Tag: Etiopija

  • Ukrainos gandrai tęsia migraciją per Afriką: vienas per savaitę kirto keturias šalis

    Keturi Ukrainoje stebimi gandrai tęsia migraciją per Afriką, o vienas jų per savaitę įveikė didžiausią atstumą – daugiau nei 1 700 kilometrų – ir kirto net keturių valstybių teritoriją.

    Paukščius, pavadintus Bojumi, Šikidimu, Stefanija ir Hartbitu, seka Ukrainos ornitologai. Apie naujausią jų judėjimo etapą pranešė Vakarų Ukrainos ornitologų draugija.

    Stebėjimai rodo, kad net tos pačios rūšies paukščiai gali rinktis labai skirtingas strategijas: vieni sparčiai juda į pietus, kiti ilgesniam laikui stoja ten, kur randa pakankamai maisto.

    Šių gandrų maršrutai driekiasi per saugomas savanas, nacionalinius parkus, druskingus ežerus ir vietoves, kur tebėra išsaugotos tradicinės vietos bendruomenių gyvensenos formos.

    Bojus: daugiau nei 1 700 km ir keturios šalys

    Aktyviausiai į pietus judėjo Bojus. Per savaitę jis kirto Pietų Sudaną, Ugandą ir Keniją, o vėliau pasiekė centrinę Tanzanijos dalį.

    Pietų Sudane jo kelias driekėsi per Bomos nacionalinį parką. Ugandoje gandras skrido virš Maténiko, Bokoros ir Pian-Upe saugomų teritorijų, sudarančių vientisą savanų sistemą istoriniame Karamodžos regione.

    Vėliau Bojus iš rytų pusės apskrido Elgono kalnų masyvą, esantį Ugandos ir Kenijos pasienyje. Tai vienas seniausių didžiųjų Rytų Afrikos ugnikalnių, kurio viršūnė siekia 4 321 metrą.

    Kenijoje paukštis praskrido į vakarus nuo Eldoreto miesto ir Pietvakarių Mau miškų masyvo, o tada kirto sieną su Tanzanija. Čia jo maršrutas ėjo greta Serengečio ir Ngorongoro teritorijų, vėliau – palei pietvakarinę Ejasio ežero pakrantę, o paskutiniai siųstuvo signalai gauti iš Manjonio apylinkių centrinėje Tanzanijoje.

    Hartbitas: kelias į Katavio nacionalinį parką

    Hartbitas Tanzanijoje judėjo į pietvakarius, kirsdamas Maros, Simijos, Šinjangos, Taboros ir Katavio regionus. Palikęs Serengečio savanas, jis skrido virš žemdirbystės rajonų ir miškingų centrinės Tanzanijos vietovių.

    Galiausiai paukštis pasiekė Katavio nacionalinį parką netoli Rukvos ežero. Ši vietovė siejama su miombo retmiškiais – vienu didžiausių Afrikos gamtinių kompleksų, kuriame kaitaliojasi miškai, krūmynai, žolynai ir sezoninės vandenvietės.

    Katavio parkas ypač garsėja didelėmis begemotų sankaupomis ir laikomas viena rečiau lankomų didžiųjų saugomų teritorijų Tanzanijoje. Per savaitę Hartbitas įveikė apie 700 km.

    Šikidimas: nuo Baltojo Nilo baseino iki Etiopijos aukštumų

    Šikidimas, palikęs Abjejaus apylinkes, pirmiausia skrido į rytus, vėliau pakeitė kryptį ir kirto sieną su Etiopija. Jo kelias vedė per Pietų Sudano šiaurines teritorijas, įskaitant vietoves netoli Kodoko ir Malakalio, esančias Baltojo Nilo baseine.

    Etiopijoje paukštis praskrido netoli Bėgio, pasiekė Gambelos apylinkes ir tęsė kelionę į rytus per vakarinę šalies dalį. Paskutinės koordinates fiksuotos Bedelės rajone.

    Įdomu tai, kad šis maršrutas atvedė gandrą į vieną istoriškai svarbių kavos auginimo regionų: Bedelės apylinkės siejamos su arabikos kavos plotais, o Etiopija laikoma šio augalo kilmės šalimi. Per savaitę Šikidimas įveikė apie 1 100 km.

    Stefanija: lėtesnis etapas Pietų Sudano savanose

    Skirtingai nei kiti trys paukščiai, Stefanija šią savaitę judėjo gerokai lėčiau. Kirsdama Sudano ir Pietų Sudano sieną, ji skrido į pietus per Vakarų Bachr el Gazalio valstiją.

    Vėliau gandras pasuko į pietryčius ir pasiekė Ašanos saugomą teritoriją, kur kurį laiką laikėsi beveik tame pačiame plote, atlikdama tik nedidelius perskridimus. Paskutiniai duomenys gauti iš pietinės rezervato dalies.

