Tag: Ekosistemos

  • Ramiojo vandenyno dugno metaliniuose gumuluose aptikta tūkstančiai gyvūnų – tai kelia klausimų dėl gavybos

    Ramiojo vandenyno dugno metaliniuose gumuluose aptikta tūkstančiai gyvūnų – tai kelia klausimų dėl gavybos

    Ramiojo vandenyno dugne randami polimetaliniai gumburai – tamsūs, kieti dariniai, turtingi geležies ir mangano – pasirodė slepiantys kur kas daugiau nei iki šiol manyta: jų viduje aptikta tūkstančiai organizmų.

    Tarptautinė mokslininkų komanda, apie kurios tyrimą skelbiama žurnale „Scientific Reports“, ištyrė ne tik gumburų paviršių, bet ir smulkias ertmes, plyšius bei įdubas, esančias jų viduje.

    Tyrimas atliktas Clarion-Clipperton zonoje – didžiulėje Ramiojo vandenyno dugno teritorijoje, kuri įvardijama kaip viena svarbiausių potencialių vietų giliavandenei metalų gavybai. Analizei paimti 244 gumburai iš maždaug 4–6 kilometrų gylio.

    Rezultatai rodo, kad šie lėtai augantys dariniai gali būti savotiškos mikrobendruomenių „salos“ giliavandenėje aplinkoje, o jų pramoninis šalinimas reikštų ir buveinių naikinimą.

    Ką mokslininkai rado gumburų viduje

    Atskyrus gumburus dalimis ir ištyrus mikroskopu, iš viso suskaičiuoti 4 139 gyvūnai. Vidutiniškai viename gumbe rasta apie 17 organizmų, o „tankiausiame“ mėginyje – net 245.

    Tarp aptiktų gyventojų dominavo nematodai (mikroskopinės kirmėlės) ir smulkūs vėžiagyviai. Taip pat rasta daugšerių, tardigradų ir kitų smulkių organizmų.

    Ypač gausus pasirodė vienaląstis organizmas iš Thurammina genties. Dalis gyvūnų buvo mažesni nei 1 milimetras, o jų dydis leido įsitaisyti mikroskopinėse gumburų ertmėse.

    Skirtinga bendruomenė nei aplinkiniuose nuosėdose

    Didžiausias netikėtumas paaiškėjo atlikus genetines analizes: gumburų viduje gyvenantys organizmai sudaro aiškiai atskirą bendruomenę, kuri skiriasi nuo gyvūnų, gyvenančių aplinkinėse minkštose dugno nuosėdose.

    Dar daugiau – bendruomenės gumburuose, esančiuose net už maždaug 1 000 kilometrų viena nuo kitos, buvo panašesnės tarpusavyje nei su gyvūnais gretimose dugno vietose. Tai leidžia manyti, kad metaliniai gumburai sukuria labai specifinę aplinką tam tikroms gyvybės formoms.

    Kodėl tai svarbu planuojamai giliavandenei gavybai

    Polimetaliniai gumburai turi vertingų elementų, įskaitant nikelį, kobaltą ir varį, kurie naudojami, pavyzdžiui, akumuliatoriams ir elektronikos įrenginiams. Dėl to giliavandenė kasyba pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio.

    Tačiau tyrėjai pabrėžia ir kitą pusę: gumburai formuojasi itin lėtai – per milijoną metų gali paaugti tik keliais milimetrais. Vadinasi, jų atsinaujinimas per žmogaus gyvenimo laiką praktiškai neįmanomas.

    Jeigu tokie dariniai būtų masiškai šalinami nuo dugno, kartu būtų naikinamos ir jų viduje gyvenančių organizmų buveinės. Tai galėtų reikšti negrįžtamą ištisų biologinių bendruomenių praradimą, įskaitant rūšis, kurių mokslas dar gali būti net neaprašęs.

  • Mokslininkai siūlo netikėtą būdą prognozuoti Laimo ligos riziką: suskaičiuoti giles

    Gilių gausa rudenį gali būti ne vien gražus vaizdas po ąžuolais – ji gali padėti nuspėti, ar po beveik dvejų metų bus daugiau erkių ir didesnė Laimo ligos rizika.

    Tokį ryšį po daugiau nei 35 metų stebėjimų Niujorko valstijoje nustatė tyrėjai, analizavę ilgalaikius laukinės gamtos ir ekosistemos duomenis, skelbia „ZME Science“.

