Tag: Ekologija

Kyjivo zoologijos sodas pranešė apie dar vieną atvejį, kai laukinis gyvūnas buvo laikomas namų sąlygomis ir galiausiai pateko į specialistų rankas. Į įstaigą atgabentas katinis lemūras, vardu Kotikas, kurį gyvūnų gerovės savanoriai rado Dnipropetrovsko srityje.

Pasak zoologijos sodo, karo sąlygos Ukrainoje ryškiai atskleidė nelegalaus laukinių gyvūnų laikymo privačiuose namuose mastą. Tokie atvejai dažnai išaiškėja evakuacijų, patikrinimų ar gelbėjimo operacijų metu, kai gyvūnai paliekami be priežiūros arba perduodami savanoriams.

Kyjivo zoologijos sodas nurodo, kad Kotikui yra apie ketverius metus. Nors jis nepatyrė akivaizdžių sužalojimų, dėl laikymo ne tarp savo rūšies individų jam visiškai trūksta rūšiai būdingos socializacijos.

„Nors Kotikas, laimei, nepatyrė sužalojimų, dėl netinkamų laikymo sąlygų jam visiškai nėra susiformavusi rūšiai būdinga socializacija“, – sakė Kyjivo zoologijos sodo atstovai.

Šiuo metu lemūras laikomas 40 dienų karantine zoologijos sodo veterinarijos ligoninėje. Per šį laikotarpį atliekami būtini tyrimai, diagnostinės procedūros ir vertinama bendra gyvūno būklė, kad jis nekeltų rizikos kitiems gyvūnams.

Po karantino Kotiko laukia ilgas adaptacijos etapas, kurio esmė yra laipsniškas įvedimas į katinių lemūrų grupę. Zoologijos sodo teigimu, socializacija bus vykdoma prižiūrint specialistams vienoje iš žaliųjų salų Žemutinio parko ežeruose.

Zoologijos sodas dar kartą pabrėžė, kad laukinių gyvūnų laikymas namuose nėra nei saugus, nei humaniškas. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie gyvūnai dažnai patiria stresą, elgsenos sutrikimus, o vėliau jų reabilitacija užtrunka mėnesius ar net ilgiau.

Kyjive tai ne vienintelė pastarojo meto žinia iš zoologijos sodo. Anksčiau įstaiga informavo, kad po žiemos miego pabudo usūriniai baltakrūtiai lokiai Bėri ir Bobas, o jų aktyvumą skatino prižiūrėtojų paslėpti skanėstai, padedantys grįžti į įprastą ritmą po ilgo poilsio.

Šaltiniai:

– https://www.facebook.com/zoo.kyiv.ua/posts/pfbid02tdChAMCV57wZcfqRruGpb4Ztd93pG4EojFVQVpf3kcXxr5f12UwW3fniwFBuTEcal

Juodi varninių (Corvidae) šeimos paukščiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti vienodi, tačiau skirtingos rūšys turi aiškių požymių. Patikimiausia atkreipti dėmesį ne tik į plunksnų spalvą, bet ir į kūno proporcijas, skrydį bei balsą.

Lietuvoje dažniausiai painiojami du paukščiai yra varna ir kranklys, nes abu gali būti visiškai juodi. Vis dėlto ornitologai pabrėžia, kad kelių sekundžių stebėjimas dažnai leidžia priartėti prie teisingo atsakymo.

Varna ar kranklys: pagrindiniai skirtumai

Ryškiausias skirtumas yra dydis. Kranklys yra gerokai stambesnis, masyvesnis paukštis su didesne galva ir galingesniu snapu, o varna dažniau atrodo grakštesnė ir lengvesnių proporcijų.

Skrydžio maniera taip pat skiriasi: kranklys dažniau skraido „žaismingai“, daro akrobatinius manevrus, ilgiau sklendžia. Varnos skrydis paprastai tiesesnis ir tikslingesnis, be ryškių triukų ore.

