CP v2

Tag: Ekosistemos

  • Floridoje plinta paleisti Argentinos tegu: invazinės driežų populiacijos jau kelia grėsmę paukščiams ir aligatoriams

    JAV Floridos valstijoje per pastaruosius du dešimtmečius sparčiai išplito argentininiai juodai balti tegu driežai, kurie į šalį pateko kaip egzotiniai augintiniai. Dalis jų pabėgo iš laikymo vietų, o kai kurie, kaip įtariama, buvo tyčia paleisti į laisvę, todėl rūšis įsitvirtino gamtoje.

    Šie dideli driežai greitai prisitaikė prie šilto Floridos klimato ir įvairių buveinių, todėl šiandien laikomi viena atidžiausiai stebimų invazinių rūšių valstijoje. Specialistus neramina jų visaėdiškumas: tegu minta vaisiais, vabzdžiais, smulkiais žinduoliais, kitais ropliais ir dvėsena, o taip pat dažnai niokoja lizdus.

    Didžiausia grėsmė siejama su jų polinkiu ėsti kiaušinius, įskaitant vietinių paukščių, vėžlių ir net amerikinių aligatorių. Tokie praradimai mažina jauniklių išgyvenamumą ir gali paveikti populiacijas ne iš karto, o per kelis veisimosi sezonus, ypač ten, kur rūšys jau patiria buveinių nykimo spaudimą.

    Suaugę tegu gali užaugti iki maždaug 1,2 metro ilgio ir yra labai geri rausytojai, todėl lengvai randa maisto žemėje ir po ja. Ši savybė, kartu su gebėjimu išgyventi skirtingomis sąlygomis, padeda jiems plėstis į naujas teritorijas ir apsunkina kontrolės priemones.

    Prekyboje augintiniais tegu išpopuliarėjo dėl intelekto, gana ramaus būdo, palyginti su kitais dideliais ropliais, ir gebėjimo priprasti prie žmogaus. Tačiau būtent šios savybės ir palankios klimato sąlygos lėmė, kad pabėgę ar paleisti individai išgyveno pakankamai ilgai, kad pradėtų veistis, o pirmos stabilios laukinės populiacijos buvo patvirtintos dar 2000-ųjų viduryje.

    Kodėl gamtosaugininkai kelia aliarmą?

    Gamtosaugos organizacijos pabrėžia, kad kiaušinių plėšimas veikia ne pavienius gyvūnus, o būsimą populiacijų dydį. Kiekvienas sunaikintas lizdas reiškia mažiau išsiritusių jauniklių, o pasikartojantys nuostoliai gali pastebimai sumažinti rūšių reprodukcinę sėkmę.

    Tyrėjai ir atsakingos tarnybos tęsia stebėseną, siekdami tiksliau įvertinti, kaip greitai tegu plinta ir kokį ilgalaikį poveikį gali turėti Floridos ekosistemoms. Taikomos gaudymo programos, visuomenės informavimas ir nuolatiniai tyrimai, kad invazinės populiacijos būtų bent sulėtintos.

  • Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo saloje, Malaizijai priklausančiame Gunung Mulu nacionaliniame parke, mokslininkų ir speleologų ekspedicijos per kelis dešimtmečius atskleidė vieną įspūdingiausių požeminių sistemų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio įprasta žvalgyba čia ne kartą virto atradimais, parodžiusiais, kad po atogrąžų miškais slypi ištisas gyvybės ir vandens tinklas.

    Pirmosios nuoseklesnės geologinės apžvalgos regione pradėtos dar 1961 metais, kai buvo identifikuotos ir aprašytos kelios dabar jau klasika tapusios vietovės, tarp jų Deer Cave. Vis dėlto tuo metu tyrimų apimtis buvo ribota, o didžioji dalis požeminio reljefo liko nežinoma.

    Kaip išaugo atradimų mastas

    Lūžis įvyko 1977–1978 metais, kai surengtas didelis tarptautinis mokslinis projektas, į kurį įsitraukė daugiau nei šimtas tyrėjų ir vietos bendruomenių atstovų. Speleologų komanda kelis mėnesius dirbo po žeme, žymėdama naujus koridorius ir sales, o reikšmingiausiu laimėjimu tapo ilgos Clearwater Cave atkarpos kartografavimas.