    Mechanizmas – grandininė reakcija: vadinamaisiais „derlingais“ ąžuolų metais miškuose pribyra itin daug gilių, todėl geriau išgyvena ir sparčiai gausėja baltakojės pelės.

    Daugiau pelių reiškia daugiau „šeimininkų“ erkių lervoms: jos sėkmingiau prisimaitina, vėliau virsta nimfomis, o būtent nimfos laikomos pagrindiniu Laimo ligos plitimo veiksniu žmonėms.

    Nuo gilių iki erkių bumo

    Ąžuolai kas kelerius metus subrandina neįprastai didelį gilių kiekį – tai miško gyvūnams tampa gausiu maisto šaltiniu. Baltakojėms pelėms toks „bufetas“ gali lemti populiacijos šuolį.

    Erkės tuo metu tarsi laukia savo eilės. Išsiritusios lervos dažniausiai dar nebūna užkrėstos Laimo ligą sukeliančia bakterija, tačiau joms būtinas kraujo maitinimasis, kad galėtų vystytis toliau.

    Baltakojės pelės – itin palankūs šeimininkai: ant jų lervos lengvai prisimaitina, o pačios pelės veiksmingai perduoda bakteriją erkėms. Prisisiurbusios lervos vėliau virsta nimfomis – būtent ši stadija kitais metais dažnai „susitinka“ su žmogumi.

    Dėl to, pasak tyrėjų, susidaro uždelsta reakcija: gilių perteklius vienais metais gali signalizuoti didesnį nimfų skaičių po maždaug dvejų vasarų.

    Ką parodė 1991 metų duomenys

    Naujoje analizėje, publikuotoje „Proceedings of the National Academy of Sciences“, vertinti nuo 1991 metų Cary ekosistemų tyrimų institute (Dutchess apygarda, Niujorkas) kaupti stebėjimai.

    Pagal geriausiai duomenis atitikusį statistinį modelį, po metų, kai pelių būdavo daug, vėliau fiksuota apie 40 proc. daugiau erkių nimfų. Tuo pačiu nustatyta, kad gilių kiekis padėjo prognozuoti pelių gausą ankstesniais metais.

    Kitaip tariant, galimą erkių „bumą“ tyrėjai matė dar iki tol, kol nimfos realiai pasirodydavo aplinkoje.

    Kodėl elniai nebuvo geras rodiklis

    Ilgą laiką Laimo liga dažnai sieta su elniais, nes suaugusios erkės neretai minta ant jų ir poruojasi. Viena prisimaitinusi patelė gali padėti tūkstančius kiaušinėlių.

    Vis dėlto ilgalaikiai duomenys tyrimo vietose parodė, kad nors elnių gausa per stebėjimo laikotarpį svyravo daugiau nei šešiskart, statistiškai reikšmingo ryšio su nimfų gausa po dvejų metų nustatyti nepavyko.

    Tyrėjai pabrėžia: elniai erkių gyvavimo cikle svarbūs, tačiau šiose vietovėse jie nebuvo patikimas rodiklis, leidžiantis paaiškinti kasmetinius nimfų skaičiaus svyravimus.

    Ne tik pelių skaičius lemia užkrato dalį

    Iš pradžių manyta, kad daugiau pelių turėtų reikšti ir didesnę dalį užkrėstų erkių. Tačiau stebėjimai tokios tiesioginės priklausomybės nepatvirtino.

    Per ilgą laiką tyrimo vietose maždaug 15–30 proc. nimfų nešiojo Laimo ligos bakteriją, o šis rodiklis išliko gana stabilus net ir kintant pelių gausai.

    Galimas paaiškinimas – platus erkių „meniu“: jos minta ir voverėmis, burundukais, paukščiais bei kitais gyvūnais, kurie bakteriją perduoda prasčiau. Todėl svarbu ne vien pelių kiekis, o tai, kaip erkių kraujo maitinimasis pasiskirsto visoje gyvūnų bendrijoje.

    Vis dėlto, jei tikslas – anksti įvertinti galimą rizikos šuolį, netikėtai naudingas rodiklis pasirodė būtent gilių gausa.

