CP v2

Tag: Energetinis saugumas

  • Lenkija siekia tapti SGD centru Vidurio Europoje: prezidentas įvertino derybas su JAV

    Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis pareiškė, kad kelių mėnesių Lenkijos ir JAV derybų, įskaitant Strateginį dialogą, rezultatai yra „džiuginantys“. Jo teigimu, šalis turi realią galimybę tapti suskystintų gamtinių dujų, arba SGD, centru Vidurio Europoje.

    Prezidento vertinimu, energetinis bendradarbiavimas su JAV tampa vienu svarbiausių transatlantinių santykių ramsčių, nes vienu metu stiprina ir ekonomiką, ir regiono saugumą. Jis pabrėžė, kad tiekimo šaltinių ir maršrutų diversifikacija jau padidino Lenkijos energetinį atsparumą ir suteikia galimybių padėti kaimynėms.

    „Kelių mėnesių Lenkijos ir JAV derybų rezultatai yra džiuginantys, o Lenkija turi realią galimybę tapti SGD centru Vidurio Europoje“, – sakė Karolis Nawrockis.

    Pastaraisiais metais SGD vaidmuo Europoje išaugo dėl siekio mažinti priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių ir didinti tiekimo patikimumą. Lenkijos atveju tai reiškia ne tik importą per jūrinius terminalus, bet ir dujų perdavimo tinklų plėtrą bei jungčių su kaimyninėmis valstybėmis stiprinimą, kad kuras galėtų pasiekti regiono rinkas.

    Trijų jūrų iniciatyvos akcentai

    Prezidentas taip pat priminė Trijų jūrų iniciatyvos svarbą, kuri, jo žodžiais, tapo papildomu regioninio bendradarbiavimo rėmu infrastruktūrai ir energetiniam saugumui stiprinti. Ši iniciatyva, pradėta 2015 metais, vienija Vidurio ir Rytų Europos valstybes ir pastaraisiais metais plėtė savo geografiją.

    Trijų jūrų iniciatyvą 2015 metais inicijavo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovic, o pirmasis viršūnių susitikimas įvyko 2016 metais Dubrovnike. Iš pradžių iniciatyvoje dalyvavo 12 Europos Sąjungos valstybių, o 2023 metais prisijungus Graikijai jų skaičius išaugo iki 13.

    Tarp strateginių partnerių įvardijamos Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Europos Komisija ir Vokietija. Varšuva akcentuoja, kad energetikos projektai šiame formate padeda suderinti nacionalinius interesus su regiono poreikiais, ypač kai kalbama apie dujų tiekimo alternatyvas ir infrastruktūrą.

    Akcentas ES integracijos kontekste

    Karolis Nawrockis savo pasisakyme siejo tarptautinio bendradarbiavimo svarbą ir su Lenkijos narystės Europos Sąjungoje sukakties kontekstu. Jo teigimu, ilgalaikis stabilumas įmanomas tik tada, kai valstybės remiasi suvereniteto pagarba ir solidarumu.

    Lenkijos integracijos kelias į Europos Sąjungą prasidėjo oficialia paraiška 1994 metais, o derybinis procesas tęsėsi beveik dešimtmetį. Derybos buvo užbaigtos 2002 metų gruodį Kopenhagoje, o šalis Europos Sąjungos nare tapo 2004 metų gegužės 1 dieną kartu su dar devyniomis valstybėmis.

  • Belgija svarsto perimti branduolinę energetiką: planuojamas reaktorių perėmimas ir stabdomas išmontavimas

    Belgija svarsto perimti branduolinę energetiką: planuojamas reaktorių perėmimas ir stabdomas išmontavimas

    Belgijos vyriausybė svarsto galimybę perimti šalies branduolinės energetikos sektorių, kad būtų užtikrintas senstančių reaktorių darbas ir išvengta planuotų uždarymų. Apie tai paskelbė ministras pirmininkas Bart De Wever, pabrėžęs, kad tikslas yra išlaikyti pajėgumus, kurie anksčiau buvo nukreipti link uždarymo.

