CP v2

Tag: Ekosistemos

  • Kachovkos tvenkinio dugne plinta vabzdžiai: jie gali nulemti, kiek medžių užaugs naujame miške

    Ukrainoje, buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje, po 2023 metais įvykusio Kachovkos užtvankos sunaikinimo keičiasi kraštovaizdis ir formuojasi naujos buveinės. Ekologai atkreipia dėmesį, kad kartu su augalija atsiranda ir vabzdžiai, galintys daryti apčiuopiamą įtaką jaunų medžių išlikimui.

    Apie tai viešai kalbėjo gamtosaugininkas ir tyrėjas Oleksijus Vasyliukas, pasidalijęs vaizdo įrašu iš vietos. Jo teigimu, vabzdžių gausa gali tapti vienu iš natūralių veiksnių, kurie ilgainiui reguliuos, kiek medžių iš tiesų įsitvirtins naujai augančiame miške.

    „Laikui bėgant šie vabzdžiai gali tapti vienu iš gamtinių veiksnių, kurie reguliuos medžių kiekį jauname miške“, – sakė Oleksijus Vasyliukas.

    Įraše matyti keli vabzdžiai, aptinkami su gluosniais ir tuopomis susijusiose buveinėse, taip pat pažeistas jauno gluosnio kamienas. Tyrėjas pabrėžia, kad dalis drugelių rūšių vystosi medienoje, o jų lervos gali smarkiai silpninti jaunuolius medžius.

    Toks procesas nėra vien neigiamas: miško raidoje vabzdžiai dažnai atlieka natūralios atrankos funkciją. Jie padeda „išretinti“ per tankiai sudygusius medynus, keičia rūšių konkurenciją ir kartais net prisideda prie didesnės biologinės įvairovės, nes atsiranda daugiau skirtingų mikrobuveinių.

    Kachovkos teritorijoje mokslininkai ir gamtosaugininkai pastaraisiais mėnesiais fiksuoja vis daugiau laukinės gamtos ženklų, įskaitant paukščių sugrįžimą į naujai atsivėrusias erdves. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikės prognozės priklausys nuo vandens režimo pokyčių, dirvožemio būklės ir to, kaip greitai stabilizuosis naujos ekosistemos.

    Tuo pat metu ekspertai primena, kad staigūs hidrologiniai pokyčiai gali turėti grandininį poveikį ir už teritorijos ribų. Po užtvankos sunaikinimo buvo vertinami ir plataus masto ekologiniai padariniai, įskaitant gėlavandenių nuotėkių įtaką pakrančių akvatorijoms bei žuvų migracijai, tačiau kai kurios sistemos, kaip rodo stebėjimai, gali atsistatyti greičiau, nei manyta iš pradžių.

  • Kaip 1950-ųjų avilys pakeitė Ameriką: afrikinės bitės pabėgo ir tapo invazine grėsme

    Invazinės rūšys laikomos vienu didžiausių šiuolaikinių ekosistemų iššūkių: patekusios į naują aplinką jos gali greitai išstumti vietines rūšis ir keisti visos teritorijos biologinę pusiausvyrą. Vienas ryškiausių pavyzdžių Amerikoje – afrikanizuotos medunešės bitės, kurių istorija prasidėjo Brazilijoje praėjusio amžiaus viduryje.

    1950-ųjų viduryje brazilų genetikas Warwickas Estevamas Kerr siekė padidinti medaus gamybą tropinėse šalies vietovėse. Tuo metu plačiai naudotos europinės bitės prasčiau ištverdavo karštį ir dažnai būdavo mažiau produktyvios, todėl mokslininkas ėmėsi idėjos sukurti hibridą.

    Į Braziliją buvo įvežtos afrikinių bičių motinėlės iš Afrikos regionų, kad kryžminant būtų suderintas atsparumas karščiui ir ramesnis elgesys. Bandymams naudoti aviliai buvo apsaugoti grotelėmis, kurios turėjo neleisti motinėlėms palikti kolonijų, tačiau dėl žmogiškos klaidos barjerai buvo nuimti.

