CP v2

Tag: Etiopija

  • Afrikos skilimas gali vykti sparčiau: Turkana riftas pasiekė kritinę ribą, teigia mokslininkai

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyninės plutos tempimas, dėl kurio ilgainiui gali atsiverti naujas vandenynas, kai kuriose vietose gali būti pažengęs labiau, nei manyta anksčiau. Naujausi tyrėjų vertinimai rodo, kad Turkana riftas, kertantis Keniją ir Etiopiją, artėja prie būsenos, kai tolesnis žemės plutos plonėjimas tampa savotiškai savaime paspartėjančiu procesu.

    Geologai seniai aiškina, kad Rytų Afrikos rifto sistema yra viena ryškiausių vietų pasaulyje, kur žemynas lėtai skyla į dvi dalis. Tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkanti tektoninių plokščių dinamika, kurią lydi žemės drebėjimai, vulkanizmas ir ilgi, įdubomis virtę lūžiai.

    Analizuodami anksčiau sukauptus seisminius duomenis, mokslininkai nustatė, kad Turkana rifto zonoje žemyninės plutos storis kai kur siekia apie 13 kilometrų. Palyginimui, gretimuose regionuose jis gali viršyti 35 kilometrus, o toks kontrastas laikomas svarbiu rodikliu, jog lūžio zona yra stipriai susilpnėjusi.

    Geodinamikos modeliuose dažnai akcentuojama riba, kai pluta suplonėja iki maždaug 15 kilometrų: tuomet ji tampa lengviau perskeliama, o įtrūkius gali aktyviau maitinti iš gelmių kylanti karšta medžiaga ir magma. Būtent todėl Turkana rifto rezultatai interpretuojami kaip ženklas, kad regione gali būti prasidėjęs naujas rifto vystymosi etapas.

    „Kai pluta pasiekia kritinį plonį, deformacijos gali vykti lengviau, o lūžio sistema ima sparčiau „įsivažiuoti““, – teigia tyrėjų apibendrinimas, remiantis publikuotomis analizėmis.

    Ilgalaikėje perspektyvoje scenarijus būtų toks: pluta toliau plonėja, magma iš gelmių prasiveržia ir stingdama pamažu formuoja naują, labiau vandenyninei plutai būdingą pagrindą. Geologiniu masteliu tai gali reikšti, kad po kelių milijonų metų į atsiveriantį duburį potencialiai galėtų įsiskverbti Indijos vandenyno vandenys ir pradėti formuotis naujas baseinas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad net jei procesas vietomis spartėja, tai nereiškia artėjančio „greito“ žemyno perskilimo žmonių gyvenimo trukmės mastu. Žemynų skilimas yra lėtas, o konkrečių etapų greitis priklauso nuo daugelio veiksnių: plutos sudėties, šiluminio režimo, mantijos srautų ir tektoninių jėgų pasiskirstymo.

    Turkana įduba svarbi ir ne vien geologams. Tai vienas reikšmingiausių pasaulio regionų, kuriame rasta daug ankstyvųjų žmonių protėvių fosilijų, todėl vietovė neretai vadinama žmogaus evoliucijos tyrimų centru.

    Įdomu tai, kad naujesnės geologinės interpretacijos kelia klausimą, ar išskirtinis fosilijų gausumas susijęs tik su istoriniu regiono vaidmeniu, ar ir su aplinkos sąlygomis, kurias sukūrė pati rifto raida. Tyrėjai sieja plutos plonėjimą su intensyvesniu nuogulų kaupimusi prieš maždaug 4 milijonus metų, o nuogulos, kaip žinoma, gali tapti ypač palankia terpe palaikams išlikti.

  • Buvę Etiopijos karo priešai susivienijo: septynių grupių planas nuversti Abiy Ahmedą

    Buvę Etiopijos karo priešai susivienijo: septynių grupių planas nuversti Abiy Ahmedą

    Etiopijoje ginkluotos grupuotės, kurios prieš kelerius metus kovojo skirtingose fronto pusėse Tigrajaus kare, paskelbė sudarančios bendrą karinį aljansą. Pasak Tigrajaus žmonių išlaisvinimo fronto (TPLF), siekiama nuversti ministro pirmininko Abiy Ahmedo vyriausybę ir įvesti pereinamąją administraciją.

    Afrikos Sąjungos vertinimu, pastaraisiais mėnesiais tiek federalinė valdžia, tiek TPLF telkė pajėgas prie šiaurinio regiono ribų. Tai sustiprino baimes, kad šalis gali vėl grįžti į plataus masto konfliktą, kurio metu, tarptautinių institucijų skaičiavimais, galėjo žūti iki 600 000 žmonių.

