CP v2

Tag: Ekosistemos

  • Eksperimentas Kenijos savanoje: 18 metų be dramblių ir žirafų parodė, kaip greitai keičiasi medžiai

    Kenijos savanoje mokslininkai beveik du dešimtmečius taikė retą ilgalaikį eksperimentą: aptvertais plotais neleido vaikščioti stambiems žolėdžiams, tokiems kaip drambliai ir žirafos. Taip siekta suprasti, kas nutinka medžiams ir visai savanos struktūrai, kai nelieka gyvūnų, kurie įprastai nuolat formuoja augaliją.

    Per 18 metų aptvertuose plotuose medžių laja pastebimai sutankėjo, o patys medžiai tapo aukštesni. Tyrėjai fiksavo, kad medžių danga tokiose teritorijose augo ypač sparčiai pirmąjį dešimtmetį ir vėliau stabilizavosi ties aukštu lygiu.

    Tvora buvo pašalinta 2017 metais, ir drambliai, žirafos bei kiti stambūs žolėdžiai vėl pasiekė anksčiau saugotas teritorijas. Netrukus mokslininkai užfiksavo ryškų „atvirkštinį“ efektą: medžių lajos danga pradėjo mažėti, o kai kurių medžių augimas tapo neigiamas.

    Per kelerius metus išnyko skirtumai tarp anksčiau aptvertų ir kontrolinių plotų pagal vidutinį medžių aukštį. Tai siejama su intensyviu suaugusių medžių nugraužimu ir laužymu, ypač dramblių, taip pat sugrįžusiu mažesnių žolėdžių spaudimu jaunoms atžaloms.

    Tyrime aprašyta, kad kontroliniuose, niekada neaptvertuose plotuose medžių laja visą laiką laikėsi maždaug 21–32 proc. ribose. Tuo metu aptvertuose plotuose medžių laja per pirmuosius 10 metų išaugo iki daugiau nei 60 proc. ir laikėsi panašiame lygyje iki 2016 metų.

    Medžių tankis taip pat smarkiai didėjo: nuo maždaug 1 544 medžių hektare 1999 metais iki 3 285 medžių hektare 2009 metais. Kai gyvūnai sugrįžo, medžių danga pradėjo trauktis, o iki 2025 metų priartėjo prie pradinių matavimų, nors kai kurie rodikliai dar išliko aukštesni nei kontroliniuose plotuose.

    Nors lajos danga su laiku grįžo link ankstesnių lygių, medžių bendrija neatsistatė „vienu mygtuko paspaudimu“. Tyrėjai pabrėžė, kad kai kurie pokyčiai gali būti atsparesni vadinamajam pakartotiniam sulaukėjimui, nes per ilgą laiką pasikeičia augalų amžiaus struktūra ir rūšių pusiausvyra.

    Vienas ryškiausių signalų buvo išaugęs medžių mirtingumas po gyvūnų sugrįžimo. Tai rodo, kad savanos augalijai svarbu ne tik tai, ar žolėdžiai yra, bet ir kaip greitai bei kokiu intensyvumu jie sugrįžta į ilgai nuo jų apsaugotas teritorijas.

    Tokie duomenys aktualūs ne vien Afrikai: jie padeda geriau prognozuoti, kaip ekosistemos reaguoja į didžiųjų žolėdžių nykimą ar grąžinimą, taip pat į žemėnaudos pokyčius. Ilgalaikiai lauko eksperimentai, trunkantys dešimtmečius, ekologijoje laikomi itin vertingais, nes leidžia pamatyti lėtus, bet esminius kraštovaizdžio virsmus.

  • Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Atakamos dykuma šiaurės Čilėje, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, šiemet netikėtai nusidažė violetiniais ir baltais žiedų kilimais. Po neįprastai gausių liūčių didžiuliai plotai, kurie įprastai būna beveik be augmenijos, virto vadinamąja žydinčia dykuma.

    Vietomis per trumpą laiką iškrito daugiau kaip 180 milimetrų kritulių, o tai šiam regionui yra itin retas reiškinys. Įprastais metais kai kuriose Atakamos vietose kritulių beveik nebūna, todėl staigus vandens perteklius tapo galingu impulsu gyvybei.

    Kas slepiasi po smėliu

    Neįprasto reginio paslaptis yra po žeme. Atakamos dirvožemyje daugelio rūšių sėklos ir svogūnėliai gali išlikti ramybės būsenoje ilgą laiką, kol pasitaiko tinkamos sąlygos dygti.