    Taip į laisvę pateko kelios dešimtys motinėlių, o kartu su jomis ir darbo bitės, kurios greitai įkūrė laukines kolonijas. Iš pradžių manyta, kad afrikiniams bruožams kryžminantis su europinėmis bitėmis ilgainiui susilpnės, tačiau realybė pasirodė kitokia.

    Hibridai išlaikė gerą prisitaikymą prie šilto klimato, bet taip pat pasižymėjo gerokai agresyvesne gynyba, ypač saugant lizdą. Būtent dėl šios savybės afrikanizuotos bitės daugelyje vietų įgijo pavojingos invazinės rūšies reputaciją, o jų valdymas tapo sudėtingesnis tiek ūkiuose, tiek arti gyvenviečių.

    Per kelis dešimtmečius naujoji bičių atmaina sparčiai plito per žemyną ir pasiekė Šiaurės Ameriką, pereidama skirtingas klimato zonas. Mokslinėje literatūroje toks plitimas siejamas su dideliu rūšies mobilumu, gebėjimu greitai daugintis ir prisitaikyti prie įvairių sąlygų.

    Afrikanizuotos bitės kelia riziką ne vien dėl įkandimų ar masinių atakų, kai sutrikdomas lizdas. Praktikoje jos gali komplikuoti profesionalią bitininkystę, nes dažniau palieka avilius, sunkiau valdomos, o jų laikymui reikia griežtesnių saugumo priemonių.

    Ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kaip nedidelė spraga biosaugos grandinėje gali sukelti ilgalaikių pasekmių. Šiandien, globaliai augant prekybai ir transporto srautams, invazinių rūšių prevencija remiasi ne tik draudimais, bet ir nuolatiniu rizikų vertinimu bei greitu reagavimu, kai nauja rūšis aptinkama neįprastoje teritorijoje.

    Paradoksalu, bet tropinėmis sąlygomis afrikanizuotos bitės pasirodė itin produktyvios, o tai prisidėjo prie didesnės medaus išeigos kai kuriuose regionuose. Vis dėlto kartu išaugo ir kaina: daugiau incidentų, daugiau saugumo reikalavimų, didesnės išlaidos bitininkams ir rizikos valdymui viešose erdvėse.

    Mokslininkų vertinimu, tokie atvejai parodo, kad planuojant rūšių introdukciją ar veisimo projektus neužtenka vien ekonominio tikslo. Reikia numatyti ir tai, kas nutiks, jei kontrolės priemonės suges, o gyvūnai ar vabzdžiai įsitvirtins laisvėje.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: Vengrijoje išniro Antrojo pasaulinio karo laivo nuolaužos

    Pietinėje Dunojaus atkarpoje vandens lygis smarkiai nukrito, todėl kai kur teko riboti laivybą. Vietos specialistai pabrėžia, kad didžiausią nerimą kelia ne vien šios vasaros situacija, o ilgalaikė tendencija, kuri kartojasi vis dažniau.

    Vengrijoje, ties Mohaču, itin žemas vanduo atidengė Antrojo pasaulinio karo laikų laivo nuolaužas. Tokie vaizdai tampa ne tik simboliniu priminimu apie istoriją, bet ir aiškiu signalu, kaip greitai kinta upės režimas.

    Ypač sudėtinga padėtis fiksuota Bajos mieste, kur kai kurios Suogovicos atšakos beveik visiškai išdžiūvo, o dalis vandens faunos žuvo. Vietos pranešimuose minėta, kad vieną iš sunkiausių dienų vandens gylis tesiekė apie 14 centimetrų.

    Vandens išteklių valdymo atstovai atkreipia dėmesį į istorinę statistiką: per maždaug 125 metus vandens lygis, laikomas labai žemu, buvo pasiektas kelias dešimtis kartų, tačiau didelė dalis tokių atvejų teko pastarajam ketvirčiui amžiaus. Tai rodo, kad žemo vandens epizodai darosi nebe išimtis, o vis dažnesnis reiškinys.

    Ekspertų vertinimu, viena iš priežasčių siejama su klimato kaita: kai kritulių trūkdavo, situaciją anksčiau dažniau amortizuodavo iš Alpių atitekantis tirpsmo vanduo. Tačiau mažėjant ledynams ir trumpėjant sniego sezonui, tokio „rezervo“ lieka vis mažiau.