    „Mes ką tik suformavome aljansą, bendradarbiaujame su keliomis grupėmis, o tikslas – pašalinti režimą ir sudaryti sąlygas pereinamajai vyriausybei“, – sakė TPLF viceprezidentas Amanuelis Assefa.

    Skelbiama, kad į aljansą įtrauktos tigrajų pajėgos, Amharų nacionalistinės Fano milicijos ir Oromo išlaisvinimo armija (OLA), taip pat dar keturios grupės iš trijų kitų regionų. Tai reikštų, kad naujasis blokas veikia maždaug pusėje iš 12 Etiopijos regioninių valstijų.

    Anot TPLF atstovų, koordinavimas tarp grupių trunka ilgiau nei metus, o aljansui turėtų vadovauti Fano lyderis Zemene Kasse. Vis dėlto stebėtojai atkreipia dėmesį, kad tokia sąjunga gali būti trapi, nes ją sudaro skirtingų ideologijų ir interesų jėgos, anksčiau kovojusios tarpusavyje.

    Abejonės dėl aljanso galimybių

    Tigrajaus karas prasidėjo 2020 metų lapkritį, kai federalinės pajėgos ėmėsi veiksmų prieš TPLF, ilgus dešimtmečius dominavusį Etiopijos politikoje. Po dvejų metų, 2022 metų lapkritį, buvo pasirašytas Pretorijos susitarimas, turėjęs užbaigti konfliktą ir pradėti demobilizaciją.

    Pagal susitarimą TPLF turėjo nusiginkluoti ir susilaikyti nuo karinės mobilizacijos, tačiau procesas įstrigo, o įtampa vėl ėmė augti. Situaciją dar labiau komplikavo teritoriniai ginčai, ypač dėl Vakarų Tigrajaus, kurį po karo administravo amharų pajėgos.

    Taikos ir konfliktų studijų profesorius Kjetilis Tronvollis viešai kėlė klausimą, ar sukilėlių aljansas pajėgs išlaikyti ilgalaikį karą prieš federalinę valdžią, turinčią modernių žvalgybos ir dronų pajėgumų. Jo vertinimu, koordinuotas veikimas galėtų atverti valdžiai kelis frontus vienu metu, tačiau tai nebūtinai reiškia greitą pergalę.

    Dar vienas smurto židinys vakaruose

    Tuo pat metu vakarinėje Gambelos srityje, netoli Pietų Sudano sienos, fiksuotas atskiras smurto proveržis. Organizacija Gydytojai be sienų pranešė, kad per susirėmimus žuvo mažiausiai 12 žmonių, o dešimtys buvo sužeisti.

    Gambeloje dažni vietiniai konfliktai, o papildomą įtampą didina pabėgėlių srautai: regione gyvena daugiau kaip 400 000 pabėgėlių, dauguma jų – iš Pietų Sudano. Kas konkrečiai atsakingas už naujausius susirėmimus, tuo metu aiškiai įvardyta nebuvo.

    Etiopijoje ginkluoti konfliktai pastaraisiais metais ypač stipriai veikia dvi didžiausias šalies teritorijas pagal gyventojų skaičių – Oromiją ir Amharą. Federalinės pajėgos su OLA kovoja nuo 2018 metų, o Fano milicijos sukilo 2023 metais po valdžios bandymų jas nuginkluoti, taip dar labiau apsunkindamos ir taip trapią pokario tvarką.

  • Etiopija skelbia rekordą: per 7 metus pasodino 48 mlrd. medžių, bet skaičiai kelia klausimų

    Etiopija tęsia vieną ambicingiausių pasaulyje miškų atkūrimo kampanijų „Green Legacy“ ir skelbia, kad per septynerius metus šalyje pasodinta apie 48 mlrd. medžių. Vyriausybės tikslas – iki 2030 metų pasiekti 50 mlrd. ribą, o masinės sodinimo dienos metu į žemę vienu kartu esą pateko šimtai milijonų sodinukų.

    Tokie skaičiai patraukia dėmesį, tačiau ekspertai pabrėžia: svarbiausia ne pasodintų medžių skaičius, o tai, kiek jų realiai prigyja ir išauga. Miškų atkūrimo sėkmę lemia sodinukų priežiūra, tinkamas rūšių parinkimas, dirvožemio drėgmė ir vietos bendruomenių įsitraukimas.

    Prigijimas – didžiausias iššūkis

    Etiopijos „Green Legacy“ techninio komiteto pateikti rodikliai anksčiau rodė gana aukštą sodinukų prigijimą: vidutiniškai apie 83,4 proc. 2019 metais ir 79 proc. 2020 metais. Vis dėlto nepriklausomų tyrimų rezultatai rodo didelę variaciją: dalyje projektų prigijimas nesiekė 50 proc., todėl kyla klausimų, kiek deklaruojama pažanga atitinka situaciją vietoje.