    Gavę pakankamai drėgmės, augalai pradeda augti labai greitai, o dykumos paviršiuje per trumpą laiką susiformuoja tankūs žiedų plotai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia strategija leidžia augalams išgyventi ekstremalioje aplinkoje, kur vanduo yra didžiausia prabanga.

    El Ninjo įtaka ir pasekmės

    Šių metų kritulių šuolis siejamas su El Ninjo reiškiniu, kai sušyla centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršiniai vandenys. Tokie pokyčiai gali perbraižyti įprastus kritulių ir vėjų modelius įvairiuose pasaulio regionuose.

    Atakamoje tai reiškė įspūdingą žydėjimą, tačiau Čilei gausūs lietūs kai kur sukėlė ir rimtų problemų, įskaitant potvynius, infrastruktūros pažeidimus bei nelaimes. Specialistai primena, kad tas pats klimato svyravimas, kuris vienur sukuria trumpalaikę gamtos šventę, kitur didina rizikas.

    Kada žydėjimas pasieks piką

    Čilės nacionalinė miškų korporacija CONAF skelbė, kad žydėjimas dar gali stiprėti, o pikas dažniausiai prognozuojamas spalį. Esant palankioms sąlygoms, žiedai gali apimti apie 15 000 hektarų, tačiau galutinis mastas priklausys nuo tolimesnių orų ir dirvos drėgmės.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į turizmo poveikį: žydinti dykuma pritraukia tūkstančius lankytojų, todėl svarbu laikytis vietinių taisyklių ir saugoti trapią ekosistemą. Retas reiškinys gali greitai išnykti, o žmogaus pėdsakas dykumos augalijai išlieka ilgai.

  • Potvynis atkirto Krescento salą Kenijoje: mokslininkai po 5 metų fiksuoja pokyčius ekosistemoje

    Kenyos Naivašos ežere esanti Krescento sala yra privatus rezervatas ir turistų traukos vieta, tačiau jos ekosistemai pastaraisiais metais teko netikėtas išbandymas. Pakilus vandens lygiui, anksčiau sausros metu atsirasdavęs natūralus sausumos „tiltas“ į žemyną dingo, o gyvūnų migracija nutrūko.

    Pokytis įvyko 2020 metais, kai po gausių kritulių ir ilgalaikių hidrologinių svyravimų vanduo užliejo perėją. Nuo tada ji taip ir nebeatsivėrė, todėl zebros, žirafos, impalos, vandens ožiai ir kiti stambūs žolėdžiai liko saloje be galimybės grįžti į platesnes ganyklas.

    2025 metais mokslininkė Paige Czernisky iš Šv. Jurgio universiteto su kolegomis saloje atliko kelių dienų lauko tyrimą. Komanda vertino, kaip ilgalaikė izoliacija veikia gyvūnų būklę, populiacijų dinamiką ir pačią buveinę.

    Tyrėjai nustatė, kad stambiems žolėdžiams tenka išgyventi ribotuose ganyklų plotuose, o natūrali pusiausvyra keičiasi. Plėšrūnai iš žemyno, kurie įprastai reguliuotų žolėdžių gausą ir silpnesnių individų atranką, į salą nepatenka, todėl populiacijos gali augti sparčiau, nei leidžia maisto ištekliai.

    Mokslininkai taip pat įspėja apie didesnę ligų plitimo riziką, kai daug gyvūnų telkiasi nedidelėje teritorijoje. Vietos gidų užrašuose minimas galimas Tomsono gazelių skaičiaus mažėjimas, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimų, kurie gali būti susiję su infekcija.

    Tokie atvejai primena, kad izoliuotos ekosistemos ypač jautriai reaguoja į staigius pokyčius, o pasekmės gali išryškėti tik po kelerių metų. Kai nutrūksta migracija ir pasikeičia plėšrūnų bei žolėdžių santykis, grandininė reakcija paliečia ir augaliją, ir gyvūnų sveikatą, ir visos teritorijos atsparumą.

    Mokslininkų vertinimu, ilgalaikė stebėsena būtų būtina norint tiksliau suprasti, ar saloje jau prasidėjo negrįžtami buveinės pokyčiai. Praktiniai sprendimai, tokie kaip kontroliuojamas gyvūnų perkėlimas ar populiacijos valdymas, tokiose vietose paprastai svarstomi tik remiantis nuosekliais duomenimis ir atsižvelgiant į rezervato apsaugos tikslus.