Stebint skrendantį paukštį verta pažvelgti į uodegą. Kranklio uodega dažniau atrodo pleišto formos, o varnos uodega paprastai būna labiau vėduokliška.

Kaip padeda balsas ir elgesys?

Jei paukštis prakalbo, atpažinti dar lengviau. Kranklio balsas dažniausiai yra gilesnis, duslesnis ir labiau gerklinis, o varnos krankimas skamba aukščiau ir „švariau“.

Elgesys taip pat duoda užuominų: krankliai neretai laikosi pavieniui ar poromis, o varnos dažniau matomos grupėmis, ypač maitinimosi vietose. Vis dėlto tai nėra absoliuti taisyklė, todėl vien socialumu remtis nereikėtų.

Kodėl šiuos paukščius taip lengva supainioti?

Abi rūšys yra prisitaikiusios prie įvairių buveinių, protingos ir smalsios, todėl žmogus jas dažnai stebi miestuose bei priemiesčiuose. Be to, apšvietimas ir atstumas gali „sulyginti“ proporcijas, o juoda spalva paslepia plunksnų detales.

Geriausia taktika yra neskubėti: kelias akimirkas įvertinti dydį, galvos ir snapo masyvumą, skrydį, uodegos formą ir, jei pasiseka, išgirsti balsą. Kuo daugiau stebėsite, tuo greičiau šie skirtumai taps akivaizdūs.

„Patikimiausia yra stebėti ne vieną požymį, o kelių požymių visumą: dydį, uodegos formą skrendant, skrydžio manierą ir balsą“, – pabrėžia gamtos leidinių apžvalgose cituojami ornitologijos šaltiniai.

Šaltiniai:

– https://www.discoverwildlife.com/animal-facts/birds/crow-vs-raven-whats-the-difference

Gibraltare gyvenančios berberinės makakos vis dažniau taikosi į turistų užkandžius – nuo ledų iki bulvių traškučių ar šokoladinių batonėlių. Tačiau tokia kaloringa, cukraus ir druskos gausi mityba primatams nėra įprasta, todėl mokslininkai fiksuoja ir netikėtą „atsakomąjį“ elgesį: dalis gyvūnų pradėjo ryti žemę.

Tokias įžvalgas pateikia Kembridžo universiteto tyrėjų darbas, publikuotas mokslo žurnale Scientific Reports. Stebėjimai rodo, kad žemės rijimas dažniau pasitaiko tose makakų grupėse, kurios intensyviausiai kontaktuoja su turistais, o elgesio pikas sutampa su turizmo sezonu.

Biologinės antropologijos tyrėjai aiškina, kad žemė gali veikti kaip savotiškas apsauginis sluoksnis virškinamajame trakte. Manoma, kad taip sumažinamas dirginimas, kurį sukelia didelis cukraus ir riebalų kiekis bei mažas skaidulų kiekis, o simptomai gali svyruoti nuo pykinimo iki viduriavimo.

„Tikėtina, kad žemė virškinamajame trakte veikia kaip barjeras ir padeda sušvelninti labai kaloringos, mažai skaidulų turinčios mitybos poveikį“, – sakė tyrimui vadovavęs biologinės antropologijos mokslininkas Sylvainas Lemoine.

Tyrėjai taip pat kelia prielaidą, kad žemėje esantys mineralai ir mikroorganizmai gali bent iš dalies kompensuoti tai, ko trūksta perdirbtame maiste. Kitaip tariant, žemė gali būti ne tik „raminamasis“ virškinimui, bet ir papildomas mikroelementų šaltinis, nors šiai hipotezei dar reikia daugiau duomenų.

Svarbus aspektas – su pieno produktais susiję virškinimo sutrikimai. Kaip pabrėžia mokslininkai, suaugę primatai paprastai nebeskaido laktozės taip efektyviai kaip jaunikliai, todėl ledai ar kiti pieno produktai jiems gali sukelti ypač ryškių problemų.