    Ornitologai pažymi, kad tokia stotelė nebūtinai reiškia migracijos pabaigą: jauni paukščiai gali ilgam užsibūti vietovėse, kuriose pakanka maisto. Per savaitę Stefanija įveikė apie 100–130 km.

  • Etiopijoje stebėta neįprasta draugystė: bulius ir patinas asilas poravosi ne tik dėl sekso

    Etiopijos plynaukštėje mokslininkai užfiksavo neįprastą dviejų patinų – buliaus Achille ir asilo Patroclo – ryšį: gyvūnai leido laiką kartu, vienas kitą laižė, trynėsi ir kartotinai turėjo penetracinį seksą.

    Toks elgesys aprašytas žurnale „Current Biology“ paskelbtame tyrime, kurio autoriai kelia klausimą, kodėl dviejų skirtingų rūšių patinai rinkosi vienas kitą net ir tuomet, kai šalia buvo jų rūšies patelių.

    Tyrėjai pastebi, kad labiau nei pats faktas, jog gyvūnai poravosi, stebina mūsų pačių reakcija: dažnai linkstama manyti, kad seksas gyvūnų pasaulyje visų pirma yra reprodukcijos įrankis, nors praktikoje jis gali turėti ir socialinių funkcijų.

    Stebėjimų metu poravimąsi lydėjo ir akivaizdūs tarpusavio prieraišumo ženklai, todėl daroma prielaida, kad tokios sąveikos galėjo stiprinti jų tarpusavio ryšį, o ne būti atsitiktinis „paklydimas“.

    Atsitiktinis atradimas ir konkretūs skaičiai

    Achille ir Patroclo pora tyrėjų akį patraukė visai kito darbo metu – mokslininkai Etiopijoje stebėjo geladų (gelada beždžionių) elgesį, kai netikėtai pastebėjo buliaus ir asilo sąveiką.

    Vėliau, nusprendę porą stebėti nuosekliau, jie užfiksavo 51 užšokimo bandymą, iš kurių 34 atvejais buvo penetracija. Tyrime pabrėžiama, kad aktyvų vaidmenį demonstravo ir asilas: jis pats pateikdavo užpakalinę kūno dalį ir inicijuodavo kontaktą.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad po poravimosi gyvūnai neretai rodydavo „švelnumo“ gestus – trynimąsi, laižymąsi, buvimą greta. Tai sustiprino mintį, kad seksas galėjo būti jų socialinio ryšio dalis.

    Vis dėlto išvados atsargios: detaliai pora stebėta tik keturias dienas, todėl neįmanoma pasakyti, kiek ilgai šis ryšys tęsėsi ir ar jis kartojosi vėliau.

    Ką apie tai sako gyvūnų elgsenos tyrimai

    To paties lyties seksualinis elgesys gyvūnų pasaulyje nėra retenybė: mokslinėje literatūroje minimi pranešimai apie daugiau nei 1 500 rūšių, kuriose fiksuotos tokios sąveikos.

    Straipsnyje primenamas ir 2023 metų tyrimas, kuriame toks elgesys dokumentuotas 261 žinduolių rūšyje, o dažniau jis pasitaikė socialiose rūšyse. Tai siejama su galimu vaidmeniu palaikant tarpusavio ryšius ar mažinant įtampą grupėje.

    Tuo metu tarprūšinis seksualinis elgesys aptinkamas rečiau, bet taip pat žinomas. Pavyzdžiui, minimi atvejai, kai japoninės makakos užšoka ant sikų elnių, nors tokios sąveikos ne visada būna abipusės.

    Achille ir Patroclo atvejis išskirtinis tuo, kad, sprendžiant iš stebėjimų, jų ryšyje atsirado ir akivaizdus tarpusavio „pasirinkimo“ elementas bei po kontakto sekęs prieraišumas.

    Kodėl seksas nebūtinai reiškia reprodukciją

    Evoliucinėje biologijoje dažnai keliamas klausimas, kodėl gyvūnai investuotų laiką ir energiją į seksualinį elgesį, kuris tiesiogiai nesukuria palikuonių. Tokie atvejai neretai aiškinami klaida atpažįstant partnerį, partnerių trūkumu ar „neatrankiu“ poravimusi.

    Tačiau tyrimo autoriai ir su tema siejama mokslinė diskusija pabrėžia: prielaida, kad „numatytasis“ modelis yra tik patinų ir patelių seksas, gali riboti tai, kokius paaiškinimus laikome įmanomais.

    Tekste aptariama ir vadinamoji „queer“ perspektyva moksle, kuri skatina kritiškai įvertinti, kaip žmogiškos nuostatos apie lytį ir seksualumą formuoja klausimus bei kategorijas. Tai nereiškia, kad gyvūnams priskiriamos žmonių tapatybės ar orientacijos.

