CP v2

Tag: Energetinis saugumas

  • Slovakija derasi dėl 10 metų dujų tiekimo su Azerbaidžanu: kaip dujos pasiektų Vidurio Europą?

    Slovakija derasi dėl 10 metų dujų tiekimo su Azerbaidžanu: kaip dujos pasiektų Vidurio Europą?

    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWSPRO
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWSPRO

    Search

    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
    HomeOil & GasSlovakia seeks decade-long gas supply deal with Azerbaijan

    Slovakia seeks decade-long gas supply deal with Azerbaijan

    Bálint Szalai

    By Bálint Szalai

    Slovakia

    Slovakia aims to secure a long-term natural gas supply contract with Azerbaijan for a minimum of ten years, Slovakian Deputy Prime Minister Tomas Taraba announced. The initiative aligns with European Union regulations that mandate a phased termination of Russian natural gas imports. Taraba noted that Slovakai views Baku as a highly reliable partner, particularly after Azerbaijan provided vital supply assistance during a recent transit crisis in Ukraine.

    Martin Huska, CEO of Slovakian state energy firm SPP, confirmed in March that early-stage negotiations continue with the State Oil Company of the Azerbaijani Republic (SOCAR), according to Trend Azerbaijani news agency. SPP previously executed a short-term pilot contract with SOCAR, which successfully initiated gas deliveries in December 2024.

    Azerbaijan currently exports gas to 16 nations, including 13 European destinations such as: Bulgaria, Romania, Hungary, Serbia, Slovenia, Croatia, Slovakia, North Macedonia, Azerbaijan has contracts to supply gas to 16 countries, 13 of them in Europe, namely Italy, Greece, Bulgaria, Romania, Hungary, Serbia, Slovenia, Croatia, Slovakia, North Macedonia, Germany, Ukraine and Austria. Serbia and Azerbaijan have also recently signed an agreement to construct a large gas-fired power plant near Niš.

    Azerbaijani President Ilham Aliyev previously affirmed Baku’s readiness to sustain deliveries to Central Europe. Total annual export volumes from Azerbaijan to its partners are projected to scale up to 15 terawatt-hours, which equals approximately 1.5 billion cubic metres, according to Interfax.

    “We are discussing the conclusion of a long-term contract with Azerbaijan, for at least 10 years,” said Tomas Taraba to Report.az. “Slovakia wants to diversify its energy supplies, and Azerbaijan is a very reliable partner for us. The only question is how to deliver energy resources to Central Europe. So it is not about whether we want to receive your energy resources, but how to get them delivered to Central Europe. We are currently discussing which pipelines can be used and in what volumes.”

    Previous article

    Hungarian Gas Storage advances hydrogen initiative
    Next article

    Slovenia introduces a new electricity sharing system for prosumers
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
  • Vengrija atidaro degalų atsargas: į rinką leis 575 mln. litrų benzino ir dyzelino už ribotas kainas

    Vengrija atidaro degalų atsargas: į rinką leis 575 mln. litrų benzino ir dyzelino už ribotas kainas

    Kas nuspręsta ir kodėl

    Vengrijos ekonomikos ir energetikos ministras István Kapitány nurodė atlaisvinti dalį šalies strateginių degalų atsargų. Sprendimas paskelbtas Vengrijos oficialiajame leidinyje ir siejamas su tarptautinės rinkos situacija, kuri, institucijų vertinimu, gali sutrikdyti tiekimą šalies viduje.

    Pagal įsakymą į vidaus rinką bus išleidžiama 150 mln. litrų 95 oktaninio benzino ir 425 mln. litrų dyzelino. Iš viso tai sudaro 575 mln. litrų degalų, kurie turi padėti stabilizuoti tiekimą ir sumažinti riziką, kad degalinėse pradės trūkti produktų.

    Kainų lubos ir pardavimo tvarka

    Įsakyme numatyta, kad atlaisvintos atsargos gali būti parduodamos tik taikant oficialiai nustatytas kainų lubas. Tokia sąlyga pasirinkta tam, kad degalai realiai pasiektų vietos vartotojus, o ne būtų panaudoti spekuliatyviai ar iškraipant rinką, kai didėja regioniniai kainų svyravimai.

    Nustatytos grynosios kainos prieš mokesčius siekia apie 0,75 euro už litrą benzino ir apie 0,83 euro už litrą dyzelino. Šie dydžiai taikomi kaip orientyras pardavimui iš strateginių rezervų, o galutinę kainą vartotojams įprastai lemia mokesčių dalis ir mažmeninės prekybos kaštai.

    Kas galės įsigyti ir kokie terminai

    Degalų įsigijimas numatytas per Vengrijos angliavandenilių atsargų kaupimo asociacijos narius, kurie turi teisę pasinaudoti atlaisvinamomis apimtimis iki 2026 metų birželio 30 dienos. Degalai bus skiriami Vengrijos mažmeninės prekybos tinklui ir galutiniams vartotojams šalies viduje.