    Miškų atkūrimo specialistai primena, kad sodinimo kampanijos neretai susiduria su tais pačiais barjerais: sodinama netinkamu sezonu, pasirenkamos vietovei nepritaikytos rūšys, trūksta laistymo ir apsaugos nuo gyvulių. Dėl to dalis sodinukų žūsta per pirmuosius sausringus laikotarpius.

    Kodėl Etiopijai to reikia?

    Miškų atkūrimas Etiopijoje siejamas ne tik su klimato kaitos švelninimu, bet ir su praktinėmis problemomis: dirvožemio erozija, vandens išteklių mažėjimu, biologinės įvairovės nykimu. Medžių danga svarbi ir žemės ūkiui, nes gerina dirvožemio struktūrą, padeda sulaikyti drėgmę ir mažina potvynių bei nuošliaužų riziką kalvotose vietovėse.

    Tarptautiniai miškų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius šalis patyrė reikšmingų medžių dangos praradimų dėl žemės ūkio plėtros, medienos ruošos ir medžio anglies naudojimo. Todėl didelės apimties atsodinimas pristatomas kaip strateginis atsakas į ilgai kauptas aplinkosaugines ir socialines problemas.

    Ne vien vyriausybės projektas

    Želdinimo iniciatyvose dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose bendruomenėms perduodami vietinių rūšių sodinukai, kartu užtikrinant mokymus apie priežiūrą ir vandens prieinamumą. Tokie modeliai dažnai laikomi efektyvesniais, nes sukuria ilgalaikę atsakomybę už pasodintų medžių išlikimą.

    Vis dažniau akcentuojama, kad miškų atkūrimas turi būti planuojamas kaip ekosistemų atkūrimas, o ne vien sodinimo kampanija. Tai reiškia, kad prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, natūralios regeneracijos skatinimui, dirvožemio ir vandens apsaugai bei aiškiai prigijimo stebėsenai kelerius metus po sodinimo.

    Etiopijai ruošiantis priimti svarbius tarptautinius klimato politikos renginius, šalis siekia parodyti apčiuopiamą pažangą. Tačiau galutinis kampanijos rezultatas bus vertinamas ne pagal viešai skelbiamus milijardus, o pagal tai, ar nauji miškai iš tiesų sustiprins ekosistemas ir vietos bendruomenių atsparumą sausroms bei klimato kaitos padariniams.

  • Kodėl Kenijos ir Etiopijos bėgikai skina pergales? Atsakymas slypi aukštikalnėse ir kasdienybėje

    Kodėl Kenijos ir Etiopijos bėgikai skina pergales? Atsakymas slypi aukštikalnėse ir kasdienybėje

    Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgime jau kelis dešimtmečius dominuoja Rytų Afrikos atletai, ypač iš Kenijos ir Etiopijos. Tyrimų apžvalgos rodo, kad nuo 1980-ųjų pabaigos didelę dalį svarbiausių tarptautinių varžybų nugalėtojų sudaro būtent šio regiono sportininkai.

    Šio reiškinio simboliais tapo olimpinis čempionas Abebe Bikila, 1960 metais Romoje maratoną laimėjęs basomis, ir Kenijos bėgikas Kipchoge Keino, 1968 metais Meksike sukrėtęs 1 500 metrų rungtį. Jų pergalės padėjo suformuoti supratimą, kad bėgimas gali tapti realiu socialinio mobilumo keliu.

    Aukštikalnių efektas ir fiziologija

    Viena svarbiausių priežasčių siejama su gyvenimu ir treniruotėmis 2 000–3 000 metrų aukštyje, pavyzdžiui, Kenijos Didžiajame lūžyje ar Etiopijos aukštikalnėse. Mažesnis deguonies kiekis ore skatina organizmo adaptacijas, tarp jų raudonųjų kraujo kūnelių gamybą ir efektyvesnį deguonies pernešimą.

    Vis dėlto vien gimimas aukštai virš jūros lygio automatiškai nepadaro žmogaus elitiniu maratonininku. Specialistai pabrėžia, kad tai tik vienas dėlionės elementas, kuris geriausiai veikia kartu su kitais veiksniais.

    Kasdienis judėjimas ir ilga aerobinė bazė

    Daugybėje Kenijos ir Etiopijos regionų vaikai nuo mažens kasdien įveikia didelius atstumus pėsčiomis ar bėgte, dažnai keliaudami į mokyklą ir atlikdami ūkio darbus. Toks nuolatinis judėjimas anksti sukuria ištvermės pagrindą, kurio neįmanoma greitai „pasidaryti“ vien pradėjus profesionalias treniruotes.

