CP v2

Tag: Ekologija

  • Ašuano užtvanka ir Nilo delta: mokslininkai įspėja apie dvi grėsmes Egiptui po dešimtmečių

    Ašuano užtvanka pietų Egipte ilgą laiką buvo laikoma vienu svarbiausių šalies modernizacijos projektų: ji padėjo suvaldyti Nilo potvynius, užtikrino stabilesnį drėkinimą ir prisidėjo prie elektros gamybos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikis upės tėkmės reguliavimas turi kainą, kuri ryškiausiai matoma Nilo deltoje ir pakrančių zonoje.

    Naujesniuose tyrimuose akcentuojamos dvi pagrindinės rizikos: deltos kranto erozija ir žemės paviršiaus sėdimas, dar labiau didinantis pažeidžiamumą kylant jūros lygiui. Problemos šaknys siejamos su tuo, kad užtvanka sulaiko nuosėdas, kurios anksčiau kasmet natūraliai pasiekdavo žemupį ir deltą.

    Istoriškai Nilas į deltą atnešdavo didelius kiekius derlingo dumblo, kuris maitino dirvožemį ir natūraliai „atstatydavo“ pakrantę. Užtvankos suformuotame Nasero ežere vandens srovė sulėtėja, o didžioji dalis sąnašų nusėda dugne, todėl žemupys jų negauna.

    Dėl to dirvožemiai deltoje praranda dalį natūralaus derlingumo, o ūkininkai vis labiau remiasi mineralinėmis trąšomis. Kartu auga rizika vandens telkinių taršai, o jautriose vietovėse gali sparčiau blogėti dirvožemio struktūra ir jo gebėjimas sulaikyti drėgmę.

    Pirmoji grėsmė siejama su pakrantės erozija. Kai į Viduržemio jūrą patenka mažiau upės atnešamų sąnašų, bangavimas ir pakrančių srovės lengviau ardo smėlėtą krantą, o deltos linija kai kuriose atkarpose traukiasi.

    Antroji grėsmė yra žemės paviršiaus sėdimas. Deltos nuogulos natūraliai tankėja per ilgą laiką, tačiau anksčiau šį procesą bent iš dalies kompensuodavo kasmetinis naujų sąnašų sluoksnis. Kai nuosėdų papildymas sumažėja, sėdimas tęsiasi, o žemė priartėja prie jūros lygio.

    Šių procesų fone jautresnė tampa ir gėlo vandens pusiausvyra: vietovėse, kur sumažėja gėlo vandens srautai ir didėja jūros „spaudas“, didėja druskingumo rizika dirvožemyje bei požeminiame vandenyje. Tai pavojinga tiek žemės ūkiui, tiek pakrančių bendruomenių vandens ištekliams.

    Tyrėjai vis dažniau kalba apie pažangesnį upės valdymą, kuris labiau atsižvelgtų į natūralų Nilo režimą. Modeliavimuose nagrinėjami sprendimai, kaip reguliuojamais vandens nuleidimais imituoti sezoninius srautus ir kartu efektyviau tvarkyti sąnašas.

    Praktikoje tai gali reikšti priemones, padedančias dalį nuosėdų perkelti žemyn upe arba sumažinti jų „įkalinimą“ rezervuare, pavyzdžiui, taikant inžinerinius sprendimus sąnašų apėjimui ar tikslingą dugno valymą. Tikslas būtų sumažinti deltos eroziją, lėtinti sėdimą ir mažinti dirvožemių druskėjimą.

    Tuo pat metu Europoje vis ryškesnė kita kryptis: kai kurios šalys demontuoja pasenusias ir savo funkciją praradusias užtvankas, kad atkurtų natūralią upių tėkmę. Ši tendencija grindžiama ekosistemų atkūrimu, žuvų migracijos atvėrimu ir sąnašų judėjimo sugrąžinimu, nors tokie sprendimai ne visada pritaikomi didžiausiems strateginiams objektams.

  • 37 metų šildė miško dirvožemį 5 laipsniais: ilgiausias eksperimentas atskleidė naują CO2 šaltinį

    Beveik keturis dešimtmečius trunkantis Harvardo miško (Masačusetse) tyrimas atskleidė ilgai ignoruotą riziką: kylant temperatūrai dirvožemis ima aktyviau atiduoti į atmosferą anglies dioksidą. Tai reiškia, kad miškai ne tik sugeria anglies junginius, bet tam tikromis sąlygomis gali tapti ir papildomu jų šaltiniu.

