CP v2

Tag: Euro zona

  • Lenkija auga tris kartus greičiau nei euro zona: kas maitina šuolį ir kodėl jis gali greitai išblėsti

    Augimas ryškiai lenkia euro zoną

    Lenkijos ekonomikos plėtra pastaruoju metu aiškiai išsiskiria Europos Sąjungoje. Remiantis tarptautinių analitikų vertinimais, šalies bendrasis vidaus produktas 2026 metų pirmąjį pusmetį augo apie 3,7 proc. per metus, kai euro zonos vidurkis, neįskaičiuojant Airijos, siekė maždaug 1,1–1,2 proc.

    Toks skirtumas reiškia, kad Lenkija augo maždaug tris kartus sparčiau nei euro zona. Tačiau prognozės rodo, kad šis tempas gali būti laikinas, o augimas artimiausiais metais turėtų lėtėti.

    Kas šiuo metu stumia ekonomiką į priekį?

    Ekonomistai Lenkijos pagreitį sieja su plačiai išsisklaidžiusiais augimo šaltiniais. Didelę reikšmę turi vidaus vartojimas, viešosios išlaidos ir eksportas, o svarbų vaidmenį atlieka ir investicijų ciklas.

    Vienas iš ryškiausių faktorių yra Europos Sąjungos lėšų įsisavinimas, įskaitant Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės finansavimą. Šios lėšos didina investicijų apimtis ir skatina privačius projektus, ypač infrastruktūros, energetikos ir skaitmeninimo srityse.

    „Lenkija išlieka viena atspariausių ekonomikų Europoje: augimą palaiko vartojimas, investicijos, viešosios išlaidos ir eksportas“, – sakė EY vyriausiasis ekonomistas Europai dr. Marek Rozkrut.

    Regiono vaizdas nevienodas

    Panašų tempą dalyje Vidurio ir Rytų Europos demonstravo ir kitos šalys. Pavyzdžiui, Slovėnija, Bulgarija bei Lietuva, kurių plėtrą palaikė didėjančios pajamos, fiskalinė politika ir Europos fondai, taip pat augo maždaug 3–4 proc. tempu.

    Tuo pat metu kai kurios regiono ekonomikos augo lėčiau. Čekija, Kroatija ir Vengrija buvo arčiau 2 proc. ribos, Slovakija balansavo ties stagnacija, o Rumunija, anksčiau laikyta vienu regiono lyderių, fiksavo apie 2 proc. nuosmukį.

    Kodėl pagreitis gali neišsilaikyti?

    Analitikai pabrėžia, kad dabartinis augimo etapas gali susidurti su struktūriniais ribojimais. Prognozuojama, jog Lenkijos augimas 2027 metais gali sulėtėti iki maždaug 2,7 proc., o 2028–2029 metais priartėti prie 2,5 proc.

    Viena ryškiausių ilgalaikių rizikų yra demografija. Skaičiuojama, kad iki 2050 metų Lenkijoje darbingo amžiaus gyventojų skaičius gali sumažėti apie 23 proc., o tai reikštų mažesnę darbo jėgos pasiūlą, didesnį spaudimą atlyginimams ir lėtesnį potencialų ekonomikos augimą.

    Tokios tendencijos didina poreikį spartinti produktyvumo augimą, automatizaciją ir investicijas į technologijas, įskaitant DI sprendimus. Kartu tai kelia papildomų iššūkių viešiesiems finansams, nes senstanti visuomenė paprastai didina sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos išlaidas.

  • Vokietijos eksportas smuko pirmąkart per 5 mėnesius: ženklai, kad atsigavimas stringa

    Vokietijos eksportas smuko pirmąkart per 5 mėnesius: ženklai, kad atsigavimas stringa

    Vokietijos ekonomikos atsigavimo tvarumas vėl kelia klausimų: naujausi oficialūs duomenys rodo, kad prekių eksportas liepą sumažėjo pirmą kartą per penkis mėnesius. Tai sustiprino rinkų nerimą, jog didžiausios Europos ekonomikos augimas gali prarasti pagreitį.

