CP v2

Tag: Eksportas

  • Panevėžyje ekonominiai diplomatai susitiko su verslu: kokių naujų eksporto krypčių ieškoma

    Panevėžyje, Stasys Museum erdvėje, surengtas Lietuvos diplomatinių atstovų užsienyje ir Panevėžio regiono verslo susitikimas. Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva į renginį atvyko 83 ekonomines funkcijas vykdantys diplomatai, su įmonėmis aptarę tarptautinio bendradarbiavimo ir eksporto plėtros galimybes.

    Tokie susitikimai pastaraisiais metais tampa vis svarbesni regionams, kurie ieško naujų rinkų ir partnerių ne tik Europos Sąjungoje. Lietuvos ekonominė diplomatija orientuota į praktinę pagalbą verslui: kontaktų užmezgimą, informacijos apie rinkas pateikimą ir kliūčių eksportui identifikavimą.

    Kas aptarta su Panevėžio įmonėmis

    Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė pabrėžė, kad miestų konkurencingumą vis dažniau lemia gebėjimas kurti ryšius ir būti atviriems tarptautinei partnerystei. Anot jos, pokalbiai su diplomatais neretai virsta konkrečiais projektais, kurie peržengia miestų ir valstybių ribas.

    „Kiekvienas toks susitikimas prasideda nuo pokalbio, tačiau būtent iš jų dažnai gimsta naujos idėjos, partnerystės ir sprendimai, kurie vėliau peržengia miestų bei valstybių ribas“, – sakė Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė.

    Renginio metu regiono įmonių atstovai galėjo tiesiogiai bendrauti su diplomatais, reziduojančiais skirtinguose pasaulio regionuose: nuo Europos ir Skandinavijos iki Šiaurės Amerikos, Azijos bei Artimųjų Rytų. Įmonės iš anksto rinkosi šalių atstovus, su kuriais siekia pradėti naujus ryšius arba stiprinti jau veikiančias partnerystes.

    Akcentas plėtrai ir investicijoms

    Panevėžio plėtros agentūros direktorė Monika Miniotaitė pristatė pranešimą apie miesto augimo strategiją ir prioritetines plėtros kryptis. Dėmesys skirtas tam, kaip Panevėžys pozicionuojasi kuriant aukštesnės pridėtinės vertės pramonę, pritraukiant investicijas ir didinant eksporto apimtis.

    Po bendrosios dalies diplomatiniai atstovai lankėsi Panevėžyje veikiančiose įmonėse ir susipažino su jų gamybos procesais bei plėtros planais. Tarp aplankytų bendrovių buvo UAB „Harju Elekter“, UAB „PKC Group Lithuania“, UAB „Arginta Engineering“ ir UAB „Tin Cap“.

    Pasak renginio organizatorių, tiesioginiai vizitai į įmones padeda diplomatams geriau suprasti regiono pramonės profilį ir realius poreikius užsienio rinkose. Tai svarbu siekiant kryptingai parinkti kontaktus, identifikuoti potencialius pirkėjus ar technologinius partnerius ir greičiau reaguoti į rinkų pokyčius.

    Ekonominės diplomatijos tikslas išlieka praktiškas: didinti regionų konkurencingumą, atverti daugiau eksporto galimybių ir sustiprinti tarptautinius ryšius. Panevėžio atvejis rodo, kad verslo ir diplomatijos bendradarbiavimas vis dažniau kuriamas ne tik sostinėje, bet ir regionuose, kur sprendimai gali greičiau virsti konkrečiais sandoriais.

  • Vokietijos verslas atsitiesia, bet perspėja: Irano karas gali vėl smogti per energijos kainas

    Vokietijos verslas atsitiesia, bet perspėja: Irano karas gali vėl smogti per energijos kainas

    Vokietijos verslo nuotaikos gegužę netikėtai pagerėjo, nors rinkos vis dar stebi Irano karo poveikį energijos kainoms ir tiekimo grandinėms. Naujausi Miunchene įsikūrusio ifo instituto duomenys rodo, kad Europos didžiausios ekonomikos įmonės atsargiai vertina ateitį, bet kol kas mato stabilizacijos ženklų.

    ifo verslo klimato indeksas gegužę pakilo iki 84,9 punkto, balandį siekė 84,5 punkto. Apklausa, paremta maždaug 9 000 įmonių atsakymais, laikoma vienu svarbiausių ankstyvųjų signalų apie ekonomikos kryptį Vokietijoje.

    Kas palaikė geresnį indeksą?

    Įmonės optimistiškiau įvertino dabartinę padėtį ir lūkesčius artimiausiems mėnesiams pramonėje, paslaugų sektoriuje ir prekyboje. Tuo metu statybų sektoriuje nuotaikos šiek tiek suprastėjo, o tai siejama su aukštomis finansavimo sąnaudomis ir vangiu naujų projektų srautu.

    „Vokietijos ekonomika kol kas stabilizuojasi, tačiau padėtis išlieka trapi“, – teigė ifo instituto vadovas Clemensas Fuestas.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad nuotaikoms palankesnį foną gali kurti planuojamas didesnis valstybės finansavimas gynybai ir infrastruktūrai. Tokios išlaidos paprastai tiesiogiai didina užsakymų apimtis daliai pramonės ir paslaugų įmonių, tačiau poveikis pasiskirsto netolygiai.

    Energija ir Hormuzo sąsiauris – didžiausia rizika

    Verslui didžiausią nerimą kelia energijos kainų šuoliai, kuriuos skatina įtampa dėl laivybos Hormuzo sąsiauryje – viename svarbiausių pasaulio naftos ir dujų tiekimo maršrutų. Vokietijos pramonė išlieka imli energijai, todėl staigūs kainų svyravimai greitai atsispindi gamybos sąnaudose ir konkurencingume.