    Tyrime mokslininkai 37 metus nuosekliai palaikė bandomųjų plotų dirvožemio temperatūrą maždaug 5 laipsniais aukštesnę nei gretimų, nešildomų plotų, ir tai darė ištisus metus. Toks pasirinktas šildymo lygis buvo laikomas viršutine tuo metu prognozuojamo atšilimo riba, todėl eksperimentas tapo savotišku ilgu realybės patikrinimu klimato scenarijams.

    Pagrindinis mechanizmas, kurį išryškino stebėjimai, susijęs su mikroorganizmais. Dirvožemyje gyvenančios bakterijos ir grybai ardo organines liekanas, perdirba maistines medžiagas ir palaiko augalų mitybos ciklus, tačiau jų aktyvumą stipriai lemia temperatūra.

    Šildant dirvą, mikrobinės bendrijos keitėsi, o organinė medžiaga pradėjo irti sparčiau, todėl didėjo CO2 išsiskyrimas. Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra ypač stabili ir menkai pasiduoda skaidymui net šylant klimatui, tačiau ketvirtajame eksperimento dešimtmetyje mokslininkai fiksavo, kad ir šios ilgai kauptos atsargos pradėjo nykti.

    Tokie rezultatai svarbūs todėl, kad dirvožemis yra vienas didžiausių anglies „sandėlių“ sausumoje. Jei šylant klimatui greičiau skaidysis net ir stabilios frakcijos, atmosferą papildys dar viena anglies dioksido banga, kuri gali sustiprinti atšilimo ciklą.

    Dalis klimato modelių jau įtraukia dirvožemio reakcijas į temperatūrą, tačiau ilgalaikiai eksperimentai padeda suprasti, ar poveikis išlieka stabilus, ar atsiranda vėlyvas lūžis. Būtent vėlyvas, po daugelio metų pasireiškiantis stabilios anglies irimas tampa vienu svarbiausių šio tyrimo signalų: rizikos gali išryškėti ne iškart, o po kelių dešimtmečių.

    Lygiagrečiai daugėja ir kitų tyrimų, tikslinančių miškų vaidmenį anglies cikle. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad medžių augimas ir anglies kaupimas nėra pastovus visą sezoną, o miškų gebėjimas ilgai išlaikyti anglies atsargas priklauso ir nuo vandens režimo, karščio bangų, dirvožemio sudėties bei mikroorganizmų pokyčių.

    Tai nereiškia, kad miškai praranda vertę klimato politikai, tačiau primena, jog vien pasodinti medžius nepakanka. Ilgalaikis klimato stabilizavimas priklauso ir nuo dirvožemio būklės, miškų tvarkymo, gaisrų prevencijos, organinės medžiagos kaupimo bei realaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo energetikoje ir pramonėje.

    „Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra beveik neįveikiamai stabili, tačiau dabar matome, kad nuolatinis šildymas gali pradėti ardyti ir šias atsargas“, – sakė vienas iš tyrėjų.

    Eksperimento duomenys papildo bendrą vaizdą: klimato kaita veikia ne tik orą ir augmeniją, bet ir pačią žemę po mūsų kojomis. Kuo ilgiau tęsiasi atšilimas, tuo didesnė tikimybė, kad dirvožemis pradės „atsakyti“ papildomomis emisijomis, kurių ankstesnės prognozės galėjo neįvertinti.

  • Eksperimentas parodė: plastikiniai buteliai ant žvejybos tinklų gali sumažinti delfinų žūtį

    Plastikiniai buteliai dažniausiai siejami su jūrų tarša, tačiau nauji bandymai rodo, kad jie gali tapti netikėta priemone saugant delfinus. Tyrėjai išbandė idėją prie žvejybos tinklų pritvirtinti tuščius plastikinius, o kai kuriais atvejais ir stiklinius butelius, kad jūrų žinduoliai tinklus pastebėtų anksčiau.

    Tokia priemonė skirta mažinti vadinamąją priegaudą, kai į tinklus netyčia pakliūva ne tik žuvys, bet ir delfinai, jūrų kiaulės ar vėžliai. Didžiausia problema siejama su žiauniniais tinklais, kurie vandenyje ištempiami vertikaliai ir dėl plonų, beveik nematomų gijų gyvūnams gali būti sunkiai aptinkami.

    Kaip veikia butelių idėja?