    Sporto treneriai ir tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tvirta aerobinė bazė paprastai formuojama metų metus. Kai jaunuolis į klubą ateina jau turėdamas ilgo, natūralaus fizinio krūvio patirtį, vėlesnės specializuotos treniruotės duoda didesnį efektą.

    Kultūra, konkurencija ir ekonominė motyvacija

    Tokiose vietovėse kaip Itenas ar Kaptagatas bėgimas yra bendruomenės gyvenimo dalis: sportininkai treniruojasi grupėmis, dalijasi kasdienybe ir turi aiškius sėkmės pavyzdžius. Kai olimpinių prizininkų istorijos matomos čia pat, o sporto uždarbis gali pakeisti šeimos gyvenimą, atsiranda stipri motyvacija.

    Šis modelis kuria uždarą ratą: didelė dalyvių masė reiškia itin aukštą konkurenciją, konkurencija kelia rezultatų lygį, o pasiekimai pritraukia dar daugiau talentų. Dėl to pasaulio maratonų ir stadiono rungčių elitas dažnai turi ne vieną ryškų lyderį, o visą grupę sportininkų, galinčių bėgti itin aukštu tempu.

    Mokslas ilgai ieškojo vieno genetinio paaiškinimo, tačiau kol kas nėra rasta vieno „lemiančio“ geno, kuris paaiškintų Rytų Afrikos dominavimą. Naujesni darbai leidžia manyti, kad genetinės ypatybės gali suteikti dalį potencialo, tačiau lemiamas tampa aplinkos, treniruočių, mitybos, kultūros ir motyvacijos derinys.

    Galiausiai Rytų Afrikos fenomenas labiausiai išryškėja ne pavienėse pergalėse, o rezultatų gylyje. Kai vienas čempionas pasitraukia, jo vietą neretai iš karto užima kitas, o už jų stovi dar dešimtys labai aukšto lygio bėgikų.

  • Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Kas rasta Yeha vietovėje?

    Šiaurinėje Etiopijoje, Yeha archeologinėje vietovėje, mokslininkai naujai įvertino monumentalaus komplekso Grat Be’al Gibri liekanas. Tai buvo rūmų ir administracinės paskirties statinys, priskiriamas etiopų ir sabejų kultūrinei aplinkai, o jo ištakos siekia maždaug VIII amžių prieš mūsų erą.

    Pagal išlikusius pamatus ir planą pastatas buvo įspūdingo masto, apie 60 x 50 metrų. Konstrukcija rėmėsi masyviu akmeniniu podiumu, tačiau iki mūsų dienų iš esmės išliko tik apatinės dalys, nes statinį sunaikino gaisras, o vėliau dalis akmenų buvo panaudota kitiems pastatams.

    Iki 19 aukštų: ką reiškia šis skaičius?

    Didžiausia intriga yra ne pastato plotas, o teorinis aukštis. Sienose aptikti požymiai, rodantys, kad akmeninės konstrukcijos buvo armuojamos horizontaliai dėtomis medinėmis sijomis, sudarant hibridinę akmens ir medžio sistemą.

    Vokietijos ir Etiopijos tyrėjų komanda, pasitelkusi šiuolaikinius inžinerinius skaičiavimus ir apkrovų modeliavimą, įvertino, kokias papildomų aukštų apkrovas tokios sienos galėtų atlaikyti. Skaičiavimai parodė, kad vien iš laikomosios galios perspektyvos konstrukcija teoriškai galėjo leisti statyti bent iki 19 kondygnacijų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia esminę išlygą: tai nėra įrodymas, kad pastatas realiai turėjo 19 aukštų. Tai tik konstrukcinių galimybių riba pagal modeliuotas prielaidas, o tikrasis aukštis priklausė ir nuo perdangų sprendimų, tikslios geometrijos, naudotų medžiagų savybių bei statybos kokybės.

    Kodėl šis atradimas svarbus istorijai?

    Jei tolesni tyrimai patvirtintų, kad regione buvo statomi itin aukšti daugiaaukščiai pastatai, tai praplėstų supratimą apie ankstyvųjų visuomenių inžinerines žinias ir architektūrines ambicijas. Senovės Pietų Arabijos šaltiniuose ir ikonografijoje minimi bei vaizduojami daugiaaukščiai bokštai, kai kur kalbama ir apie keliolikos ar net apie 20 aukštų statinius.

    Iki šiol tokie teiginiai dažnai likdavo diskusijų lygmenyje, nes trūko detalių skaičiavimų, leidžiančių patikrinti, ar senoviniai sienų sprendimai iš tiesų galėjo pernešti dideles vertikalias apkrovas. Būtent todėl Grat Be’al Gibri atvejis vertinamas kaip galintis iš esmės papildyti pasaulinę statybos istoriją, ypač kalbant apie daugiaaukščių konstrukcijų ištakas.