    Kartu įpareigota nedelsiant pradėti strateginių atsargų atkūrimą, kad laikinas sumažinimas netaptų ilgalaikiu pažeidžiamumu. Galutinis terminas sugrąžinti atsargas iki pilnos apimties numatytas 2027 metų birželio 30 dieną, o pajamos iš dabartinio pardavimo turi būti naudojamos būsimam atsargų atpirkimui.

    Ką signalizuoja toks žingsnis

    Strateginių atsargų atlaisvinimas paprastai yra ne kasdienė priemonė, kurią valstybės taiko tada, kai tiekimo grandinėje atsiranda papildomų rizikų arba kai norima greitai sumažinti vidinį spaudimą rinkai. Tokie sprendimai dažnai siunčia žinutę tiekėjams ir prekybininkams, kad valstybė pasirengusi įsikišti, jei sutriktų tiekimas.

    Vis dėlto ilgesnėje perspektyvoje svarbiausia lieka atsargų atkūrimo disciplina ir aiški tvarka, kaip bus užtikrinamas strateginis saugumas, jei tarptautinės naftos produktų rinkos įtampa užsitęstų. Vengrijos sprendimas rodo, kad energetinio saugumo klausimas regione išlieka prioritetas, o kainų lubos tampa vienu iš įrankių vidaus rinkai apsaugoti.

  • „Ukrhydroenergo“ turi naują vadovą: Bogdanas Sukhetskyi imasi pajėgumų atkūrimo ir modernizacijos

    Ukrainos hidroenergetikos bendrovė „Ukrhydroenergo“ paskyrė Bogdaną Sukhetskyi generaliniu direktoriumi. Įmonė nurodė, kad vadovas atrinktas atviro konkurso būdu, o iki paskyrimo jis beveik metus ėjo laikinojo vadovo pareigas.

    B. Sukhetskyi „Ukrhydroenergo“ dirba nuo 2010 metų ir pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skyrė komercinei veiklai. Prieš tapdamas vadovu jis ėjo generalinio direktoriaus pavaduotojo komercijai pareigas, o nuo 2025 metų gegužės iki 2026 metų gegužės vadovavo įmonei laikinai.

    Naujasis vadovas įvardijo prioritetus

    Pasak bendrovės, svarbiausi darbai bus užtikrinti stabilų kasdienį veiklos tęstinumą ir atkurti per karą pažeistus gamybos pajėgumus. Kartu numatoma spartinti hidroelektrinių modernizavimą, pritaikant jį dabartiniams energetinio saugumo ir sistemos atsparumo reikalavimams.

    Į prioritetų sąrašą taip pat įtrauktas objektų fizinės ir inžinerinės apsaugos stiprinimas. Tokie sprendimai aktualūs visam Ukrainos energetikos sektoriui, kuris nuo plataus masto karo pradžios periodiškai patiria atakas, keliančias riziką gamybai, tinklų stabilumui ir vartotojų aprūpinimui.

    Akcentas – darbas karo sąlygomis

    „Mums buvo svarbu pasirinkti lyderį, galintį dirbti karo sąlygomis ir kartu įgyvendinti modernizacijos programą“, – sakė „Ukrhydroenergo“ stebėtojų tarybos pirmininkas Valentynas Gvozdyi.

    „Tikimės, kad naujasis generalinis direktorius didins veiklos efektyvumą ir diegs technologinius sprendimus, reikalingus atkurti daugiau nei per 260 atakų apgadintus objektus“, – pridūrė jis.

    Ką tai reiškia energetikai?

    „Ukrhydroenergo“ vaidmuo Ukrainos energetikos sistemoje ypač svarbus balansavimui, nes hidroelektrinės gali lanksčiau reaguoti į vartojimo ir gamybos svyravimus. Todėl gamybos pajėgumų atkūrimas ir modernizacija turi tiesioginę įtaką sistemos patikimumui bei galimybėms greičiau stabilizuoti tiekimą po sutrikimų.

    Ekspertiniu požiūriu, tokiose bendrovėse vadovo darbotvarkė paprastai apima ir praktinius sprendimus, susijusius su tiekimo grandinėmis, įrangos remontu, darbuotojų sauga bei projektų finansavimo planavimu. Naujajam vadovui teks derinti skubius remonto darbus su ilgesnio laikotarpio investicijomis, kurios didina atsparumą ir mažina pažeidžiamumą ateityje.

  • Europa 2026 metais rekordiniu tempu perka rusiškas SGD: priklausomybė nuo JAV tik auga

    Europa 2026 metais rekordiniu tempu perka rusiškas SGD: priklausomybė nuo JAV tik auga

    Europa 2026 metais dar labiau atsiremia į suskystintų gamtinių dujų importą, o didžiausia importo dalis tenka JAV. Institute for Energy Economics and Financial Analysis (IEEFA) analizė prognozuoja, kad 2026 metais JAV gali patiekti apie du trečdalius viso Europos SGD importo.