Stebėjimų metu nustatyta, kad skirtingos makakų grupės rinkosi nevienodą žemę, o tai leidžia manyti, jog įprotis gali plisti socialiai. Kitaip tariant, elgesys gali būti perimamas stebint kitus grupės narius, ypač ten, kur turistų maisto prieiga didžiausia.

Bendroje maždaug 230 Gibraltaro makakų populiacijoje, suskirstytoje į aštuonias stabilias grupes, mokslininkai fiksavo vidutiniškai apie 12 žemės rijimo atvejų per savaitę. Per 98 dienas, apėmusias laikotarpį nuo 2022 metų vasaros iki 2024 metų pavasario, užregistruoti 46 atvejai, susiję su 44 skirtingais gyvūnais, o keli epizodai įvyko netrukus po to, kai makakos suėdė turistų atneštų ledų, sausainių ar duonos.

Tyrimas primena ir platesnį kontekstą: laukinių gyvūnų maitinimas žmonių maistu dažnai pakeičia jų elgesį, didina konfliktų su žmonėmis riziką ir gali turėti ilgalaikių sveikatos pasekmių. Mokslininkų teigimu, polinkį rinktis kaloringą maistą gali „įjungti“ evoliuciškai susiformavęs potraukis energijai, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad toks maistas primatams tinka.

Ekspertai pabrėžia, kad nors žemės rijimas gali atrodyti kaip išradinga prisitaikymo strategija, tai nėra „sprendimas“, neutralizuojantis žalingą perdirbtos mitybos poveikį. Greičiau tai signalas, kad gyvūnų mityba smarkiai nukrypo nuo natūralaus raciono, kurį paprastai sudaro augalai, sėklos ir kartais vabzdžiai.

Šaltiniai:

– https://www.nature.com/articles/s41598-024-xxxxxx-x

– https://www.independent.co.uk/news/science/monkeys-gibraltar-junk-food-cambridge-university-b2962535.html

Tyrėjai skelbia, kad dėtis, tikėtina, baigta, o pirmųjų jauniklių laukiama gegužės viduryje.

Ukrainoje, Poltavos srityje esančiame Pyryatino nacionaliniame gamtos parke, stebėtojams gerai žinomos gandrų poros Odarkos ir Griciko lizde atsirado penktasis kiaušinis. Apie tai socialiniuose tinkluose pranešė tyrėja Ira Saražynska, daugelį sezonų sekanti šį lizdą per tiesioginę vaizdo transliaciją.

Pasak jos, penktasis kiaušinis padėtas balandžio 21 dieną vakare, todėl specialistai mano, kad šio sezono dėtyje kiaušinių skaičius greičiausiai jau galutinis. Ankstesni kiaušiniai lizde pasirodė balandžio 13, 15, 17 ir 19 dienomis, taip pat vėlai vakare.

„Intriga truko neilgai, todėl tiesioginės transliacijos žiūrovai penktąjį kiaušinį pamatė ne apie vidurnaktį, o keliomis valandomis anksčiau“, – sakė Ira Saražynska.

Tyrėjai tikisi, kad perėjimui nesutrukdys staigūs orų pokyčiai ar kiti trikdžiai, o pirmųjų jauniklių būtų galima sulaukti maždaug po mėnesio, gegužės viduryje. Tokia laiko juosta atitinka įprastą baltųjų gandrų perėjimo trukmę, kuri dažniausiai siekia kiek daugiau nei mėnesį, o jaunikliai išsirita ne tą pačią dieną, bet paeiliui pagal kiaušinių padėjimo tvarką.

Kas nutiko šiame lizde pavasarį

Šio lizdo istorija šį pavasarį buvo tapusi plačiai aptariama dėl poros santykių peripetijų. Kovą į lizdą buvo atskridęs nepažįstamas patinas, kuris ėmė tvarkyti lizdą „savais principais“, o netrukus prie jo prisijungė patelė, tad susiformavo nauja pora.

Vėliau sugrįžo Odarka, kuri iš lizdo išvijo kitą patelę ir liko su atskridusiu patinu. Dar po kurio laiko pasirodė ir Gricikas, kilo susirėmimas dėl lizdo, tačiau galiausiai jame liko ankstesnieji šeimininkai.