    Vėlesnės ekspedicijos nuosekliai pildė žemėlapius, o šiandien žinomų praėjimų ilgis parke viršija 260 kilometrų. Šis skaičius kinta ir dabar, nes krasinėse sistemose nauji praėjimai dažnai aptinkami tikslinant senesnius matavimus, atsiveriant naujoms angoms ar nuslūgus vandeniui.

    Rekordinės salės ir urvų fenomenai

    Gunung Mulu parkas garsėja ir rekordinėmis ertmėmis. Čia esanti Sarawak Chamber laikoma didžiausia žinoma urvo kamera pagal plotą, o jos matmenys siekia apie 700 metrų ilgį, 400 metrų plotį ir maždaug 80 metrų aukštį.

    Tyrėjus metų metus intriguoja ir vadinamasis urvų kvėpavimas, kai dėl temperatūros ir slėgio skirtumų per sujungtus tunelius ima tekėti stiprios oro srovės. Tokie skersvėjai ne tik padeda orientuotis ieškant naujų angų, bet ir rodo, kad netoliese gali būti dar neatrastų ertmių ar jungčių.

    Kodėl čia galėjo susiformuoti toks pasaulis

    Didžiulę sistemą sukūrė kraso procesai: kalkakmenis milijonus metų tirpdė silpnai rūgštus lietaus vanduo, prisotintas anglies dioksido. Taip formavosi šachtos, salės, požeminės upės ir labirintai, o pagrindiniai urvų „magistraliniai“ keliai, remiantis geologiniais vertinimais, vystėsi labai ilgą laiką, matuojamą milijonais metų.

    Gunung Mulu nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinės gamtinės vertės, apimančios tiek paviršinę, tiek požeminę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad tokios vietovės yra itin jautrios: žmogaus veikla, tarša ir nevaldoma turizmo plėtra gali greitai pakeisti mikroklimatą, vandens režimą ir pažeisti trapius požeminių buveinių ryšius.

  • Havajai prieš 140 metų atsivežė mangustus žiurkėms naikinti: klaida, kuri iki šiol kainuoja gamtai

    Havajuose XIX amžiaus pabaigoje priimtas sprendimas, kuris turėjo padėti apsaugoti cukranendrių plantacijas nuo žiurkių, šiandien laikomas viena ryškiausių invazinių rūšių pamokų. 1883 metais į salas buvo atvežti mažieji Indijos mangustai, tikintis, kad jie greitai sumažins graužikų populiaciją.

    Tačiau planas rėmėsi esmine prielaida, kurios niekas nepatikrino: žiurkės daugiausia aktyvios naktį, o mangustai medžioja dieną. Dėl šio elgsenos skirtumo mangustai su žiurkėmis susidurdavo rečiau, nei tikėtasi, o „naujasis sprendimas“ ėmė ieškoti lengvesnio grobio.

    Didžiausią smūgį patyrė vietinės, ant žemės perinčios paukščių rūšys, jų kiaušiniai ir jaunikliai. Taip pat fiksuota, kad mangustai gali kelti grėsmę ir kitiems vietiniams gyvūnams, įskaitant roplius bei smulkius žinduolius, o pakrančių teritorijose gali būti pavojingi jūrinių vėžlių lizdams.

    Havajų gamtosaugos praktikoje šiandien svarbiausias tikslas dažnai yra nebe visiškas invazinių plėšrūnų išnaikinimas, o jautriausių teritorijų apsauga. Tam pasitelkiamos gaudyklės, fiziniai barjerai ir nuolatinė stebėsena, ypač vietose, kur peri retos paukščių rūšys.

    Situaciją komplikuoja tai, kad mangustai kai kuriose salose jau seniai yra įsitvirtinę ir gali greitai daugintis. Dėl to realistiškiausia strategija tampa ilgalaikė kontrolė ir prevencija, kad invaziniai gyvūnai nepatektų į salas ar vietoves, kur jų dar nėra.

    Havajų pavyzdys dažnai minimas kaip argumentas, kodėl biologinės kontrolės sprendimai turi būti vertinami itin atsargiai. Ekologijoje net ir iš pirmo žvilgsnio logiška idėja gali sukelti grandininę reakciją, o pasekmių taisymas trunka dešimtmečius.

    Gamtosaugininkai pabrėžia ir prevencijos svarbą: vienos invazinės rūšies pasirodymas izoliuotoje ekosistemoje gali pakeisti konkurenciją dėl maisto, plėšrūnų ir grobio balansą bei prisidėti prie biologinės įvairovės nykimo. Todėl tokiose vietose kaip salynai griežta bioapsauga laikoma viena efektyviausių priemonių.