    Ką tokia prognozė gali duoti žmonėms

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien gilių skaičiavimas pats savaime neleidžia tiksliai prognozuoti Laimo ligos protrūkių. Tačiau kartu su duomenimis apie pelių populiacijas, erkių gausą ir platesnę ekosistemą tai gali tapti ankstyvu signalu.

    Toks perspėjimas, jų teigimu, galėtų padėti visuomenės sveikatos specialistams iš anksto planuoti informavimo kampanijas ir prevencijos priemones.

    Nors erkės įkandimas įvyksta per akimirką, sąlygos, dėl kurių jų miškuose ir pievose padaugėja, gali susiformuoti gerokai anksčiau – pradedant tuo, kiek sėklų rudenį pabirėja nuo ąžuolo šakų.

  • 1995-aisiais į Jeloustouną sugrąžinti vilkai pakeitė ekosistemą: po 80 metų atželia drebulės

    Jeloustouno nacionaliniame parke JAV po maždaug 80 metų pertraukos vėl pastebimai atželia jaunos drebulės – mokslininkai šį pokytį sieja su vilkų sugrįžimu į parką.

    Kaip rašo „Futura-sciences.com“, ryškesni atsinaujinimo ženklai išryškėjo lyginant skirtingais metais atliktus tuose pačiuose plotuose stebėjimus: vietose, kur ilgą laiką beveik nebuvo išgyvenančių jaunų medžių, situacija ėmė keistis.

    2012 metais drebulynus tyrę mokslininkai buvo fiksavę, kad dalyje teritorijų beveik nėra jaunų medžių, galinčių užaugti iki saugesnio aukščio – jų ūgliai buvo nuolat apgraužiami briedžių.

    Vėlesni vizitai į tas pačias vietas parodė kitokį vaizdą: ekologas Luke’as Painteris iš Oregono valstijos universiteto, grįžęs į anksčiau tirtas teritorijas, užfiksavo, kad dalyje masyvų atsirado gerokai aukštesnių jaunų drebulių, o tai šiaurinėje parko dalyje nebuvo įprasta nuo 1940-ųjų.

    Kas pasikeitė sugrąžinus vilkus

    Pagrindinis lūžis siejamas su vilkų sugrįžimu: iki 1926 metų Jeloustoune šie plėšrūnai buvo visiškai išnaikinti vykdant federalines programas, o jų nelikus ėmė augti kanopinių populiacija.

    Daugėjant gyvūnų, sustiprėjo spaudimas jaunai augmenijai – ypač drebulėms, gluosniams ir tuopoms, kurių ūgliai būdavo intensyviai apėdami ir nepasiekdavo brandos.

    1995 metais į parką išleista pirmoji 14 vilkų grupė. Tyrėjai pabrėžia, kad plėšrūnų sugrįžimas paveikė ne tik žolėdžių gausą, bet ir jų elgseną.

    Anksčiau bandos galėdavo ilgiau laikytis atvirose vietose prie upių ir upelių, kur gausu šviežios augmenijos. Atsiradus vilkų grėsmei, gyvūnai tapo atsargesni, dažniau judėjo ir ėmė vengti kai kurių pavojingesnių zonų, įskaitant tankesnius sąžalynus upių užliejamose teritorijose.

    Kodėl vilkai – ne vienintelis veiksnys

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad augmenijos atsigavimas nėra vien vilkų „nuopelnas“. Drebulynų būklę veikia ir kiti plėšrūnai bei gyvūnai, pavyzdžiui, lokiai, pumos ar bizonai.

    Svarbūs ir tokie veiksniai kaip orų sąlygos bei žmogaus veikla. Vis dėlto dabartiniai pokyčiai, tyrėjų vertinimu, rodo teigiamą Jeloustouno ekosistemos dinamiką.

  • Havajuose 67 į laisvę paleisti fazanai per dešimtmečius išplatino invazinius augalus

    1962 metais Havajuose į vieną salą buvo paleisti 67 fazanai – iš pradžių medžioklei, tačiau ilgainiui jie tapo netikėtu invazinių augalų platinimo veiksniu.

    Kaip rašo „Antena3“, tyrimai rodo, kad paukščiams plečiantis po miškus, į naujas vietoves buvo pernešamos svetimžemių augalų sėklos, o kai kurie invaziniai augalai pradėjo sparčiai plisti.