    Mokslininkų logika paprasta: delfinai aplinką „mato“ echolokacija, siųsdami garsinius signalus ir vertindami jų atspindžius. Tuščiuose plastikiniuose buteliuose esantis oras gali geriau atspindėti šiuos signalus, todėl tinklas tampa labiau „matomas“.

    Stiklinių butelių atveju kai kuriuose bandymuose į vidų buvo dedami metaliniai elementai, kad judant vandenyje atsirastų papildomas skambesys. Tikėtasi, kad garsas ir ryškesnis echolokacijos atspindys paskatins gyvūnus laiku pakeisti kryptį ir išvengti susipainiojimo.

    Ką parodė bandymai skirtinguose regionuose?

    Eksperimentai vyko keliose vietovėse, kur žvejyba žiauniniais tinklais paplitusi: prie Zanzibaro, Peru ir Brazilijos pakrančių. Tyrėjai lygino tinklus su pritvirtintais buteliais ir tinklus be jų, vertino tiek priegaudos, tiek tikslinių žuvų laimikio pokyčius.

    Peru, kur dalis tinklų buvo naudojami arčiau vandens paviršiaus, buteliai reikšmingai nesumažino delfinų ar kitų gyvūnų pakliuvimo į tinklus. Vis dėlto fiksuota, kad kai kuriais atvejais didėjo tikslinių žuvų sugavimas, o kartu pastebėtas ir didesnis ryklių priegaudos skaičius, todėl rezultatų vertinimas išliko nevienareikšmis.

    Zanzibare pridėjus butelius prie paviršinių tinklų buvo sugauta daugiau tunų, tačiau tyrėjai nefiksavo delfinų įsipainiojimo nei bandymo, nei kontrolinėje grupėje. Dėl to šioje vietoje nebuvo įmanoma patikimai įvertinti, ar būtent delfinams buteliai suteikė papildomą apsaugą.

    Ryškiausi rezultatai gauti Brazilijoje, kur tinklai dažniau buvo tvirtinami prie dugno. Ten plastikiniai buteliai parodė perspektyvą mažinant atsitiktinę delfinų priegaudą, o kai kuriuose matavimuose papildomi bandymai su dugniniais tinklais rodė iki 88 proc. mažesnį delfinų pakliuvimą, nekeičiant tikslinių žuvų laimikio.

    Kodėl dugniniai tinklai gali „laimėti“?

    Viena iš hipotezių aiškinant skirtumus tarp paviršinių ir dugninių tinklų yra triukšmo lygis. Prie paviršiaus dažniau susidaro bangavimas, daugiau foninio garso ir judesio, todėl echolokacijos „atspindžiai“ gali būti mažiau aiškūs.

    Dugninėje aplinkoje sąlygos gali būti ramesnės, todėl net paprastas plastikinis objektas prie tinklo tampa labiau atpažįstamu signalu. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia universalaus sprendimo visiems regionams, tačiau rodo kryptį, kur tokia priemonė gali veikti geriausiai.

    Mokslininkai akcentuoja ir praktinę pusę: metodas pigus, lengvai pritaikomas, o sėkmės atveju galėtų būti diegiamas mažos apimties pakrančių žvejyboje. Kartu pabrėžiama būtinybė užtikrinti, kad buteliai būtų patikimai pritvirtinti ir netaptų papildoma šiukšle jūroje.

    Tolesni bandymai planuojami ar jau vykdomi kituose regionuose, kad būtų patikrinta, ar rezultatai pasikartoja skirtingomis sąlygomis. Jei metodas pasitvirtins, jis galėtų tapti viena iš paprastų priemonių mažinant delfinų žūtį žvejybos įrankiuose, kartu išlaikant žvejams svarbų tikslinių rūšių laimikį.

  • Ar tikrai yra palmė, galinti judėti link saulės: ką apie Socratea exorrhiza sako mokslas

    Socialiniuose tinkluose ir populiariojoje literatūroje vis dar kartojama istorija apie vadinamąją vaikščiojančią palmę, kuri esą gali „pereiti“ į saulėtesnę vietą. Dažniausiai minima Centrinėje ir Pietų Amerikoje auganti palmė Socratea exorrhiza, išsiskirianti stulpu primenančiomis atraminėmis šaknimis.