    IEEFA Europos SGD ir ES dujų srautų stebėsenos duomenys rodo, kad 2021–2025 metais JAV SGD importas į Europą išaugo daugiau nei tris kartus. Tai siejama su pastangomis mažinti priklausomybę nuo rusiškų vamzdynais tiekiamų dujų po Rusijos karo prieš Ukrainą.

    Brangios SGD ir nauji pažeidžiamumai

    IEEFA vertinimu, dėl tiekimo trikdžių ir geopolitinių rizikų Artimuosiuose Rytuose Europa trumpuoju laikotarpiu gali būti priversta dar labiau remtis SGD. Institutas prognozuoja, kad JAV 2026 metais gali aplenkti Norvegiją ir tapti didžiausiu Europos bei ES dujų tiekėju.

    Kartu pabrėžiama, kad JAV SGD Europos pirkėjams vidutiniškai yra brangiausias pasirinkimas, nes galutinę kainą lemia ne tik dujų kaina, bet ir suskystinimo, transportavimo bei išdujinimo kaštai. Dėl to, net diversifikavus tiekėjus, kainų svyravimų rizika ir spaudimas vartotojams bei pramonei išlieka.

    „Europos perėjimas nuo vamzdynais tiekiamų dujų prie SGD turėjo suteikti tiekimo saugumą ir diversifikaciją. Tačiau tiekimo sutrikimai dėl karo Artimuosiuose Rytuose ir per didelė priklausomybė nuo JAV SGD rodo, kad planas nepasiteisino abiem aspektais“, – sakė IEEFA vyriausioji Europos energetikos analitikė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    „SGD tapo Europos energetinio saugumo strategijos Achilo kulnu, palikdama žemyną pažeidžiamą dėl aukštų dujų kainų ir naujų tiekimo sutrikimų formų“, – sakė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    Paklausos mažinimas ir terminalų dilema

    Energetikos krizė paskatino ES stiprinti paklausos mažinimo kryptį, daugiau dėmesio skiriant energijos efektyvumui, atsinaujinančiai energetikai ir šilumos siurblių diegimui. IEEFA prognozuoja, kad Europos dujų vartojimas gali ir toliau mažėti, o 2025–2030 metais susitraukti apie 14 proc.

    Pagal šią projekciją SGD paklausa per tą patį laikotarpį galėtų mažėti apie 23 proc. Tačiau tuo pat metu dalis šalių vis dar planuoja naujus SGD terminalus, todėl kyla rizika, kad infrastruktūra bus naudojama nepakankamai ir taps finansiškai neefektyvi.

    IEEFA vertinimu, iki 2030 metų Europos SGD importo pajėgumai gali viršyti bendrą dujų paklausą ir būti maždaug tris kartus didesni už prognozuojamą SGD paklausą. Tai sustiprina diskusijas, ar investicijos į naujus terminalus dera su ilgalaike dekarbonizacijos kryptimi ir vartojimo mažėjimo scenarijais.

    Rusiškų SGD importas muša rekordus

    Nors ES yra deklaravusi tikslą palaipsniui atsisakyti rusiškų dujų, Rusija išlieka viena didžiausių SGD tiekėjų bendrijai. IEEFA skaičiavimu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį rusiškų SGD importas į ES, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo 16 proc. ir pasiekė ketvirtinį rekordą.

    Augimą labiausiai skatino pristatymai į Prancūziją, Ispaniją ir Belgiją. Tai rodo, kad vamzdyninių dujų sumažėjimas nebūtinai reiškia greitą rusiškų energijos išteklių išstūmimą iš rinkos, nes SGD srautai gali prisitaikyti prie naujų maršrutų ir paklausos.

    2025 metais ES šalys už rusiškas vamzdynais tiekiamas dujas sumokėjo 5,9 milijardo eurų, o už rusiškas SGD – 6,7 milijardo eurų. Šie skaičiai pabrėžia, kad finansiniai ryšiai per energijos importą išlieka reikšmingi net ir griežtėjant politinei retorikai.

    „Karas Artimuosiuose Rytuose padidino Europos priklausomybę nuo dviejų didžiausių SGD tiekėjų – JAV ir Rusijos. 2026 metų energetikos krizė parodo, kad kol Europos šalys renkasi remtis dujomis, jos privalo priimti ir su tuo susijusias geopolitines rizikas“, – sakė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    IEEFA akcentuoja, kad Europa negali pilnai kontroliuoti išorinių SGD tiekimo sutrikimų, tačiau gali mažinti pažeidžiamumą vidaus priemonėmis. Tarp jų išskiriamas spartesnis atsinaujinančių išteklių diegimas, energijos taupymo programos ir šildymo elektrifikacija, mažinanti dujų poreikį.