  • Karpatų vilkai po padidinamuoju stiklu: trumpauodegio gauja valdo 250 kv. km teritoriją

    Tyrėjai skelbia, kad per naujausią stebėsenos sezoną identifikuoti 24 atskiri vilkai, tarp jų 10 patelių ir 14 patinų. Duomenys gauti taikant genetinį monitoringą ir fotospąstų informaciją, leidžiančią patikslinti gaujų sudėtį bei jų judėjimo kryptis.

    Stebėsenos programa, pradėta 2017 metais, remiasi neinvaziniu biologinių mėginių rinkimu. DNR išgaunama iš plaukų, išmatų ir šlapimo pėdsakų, todėl vilkų nereikia gaudyti ar kitaip trikdyti.

    Per 2024–2025 metų žiemą tyrėjai surinko 259 mėginius, o per septynerius metus jų sukaupta apie 1 100. Genetinė analizė padėjo ne tik suskaičiuoti individus, bet ir atkurti dalį giminystės ryšių tarp atskirų gyvūnų.

    Fotospąstai suteikia papildomą sluoksnį: jie parodo, kur ir kada vilkai pasirodo konkrečiose vietose, o vėliau vaizdai lyginami su DNR rezultatais. Taip mažinamos klaidos, kai tą patį individą būtų galima palaikyti keliais skirtingais vilkais, arba atvirkščiai.

    Tyrėjų vertinimu, anksčiau žinomos šešios šeiminės grupės laikinai persitvarkė į devynias mažesnes gaujas. Be to, aptikti ir pavieniai vilkai, kas dažnai rodo migraciją, partnerio paieškas arba gaujų persigrupavimą.

    Skaičiuojama, kad 2024–2025 metų žiemą populiacijos tankis siekė apie 1,46 vilko 100 kv. km. Palyginimui, 2019–2020 metų žiemą šis rodiklis buvo didesnis ir siekė apie 2,35 vilko 100 kv. km.

    Dar vienas signalas apie pokyčius yra socialinis stabilumas gaujose. Iš anksčiau nustatytų devynių šeimų tik viena išlaikė tą pačią porą, kitur vienas partnerių pasikeitė arba poros nepavyko patikimai patvirtinti pagal turimus duomenis.

    Trumpauodegiu pramintas patinas pirmą kartą stebėsenos medžiagoje pasirodė 2022 metais. Nuo tada jis buvo atpažintas 29 kartus pagal DNR pėdsakus ir dar 20 kartų užfiksuotas fotospąstais.

    Duomenų sugretinimas leido atkurti dalį jo judėjimo maršrutų bei šeimos istorijos. Tyrėjai nurodo, kad jis įsikūrė netoli Pəčinijagu ežero ir nuo 2022 metų sudaro vieną ilgiausiai išsilaikiusių besidauginančių porų visoje stebimoje teritorijoje.

    Skaičiuojama, kad šios šeimos užimama teritorija siekia apie 250 kv. km, o tai rodo ir didelius vilkų poreikius ieškant maisto bei saugių vietų jaunikliams auginti. Tokie plotai gali kisti priklausomai nuo grobio gausos, konkurencijos su kitomis gaujomis ir žmogaus veiklos kaimynystėje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vilkai ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį: jie daro įtaką stambių kanopinių, pavyzdžiui, šernų, elnių ir stirnų, gausai bei elgsenai. Sumažėjęs per didelis žolėdžių spaudimas gali turėti teigiamų pasekmių miškų atsinaujinimui ir biologinei įvairovei.

    Be to, vilkų sumedžioto grobio liekanos tampa maisto šaltiniu kitiems gyvūnams. Plėšrūnų buvimas taip pat keičia kitų rūšių pasiskirstymą teritorijoje, nes gyvūnai vengia rizikingų vietų, o tai gali keisti visą vietovės ekologinę dinamiką.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dabartinius socialinės struktūros pokyčius gali lemti skirtingi veiksniai, įskaitant patyrusių suaugusių vilkų praradimą. Vis dėlto, norint atskirti natūralius ciklus nuo žmogaus poveikio, būtina tęsti ilgalaikius stebėjimus dar bent 10–15 metų.

  • Azovo jūra pasiekė rekordinį sūrumą: žuvų rūšių beveik perpus mažiau, nyksta eršketai ir karšiai

    Azovo jūros vandens sūrumas pasiekė didžiausią fiksuotą lygį per visą stebėjimų istoriją. Pastaruoju metu jis siekia apie 16 promilių, kai prieš maždaug devynerius metus buvo apie 11 promilių, todėl ekosistema keičiasi sparčiau nei įprastai.