  • Kiek sveria visi Žemės skruzdėlynai: mokslininkų skaičiavimai prilygino juos laukiniams žvėrims

    Mokslininkai pirmą kartą taip plačiai įvertino, kiek skruzdėlių gyvena Žemėje ir kokia yra jų bendra masė. Apibendrinus šimtus lauko tyrimų, apskaičiuota, kad planetoje vienu metu gali būti apie 20 kvadrilijonų skruzdėlių.

    Vertinant biomasę, tyrėjai skaičiuoja maždaug 12 megatonų sauso anglies kiekio, tenkančio visoms skruzdėlėms kartu. Toks dydis nustebino tuo, kad priartėja prie visų laukinių žinduolių ir paukščių bendros biomasės įverčių.

    Skaičiavimai paremti 489 atskirais lauko tyrimais, atliktais visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Į analizę pateko tropiniai miškai, savanos, dykumos, borealiniai miškai ir net miesto parkai, kad būtų aprėptos skirtingos buveinės.

    Tyrėjai naudojo įprastus biologinės įvairovės metodus: gaudykles, dirvožemio ir paklotės ėminius, kolonijų tankio vertinimus. Vėliau šiuos duomenis sujungė į bendrą modelį, leidžiantį įvertinti pasaulinį skruzdėlių skaičių ir biomasę.

    Vienas iš ryškesnių palyginimų rodo mastą kasdienėje perspektyvoje: pagal įvertį, vienam žmogui Žemėje galėtų tekti apie 2 500 000 skruzdėlių. Nors tai tik apytikris santykis, jis padeda suprasti, kodėl skruzdėlės laikomos vienais gausiausių sausumos gyvūnų.

    Skruzdėlės dažnai vadinamos ekosistemų inžinierėmis, nes jos nuolat permaišo dirvožemį, perneša organines medžiagas ir keičia maistinių medžiagų apytaką. Dalis rūšių sudaro didžiules kolonijas, o jų veikla poveikiu gali prilygti stambesnių gyvūnų vaidmeniui.

    Pavyzdžiui, Brazilijos savanose kai kurių lapkirčių skruzdėlių kolonijos, priklausomai nuo jų tankio, gali iškasti nuo 8 iki 40 tonų dirvožemio viename hektare per metus. Tokie mastai reiškia ne tik urvų tinklus, bet ir ilgalaikius dirvožemio struktūros pokyčius.

    Amazono tropiniuose miškuose lapkirčių skruzdėlės gali nupjauti ir „perdirbti“ apie 17 proc. lapijos. Tai išskirtinis rodiklis, parodantis, kad skruzdėlės kai kuriose ekosistemose tampa vienu svarbiausių augalinės biomasės vartotojų ir skaidytojų grandinės dalyvių.

    Analizė parodė aiškų netolygumą: didžiausia skruzdėlių biomasės dalis sutelkta tropiniuose miškuose ir tropinėse savanose. Skaičiuojama, kad šiose zonose gali būti apie du trečdaliai pasaulinės skruzdėlių biomasės.

    Kai kur tropikuose tankis ypač įspūdingas: viename hektare Amazonės miško gali gyventi daugiau kaip 8 000 000 skruzdėlių. Tai atspindi šiltų ir drėgnų buveinių produktyvumą, kur maisto ir slėptuvių ištekliai yra gausūs ištisus metus.

    Judant link ašigalių, skruzdėlių gausa krenta, o borealiniuose miškuose jų tankis gerokai mažesnis nei tropikuose. Tundroje skruzdėlės beveik neaptinkamos, o šią tendenciją tyrėjai sieja su žemesne temperatūra ir mažesniu augalijos produktyvumu.

    Didžiulis skruzdėlių kiekis svarbus ir gyvūnų evoliucijai: kai kurios žinduolių grupės ne kartą prisitaikė maitintis beveik vien skruzdėlėmis. Tai paaiškina, kodėl skirtinguose žemynuose nepriklausomai atsirado panašūs bruožai, tokie kaip ilgas liežuvis ar stiprūs nagai skruzdėlynams ardyti.