    Galutinis atsakymas, kodėl būtent Achille ir Patroclo rinkosi vienas kitą, lieka neaiškus. Vis dėlto šis trumpas stebėjimas primena, kad gyvūnų elgsena gali būti įvairesnė, nei įprasta manyti, o socialiniai ryšiai kartais gali būti tokie pat svarbūs kaip ir reprodukcija.

  • Etiopijoje mokslininkai užfiksavo neįprastą buliaus ir patino asilo ryšį

    Etiopijoje mokslininkai užfiksavo neįprastą buliaus ir patino asilo ryšį

    Etiopijos aukštikalnėse mokslininkai atsitiktinai užfiksavo neįprastą ir ilgalaikį ryšį tarp buliaus ir patino asilo – gyvūnai nuolat rinkosi vienas kito draugiją ir poravosi.

    Šie stebėjimai aprašyti mokslo žurnale „Current Biology“, o etologė Elisabetta Palagi iš Pizos universiteto „ScienceAlert“ teigė, kad gyvūnų elgesys ne visada telpa į žmonių nubrėžtas ribas.

    Tyrėjų komanda į Etiopiją buvo atvykusi visai kitu tikslu – tirti geladų beždžiones. Tačiau netoliese esančioje ganykloje jie pastebėjo elgesį, kuris, jų vertinimu, gali rodyti sudėtingesnius tarprūšinius socialinius ryšius, nei įprastai manoma.

    Komanda pabrėžia, kad nors vienos lyties seksualinis elgesys tarp gyvūnų yra plačiai paplitęs, seksualinės sąveikos tarp skirtingų rūšių pasitaiko gerokai rečiau.

    Ką užfiksavo tyrėjai

    Stebėjimų metu mokslininkai aprašė buliaus, vardu Achille, ir patino asilo, vardu Patroclo, pasikartojančias sąveikas. Per kelias dienas užfiksuotas 51 užšokimo atvejis, iš kurių 34 kartais buvo konstatuota intromisija (varpos penetracija).

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad abu gyvūnai turėjo galimybę bendrauti su kitais potencialiais partneriais – tiek savo rūšies, tiek skirtingos, abiejų lyčių. Vis dėlto jie, pasak mokslininkų, vis iš naujo ieškojo vienas kito.

    Komandos teigimu, bandant užšokti ant kito patino asilo, šis demonstravo aiškų vengimą ir grėsmingą elgesį (pavyzdžiui, suglaudė ausis). Tuo metu Patroclo, priešingai, Achille nevengė – stebėtojams atrodė, kad jis netgi pateikdavo užpakalinę kūno dalį.

    Ryšys galėjo būti platesnis nei poravimasis

    Be seksualinių epizodų, mokslininkai fiksavo ir kitokį tarpusavio elgesį: laižymą, trynimąsi, glaustymąsi. Pasak E. Palagi, būtent šių „draugiškų“ sąveikų tarp Achille ir Patroclo buvo daugiau, jos trukdavo ilgiau nei su kitais gyvūnais, o didžiąją stebėto laiko dalį jie laikėsi arti vienas kito.

    Nors tam tikri elgesio elementai (pvz., laižymas ar glaustymasis prieš užšokimą) gyvūnams nėra netikėti, tyrėjams į akis krito tai, kad po poravimosi sąveikos pasitaikydavo dažniau nei „prieš“. Tai leido svarstyti, kad seksualinis elgesys galėjo būti tik platesnio, selektyvaus ryšio dalis.

    Straipsnyje mokslininkai pažymi, jog tokias sąveikas interpretuoti sudėtinga, ypač vengiant žmogui būdingų prasmių perkėlimo gyvūnams. Vis dėlto jie kelia prielaidą, kad pasikartojantys ir abipusiai „prisirišimo“ veiksmai galėjo veikti kaip ryšio kokybės signalas ir pratęsti socialinę sąveiką po paties akto.

    Kodėl šis atvejis išskirtinis

    Tyrėjų vertinimu, tai gali būti pirmasis dokumentuotas ilgalaikis tos pačios lyties seksualinis ryšys tarp buliaus ir asilo. Juos labiausiai nustebino ne pats užšokimas, o nuoseklus vienas kito pasirinkimas, nepaisant alternatyvų.

    Be to, gyvūnai priklausė skirtingiems šeimininkams ir naktis leisdavo atskirai – susitikdavo tik dienomis ganyklose. Tai, mokslininkų manymu, dar labiau išryškina ryšio pastovumą.

    Ar šis ryšys išliko, kol kas neaišku: po tyrimo Achille ir Patroclo buvo perkelti į skirtingas ganyklas. Komanda tikisi sugrįžti ir patikrinti, ar gyvūnai vėl ims bendrauti, taip pat – ar panašūs tarprūšiniai ryšiai gali būti dažnesni, nei spėjama, tiesiog retai sistemingai užfiksuojami.