    Dėl šių pokyčių mažėja biologinė įvairovė: vietos šaltiniuose ir ekspertų vertinimuose teigiama, kad žuvų rūšių skaičius jūroje sumenko nuo maždaug 140 iki maždaug 80. Tai reiškia ne tik mažesnį laimikių pasirinkimą, bet ir trapesnę maisto grandinę visai pakrantei.

    Tarp vis rečiau sutinkamų rūšių minimi eršketai, karšiai, karpiai ir taranės, kurios anksčiau buvo įprasta Azovo baseino fauna. Tuo metu dažniau aptinkamos rūšys, geriau pakeliančios druskingesnį vandenį, pavyzdžiui, ančiuviai, grundalai ir pilengai.

    Specialistai pabrėžia, kad didesnis sūrumas yra tik viena dėlionės dalis. Net ir prisitaikančioms rūšims svarbūs neršto plotai, vandens temperatūra, deguonies režimas, planktono gausa ir dugno bestuburių būklė, todėl ekosistemos pokyčiai paprastai išryškėja per kelerius sezonus.

    Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijamas mažėjantis gėlo vandens pritekėjimas iš upių, ypač iš Dono baseino, kurį veikia kritulių pokyčiai ir sausros. Azovo jūra yra palyginti sekli, todėl ji greitai reaguoja į temperatūros svyravimus, garavimą ir upių nuotėkio sumažėjimą.

    Be klimato veiksnių, reikšmingi ir žmogaus veiklos padariniai: užtvankos, tvenkiniai, intensyvesnis vandens paėmimas ūkio reikmėms ir pakrančių transformacijos. Mažėjant gėlo vandens daliai, sūresnis vanduo lengviau „įsitvirtina“, o sąlygos tampa artimesnės Juodosios jūros režimui.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad karas regione sustiprina rizikas: didėja taršos tikimybė, nukenčia pramonės infrastruktūra, dalis teritorijų užminuotos, o aplinkosauginė kontrolė tampa fragmentiška. Tokios aplinkybės apsunkina ir reguliarius tyrimus, ir operatyvų taršos suvaldymą.

    „Žuvis yra didžiulės mitybos grandinės dalis, todėl pokytis viename lygyje palaipsniui atsiliepia visai ekosistemai“, – sakė ekoaktyvistė Julija Marchel.

    Mokslininkai neatmeta, kad ilgainiui Azovo jūros sūrumas gali priartėti prie Juodosios jūros rodiklių. Po karo, ekspertų vertinimu, prioritetais turėtų tapti išminavimas, vandens ir dugno nuosėdų tyrimai, taršos židinių šalinimas ir natūralių buveinių atkūrimas, tačiau natūralus atsistatymas gali užtrukti nuo 12 iki daugiau nei 100 metų.

  • Odesos srityje užfiksuota klajojanti skėrių patelė, dėdama kiaušinius į dirvą: ar gresia antplūdis?

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionalinio gamtos parko teritorijoje, užfiksuota klajojanti skėrių rūšis Locusta migratoria, kai patelė dėjo kiaušinius į dirvą. Apie stebėjimą pranešė ornitologas Sergėjus Kuročkinas, pasidalijęs nuotraukomis ir paaiškinęs, kodėl vabzdžiai pasirenka būtent tokį būdą.

    Pasak specialisto, kiaušinių dėjimas po žeme padeda būsimoms lervoms išvengti išdžiūvimo, staigių temperatūros svyravimų ir dalies natūralių priešų. Patelė trumpomis tvirtomis kiaušdėčio ataugomis praskiria dirvožemio daleles, įleidžia pilvelio galą į gruntą ir kiaušinius apgaubia putotomis išskyromis, kurios sukietėja.

    Taip susiformuoja vadinamoji ootekė – kapsulė, sutvirtinanti aplinkines žemės daleles ir apsauganti sankabą. Regiono klimato sąlygomis klajojanti skėrių rūšis dažniausiai žiemoja kiaušinio stadijoje, o pavasarį, įšilus dirvai, išsirita lervos.

    Lervos iš pradžių būna be sparnų ir savo išvaizda primena suaugėlius, tik mažesnius. Skėrių vystymasis vyksta su nepilna metamorfoze, todėl nėra lėliukės stadijos, kaip, pavyzdžiui, drugiams: augdami vabzdžiai kelis kartus neriasi, kol pasiekia suaugėlio stadiją.