    Vyriausybė ketina įvertinti visų septynių Belgijos branduolinių reaktorių visiško perėmimo scenarijų. Tuo pat metu būtų stabdomi penkių reaktorių, kurie buvo sustabdyti 2022–2025 metais, išmontavimo planai, paliekant galimybę pratęsti jų veiklos licencijas arba svarstyti paleidimą iš naujo.

    Valstybės vaidmuo vėl auga

    Sprendimas atspindi platesnę tendenciją Europoje, kai valstybės vis dažniau įsitraukia į branduolinę energetiką dėl didelių sąnaudų ir rizikų, kurios atbaido privačius operatorius. Senų elektrinių modernizavimas, saugos reikalavimų įgyvendinimas, atliekų tvarkymas ir politinė rizika dažnai reiškia milijardines investicijas, o pajamų perspektyvos liberalizuotoje elektros rinkoje išlieka neapibrėžtos.

    Tokiose sąlygose projektai paprastai tampa įmanomi tik su valstybės garantijomis, rizikos pasidalijimo mechanizmais ar tiesioginiu valdymu. Todėl Belgijos planas matomas kaip bandymas suteikti sektoriui daugiau stabilumo ir prognozuojamumo, ypač ilgesnėje perspektyvoje.

    Energetinio saugumo spaudimas

    Belgijos posūkis vyksta tuo metu, kai Europos Sąjungoje stiprinamas elektrifikacijos kursas ir ieškoma būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro. Energetikos kainų svyravimai ir geopolitinė įtampa didina spaudimą turėti daugiau vietinės, patikimos ir mažai anglies dioksido išskiriančios generacijos.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pastaruoju metu pabrėžė, kad būtina mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir didinti vietinės švarios energijos pasiūlą, kartu laikantis technologinio neutralumo principo.

    „Turime mažinti per didelę priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir didinti vietinės, įperkamos, švarios energijos pasiūlą. Nuo atsinaujinančių išteklių iki branduolinės energetikos, visapusiškai gerbiant technologinį neutralumą“, – sakė Ursula von der Leyen.

    U posūkis po ankstesnių uždarymų

    Belgija jau buvo pakeitusi ankstesnį kursą branduolinės energetikos klausimu, kai parlamentas panaikino planuotą etapinio atsisakymo modelį. Dabartinis svarstymas dėl perėmimo dar labiau sustiprintų šį pokytį, nes valstybė galėtų tiesiogiai valdyti sprendimus dėl eksploatacijos pratęsimo ir investicijų.

    Analitikų vertinimu, norint iki 2040 metų užsitikrinti apie 4 gigavatų branduolinės generacijos pajėgumą, realistiški keliai yra du: statyti naujus reaktorius, kas užtrunka ilgai, arba prailginti esamų blokų veiklą bei svarstyti neseniai sustabdytų blokų sugrąžinimą. Abiem atvejais be reikšmingo valstybės vaidmens pasiekti tikslą būtų sudėtinga.

    Artimiausiu metu Belgijos vyriausybei teks apsispręsti, kokiu mastu ji pasirengusi prisiimti finansinę ir politinę atsakomybę, kuri lydi branduolinę energetiką. Taip pat bus vertinama, ar sustabdytų reaktorių išmontavimo pauzė iš tiesų atvers realią galimybę juos sugrąžinti į sistemą, atsižvelgiant į saugos, licencijavimo ir investicijų reikalavimus.

  • Von der Leyen: konfliktas su Iranu ES kainuoja po 500 mln. eurų per dieną – kas brangsta labiausiai

    Von der Leyen: konfliktas su Iranu ES kainuoja po 500 mln. eurų per dieną – kas brangsta labiausiai

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen perspėjo, kad dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose ir sutrikimų Persijos įlankos regione Europos Sąjunga kasdien patiria beveik 500 mln. eurų papildomų išlaidų. Pagrindinis smūgis tenka iškastinio kuro importui, kurio kaina šokteli kylant geopolitinei įtampai ir tiekimo rizikoms.

    Kalbėdama Europos Parlamente Strasbūre ji akcentavo, kad per 60 konflikto dienų ES sąskaita už iškastinio kuro importą padidėjo daugiau kaip 27 mlrd. eurų, nors fiziškai nebuvo įsigyta nė kiek daugiau energijos. Tai reiškia, kad pagrindinis išlaidų augimo veiksnys yra kainų šuolis, o ne didesnė paklausa.