  • Afrikos skilimas gali vykti sparčiau: Turkana riftas pasiekė kritinę ribą, teigia mokslininkai

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyninės plutos tempimas, dėl kurio ilgainiui gali atsiverti naujas vandenynas, kai kuriose vietose gali būti pažengęs labiau, nei manyta anksčiau. Naujausi tyrėjų vertinimai rodo, kad Turkana riftas, kertantis Keniją ir Etiopiją, artėja prie būsenos, kai tolesnis žemės plutos plonėjimas tampa savotiškai savaime paspartėjančiu procesu.

    Geologai seniai aiškina, kad Rytų Afrikos rifto sistema yra viena ryškiausių vietų pasaulyje, kur žemynas lėtai skyla į dvi dalis. Tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkanti tektoninių plokščių dinamika, kurią lydi žemės drebėjimai, vulkanizmas ir ilgi, įdubomis virtę lūžiai.

    Analizuodami anksčiau sukauptus seisminius duomenis, mokslininkai nustatė, kad Turkana rifto zonoje žemyninės plutos storis kai kur siekia apie 13 kilometrų. Palyginimui, gretimuose regionuose jis gali viršyti 35 kilometrus, o toks kontrastas laikomas svarbiu rodikliu, jog lūžio zona yra stipriai susilpnėjusi.

    Geodinamikos modeliuose dažnai akcentuojama riba, kai pluta suplonėja iki maždaug 15 kilometrų: tuomet ji tampa lengviau perskeliama, o įtrūkius gali aktyviau maitinti iš gelmių kylanti karšta medžiaga ir magma. Būtent todėl Turkana rifto rezultatai interpretuojami kaip ženklas, kad regione gali būti prasidėjęs naujas rifto vystymosi etapas.

    „Kai pluta pasiekia kritinį plonį, deformacijos gali vykti lengviau, o lūžio sistema ima sparčiau „įsivažiuoti““, – teigia tyrėjų apibendrinimas, remiantis publikuotomis analizėmis.

    Ilgalaikėje perspektyvoje scenarijus būtų toks: pluta toliau plonėja, magma iš gelmių prasiveržia ir stingdama pamažu formuoja naują, labiau vandenyninei plutai būdingą pagrindą. Geologiniu masteliu tai gali reikšti, kad po kelių milijonų metų į atsiveriantį duburį potencialiai galėtų įsiskverbti Indijos vandenyno vandenys ir pradėti formuotis naujas baseinas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad net jei procesas vietomis spartėja, tai nereiškia artėjančio „greito“ žemyno perskilimo žmonių gyvenimo trukmės mastu. Žemynų skilimas yra lėtas, o konkrečių etapų greitis priklauso nuo daugelio veiksnių: plutos sudėties, šiluminio režimo, mantijos srautų ir tektoninių jėgų pasiskirstymo.

    Turkana įduba svarbi ir ne vien geologams. Tai vienas reikšmingiausių pasaulio regionų, kuriame rasta daug ankstyvųjų žmonių protėvių fosilijų, todėl vietovė neretai vadinama žmogaus evoliucijos tyrimų centru.

    Įdomu tai, kad naujesnės geologinės interpretacijos kelia klausimą, ar išskirtinis fosilijų gausumas susijęs tik su istoriniu regiono vaidmeniu, ar ir su aplinkos sąlygomis, kurias sukūrė pati rifto raida. Tyrėjai sieja plutos plonėjimą su intensyvesniu nuogulų kaupimusi prieš maždaug 4 milijonus metų, o nuogulos, kaip žinoma, gali tapti ypač palankia terpe palaikams išlikti.

  • Buvę Etiopijos karo priešai susivienijo: septynių grupių planas nuversti Abiy Ahmedą

    Buvę Etiopijos karo priešai susivienijo: septynių grupių planas nuversti Abiy Ahmedą

    Etiopijoje ginkluotos grupuotės, kurios prieš kelerius metus kovojo skirtingose fronto pusėse Tigrajaus kare, paskelbė sudarančios bendrą karinį aljansą. Pasak Tigrajaus žmonių išlaisvinimo fronto (TPLF), siekiama nuversti ministro pirmininko Abiy Ahmedo vyriausybę ir įvesti pereinamąją administraciją.

    Afrikos Sąjungos vertinimu, pastaraisiais mėnesiais tiek federalinė valdžia, tiek TPLF telkė pajėgas prie šiaurinio regiono ribų. Tai sustiprino baimes, kad šalis gali vėl grįžti į plataus masto konfliktą, kurio metu, tarptautinių institucijų skaičiavimais, galėjo žūti iki 600 000 žmonių.