  • NATO įvardijo atsinaujinančią energiją kaip saugumo ramstį: ką tai reiškia Europai ir Lietuvai

    NATO įvardijo atsinaujinančią energiją kaip saugumo ramstį: ką tai reiškia Europai ir Lietuvai

    NATO vis atviriau remia atsinaujinančius energijos šaltinius ir kitus ne iškastinius sprendimus kaip svarbią energetinio saugumo dalį. Aljansas akcentuoja, kad diversifikuojant energijos šaltinius ir tiekimo kelius didėja karinis pasirengimas, atsparumas ir mažėja priklausomybė nuo importo.

    Šį požiūrį sustiprina NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro Vilniuje parengti tyrimai, kuriuose siūloma sparčiau diegti atsinaujinančią energiją karinėse infrastruktūrose. Centras pabrėžia, kad jo analizės nėra oficiali NATO politika, tačiau NATO atstovai viešai patvirtina, jog alternatyvūs energijos sprendimai įgauna vis didesnę reikšmę.

    Kas keičiasi karinėse bazėse

    Didelė dalis karinių stovyklų ir bazių iki šiol remiasi dyzeliniais generatoriais, kurie laikomi patikimais, bet sukuria brangias ir pažeidžiamas logistikos grandines. Kuo daugiau kuro reikia pristatyti į objektus, tuo didesnė tiekimo sutrikimų ir karinių rizikų tikimybė, ypač krizių ar konflikto metu.

    NATO ekspertai nurodo, kad stovyklų elektrifikavimas, vietinė generacija ir alternatyvūs degalai gali sumažinti importuojamo kuro poreikį. Modeliavimai, apie kuriuos skelbta tyrimuose, sieja „žalesnį“ scenarijų su maždaug 20 proc. didesniu energijos efektyvumu ir apie 35 proc. didesne energijos autonomija.

    Energetinis saugumas karo fone

    Pastarųjų metų geopolitiniai sukrėtimai parodė, kaip greitai iškastinio kuro tiekimas gali tapti spaudimo priemone, o importo priklausomybė virsta strateginiu pažeidžiamumu. Europai, turinčiai ribotus naftos ir dujų išteklius, tiekimo krizių rizika yra ypač aktuali, todėl atsinaujinanti energija vis dažniau vertinama ne tik kaip klimato, bet ir kaip saugumo priemonė.

    NATO diskusijose pabrėžiama, kad svarbu derinti civilinį, privatų ir karinį planavimą, kad kritinė infrastruktūra būtų pasiruošusi sutrikimams. Tuo pat metu matyti ir politinių įtampų: dalis Jungtinių Valstijų politikų skeptiškai vertina klimato darbotvarkę, nors energetinė nepriklausomybė kariniame kontekste vis labiau įvardijama kaip pragmatiškas tikslas.

    Alternatyvūs degalai ir praktiniai bandymai

    Karinėje aviacijoje vienas didžiausių iššūkių išlieka reaktyvinių degalų užtikrinimas, o krizės metu klausimas tampa ne tik kainos, bet ir prieinamumo. Kai kurios šalys jau testuoja tvaresnius sprendimus: Norvegija yra pranešusi apie sintetinių tvarių aviacinių degalų naudojimą F-35 naikintuvams, o Prancūzija panašius degalus naudojo sraigtasparnio skrydžiui.

    Tačiau net ir plečiant alternatyvas, NATO realybė tokia, kad iškastinis kuras dar ilgai išliks reikšmingas, todėl tikslas dažniau formuluojamas kaip mišrus modelis. Vietinė generacija, energijos saugyklos, efektyvesnės sistemos ir alternatyvūs degalai vertinami kaip būdas sumažinti pažeidžiamumą, o ne staigus visiškas atsisakymas.

    „Diversifikuodami energijos šaltinius ir maršrutus, nuo kurių priklauso Aljansas, didiname operacinį pasirengimą ir atsparumą bei mažiname priklausomybes“, – sakė NATO atstovas.

    Lietuvai ši kryptis turi papildomą reikšmę dėl čia veikiančio NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro ir regiono jautrumo tiekimo sutrikimams. Praktinis dėmesys gali reikšti daugiau investicijų į bazių atsparumą, vietinę generaciją, energijos kaupimą ir tiekimo grandinių planavimą, kad energetinis saugumas būtų vertinamas kaip neatskiriama gynybos dalis.

  • Vokietija ieško naftos alternatyvų: svarstomos tiekimo iš Lenkijos galimybės į Švedto rafineriją

    Vokietija ieško naftos alternatyvų: svarstomos tiekimo iš Lenkijos galimybės į Švedto rafineriją

    Vokietija derasi su Lenkija dėl galimų naftos tiekimų į Švedto (Schwedt) rafineriją, kuri yra viena svarbiausių degalų tiekėjų Berlynui ir Brandenburgo žemei. Šių pokalbių poreikis išryškėjo po to, kai nutrūko anksčiau naudotas žaliavos maršrutas, o Berlynas intensyviau ieško alternatyvių logistikos grandinių.

    Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministrė Katharina Reiche viešai patvirtino, kad su Varšuva aptariami galimi tiekimai iš Lenkijos. Pasak jos, diskusijos vyksta konstruktyviai, o tikslas – užtikrinti stabilų rafinerijos darbą ir regiono aprūpinimą degalais.