    „Per 60 konflikto dienų mūsų sąskaita už iškastinio kuro importą išaugo daugiau kaip 27 mlrd. eurų, neįsigijus nė vienos papildomos energijos molekulės“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Padėtį paaštrina ilgiau trunkantis Hormūzo sąsiaurio uždarymas, kuris tradiciškai laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“. Per šį maršrutą juda reikšminga dalis pasaulinės naftos prekybos, taip pat dalis suskystintų dujų ir žaliavų, todėl bet koks ribojimas iškart persiduoda kainoms Europoje.

    JAV žiniasklaida taip pat skelbė, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas pavedė patarėjams ruoštis užsitęsusiai Irano blokadai, siekiant spausti Teherano ekonomiką ribojant laivybą į šalies uostus ir iš jų. Toks scenarijus didina riziką, kad naftos ir dujų srautai regione bus dar labiau trikdomi, o energijos kainų nepastovumas išliks ilgiau.

    Von der Leyen šią krizę įvardijo kaip dar vieną argumentą spartinti ES perėjimą nuo importuojamo iškastinio kuro prie vietinės, švaresnės energijos ir greitesnės elektrifikacijos. Pasak jos, Europos pažeidžiamumas kyla iš priklausomybės nuo pasaulinių naftos ir dujų kainų, kurios jautriai reaguoja į konfliktus ir transporto koridorių sutrikimus.

    Europos Komisija planuoja iki vasaros pristatyti Elektrifikacijos veiksmų planą su ES masto tikslu, o kartu numatyti priemones energetiniam saugumui stiprinti. Lygiagrečiai von der Leyen ragino spartinti derybas dėl vadinamojo tinklų paketo, kuris turėtų padėti modernizuoti elektros infrastruktūrą, reikalingą augančiai paklausai ir didesnei atsinaujinančios energijos daliai.

    Tarp trumpesnio laikotarpio priemonių Briuselis taip pat svarsto glaudesnį valstybių koordinavimą dėl dyzelino ir reaktyvinio kuro rezervų, naftos atsargų išleidimo į rinką ir naftos perdirbimo pajėgumų. Tokie žingsniai gali sumažinti kainų šuolius, tačiau esminė išvada, kurią pabrėžia Europos Komisija, išlieka ta pati: kuo mažesnė priklausomybė nuo importuojamo iškastinio kuro, tuo mažiau ES moka už geopolitines krizes.

  • Lenkija nori tapti vartais JAV dujoms į regioną: prezidentas apie Trijų jūrų planus

    Lenkija nori tapti vartais JAV dujoms į regioną: prezidentas apie Trijų jūrų planus

    Trijų jūrų viršūnių susitikimo akcentai

    Lenkijos prezidentas, viešėdamas Kroatijoje vykusiame Trijų jūrų iniciatyvos viršūnių susitikime, pareiškė, kad šalis yra pasirengusi tapti svarbiausiu vartais JAV suskystintoms gamtinėms dujoms į Vidurio ir Rytų Europą. Pasak jo, tai būtų konkretus žingsnis stiprinant energetinę nepriklausomybę ir mažinant regiono pažeidžiamumą.

    Kartu su Kroatijos ministru pirmininku Andrejumi Plenkovičiumi ir Slovakijos prezidentu Peteriu Pellegrini jis pabrėžė, kad strateginė Trijų jūrų valstybių partnerė išlieka JAV. Energetika, anot Lenkijos lyderio, tampa viena svarbiausių sričių šalia saugumo ir infrastruktūros jungčių.

    Kas slypi už idėjos tapti vartais dujoms

    Praktikoje tokia ambicija remiasi jau veikiančia regiono infrastruktūra ir planuojamomis investicijomis. Lenkija pastarąjį dešimtmetį nuosekliai plėtė SGD importo pajėgumus Baltijos jūros pakrantėje, taip pat stiprino jungtis su kaimynėmis, kad dujos galėtų judėti ne tik į šalies vidų, bet ir į platesnį regioną.