    „Mes ką tik suformavome aljansą, bendradarbiaujame su keliomis grupėmis, o tikslas – pašalinti režimą ir sudaryti sąlygas pereinamajai vyriausybei“, – sakė TPLF viceprezidentas Amanuelis Assefa.

    Skelbiama, kad į aljansą įtrauktos tigrajų pajėgos, Amharų nacionalistinės Fano milicijos ir Oromo išlaisvinimo armija (OLA), taip pat dar keturios grupės iš trijų kitų regionų. Tai reikštų, kad naujasis blokas veikia maždaug pusėje iš 12 Etiopijos regioninių valstijų.

    Anot TPLF atstovų, koordinavimas tarp grupių trunka ilgiau nei metus, o aljansui turėtų vadovauti Fano lyderis Zemene Kasse. Vis dėlto stebėtojai atkreipia dėmesį, kad tokia sąjunga gali būti trapi, nes ją sudaro skirtingų ideologijų ir interesų jėgos, anksčiau kovojusios tarpusavyje.

    Abejonės dėl aljanso galimybių

    Tigrajaus karas prasidėjo 2020 metų lapkritį, kai federalinės pajėgos ėmėsi veiksmų prieš TPLF, ilgus dešimtmečius dominavusį Etiopijos politikoje. Po dvejų metų, 2022 metų lapkritį, buvo pasirašytas Pretorijos susitarimas, turėjęs užbaigti konfliktą ir pradėti demobilizaciją.

    Pagal susitarimą TPLF turėjo nusiginkluoti ir susilaikyti nuo karinės mobilizacijos, tačiau procesas įstrigo, o įtampa vėl ėmė augti. Situaciją dar labiau komplikavo teritoriniai ginčai, ypač dėl Vakarų Tigrajaus, kurį po karo administravo amharų pajėgos.

    Taikos ir konfliktų studijų profesorius Kjetilis Tronvollis viešai kėlė klausimą, ar sukilėlių aljansas pajėgs išlaikyti ilgalaikį karą prieš federalinę valdžią, turinčią modernių žvalgybos ir dronų pajėgumų. Jo vertinimu, koordinuotas veikimas galėtų atverti valdžiai kelis frontus vienu metu, tačiau tai nebūtinai reiškia greitą pergalę.

    Dar vienas smurto židinys vakaruose

    Tuo pat metu vakarinėje Gambelos srityje, netoli Pietų Sudano sienos, fiksuotas atskiras smurto proveržis. Organizacija Gydytojai be sienų pranešė, kad per susirėmimus žuvo mažiausiai 12 žmonių, o dešimtys buvo sužeisti.

    Gambeloje dažni vietiniai konfliktai, o papildomą įtampą didina pabėgėlių srautai: regione gyvena daugiau kaip 400 000 pabėgėlių, dauguma jų – iš Pietų Sudano. Kas konkrečiai atsakingas už naujausius susirėmimus, tuo metu aiškiai įvardyta nebuvo.

    Etiopijoje ginkluoti konfliktai pastaraisiais metais ypač stipriai veikia dvi didžiausias šalies teritorijas pagal gyventojų skaičių – Oromiją ir Amharą. Federalinės pajėgos su OLA kovoja nuo 2018 metų, o Fano milicijos sukilo 2023 metais po valdžios bandymų jas nuginkluoti, taip dar labiau apsunkindamos ir taip trapią pokario tvarką.

  • Etiopija skelbia rekordą: per 7 metus pasodino 48 mlrd. medžių, bet skaičiai kelia klausimų

    Etiopija tęsia vieną ambicingiausių pasaulyje miškų atkūrimo kampanijų „Green Legacy“ ir skelbia, kad per septynerius metus šalyje pasodinta apie 48 mlrd. medžių. Vyriausybės tikslas – iki 2030 metų pasiekti 50 mlrd. ribą, o masinės sodinimo dienos metu į žemę vienu kartu esą pateko šimtai milijonų sodinukų.

    Tokie skaičiai patraukia dėmesį, tačiau ekspertai pabrėžia: svarbiausia ne pasodintų medžių skaičius, o tai, kiek jų realiai prigyja ir išauga. Miškų atkūrimo sėkmę lemia sodinukų priežiūra, tinkamas rūšių parinkimas, dirvožemio drėgmė ir vietos bendruomenių įsitraukimas.

    Prigijimas – didžiausias iššūkis

    Etiopijos „Green Legacy“ techninio komiteto pateikti rodikliai anksčiau rodė gana aukštą sodinukų prigijimą: vidutiniškai apie 83,4 proc. 2019 metais ir 79 proc. 2020 metais. Vis dėlto nepriklausomų tyrimų rezultatai rodo didelę variaciją: dalyje projektų prigijimas nesiekė 50 proc., todėl kyla klausimų, kiek deklaruojama pažanga atitinka situaciją vietoje.