    Rinkos analitikai pabrėžia, kad net ir pagerėję rodikliai nereiškia tvaraus atsigavimo: geopolitinė rizika, silpnesnė pasaulinė paklausa ir brangi energija gali greitai pakoreguoti planus. Dalis įmonių kol kas remiasi sukauptais užsakymų portfeliais, tačiau jų pakankamumas priklausys nuo eksporto ir išorės šoko stiprumo.

    Eksportas padėjo išvengti smukimo

    Vokietijos statistikos tarnyba taip pat patvirtino, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį ekonomika augo 0,3 proc., palyginti su ankstesniu ketvirčiu. Augimą daugiausia palaikė stipresnis eksportas, kuris iš dalies kompensavo silpnesnę vidaus paklausą.

    Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad metams įsibėgėjant situacija gali keistis: jei energijos kainos išliks padidėjusios, o geopolitinė įtampa tęsis, pramonės atsigavimas gali vėl sustoti. Dėl to verslo apklausos ir energijos rinkų signalai artimiausiais mėnesiais išliks esminiais rodikliais vertinant Vokietijos ekonomikos atsparumą.

  • Lenkijos įmonėms – palankus metas plėstis į užsienį: ko tikisi verslas ir kuo remiasi valstybė

    Lenkijos įmonės šiandien turi retai pasitaikantį langą tarptautinei plėtrai: sukauptas kapitalas, geresnės galimybės skolintis ir auganti valstybės institucijų pagalba mažina įėjimo į naujas rinkas barjerus. Apie tai diskutuota Europos ekonomikos kongrese, kur verslo ir viešojo sektoriaus atstovai akcentavo, kad vien vidaus rinka daugeliui bendrovių jau tampa per ankšta.

    Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad didžiausia klaida – per ilgai likti komforto zonoje ir visą organizaciją kurti tik vietiniam vartotojui. Vėliau, kai atsiranda poreikis išeiti į užsienį, tenka vienu metu keisti procesus, komandų struktūrą, finansavimo modelį ir rinkodarą, o tai brangiai kainuoja ir dažnai sulėtina augimą.

    Mąstyti globaliai nuo pradžių

    Farmacijos bendrovės „Adamed Pharma“ atstovė Karolina Czekaj akcentavo, kad tarptautiškumas neturėtų būti atidėtas vėlesniam etapui. Jos teigimu, mažesnių Europos šalių, tokių kaip Čekija, Slovakija ar Baltijos valstybės, įmonės dažnai nuo pirmų veiklos metų planuoja eksportą, partnerystes ir gamybos ar pardavimo plėtrą užsienyje.

    Šią mintį tęsė „JNT Group“ vadovas Jakub Nowak, kalbėjęs apie tai, kaip dideli mažmenininkai gali pakeisti ištisų kategorijų prekybos geografiją. Jis atkreipė dėmesį, kad tarptautiniai tinklai, pritraukdami tiekėjus, sukuria mastą, kuris naudą atneša ne vien konkrečiai įmonei, bet ir platesnei ekonomikai per didesnes eksporto apimtis ir stiprėjančią šalies verslo reputaciją.

    Maisto sektoriaus grupės „LipCo Foods“ atstovas Marcin Strzelecki pabrėžė, kad Lenkijos produktai daugelyje rinkų vertinami vis palankiau, todėl verta išnaudoti šį momentą. Jo teigimu, tarptautinė plėtra tampa ne tik įmonių ambicija, bet ir valstybės konkurencingumo klausimu, ypač kai senstančios visuomenės ir darbo rinkos pokyčiai verčia ieškoti augimo už šalies ribų.

    Kodėl valstybės parama tampa svarbi?

    Diskusijoje skambėjo ir skeptiškas klausimas, kodėl mokesčių mokėtojų lėšomis turėtų būti remiamos įmonės, kurios investuoja užsienyje. Lenkijos investicijų ir prekybos agentūros PAIH atstovas Marcin Graczyk argumentavo, kad šiandien globalioje ekonomikoje vis dažniau konkuruoja ne vien atskiros bendrovės, o valstybių ekosistemos, todėl viešasis sektorius turi veikti kaip partneris, o ne stebėtojas.

    „Verslui nereikia, kad valstybė jį gelbėtų. Verslui reikia, kad valstybė būtų partnerė, nes pasaulyje vis dažniau konkuruoja valstybės su valstybėmis“, – sakė Marcin Graczyk.

    Jo teigimu, tokios institucijos kaip PAIH, Lenkijos plėtros fondas PFR ir valstybinis plėtros bankas BGK gali sukurti vieno langelio principu veikiančią pagalbą: suteikti rinkų žinias, kontaktus, teisinį ir reguliacinį orientavimąsi, o kai kuriais atvejais ir finansinius instrumentus, mažinančius riziką.

    BGK atstovas Jarosław Dąbrowski atkreipė dėmesį, kad paramos poreikis priklauso nuo regiono. Vakarų Europoje verslui dažnai pakanka privačių finansuotojų ir aiškios reguliacinės aplinkos, tačiau rinkose, kur Lenkijos verslo infrastruktūra silpnesnė, o politinė ir valiutų rizika didesnė, plėtros bankų vaidmuo išauga.