  • 2100-aisiais pasaulis gali pasikeisti iš esmės: mokslininkai įvardijo karščio, gaisrų ir laboratorinio maisto kainą

    Mokslininkai perspėja, kad iki 2100 metų kasdienybė gali atrodyti visai kitaip, jei pasaulis nesumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų. Prognozės sieja spartėjantį atšilimą su dažnėjančiais ekstremaliais reiškiniais, ekosistemų lūžiais ir dideliais pokyčiais maisto gamyboje.

    Viena iš dažniausiai aptariamų rizikų yra scenarijus, kai vidutinė pasaulio temperatūra šio amžiaus pabaigoje būtų maždaug 4 laipsniais aukštesnė nei priešindustriniu laikotarpiu. Toks šuolis reikštų ne tik karštesnes vasaras, bet ir daugiau sausrų, intensyvesnes liūtis, ilgesnius karščio periodus bei sunkiau prognozuojamą orų dinamiką.

    Gaisrai ir ekosistemų ribos

    Tyrėjai pabrėžia, kad šylant klimatui didėja sąlygos dideliems miškų ir krūmynų gaisrams, ypač regionuose, kur ilgėja sausi sezonai. Dažnesni stiprūs gaisrai gali pakeisti augalijos sudėtį, mažinti biologinę įvairovę ir stumti kai kurias ekosistemas prie ribos, kai jos nebesugeba atsikurti.

    Ypač pažeidžiami gali būti drėgni miškai ir kitos gamtinės sistemos, kurios istoriškai nebuvo prisitaikiusios prie dažnų didelio intensyvumo gaisrų. Tokiu atveju gali keistis buveinės, nykti rūšys, o anglies kaupimo pajėgumas gamtoje mažėtų, dar labiau apsunkindamas klimato stabilizavimą.

    Nuo fermų prie laboratorijų?

    Prognozėse taip pat minimas tradicinės gyvulininkystės traukimasis, kurį gali paskatinti karštis, vandens stygius, pašarų kainų svyravimai, ligų plitimo rizika ir visuomenės spaudimas mažinti taršą. Vietoje dalies įprastos mėsos ir pieno produktų dažniau minimi alternatyvūs sprendimai: kultivuota mėsa ir pieno baltymai, gaminami be gyvūnų, pasitelkiant tikslią fermentaciją.

    Tokios technologijos jau pereina iš laboratorijų į rinką, nors jų mastelis ir kaina dar išlieka vieni didžiausių klausimų. Kartu auga ir kitos kryptys, pavyzdžiui, bandymai kurti laboratorijoje išaugintus ingredientus, kurie tradiciškai priklauso nuo jautrių klimato sąlygų, įskaitant kai kurias kavos ar kakavos žaliavas.

    Genų redagavimas gamtoje

    Dar viena kryptis, kurią aptaria mokslininkai, yra genų redagavimo taikymas invazinių rūšių kontrolei. Teoriškai tai galėtų padėti mažinti biologinei įvairovei daromą žalą, tačiau tokie sprendimai kelia ir sudėtingų etinių bei saugumo klausimų, nes poveikis ekosistemoms gali būti sunkiai grįžtamas.

    Praktikoje diskusijos dažniausiai sukasi apie itin problemines invazines rūšis ir ligas platinančius vabzdžius, tačiau bet kokiems sprendimams reikėtų griežto reguliavimo, ilgalaikių bandymų ir tarptautinio suderinimo. Mokslininkai pabrėžia, kad technologijos čia nėra stebuklingas atsakymas, jei klimato kaitos tempas išliks didelis.

    Vis dažniau akcentuojama, kad pesimistinių scenarijų tikimybę mažina spartus iškastinio kuro naudojimo mažinimas ir energetikos pertvarka. Mokslinėje literatūroje ir tarptautinėse ataskaitose kartojama kryptis: siekiant priartėti prie 1,5 laipsnio tikslo, per artimiausius dešimtmečius reikia ryškiai mažinti išmetimus, o sprendimai turi apimti energetiką, transportą, pramonę ir žemės naudojimą.

    Šiandieniniai pasirinkimai lemia, ar 2100 metų pasaulyje dominuos prisitaikymo priemonės ir nuolatinis krizių valdymas, ar pavyks išlaikyti stabilesnes sąlygas žmonėms ir gamtai. Mokslininkų žinutė išlieka nuosekli: langas veikti dar atviras, tačiau jis sparčiai siaurėja.