    Miškų atkūrimo specialistai primena, kad sodinimo kampanijos neretai susiduria su tais pačiais barjerais: sodinama netinkamu sezonu, pasirenkamos vietovei nepritaikytos rūšys, trūksta laistymo ir apsaugos nuo gyvulių. Dėl to dalis sodinukų žūsta per pirmuosius sausringus laikotarpius.

    Kodėl Etiopijai to reikia?

    Miškų atkūrimas Etiopijoje siejamas ne tik su klimato kaitos švelninimu, bet ir su praktinėmis problemomis: dirvožemio erozija, vandens išteklių mažėjimu, biologinės įvairovės nykimu. Medžių danga svarbi ir žemės ūkiui, nes gerina dirvožemio struktūrą, padeda sulaikyti drėgmę ir mažina potvynių bei nuošliaužų riziką kalvotose vietovėse.

    Tarptautiniai miškų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius šalis patyrė reikšmingų medžių dangos praradimų dėl žemės ūkio plėtros, medienos ruošos ir medžio anglies naudojimo. Todėl didelės apimties atsodinimas pristatomas kaip strateginis atsakas į ilgai kauptas aplinkosaugines ir socialines problemas.

    Ne vien vyriausybės projektas

    Želdinimo iniciatyvose dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose bendruomenėms perduodami vietinių rūšių sodinukai, kartu užtikrinant mokymus apie priežiūrą ir vandens prieinamumą. Tokie modeliai dažnai laikomi efektyvesniais, nes sukuria ilgalaikę atsakomybę už pasodintų medžių išlikimą.

    Vis dažniau akcentuojama, kad miškų atkūrimas turi būti planuojamas kaip ekosistemų atkūrimas, o ne vien sodinimo kampanija. Tai reiškia, kad prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, natūralios regeneracijos skatinimui, dirvožemio ir vandens apsaugai bei aiškiai prigijimo stebėsenai kelerius metus po sodinimo.

    Etiopijai ruošiantis priimti svarbius tarptautinius klimato politikos renginius, šalis siekia parodyti apčiuopiamą pažangą. Tačiau galutinis kampanijos rezultatas bus vertinamas ne pagal viešai skelbiamus milijardus, o pagal tai, ar nauji miškai iš tiesų sustiprins ekosistemas ir vietos bendruomenių atsparumą sausroms bei klimato kaitos padariniams.

  • Kodėl Kenijos ir Etiopijos bėgikai skina pergales? Atsakymas slypi aukštikalnėse ir kasdienybėje

    Kodėl Kenijos ir Etiopijos bėgikai skina pergales? Atsakymas slypi aukštikalnėse ir kasdienybėje

    Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgime jau kelis dešimtmečius dominuoja Rytų Afrikos atletai, ypač iš Kenijos ir Etiopijos. Tyrimų apžvalgos rodo, kad nuo 1980-ųjų pabaigos didelę dalį svarbiausių tarptautinių varžybų nugalėtojų sudaro būtent šio regiono sportininkai.

    Šio reiškinio simboliais tapo olimpinis čempionas Abebe Bikila, 1960 metais Romoje maratoną laimėjęs basomis, ir Kenijos bėgikas Kipchoge Keino, 1968 metais Meksike sukrėtęs 1 500 metrų rungtį. Jų pergalės padėjo suformuoti supratimą, kad bėgimas gali tapti realiu socialinio mobilumo keliu.

    Aukštikalnių efektas ir fiziologija

    Viena svarbiausių priežasčių siejama su gyvenimu ir treniruotėmis 2 000–3 000 metrų aukštyje, pavyzdžiui, Kenijos Didžiajame lūžyje ar Etiopijos aukštikalnėse. Mažesnis deguonies kiekis ore skatina organizmo adaptacijas, tarp jų raudonųjų kraujo kūnelių gamybą ir efektyvesnį deguonies pernešimą.

    Vis dėlto vien gimimas aukštai virš jūros lygio automatiškai nepadaro žmogaus elitiniu maratonininku. Specialistai pabrėžia, kad tai tik vienas dėlionės elementas, kuris geriausiai veikia kartu su kitais veiksniais.

    Kasdienis judėjimas ir ilga aerobinė bazė

    Daugybėje Kenijos ir Etiopijos regionų vaikai nuo mažens kasdien įveikia didelius atstumus pėsčiomis ar bėgte, dažnai keliaudami į mokyklą ir atlikdami ūkio darbus. Toks nuolatinis judėjimas anksti sukuria ištvermės pagrindą, kurio neįmanoma greitai „pasidaryti“ vien pradėjus profesionalias treniruotes.

    Sporto treneriai ir tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tvirta aerobinė bazė paprastai formuojama metų metus. Kai jaunuolis į klubą ateina jau turėdamas ilgo, natūralaus fizinio krūvio patirtį, vėlesnės specializuotos treniruotės duoda didesnį efektą.