    Iš pirmo žvilgsnio šios šaknys sukuria įspūdį, kad augalas galėtų keisti padėtį: palmės kamienas tarsi pakeltas virš žemės, o šaknų „kojų“ vainikas atrodo lyg judėjimui pritaikyta konstrukcija. Vis dėlto botanikos požiūriu medžiai, įskaitant palmes, aktyviai nevaikšto kaip gyvūnai.

    Vienas dažniausiai kartojamų aiškinimų teigia, kad palmė galėtų auginti naujas atramines šaknis vienoje pusėje, o kitoje pusėje senas „atsisakyti“, taip per laiką tarsi pasislinkdama iš šešėlio į šviesą. Tačiau patikimų, pakartojamais matavimais pagrįstų įrodymų, kad suaugę medžiai taip kryptingai keičia vietą, iki šiol trūksta.

    Populiariosios mokslo literatūros autorius Benjaminas Radfordas yra pabrėžęs, kad idėja apie miške nematomai „vaikštančius“ medžius skamba patraukliai, bet greičiau priklauso mitų laukui nei patikrintai biologijai. Ši istorija dažnai plinta dėl įspūdingos palmės išvaizdos ir lengvai įsimenamo pasakojimo.

    Biologai atramines šaknis pirmiausia sieja su stabilumu. Tokia „pastolių“ sistema gali padėti augalui tvirčiau laikytis minkštoje, šlapioje ar nestabilioje dirvoje, taip pat augti vietose, kur po kojomis gausu nuokritų, pūvančios medienos ar kitų organinių sankaupų.

    Kitas paaiškinimas susijęs su konkurencija atogrąžų miške: tvirta atrama leidžia jaunoms palmėms augti aukštyn, neinvestuojant tiek daug į storesnį kamieną. Tokiu būdu augalas gali greičiau pasiekti geresnį apšvietimą, tačiau tai nėra tas pats, kas kryptingas „ėjimas“ per mišką.

    Teoriškai augalas gali atrodyti pasislinkęs, jei dalis šaknų žūsta, o kitoje pusėje formuojasi naujos, ypač kai dirvožemis eroduoja, slenka ar keičiasi dėl vandens. Tokie pokyčiai gali sukurti regimą „judėjimo“ efektą, bet tai labiau aplinkos ir augimo proceso pasekmė, o ne sąmoningas judėjimo mechanizmas.

    Kol nėra išsamių ilgalaikių tyrimų su tiksliais matavimais, kurie rodytų nuoseklų ir kryptingą Socratea exorrhiza poslinkį link šviesos, vaikščiojančios palmės idėja išlieka patrauklia, bet nepatvirtinta. Mokslininkai sutaria dėl vieno: šios palmės atraminės šaknys yra puikus prisitaikymas išgyventi sudėtingose atogrąžų miško sąlygose.

  • „Volkswagen“ gamykloje 100 avių pakeitė žoliapjoves: kaip veikia saulės parkas ir nauda gamtai

    „Volkswagen“ gamykloje Lenkijos Vžesnios mieste dalis teritorijos prižiūrima ne technika, o 100 avių banda. Gyvūnai gano žolę po daugiau nei 31 000 saulės modulių ir taip pakeičia įprastas žoliapjoves, kurias reikėtų naudoti visą sezoną.

    Sprendimas pasirinktas kartu siekiant kelių tikslų: palaikyti tvarką po fotovoltiniais moduliais, mažinti priežiūros kaštus ir triukšmą, taip pat prisidėti prie biologinės įvairovės. Tokie projektai vis dažniau įvardijami kaip agrivoltika, kai viena žemės teritorija naudojama ir energijai, ir žemės ūkiui.

    Gamykloje įrengtas saulės parkas užima apie 27 hektarus ir jo įrengtoji galia siekia 18,3 megavato. Skelbiama, kad saulėtomis dienomis ši elektrinė gali padengti visą gamyklos elektros poreikį, todėl objektas tampa svarbia vietinės energijos tiekimo grandimi.

    Pasak projekto organizatorių, avys natūraliai palaiko tinkamą augalijos aukštį ir padeda išvengti darbų, kurie įprastai reikalauja degalų, technikos priežiūros ir papildomų darbuotojų laiko. Be to, gyvūnai karštomis dienomis gali slėptis modulių šešėlyje, o pati teritorija lieka mažiau trikdoma mechaninio pjovimo.

    „Ši fotovoltinė ferma šiandien gamina ne tik žaliąją energiją. Ji taip pat tapo vieta, kur palaikome biologinę įvairovę, vietos žemės ūkį ir mokslinius tyrimus“, – sakė „Volkswagen Poznań“ Vžesnios gamyklos direktorė Marzena Pillich-Gronksa.