  • Žvejai sunerimę dėl saulinio ešerio: invazinė žuvis plečiasi vandens telkiniuose ir stumia vietines rūšis

    Ukrainos gėlo vandens telkiniuose sparčiai plinta invazinė žuvis saulinis ešerys, dėl kurios pastaruoju metu vis dažniau sunerimsta žvejai. Nors ši žuvis atrodo dekoratyviai, mokslininkai pabrėžia, kad gausėjant populiacijai ji gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms ekosistemoms.

    Apie situaciją pasakoja Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, saulinis ešerys yra invazinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos, o į Europą pateko dar XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo atvežtas kaip akvariuminė žuvis.

    „Žmonėms jis tiesioginės grėsmės nekelia. Tačiau noriu pabrėžti: su piranijomis jis neturi nieko bendra“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, pradinis šios rūšies įsitvirtinimas Europoje siejamas su Reino baseinu, iš kur ji vėliau išplito į Dunojų, o dar vėliau pasiekė ir kitus upių tinklus. Ukrainoje saulinis ešerys pirmą kartą fiksuotas maždaug XX amžiaus viduryje, o kai kuriuose regionuose, įskaitant Kyjivo apylinkių vandens telkinius, jis pastebimai gausėja palyginti neseniai.

    Problema ta, kad saulinis ešerys yra agresyviai teritoriją ginanti, „lizdus“ įsirengianti žuvis. Ji nerštui pasirenka seklumas, smėlingas ar akmenuotas vietas, suformuoja lizdą dugne ir aktyviai saugo teritoriją, neleisdama artintis kitiems vandens gyventojams.

    Tokia strategija suteikia jam pranašumą prieš daugelį vietinių rūšių, kurios ikrus neretai paskleidžia aplinkoje ir jų nebesaugo. Dėl to invazinė žuvis ne tik užima potencialias vietinių žuvų neršto vietas, bet ir gali maitintis kitų rūšių ikrais, mažindama jų sėkmingo dauginimosi galimybes.

    „Kai saulinis ešerys smarkiai išplinta, jis gali išstumti kitas rūšis ir keisti mitybines grandines, nes minta dugno bestuburiais ir kitais smulkiais organizmais“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Vis dėlto specialistas atkreipia dėmesį, kad žvejų pastangos šią žuvį gaudyti yra naudingos: taip bent iš dalies pristabdomas populiacijos augimas. Be to, saulinis ešerys yra valgoma žuvis, nors dėl mažo dydžio dažniau laikomas labiau sportinės ar pramoginės žūklės laimikiu nei kasdieniu maisto produktu.

    Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Dunojaus regione, sauliniai ešeriai gali užaugti didesni, todėl labiau domina žvejus. Įdomu ir tai, kad pavieniai šios rūšies atvejai fiksuoti net Juodojoje jūroje: jūroje ji nesidaugina, tačiau gali ja pasinaudoti migruodama tarp gėlavandenių telkinių.

    Mokslininkas pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasitaikantys palyginimai su piranijomis yra klaidinantys ir be reikalo kelia baimę. Piranijos yra visai kitos biologinės grupės tropinės žuvys, o saulinis ešerys nei išvaizda, nei elgsena, nei kilme su jomis nesusijęs.

    Kalbėdamas apie tikrąsias piranijas, Jurijus Kvačas pažymi, kad pavieniai egzotinių akvariumų gyventojai kartais neatsakingai paleidžiami į gamtą. Vis dėlto vietos klimato sąlygomis jos paprastai neišgyvena šaltojo sezono, todėl ilgalaikės įsitvirtinimo rizikos daugelyje regionų nėra.

    Invazinių rūšių tema išlieka aktuali visame regione, nes tokie organizmai gali greitai prisitaikyti ir pakeisti vietinių ekosistemų pusiausvyrą. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas rūšių plitimo fiksavimas, atsakingas akvariuminių gyvūnų laikymas ir nuosekli stebėsena yra svarbiausios priemonės, padedančios mažinti žalą gamtai.

  • Juodojoje jūroje pastebimos ryklės: biologas paaiškina, ar maudytis iš tiesų saugu

    Juodoji jūra yra gana izoliuotas vandens telkinys, su pasauliniu vandenynu susisiekiantis per sąsiaurių sistemą. Dėl ribotos vandens apykaitos joje susiformavo savitos sąlygos, tačiau plėšrūnų, įskaitant ryklius, čia taip pat pasitaiko.