Kodėl šis stebėjimas svarbus

Tokios transliacijos ir nuoseklus lizdų stebėjimas padeda geriau suprasti gandrų elgseną, perėjimo sėkmę ir veiksnius, galinčius lemti jauniklių išgyvenamumą. Tyrėjų teigimu, didžiausios rizikos perėjimo laikotarpiu paprastai susijusios su ilgalaikiu šalčiu, stipriais lietumis, vėju ir trikdymu, tačiau kiekvienas sezonas gali pateikti skirtingų iššūkių.

Kol kas, anot stebėtojų, lizde matomas stabilus perėjimo režimas, o penkių kiaušinių dėtis leidžia tikėtis aktyvaus sezono tęsinio. Artimiausiomis savaitėmis pagrindinis klausimas bus, ar visi kiaušiniai sėkmingai išsirisis ir kiek jauniklių pavyks užauginti iki išskridimo.

Šaltiniai:

– https://www.unian.net/ecology/odarka-i-gricik-pticy-zhdut-popolneniya-v-seme-13355055.html

– https://www.bto.org/understanding-birds/birdfacts/white-stork

Prie Pilbaros pakrantės Vakarų Australijoje jūrų biologai aptiko neįprastai didelę dėžinių medūzų sankaupą. Į krantą ir seklumas išplaukė beveik 100 minkštų, balkšvų, pusiau permatomų medūzų, o specialistai neatmeta, kad tai gali būti dar mokslo neaprašyta rūšis.

Australijos medūzų taksonomė daktarė Lisa-Ann Gershwin teigė, kad apie šį organizmą mokslininkai svarstė jau anksčiau, tačiau dabar gauta daugiau stebėjimų ir mėginių. Anot jos, rūšis dar nėra oficialiai įvardyta ir suklasifikuota, todėl tyrimai tęsiami.

Kodėl dėžinės medūzos tokios pavojingos?

Dėžinės medūzos laikomos vienomis pavojingiausių bestuburių pasaulyje dėl itin stipraus nuodo. Jų toksinai gali paveikti širdį, nervų sistemą ir odą, o sunkiais atvejais sukelti staigų sveikatos būklės pablogėjimą, ypač jei žmogui ne laiku suteikiama pagalba.

Mokslininkų teigimu, čiuptuvai gali užaugti iki maždaug 3 metrų ilgio ir turėti tūkstančius geliančiųjų ląstelių, kurios suleidžia nuodus. Dėl labai stipraus skausmo nukentėję plaukikai kartais patiria šoką, o tai didina nuskendimo riziką net ir netoli kranto.

Australijoje nuo dėžinių medūzų įgėlimų, remiantis viešai skelbiamais istorinių atvejų apibendrinimais, per laiką mirė apie 80 žmonių. Pastaraisiais dešimtmečiais mirties atvejų pasitaiko rečiau, tačiau pavojus išlieka, ypač šiltuoju sezonu šiaurinėse ir vakarinėse pakrantėse.

Kas neįprasta Pilbaros atveju?

Dėžinės medūzos dažniau siejamos su šiauriniais Australijos vandenimis, ypač Kvinslandu ir Šiaurės teritorija, kur gerai žinoma rūšis Chironex fleckeri. Vis dėlto Pilbaroje aptikti individai, pasak tyrėjų, gali skirtis nuo įprastų populiacijų, todėl neatmetama, kad tai kita rūšis ar artima giminaitė.

Australijos mokslo ir pramoninių tyrimų organizacijos CSIRO mokslininkas daktaras Johnas Keesingas atkreipė dėmesį, kad dėžinių medūzų pasitaiko ir piečiau, tačiau tokio didelio jų kiekio pranešimai yra reti. Tyrėjai vertina, ar sankaupą galėjo lemti sezoninės srovės, vandens temperatūros svyravimai, vėjai ar kiti aplinkos veiksniai.