    „Su Varšuvos vyriausybe kalbamės dėl galimų naftos tiekimų iš Lenkijos į Švedto rafineriją“, – sakė Katharina Reiche.

    Kas pasikeitė tiekimo grandinėje

    Švedto rafinerija pastaraisiais metais tapo jautriu energetinio saugumo klausimu, nes jos tiekimo schemos priklausė nuo geopolitinių sprendimų ir tranzito maršrutų. Vokietijai siekiant mažinti priklausomybę nuo rusiškos kilmės žaliavos, bet koks sutrikimas alternatyviuose kanaluose tampa kritiniu, ypač metropolinėms teritorijoms aplink Berlyną.

    Ministrės teigimu, rafinerijos pajėgumų panaudojimas šiuo metu išlieka aukštas dėl sukauptų rezervų, tačiau ilgalaikiam stabilumui reikia tvaresnių sprendimų. Todėl svarstomi keli keliai: tiekimo srautai per Lenkijos infrastruktūrą ir paraleliai stiprinami pajėgumai per Baltijos jūros uostus.

    Lenkijos kryptis ir Rostoko uostas

    Viena realiausių alternatyvų – naftos pristatymas per Lenkiją, pasitelkiant Gdansko uosto logistiką ir tolesnį transportavimą iki Vokietijos. Šis scenarijus reikalautų suderinti ne tik komercines sąlygas, bet ir techninius pajėgumus, grafikus bei atsargų valdymą, kad srautai būtų patikimi.

    Lygiagrečiai Vokietija bando didinti naftos transportavimo efektyvumą iš Rostoko uosto į Švedtą. Pranešama, kad Rostoke vyksta infrastruktūros plėtra, kad uostas galėtų aptarnauti didesnius tanklaivius ir taip padidinti importo lankstumą.

    Rafinerijos valdymo ir nuosavybės klausimas

    Švedto rafinerija išlieka politiškai jautri ir dėl nuosavybės struktūros. Po plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios Vokietija perėmė „Rosneft“ Vokietijos padalinio valdymą patikėjimo teise, tačiau ši įmonė išlaikė reikšmingus interesus keliuose šalies perdirbimo objektuose.

    Šis kontekstas dar labiau sustiprina Berlyno siekį diversifikuoti žaliavos tiekimą ir mažinti bet kokias rizikas, kurios gali kilti dėl tarptautinių sankcijų, teisinių ginčų ar politinių sprendimų. Vokietijos valdžia taip pat signalizuoja apie ketinimus pateikti atnaujintą rafinerijos veiklos koncepciją, kad įmonė išliktų ekonomiškai gyvybinga.

    Be tiekimo grandinės paieškų, Vokietija siekia išlaikyti socialinį stabilumą regione: paskelbta, kad iki metų pabaigos pratęsiamos užimtumo garantijos maždaug 1 200 rafinerijos darbuotojų. Tai laikoma svarbiu žingsniu mažinant neapibrėžtumą, kol bus rastas ilgalaikis sprendimas dėl žaliavos tiekimo ir rafinerijos ateities modelio.

  • Ar duomenų centrai bus maitinami Lenkijos atomu: kodėl dėl SMR teks aiškiai apsispręsti

    Duomenų centrų plėtra Europoje vis dažniau atsiremia į paprastą klausimą: iš kur bus paimta patikima elektra, kai skaitmeninių paslaugų paklausa šokteli. JAV jau matyti, kad dideli objektai kelia įtampą bendruomenėms ir tinklams, o panašios diskusijos artėja ir prie Lenkijos.

    Vienas iš ryškesnių signalų – JAV Meino valstijoje svarstytas ribojimas naujiems duomenų centrams, kuriems reikėtų daugiau nei 20 MW galios, kol būtų įvertintas poveikis elektros kainoms, tinklui, oro kokybei ir vandens vartojimui. Nors sprendimas vėliau buvo sustabdytas veto, pats precedentas parodė, kad didelės skaitmeninės investicijos be energetikos plano gali susidurti su politiniu pasipriešinimu.

    Didelė galia reiškia realią konkurenciją

    Duomenų centrai yra energijai imlūs ne tik dėl serverių darbo, bet ir dėl aušinimo, kuris kai kuriose rinkose didina ir vandens poreikį. Tyrimų bendrovė Mordor Intelligence skelbė, kad Šiaurės Amerikoje duomenų centrai 2025 metais sunaudojo beveik trilijoną litrų vandens, o tai papildomai didina spaudimą vietos infrastruktūrai.

    Lenkijoje problema kol kas labiau „ateities laiko“, tačiau investuotojai jau skaičiuoja šimtų megavatų, o kai kur ir gigavatų poreikius. Pavyzdžiu tapo planai Choczewo apylinkėse vystyti hiperskalės duomenų centrą, kuriam viešai minėtas maždaug 3,2 GW galios poreikis – tai prilygsta didelės energetikos infrastruktūros mastui.

