Pietinėje Dunojaus atkarpoje vandens lygis smarkiai nukrito, todėl kai kur teko riboti laivybą. Vietos specialistai pabrėžia, kad didžiausią nerimą kelia ne vien šios vasaros situacija, o ilgalaikė tendencija, kuri kartojasi vis dažniau.
Vengrijoje, ties Mohaču, itin žemas vanduo atidengė Antrojo pasaulinio karo laikų laivo nuolaužas. Tokie vaizdai tampa ne tik simboliniu priminimu apie istoriją, bet ir aiškiu signalu, kaip greitai kinta upės režimas.
Ypač sudėtinga padėtis fiksuota Bajos mieste, kur kai kurios Suogovicos atšakos beveik visiškai išdžiūvo, o dalis vandens faunos žuvo. Vietos pranešimuose minėta, kad vieną iš sunkiausių dienų vandens gylis tesiekė apie 14 centimetrų.
Vandens išteklių valdymo atstovai atkreipia dėmesį į istorinę statistiką: per maždaug 125 metus vandens lygis, laikomas labai žemu, buvo pasiektas kelias dešimtis kartų, tačiau didelė dalis tokių atvejų teko pastarajam ketvirčiui amžiaus. Tai rodo, kad žemo vandens epizodai darosi nebe išimtis, o vis dažnesnis reiškinys.
Ekspertų vertinimu, viena iš priežasčių siejama su klimato kaita: kai kritulių trūkdavo, situaciją anksčiau dažniau amortizuodavo iš Alpių atitekantis tirpsmo vanduo. Tačiau mažėjant ledynams ir trumpėjant sniego sezonui, tokio „rezervo“ lieka vis mažiau.
Specialistai pabrėžia ir kitą problemą: upių sistemose vandens trūkumo neįmanoma greitai kompensuoti paprastu techniniu sprendimu. Jei baseine ilgesnį laiką vyrauja sausra, realus pokytis ateina tik su didesniais krituliais, o iki tol tiek gamta, tiek žmonių veikla lieka priklausoma nuo natūralių procesų.
Dunojus yra viena svarbiausių Europos vandens arterijų, todėl užsitęsus žemam vandeniui pasekmės jaučiamos plačiai: nuo laivybos ir krovinių logistikos iki ekosistemų būklės ir vandens kokybės. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip prisitaikyti prie dažnėjančių sausrų, išlaikant ir upės gyvybingumą, ir ekonominę jos reikšmę regionui.
Leave a Reply