    Į projektą įtraukta Didžiosios Lenkijos regionui būdinga veislė, kuri minima ir genetinio paveldo išsaugojimo programose. Banda į teritoriją atgabenta balandžio pabaigoje ir planuojama, kad ji čia ganysis iki rudens, prižiūrima gyvulininkystės specialistų.

    Avių augintoja Justyna Nowak-Gaek teigia, kad gyvūnai greitai priprato prie naujos aplinkos ir elgiasi ramiai, išsiskirstydami į mažesnes grupes skirtingose parko vietose. Tokia elgsena paprastai laikoma ženklu, kad banda nejaučia nuolatinio streso ir teritorijoje jaučiasi saugiai.

    Projektą įgyvendinusi ir saulės elektrinę eksploatuojanti bendrovė „Quanta Energy“ pabrėžia, kad toks modelis gali tapti pavyzdžiu kitoms pramoninėms teritorijoms Europoje. Praktikoje tai reiškia, kad atsinaujinančios energetikos plėtra gali būti derinama ne tik su kraštovaizdžio apsauga, bet ir su konkrečiais sprendimais, mažinančiais poveikį aplinkai.

    Panašios krypties sprendimai pastaraisiais metais daugėja ir kituose regionuose, pavyzdžiui, plėtojant plūduriuojančias saulės elektrines vandens telkiniuose. Tokiose sistemose akcentuojama dviguba nauda: elektros gamyba ir mažesnis vandens garavimas, todėl atsinaujinanti energetika vis dažniau kuriama kaip infrastruktūra, sprendžianti daugiau nei vieną uždavinį.

  • Pakrantės miestuose pastebėtos tarsi apsvaigusios žuvėdros: ornitologai aiškina, kas jas veikia

    Didžiosios Britanijos pakrantės miestuose gyventojai pastarosiomis dienomis ėmė dalytis vaizdais, kuriuose žuvėdros elgiasi neįprastai: svyruoja, lėtai ir neryžtingai juda važiuojamąja dalimi, užsibūna ant šaligatvių ir kartais trukdo automobilių eismui.

    Toks elgesys užfiksuotas, be kita ko, Safolko grafystėje esančiuose Lowestoft ir Aldeburgh miesteliuose. Liudininkai pasakojo, kad paukščiai atrodo dezorientuoti, mažiau saugosi žmonių ir transporto, o įprastai budrios žuvėdros tarsi praranda koordinaciją.

    Britų ornitologai aiškina, kad vienas realistiškiausių paaiškinimų siejamas su vasaros viduryje suaktyvėjančiomis sparnuotosiomis skruzdėlėmis. Per vadinamąjį skruzdėlių skrydį vabzdžių ore ir ant žemės būna itin daug, todėl žuvėdros gali lengvai prisilesinti baltymų turtingo grobio.

    Pasak Britų ornitologijos fondo specialistės, suėdus didelį kiekį skruzdėlių, paukščiams laikinai gali sutrikti koordinacija. Skruzdėlės gindamosi išskiria skruzdžių rūgštį, o jos perteklius organizme kai kuriais atvejais gali sukelti trumpalaikį neįprastą elgesį.

    „Skruzdėlės gamina skruzdžių rūgštį, kuri yra silpnas toksinas, todėl žuvėdros gali atrodyti nerangios, tarsi būtų apsvaigusios“, – sakė Britų ornitologijos fondo atstovė Viola Ross-Smith.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai kol kas labiau pagrįsta hipotezė, o ne galutinė diagnozė. Kad būtų galima tvirtai pasakyti, jog būtent skruzdžių rūgštis sukelia tokį efektą, reikėtų tikslesnių stebėjimų ir tyrimų.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad panašiai atrodantį elgesį gali lemti ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, paukščiai gali tiesiog persivalgyti, tapti vangūs, mažiau reaguoti į aplinką arba būti taip įsitraukę į lengvai pasiekiamą maistą, kad praranda įprastą atsargumą.

    Kita svarbi aplinkybė yra vasaros karščiai ir miestų aplinka: ant įkaitusio asfalto paukščiai gali greičiau perkaisti, o tai taip pat gali paveikti jų judėjimą. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad žuvėdros yra „neblaivios“, nors realiai jos patiria stresą dėl temperatūros ar nuovargio.