Vietos gyventojai taip pat sako, kad medūzų anksčiau matydavo, tačiau būtent šios išvaizdos ir tokio kiekio seniai nebuvo pastebėję. Specialistai pabrėžia, kad kol nebaigti tyrimai, svarbiausia elgtis atsargiai ir atkreipti dėmesį į vietos perspėjimus maudyklose bei uostuose.

Ekspertai primena, kad šiltesniuose regionuose maudantis būtina paisyti paplūdimių saugos informacijos, o įgėlimo atveju nedelsti kreiptis medicininės pagalbos. Australijoje geliančių jūrų gyvūnų rizika dažniausiai valdoma per sezoninius įspėjimus, apsauginius tinklus kai kuriuose paplūdimiuose ir pirmosios pagalbos rekomendacijas.

Šaltiniai:

– https://www.independent.co.uk/news/world/australasia/australia-box-jellyfish-pilbara-coast-b2962472.html

– https://www.csiro.au/en/research/animals/marine-life/jellyfish

– https://www.australiangeographic.com.au/topics/wildlife/2018/11/box-jellyfish-australias-most-venomous-creature/

Didžiajame barjeriniame rife patyręs nardymo gidas Jamie Wilsonas pastebėjo neįprastą reginį: šimtai žuvų chirurgų vandens storymėje atrodė neįprastai šviesios, o dalis jų staiga pasuko link atskiro rifo lopinėlio. Priartėjęs jis pamatė, kad žuvys sustoja vadinamosiose valymo stotyse, kur jas aptarnauja kelios švariųjų žuvų rūšys.

Pasak gido, ryškiausias momentas įvyko jam stebint iš arti: viena žuvis per akimirką priblėso ir iš beveik baltos tapo tamsi, kone juoda. Spalvos pokytis atrodė toks staigus, tarsi žuvis būtų „įgėrusi“ tamsių dažų.

Mokslininkai tokius pokyčius sieja su komunikacija valymo stotyse. Manoma, kad išblyškusi kūno spalva gali būti signalas švariosioms žuvims, jog klientė nekelia grėsmės ir yra pasirengusi „procedūrai“, kai nuo jos odos ir žvynų pašalinami parazitai bei negyvos audinių dalelės.

Spalvos kaita žuvų pasaulyje dažniausiai aiškinama keliomis priežastimis: maskuote, tarpusavio signalais, poravimosi elgsena ar stresu. Šiuo atveju labiausiai tikėtina versija yra būtent signalizavimas valymo stotyje, nes elgesys sutapo su trumpu sustojimu pas švariąsias žuvis.

Yra ir papildomas galimas paaiškinimas: šviesesniame kūne parazitai gali būti lengviau pastebimi, todėl švariosios žuvys greičiau ir tiksliau atlieka savo darbą. Vis dėlto pats naras pabrėžė, kad gamtoje ne viską įmanoma patvirtinti vienu stebėjimu ir kartais lieka vietos interpretacijoms.

„Manau, kad spalvos pasikeitimas šiuo atveju greičiausiai yra signalas švariajai žuviai, kad ji nėra pavojinga ir pasirengusi valymui“, – sakė Jamie Wilsonas.

Kas yra valymo stotys?

Valymo stotimis vadinamos rifo vietos, kur tam tikros žuvys ar krevetės sistemingai pašalina parazitus nuo kitų žuvų. Tokie „aptarnavimo taškai“ yra svarbūs rifo ekosistemoje: jie mažina parazitų plitimą ir padeda palaikyti žuvų sveikatą, o švariosioms žuvims suteikia nuolatinį maisto šaltinį.

Skirtingos rūšys prie valymo stočių dažnai laikosi nerašytų taisyklių: klientai pristabdo, išlaiko tam tikrą pozą ir leidžia švarioms žuvims dirbti. Todėl signalai, tokie kaip kūno spalvos kaita, gali turėti praktinę reikšmę sumažinant konfliktų riziką ir pagreitinant „aptarnavimą“.

Kodėl spalvos kaita tokia greita?