    Specialistai pabrėžia ir kitą problemą: upių sistemose vandens trūkumo neįmanoma greitai kompensuoti paprastu techniniu sprendimu. Jei baseine ilgesnį laiką vyrauja sausra, realus pokytis ateina tik su didesniais krituliais, o iki tol tiek gamta, tiek žmonių veikla lieka priklausoma nuo natūralių procesų.

    Dunojus yra viena svarbiausių Europos vandens arterijų, todėl užsitęsus žemam vandeniui pasekmės jaučiamos plačiai: nuo laivybos ir krovinių logistikos iki ekosistemų būklės ir vandens kokybės. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip prisitaikyti prie dažnėjančių sausrų, išlaikant ir upės gyvybingumą, ir ekonominę jos reikšmę regionui.

  • Floridoje plinta paleisti Argentinos tegu: invazinės driežų populiacijos jau kelia grėsmę paukščiams ir aligatoriams

    JAV Floridos valstijoje per pastaruosius du dešimtmečius sparčiai išplito argentininiai juodai balti tegu driežai, kurie į šalį pateko kaip egzotiniai augintiniai. Dalis jų pabėgo iš laikymo vietų, o kai kurie, kaip įtariama, buvo tyčia paleisti į laisvę, todėl rūšis įsitvirtino gamtoje.

    Šie dideli driežai greitai prisitaikė prie šilto Floridos klimato ir įvairių buveinių, todėl šiandien laikomi viena atidžiausiai stebimų invazinių rūšių valstijoje. Specialistus neramina jų visaėdiškumas: tegu minta vaisiais, vabzdžiais, smulkiais žinduoliais, kitais ropliais ir dvėsena, o taip pat dažnai niokoja lizdus.

    Didžiausia grėsmė siejama su jų polinkiu ėsti kiaušinius, įskaitant vietinių paukščių, vėžlių ir net amerikinių aligatorių. Tokie praradimai mažina jauniklių išgyvenamumą ir gali paveikti populiacijas ne iš karto, o per kelis veisimosi sezonus, ypač ten, kur rūšys jau patiria buveinių nykimo spaudimą.

    Suaugę tegu gali užaugti iki maždaug 1,2 metro ilgio ir yra labai geri rausytojai, todėl lengvai randa maisto žemėje ir po ja. Ši savybė, kartu su gebėjimu išgyventi skirtingomis sąlygomis, padeda jiems plėstis į naujas teritorijas ir apsunkina kontrolės priemones.

    Prekyboje augintiniais tegu išpopuliarėjo dėl intelekto, gana ramaus būdo, palyginti su kitais dideliais ropliais, ir gebėjimo priprasti prie žmogaus. Tačiau būtent šios savybės ir palankios klimato sąlygos lėmė, kad pabėgę ar paleisti individai išgyveno pakankamai ilgai, kad pradėtų veistis, o pirmos stabilios laukinės populiacijos buvo patvirtintos dar 2000-ųjų viduryje.

    Kodėl gamtosaugininkai kelia aliarmą?

    Gamtosaugos organizacijos pabrėžia, kad kiaušinių plėšimas veikia ne pavienius gyvūnus, o būsimą populiacijų dydį. Kiekvienas sunaikintas lizdas reiškia mažiau išsiritusių jauniklių, o pasikartojantys nuostoliai gali pastebimai sumažinti rūšių reprodukcinę sėkmę.

    Tyrėjai ir atsakingos tarnybos tęsia stebėseną, siekdami tiksliau įvertinti, kaip greitai tegu plinta ir kokį ilgalaikį poveikį gali turėti Floridos ekosistemoms. Taikomos gaudymo programos, visuomenės informavimas ir nuolatiniai tyrimai, kad invazinės populiacijos būtų bent sulėtintos.

  • Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo saloje, Malaizijai priklausančiame Gunung Mulu nacionaliniame parke, mokslininkų ir speleologų ekspedicijos per kelis dešimtmečius atskleidė vieną įspūdingiausių požeminių sistemų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio įprasta žvalgyba čia ne kartą virto atradimais, parodžiusiais, kad po atogrąžų miškais slypi ištisas gyvybės ir vandens tinklas.