    Ar atomą rinktis duomenų centrams?

    Kaip galimas sprendimas vis dažniau minimas branduolinis kuras – tiek didelės atominės elektrinės, tiek mažieji moduliniai reaktoriai (SMR). Lenkijos pirmasis didelės atominės elektrinės blokas planuojamas tik apie 2036 metus, tad trumpuoju laikotarpiu verslas ieško alternatyvų, o SMR idėja pateikiama kaip potencialiai greitesnė.

    Krokuvoje veikiančios teisės kontoros „KKG Legal“ partnerė Patrycja Wysocka akcentuoja, kad SMR gali tapti svarbūs, tačiau jų plėtra Europoje realistiškai siejama su 2030-ųjų pradžia ir priklausys nuo reguliavimo, pramonės pajėgumų bei finansavimo. Tai reiškia, kad ši technologija dar nėra masiškai „paruošta lentynoje“ dideliems skaitmeniniams projektams.

    „Branduolinė energetika, tiek didelės elektrinės, tiek būsimi SMR, pirmiausia turi užtikrinti Lenkijos namų ūkių ir pramonės poreikius“, – sakė Patrycja Wysocka.

    Jos vertinimu, esminis klausimas yra politinis: kiek brangi ir strategiškai svarbi branduolinė infrastruktūra turėtų būti skirta užsienio kapitalo duomenų centrams, jei tuo pat metu švari ir stabili elektra reikalinga vietos gamybai, elektrifikacijai ir gyventojams. Šis apsisprendimas turėtų būti padarytas prieš pasirašant dideles sutartis su pasauliniais skaitmeninių paslaugų žaidėjais.

    Investicijų banga jau formuojasi

    Vakarų Europoje ginčai dėl duomenų centrų energijos ir vandens poreikių tęsiasi jau ne vienerius metus, o dabar vis dažniau pasiekia ir politikos darbotvarkę. Kai kur dėmesį kelia ir skaitmeninės infrastruktūros priklausomybė nuo JAV technologijų bendrovių, todėl energetiniai klausimai susipina su ekonominio saugumo argumentais.

    Todėl Lenkijai, siekiančiai pritraukti hiperskalės projektus, kertinis uždavinys – suderinti investicijų patrauklumą su tinklo pajėgumais ir aiškiais prioritetais, kam pirmiausia skiriama stabili, mažai tarši elektra. Kitu atveju duomenų centrai gali tapti ne tik ekonomine galimybe, bet ir nauju konkurencijos dėl energijos frontu.

  • „Saudi Aramco“ įspėja: pasaulis neteko iki 1 mlrd. naftos barelių, rinkai atsitiesti prireiks laiko

    „Saudi Aramco“ įspėja: pasaulis neteko iki 1 mlrd. naftos barelių, rinkai atsitiesti prireiks laiko

    Kas nutiko rinkai?

    Saudo Arabijos naftos milžinė „Saudi Aramco“ paskelbė 2026 metų pirmojo ketvirčio rezultatus ir kartu pasiuntė aiškų signalą rinkai: dėl naujausių sukrėtimų pasaulinė tiekimo sistema patyrė didelį smūgį.

    Bendrovės vadovas Aminas Nasseris teigė, kad rinka buvo „netekusi apie 1 mlrd. naftos barelių“, o vien maršrutų atnaujinimas nebūtinai reiškia greitą normalizaciją.

    „Mūsų tikslas paprastas: užtikrinti energijos srautą net tada, kai sistema patiria didžiausią krūvį“, – sakė Aminas Nasseris.

    Rezultatai ir dividendai

    „Saudi Aramco“ pranešė, kad 2026 metų sausio–kovo mėnesiais uždirbo 126 mlrd. Saudo Arabijos rialų grynojo pelno, o tai atitiko maždaug 31 mlrd. eurų. Tai buvo geresnis rezultatas, nei prognozavo dalis analitikų.

    Bendrovė pabrėžė, kad pelną kilstelėjo aukštesnės naftos ir degalų kainos, o dividendų politika išliko nepakitusi. Energetikos rinkoje tai vertinama kaip bandymas išlaikyti investuotojų pasitikėjimą didelio neapibrėžtumo metu.

    Ormuzo sąsiauris ir tiekimo grandinės

    Nasseris akcentavo, kad atsigavimą apsunkina ne tik trumpalaikiai sutrikimai, bet ir ilgesnės tendencijos: menkesnės investicijos į gavybą bei infrastruktūrą ir istoriškai žemesnės atsargos. Pasak jo, net atnaujinus tiekimą sistema į įprastą ritmą gali grįžti lėtai.

    „Saudi Aramco“ taip pat nurodė, kad dalį rizikų pavyko suvaldyti nukreipiant srautus per Rytų–Vakarų vamzdyną, leidžiantį naftą gabenti iki Raudonosios jūros. Toks sprendimas ypač svarbus, kai kyla grėsmė transportui per Ormuzo sąsiaurį.

