir per Skagerako sąsiaurį pasiektų Šiaurės jūrą. Tikslas aiškus: kuo greičiau išgabenti gyvūną iš seklumų ir suteikti galimybę patekti į gilesnius, jam tinkamesnius vandenis. Tačiau net ir pasiekus atvirą jūrą, išgyvenimas nėra garantuotas.

    „Jei viskas klostysis sklandžiai, po maždaug dviejų dienų banginis turėtų būti Šiaurės jūroje“, – sakė Meklenburgo–Priešakinės Pomeranijos aplinkos ministras Tillas Backhausas.

    Jūrų biologai pabrėžia, kad Baltijos jūra kuprotiesiems banginiams yra neįprasta ir rizikinga aplinka. Dėl mažesnio druskingumo, kitokios ekosistemos ir seklumų gausos banginiams čia didesnė tikimybė patirti stresą, susižaloti odą ar išsekti. Ilgai būnant seklumoje padidėja ir mechaninių sužalojimų rizika, nes gyvūno kūno svoris labiau spaudžia audinius.

    Gamtosauginės organizacijos atkreipia dėmesį, kad vien ištraukimas iš seklumos dar nereiškia sėkmingo gelbėjimo. Kad operacija būtų laikoma pavykusia, banginis turi atgauti jėgas, sugyti odos pažeidimus ir vėl pradėti savarankiškai maitintis. Jei gyvūnas pernelyg nusilpęs, net atsidūręs giliuose vandenyse jis gali nebesugebėti palaikyti įprasto judėjimo ritmo.

    Organizacijos Whale and Dolphin Conservation atstovai viešai įspėjo, kad prognozės išlieka niūrios. Jų vertinimu, dėl užsitęsusio buvimo seklumoje ir prastos fiziologinės būklės gyvūnas gali nebeatsistatyti net ir pasiekęs tinkamesnę aplinką. Kita vertus, kai kurie mokslininkai ragina neskubėti skelbti verdikto, nes tokios apimties operacijos yra retos, o baigtį lemia daug kintamųjų.

    „Tai beprecedentė istorija, todėl prognozuoti pabaigą sudėtinga“, – sakė jūrų biologas Fabianas Ritteris.

    Vokietijos oceanografijos ir muziejų bendruomenės atstovai taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną grėsmę: esant dideliam išsekimui, gyvūnui gali būti sunku išlaikyti kvėpavimo ir plūdrumo ritmą. Tokiais atvejais, net patekus į gilesnius vandenis, išlieka pavojus, kad banginis gali nuskęsti, jei nebesugebės efektyviai judėti ir reguliariai iškilti į paviršių įkvėpti.

    Banginis pirmą kartą pastebėtas seklumose prie Vokietijos krantų kovo 23 dieną, Liubeko įlankos regione. Tuomet jam dar pavyko pasitraukti, tačiau po kelių dienų gyvūnas vėl grįžo į pavojingą zoną ir dar kartą įstrigo. Gelbėtojai bandė sudaryti kelią į gilesnį vandenį, tačiau galiausiai banginis įstrigo prie Pelės salos.

    Kuprotieji banginiai paprastai užauga iki 13–14 metrų ilgio, o suaugę patinai gali sverti iki 30 tonų. Jie dažniausiai aptinkami Atlanto vandenyne, todėl Baltijos jūroje pasirodo retai. Biologai neatmeta, kad banginis į šiuos vandenis galėjo užklysti vaikydamasis žuvų būrių, tačiau seklumų gausa ir pakrantės reljefas tokią kelionę paverčia ypač pavojinga.

    Ši istorija parodo, kaip sudėtinga yra didžiųjų jūrų žinduolių gelbėjimo logistika ir kaip ribotai galima kontroliuoti baigtį net ir atlikus technologiškai sėkmingą evakuaciją. Artimiausios dienos, kai bus vertinama, ar banginis sugebės atsigauti ir pradėti maitintis, taps lemiamos jo tolesnei likimo eigai.

  • Mokslininkai ketina „prikelti“ mėlynąjį antilopės porūšį: pirmas jauniklis planuojamas 2028 metais

    Biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“, kuri specializuojasi išnykusių rūšių atkūrimo projektuose, paskelbė pradedanti iniciatyvą, susijusią su mėlynuoju antilopės porūšiu, dar vadinamu mėlynuoju elniu. Šis gyvūnas kadaise gyveno Pietų Afrikoje, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje išnyko, o pagrindinė priežastis siejama su žmogaus veikla.

    Įmonė teigia jau išgavusi mėlynojo antilopės porūšio DNR ir atlikusi jos kartografavimą. Kitas etapas, anot projekto autoriaus, yra genomo redagavimas, siekiant sukurti embrionus, kurie genetine prasme būtų kuo artimesni išnykusiam gyvūnui.