    Pirmosios nuoseklesnės geologinės apžvalgos regione pradėtos dar 1961 metais, kai buvo identifikuotos ir aprašytos kelios dabar jau klasika tapusios vietovės, tarp jų Deer Cave. Vis dėlto tuo metu tyrimų apimtis buvo ribota, o didžioji dalis požeminio reljefo liko nežinoma.

    Kaip išaugo atradimų mastas

    Lūžis įvyko 1977–1978 metais, kai surengtas didelis tarptautinis mokslinis projektas, į kurį įsitraukė daugiau nei šimtas tyrėjų ir vietos bendruomenių atstovų. Speleologų komanda kelis mėnesius dirbo po žeme, žymėdama naujus koridorius ir sales, o reikšmingiausiu laimėjimu tapo ilgos Clearwater Cave atkarpos kartografavimas.

    Vėlesnės ekspedicijos nuosekliai pildė žemėlapius, o šiandien žinomų praėjimų ilgis parke viršija 260 kilometrų. Šis skaičius kinta ir dabar, nes krasinėse sistemose nauji praėjimai dažnai aptinkami tikslinant senesnius matavimus, atsiveriant naujoms angoms ar nuslūgus vandeniui.

    Rekordinės salės ir urvų fenomenai

    Gunung Mulu parkas garsėja ir rekordinėmis ertmėmis. Čia esanti Sarawak Chamber laikoma didžiausia žinoma urvo kamera pagal plotą, o jos matmenys siekia apie 700 metrų ilgį, 400 metrų plotį ir maždaug 80 metrų aukštį.

    Tyrėjus metų metus intriguoja ir vadinamasis urvų kvėpavimas, kai dėl temperatūros ir slėgio skirtumų per sujungtus tunelius ima tekėti stiprios oro srovės. Tokie skersvėjai ne tik padeda orientuotis ieškant naujų angų, bet ir rodo, kad netoliese gali būti dar neatrastų ertmių ar jungčių.

    Kodėl čia galėjo susiformuoti toks pasaulis

    Didžiulę sistemą sukūrė kraso procesai: kalkakmenis milijonus metų tirpdė silpnai rūgštus lietaus vanduo, prisotintas anglies dioksido. Taip formavosi šachtos, salės, požeminės upės ir labirintai, o pagrindiniai urvų „magistraliniai“ keliai, remiantis geologiniais vertinimais, vystėsi labai ilgą laiką, matuojamą milijonais metų.

    Gunung Mulu nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinės gamtinės vertės, apimančios tiek paviršinę, tiek požeminę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad tokios vietovės yra itin jautrios: žmogaus veikla, tarša ir nevaldoma turizmo plėtra gali greitai pakeisti mikroklimatą, vandens režimą ir pažeisti trapius požeminių buveinių ryšius.

  • Havajai prieš 140 metų atsivežė mangustus žiurkėms naikinti: klaida, kuri iki šiol kainuoja gamtai

    Havajuose XIX amžiaus pabaigoje priimtas sprendimas, kuris turėjo padėti apsaugoti cukranendrių plantacijas nuo žiurkių, šiandien laikomas viena ryškiausių invazinių rūšių pamokų. 1883 metais į salas buvo atvežti mažieji Indijos mangustai, tikintis, kad jie greitai sumažins graužikų populiaciją.

    Tačiau planas rėmėsi esmine prielaida, kurios niekas nepatikrino: žiurkės daugiausia aktyvios naktį, o mangustai medžioja dieną. Dėl šio elgsenos skirtumo mangustai su žiurkėmis susidurdavo rečiau, nei tikėtasi, o „naujasis sprendimas“ ėmė ieškoti lengvesnio grobio.

    Didžiausią smūgį patyrė vietinės, ant žemės perinčios paukščių rūšys, jų kiaušiniai ir jaunikliai. Taip pat fiksuota, kad mangustai gali kelti grėsmę ir kitiems vietiniams gyvūnams, įskaitant roplius bei smulkius žinduolius, o pakrančių teritorijose gali būti pavojingi jūrinių vėžlių lizdams.

    Havajų gamtosaugos praktikoje šiandien svarbiausias tikslas dažnai yra nebe visiškas invazinių plėšrūnų išnaikinimas, o jautriausių teritorijų apsauga. Tam pasitelkiamos gaudyklės, fiziniai barjerai ir nuolatinė stebėsena, ypač vietose, kur peri retos paukščių rūšys.