    Tyrėjai nurodo, kad kitas žingsnis bus tikslesnės viso pastato rekonstrukcijos, įtraukiant perdangas ir kitus konstrukcinius elementus. Tik sujungus archeologinius duomenis su inžinerinėmis prielaidomis bus galima atsargiau atsakyti į klausimą, ar Yeha iš tiesų galėjo turėti senovinio dangoraižio vertą statinį.

  • Mokslininkai įspėja: Afrika skyla greičiau nei manyta – taip gimsta naujas vandenynas

    Mokslininkai įspėja: Afrika skyla greičiau nei manyta – taip gimsta naujas vandenynas

    Afrika pamažu skyla į dvi dalis

    Rytų Afrikos riftų sistema – vienas ryškiausių pasaulyje pavyzdžių, kaip žemynas ima skilti, o tolimoje ateityje toje vietoje gali susiformuoti naujas vandenynas. Naujausi tyrimai rodo, kad kai kuriose zonose šis procesas pažengęs labiau, nei manyta anksčiau.

    Geologiniu masteliu pokyčiai vyksta greitai, nors žmonėms jie atrodo beveik nepastebimi. Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama vis tiek apie milijonus metų, tačiau tektonikos požiūriu tai laikoma palyginti trumpu laikotarpiu.

    Turkanos riftas pasiekė kritinę stadiją

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė Turkanos riftui, kuris driekiasi per Keniją ir Etiopiją. Analizuojant ankstesnių seismologinių matavimų duomenis apskaičiuota, kad rifo centre Žemės pluta kai kur suplonėjusi iki maždaug 13 kilometrų.

    Palyginimui, rifo pakraščiuose plutos storis gali viršyti 35 kilometrus. Kai pluta riftų zonoje suplonėja iki maždaug 15 kilometrų ar mažiau, prasideda vadinamoji kaklelio formavimosi stadija, kuri rodo, kad skilimas tampa praktiškai nebeišvengiamas.

    „Nustatėme, kad šiame regione riftų raida pažengusi labiau, o pluta plonesnė, nei buvo pripažįstama iki šiol“, – sakė Kolumbijos universiteto geologas Christianas Rowanas.

    Kaip gimsta naujas vandenynas

    Tektoninė logika paprasta: ten, kur plokštės susiduria, kyla kalnai, o ten, kur jos tolsta viena nuo kitos, ilgainiui gimsta vandenynai. Afrika šiuo metu skeldėja į dvi pagrindines dalis: vakaruose dominuojančią Nubijos plokštę ir rytuose esančią Somalio plokštę.

    Jei pluta ir toliau plonės, riftas pereis į kitą etapą, kai iš gelmių kylanti magma ims formuoti naują dugną. Vėliau, atsivėrus pakankamai giliai ir plačiai įdubai, vanduo iš Indijos vandenyno gali pradėti veržtis į naujai susiformavusį baseiną.

    Panašūs procesai jau stebimi Afaro įduboje šiaurės rytų Afrikoje, netoli Raudonosios jūros. Ši teritorija dažnai minima kaip vieta, kur kontinentinis skilimas pereina į vandenyninės plutos formavimosi stadiją.

    Ryšys su žmonijos ištakomis

    Turkanos regionas garsėja itin turtingais ankstyvųjų homininų fosilijų radiniais, todėl jo geologinė raida domina ne tik tektonikos, bet ir paleoantropologijos tyrėjus. Mokslininkai kelia versiją, kad išskirtinis fosilijų gausumas gali būti susijęs ne vien su tuo, jog vietovė buvo ypatingai svarbi žmogaus evoliucijai, bet ir su palankiomis išlikimo sąlygomis.

    Skaičiuojama, kad Turkanos riftas į dabartinę plutos plonėjimo stadiją galėjo pereiti maždaug prieš 4 milijonus metų po ilgesnio vulkaninio aktyvumo laikotarpio. Toks laikas sutampa su kai kuriais ankstyviausiais homininų radiniais regione ir leidžia manyti, kad tektoniniai pokyčiai galėjo paskatinti intensyvesnį nuosėdų kaupimąsi.

    Spartesnė sedimentacija didina tikimybę, kad gyvūnų ir augalų liekanos bus greitai užklojamos ir geriau išsilaikys. Dėl to Turkanos riftas šiandien laikomas viena svarbiausių vietų, leidžiančių atkurti ilgą Rytų Afrikos ekosistemų ir ankstyvųjų žmonių giminaičių istoriją.