    Plėtra didina atsparumą, bet klaidos brangios

    Diskusijoje remtasi ir tyrimų išvadomis, kad tarptautinės veiklos kelią nuėjusios įmonės dažnai tampa inovatyvesnės ir atsparesnės krizėms. Lenkijos plėtros ir technologijų ministerijos atstovas Aleksander Siemaszko pabrėžė, kad internacionalizacija paprastai siejama su didesniu produktyvumu, geresnėmis darbo vietomis ir spartesniu atlyginimų augimu, nes įmonės priverstos konkuruoti kokybe ir efektyvumu.

    „Įmonės, kurios pereina internacionalizacijos procesą, paprastai tampa inovatyvesnės, atsparesnės krizėms ir siūlo aukštesnės kokybės darbo vietas“, – sakė Aleksander Siemaszko.

    Tuo pačiu verslo praktikai perspėjo, kad tarptautinė plėtra reikalauja disciplinos. „ZARYS International“ vadovas Paweł Ossowski išskyrė dvi dažnas nesėkmes: per lėtą tempą ir per mažas investicijas, kai organizacija praranda motyvaciją ir laiką, arba pernelyg agresyvų augimą per kelis įsigijimus, kai pritrūksta pajėgumų integruoti skirtingas komandas ir procesus.

    Anot jo, sėkmę dažniausiai lemia realistiškai parinktas plėtros greitis ir investicijų mastas, atitinkantis įmonės valdymo brandą. Tai ypač aktualu, kai kalbama ne apie eksportą, o apie kapitalo investicijas, gamyklų ar padalinių kūrimą ir įsigijimus, kurių klaidos gali kainuoti ne mėnesius, o metus.

    Bendras diskusijos dalyvių vertinimas aiškus: Lenkijos įmonėms atsiveria palankus metas eiti į užsienį, tačiau vien gero momento neužtenka. Reikia ankstyvo planavimo, aiškios strategijos, adekvataus finansavimo ir institucinio užnugario ten, kur rizika didžiausia.

  • Jungtinė Karalystė susitarė su Persijos įlankos šalimis: muitai kris, ekonomikai žada 4 mlrd. eurų

    Jungtinė Karalystė susitarė su Persijos įlankos šalimis: muitai kris, ekonomikai žada 4 mlrd. eurų

    Jungtinė Karalystė pasirašė plataus masto prekybos susitarimą su Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba (GCC), vienijančia Bahreiną, Kuveitą, Omaną, Katarą, Saudo Arabiją ir Jungtinius Arabų Emyratus. Londonas skelbia, kad susitarimas ilgainiui turėtų atnešti daugiau kaip 4 mlrd. eurų per metus papildomos naudos šalies ekonomikai.

    Susitarimas išskiriamas kaip pirmasis tokio pobūdžio tarp GCC ir Didžiojo septyneto (G7) valstybės. Praktinis jo turinys svarbus eksportuotojams: numatyta, kad iki 93 proc. tarifų britiškoms prekėms bus palaipsniui panaikinta, o metiniai muito mokesčiai, kurių britų eksportuotojai išvengs, vertinami apie 670 mln. eurų.

    Kas konkrečiai keisis prekyboje

    Pagal paskelbtas sąlygas, apie du trečdaliai numatytų tarifų sumažinimų turėtų įsigalioti iškart, kai susitarimas oficialiai pradės veikti. Likusi dalis būtų įgyvendinama etapais, kad rinkos spėtų prisitaikyti, o taisyklės būtų suvienodintos.

    Didžiausią tiesioginį efektą turėtų pajusti prekių eksportuotojai: minimi pieno produktai, tokie kaip sūris ir sviestas, taip pat medicinos įranga ir įvairios pramoninės gamybos prekės. Tikimasi, kad mažesni kaštai dėl muitų palengvins konkurenciją su kitais tiekėjais regione ir suteiks daugiau erdvės kainodarai.

    Ne mažiau svarbi dalis yra paslaugos: finansų, inžinerijos, teisės ir konsultacijų sektoriams žadamas geresnis priėjimas prie GCC rinkos. Jungtinė Karalystė, kurios ekonomikoje paslaugos sudaro reikšmingą dalį, šį punktą akcentuoja kaip vieną pagrindinių susitarimo laimėjimų.

    Politikų ir verslo reakcijos

    Ministras pirmininkas Keir Starmer susitarimą pavadino didele pergale britų darbuotojams ir verslui, pabrėždamas tikslą skatinti ekonomikos augimą ir darbo vietas. Vyriausybė taip pat signalizuoja, kad prekybos politika tampa vienu svarbiausių instrumentų stiprinant konkurencingumą.

    „Persijos įlankos valstybės yra vertinamos ekonominės partnerės, o šis susitarimas gilina ryšį, stiprina pasitikėjimą ir atveria naujas prekybos bei investicijų galimybes“, – sakė Keir Starmer.

    Verslo ir prekybos sekretorius Peter Kyle pabrėžė, kad susitarimas siunčia pasitikėjimo signalą laikotarpiu, kai pasaulinė prekyba patiria daugiau įtampos ir neapibrėžtumo. GCC generalinis sekretorius Jasem Mohamed Albudaiwi savo ruožtu akcentavo, kad susitarimas dera su regiono siekiu sparčiau diversifikuoti ekonomiką, mažinant priklausomybę nuo angliavandenilių ir didinant investicijas į logistiką bei naujas technologijas.

    „Sąžininga, patikima ir mažai barjerų turinti prekyba yra būtina, kad įmonės galėtų užtikrintai konkuruoti ir plėstis tarptautinėje rinkoje. Šis susitarimas suteikia stabilumo“, – sakė „Holland & Barrett“ vadovas Anthony Houghton.