    Kultūra, konkurencija ir ekonominė motyvacija

    Tokiose vietovėse kaip Itenas ar Kaptagatas bėgimas yra bendruomenės gyvenimo dalis: sportininkai treniruojasi grupėmis, dalijasi kasdienybe ir turi aiškius sėkmės pavyzdžius. Kai olimpinių prizininkų istorijos matomos čia pat, o sporto uždarbis gali pakeisti šeimos gyvenimą, atsiranda stipri motyvacija.

    Šis modelis kuria uždarą ratą: didelė dalyvių masė reiškia itin aukštą konkurenciją, konkurencija kelia rezultatų lygį, o pasiekimai pritraukia dar daugiau talentų. Dėl to pasaulio maratonų ir stadiono rungčių elitas dažnai turi ne vieną ryškų lyderį, o visą grupę sportininkų, galinčių bėgti itin aukštu tempu.

    Mokslas ilgai ieškojo vieno genetinio paaiškinimo, tačiau kol kas nėra rasta vieno „lemiančio“ geno, kuris paaiškintų Rytų Afrikos dominavimą. Naujesni darbai leidžia manyti, kad genetinės ypatybės gali suteikti dalį potencialo, tačiau lemiamas tampa aplinkos, treniruočių, mitybos, kultūros ir motyvacijos derinys.

    Galiausiai Rytų Afrikos fenomenas labiausiai išryškėja ne pavienėse pergalėse, o rezultatų gylyje. Kai vienas čempionas pasitraukia, jo vietą neretai iš karto užima kitas, o už jų stovi dar dešimtys labai aukšto lygio bėgikų.

  • Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Kas rasta Yeha vietovėje?

    Šiaurinėje Etiopijoje, Yeha archeologinėje vietovėje, mokslininkai naujai įvertino monumentalaus komplekso Grat Be’al Gibri liekanas. Tai buvo rūmų ir administracinės paskirties statinys, priskiriamas etiopų ir sabejų kultūrinei aplinkai, o jo ištakos siekia maždaug VIII amžių prieš mūsų erą.

    Pagal išlikusius pamatus ir planą pastatas buvo įspūdingo masto, apie 60 x 50 metrų. Konstrukcija rėmėsi masyviu akmeniniu podiumu, tačiau iki mūsų dienų iš esmės išliko tik apatinės dalys, nes statinį sunaikino gaisras, o vėliau dalis akmenų buvo panaudota kitiems pastatams.

    Iki 19 aukštų: ką reiškia šis skaičius?

    Didžiausia intriga yra ne pastato plotas, o teorinis aukštis. Sienose aptikti požymiai, rodantys, kad akmeninės konstrukcijos buvo armuojamos horizontaliai dėtomis medinėmis sijomis, sudarant hibridinę akmens ir medžio sistemą.

    Vokietijos ir Etiopijos tyrėjų komanda, pasitelkusi šiuolaikinius inžinerinius skaičiavimus ir apkrovų modeliavimą, įvertino, kokias papildomų aukštų apkrovas tokios sienos galėtų atlaikyti. Skaičiavimai parodė, kad vien iš laikomosios galios perspektyvos konstrukcija teoriškai galėjo leisti statyti bent iki 19 kondygnacijų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia esminę išlygą: tai nėra įrodymas, kad pastatas realiai turėjo 19 aukštų. Tai tik konstrukcinių galimybių riba pagal modeliuotas prielaidas, o tikrasis aukštis priklausė ir nuo perdangų sprendimų, tikslios geometrijos, naudotų medžiagų savybių bei statybos kokybės.

    Kodėl šis atradimas svarbus istorijai?

    Jei tolesni tyrimai patvirtintų, kad regione buvo statomi itin aukšti daugiaaukščiai pastatai, tai praplėstų supratimą apie ankstyvųjų visuomenių inžinerines žinias ir architektūrines ambicijas. Senovės Pietų Arabijos šaltiniuose ir ikonografijoje minimi bei vaizduojami daugiaaukščiai bokštai, kai kur kalbama ir apie keliolikos ar net apie 20 aukštų statinius.

    Iki šiol tokie teiginiai dažnai likdavo diskusijų lygmenyje, nes trūko detalių skaičiavimų, leidžiančių patikrinti, ar senoviniai sienų sprendimai iš tiesų galėjo pernešti dideles vertikalias apkrovas. Būtent todėl Grat Be’al Gibri atvejis vertinamas kaip galintis iš esmės papildyti pasaulinę statybos istoriją, ypač kalbant apie daugiaaukščių konstrukcijų ištakas.