    Tyrimas publikuotas žurnale Nature Communications, o autoriai pabrėžia, kad ateities darbai turėtų tiksliau įvertinti, kaip tektonikos kaita veikė nuosėdų kaupimąsi ir fosilijų išlikimą skirtingais laikotarpiais.

  • Eukaliptų bumas Etiopijoje nuo 1894 metų: greita nauda virto vandens ir dirvožemio krize

    Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.

    Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.

    Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.

    Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.

    Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.

    Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.

    Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.

  • Etiopija skelbė per dieną pasodinusi 353 mln. medžių: ką rodo duomenys apie jų išlikimą

    2019 metais Etiopija paskelbė per vieną dieną pasodinusi 353 633 660 medžių sodinukų ir taip esą pagerinusi masinės sodinimo akcijos rekordą. Ši iniciatyva tapo dalimi vyriausybės pradėtos „Green Legacy Initiative“, kuria siekta atsverti ilgalaikį miškų nykimą ir dirvožemio eroziją.

    Istoriškai didelę Etiopijos teritorijos dalį dengė miškai, tačiau per XX amžių jų plotas smarkiai sumažėjo. Tarptautinės organizacijos ir tyrėjai ne kartą pabrėžė, kad miškų praradimas šalyje didina dirvožemio nualinimą, mažina vandens sulaikymą kraštovaizdyje ir didina priklausomybę nuo malkų.

    Oficialiai buvo skelbta, kad per maždaug 12 valandų sodinukai buvo pasodinti apie tūkstantyje vietų, o į talką įsitraukė milijonai žmonių. Tądien kai kurios mokyklos ir valstybinės įstaigos laikinai pristabdė darbus, kad darbuotojai ir mokiniai galėtų dalyvauti sodinime.

    Etiopijos pateiktas skaičius gerokai viršijo ankstesnį plačiai cituotą Indijos pasiekimą, kai 2017 metais per panašų laiką buvo pasodinta apie 66 mln. medžių. Vis dėlto svarbiausias klausimas liko ne vien apie mastą, o apie tai, kaip tokie skaičiai patikrinami ir ką jie reiškia ilguoju laikotarpiu.

    Nors apie rekordinę akciją buvo plačiai rašoma, Etiopija nepateikė paraiškos Guinnesso rekordų knygai, todėl šis pasiekimas nebuvo oficialiai patvirtintas. Tai reiškia, kad viešojoje erdvėje dažniau vartojama formuluotė „Etiopija skelbė“ ar „Etiopija teigė“, o ne „rekordas užfiksuotas“.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad suskaičiuoti daugiau nei trečdalį milijardo sodinukų, pasodintų per trumpą laiką daugybėje skirtingų taškų, itin sudėtinga. Tokiose akcijose paprastai remiamasi organizatorių ataskaitomis, išdalintų sodinukų kiekiu ir apytikriais vietinių koordinatorių skaičiavimais, o ne nepriklausomu vienodu auditu.

    Miškų atkūrimo programose svarbiausia ne vien pasodinimo skaičius, o išgyvenamumas po 1–3 metų ir vėliau, taip pat rūšių parinkimas ir priežiūra. Tyrėjai pabrėžia, kad sodinukų žūtį dažnai lemia vandens trūkumas, netinkamai parinktos rūšys, ganymas, dirvožemio degradacija, kenkėjai, taip pat nepakankama priežiūra po pasodinimo.

    Akademiniuose darbuose, kuriuose vertintos Etiopijos sodinimo iniciatyvos atskirose teritorijose, fiksuojamas nevienodas rezultatas. Pavyzdžiui, viename 2025 metų tyrime, nagrinėjusiame konkrečią Etiopijos vietovę, nurodytas vidutinis maždaug 39,8 proc. sodinukų išgyvenamumas per 2019–2024 metų laikotarpį, o tai rodo, kad masinė sodinimo banga ne visur virsta brandžiais miškais.

    Pastarųjų metų apžvalgos taip pat kelia bendresnę problemą: kai trūksta patikimų, viešai prieinamų ir nepriklausomai patikrintų duomenų apie išgyvenusių medžių skaičių, jų rūšinę sudėtį bei ekologinę naudą, sunku įvertinti realų poveikį. Dėl to vis dažniau raginama pereiti nuo kiekybės prie kokybės: orientuotis į ekosistemų atkūrimą, vietines rūšis, priežiūros planus ir ilgalaikį monitoringą.

    Etiopijos valdžia programą tęsė ir vėlesniais metais, skelbdama apie didelius sodinimo kiekius bei infrastruktūrinius pokyčius, pavyzdžiui, išaugusį medelynų skaičių. Tačiau galutinis atsakymas, ar milijonai pasodintų sodinukų taps atspariais miškais, priklauso nuo to, kiek jų išgyvens, kaip bus valdoma žemė ir ar bus sukurta nuosekli priežiūros sistema.