    Postbrexit kontekstas ir skaičiai

    Analitikai susitarimą vertina ir platesniame kontekste: po išstojimo iš Europos Sąjungos Jungtinė Karalystė ieško naujų ilgalaikių prekybos atramų už Europos ribų, ypač sparčiau augančiuose regionuose. Persijos įlanka Londono strategijoje laikoma viena svarbiausių krypčių dėl investicijų masto, infrastruktūros projektų ir ambicingų transformacijos planų.

    Skelbiama, kad dabartinė Jungtinės Karalystės ir GCC prekyba siekia apie 66 mlrd. eurų per metus, o per laiką susitarimas galėtų padidinti dvišalius srautus iki 20 proc. Atskirai pabrėžiama, kad maisto ir gėrimų eksportas iš Jungtinės Karalystės į GCC jau viršija 720 mln. eurų per metus, tačiau daliai produktų taikomi 5–25 proc. tarifai, kurie turėtų mažėti arba būti panaikinti.

    Ilgalaikė nauda priklausys nuo to, kaip greitai įsigalios numatytos taisyklės, kaip bus sprendžiami techniniai reikalavimai bei standartai, ir ar verslas aktyviai pasinaudos atsiveriančiomis nišomis. Vis dėlto tiek Londonas, tiek GCC susitarimą pristato kaip aiškų signalą, kad ekonominis bendradarbiavimas artimiausiais metais tik stiprės.

  • „Dvaro mėsa“ Alytaus rajone plečia gamybą: 30 tonų per mėnesį ir nauji mėsos užkandžiai

    „Dvaro mėsa“ Alytaus rajone plečia gamybą: 30 tonų per mėnesį ir nauji mėsos užkandžiai

    Miroslavo seniūnijoje įsikūrusi UAB „Dvaro mėsa“ per beveik dešimtmetį iš nedidelio verslo išaugo į modernų mėsos gaminių cechą. Įmonė akcentuoja tradicinius receptus, tačiau kartu vis aktyviau prisitaiko prie besikeičiančių pirkėjų įpročių.

    Alytaus rajono savivaldybės vadovai apsilankė įmonėje ir su direktoriumi Edgaru Mazaliausku aptarė rinkos pokyčius, konkurencijos spaudimą bei vietos verslui aktualias plėtros galimybes. Vizito metu savivaldybės atstovai susipažino su gamybos procesais ir kasdieniais iššūkiais, su kuriais susiduria mėsos perdirbėjai.

    „Alytaus rajonui labai svarbu turėti tokių atsakingų ir augančių verslų, kurie ne tik kuria darbo vietas, bet ir puoselėja kokybės bei tradicijų kultūrą. Smagu matyti, kad vietos įmonės geba prisitaikyti prie besikeičiančios rinkos, išlaikyti aukštus standartus ir garsinti mūsų kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – sakė Alytaus rajono savivaldybės merė Rasa Vitkauskienė.

    Pasak E. Mazaliausko, vien tradicinių sūdytų ar rūkytų gaminių šiandien nepakanka, norint išlaikyti stabilų augimą. Vartotojai vis dažniau ieško patogiai vartojamų produktų, todėl didėja paklausa mažesnių pakuočių, užkandžių formato gaminiams ir ilgesnio galiojimo sprendimams.

    „Kuo didesnė konkurencija, tuo vartotojas tampa lepesnis, todėl turime nuolat ieškoti naujovių ir išlaikyti aukštą kokybę“, – sakė bendrovės direktorius Edgaras Mazaliauskas.

    Įmonė veikia nuo 2016 metais, joje dirba 25 darbuotojai, dalis jų – Alytaus rajono gyventojai. Tai svarbi dedamoji regionui, kuriame darbo vietų kūrimas ir stabilus užimtumas išlieka vienu pagrindinių ekonominių prioritetų.

    Tradicija ir modernus cechas

    „Dvaro mėsa“ skelbia per mėnesį pagaminanti apie 30 tonų produkcijos. Asortimentą sudaro sūdyti, šalto rūkymo, vytinti ir virti mėsos gaminiai, o iš viso pirkėjams siūloma apie 90 skirtingų produktų.

    Gamyboje įmonė remiasi tradiciniais metodais: mėsa sūdoma sausuoju būdu, sūdymo talpose kasdien vartoma rankomis, o rūkymui naudojamos alksnio malkos. Tokie sprendimai padeda išlaikyti atpažįstamą skonį, tačiau kartu kelia aukštesnius reikalavimus žaliavos kokybei ir darbo organizavimui.

    Keičiami pirkėjų įpročiai

    Pastaraisiais metais mėsos gaminių rinkoje ryškėja kelios kryptys: pirkėjai dažniau renkasi greitai vartojamus užkandžius, mažesnes porcijas ir aiškesnę sudėtį. Į tai reaguodami gamintojai plečia džiovintos mėsos bei užkandžių tipo produktų pasiūlą ir ieško būdų suderinti tradicinį skonį su šiuolaikiniais patogumo lūkesčiais.

    Įmonė turi dvi firmines parduotuves Geistariškių kaime Alytaus rajone ir Valkininkuose. Produkcija tiekiama maždaug 200 prekybos vietų Lietuvoje, dalis gaminių eksportuojama į Jungtinę Karalystę ir Airiją.

    Ryšys su bendruomene

    „Dvaro mėsa“ pabrėžia aktyviai įsitraukianti į vietos bendruomenės gyvenimą: remia renginius, prisideda prie iniciatyvų ir padeda socialiai pažeidžiamoms šeimoms. Savivaldybės teigimu, toks socialinės atsakomybės modelis regionuose dažnai tampa svarbiu veiksniu, stiprinančiu gyventojų pasitikėjimą vietos verslu.