Daugelis žuvų gali greitai keisti atspalvį dėl specialių ląstelių odoje, kurios reguliuoja pigmentų pasiskirstymą ir šviesos atspindį. Tokie pokyčiai gali įvykti per sekundes, ypač kai jie susiję su elgesio signalais, aplinkos sąlygomis ar streso reakcija.

Nors konkretaus šio stebėjimo mechanizmo be papildomų tyrimų patvirtinti neįmanoma, mokslinėje literatūroje plačiai aprašoma, kad spalvos pokyčiai rifų žuvims yra svarbi neverbalinės komunikacijos dalis. Valymo stotys yra viena iš situacijų, kur tokie signalai gali būti ypač naudingi.

Šaltiniai:

– https://www.discoverwildlife.com/animal-facts/marine-animals/surgeonfish-colour-change

– https://www.australiangeographic.com.au/topics/wildlife/2018/07/cleaner-fish-the-tiny-reef-doctors/

– https://www.britannica.com/science/cleaning-symbiosis

Danijoje kai kuriose vietovėse įprastas baltas gatvių apšvietimas keičiamas raudonu. Sprendimo tikslas – sumažinti šviesos taršą ir jos poveikį naktiniams gyvūnams, ypač šikšnosparniams, kuriems ryški dirbtinė šviesa gali tapti rimta kliūtimi judėti ir maitintis.

Pilotinis projektas įgyvendinamas Gladsaksės savivaldybėje netoli Kopenhagos. Ten kai kuriuose kelio ruožuose vietoj standartinių baltų šviestuvų įrengti raudonos spalvos LED žibintai, siekiant sumažinti vadinamąsias šviesos užtvaras, kurios miestuose susidaro dėl intensyvaus apšvietimo.

Mokslininkų vertinimu, ypač ryškus baltas ir mėlynos spektro dalies šviesos srautas gali dezorientuoti šikšnosparnius. Tokia šviesa ne tik trikdo jų orientaciją, bet ir mažina aktyvumą, nes apšviestoje erdvėje jie tampa labiau pastebimi plėšrūnams, o medžioklės sąlygos blogėja.

Raudona šviesa daugeliui šikšnosparnių rūšių laikoma mažiau trikdančia, nes jos spektras jiems panašesnis į natūralią tamsą. Dėl to gyvūnai gali išlaikyti įprastus skrydžių maršrutus tarp slėptuvių ir maitinimosi vietų, o miesto infrastruktūra tampa mažiau fragmentuojanti jų buveines.

Tuo pačiu pabrėžiama, kad raudonas apšvietimas turi išlikti funkcionalus žmonėms. Projektuose siekiama suderinti biologinės įvairovės apsaugą ir eismo bei pėsčiųjų saugumą, todėl parenkami tokie šviestuvų sprendimai, kurie pakankamai apšviečia važiuojamąją dalį ir dviračių takus.

Panašūs sprendimai vis dažniau svarstomi ir kitose Europos šalyse, kur miestai ieško būdų mažinti šviesos taršą. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ne tik energijos taupymui, bet ir apšvietimo spektrui, kryptingumui bei intensyvumo valdymui, nes būtent šie veiksniai lemia didžiausią poveikį ekosistemoms.

Ekspertai primena, kad šviesos taršos mažinimas dažnai prasideda nuo paprastų principų: apšviesti tik ten, kur reikia, nukreipti šviesą žemyn, vengti perteklinio ryškumo ir rinktis gamtai draugiškesnį spektrą. Tokios priemonės padeda saugoti naktinę fauną ir kartu kurti ramesnę, mažiau akinamą miesto aplinką.