    Pirmuosius maždaug penkerius metus fazanai laikėsi nedidelėje ąžuolų giraitėje netoli išleidimo vietos, bet vėliau ėmė skverbtis toliau ir kolonizuoti vis didesnes teritorijas.

    Ekologai atkūrė jų plitimo vaizdą: vidutiniškai fazanai judėjo apie 8 km per metus, o per 14 metų užėmė didelę dalį vidutinio aukščio miškų. Iki 1984 metų jų aptikta įvairiose buveinėse – nuo jūros lygio iki maždaug 2 600 m aukščio.

    Kokius invazinius augalus platino fazanai

    Mokslininkai nustatė, kad fazanai minta įvairių augalų vaisiais ir sėklomis, įskaitant invazinius augalus, keliančius grėsmę vietos ekosistemoms.

    Tyrime buvo analizuotas 44 sugautų paukščių skrandžio turinys. Banano poka (invazinio augalo) sėklų ir vaisių rasta 82 proc. tirtų fazanų – šis augalas, sprendžiant iš duomenų, tapo reikšminga jų raciono dalimi.

    Be to, fazanų virškinimo sistemoje aptikta ir kitų svetimžemių augalų sėklų, o tai reiškia, kad paukščiai galėjo prisidėti prie invazinių rūšių plėtros skirtingose salos vietose.

    Gamtosaugos organizacijos „American Forests“ duomenimis, banano poka į Havajus buvo atvežtas 1920-aisiais kaip dekoratyvinis augalas. Vėliau jis išplito miškuose ir žemės ūkio teritorijose.

    Galimas poveikis vietinei augmenijai

    Invazinių augalų plitimas – ne vienintelis rūpestis. Hilo Havajų universiteto ataskaitoje fazanai minimi tarp gyvūnų, galinčių ėsti vietinių rūšių jaunus augalus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad atvežtiniai gyvūnai gali keisti ekosistemas ne tik konkuruodami su vietinėmis rūšimis, bet ir platindami svetimžemių augalų sėklas į anksčiau nepasiektas teritorijas.

    Šis atvejis yra priminimas, kaip net kelių dešimčių į gamtą paleistų gyvūnų populiacija per ilgą laiką gali turėti reikšmingų, iš anksto neįvertintų pasekmių vietos miškams.

  • Prie Černobylio aptiktas ugnį mėgstantis grybas: kodėl jis laikomas svarbiu miško atsigavimui

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuotas neįprastas grybas, pasirodantis po miško gaisrų. Specialistai pranešė, kad tai – pironema (Pyronema), ankstyvasis pelenynų kolonizatorius, padedantis gamtai pradėti atsikūrimo procesą.

    Po gaisrų teritorijos dažnai atrodo tarsi negyvos: apanglėję medžiai, sunaikinta augalija, o dirvožemį dengia pelenų sluoksnis. Vis dėlto būtent tokiose vietose pirmiausia gali pasirodyti pironema – grybas, prisitaikęs augti ten, kur neseniai veikė aukšta temperatūra.

    Pironemos sporos gali išlikti nepalankiomis sąlygomis, o po gaisro pakitusi dirvožemio chemija ir šilumos poveikis sudaro palankesnę terpę dygimui. Dėl to ugnis šiam grybui tampa ne vien naikinančiu, bet ir „starto“ veiksniu, po kurio jis greitai išplinta pelenynuose.

    Šis grybas vizualiai skiriasi nuo daugeliui įprastų kepurėtų grybų, nes neturi nei koto, nei aiškios kepurėlės. Jo vaisiakūniai būna smulkūs, taurės formos, dažniausiai rožinės, oranžinės ar rausvai oranžinės spalvos, todėl ryškiai išsiskiria juodame anglių ir pelenų fone.

    „Pironema nepanaši į mums įprastus grybus su kotu ir kepurėle. Jos vaisiakūniai smulkūs, taurės formos, rožiniai, oranžiniai ar rausvai oranžiniai, o kartais suauga į vientisas dėmes ant apdegusios žemės“, – sakė rezervato specialistai.

    Rezervate pabrėžiama, kad miško atsigavimas prasideda dar iki pirmųjų žalių daigų. Tokie organizmai kaip pironema yra vieni pirmųjų ženklų, kad ekosistema pereina nuo gaisro padarinių prie natūralaus atsikūrimo, o gyvybė grįžta net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio liko tik pelenai.

    Kas yra pironema ir kuo ji svarbi?