    Už veiklą ir rezultatus E. Mazaliauskas savivaldybės renginyje „Metų geriausieji 2024“ įvertintas Metų verslininko nominacija. Savivaldybė taip pat pristatė priemones, skirtas verslo plėtrai ir naujų darbo vietų kūrimui Alytaus rajone.

  • Kaip stiprinti įmonių atsparumą neramiais laikais: EEC ekspertai įvardijo keturias kryptis

    Didėjantis geopolitinis neapibrėžtumas ir įtampa tarptautinėse rinkose vis dažniau verčia įmones peržiūrėti rizikų valdymą, tiekimo grandines ir investicijų planus. Europos ekonomikos kongrese (EEC) ekspertai akcentavo, kad atsparumas tampa ne vien krizių planu, o nuolatine verslo strategijos dalimi.

    Diskusijose daugiausia dėmesio skirta tam, kas realiai padeda išlaikyti veiklos tęstinumą: stipresnės vietinio kapitalo įmonės, technologijų vystymas su dvejopa paskirtimi, atsakinga lyderystė ir kryptinga plėtra užsienyje. Šios kryptys įvardytos kaip praktiniai atsakymai į augančią riziką Europoje ir už jos ribų.

    Vietinis kapitalas ir ilgalaikė transformacija

    Viena aiškiausių žinučių iš debatų buvo mintis, kad vietinis kapitalas gali tapti ekonominio saugumo atrama, ypač kai sprendimai dėl investicijų ir plėtros priimami arčiau vietos rinkos poreikių. Pasak panelistų, tai svarbu ne tik konkurencingumui, bet ir gebėjimui planuoti ilgesniam laikotarpiui.

    Akcentuota, kad demografiniai pokyčiai ir visuomenės senėjimas didina spaudimą produktyvumui, todėl verslui prireiks daugiau investicijų į modernizaciją, procesų efektyvumą ir aukštesnės pridėtinės vertės veiklas. Tokiose sąlygose kapitalo kilmė, anot ekspertų, įgyja didesnę reikšmę ekonominiam stabilumui.

    „Jei norime žengti kitą raidos žingsnį, reikia vietinio kapitalo, kuris kuria saugumą ir padeda įgyvendinti būtinas transformacijas“, – sakė Szymon Reptowski.

    Technologijos, kurios pritaikomos ir saugumui

    Kita kryptis, kurią pabrėžė diskusijų dalyviai, yra technologijų plėtra srityse, kuriose civiliniai sprendimai gali būti pritaikomi ir gynybos poreikiams. Tai apima ne vien tradicinę gynybos pramonę, bet ir elektronikos, optoelektronikos, programinės įrangos bei ryšio sprendimų ekosistemą.

    Pasak ekspertų, praktikoje dažnai veikia modelis, kai civilinė įranga ar platformos sustiprinamos papildomu programiniu funkcionalumu, duomenų apsauga ir šifravimu, o tuomet tampa tinkamos naudoti ir jautresnėse aplinkose. Tai leidžia greičiau diegti inovacijas ir mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.

    „Turime kryptingai vystyti technologijas, ypač optoelektronikos ir elektronikos srityse“, – sakė Paweł Poncyljusz.

    Lyderystė ir plėtra per vietines rinkas

    Kalbant apie organizacijų vidinį atsparumą, pabrėžta lyderių atsakomybė prieš akcininkus, darbuotojus ir klientus. Panelistai akcentavo, kad vien finansiniai ištekliai ar kompetencijos neapsaugo, jei nėra kasdienio nuoseklumo, sprendimų disciplinos ir aiškaus atsakomybės standarto.

    „Galima turėti žinių ir kapitalo, bet be atsakomybės ir kasdienio ryžto organizacija nepasieks tvaraus rezultato“, – sakė Piotr Krupa.

    Dar viena praktinė kryptis – tarptautinė plėtra per vietinių prekių ženklų įsigijimą ir jų vystymą konkrečiose rinkose. Toks modelis, anot diskusijos dalyvių, padeda konkuruoti su pasauliniais žaidėjais, nes vietinis prekių ženklas dažnai turi istorinį atpažįstamumą ir stipresnį emocinį ryšį su pirkėjais.

    Akcentuota, kad būtent regioninis „įsišaknijimas“ ir ilgai kauptas pasitikėjimas gali tapti skirtumu, kai kainų spaudimas ir konkurencija iš Azijos auga. Todėl įmonėms siūloma ne tik „eiti į užsienį“, bet ir ieškoti tokios plėtros formos, kuri išnaudoja vietos rinkos lojalumą.

    „Jei nori varžytis su globaliais žaidėjais, pranašumu gali tapti vietinis ryšys su prekių ženklu ir jo tradicija“, – sakė Robert Stobiński.

    EEC diskusijų išvada gana aiški: įmonių atsparumas šiandien kuriamas keliuose lygiuose vienu metu – nuo kapitalo ir technologijų iki lyderystės ir eksporto strategijos. Verslams, veikiantiems įtampos kupinoje aplinkoje, tai reiškia mažiau spontaniškų sprendimų ir daugiau sistemingo pasirengimo įvairiems scenarijams.