    Situaciją komplikuoja tai, kad mangustai kai kuriose salose jau seniai yra įsitvirtinę ir gali greitai daugintis. Dėl to realistiškiausia strategija tampa ilgalaikė kontrolė ir prevencija, kad invaziniai gyvūnai nepatektų į salas ar vietoves, kur jų dar nėra.

    Havajų pavyzdys dažnai minimas kaip argumentas, kodėl biologinės kontrolės sprendimai turi būti vertinami itin atsargiai. Ekologijoje net ir iš pirmo žvilgsnio logiška idėja gali sukelti grandininę reakciją, o pasekmių taisymas trunka dešimtmečius.

    Gamtosaugininkai pabrėžia ir prevencijos svarbą: vienos invazinės rūšies pasirodymas izoliuotoje ekosistemoje gali pakeisti konkurenciją dėl maisto, plėšrūnų ir grobio balansą bei prisidėti prie biologinės įvairovės nykimo. Todėl tokiose vietose kaip salynai griežta bioapsauga laikoma viena efektyviausių priemonių.

  • Kiek sveria visi Žemės skruzdėlynai: mokslininkų skaičiavimai prilygino juos laukiniams žvėrims

    Mokslininkai pirmą kartą taip plačiai įvertino, kiek skruzdėlių gyvena Žemėje ir kokia yra jų bendra masė. Apibendrinus šimtus lauko tyrimų, apskaičiuota, kad planetoje vienu metu gali būti apie 20 kvadrilijonų skruzdėlių.

    Vertinant biomasę, tyrėjai skaičiuoja maždaug 12 megatonų sauso anglies kiekio, tenkančio visoms skruzdėlėms kartu. Toks dydis nustebino tuo, kad priartėja prie visų laukinių žinduolių ir paukščių bendros biomasės įverčių.

    Skaičiavimai paremti 489 atskirais lauko tyrimais, atliktais visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Į analizę pateko tropiniai miškai, savanos, dykumos, borealiniai miškai ir net miesto parkai, kad būtų aprėptos skirtingos buveinės.

    Tyrėjai naudojo įprastus biologinės įvairovės metodus: gaudykles, dirvožemio ir paklotės ėminius, kolonijų tankio vertinimus. Vėliau šiuos duomenis sujungė į bendrą modelį, leidžiantį įvertinti pasaulinį skruzdėlių skaičių ir biomasę.

    Vienas iš ryškesnių palyginimų rodo mastą kasdienėje perspektyvoje: pagal įvertį, vienam žmogui Žemėje galėtų tekti apie 2 500 000 skruzdėlių. Nors tai tik apytikris santykis, jis padeda suprasti, kodėl skruzdėlės laikomos vienais gausiausių sausumos gyvūnų.

    Skruzdėlės dažnai vadinamos ekosistemų inžinierėmis, nes jos nuolat permaišo dirvožemį, perneša organines medžiagas ir keičia maistinių medžiagų apytaką. Dalis rūšių sudaro didžiules kolonijas, o jų veikla poveikiu gali prilygti stambesnių gyvūnų vaidmeniui.

    Pavyzdžiui, Brazilijos savanose kai kurių lapkirčių skruzdėlių kolonijos, priklausomai nuo jų tankio, gali iškasti nuo 8 iki 40 tonų dirvožemio viename hektare per metus. Tokie mastai reiškia ne tik urvų tinklus, bet ir ilgalaikius dirvožemio struktūros pokyčius.

    Amazono tropiniuose miškuose lapkirčių skruzdėlės gali nupjauti ir „perdirbti“ apie 17 proc. lapijos. Tai išskirtinis rodiklis, parodantis, kad skruzdėlės kai kuriose ekosistemose tampa vienu svarbiausių augalinės biomasės vartotojų ir skaidytojų grandinės dalyvių.

    Analizė parodė aiškų netolygumą: didžiausia skruzdėlių biomasės dalis sutelkta tropiniuose miškuose ir tropinėse savanose. Skaičiuojama, kad šiose zonose gali būti apie du trečdaliai pasaulinės skruzdėlių biomasės.