    „Visų projektų tikslas yra grąžinti gyvūnus į aplinką, kuri jiems būtų artima, kad jie galėtų išgyventi ir turėtų vaidmenį ekosistemoje“, – sakė bendrovės vadovas Benas Lamm.

    Bendrovė nurodo, kad pirmojo tokio gyvūno gimimas šiuo metu planuojamas 2028 metais. Nors tokie terminai skamba ambicingai, praktikoje juos gali koreguoti tiek technologiniai, tiek etiniai ir reguliaciniai klausimai, susiję su genetinėmis intervencijomis.

    Tokie „de-ekstinkcijos“ projektai dažniausiai remiasi keliais kertiniais žingsniais: DNR iš senų mėginių atkūrimu, genomo surinkimu, tada tiksliniu genų redagavimu šiuolaikinės artimos rūšies ląstelėse ir galiausiai embriono vystymu, pasitelkiant surogatinę patelę. Net ir sėkmingai atlikus genetinę dalį, išlieka klausimai dėl gyvūno sveikatos, elgsenos, atsparumo ligoms ir realių galimybių prisitaikyti.

    „Colossal Biosciences“ tuo pat metu tęsia ir kitus plačiai aptariamus projektus, tarp jų ir siekį sukurti genetiškai artimą mamutui gyvūną. Bendrovė yra užsiminusi, kad panašiu laikotarpiu gali būti bandoma pereiti prie embrionų perkėlimo surogatinėms dramblėms, tačiau tokie bandymai yra ypač jautrūs gyvūnų gerovės požiūriu.

    Ne visi mokslininkai į tokias iniciatyvas žiūri palankiai. Kritikai pabrėžia, kad rūšių atkūrimas gali sukurti naujų ekologinių rizikų, atitraukti dėmesį ir lėšas nuo buveinių apsaugos bei nykstančių rūšių išsaugojimo, o „atkurta“ rūšis iš tiesų gali būti tik genetiškai modifikuotas artimas giminaitis, o ne tikslus istorinis atitikmuo.

    Pastaraisiais metais panašios idėjos dažnėja ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje periodiškai keliamos diskusijos apie galimybes atkurti išnykusius moa paukščius. Tačiau mokslinėje bendruomenėje vyrauja sutarimas, kad net ir tobulėjant DI, genomo redagavimo bei reprodukcinėms technologijoms, didžiausi iššūkiai dažnai yra ne vien techniniai, bet ir susiję su ilgalaikiu poveikiu gamtai.

  • Vos nepateko į puodą: prie Keip Kodo sugautas itin retas dviejų spalvų omaras perduotas mokslininkams

    JAV pakrantėje, netoli Keip Kodo, žvejai sužvejojo itin retą dviejų spalvų omarą, kuris akimirksniu tapo vietos sensacija. Gyvūnas išsiskiria beveik idealiai simetrišku kūno pasidalijimu: viena pusė yra įprastos rudos spalvos, kita – ryškiai oranžinė.

    Neįprastas laimikis buvo sužvejotas balandžio 16 dieną, o jį gavusi „Wellfleet Shellfish Company“ nusprendė omaro neparduoti ir neperduoti maisto ruošimui. Bendrovė gyvūną perdavė mokslininkams ir akvariumo specialistams, kad jis būtų prižiūrimas ir tiriamas.

    „Omaras šiuo metu laikomas kartu su Woods Hole Science Aquarium gyvūnais, o laikinai apgyvendintas Jūrų biologijos laboratorijos rezervuaruose, kol vyksta akvariumo atnaujinimo darbai“, – teigiama bendrovės pranešime.

    Pasak specialistų, spalvinės mutacijos omarams pasitaiko, tačiau būtent toks aiškus, per visą kūną einantis dviejų spalvų pasidalijimas yra ypač retas. Tokie atvejai paprastai sulaukia ne tik visuomenės dėmesio, bet ir mokslininkų susidomėjimo, nes leidžia geriau suprasti vėžiagyvių vystymosi biologiją.

    Jūrų mokslo ekspertai aiškina, kad simetriškas dviejų spalvų raštas gali būti susijęs su reta vystymosi anomalija, kai ankstyvame etape susilieja dvi skirtingos kiaušialąstės ar jų dalys. Tokiu atveju organizmas gali išsivystyti tarsi iš dviejų „programų“, o rezultatas matomas išorinėje spalvoje.

    Kol akvariumas ruošiasi atnaujinimui, omaras adaptuojasi naujoje aplinkoje ir yra stebimas specialistų. Atidarius ekspoziciją lankytojams, jis turėtų būti pristatytas viešai, suteikiant retą progą pamatyti vieną ryškiausių gamtos anomalijų, pasitaikančių jūrų gyvūnams.