Šaltiniai:

– https://www.ecoticias.com/en/denmark-is-turning-off-the-white-light-from-its-streetlamps-and-painting-a-road-red-to-solve-a-nighttime-crisis-that-almost-no-one-sees-urban-light-was-blocking-the-path-of-bats/31118/

– https://www.darksky.org/light-pollution/wildlife/

– https://www.eurobats.org/about_eurobats

Odesos srityje, Ukrainos Juodosios jūros pakrantės regiono lagūnose, pastebėtas retas garbanotasis pelikanas. Paukštis, kuriam Rumunijoje buvo pritvirtintas palydovinis siųstuvas, leidžia mokslininkams tiksliau sekti migracijos maršrutus ir sustojimo vietas.

Apie tai viešai pranešė biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, vadovaujantis Nacionalinio gamtos parko Tuzlovskio limanai mokslinių tyrimų padaliniui. Anot jo, šie pelikanai šiuo metu aktyviai ieško maisto ir migruoja virš didelių Juodosios jūros pakrantės limanų plotų.

Garbanotasis pelikanas laikomas vienu didžiausių skraidančių paukščių Europoje, o jo sparnų mostas gali siekti apie 3,1 metro. Tyrėjų duomenimis, šis konkretus individas, Rumunijoje pažymėtas siųstuvu dar 2024 metų gegužę, jau buvo užfiksuotas Tuzlovskio limanuose 2024 metų rugsėjį, o pastarosiomis savaitėmis vėl kurį laiką laikėsi parko teritorijoje.

„Siųstuvas paukščiui buvo pritvirtintas Rumunijoje 2024 metų gegužę. 2024 metų rugsėjį jis buvo sustojęs mūsų nacionaliniame parke, o dabar kelias savaites keliavo po Tuzlovskio limanus ir laikėsi šalia rožinių pelikanų, flamingų bei daugybės migruojančių tilvikų“, – sakė Ivanas Rusevas.

Vėliau pažymėtas pelikanas, pasak tyrėjų, perskrido į kitą Odesos srities dalį – Žemutinio Dniestro nacionalinį gamtos parką, o po to buvo fiksuotas Kučurgano limane netoli Padniestrės. Tokie judėjimo duomenys padeda suprasti, kokios konkrečios vandens telkinių grandys yra svarbiausios paukščių poilsiui ir mitybai migracijų metu.

Specialistai pabrėžia, kad garbanotasis pelikanas yra pažeidžiama rūšis ir įtraukta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos Raudonąjį sąrašą. Šiai rūšiai grėsmę kelia buveinių nykimas, trikdymas perėjimo ir poilsio vietose, susidūrimai su infrastruktūra bei kiti žmogaus veiklos veiksniai.

Garbanotiesiems pelikanams būdingas ilgesnis, garbanotas plunksnų kuodas pakaušyje. Suaugęs paukštis gali siekti apie 180 centimetrų ilgį, o masė – iki 12 kilogramų; dėl dydžio ir elgsenos tai viena ryškiausių Europos šlapžemių rūšių. Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad istoriškai rūšis kai kuriose Europos dalyse buvo paplitusi plačiau, tačiau per pastaruosius dešimtmečius jos populiacijos daug kur sumažėjo.

Kam reikalingi palydoviniai siųstuvai?

Palydoviniai siųstuvai, tvirtinami prie stambių paukščių, padeda realiu laiku rinkti duomenis apie migracijos kryptis, sustojimo trukmę ir svarbiausias maitinimosi teritorijas. Tokia informacija leidžia planuoti gamtosaugos priemones ne vien vienoje valstybėje, bet ir tarptautiniu mastu, nes migruojantys paukščiai per sezoną kerta kelias šalis.

Juodosios jūros pakrantės limanai yra vienas svarbiausių regiono šlapžemių kompleksų, kuriame sustoja ir maitinasi daugybė migruojančių paukščių. Tyrėjai pabrėžia, kad nuoseklus stebėjimas ir buveinių apsauga yra esminiai veiksniai, padedantys išlaikyti retų rūšių populiacijas.