    Kai kur tropikuose tankis ypač įspūdingas: viename hektare Amazonės miško gali gyventi daugiau kaip 8 000 000 skruzdėlių. Tai atspindi šiltų ir drėgnų buveinių produktyvumą, kur maisto ir slėptuvių ištekliai yra gausūs ištisus metus.

    Judant link ašigalių, skruzdėlių gausa krenta, o borealiniuose miškuose jų tankis gerokai mažesnis nei tropikuose. Tundroje skruzdėlės beveik neaptinkamos, o šią tendenciją tyrėjai sieja su žemesne temperatūra ir mažesniu augalijos produktyvumu.

    Didžiulis skruzdėlių kiekis svarbus ir gyvūnų evoliucijai: kai kurios žinduolių grupės ne kartą prisitaikė maitintis beveik vien skruzdėlėmis. Tai paaiškina, kodėl skirtinguose žemynuose nepriklausomai atsirado panašūs bruožai, tokie kaip ilgas liežuvis ar stiprūs nagai skruzdėlynams ardyti.

  • 2100-aisiais pasaulis gali pasikeisti iš esmės: mokslininkai įvardijo karščio, gaisrų ir laboratorinio maisto kainą

    Mokslininkai perspėja, kad iki 2100 metų kasdienybė gali atrodyti visai kitaip, jei pasaulis nesumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų. Prognozės sieja spartėjantį atšilimą su dažnėjančiais ekstremaliais reiškiniais, ekosistemų lūžiais ir dideliais pokyčiais maisto gamyboje.

    Viena iš dažniausiai aptariamų rizikų yra scenarijus, kai vidutinė pasaulio temperatūra šio amžiaus pabaigoje būtų maždaug 4 laipsniais aukštesnė nei priešindustriniu laikotarpiu. Toks šuolis reikštų ne tik karštesnes vasaras, bet ir daugiau sausrų, intensyvesnes liūtis, ilgesnius karščio periodus bei sunkiau prognozuojamą orų dinamiką.

    Gaisrai ir ekosistemų ribos

    Tyrėjai pabrėžia, kad šylant klimatui didėja sąlygos dideliems miškų ir krūmynų gaisrams, ypač regionuose, kur ilgėja sausi sezonai. Dažnesni stiprūs gaisrai gali pakeisti augalijos sudėtį, mažinti biologinę įvairovę ir stumti kai kurias ekosistemas prie ribos, kai jos nebesugeba atsikurti.

    Ypač pažeidžiami gali būti drėgni miškai ir kitos gamtinės sistemos, kurios istoriškai nebuvo prisitaikiusios prie dažnų didelio intensyvumo gaisrų. Tokiu atveju gali keistis buveinės, nykti rūšys, o anglies kaupimo pajėgumas gamtoje mažėtų, dar labiau apsunkindamas klimato stabilizavimą.

    Nuo fermų prie laboratorijų?

    Prognozėse taip pat minimas tradicinės gyvulininkystės traukimasis, kurį gali paskatinti karštis, vandens stygius, pašarų kainų svyravimai, ligų plitimo rizika ir visuomenės spaudimas mažinti taršą. Vietoje dalies įprastos mėsos ir pieno produktų dažniau minimi alternatyvūs sprendimai: kultivuota mėsa ir pieno baltymai, gaminami be gyvūnų, pasitelkiant tikslią fermentaciją.

    Tokios technologijos jau pereina iš laboratorijų į rinką, nors jų mastelis ir kaina dar išlieka vieni didžiausių klausimų. Kartu auga ir kitos kryptys, pavyzdžiui, bandymai kurti laboratorijoje išaugintus ingredientus, kurie tradiciškai priklauso nuo jautrių klimato sąlygų, įskaitant kai kurias kavos ar kakavos žaliavas.

    Genų redagavimas gamtoje

    Dar viena kryptis, kurią aptaria mokslininkai, yra genų redagavimo taikymas invazinių rūšių kontrolei. Teoriškai tai galėtų padėti mažinti biologinei įvairovei daromą žalą, tačiau tokie sprendimai kelia ir sudėtingų etinių bei saugumo klausimų, nes poveikis ekosistemoms gali būti sunkiai grįžtamas.