    Ormuzo sąsiauris laikomas vienu kritiškiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“, nes per jį keliauja reikšminga pasaulinės naftos dalis. Bet kokie ribojimai paprastai greitai persiduoda kainoms ir tiekimo užtikrinimui, ypač Azijos rinkose.

    Bendrovės vadovas perspėjo, kad net ir atslūgus įtampai grįžimas prie įprastų sąlygų gali užtrukti, o pilnesnė normalizacija, jo vertinimu, galėtų įvykti tik 2027 metais. Tokios prognozės rodo, kad rinkoje ir toliau gali išlikti didesni kainų svyravimai bei jautrumas geopolitinėms naujienoms.

  • Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija ieško būdų, kaip stabilizuoti dujų tiekimą po naujų sukrėtimų pasaulinėje energetikos rinkoje, ir vis dažniau žvalgosi į Libiją. Šią kryptį sustiprino Romos politikų vizitai į Tripolį ir Bengazį, kur aptartos galimybės didinti energijos prekybą su karo ir politinio susiskaldymo alinamu kaimynu per Viduržemio jūrą.

    Dėmesio centre atsidūrė „Greenstream“ – povandeninis dujotiekis, jungiantis Vakarų Libiją su Italijos terminalu Geloje, Sicilijoje. Jo teorinis pralaidumas siekia iki 11 mlrd. kubinių metrų per metus, tačiau pastaraisiais metais srautai sumenko ir, kaip nurodoma viešuose vertinimuose, dujotiekis dirba tik maža dalimi savo pajėgumo.

    Italijos pusėje argumentas paprastas: tiesioginis maršrutas reiškia mažiau tranzito rizikų, o dujos ir toliau sudaro didelę šalies energijos balanso dalį. Tuo pat metu Europos pastangos diversifikuoti tiekimą ir riboti kainų šuolius verčia ieškoti šaltinių, kurie galėtų papildyti importą iš kitų partnerių.

    Kas riboja greitą didinimą?

    Pagrindinė kliūtis – Libijos vidaus situacija ir energetikos sektoriaus pajėgumai. Nuo 2011 metų šalis patiria politinį susiskaldymą, ginkluotų grupuočių įtaką ir infrastruktūros pažeidžiamumą, todėl investicijos ir ilgalaikiai planai dažnai stringa, o gamybos ir eksporto režimai tampa nepastovūs.

    Kita problema – augantis Libijos vidaus vartojimas, dėl kurio eksportui lieka mažiau dujų. Praktikoje „Greenstream“ paprastai transportuoja tai, kas lieka po vietos poreikių, todėl net ir esant techninėms galimybėms, eksportą riboja šalies elektros gamybos ir pramonės priklausomybė nuo dujų.

    Vertinant gamybos bazę, tarptautiniai energetikos duomenys rodo, kad Libijos dujų gavyba yra gerokai mažesnė už šalies potencialą. Nors atsargos laikomos vienomis didesnių Afrikoje, norint pasiekti reikšmingą ir patikimą eksporto augimą, paprastai reikia kelerių metų investicijų, gręžinių plėtros, apdorojimo įrangos ir saugumo garantijų.

    „Eni“ vaidmuo ir modernizavimo planai

    „Greenstream“ eksploatavimas siejamas su „Eni“ ir Libijos nacionalinės naftos bendrovės bendradarbiavimu. Italijos bendrovė pastaraisiais metais skelbė apie projektus, kurie turėtų pagerinti infrastruktūros efektyvumą ir sumažinti dujų deginimą fakeluose, kai dujos sudeginamos vietoje dėl technologinių ar tinklo apribojimų.

    „Turime tai, kas su Italija sujungta tiesiogiai, be tarpininkų, galinčių sukelti problemų“, – sakė Italijos politikas Claudio Borghi.

    Vis dėlto net ir optimistiškai vertinami atnaujinimai nebūtinai reikš greitą proveržį. Kritiškesni vertinimai pabrėžia, kad tvariam augimui reikia laiko, o dalis papildomos gamybos gali būti „sugerta“ Libijos vidaus rinkos, jei lygiagrečiai nebus sprendžiami energijos vartojimo ir elektros gamybos efektyvumo klausimai.

    Europa tarp tiekimo saugumo ir klimato taisyklių

    Libijos dujų tema ryškėja platesniame Europos energetinio saugumo kontekste, kai po pastarųjų geopolitinių sukrėtimų šalys siekia mažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio ir kartu neperžengti klimato įsipareigojimų. Dujų importas vis dažniau vertinamas per metano emisijų prizmę, nes metanas laikomas itin stipria šiltnamio efektą sukeliančia duja.

    Europos Komisijoje tuo pat metu svarstomos lankstesnės gairės metano reguliavimui kritiniais tiekimo saugumo atvejais, kas rodo augančią įtampą tarp rinkos stabilumo ir griežtesnės aplinkosaugos politikos įgyvendinimo. Energetikos bendrovės perspėja apie tiekimo rizikas, o politikai ieško sprendimų, kurie sumažintų kainų šuolių tikimybę.