    Tyrėjai nurodo, kad kitas žingsnis bus tikslesnės viso pastato rekonstrukcijos, įtraukiant perdangas ir kitus konstrukcinius elementus. Tik sujungus archeologinius duomenis su inžinerinėmis prielaidomis bus galima atsargiau atsakyti į klausimą, ar Yeha iš tiesų galėjo turėti senovinio dangoraižio vertą statinį.

  • Mokslininkai įspėja: Afrika skyla greičiau nei manyta – taip gimsta naujas vandenynas

    Mokslininkai įspėja: Afrika skyla greičiau nei manyta – taip gimsta naujas vandenynas

    Afrika pamažu skyla į dvi dalis

    Rytų Afrikos riftų sistema – vienas ryškiausių pasaulyje pavyzdžių, kaip žemynas ima skilti, o tolimoje ateityje toje vietoje gali susiformuoti naujas vandenynas. Naujausi tyrimai rodo, kad kai kuriose zonose šis procesas pažengęs labiau, nei manyta anksčiau.

    Geologiniu masteliu pokyčiai vyksta greitai, nors žmonėms jie atrodo beveik nepastebimi. Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama vis tiek apie milijonus metų, tačiau tektonikos požiūriu tai laikoma palyginti trumpu laikotarpiu.

    Turkanos riftas pasiekė kritinę stadiją

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė Turkanos riftui, kuris driekiasi per Keniją ir Etiopiją. Analizuojant ankstesnių seismologinių matavimų duomenis apskaičiuota, kad rifo centre Žemės pluta kai kur suplonėjusi iki maždaug 13 kilometrų.

    Palyginimui, rifo pakraščiuose plutos storis gali viršyti 35 kilometrus. Kai pluta riftų zonoje suplonėja iki maždaug 15 kilometrų ar mažiau, prasideda vadinamoji kaklelio formavimosi stadija, kuri rodo, kad skilimas tampa praktiškai nebeišvengiamas.

    „Nustatėme, kad šiame regione riftų raida pažengusi labiau, o pluta plonesnė, nei buvo pripažįstama iki šiol“, – sakė Kolumbijos universiteto geologas Christianas Rowanas.

    Kaip gimsta naujas vandenynas

    Tektoninė logika paprasta: ten, kur plokštės susiduria, kyla kalnai, o ten, kur jos tolsta viena nuo kitos, ilgainiui gimsta vandenynai. Afrika šiuo metu skeldėja į dvi pagrindines dalis: vakaruose dominuojančią Nubijos plokštę ir rytuose esančią Somalio plokštę.

    Jei pluta ir toliau plonės, riftas pereis į kitą etapą, kai iš gelmių kylanti magma ims formuoti naują dugną. Vėliau, atsivėrus pakankamai giliai ir plačiai įdubai, vanduo iš Indijos vandenyno gali pradėti veržtis į naujai susiformavusį baseiną.

    Panašūs procesai jau stebimi Afaro įduboje šiaurės rytų Afrikoje, netoli Raudonosios jūros. Ši teritorija dažnai minima kaip vieta, kur kontinentinis skilimas pereina į vandenyninės plutos formavimosi stadiją.

    Ryšys su žmonijos ištakomis

    Turkanos regionas garsėja itin turtingais ankstyvųjų homininų fosilijų radiniais, todėl jo geologinė raida domina ne tik tektonikos, bet ir paleoantropologijos tyrėjus. Mokslininkai kelia versiją, kad išskirtinis fosilijų gausumas gali būti susijęs ne vien su tuo, jog vietovė buvo ypatingai svarbi žmogaus evoliucijai, bet ir su palankiomis išlikimo sąlygomis.

    Skaičiuojama, kad Turkanos riftas į dabartinę plutos plonėjimo stadiją galėjo pereiti maždaug prieš 4 milijonus metų po ilgesnio vulkaninio aktyvumo laikotarpio. Toks laikas sutampa su kai kuriais ankstyviausiais homininų radiniais regione ir leidžia manyti, kad tektoniniai pokyčiai galėjo paskatinti intensyvesnį nuosėdų kaupimąsi.

    Spartesnė sedimentacija didina tikimybę, kad gyvūnų ir augalų liekanos bus greitai užklojamos ir geriau išsilaikys. Dėl to Turkanos riftas šiandien laikomas viena svarbiausių vietų, leidžiančių atkurti ilgą Rytų Afrikos ekosistemų ir ankstyvųjų žmonių giminaičių istoriją.

    Tyrimas publikuotas žurnale Nature Communications, o autoriai pabrėžia, kad ateities darbai turėtų tiksliau įvertinti, kaip tektonikos kaita veikė nuosėdų kaupimąsi ir fosilijų išlikimą skirtingais laikotarpiais.

  • Eukaliptų bumas Etiopijoje nuo 1894 metų: greita nauda virto vandens ir dirvožemio krize

    Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.

    Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.

    Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.

    Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.

    Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.

    Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.

    Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.