    Tarptautinėje klimato politikoje medžių sodinimas dažnai pristatomas kaip viena iš priemonių mažinti anglies dvideginio kiekį ir atkurti nualintas teritorijas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tik ilgalaikiai, gerai prižiūrimi ir vietos sąlygoms pritaikyti miškai gali užtikrinti stabilų poveikį klimatui, biologinei įvairovei ir žmonių pragyvenimui.

  • Kinija planuoja milžinišką 8,4 GW atsinaujinančios energijos kompleksą Etiopijoje: kas už to stovi?

    Kinija planuoja milžinišką 8,4 GW atsinaujinančios energijos kompleksą Etiopijoje: kas už to stovi?

    Kinijos atsinaujinančios energetikos bendrovės planuoja projektą, kuris savo mastu galėtų pakeisti ištiso regiono elektros sistemą. Numatyta sujungti vėjo jėgainių parkus, saulės elektrines ir energijos kaupimo sprendimus į vieną didžiulį kompleksą.

    Išskirtinumas tas, kad šis projektas būtų statomas ne Kinijoje, o Rytų Afrikoje. Planuojama vieta – Etiopija, tūkstančiai kilometrų nuo Kinijos, tačiau su sąlygomis, kurios palankios ir vėjui, ir saulės energijai.

    Preliminariai įvardijama bendra planuojama galia siekia apie 8,4 gigavato. Toks skaičius energetikoje reikšmingas, nes prilygsta kelių didelių elektrinių generacijai ir, priklausomai nuo tinklo pajėgumų, galėtų tapti svarbiu tiekimo šaltiniu ne vienai teritorijai.

    Kas planuojama Etiopijoje

    Pagal viešai aptariamus projekto kontūrus, vėjo dalis galėtų apimti apie 1 000 turbinų, išdėstytų didelėse teritorijose. Greta būtų vystomi saulės elektrinių laukai, kuriuose galėtų veikti milijonai fotovoltinių modulių.

    Numatoma, kad kartu būtų diegiamos ir baterijų sistemos, leidžiančios kaupti energiją, kai gamyba viršija paklausą, ir ją atiduoti vėliau. Tokie sprendimai ypač svarbūs didelės apimties vėjo ir saulės projektams, nes padeda stabilizuoti tiekimą ir mažinti svyravimus tinkle.

    Skaičiuojama, kad įgyvendinus pilną plėtros etapą investicijos galėtų siekti apie 13 milijardų eurų. Galutinė suma priklausytų nuo pasirinktų technologijų, tinklų prijungimo apimties, saugojimo sprendimų ir vietinės infrastruktūros kūrimo.

    Kodėl pasirinkta ne Kinija

    Kinija jau turi vienus didžiausių pasaulyje vėjo ir saulės parkų, tačiau pastaraisiais metais vis aktyviau dalyvauja energetikos projektuose užsienyje. Tai siejama ir su technologijų gamintojų eksporto ambicijomis, ir su valstybių, kurioms reikia naujos elektros generacijos, paklausa.

    Etiopijai tai aktualu ir dėl energetikos struktūros: šalis reikšmingą dalį elektros tradiciškai sieja su hidroenergija, o kritulių svyravimai ir sausros gali turėti tiesioginę įtaką gamybai. Vėjo ir saulės projektai kartu su kaupimu dažnai pristatomi kaip būdas diversifikuoti šaltinius ir sumažinti priklausomybę nuo sezoniškumo.

    Projektas taip pat gali tapti impulsu infrastruktūrai: vystant tokią apimtį paprastai reikia naujų perdavimo linijų, skirstymo pajėgumų ir pramoninių sprendimų. Be to, dideli objektai dažnai kuriami etapais, todėl tikėtina, kad galutinė apimtis priklausys nuo finansavimo, leidimų ir tinklo plėtros tempo.

    Kas jau žinoma apie dalyvius

    Su projekto planais siejami susitarimai, kuriuos yra pasirašiusi Kinijos vėjo energetikos įrangos gamintoja „Ming Yang Smart Energy“. Tokie susitarimai paprastai žymi ketinimus bendradarbiauti, tačiau nebūtinai reiškia, kad visi techniniai ir finansiniai sprendimai jau patvirtinti.

    Kol kas reikšminga dalis detalių lieka vystymo stadijoje: konkreti įgyvendinimo seka, prijungimo prie tinklo sprendiniai ir realus generacijos panaudojimas priklausys nuo Etiopijos elektros sistemos modernizavimo bei regioninių perdavimo projektų. Vis dėlto pati idėja sujungti vėją, saulę ir kaupimą vienoje sistemoje rodo kryptį, kuria juda didelio masto atsinaujinančios energetikos plėtra.