  • Uzbekistanas meta žaliavas į šalį: eksportas sprogo, o DI ir pramonė atveria naujas rinkas

    Uzbekistanas meta žaliavas į šalį: eksportas sprogo, o DI ir pramonė atveria naujas rinkas

    Uzbekistanas pastaraisiais metais iš esmės keičia savo eksporto modelį: nuo žaliavų pardavimo pereina prie didesnės pridėtinės vertės gaminių ir paslaugų. Šalies institucijų pateikiami duomenys rodo, kad eksporto struktūroje vis didesnę dalį sudaro apdirbta produkcija, o verslas aktyviai ieško naujų rinkų Europoje ir kituose regionuose.

    Uzbekistano centrinis bankas skelbia, kad pernai bendras eksportas pasiekė apie 28,37 mlrd. eurų. Tiekimas į Europą, pagal tuos pačius duomenis, augo 23 proc. ir sudarė apie 1,93 mlrd. eurų, o tai signalizuoja apie nuoseklesnį šalies įsitvirtinimą aukštesnių standartų rinkose.

    Pokytį skatina ne vien pramonės plėtra, bet ir valdžios taikomos priemonės: nuo dalyvavimo tarptautinėse parodose finansavimo iki eksporto skatinimo ir užsienio rinkodaros. Tikslas aiškus: padėti įmonėms modernizuoti gamybą, sustiprinti tiekimo grandines ir konkuruoti ne kaina, o kokybe bei technologiniu turiniu.

    Pridėtinės vertės šuolis

    Uzbekistano centrinio banko vertinimu, eksportuojamų produktų kategorijų skaičius nuo 2017 iki 2024 metų beveik padvigubėjo ir pasiekė 4 359. Toks augimas dažniausiai siejamas su platesne gamybine baze ir sugebėjimu pasiūlyti rinkai ne vien žaliavas, bet ir galutinį produktą.

    Investicijų, pramonės ir prekybos ministerijos duomenimis, pagaminti ir pusiau pagaminti gaminiai sudaro apie 11,28 mlrd. eurų, arba 52 proc. viso eksporto. Tuo metu žaliavos, anot ministerijos, siekia apie 1,62 mlrd. eurų, arba 7 proc., kas rodo reikšmingą priklausomybės nuo žaliavų mažėjimą.

    Tekstilės sektoriuje akcentuojama, kad šalyje apdirbama visa vietoje užauginama medvilnė, o gaminamas asortimentas išsiplėtė iki kelių šimtų galutinių prekių. Kartu plečiama maisto, chemijos, metalo gaminių ir buitinės technikos gamyba, leidžianti į eksportą nukreipti vis įvairesnius gaminius.

    Įmonės taikosi į regioną

    Vartojimo prekių ir pramonės gaminiai tampa viena svarbiausių eksporto transformacijos atramų. Šią kryptį iliustruoja buitinės technikos gamintoja „Sam-Ferre“, kuri plečia pardavimus kaimyninėse rinkose ir planuoja didinti eksporto apimtis.

    „Eksportuojame į septynias kaimynines šalis, tarp jų Kazachstaną, Turkmėnistaną, Tadžikistaną, Azerbaidžaną, Kirgiziją, Sakartvelą ir Afganistaną“, – sakė gamybos direktorius Atajanas Nažmetdinovas.

    Įmonės skelbiamais skaičiais, 2025 metais ji į užsienį išsiuntė 42 000 vienetų produkcijos už maždaug 6,98 mln. eurų. 2026 metais tikslas didinamas iki 60 000 vienetų, o planuojamos pajamos siektų apie 11,16 mln. eurų.

    „60–80 proc. lokalizacijos lygis kuria darbo vietas, stiprina tiekimo grandines ir skatina tvaresnę, energiją taupančią gamybą“, – teigė A. Nažmetdinovas.

    DI ir paslaugos keičia eksportą

    Eksporto geografija plečiasi kartu su reguliacinių barjerų mažinimu ir valiutos liberalizavimu, o registruotų eksportuotojų skaičius, kaip nurodoma, viršija 9 000. Uzbekistano įmonės reguliariai prekiauja su 165 šalimis ir pasiekia iki 190 rinkų, taip mažindamos priklausomybę nuo kelių pagrindinių partnerių.

    Investicijų, pramonės ir prekybos ministerijos atstovas Junusbekas Jusupovas pabrėžė, kad kinta pati eksporto logika: tekstilė vis dažniau reiškia siūtus drabužius, o elektronikos eksporte atsiranda kabeliai, transformatoriai ir kiti gaminiai vietoje vien tik metalų žaliavos.

    „Paslaugos, tokios kaip turizmas, IT ir transportas, 2025 metais sudarė daugiau nei 41 proc. viso eksporto“, – sakė J. Jusupovas.

    Jis taip pat nurodė, kad IT sektorius sparčiai plečiasi, o įmonės vis aktyviau naudoja dirbtinis intelektas ir skaitmeninę rinkodarą, siekdamos augti Europoje, Amerikoje ir Azijoje. Tai atspindi bendrą tendenciją, kai didesnė eksporto dalis kuriama ne vien gamyklose, bet ir technologijų bei paslaugų sektoriuose.

  • Afrikos ekonomikos spartėja kaip Indijoje: ką tai reiškia Lietuvos verslui ir eksportui į Keniją

    Afrikos šalių ekonomikos pastaraisiais metais auga sparčiau nei daugelyje kitų regionų, o Kenija vis dažniau įvardijama kaip vienas svarbiausių žemyno logistikos ir paslaugų centrų. Verslo atstovai lygina dabartinę kai kurių Afrikos rinkų dinamiką su Indijos šuoliu, kai per trumpą laiką ji aplenkė nemažai kaimyninių valstybių.