    Poilsiautojų nerimą dažniausiai sukelia socialiniuose tinkluose plintantys vaizdo įrašai ar nuotraukos, kuriose rykliai matomi netoli kranto. Vis dėlto biologai pabrėžia, kad Juodojoje jūroje sutinkamos rūšys paprastai nėra pavojingos žmogui, o jų pasirodymas dažnai susijęs su natūraliais sezoniniais ciklais.

    Dažniausiai minimas Juodosios jūros ryklys yra paprastasis katranas, dar vadinamas jūrų šunimi. Tai nedidelis ryklys, kuris daugiausia laikosi vėsesniuose, gilesniuose vandenyse ir minta smulkiomis žuvimis, vėžiagyviais bei kitais jūrų organizmais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad priekrantėje katranai pasirodo retai, o dažniau aptinkami toliau nuo kranto ir didesniame gylyje. Praktikoje žvejai juos paprastai sugauna ne paplūdimių zonoje, o atviroje jūroje.

    Biologų teigimu, ryklės arčiau kranto gali priartėti tam tikrais metų laikais, ypač žiemą. Tai siejama su reprodukcijos laikotarpiu, kai formuojasi poros, o gyvūnai gali migruoti ieškodami tinkamų vietų ir sąlygų.

    „Žiemą jos priartėja pirmiausia dėl reprodukcijos: formuojasi poros, ir tuo metu joms svarbu susirasti viena kitą bei daugintis. Kartais jos priplaukia ir prie kranto, o tuo laikotarpiu žvejai jas taip pat sugauna“, – sakė biologas Adrianas Bilbė.

    Ekspertai pabrėžia, kad katranas gerokai mažesnis už plačiai žinomus vandenynų ryklius ir žmonių nepuola. Ši rūšis nėra pritaikyta medžioti didelį grobį, o jos mityboje dominuoja smulkios žuvys ir bestuburiai.

    Kartu katranai laikomi svarbia Juodosios jūros ekosistemos dalimi: jie dažnai minta silpnesnėmis ar sergančiomis žuvimis, todėl prisideda prie natūralios pusiausvyros ir žuvų populiacijų „higienos“. Dėl to mokslininkai ragina šiuos gyvūnus vertinti kaip ekosistemos elementą, o ne kaip automatinę grėsmę poilsiautojams.

    Praktinis patarimas maudantis išlieka paprastas: jei pakrantėje pastebimas neįprastas gyvūnų aktyvumas ar žvejai praneša apie sugautus ryklius visai šalia paplūdimių, verta rinktis saugesnę vietą ir sekti vietos tarnybų rekomendacijas. Tačiau vien pavieniai pranešimai apie katranus dažniausiai nereiškia, kad maudytis Juodojoje jūroje tampa nesaugu.

  • Mokslininkai aptiko hiperparazitą, kuris puola zombių skruzdėles paverčiantį grybą

    Mokslininkai aprašė naują organizmą, kuris elgiasi tarsi parazito parazitas: jis minta grybiena, o ne pačiu vabzdžiu. Toks reiškinys vadinamas hiperparazitizmu ir parodo, kad net gerai žinomi parazitiniai ciklai gamtoje turi dar vieną, mažiau pastebimą grandį.

    Daugelis žmonių yra girdėję apie Ophiocordyceps genties grybus, neretai vadinamus zombių skruzdėlių grybais. Jie užkrečia skruzdėles, keičia jų elgesį ir priverčia užlipti į augalo vietą, kuri palanki sporoms pasklisti, o vėliau iš vabzdžio kūno išauga vaisiakūnis.

    Tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Phytotaxa“, komandai pavyko identifikuoti kitą grybą, kuris vystosi ten pat, kur ir Ophiocordyceps, tačiau pasirenka kitą taikinį. Užuot manipuliavęs skruzdėlės nervų sistema, jis skverbiasi į vidų ir minta Ophiocordyceps audiniais, kurie jau buvo išplitę šeimininko kūne.

    „Vietoj to, kad veiktų patį vabzdį, šis organizmas įsikuria ir maitinasi Ophiocordyceps audiniu šeimininko viduje“, – sakė tyrėjų grupės vadovas Jaya Seelan Sathiya Seelan.

    Naujai aprašytas hiperparazitas priskirtas Pleurocordyceps genčiai ir pavadintas Pleurocordyceps cornusynnemata. Pavadinimas siejamas su išskirtine, į ragą panašia struktūra, kuri laikoma vienu iš požymių, padėjusių atskirti šį organizmą nuo kitų artimų rūšių.