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Europos dujų tiekimo žemėlapis sparčiai persitvarkė: didesnę dalį užėmė SGD importas, o JAV tapo viena pagrindinių tiekėjų. Šiame kontekste Lenkijos siekis „įtvirtinti vartų“ vaidmenį reiškia norą būti ne tik pirkėja, bet ir tranzito bei paskirstymo centru, kuris padėtų subalansuoti kainas ir tiekimo rizikas kaimyninėse šalyse.

    Infrastruktūros finansavimas ir regiono augimas

    Lenkijos prezidentas taip pat ragino pradėti diskusiją dėl finansavimo mechanizmų, siejamų su Trijų jūrų iniciatyvos plėtros banku. Jo teigimu, infrastruktūros projektams, kurie jungia šiaurę ir pietus, reikalingi aiškūs, ilgalaikiai finansiniai instrumentai.

    „Lenkija yra pasirengusi tapti vartais šiaurėje amerikietiškoms dujoms visam regionui ir stiprinti atsakingą energetinę nepriklausomybę“, – sakė Lenkijos prezidentas.

    Kroatijos ministras pirmininkas pažymėjo, kad šių metų susitikimas vyksta kitokiomis geopolitinėmis sąlygomis nei pirmieji iniciatyvos renginiai. Jo vertinimu, karas Ukrainoje ir įtampos Artimuosiuose Rytuose didina neapibrėžtumą, tačiau Trijų jūrų šalys vis tiek demonstruoja santykinai tvirtą ekonominį augimą ir mato prasmę stiprinti ryšius su JAV.

    Regiono šalims tai taip pat susiję su NATO rytinio sparno stiprinimu: energetikos saugumas, infrastruktūra ir ekonominis atsparumas vis dažniau vertinami kaip tos pačios saugumo architektūros dalys. Dėl to Trijų jūrų formatas išlieka ne tik politine platforma, bet ir praktinių projektų erdve, kur sprendžiama, kaip greičiau sujungti rinkas, uostus, dujotiekius ir elektros tinklus.

  • Energetikos ministerija griežtina naftos ir degalų atsargas: kas keisis verslui ir RARS?

    Energetikos ministerija rengia įstatymo pataisas, kurios turėtų patikslinti naftos, naftos produktų ir gamtinių dujų atsargų kaupimo bei išlaikymo tvarką. Siekiama daugiau aiškumo ir prognozuojamumo, kad degalų saugumo sistema būtų atsparesnė staigiems rinkos pokyčiams.

    Pagal Vyriausybės teisėkūros planuose numatomą kryptį, pakeitimai rengiami reaguojant į rinkos dalyvių siūlymus dėl pareigos kaupti privalomąsias atsargas atsiradimo ir šios pareigos vykdymo. Kartu akcentuojamas tikslas mažinti spragas, leidžiančias daliai įmonių laikinai išvengti atsargų laikymo naštos.

    Kaip bus saugomos atsargos?

    Vienas svarbiausių siūlymų susijęs su įmonėmis, kurios sustabdo ar nutraukia veiklą degalų rinkoje. Numatoma ilginti laikotarpį, kada tokios įmonės privalėtų išlaikyti privalomąsias atsargas, kad sistema nebūtų išbalansuojama staigiais pasitraukimais.

    Projektas taip pat numatytų galimybę kreiptis į RARS dėl privalomųjų atsargų sudarančių degalų atpirkimo. Tokia priemonė būtų skirta tam, kad pasitraukimas iš rinkos nesukeltų spragos bendrame atsargų kiekyje ir jų prieinamume.

    Kitas siūlymas orientuotas į finansinių įsipareigojimų suvaldymą: planuojamas mechanizmas, kuris neleistų įmonėms užbaigti veiklos neatsiskaičius dėl galimų mokėtinų sumų ar reikalavimų RARS atžvilgiu. Tai turėtų mažinti situacijų, kai atsargų sistemoje atsiranda neapmokėtų įsipareigojimų rizika.

    Kodėl prireikė pataisų?

    Degalų sektoriaus atstovai pastaruoju metu viešai kėlė klausimą dėl vadinamųjų ciklinių praktikų, kai subjektai periodiškai įeina į privalomųjų atsargų sistemą ir iš jos pasitraukia. Tokie veiksmai leidžia laikinai sumažinti arba išvengti pareigos laikyti atsargas, nors realūs degalų kiekiai rinkoje dažnai lieka tie patys.