    Tokias tendencijas stiprina AfCFTA – Afrikos kontinentinės laisvosios prekybos erdvės susitarimas, kurį pasirašė ir ratifikavo 54 valstybės. Nors kryptis aiški, praktinis veikimas dar kuriamas: dalis techninių taisyklių, muitų procedūrų ir standartų derinimo mechanizmų vis dar tobulinami, todėl didžiausi pokyčiai tikėtini artimiausiais metais.

    Kenija – vartai į regioną

    Kenyos vaidmuo išsiskiria dėl uosto, kelių ir geležinkelių projektų, augančio finansinių paslaugų sektoriaus bei regioninio perskirstymo grandinių. Šalis tampa patogiu atspirties tašku į Rytų Afrikos rinkas, kuriose didėja vartojimas ir plečiasi vidurinioji klasė.

    Augančios pajamos keičia paklausą: daugiau investuojama į miestų infrastruktūrą, statybas, energetiką, mažmeninę prekybą, skaitmenines paslaugas ir logistiką. Dėl to įmonėms atsiveria galimybės ne tik vienkartiniams sandoriams, bet ir ilgalaikėms partnerystėms, kurios leidžia įsitvirtinti rinkoje.

    Kokios galimybės atsiveria įmonėms

    Į Afriką žengiančioms Europos įmonėms vis svarbiau pasiūlyti ne vien produktą, bet ir kompetenciją: mokymus, aptarnavimą, priežiūrą, atsarginių dalių grandinę. Praktika rodo, kad laimi tie, kurie planuoja kelių metų investicinį horizontą ir nuosekliai kuria vietinius ryšius, o ne ieško greito pelno.

    Lietuvos verslui patraukliausios kryptys dažnai siejasi su logistika, inžineriniais sprendimais, pramonės įranga, žemės ūkio technologijomis, atsinaujinančia energetika ir skaitmeniniais produktais. Papildomas pranašumas gali būti patirtis dirbant reguliuojamose rinkose bei gebėjimas prisitaikyti prie greitai besikeičiančių tiekimo grandinių.

    „Jei suprantame, kodėl Indija staiga paspartėjo, matome panašius signalus ir Kenijoje: sparčiai didėja vidurinės klasės pajamos, o kartu – prekių ir paslaugų paklausa“, – sakė verslo atstovas, komentuodamas Afrikos rinkų perspektyvas.

    Kas gali sutrukdyti ir kaip pasiruošti

    Nors laisvosios prekybos erdvės idėja kuria pozityvų foną, realybėje įmonėms tenka susidurti su skirtingais nacionaliniais reikalavimais, sertifikavimo praktika, viešųjų pirkimų taisyklėmis ir atsiskaitymo rizikomis. Todėl prieš įžengiant į rinką svarbu atlikti partnerių patikrą, įsivertinti logistikos maršrutus ir susidėlioti aiškią rizikų valdymo schemą.

    Rinkos, kuriose augimas didelis, dažnai keičiasi greičiau nei įprasta Europoje, todėl strateginė kantrybė tampa konkurenciniu pranašumu. Įmonėms, kurios investuoja į vietinį atstovavimą, po pardavimo aptarnavimą ir ilgalaikius kontraktus, Kenija gali tapti ne tik eksporto kryptimi, bet ir regionine plėtros baze.

  • Lenkijos baldų pramonė spaudžiama: krenta eksportas, kyla sąnaudos, o gamyklos mažina darbuotojų skaičių

    Lenkijos baldų pramonė pastaruosius kelerius metus susiduria su prastesne paklausa ir augančiais kaštais, todėl įmonės vis dažniau kalba apie būtinybę mažinti gamybos apimtis ir darbuotojų skaičių. Apie tai viešai kalba ir Ogólnopolska Izba Gospodarcza Producentów Mebli, akcentuojanti, kad sektorius įžengė į itin sudėtingą laikotarpį.

    Vienas ryškiausių signalų – „IKEA“ gamyklos Vjelbarke sprendimas atsisveikinti su dalimi darbuotojų, tai aiškinant mažesniu užsakymų srautu ir gamybos pritaikymu prie rinkos poreikių. Atleidimai paliečia ir gamybos, ir administracijos grandis, o panašūs procesai fiksuojami ir kitose baldų įmonėse.

    Kas spaudžia sektorių?

    Gamintojai pabrėžia, kad baldai nėra pirmo būtinumo prekė, todėl neramiais laikotarpiais namų ūkiai dažniau atideda didesnius pirkinius. Mažesnė paklausa mažmenoje greitai persiduoda gamintojams – krenta gamybos planai, o įmonės ieško, kur sumažinti fiksuotas išlaidas.

    Prie silpnesnio pardavimo prisideda ir geopolitinis neapibrėžtumas, turintis įtakos vartotojų nuotaikoms bei tarptautinei prekybai. Lenkija yra viena didžiausių baldų eksportuotojų Europoje, todėl bet koks rinkų svyravimas ar atsargumas užsakymuose ypač greitai atsispindi sektoriaus rezultatuose.

    „Dabartinė geopolitinė situacija ir karai daro įtaką eksportui į Europos ir JAV rinkas, o stabilumo trūkumas veikia paklausą bei gamybą“, – sakė Ogólnopolska Izba Gospodarcza Producentów Mebli vadovas Janas Szynaka.

    Brangsta energija, žaliavos ir darbas

    Kita problema – sąnaudų šuolis. Baldų gamyba yra energijai imli, tad elektros kainų svyravimai tiesiogiai kelia galutinio produkto savikainą, o kartu mažina galimybes konkuruoti kaina užsienio rinkose.