    Hiperparazitai ekologijoje yra svarbūs, nes jie gali slopinti parazitų plitimą ir keisti visos ekosistemos pusiausvyrą. Nors pats hiperparazitizmas nėra naujas reiškinys, kiekvienas naujai aprašytas atvejis padeda geriau suprasti, kaip gamtoje susiformuoja sudėtingi „šeimininkas–parazitas–hiperparazitas“ tinklai.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad hiperparazitų praktinė reikšmė gali būti ir labai konkreti. Kai kurie grybai, parazituojantys kitus grybus, jau naudojami žemės ūkyje kaip biologinės kontrolės priemonės, nes gali mažinti augalams pavojingų patogenų plitimą ir taip sumažinti cheminių priemonių poreikį.

    Nors konkretaus naujai aprašyto hiperparazito pritaikymas dar nėra aiškus, pats atradimas sustiprina kryptį, kuri vis dažniau minima biologijos ir tvaraus ūkininkavimo kontekste. Vis daugiau dėmesio skiriama natūralioms, ekosistemomis paremtoms priemonėms, kurios padeda valdyti ligas ir kenkėjus, neardant aplinkos balansų.

  • Juodoji jūra po Kachovkos HES susprogdinimo: mokslininkas paaiškino, kodėl ji atsigavo greičiau

    Apie tai kalbėjo Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto direktoriaus pavaduotojas, biologijos mokslų daktaras Viktoras Demčenka. Jo teigimu, didžiausią smūgį sukėlė į jūrą patekęs gėlas vanduo, užterštas organinėmis ir pramoninėmis medžiagomis, išplautomis iš užlietų teritorijų.

    „Per pirmąsias tris–penkias dienas po avarijos vandens druskingumas net ties Odesa sumažėjo kelis kartus: nuo 16–17 promilių iki maždaug trijų. Žuvys, pablogėjus sąlygoms, gali migruoti. Taip jos ir padarė“, – sakė V. Demčenka.

    Mokslininko teigimu, dalis rūšių gali išgyventi staigius druskingumo pokyčius, tačiau daug jūrinių organizmų gėlo vandens neatlaiko. Dėl to dalis pakrančių ekosistemų patyrė didelį mirtingumą, ypač ten, kur gėlo vandens masės ir teršalai laikėsi ilgiau.

    Vienas aiškiausių poveikio pavyzdžių – midijos, kurios prisitvirtina prie dugno ir negali pasitraukti iš pavojingos zonos. Pasak V. Demčenkos, pakrantėje tuo metu žuvo daugiau kaip 3 000 tonų midijų, o jų žūtis tapo svarbiu rodikliu vertinant ekologinę žalą.

    V. Demčenka pažymėjo, kad instituto specialistai rinko duomenis su galimu ekocidu susijusiame tyrime, vertindami biologinės įvairovės praradimus. Midijos, anot jo, yra patogus vertinimo objektas, nes tai ir komerciškai reikšminga rūšis, todėl jos netektys lengviau objektyviai apskaičiuojamos nei migruojančių žuvų ar atviroje jūroje gyvenančių organizmų.

    „Migruojančios žuvys ar vandenyje gyvenantys organizmai galėjo žūti, bet tai įrodyti sudėtinga: reikia plataus masto stebėsenos, sugaudymo ar žuvusių organizmų registravimo didelėse teritorijose“, – aiškino mokslininkas.

    Tyrėjai fiksavo, kad po įvykio ekosistemoje vyko ir priešingi procesai: dalis rūšių traukėsi, o kitos – sparčiai dauginosi. Pasak V. Demčenkos, laikinai pagerėjus maisto bazei išaugo kai kurių dugninių smulkių vėžiagyvių, mintančių organinėmis liekanomis, gausa, tačiau per maždaug metus rūšinė struktūra grįžo prie įprastų vidutinių rodiklių.

    Midijų populiacijos, anot jo, taip pat pradėjo atsikurti. Viena iš priežasčių – gėlo vandens sluoksnis daugiausia slinko paviršiumi maždaug 2–3 metrų gylyje, todėl dalis gilesnėse vietose gyvenusių midijų išliko, o vėliau sudarė pagrindą atsinaujinimui.

    „2024 metais matėme midijų dauginimosi suaktyvėjimą. Anksčiau konkurencija dėl vietos prisitvirtinti buvo didesnė, o po katastrofos išlikusioms midijoms sąlygos kurį laiką buvo palankesnės“, – teigė V. Demčenka.