    Specialistai ragina nepanikuoti, jei žuvėdra atrodo kiek dezorientuota, tačiau pataria atkreipti dėmesį į aiškius ligos požymius. Jei paukštis akivaizdžiai sužeistas, ilgai neatskrenda, guli vienoje vietoje ar matyti kiti sunkios būklės signalai, tuomet vertėtų kreiptis į gyvūnų gerovės ar laukinių gyvūnų globos specialistus.

    Tuo metu vairuotojams pakrantės miestuose primenama išlikti budriems: paukščiai, ypač susibūrę į didesnius būrius, gali netikėtai išeiti į kelią ir sukelti pavojingų situacijų, net jei tai trunka tik trumpą laiką.

  • Bebrai per ketverius metus atgaivino nualintą ūkį Britanijoje: žemė vėl neša pelną

    Didžiojoje Britanijoje įgyvendinamas gamtos atkūrimo projektas parodė, kad bebrai gali tapti ne tik biologinės įvairovės, bet ir ekonominės grąžos varikliu. Per ketverius metus apleistos, nusausintos žemės teritorija buvo paversta į pelną generuojantį plotą, kuriame pagrindinį darbą atlieka vadinamieji natūralūs ekosistemų inžinieriai.

    Projekto pradžia siejama su 2022 metais, kai gamtosaugos bendrovė įsigijo apie 617 hektarų buvusios žemės ūkio paskirties teritorijos. Sandorio vertė siekė maždaug 16 000 000 eurų, o pagrindinis sprendimas buvo nedelsiant pradėti ardyti senas drenažo sistemas, dešimtmečiais sausinusis laukus ir sumažinusias natūralių buveinių kiekį.

    Tuomet pasirinktas netradicinis, bet moksliškai pagrįstas kelias: į teritoriją integruoti bebrus, kurie kurdami užtvankas ir šlapynes keičia vandens režimą. Tokie pokyčiai paprastai sulėtina vandens nutekėjimą, padidina drėgmės kaupimąsi dirvožemyje ir gali sumažinti staigių potvynių riziką žemiau esančiose vietovėse.

    Kadangi laisvas šių gyvūnų paleidimas šalyje yra ribojamas, bebrams įrengtas didelis aptvertas natūralios gamtos voljeras. Projekto valdytojai pabrėžia, kad gyvūnai stebimi, o pabėgimo atveju būtų grąžinti atgal, taip siekiant nuraminti kaimyninių ūkių savininkų baimes dėl galimo laukų užliejimo.

    Praktinis efektas pasimatė greitai: šlapynių plotai tapo buveine vabzdžiams, paukščiams ir kitiems gyvūnams, o vandens sulaikymas prisidėjo prie kraštovaizdžio atsparumo sausrų ir liūčių svyravimams. Tokie projektai pastaraisiais metais vis dažniau pristatomi kaip priemonė vienu metu spręsti kelias problemas: klimato kaitos poveikį, biologinės įvairovės nykimą ir prastėjančią dirvožemio būklę.

    Komercinė projekto dalis taip pat įgavo pagreitį. Teritorijos valdytojai sudarė sutartį dėl anglies kreditų tiekimo 30 metų laikotarpiui, kurios vertė siekia apie 1 200 000 eurų, o kaina, kaip skelbiama, buvo aukštesnė nei įprasta rinkoje.

    Tai aiškinama tuo, kad investuotojams ir pirkėjams svarbus ne vien anglies dioksido sugėrimas, bet ir papildoma nauda: buveinių atkūrimas, didesnė rūšinė įvairovė bei vandens pertekliaus valdymas. Kitaip tariant, vienas projektas generuoja kelis pamatuojamus rezultatus, kuriuos galima panaudoti tiek tvarumo strategijose, tiek poveikio kompensavimo schemose.

    Be anglies kreditų, teritorijos valdytojai parduoda biologinės įvairovės prieaugio vienetus, kuriuos nekilnojamojo turto vystytojai naudoja kompensuodami gamtai padarytą žalą naujuose projektuose. Bendrovės vertinimu, tokių ekologinių aktyvų potenciali vertė gali viršyti 41 000 000 eurų, o tai rodo, kaip sparčiai auga rinka, kurioje gamtos atkūrimas tampa finansiniu instrumentu.