    Tokia schema reiškia, kad atsargų laikymo našta pasiskirsto netolygiai: daugiau sumoka nuolat veikiantys ir reikalavimų besilaikantys rinkos dalyviai. Ilguoju laikotarpiu tai silpnina tiekimo saugumo sistemos stabilumą, nes atsargos tampa labiau priklausomos nuo trumpalaikių verslo sprendimų.

    Koks RARS vaidmuo?

    Lenkijos atsargų modelyje atsakomybė dalijama tarp verslo ir valstybės: privalomąsias atsargas kaupia bei laiko gamintojai ir prekybininkai, o agentūrines atsargas formuoja ir prižiūri RARS. Planuojamos pataisos numato didesnį RARS vaidmenį, kad sistemos veikimas būtų vientisesnis ir labiau kontroliuojamas.

    Pagal planuojamą grafiką, įstatymo pakeitimų projektas Vyriausybėje galėtų būti svarstomas antrąjį šių metų ketvirtį. Galutinės nuostatos priklausys nuo derinimo su institucijomis ir rinkos dalyviais, tačiau kryptis aiški: mažiau landų, daugiau atsakomybės ir stabilesnė atsargų sistema.

  • Čekija derasi dėl 2 mlrd. kub. m dujų iš Azerbaidžano: kada prasidėtų tiekimas ir kokia kaina

    Čekija derasi dėl 2 mlrd. kub. m dujų iš Azerbaidžano: kada prasidėtų tiekimas ir kokia kaina

    Planas – tiekimas nuo 2028–2029

    Čekija planuoja kasmet pirkti apie 2 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų iš Azerbaidžano. Apie tai vizito Azerbaidžane metu pranešė šalies pramonės ir prekybos ministras Karel Havlíček, o pirmosios dujų siuntos galėtų pasiekti Čekiją 2028–2029 metais.

    Toks kiekis sudarytų reikšmingą dalį Čekijos poreikio. Šalies Energetikos reguliavimo tarnybos duomenimis, pernai dujų suvartojimas Čekijoje augo 6,5 proc. ir siekė apie 7,2 mlrd. kubinių metrų.

    Kaina ir sutarties trukmė

    Ministro teigimu, metinė sandorio vertė galėtų siekti maždaug 800 mln. eurų, tačiau suma priklausytų nuo sutarties trukmės ir sąlygų. Pasak jo, geresnė kaina realistiškesnė tuomet, kai pirkėjas įsipareigoja ilgesniam laikotarpiui.

    „Jei Čekija nori geros kainos, reikia planuoti 10–15 metų sutartį“, – sakė Karel Havlíček.

    Čekijos atstovai taip pat akcentuoja, kad Europos Sąjungoje jau yra dešimt valstybių, kurios perka dujas iš Azerbaidžano, o Čekija siektų tapti dar viena tokio tiekimo gavėja. Tai atitiktų bendrą ES kryptį diversifikuoti importą ir mažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo.

    Energetinis kontekstas ir Azerbaidžano galimybės

    Čekija pabrėžia, kad su Azerbaidžanu bendradarbiauja ir kituose energijos segmentuose. Ministro teigimu, šalis jau importuoja naftą iš Azerbaidžano, o reikšminga dalis Čekijoje suvartojamos naftos atkeliauja būtent iš šios krypties.

    Azerbaidžano energetikos ministerijos skelbiamais duomenimis, pernai šalis išgavo apie 51,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Eksportas siekė apie 25,2 mlrd. kubinių metrų, iš kurių 12,8 mlrd. kubinių metrų buvo nukreipta į Europą.

    Šie skaičiai rodo, kad Europa išlieka didžiausia užsienio Azerbaidžano dujų rinka, o tiekimas vyksta ir į Turkiją bei kaimynines šalis. Čekijos planuojamas pirkimas reikštų papildomą ilgalaikį įsipareigojimą, kuriam, be politinių susitarimų, prireiktų ir aiškių logistikos bei tranzito sprendimų.

  • Europa raginama tapti pirmuoju elektrožemynu: iki 2040 metų elektrą didinti iki 50 proc.