    Ekspertai pabrėžia, kad greitesnis kai kurių rodiklių grįžimas į įprastas ribas nereiškia, jog padariniai visiškai išnyko. Tokie įvykiai gali pakeisti buveines, maisto grandines ir pakrančių zonų būklę ilgesniam laikui, o tikslus poveikis priklauso nuo nuolatinės stebėsenos, taršos likučių ir tolesnių hidrologinių pokyčių.

  • Mokslininkas apie Kachovkos tvenkinį: Didysis Lugis nebegrįš, vietoje jo sparčiai auga naujas miškas

    Kachovkos tvenkinio vietoje Ukrainoje formuojasi nauja, greitai besikeičianti ekosistema, o istorinis Didysis Lugis tokia forma, kokia buvo iki užtvankos statybų, nebeatsikurs. Tokį vertinimą viešai pateikia Ukrainos mokslininkai, stebintys, kaip po vandens nuslūgimo kraštovaizdis per kelerius metus įgauna visai kitą pavidalą.

    Pasak botanikų, buvusio vandens telkinio dugne liko storas derlingo dumblo sluoksnis, todėl augalija atsikuria itin sparčiai. Vietovė, kurią ilgą laiką dengė vanduo, dabar užželia krūmais ir medžiais, o jauni želdiniai kai kur jau pasiekia kelių metrų aukštį.

    Mokslininkų teigimu, gamtoje neįmanoma tiksliai „atsukti“ procesų atgal, nes pasikeitė reljefas, susiformavo nauji dirvožemiai ir pakito vandens režimas. Todėl net ir atsisakius žmogaus įsikišimo, teritorija vystysis pagal naujas sąlygas, o ne grįš į istorinę būklę.

    Didysis Lugis siejamas su Dniepro žemupio užliejamomis pievomis, senvagėmis ir salpų mozaika, kurią stipriai pakeitė hidroinžineriniai sprendimai. Dabartinė dinamika rodo kitą kryptį: vietoje atvirų salpų plotų vis labiau ryškėja gluosnių ir tuopų sąžalynai, pereinantys į užliejamą mišką.

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien teritorija primena margą kompleksą, kuriame greta atsiranda jaunuolynai, šlapynės ir atviros smėlingos ar dumblingos aikštelės. Tokia struktūra gali sudaryti sąlygas didesnei biologinei įvairovei, tačiau kartu reiškia ir didesnį nestabilumą, kol sistema „susistovės“.

    Vertinant kelių metų perspektyvą, svarstoma, kad čia gali susiformuoti itin didelis užliejamas miškas, tačiau galutinis vaizdas priklausys nuo hidrologijos, klimato sąlygų ir žmogaus veiklos. Dėl to mokslininkai ragina sistemingai stebėti pokyčius ir vertinti, kurios teritorijos turėtų būti paliktos natūraliai kaitai, o kur reikalingas valdymas.

    Vienas didžiausių iššūkių įvardijamas invazinių augalų plitimas, kai greitai besiplečiančios rūšys gali išstumti vietines bendrijas ir pakeisti natūralią sukcesiją. Mokslininkai mini, kad tokiais atvejais gali prireikti apgalvoto žmogaus įsikišimo, kad procesai būtų suvaldyti ir neperžengtų ribų, kurios ilgainiui nuskurdintų ekosistemą.

    Dar viena problema susijusi su retais ir endeminiais augalais, kurių buveinės galėjo būti pažeistos ar prarastos. Tyrėjai pabrėžia, kad dalies teritorijų išsamiai ištirti šiuo metu neįmanoma, todėl ne visada galima patvirtinti, ar kai kurios rūšys išliko, ar jų populiacijos jau sunyko.

    „Pirminės būklės gamtoje atkurti neįmanoma. To buvusio Didžiojo Lugio nebebus, nes reljefas ir dirvožemiai jau kitokie“, – sakė Ukrainos mokslininkas, komentuodamas situaciją buvusio Kachovkos tvenkinio teritorijoje.

    Ekspertai sutaria, kad po Kachovkos hidroinžinerinės sistemos griūties pasekmės dar ilgai bus vertinamos tiek gamtosauginiu, tiek socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Vis dėlto vienas dalykas aiškėja jau dabar: teritorija ne „grįžta“, o kuria naują gamtinę realybę, kurią teks suprasti ir atsakingai prižiūrėti.