    Pironema priskiriama askomicetams – grybams, kurių vaisiakūniai dažnai būna dubenėlio ar taurės formos. Pasaulyje jie žinomi kaip „gaisrų sekėjai“: pasirodo netrukus po degimo, kai sumažėja konkurencija ir atsiveria naujos maistinių medžiagų nišos.

    Ekologiniu požiūriu tokie grybai svarbūs tuo, kad dalyvauja skaidymo procesuose ir prisideda prie dirvožemio biologinio aktyvumo atsigavimo. Tai padeda sudaryti prielaidas vėlesnėms augalų bendrijoms, o ilgainiui ir miškui, sugrįžti į gaisro paliestą teritoriją.

  • Gyvatgalvė žuvis: kvėpuoja oru, trumpam vaikšto sausuma ir viena patelė padeda iki 50 000 ikrų

    Gyvatgalvės žuvys yra gėlavandeniai plėšrūnai, išsiskiriantys neįprastu prisitaikymu: jos gali kurį laiką kvėpuoti atmosferos oru ir trumpais atstumais judėti sausuma. Dėl šių savybių jos geba išgyventi sudėtingomis sąlygomis, kai vandens telkiniai nusenka ar pritrūksta deguonies.

    Šios žuvys paplitusios dalyje Pietų ir Pietryčių Azijos, Naujojoje Gvinėjoje, taip pat kai kuriuose Afrikos regionuose, įskaitant Madagaskarą. Dažniausiai jos aptinkamos sekliose, šiltose, lėtai tekančiose ar stovinčiose vandens ekosistemose, kur deguonies kiekis vandenyje gali smarkiai svyruoti.

    Gyvatgalvių kūnas pailgas, primenantis ungurį ar lydeką, o galva didelė ir tvirta, su aštriais dantimis. Būtent dėl galvos formos panašumo į roplius jos ir gavo tokį pavadinimą, o medžioklėje jos nėra išrankios: puola žuvis, varliagyvius ir kitus vandens gyvūnus.

    Jų kvėpavimo „triukas“ siejamas su papildomais viršžiauniniais organais, leidžiančiais pasisavinti deguonį iš oro. Tai padeda ištverti laikotarpius, kai vandens telkinyje trūksta deguonies, o kartais ir persikelti į kitą, gilesnį ar palankesnį telkinį.

    Judėti sausuma gyvatgalvėms padeda stiprūs pelekų raumenys ir gebėjimas trumpai išlaikyti drėgmę, tačiau tai nėra ilgos kelionės. Dažniausiai tai kelių ar keliolikos metrų „žygiai“ per šlapią žolę, dumblą ar negilius griovius, kai netoliese yra vandens.

    Dar viena priežastis, kodėl šios žuvys kelia nerimą biologams, yra jų produktyvumas. Skelbiama, kad viena patelė per nerštą gali padėti iki 50 000 ikrų, o jauniklių apsauga dažnai tampa abiejų tėvų „darbu“.

    „Abu tėvai saugo jauniklius, puldami kiekvieną, kuris priartėja“, – teigiama publikacijoje.

    Invazinių rūšių problema išryškėjo ten, kur gyvatgalvės pateko ne natūraliai, o per žmogaus veiklą. Kai kuriose šalyse jos buvo laikomos akvariumuose, o vėliau, žuvims užaugus per didelėms, paleistos į vietinius vandens telkinius, kur galėjo įsitvirtinti.

    Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gyvatgalvių plitimas fiksuojamas nuo 2002 metų, kai jos pastebėtos Merilendo valstijoje. Vėliau pranešimų daugėjo ir kitose valstijose, o institucijos akcentavo, kad šie plėšrūnai gali daryti spaudimą vietinėms žuvų populiacijoms ir keisti ekosistemų pusiausvyrą.

    Tokia rūšis ypač pavojinga dėl kelių veiksnių derinio: plėšrumo, gebėjimo ištverti deguonies stygių, greito dauginimosi ir tėvų globos. Dėl to gyvatgalvės, patekusios į naujas ekosistemas, gali sparčiai plisti ir kelti grėsmę tiek biologinei įvairovei, tiek žvejybos ištekliams.