    Europa raginama tapti pirmuoju elektrožemynu: iki 2040 metų elektrą didinti iki 50 proc.

    Didžiųjų Europos investuotojų, bendrovių ir sparčiai augančių startuolių koalicija paragino ES lyderius iškelti aiškų tikslą: iki 2040 metais elektra turėtų sudaryti bent 50 proc. galutinio energijos vartojimo. Iniciatyvos autoriai tai vadina siekiu paversti Europą pirmuoju elektrožemynu, kuriame daugiau ekonomikos veiklų remiasi vietoje pagaminama švaria elektra.

    Atvirą laišką politikams koordinavo „Norrsken“ organizacijų grupė, o tarp jį palaikančių vardų minima Corporate Leaders Group Europe ir tokios bendrovės kaip „H&M“, „Oatly“ bei „Einride“. Pasirašiusieji teigia, kad pagrindinis tikslas yra mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir apsisaugoti nuo staigių kainų šuolių.

    Energetikos šokai verčia skubėti

    Iniciatyvos šalininkai argumentuoja, kad nuo 2022 metų Europa patyrė kelis iš eilės energijos kainų sukrėtimus, kuriuos kurstė geopolitinė įtampa ir tiekimo grandinių trikdžiai. Kiekvienas toks šokas greitai persiduoda į pramonės sąnaudas, vartotojų sąskaitas, infliaciją ir palūkanų normų lūkesčius.

    Laiške pabrėžiama, kad didelė dalis Europos energijos sistemos vis dar priklauso nuo importuojamų išteklių, todėl regionas išlieka pažeidžiamas. Pasirašiusieji siūlo sprendimą sieti su vietine elektros gamyba iš atsinaujinančių šaltinių, energijos kaupimu ir tinklų plėtra.

    Ką reikštų 50 proc. elektrifikacija

    Šiandien elektra sudaro maždaug ketvirtadalį galutinio energijos vartojimo, todėl 50 proc. riba reikštų spartų šuolį per penkiolika metų. Praktikoje tai apimtų transporto elektrifikaciją, šilumos siurblių ir elektrinių katilų plėtrą pastatuose, taip pat pramonės procesų elektrinimą ten, kur tai įmanoma.

    Koalicija teigia, kad technologiškai didelė dalis ekonomikos jau dabar gali būti elektrifikuota, o didžiausi stabdžiai dažniau yra ne technologiniai, o politiniai ir reguliaciniai. Tarp dažniausių problemų įvardijami ilgi leidimų derinimo terminai, skirtingos taisyklės valstybėse ir nepakankamas investicijų tempas į perdavimo bei skirstymo tinklus.

    „Kiekviena krizė primena neveikimo kainą, ir ji tik didėja“, – sakė vienas iniciatyvos atstovų, kalbėdamas apie priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių.

    Kodėl tema aštrėja dabar

    Pasirašiusieji pabrėžia, kad keitėsi ekonomika: daugelyje rinkų nauji saulės ir vėjo projektai tapo konkurencingi be iškastinio kuro, o kai kuriais atvejais ir pigesni už tradicinius sprendimus. Tai leidžia teigti, kad perėjimas prie švarios elektros vis dažniau yra ne vien klimato politika, bet ir sąnaudų mažinimo bei saugumo klausimas.

    Dar vienas akcentas yra konkurencingumas. Augant duomenų centrų, debesijos ir DI sprendimų poreikiui, elektros kaina ir prieinamumas tampa lemiamu veiksniu, kur bus kuriami nauji pajėgumai ir investicijos. Jei elektra Europoje išliks brangesnė nei pagrindinių konkurentų rinkose, tai gali tapti ilgalaikiu pramonės ir inovacijų stabdžiu.

    Politikos sprendimai gali nulemti tempą

    Koalicija ragina ES nustatyti vieną aiškų orientyrą, kuris suteiktų daugiau prognozuojamumo investuotojams ir pramonei. Tikslas, jų teigimu, turėtų eiti kartu su greitesnėmis leidimų procedūromis, tinklų modernizacija, tarpvalstybinių jungčių stiprinimu ir energijos kaupimo sprendimų diegimu.