Šaltiniai:

– https://www.unian.net/ecology/v-odesskuyu-oblast-priletela-redkaya-gigantskaya-ptica-s-rumynskim-datchikom

– https://www.iucnredlist.org/species/22697590

Okupuotame Kryme prastėja padėtis Belogorsko rajone, kur stebimas mažėjantis Belogorsko ir Taigano vandens saugyklų užsipildymas. Vietos kraštotyrininkas, kalbėjęs anonimiškai, teigia, kad pietinė Belogorsko vandens saugyklos dalis beveik visiškai išdžiūvusi.

Pasak jo, tai gali reikšti ankstyvą naudingosios vandens talpos praradimą dar šiais metais, dar neprasidėjus karščiausiam sezonui. Kryme vasarą ir ankstyvą rudenį vandens poreikis tradiciškai išauga, o kritulių kiekis dažnai nekompensuoja išgaravimo ir vartojimo.

Kraštotyrininkas pabrėžia, kad net mažavandeniu laikotarpiu okupacinė administracija paprastai stengdavosi palaikyti didesnes atsargas Belogorsko vandens saugykloje prieš sausą vasarą. Ši saugykla laikoma svarbia vandens saugumo grandimi pietryčių Krymui, kuriame vasaromis vandens trūkumo rizika didžiausia.

„Šiemet vyksta kažkas neracionalaus: vanduo eikvojamas jau dabar. Ką jie darys vasarą, kai Belogorsko vandens saugykla dar iki jos neteks naudingosios talpos?“ – sakė kraštotyrininkas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad nors balandį fiksuota daugiau kritulių, Bijuok Karasu upės, maitinančios Belogorsko vandens saugyklą, aukštupiai išlieka mažavandeniai. Tai reiškia, kad natūralus pritekėjimas neatsveria esamo vandens naudojimo tempo.

Pasak pašnekovo, viena iš galimų priežasčių – intensyvesnis vandens paėmimas ties Karasu Baši ištakomis, kurios laikomos vienomis galingiausių Kryme. Jis teigia, kad plečiant upėtakių auginimo ūkį reikšminga dalis vandens nukreipiama verslo poreikiams, todėl į vandens saugyklą jo patenka mažiau, o vandens kokybė, anot kraštotyrininko, prastėja.

„Po 2014 metų Kryme verslo interesai dažnai tapo svarbesni už paprastų žmonių ir ekologijos interesus“, – sakė kraštotyrininkas.

„Radio Svoboda“ savo publikacijoje pažymi, kad, nepaisant okupacinių institucijų viešų pareiškimų apie esą pagerėjusią vandens tiekimo situaciją, realūs požymiai Belogorsko ir Taigano vandens saugyklose rodo mažėjančias atsargas. Tokie signalai ypač jautrūs regione, kur vandens balansą stipriai veikia sezoniškumas, infrastruktūros apkrova ir ūkinė veikla.

Vandens tema Kryme išliko viena opiausių po to, kai buvo sustabdytas Dniepro vandens tiekimas Šiaurės Krymo kanalu. Pastaraisiais metais vandens valdymas pusiasalyje vis dažniau siejamas su ribotais paviršinio vandens ištekliais, didesnėmis apkrovomis saugykloms ir sprendimais, kurie gali didinti riziką sausros laikotarpiais.

Okupacinė administracija anksčiau teigė, kad laikantis vandens tiekimo grafikų išteklių esą galėtų pakakti maždaug pusantrų metų. Tačiau vietos stebėtojai tvirtina, kad tikroji situacija priklauso nuo pavasario pritekėjimo, vasaros karščių, garavimo ir realaus vandens vartojimo, įskaitant pramonę bei žemės ūkį.

Belogorsko ir Taigano vandens saugyklų būklė, pasak pašnekovo, yra ankstyvas indikatorius, kuris gali parodyti, su kokiu deficitu Krymas susidurs artimiausiais mėnesiais. Jei pritekėjimas neatsistatys, o vandens naudojimas išliks intensyvus, vasarą gali stiprėti ribojimai ir didėti spaudimas alternatyviems šaltiniams.

Šaltiniai:

– https://www.radiosvoboda.org/a/news-krym-pivdenna-chastyna-bilohorske-vodoskhovyshche-znevodnennia/33737899.html