    Praktikoje diskusijos dažniausiai sukasi apie itin problemines invazines rūšis ir ligas platinančius vabzdžius, tačiau bet kokiems sprendimams reikėtų griežto reguliavimo, ilgalaikių bandymų ir tarptautinio suderinimo. Mokslininkai pabrėžia, kad technologijos čia nėra stebuklingas atsakymas, jei klimato kaitos tempas išliks didelis.

    Vis dažniau akcentuojama, kad pesimistinių scenarijų tikimybę mažina spartus iškastinio kuro naudojimo mažinimas ir energetikos pertvarka. Mokslinėje literatūroje ir tarptautinėse ataskaitose kartojama kryptis: siekiant priartėti prie 1,5 laipsnio tikslo, per artimiausius dešimtmečius reikia ryškiai mažinti išmetimus, o sprendimai turi apimti energetiką, transportą, pramonę ir žemės naudojimą.

    Šiandieniniai pasirinkimai lemia, ar 2100 metų pasaulyje dominuos prisitaikymo priemonės ir nuolatinis krizių valdymas, ar pavyks išlaikyti stabilesnes sąlygas žmonėms ir gamtai. Mokslininkų žinutė išlieka nuosekli: langas veikti dar atviras, tačiau jis sparčiai siaurėja.

  • Žvejai sunerimę dėl saulinio ešerio: invazinė žuvis plečiasi vandens telkiniuose ir stumia vietines rūšis

    Ukrainos gėlo vandens telkiniuose sparčiai plinta invazinė žuvis saulinis ešerys, dėl kurios pastaruoju metu vis dažniau sunerimsta žvejai. Nors ši žuvis atrodo dekoratyviai, mokslininkai pabrėžia, kad gausėjant populiacijai ji gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms ekosistemoms.

    Apie situaciją pasakoja Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, saulinis ešerys yra invazinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos, o į Europą pateko dar XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo atvežtas kaip akvariuminė žuvis.

    „Žmonėms jis tiesioginės grėsmės nekelia. Tačiau noriu pabrėžti: su piranijomis jis neturi nieko bendra“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, pradinis šios rūšies įsitvirtinimas Europoje siejamas su Reino baseinu, iš kur ji vėliau išplito į Dunojų, o dar vėliau pasiekė ir kitus upių tinklus. Ukrainoje saulinis ešerys pirmą kartą fiksuotas maždaug XX amžiaus viduryje, o kai kuriuose regionuose, įskaitant Kyjivo apylinkių vandens telkinius, jis pastebimai gausėja palyginti neseniai.

    Problema ta, kad saulinis ešerys yra agresyviai teritoriją ginanti, „lizdus“ įsirengianti žuvis. Ji nerštui pasirenka seklumas, smėlingas ar akmenuotas vietas, suformuoja lizdą dugne ir aktyviai saugo teritoriją, neleisdama artintis kitiems vandens gyventojams.

    Tokia strategija suteikia jam pranašumą prieš daugelį vietinių rūšių, kurios ikrus neretai paskleidžia aplinkoje ir jų nebesaugo. Dėl to invazinė žuvis ne tik užima potencialias vietinių žuvų neršto vietas, bet ir gali maitintis kitų rūšių ikrais, mažindama jų sėkmingo dauginimosi galimybes.

    „Kai saulinis ešerys smarkiai išplinta, jis gali išstumti kitas rūšis ir keisti mitybines grandines, nes minta dugno bestuburiais ir kitais smulkiais organizmais“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Vis dėlto specialistas atkreipia dėmesį, kad žvejų pastangos šią žuvį gaudyti yra naudingos: taip bent iš dalies pristabdomas populiacijos augimas. Be to, saulinis ešerys yra valgoma žuvis, nors dėl mažo dydžio dažniau laikomas labiau sportinės ar pramoginės žūklės laimikiu nei kasdieniu maisto produktu.

    Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Dunojaus regione, sauliniai ešeriai gali užaugti didesni, todėl labiau domina žvejus. Įdomu ir tai, kad pavieniai šios rūšies atvejai fiksuoti net Juodojoje jūroje: jūroje ji nesidaugina, tačiau gali ja pasinaudoti migruodama tarp gėlavandenių telkinių.