    Šis atvejis išryškina ir platesnę tendenciją: gamtos atkūrimo sprendimai vis dažniau lyginami su brangia inžinerine infrastruktūra. Ten, kur anksčiau būtų reikėję milijoninių investicijų vandens sulaikymo ar šlapynių atkūrimo darbams, dalį funkcijų gali atlikti gyvūnai, o žmogaus vaidmuo tampa daugiau planavimo, priežiūros ir rizikų valdymo klausimu.

    Nors tokie projektai kelia diskusijų dėl poveikio kaimyninėms teritorijoms, jų populiarumas auga dėl aiškiai įvardijamos naudos ir ekonominių mechanizmų. Bebrų sukurtos šlapynės daug kur laikomos vienu iš paprasčiausių būdų atkurti natūralią hidrologiją, o kartu su anglies ir biologinės įvairovės rinkomis tai tampa modeliu, kurį vis dažniau svarsto ir kiti žemės savininkai.

  • Gandrai įsikūrė ant ant stulpo iškelto automobilio kėbulo: autoremonto kiemas virto traukos vieta

    Į neįprastą lizdą šiuo metu sugrįžusi pora augina keturis jauniklius, tad iš viso vienoje vietoje matyti šeši paukščiai. Jaunikliai jau pradeda sparnų mankštas, o suaugę paukščiai reguliariai parneša maisto, todėl praeiviams atsiveria retai mieste matomas vaizdas.

    Autoremonto dirbtuvių darbuotojai pasakoja, kad automobilio kėbulas ant stulpo atsirado prieš kelerius metus kaip kiemo akcentas, tačiau niekas nesitikėjo, jog jį „pasirinks“ gandrai. Po stipresnės audros lizdas buvo apgadintas, bet paukščiai sugrįžo ir jį atstatė.

    „Nemanėme, kad jie pasirinks būtent automobilį, bet taip ir nutiko. Po audros lizdas buvo sugriautas, tačiau paukščiai grįžo ir viską atstatė“, – sakė autoremonto dirbtuvių darbuotojas Cătălin Toma.

    Vietos gyventojai teigia, kad sustojančių pasižiūrėti ar nufotografuoti būna beveik kasdien. Gamtos fotografams ši vieta ypač patraukli todėl, kad galima užfiksuoti sugrįžtančius suaugusius gandrus ir pirmuosius jauniklių bandymus skristi.

    Veterinarijos specialistas Adrian Bîlbîe aiškina, kad gandrai pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau prisitaiko prie žmogaus aplinkos ir lizdams renkasi dirbtines konstrukcijas. Anksčiau dažnesnis pasirinkimas buvo aukšti, atokiai augantys medžiai, tačiau šiandien paukščiai noriai naudojasi stulpais, pastogių platformomis ar kitais stabiliais pagrindais.

    Tokie atvejai paprastai siejami su saugumo ir patogumo veiksniais: aukštai įrengtas lizdas apsaugo nuo dalies plėšrūnų, o atvira vieta leidžia geriau stebėti aplinką. Vis dėlto lizdas ant automobilio kėbulo laikomas išskirtiniu, nors ir logiškai paaiškinamu prisitaikymo pavyzdžiu.

    Prognozuojama, kad gandrų šeimyna čia liks iki vasaros pabaigos, o vėliau pradės migraciją į žiemojimo vietas Afrikoje. Specialistai pabrėžia, kad jaunikliams svarbiausios artimiausios savaitės, kai jie stiprina sparnus ir ruošiasi pirmajam ilgam skrydžiui.

  • Sineviro nacionaliniame parke uždraustas džipingas: pažeidėjus fiksuos fotospąstais

    Parko administracija skelbia, kad džipai, keturračiai, kroso motociklai ir kitos visureigės transporto priemonės nuo šiol čia laikomos ne pramoga, o pažeidimu, už kurį bus taikoma atsakomybė.

    Pasak parko atstovų, nelegalūs važiavimai miško takais ir kalnų pievomis daro ilgalaikę žalą: ardomas dirvožemio sluoksnis, spartėja erozija, naikinami reti augalai.

    Triukšmas ir dideli žmonių srautai trikdo laukinius gyvūnus, ypač veisimosi ir jauniklių auginimo laikotarpiu, o degalų ir tepalų nuotekos gali pasiekti kalnų upelius.

    Administracija taip pat pabrėžia, kad dalis vairuotojų ignoruoja privačių valdų ribas ir įvažiuoja į vietos gyventojų žemės sklypus Tereblės slėnio apylinkėse.