    Gamintojai taip pat mini brangstančias žaliavas, įskaitant medieną, bei išaugusias darbo sąnaudas. Dėl šių veiksnių eksportas į tokias svarbias rinkas kaip Vokietija, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė daliai įmonių tampa mažiau pelningas, net jei užsakymų visiškai netrūksta.

    „Pardavimų kritimas Europoje siekia apie 10–15 proc.“, – pridūrė Janas Szynaka.

    Kiek žmonių priklauso nuo baldų pramonės?

    Pasak pramonės atstovų, baldų sektoriuje Lenkijoje dirba apie 230 000 žmonių, o su juo susijusiose veiklose – dar daugiau nei 100 000. Todėl užsakymų sumažėjimas ir gamybos ribojimai tampa ne vien atskirų įmonių, bet ir platesnės darbo rinkos klausimu.

    Ieškodami išeičių, gamintojai daugiau dėmesio skiria efektyvumui ir technologijoms, kurios leistų mažinti energijos bei žaliavų nuostolius. Tačiau trumpuoju laikotarpiu sektoriui tenka laviruoti tarp silpnesnės paklausos ir išaugusių gamybos kaštų, o tai didina spaudimą optimizuoti veiklą.

  • Lenkijos politikai: Ukraina po karo neturi likti už NATO ir ES ribų – integracija svarbesnė už atstatymą

    Integracija į Vakarus – esminis tikslas

    Ukraina po karo neturėtų likti „prieangyje“ už Vakarų institucijų ribų, o jos vieta ilgainiui turi būti NATO ir Europos Sąjungoje. Tokią poziciją Baltijos verslo forumo diskusijose išsakė Lenkijos Rytų politikos ir Ukrainos rėmimo linijoje aktyviai dalyvaujantys pareigūnai.

    Lenkijos parlamento narys ir Tarybos bendradarbiavimui su Ukraina vadovas Pawełas Kowalas pabrėžė, kad santykiai su Kyjivu Varšuvai yra strateginiai ir savo svarba prilygsta Lenkijos bei Vokietijos ryšiams. Pasak jo, Ukrainos tema neturėtų būti susiaurinama iki infrastruktūros atstatymo.

    „Sunku įsivaizduoti Ukrainą po karo už NATO ir Europos Sąjungos ribų“, – sakė Pawełas Kowalas.

    Jo teigimu, atstatymo projektai yra būtini, tačiau kertinis klausimas – ilgalaikė Ukrainos integracija į Europos politinę, ekonominę ir saugumo architektūrą. Tai, pasak politiko, mažintų „pilkosios zonos“ rizikas regione ir stiprintų viso rytinio NATO bei ES flango stabilumą.

    Trys atramos verslui ir atstatymui

    Kalbėdamas apie praktinį bendradarbiavimą, P. Kowalas išskyrė tris kryptis, kurios, Lenkijos požiūriu, turėtų sudaryti paramos ir ekonominio įsitraukimo pagrindą. Tai susisiekimas ir transportas, eksportas bei investicijos, kurias skatina tiek viešasis, tiek privatus sektorius.

    Forume taip pat akcentuota, kad net ir veikiant valstybės instrumentams galutinį sprendimą dėl rizikos prisiėmimo priima pats verslas. Pareigūnų vertinimu, valdžios vaidmuo – suteikti priemones, kurios sumažintų su karu ir saugumu susijusią riziką, ypač projektuose, turinčiuose energetinę ar infrastruktūrinę reikšmę.

    „Verslas pats įvertins, kokią riziką gali prisiimti, o valstybė turi sukurti instrumentus, kurie tą riziką mažina“, – sakė Lenkijos turto ministerijos viceministrė Eliza Zeidler.

    Investicijų horizontas – iki 15 metų, bet dalis sprendimų jau veikia

    Lenkijos valstybinio banko BGK atstovė Marta Postuła pažymėjo, kad dalis investicinių programų Ukrainai planuojamos 10–15 metų horizontu, tačiau kai kurie finansavimo mechanizmai jau taikomi dabar. Pasak jos, tai ypač aktualu energetikos, infrastruktūros ir vadinamosios dvejopos paskirties sprendimams, kurie gali būti naudojami tiek civiliniams, tiek saugumo poreikiams.

    Diskusijoje nuskambėjo ir konkretus finansinis įsipareigojimas, kurį BGK sieja su Lenkijos įmonių dalyvavimu projektuose Ukrainoje. Buvo įvardyta 90 mln. zlotų suma, kuri, perskaičiavus apytiksliu 0,23 euro už zlotą kursu, sudaro apie 21 mln. eurų ir skirta išmokoms bei priemonėms, susijusioms su Lenkijos rangovų projektų įgyvendinimu.

    Forumo dalyviai taip pat atkreipė dėmesį į bankų sektoriaus vaidmenį. Ukrainoje veikiančio „KredoBank“ vadovas Jakubas Karnowskis teigė, kad Lenkijos finansų institucijoms, sukaupusioms patirties vidaus rinkoje, Ukraina gali tapti natūralia plėtros kryptimi dėl panašaus masto potencialo ir kultūrinio artumo.

    Pasak jo, papildomu Lenkijos pranašumu laikomas nuosavos valiutos režimas, kuris, vertinant istorines krizines situacijas, leido šaliai lanksčiau reaguoti į išorinius sukrėtimus. Tokie argumentai, anot pašnekovų, svarbūs kalbant apie ilgalaikį kapitalo pritraukimą ir regiono ekonominį atsparumą.