Žemė per milijardus metų išgyveno asteroidų smūgius, vulkanų kataklizmus ir ledynmečius, tačiau išliko tinkama gyvybei. Mokslininkus seniai domina klausimas, ar tai vien sėkmė, ar gyvybė pati prisideda prie planetos stabilumo.
Šią idėją 1970-aisiais išplėtojo britų chemikas Jamesas Lovelockas kartu su amerikiečių mikrobiologe Lynn Margulis. Taip gimė Gajos hipotezė, teigianti, kad gyvieji organizmai, atmosfera, vandenynai, dirvožemis ir uolienos sudaro glaudžiai susietą sistemą.
Kas iš tiesų yra Gajos hipotezė?
Pagrindinė hipotezės mintis paprasta: daugybė grįžtamojo ryšio mechanizmų gali padėti palaikyti sąlygas, kuriose gyvybė išlieka. Tai nereiškia, kad planeta yra sąmoninga ar kažką planuoja, greičiau kalbama apie sistemos dinamiką.
Analogiškai žmogaus organizmui, kuris prakaituoja karštyje ir dreba šaltyje, Žemėje taip pat vyksta procesai, stabilizuojantys aplinką. Pavyzdžiui, fotosintetinantys organizmai palaiko deguonies apykaitą, o mikroorganizmai keičia metano, azoto ir sieros junginių srautus.
Šie procesai vyksta be centrinio valdymo: nėra jokios planetos kontrolės patalpos ar mikrobų komiteto. Vis dėlto organizmų veikla keičia aplinką, o aplinkos pokyčiai atgal veikia pačius organizmus.
Daisyworld modelis ir skeptikų argumentai
Gajos hipotezė susilaukė kritikos, nes natūrali atranka veikia individus ir populiacijas, o ne planetas. Skeptikai pabrėžė, kad biologijai sunku paaiškinti, kodėl rūšys turėtų reguliuoti aplinką visos gyvybės labui.
Reaguodamas į šią kritiką, Jamesas Lovelockas su Andrew Watson sukūrė „Daisyworld“ modelį, kuriame „gyvena“ tik juodos ir baltos ramunės. Juodos ramunės sugeria daugiau saulės šviesos ir šildo aplinką, baltos atspindi ir vėsina.
Modelyje, kai planeta per šalta, labiau plinta juodos ramunės ir vidutinė temperatūra kyla, o kai per šilta, pranašumą įgyja baltos ramunės ir aplinka vėsta. Taip stabilumas gali atsirasti iš konkurencijos, o ne iš sąmoningo bendradarbiavimo.
Kodėl ši idėja šiandien skamba neraminančiai?
Gajos hipotezė dažnai klaidingai suprantama kaip pažadas, kad Žemė pati ištaisys žmonių padarytą žalą. Tačiau savireguliuojanti sistema nebūtinai išlaiko komfortiškas sąlygas visiems jos „gyventojams“.
Žemė jau patyrė masinių išnykimų, kai gyvybė tęsėsi, bet daugybė rūšių dingo. Todėl planetos „atsakas“ į pokyčius nebūtinai būtų palankus žmonėms, net jei bendrai gyvybė išliktų.
Šiandien žmonių veikla, ypač iškastinio kuro deginimas ir ekosistemų naikinimas, keičia atmosferą ir vandenynus planetos mastu. Klimato moksle vis daugiau dėmesio skiriama grįžtamojo ryšio kilpoms, kurios gali sustiprinti pradinį atšilimą.
Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių yra ledo tirpsmas, kai tamsesni paviršiai sugeria daugiau šilumos, amžinojo įšalo atitirpimas, išlaisvinantis šiltnamio efektą sukeliančias dujas, ir miškų nykimas, mažinantis anglies sankaupas. Priartėjus prie tam tikrų lūžio taškų, pokyčiai gali tęstis net sumažinus žmogaus spaudimą.
Naujesnėse diskusijose atsirado ir technosferos sąvoka, pabrėžianti, kad žmonijos technologinė galia jau veikia planetą, bet kolektyvinis gebėjimas valdyti pasekmes vis dar atsilieka. Šiame kontekste Gajos hipotezė tampa ne romantizuota metafora, o perspėjimu apie sistemos ribas.
Gajos hipotezė neįrodo, kad Žemė mąsto ar rūpinasi mūsų ateitimi. Tačiau ji primena esminį dalyką: planeta reaguos į pokyčius, kuriuos sukeliame, tik tas atsakas nebūtinai bus skirtas išsaugoti mums įprastą pasaulį.
Leave a Reply