    Tuo pat metu pripažįstama, kad kai kuriuose regionuose atsinaujinančios energetikos projektai susiduria su saugumo, planavimo ir visuomenės priimtinumo klausimais. Tai reiškia, kad 2040 metų 50 proc. elektrifikacijos tikslas priklausys ne tik nuo investicijų, bet ir nuo politinės valios suderinti energetikos, pramonės ir saugumo prioritetus.

  • „TotalEnergies“ įjungė maksimalų režimą: Prancūzija ruošiasi degalų šokui Europoje

    „TotalEnergies“ įjungė maksimalų režimą: Prancūzija ruošiasi degalų šokui Europoje

    Energetikos grupė „TotalEnergies“ pranešė padidinusi gamybą Gonfrivilio naftos perdirbimo gamykloje iki maksimalaus pajėgumo, siekdama stabilizuoti degalų tiekimą Prancūzijos rinkai. Bendrovės teigimu, prioritetas dabar yra dyzelinas ir aviacinis kuras, nes jų paklausa išlieka itin jautri tiekimo sutrikimams.

    Įmonė šį sprendimą sieja su išaugusia rizika pasaulinėse energijos tiekimo grandinėse. Kai dalis jūrinių maršrutų tampa sunkiai prognozuojami, o pristatymo laikai ilgėja, vietinė perdirbimo apimtis tampa svarbiu instrumentu siekiant sumažinti staigių kainų šuolių tikimybę.

    Kas vyksta su tiekimo maršrutais?

    „TotalEnergies“ nurodo, kad pagrindinis iššūkis yra geopolitinių įtampų poveikis naftos ir naftos produktų transportui, kai rinkos ypač jautriai reaguoja į bet kokias naujienas apie laivybos trikdžius. Bendrovė akcentuoja, kad tokiose situacijose rafinavimo pajėgumai šalies viduje padeda greičiau prisitaikyti prie paklausos pokyčių.

    Pagal įmonės pateikiamą informaciją, Gonfrivilio kompleksas netoli Havro yra vienas svarbiausių infrastruktūros objektų, per dieną perdirbantis apie 250 000 barelių naftos. Toks mastas leidžia reikšmingai prisidėti prie nacionalinių atsargų formavimo ir sumažinti priklausomybę nuo importuojamų perdirbtų produktų.

    Kodėl akcentuojamas dyzelinas ir aviacinis kuras?

    Rinkos analitikai atkreipia dėmesį, kad vidutiniai distiliatai, pirmiausia dyzelinas ir reaktyvinis kuras, yra kritiškai svarbūs logistikai ir aviacijai, todėl jų trūkumas greitai persiduoda į kainas. Dėl to rafinavimo gamyklos dažnai optimizuoja procesus taip, kad pagamintų daugiau būtent šių produktų, kai rizika tarptautinei tiekimo grandinei išauga.

    Didinant gamybą iki ribos, svarbus tampa ir technologinis valdymas: nuo distiliavimo kolonų darbo režimų iki katalizinio krekingo įrenginių apkrovų. Bendrovė pabrėžia, kad tikslas yra ne vien apimtis, bet ir stabilumas, kad rinkoje susidarytų pakankama atsarga, amortizuojanti galimus išorinius sukrėtimus.

    Saugumas ir aplinkosauga išlieka prioritetas

    „TotalEnergies“ teigia, kad net ir dirbant maksimaliu režimu esminiai prioritetai išlieka darbuotojų sauga ir aplinkosauginiai reikalavimai. Tokiais laikotarpiais gamyklos veiklą atidžiau stebi ir reguliuotojai, vertinantys, ar neviršijamos leidimuose numatytos ribos.

    Energetikos rinkoms išliekant nepastovioms, Prancūzijos sprendimas remtis vietiniais rafinavimo pajėgumais tampa dalimi platesnės strategijos, kurią Europoje vis dažniau diktuoja ne tik kainos, bet ir tiekimo patikimumas. Ekspertai pabrėžia, kad tokie žingsniai gali sumažinti staigių degalų kainų šuolių riziką, tačiau ilgalaikė priklausomybė nuo naftos rinkos išlieka struktūrinis iššūkis visam regionui.