    Mokslininkas pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasitaikantys palyginimai su piranijomis yra klaidinantys ir be reikalo kelia baimę. Piranijos yra visai kitos biologinės grupės tropinės žuvys, o saulinis ešerys nei išvaizda, nei elgsena, nei kilme su jomis nesusijęs.

    Kalbėdamas apie tikrąsias piranijas, Jurijus Kvačas pažymi, kad pavieniai egzotinių akvariumų gyventojai kartais neatsakingai paleidžiami į gamtą. Vis dėlto vietos klimato sąlygomis jos paprastai neišgyvena šaltojo sezono, todėl ilgalaikės įsitvirtinimo rizikos daugelyje regionų nėra.

    Invazinių rūšių tema išlieka aktuali visame regione, nes tokie organizmai gali greitai prisitaikyti ir pakeisti vietinių ekosistemų pusiausvyrą. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas rūšių plitimo fiksavimas, atsakingas akvariuminių gyvūnų laikymas ir nuosekli stebėsena yra svarbiausios priemonės, padedančios mažinti žalą gamtai.

  • Juodojoje jūroje pastebimos ryklės: biologas paaiškina, ar maudytis iš tiesų saugu

    Juodoji jūra yra gana izoliuotas vandens telkinys, su pasauliniu vandenynu susisiekiantis per sąsiaurių sistemą. Dėl ribotos vandens apykaitos joje susiformavo savitos sąlygos, tačiau plėšrūnų, įskaitant ryklius, čia taip pat pasitaiko.

    Poilsiautojų nerimą dažniausiai sukelia socialiniuose tinkluose plintantys vaizdo įrašai ar nuotraukos, kuriose rykliai matomi netoli kranto. Vis dėlto biologai pabrėžia, kad Juodojoje jūroje sutinkamos rūšys paprastai nėra pavojingos žmogui, o jų pasirodymas dažnai susijęs su natūraliais sezoniniais ciklais.

    Dažniausiai minimas Juodosios jūros ryklys yra paprastasis katranas, dar vadinamas jūrų šunimi. Tai nedidelis ryklys, kuris daugiausia laikosi vėsesniuose, gilesniuose vandenyse ir minta smulkiomis žuvimis, vėžiagyviais bei kitais jūrų organizmais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad priekrantėje katranai pasirodo retai, o dažniau aptinkami toliau nuo kranto ir didesniame gylyje. Praktikoje žvejai juos paprastai sugauna ne paplūdimių zonoje, o atviroje jūroje.

    Biologų teigimu, ryklės arčiau kranto gali priartėti tam tikrais metų laikais, ypač žiemą. Tai siejama su reprodukcijos laikotarpiu, kai formuojasi poros, o gyvūnai gali migruoti ieškodami tinkamų vietų ir sąlygų.

    „Žiemą jos priartėja pirmiausia dėl reprodukcijos: formuojasi poros, ir tuo metu joms svarbu susirasti viena kitą bei daugintis. Kartais jos priplaukia ir prie kranto, o tuo laikotarpiu žvejai jas taip pat sugauna“, – sakė biologas Adrianas Bilbė.

    Ekspertai pabrėžia, kad katranas gerokai mažesnis už plačiai žinomus vandenynų ryklius ir žmonių nepuola. Ši rūšis nėra pritaikyta medžioti didelį grobį, o jos mityboje dominuoja smulkios žuvys ir bestuburiai.

    Kartu katranai laikomi svarbia Juodosios jūros ekosistemos dalimi: jie dažnai minta silpnesnėmis ar sergančiomis žuvimis, todėl prisideda prie natūralios pusiausvyros ir žuvų populiacijų „higienos“. Dėl to mokslininkai ragina šiuos gyvūnus vertinti kaip ekosistemos elementą, o ne kaip automatinę grėsmę poilsiautojams.

    Praktinis patarimas maudantis išlieka paprastas: jei pakrantėje pastebimas neįprastas gyvūnų aktyvumas ar žvejai praneša apie sugautus ryklius visai šalia paplūdimių, verta rinktis saugesnę vietą ir sekti vietos tarnybų rekomendacijas. Tačiau vien pavieniai pranešimai apie katranus dažniausiai nereiškia, kad maudytis Juodojoje jūroje tampa nesaugu.