    Dėl to parkas skelbia pereinantis nuo žodinių perspėjimų prie praktinių priemonių, kurios leistų greičiau nustatyti pažeidėjus.

    Siekdama identifikuoti nelegalius maršrutus ir jų dalyvius, parko komanda prie populiariausių įvažiavimų, miško takų ir privačių sklypų prieigų įrengė papildomą fotospąstų bei slaptos foto ir vaizdo fiksacijos priemonių tinklą.

    Nustačius pažeidimus, surinkta medžiaga bus perduodama teisėsaugai, o atsakomybė, priklausomai nuo padarytos žalos, gali būti ir administracinė, ir baudžiamoji.

    Parko administracija akcentuoja, kad lankytojai yra laukiami, jei renkasi gamtai draugiškas veiklas: pėsčiųjų žygius, ekotakus, dviračių turizmą.

    Tačiau, pasak jų, saugomos teritorijos ir vietos gyventojų sklypai nebus toleruojami kaip bekelės technikos bandymų poligonas, o taisyklės visiems taikomos vienodai.

  • Šikšnosparnių invazija Prancūzijoje: šeima 5 metus kovoja, bet ir 20 000 eurų remontas nepadėjo

    Prancūzijos miestelyje netoli Liono gyvenanti šeima jau kelerius metus susiduria su neįprasta, bet labai varginančia problema: jų namo stoge ir sienų ertmėse įsikūrė didelė šikšnosparnių kolonija. Pasak šeimos, triukšmas ir kvapas tapo kasdienybe, o situacija labiausiai paaštrėja vasarą, kai prasideda karščiai.

    Šeimininkai skaičiuoja, kad šiltuoju sezonu prie namo gali būriuotis keli šimtai šikšnosparnių, o jų judėjimas girdimas beveik visą parą. Šeima teigia, kad nemalonūs kvapai skverbiasi net į vidų per smulkias angas ir elektros lizdų vietas, todėl gyvenimas namuose tapo psichologiškai sunkus.

    „Triukšmas nesiliovė nei dieną, nei naktį, o kvapas pasiekdavo net per elektros lizdus“, – sakė šeimos tėvas Benžamenas Teijonas.

    Bandydami išspręsti problemą, šeimininkai investavo apie 20 000 eurų į remontą: buvo perdarytas stogas, užsandarintos galimos landos, papildomai įrengta šilumos izoliacija. Tačiau, šeimos teigimu, pastangos nedavė laukto rezultato: po kurio laiko, ypač per karščio bangas, šikšnosparniai sugrįžo.

    Specialistai pažymi, kad tokios situacijos Europoje nėra retos, nes šikšnosparniai dažnai renkasi šiltas, nuo plėšrūnų apsaugotas vietas, pavyzdžiui, palėpes, stogų konstrukcijas ar sienų tuštumas. Kolonijos paprastai sustiprėja šiltuoju metų laiku, kai jaunikliai dar nemoka skraidyti ir gyvūnai ilgiau būna slėptuvėse.

    Šeimos padėtį apsunkina tai, kad Prancūzijoje šikšnosparniai yra saugomi įstatymų, todėl jų negalima naikinti, gaudyti ar savavališkai iškeldinti be specialių leidimų. Dėl to, pasak šeimos, kreipimaisi į įvairias organizacijas ir vietos valdžią kol kas neatnešė konkrečios pagalbos, o savarankiškas problemos sprendimas turi griežtas ribas.

    „Kreipėmės į kelias organizacijas ir į savivaldybę, bet aiškaus sprendimo kol kas nesulaukėme“, – pasakojo Benžamenas Teijonas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad veiksmingiausios priemonės tokiais atvejais paprastai yra prevencinės ir taikomos tinkamu laiku. Dažniausiai rekomenduojama iš pradžių tiksliai nustatyti, pro kur gyvūnai patenka į pastatą, o užsandarinimą atlikti tik tada, kai kolonija laikinai pasitraukusi ir nėra jauniklių, kad nebūtų pažeistos gyvūnų apsaugos taisyklės.

    Šeima tikina, kad šiuo metu jaučia įtampą ne tik dėl diskomforto, bet ir dėl sveikatos bei gyvenimo kokybės. Parduoti būstą, pasak jų, praktiškai neįmanoma, todėl jie viešai kalba apie situaciją tikėdamiesi sulaukti institucijų ir specialistų dėmesio bei rasti teisėtą, ilgalaikį sprendimą.