    Italijai artimiausi mėnesiai bus pragmatiškų sprendimų laikotarpis: net jei „Greenstream“ srautai galėtų padidėti, tai greičiausiai būtų palaipsnis, nuo saugumo ir investicijų tempo priklausantis procesas. Todėl Roma lygiagrečiai aktyviai tariasi ir su kitais partneriais, o Libija išlieka viliojanti, bet rizikinga alternatyva.

  • JAV spaudimas keičia ES metano taisykles: Briuselis svarsto švelninti kontrolę dėl energetikos

    JAV spaudimas keičia ES metano taisykles: Briuselis svarsto švelninti kontrolę dėl energetikos

    Europos Komisija rengia gaires, kurios galėtų praktiškai sušvelninti ES metano reglamento vykdymą, motyvuojant energetinio saugumo rizikomis. Dokumentų projektuose numatoma daugiau lankstumo valstybėms narėms taikant baudas ir išimtis, jei kiltų energijos tiekimo sutrikimų grėsmė.

    Metanas laikomas vienu didžiausių vadinamųjų superteršalų, nes, mokslininkų vertinimu, jis per trumpą laiką atmosferoje sulaiko gerokai daugiau šilumos nei anglies dioksidas. Kadangi metanas ore išsilaiko apie dešimtmetį, jo emisijų mažinimas dažnai įvardijamas kaip vienas greičiausių būdų lėtinti atšilimą artimiausiais metais.

    Kas numatyta ES metano reglamente

    ES metano reglamentas orientuotas į naftos ir dujų sektorių, kuriame emisijas palyginti lengva mažinti techninėmis priemonėmis. Pagrindiniai reikalavimai apima nuotėkių aptikimą ir greitą taisymą, taip pat ribojimus metano išleidimui į atmosferą ir neavarinį dujų deginimą fakeluose.

    Ypatingai jautri dalis susijusi su importu: nuo 2027 metų į ES importuojamai naftai ir dujoms turėtų būti taikomi panašūs metano standartai, kaip ir bloke veikiančioms bendrovėms. Tai reikštų, kad tiekėjai už ES ribų, siekdami išlaikyti prieigą prie rinkos, turėtų įdiegti matavimo, ataskaitų ir nuotėkių mažinimo praktiką.

    Kodėl svarstoma švelninti vykdymą

    Komisijos svarstomos gairės, kaip taikyti baudas ir užtikrinti laikymąsi, galėtų suteikti šalims daugiau diskrecijos neatidėliotinų energetinių rizikų atveju. Pagal aptariamus principus, kai kurios sankcijos galėtų būti atidedamos ar netaikomos, jei valdžios institucijos konstatuotų didesnę tiekimo krizės tikimybę.

    Kritikai įspėja, kad per platus išimčių taikymas susilpnintų reglamento poveikį ir sukurtų nelygias konkurencijos sąlygas rinkos dalyviams, kurie jau investavo į nuotėkių mažinimą. Kita vertus, dalis valstybių ir pramonės atstovų akcentuoja, kad griežtas ir greitas įgyvendinimas gali kelti rizikų dujų tiekimui ir kainoms, ypač jei sutaptų su geopolitiniais sukrėtimais.

    JAV vaidmuo ir platesnis kontekstas

    JAV diplomatinis spaudimas tapo viena ryškiausių šios diskusijos ašių, nes Europa pastaraisiais metais reikšmingai padidino suskystintų gamtinių dujų importą iš JAV. JAV pareigūnai ir dalis tiekėjų siekia, kad importo reikalavimai būtų atidėti, sušvelninti arba aiškiai apibrėžti taip, kad netaptų kliūtimi prekybai.

    „Kad išvengtume energijos tiekimo spragų ir kainų šuolių, Briuselis turi užtikrinti, kad taisyklės skatintų tiekimą, o jo nemažintų“, – sakė JAV ambasadorius Europos Sąjungoje Andrew Puzder.

    Tarptautinės energetikos agentūros analizė metano mažinimą dažnai įvardija kaip vieną ekonomiškiausių klimato priemonių, nes dalį nuotėkių galima pašalinti mažomis sąnaudomis, o sutaupytos dujos tampa papildomu produktu. Ši logika svarbi ir ES, kuri siekia mažinti iškastinio kuro importo priklausomybę, kartu stiprindama klimato politikos patikimumą.

    Kol kas Europos Komisija oficialiai reglamento keisti neplanuoja, tačiau būtent vykdymo gairės gali nulemti, ar taisyklės realiai veiks griežtai, ar taps labiau rekomendacinio pobūdžio. Galutinė gairių versija gali keistis iki oficialaus paskelbimo, o politinės diskusijos rodo įtampą tarp klimato ambicijų ir energetinio saugumo argumentų.