    Eksperto teigimu, vienas toks stebėjimas savaime dar nereiškia, kad regionui gresia skėrių antplūdis. Klajojanti skėrių rūšis Odesos srities šlapynėse ir prie vandens esančiose žolynų buveinėse laikoma natūraliu gyventoju, o esant mažam gausumui individai dažnai laikosi išsisklaidę ir nekrenta į akis.

    Vis dėlto ši rūšis turi savybę, kuri ir kelia daugiausia nerimo – fazinį kintamumą. Ilgą laiką didesnėms populiacijoms telkiantis vienoje vietoje, gali keistis elgsena, spalva ir kiti požymiai: susiformuoja vadinamoji bandos fazė, kai lervos juda tankiais būriais, o suaugę vabzdžiai gali sudaryti migruojančius spiečius.

    „Vienos patelės, dedančios kiaušinius, fiksavimas nėra masinio dauginimosi įrodymas“, – sakė Sergėjus Kuročkinas.

    Jo teigimu, rizikai įvertinti reikalingi sistemingi vabzdžių ir kiaušinių sankabų apskaitos duomenys, taip pat informacija apie augalijos būklę, dirvos drėgnumą ir oro sąlygas. Viena nuotrauka gali būti vertingas gamtinės būklės dokumentas, tačiau ji nėra patikima prognozė kitam sezonui.

    Ornitologas atkreipė dėmesį ir į tai, kad skėriai yra svarbi mitybos grandinės dalis: didesnius tiesiasparnius lesa įvairūs paukščiai, įskaitant varnėnus, startas ir plėšriuosius paukščius. Taip augalų biomasė, kurią vartoja vabzdžiai, virsta maistu kitiems gyvūnams, o ekosistemoje persipina augalų, vabzdžių ir paukščių ryšiai.

    Kartu pabrėžiama, kad natūralūs priešai ne visada pajėgūs sustabdyti staigius populiacijos šuolius, jei susiklosto itin palankios sąlygos. Būtent todėl tiksliai nurodyta stebėjimo vieta, data ir užfiksuotas elgesys moksliniu požiūriu yra svarbūs, tačiau galutines išvadas apie antplūdžio grėsmę gali pateikti tik nuoseklūs stebėjimai.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • Katastrofos receptas: kodėl baltųjų meškų perkėlimas į Antarktidą būtų pavojingas gamtai

    Baltosios meškos gyvena tik Arkties regione, o pingvinai ir didžioji dalis Antarktidos pakrančių faunos vystėsi visiškai kitoje, nuo sausumos plėšrūnų beveik izoliuotoje aplinkoje. Dėl to šie gyvūnai neturi elgsenos, padedančios efektyviai gintis nuo tokio tipo medžiotojo.

    Baltasis lokys (Ursus maritimus) nėra toks siauras specialistas, kaip kartais manoma. Nors pagrindinis jo grobis yra ruoniai, šis plėšrūnas gali maitintis ir paukščiais, jų kiaušiniais, dvėseliena, o esant progai prisitaiko prie įvairių lengvai pasiekiamų maisto šaltinių.

    Iš pirmo žvilgsnio Antarktida netgi atrodo tinkama: čia taip pat yra jūros ledas, o pakrantėse gyvena kelios ruonių rūšys. Be to, didelės pingvinų kolonijos galėtų tapti lengvu, gausiu ir nuolat pasiekiamu grobiu.

    Tačiau būtent prisitaikymo gebėjimas ir jėga paverstų baltąją mešką ypač pavojinga. Ji galėtų greitai išnaudoti vietinius maisto išteklius, o tai staigiai pakeistų visos ekosistemos pusiausvyrą ir paveiktų ne vieną rūšį, bet visą mitybos grandinę.

    „Baltųjų meškų elgsena pakankamai lanksti, kad jos prisitaikytų prie kitokių sąlygų, tačiau pasekmės Antarktidos faunai būtų pražūtingos“, – teigiama gamtos publikacijose, nagrinėjančiose tokio perkėlimo rizikas.

    Toks scenarijus atitinka tipinį invazinių rūšių poveikį: naujas, efektyvus plėšrūnas patenka į aplinką, kur vietiniai gyvūnai neturi apsauginių prisitaikymų. Rezultatas dažnai būna staigus populiacijų smukimas, buveinių pokyčiai ir ilgalaikės pasekmės, kurias suvaldyti itin sunku.