  • Į ežerą sąmoningai panardino 140 medžių: po 11 metų paaiškėjo, kaip tai pakeitė žuvų gausą

    Viskonsino valstijoje (JAV) vykdytas ilgalaikis tyrimas atskleidė netikėtą efektą: į ežerą panardinus ištisus medžius, vandens telkinio potencialas išlaikyti žuvų populiacijas išaugo maždaug dvigubai. Eksperimentas atliktas Sanfordo ežere, o rezultatus aprašė „Wired2Fish“.

    Tyrimas pradėtas prieš 11 metų. Pirmajame etape į maždaug 37 hektarų ploto vandens telkinį tyrėjai įkėlė 140 sveikų medžių, daugiausia spygliuočių, siekdami patikrinti, kaip povandeninė mediena veikia maisto grandinę ir žuvų buveines.

    Vienas iš projekto vadovų, Viskonsino gamtos išteklių departamento atstovas Gregas Sassas pabrėžė, kad pokytis buvo reikšmingas, tačiau jį būtina suprasti teisingai.

    „Nustatėme, kad medžių įkėlimas maždaug dvigubai padidino, kiek žuvų Sanfordo ežeras dabar gali išlaikyti“, – sakė Gregas Sassas.

    Pasak tyrėjų, į vandenį patekę kamienai ir šakos ilgainiui tampa savotiškais gyvybės židiniais. Ant medienos įsitvirtina dumbliai, tarp šakų apsigyvena smulkūs bestuburiai, o mažos žuvys gauna ir maisto, ir slėptuvių nuo plėšrūnų.

    Dar viena grandis yra organinė medžiaga: į vandenį patekę lapai, spygliai ir palaipsniui yranti mediena papildo ekosistemą maistinėmis medžiagomis. Jos maitina organizmus, esančius pačioje mitybos grandinės pradžioje, todėl poveikis pasireiškia ne iš karto.

    Tyrėjai akcentuoja, kad kalbama ne apie automatinį visų rūšių žuvų skaičiaus padvigubėjimą. Rezultatas reiškia didesnį ežero produktyvumą, tai yra pajėgumą ilgainiui išlaikyti gausesnes ar stabilesnes žuvų populiacijas, jei kiti veiksniai išlieka palankūs.

    Po medžių įkėlimo Sanfordo ežere, anot publikacijos, fiksuotas kai kurių rūšių pagausėjimas, įskaitant stambianagį ešerį. Mokslininkai aiškina, kad tokie pokyčiai priklauso nuo to, kaip nauja buveinė perskirsto maistą ir slėptuves skirtingoms rūšims.

    Dėl lėto poveikio per maisto grandinę projektas nuo pat pradžių planuotas kaip ilgametis. Skaičiuojama, kad pilnam vaizdui gali prireikti 25–30 metų stebėsenos, nes naujai susiformavusioms ekologinėms nišoms reikia laiko stabilizuotis.

    Vėliau į ežerą papildomai panardinta dar 240 medžių, kad būtų galima įvertinti, ar egzistuoja riba, kai papildoma mediena nebedidina produktyvumo. Tai svarbu praktiniams sprendimams, kai planuojamos buveinių atkūrimo priemonės.

    Atskirai vertintas ir galimas poveikis vandens kokybei. Tyrėjų teigimu, 2024 metais atlikti matavimai neparodė neigiamo poveikio vandens skaidrumui ar bendrai kokybei, nors tokie rodikliai gali skirtis priklausomai nuo vandens telkinio savybių.

    Eksperimento išvados primena ir apie pakrančių tvarkymo pasekmes. Pernelyg intensyvus pakrančių „valymas“, kai šalinami nuvirtę medžiai bei natūrali augalija, gali sumažinti struktūrinę įvairovę, kurios reikia žuvims ir kitiems organizmams.

  • Černobylio draustinyje per metus elnių sumažėjo 1,5 karto: mokslininkai įvardija pagrindinę priežastį

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos draustinyje fiksuojamas ryškus elnių populiacijos kritimas. Draustinio mokslininkai praneša, kad šį sezoną elnių skaičius, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo maždaug 1,5 karto, o pokyčiai jau matomi ir iš gyvūnų elgsenos.

    Pasak tyrėjų, šių metų ruja truko ilgiau nei įprasta, o patelės į rują įsijungė ne taip sinchroniškai kaip anksčiau. Nors galiausiai haremai susiformavo, sezono apibendrinimas, anot specialistų, nuvylė: elnių pastebimai mažiau visame stebimų teritorijų tinkle.