    Jei planai būtų įgyvendinti, tai galėtų tapti vienu didžiausių atsinaujinančios energetikos kompleksų pasaulyje ir svarbiu atspirties tašku Rytų Afrikos elektros balansui. Kartu tai būtų ir aiškus signalas, kad Kinijos gamintojai bei vystytojai siekia didelius projektus kurti globaliai, o ne tik vidaus rinkoje.

  • Rytų Afrikoje žemynas skyla greičiau nei manyta: pluta vietomis suplonėjo iki 13 km

    Rytų Afrikoje vykstantis žemyno skilimas, mokslininkų vertinimu, kai kuriose zonose yra pažengęs labiau, nei rodė ankstesni modeliai. Nauji geofiziniai duomenys iš Turkano įdubos, esančios Rytų Afrikos rifto sistemoje, leidžia manyti, kad žemės pluta čia suplonėjusi iki kritinių reikšmių.

    Ši riftų sistema driekiasi per Etiopiją ir Keniją bei yra viena aktyviausių žemyninės plutos tempimo zonų pasaulyje. Ji formuojasi ten, kur tektoninės plokštės pamažu tolsta viena nuo kitos, o žemyninė pluta ilgainiui silpnėja, trūkinėja ir leidžiasi.

    Tyrime, publikuotame Nature Communications, nurodoma, kad rifto centre plutos storis siekia apie 13 kilometrų, kai aplinkinėse teritorijose jis viršija 35 kilometrus. Toks kontrastas yra aiškus signalas, kad tempimo procesai rifo ašyje koncentruojasi ir pluta ten artėja prie būsenos, kai ji gali pradėti elgtis labiau kaip vandenyninė nei žemyninė.

    Mokslininkai aiškina, kad plutos plonėjimas yra natūrali riftų raidos dalis, tačiau tokie skaičiai rodo labiau pažengusį etapą, nei dažnai įsivaizduojama visuomenėje. Kitaip tariant, skilimas nėra vien paviršinės įtrūkos ar pavieniai žemės drebėjimai, o ilgalaikė struktūrinė žemyno pertvarka.

    Rytų Afrikos regione Afrikos ir Somalio plokštės tolsta maždaug kelių milimetrų per metus greičiu, o pats skilimo procesas tęsiasi dešimtis milijonų metų. Nors tempai žmogaus gyvenimo masteliu atrodo menki, geologiniu požiūriu tai nuoseklus ir stabilus mechanizmas.

    Tyrėjai pažymi, kad rifto aktyvumą gali stiprinti ir magmos judėjimas bei vulkanizmas, nes karšta mantijos medžiaga iš apačios silpnina plutą ir palengvina jos tempimą. Dėl to kai kuriose vietose skilimas gali progresuoti sparčiau, nei prognozuota remiantis bendresniais modeliais.

    Vienas iš dažniausiai aptariamų Rytų Afrikos rifto sistemos raidos scenarijų yra vadinamoji okeanizacija, kai gilesnės įtrūkos pradeda pildytis magma, susiformuoja naujas vandenyno dugnui būdingas plutos tipas, o vėliau į žemumas gali įsiveržti vanduo. Tai reikštų, kad Rytų Afrika ilgainiui galėtų atsiskirti nuo likusios žemyno dalies.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai milijonų metų perspektyvos procesas, o ne artimiausių dešimtmečių lūžis. Didesnė praktinė reikšmė šiandien yra regiono seisminis ir vulkaninis aktyvumas, nes riftų zonose dažniau fiksuojami žemės drebėjimai, deformacijos ir su magmos judėjimu susiję reiškiniai.

    Turkanos regionas plačiai žinomas ir dėl paleoantropologinių radinių, čia aptikta daug homininų fosilijų. Nauji geologiniai vertinimai papildo šį vaizdą: reljefo sėdimas ir nuosėdų kaupimasis riftų įdubose gali sudaryti palankesnes sąlygas palaikams išlikti, todėl radinių gausa nebūtinai reiškia išskirtinai intensyvią žmonių evoliucijos veiklą vien šioje vietoje.

    Toks požiūris nekeičia Turkanos reikšmės, bet padeda tiksliau suprasti, kodėl būtent čia susiformavo palankus „archyvas“ seniesiems kaulams ir akmens įrankiams. Kitaip tariant, kai kuriais atvejais svarbu ne tik tai, kas vyko praeityje, bet ir tai, kaip geologija padėjo tai išsaugoti iki mūsų dienų.