    Klimato kaitai mažinant jūros ledo plotus Arktyje, diskusijos apie baltųjų meškų ateitį tik stiprės. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad sprendimų reikia ieškoti mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir saugant Arkties buveines, o ne perkeliant plėšrūnus į naujus žemynus.

  • Kachovkos tvenkinio dugne sparčiai keičiasi kraštovaizdis: biologas paaiškino, kas ten formuojasi

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo ir vandens atsitraukimo buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje vyksta greiti gamtiniai pokyčiai. Ten, kur ilgus dešimtmečius buvo didžiulis vandens telkinys, vėl ryškėja buvusio slėnio reljefas, o augalija per trumpą laiką užima vis didesnius plotus.

    Chersono valstybinio universiteto Botanikos katedros vedėjas, biologijos mokslų daktaras profesorius Ivanas Moisijenko teigia, kad šioje vietoje iš dalies atsikuria istorinis kraštovaizdis, buvęs iki užliejimo. Vis dėlto, pasak mokslininko, tai nebus tikslus praeities atkūrimas, nes ekologinės sąlygos per dešimtmečius pasikeitė, o dalis buvusių buveinių jau negrįžtamai transformuotos.

    „Tai greičiau istorinio kraštovaizdžio atkūrimas, tačiau šimtaprocentinės kopijos nebus“, – sakė Ivanas Moisijenko.

    Mokslininko teigimu, pirmiausia teritoriją kolonizuoja vėjo apdulkinami augalai, todėl ypač greitai plinta gluosniai ir kitos pionierinės rūšys. Tokie augalai paprastai geriausiai prisitaiko prie atvirų, nestabilių buveinių, kur dirvožemis dar tik formuojasi, o drėgmės režimas svyruoja nuo sausros iki užmirkimo.

    Kartu jis aiškina, kad vabzdžių kol kas nėra tiek daug, kiek būtų brandesnėje ekosistemoje, nes vabzdžių apdulkinami augalai įsikuria vėliau. Augalų įvairovei didėjant, turėtų augti ir apdulkintojų gausa, o tai natūraliai skatintų viso mitybos tinklo plėtrą.

    Didžiųjų gyvūnų situacija, anot profesoriaus, taip pat kol kas ribota. Pavyzdžiui, elniams sunku įsitvirtinti dėl itin tankių jaunų sąžalynų, kuriuose gyvūnams sudėtinga judėti, ieškoti pašaro ir išvengti pavojų.

    „Miškas labai tankus, o elniui reikia retesnių miškų, kad galėtų laisvai judėti“, – sakė Ivanas Moisijenko.

    Tuo metu smulkių plėšrūnų pėdsakai, pasak mokslininko, jau fiksuojami: teritoriją pradeda „žvalgyti“ tokie gyvūnai kaip lapės ar šeškai. Tai rodo, kad besiformuojanti aplinka jau teikia slėptuvių ir maisto išteklių, nors ekosistema dar ankstyvoje stadijoje.

    Ilgainiui, augalijai paaugus, savaiminiai procesai turėtų „atidaryti“ mišką: dalis jaunuolynų natūraliai praretės, kinta šviesos kiekis ir pomiškio struktūra. Tokios permainos paprastai sukuria įvairesnes buveines, kurios tampa patrauklesnės ir stambesniems žolėdžiams, ir platesniam paukščių bei bestuburių spektrui.

    Vis dėlto mokslininkas pabrėžia, kad visiškai sugrąžinti tokios ekosistemos, kokia buvo iki vandens telkinio įrengimo, neįmanoma. Net ir šalia esančios neužlietos užliejamų pievų bei slėnio teritorijos per maždaug 80 metų pasikeitė dėl klimato, invazinių rūšių plitimo, hidrologinių svyravimų ir žmogaus veiklos, todėl „istorinis vaizdas“ neišvengiamai bus kitoks.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad dabar buvusio vandens telkinio dugne formuojasi nauja, natūralios sukcesijos valdoma ekosistema. Galutinį jos „portretą“ bus galima įvertinti tik po ilgesnio laikotarpio, kai nusistovės augalijos struktūra, dirvožemio savybės ir gyvūnų populiacijos.

  • Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.

    Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.

    Kas laikoma sausros zona?

    Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.

    Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.

    Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas

    Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.

    „Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.

    Kiek ir kur sausės labiausiai?

    Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.

    Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.