    Pagrindine priežastimi įvardijama prastėjanti pašarinė bazė, nors iš pirmo žvilgsnio kraštovaizdis gali atrodyti žalias ir vešlus. Tyrėjai pabrėžia, kad žalia danga nebūtinai reiškia kokybišką maistą žolėdžiams: invaziniai augalai ir kai kurios agresyviai plintančios žolės keičia augalijos sudėtį taip, kad maistingų, elniams tinkamų rūšių dalis mažėja.

    Situaciją komplikuoja invazinių rūšių plėtra vakariniuose draustinio plotuose. Specialistai atkreipia dėmesį į sparčiai plintančius augalus, kurie iš pradžių dažniau laikėsi pakelėse, bet pastaruoju metu vis aktyviau užima apleistus laukus ir natūralias buveines, išstumdami vietines rūšis.

    „Įsivaizduokite dideles erdves, apaugusias aukšta žole, kurioje iš tiesų vis mažiau maistingų augalų, prie kurių prisitaikę vietiniai žolėdžiai“, – sakė draustinio mokslininkai.

    Jų teigimu, tokiose teritorijose formuojasi paradoksali situacija: žolėdžiai ir toliau juda tais pačiais maršrutais, tačiau reali mitybos vertė krenta. Tai gali lemti prastesnę gyvūnų būklę prieš žiemą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir lėtesnį populiacijos atsikūrimą.

    Elnių gausa yra svarbi visos ekosistemos grandis: ji veikia augalijos struktūrą, plėšrūnų mitybos galimybes ir bendrą biologinės įvairovės pusiausvyrą. Kai sumažėja didelių žolėdžių, gali keistis ir kitų rūšių pasiskirstymas, o kai kuriose vietose tai ilgainiui paveikia net buveinių mozaiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias klausimas dabar yra ne vien dabartinis skaičių kritimas, o ilgalaikė tendencija. Jei pašarinė bazė ir toliau prastės, net ir esant pakankamai „žalumos“ vizualiai, populiacijai gali būti sunku stabilizuotis.

    „Ar čia užteks maisto, kad elniai išgyventų žiemą ir užaugintų jauniklius? Tai nėra antraeilis klausimas, tai visos populiacijos ateities klausimas“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai pažymi, kad invazinių augalų valdymas ir buveinių stebėsena tampa vis svarbesni, ypač teritorijose, kuriose žmogaus veikla sumažėjusi, o apleistos žemės sudaro sąlygas greitam augalijos pokyčiui. Tokiose vietovėse pokyčiai gali vykti tyliai, bet turėti didelį poveikį laukiniams gyvūnams.

  • Mokslininkai ištyrė, kaip žuvusio dramblio kūnas keičia ekosistemą: poveikis tęsiasi iki 8 metų

    Pietų Afrikos Respublikos Krugerio nacionaliniame parke mokslininkai kelerius metus stebėjo, kaip vieno dramblio gaišena keičia aplinką. Tyrimas parodė, kad net ir po gyvūno žūties jo „pėdsakas“ ekosistemoje išlieka ilgai, o ryškiausi pokyčiai fiksuojami dirvožemyje ir augalijoje.

    Stebėjimai prasidėjo po vienišo dramblio Aleksandro žūties 2009 metais. Tyrėjai sistemingai fiksavo, kaip keičiasi dirvožemio cheminė sudėtis, mikroorganizmų bendrijos, augalų augimas ir kitų gyvūnų elgsena toje pačioje vietoje skirtingais irimo etapais.

    Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais aplink gaišeną augmenija neretai nunyksta. Taip nutinka dėl staigaus irimo produktų kiekio šuolio: kai kuriais atvejais azoto junginių koncentracija dirvožemyje šalia šviežių palaikų gali viršyti įprastą foną iki 3 000 kartų, o toks perteklius augalams tampa žalingas.

    Pokyčiai paliečia ir dirvožemio mikrobus. Tyrėjai nustatė, kad bendras bakterijų įvairovės lygis gali sumažėti, tačiau išlikusių mikroorganizmų aktyvumas išauga, nes atsiranda itin daug lengvai prieinamų maisto medžiagų.

    Vėliau dirvožemio chemija stabilizuojasi, tačiau vietovė ne visada grįžta į ankstesnę būklę. Ilgesniu laikotarpiu šiose „maistinių medžiagų dėmėse“ dažniau ima dominuoti keli greitai augantys žolinių augalų tipai, o bendras augalijos vaizdas tampa mažiau įvairus nei aplinkiniuose plotuose.

    Tokia pakitusi augmenija traukia žolėdžius gyvūnus, kurie į tas pačias vietas sugrįžta pakartotinai. Jų išmatos papildomai praturtina dirvožemį, todėl poveikis išsiplečia už pirminės gaišenos irimo laikotarpio ir gali išlikti bent iki 8 metų.

    „Tai tapo itin įtikinamu priminimu, kad gamta, kurią matome šiandien, dažnai yra suformuota praeities palikimo“, – sakė Pietų Afrikos nacionalinių parkų atstovas Izakas Smitas.

    Mokslininkų vertinimu, tokie atvejai padeda geriau suprasti, kaip stambūs žinduoliai veikia ekosistemų maistinių medžiagų apytaką ir buveinių struktūrą. Net ir išnykus tiesioginiam pokyčių šaltiniui, jo sukelti procesai gali tęstis metų metus, keisdami gyvūnų judėjimo įpročius ir augalijos sudėtį.

  • Žemėje gimsta naujos ekosistemos: mokslininkai atskleidė netikėtą kaitos variklį

    Žemėje gimsta naujos ekosistemos: mokslininkai atskleidė netikėtą kaitos variklį

    Mokslininkai perspėja, kad dėl sparčiai kintančio klimato Žemėje formuojasi nauji ekosistemų deriniai, kurių anksčiau istorijoje nebuvo. Tokie vadinamieji nauji ekologiniai dariniai atsiranda, kai rūšys keičia paplitimo ribas, o įprastos bendrijos persitvarko į netikėtas kombinacijas.

    Iki šiol daug gamtosaugos ir buveinių atkūrimo projektų rėmėsi siekiu grąžinti aplinką į istorinę būklę. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad dabartinių pokyčių tempas yra išskirtinis: tai, kas anksčiau vyko per šimtmečius ar net tūkstantmečius, dabar gali įvykti per kelis dešimtmečius.

    Net jei artimiausiais metais temperatūrų augimas būtų stabilizuotas, ekosistemų persitvarkymas nesustotų iš karto. Gamtinės sistemos dar ilgai reaguos į jau įvykusius pokyčius, nes rūšių migraciją, dauginimąsi ir konkurenciją lemia lėtesni biologiniai procesai.

    Didžiausia problema išryškėja tada, kai vietos klimatas ir kitos sąlygos pasikeičia taip, kad dalis rūšių nebegali išlikti ankstesnėse buveinėse. Tokiais atvejais net kruopščiai suplanuotos priemonės, skirtos išsaugoti istorinę būklę, gali neduoti norimo rezultato ir net trukdyti susiformuoti naujai, stabiliai funkcionuojančiai sistemai.

    „Vietoj klausimo, kaip grąžinti praeitį, svarbiau klausti, kokios sąlygos leis ekosistemai veikti po 20, 50 ar 100 metų“, – sakė tyrėja Tina Heger.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia atsisakymo saugoti nykstančias rūšis ar automatiškai laikyti visus pokyčius teigiamais. Nauji ekosistemų deriniai gali ir padidinti atsparumą, ir susilpninti biologinę įvairovę, todėl kiekvieną situaciją būtina vertinti pagal konkrečias vietos sąlygas.

    Vienas dažnai minimų pavyzdžių yra koraliniai rifai, kuriuos veikia šylantys vandenynai. Šilumai jautresni koralai nyksta, o jų vietą kai kur užima atsparesnės rūšys, tuo pat metu tropinės žuvys plečia arealus į vėsesnius vandenis, kur susiduria su kitomis bendrijomis ir keičia visą buveinių struktūrą.

    Mokslininkai ragina gamtosaugą vis dažniau grįsti ne vien praeities atkartojimu, bet ir prisitaikymu prie prognozuojamų pokyčių. Toks požiūris apima ir socialinę dimensiją, nes kraštovaizdžio kaita žmonėms siejasi su netekties jausmu, neužtikrintumu ir būtinybe iš naujo apibrėžti, ką reiškia saugoti gamtą sparčiai šylančiame pasaulyje.