    Federalinė statistikos tarnyba Destatis skelbia, kad eksportas, palyginti su birželiu, krito 0,8 proc. ir siekė 138,2 mlrd. eurų. Analitikai tikėjosi kiek mažesnio smukimo, todėl rodiklis buvo įvertintas kaip prastesnis, nei rinkos buvo įkainojusios.

    Smūgis iš Kinijos ir euro zonos

    Didžiausią neigiamą įtaką turėjo silpnesnė paklausa svarbiose Vokietijos rinkose. Siuntos į Kiniją susitraukė 9,5 proc., o eksportas į kitas euro zonos valstybes sumažėjo 2,8 proc.

    Toks vaizdas ypač jautrus Vokietijai, kurios pramonė ir aukštos pridėtinės vertės gamyba tradiciškai remiasi užsienio paklausa. Kai pagrindiniai partneriai stabdo užsakymus, spaudimas persimeta ir į gamybos apimtis, investicijas bei užimtumą.

    JAV rinka siunčia kitokį signalą

    Vis dėlto ne visos kryptys buvo vienodai silpnos. Eksportas į JAV, didžiausią Vokietijos prekių realizavimo rinką, per mėnesį šoktelėjo daugiau nei 19 proc., tęsiantis atsigavimui po anksčiau prekybą paveikusių tarifų sugriežtinimų.

    Skirtumas tarp JAV ir kitų regionų dinamikos rodo, kad Vokietijos eksportuotojams vis svarbiau diversifikuoti rinkas, tačiau trumpuoju laikotarpiu euro zonos ir Kinijos lėtėjimas gali užgožti atskirų krypčių pagerėjimą.

    Importas smuko, perteklius išaugo

    Destatis duomenimis, importas liepą sumažėjo 5,7 proc. ir sudarė 116,9 mlrd. eurų. Dėl to prekybos perteklius išaugo iki 21,3 mlrd. eurų.

    Didėjantis prekybos perteklius nebūtinai reiškia stiprėjančią ekonomiką, nes jis gali augti ir tada, kai vidaus paklausa silpsta, o įmonės bei gyventojai mažina importuojamų prekių pirkimą. Šią riziką sustiprina ir tai, kad pastarosiomis dienomis pramonės gamybos rodikliai taip pat nuvylė.

    Metų pradžioje dalis indikatorių atrodė geresni, o kai kurie analitikos centrai buvo pakėlę 2026 metų augimo prognozes iki 1,2–1,4 proc. Vis dėlto naujausi prekybos duomenys rodo, kad optimizmui gali tekti atlaikyti rimtesnį testą, ypač jei išorės paklausa ir geopolitinė įtampa toliau spaustų Europos pramonę.

  • Euro grįžta į politinės darbotvarkės viršų: Vengrija taikosi į 2030-uosius, Bulgarija skaičiuoja kainas

    Diskusijos dėl euro Europoje vėl kaista: vienur kalbama apie prisijungimą prie euro zonos, kitur – apie pasitraukimą. Vengrijoje vis garsiau minimas tikslas euro įsivedimą sieti su 2030 metais, o Vokietijoje kraštutinių dešiniųjų AfD retorikoje atsiranda raginimų grįžti prie markės.

    Tuo pat metu Bulgarija, naujausia euro zonos narė, susiduria su jautriausiu klausimu – kaip suvaldyti kainų kilimą ir piktnaudžiavimą perėjimo laikotarpiu. Euro įvedimas ten tapo ne tik ekonomikos, bet ir vidaus politikos kovos tema.

    Vengrija kalba apie 2030 metus

    Vengrijos politinėje darbotvarkėje euro tema pastaruoju metu stiprėja, o siekis įsivesti bendrą valiutą įvardijamas kaip vidutinio laikotarpio tikslas. Norint prisijungti prie euro zonos, būtina atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus: kainų stabilumą, tvarų biudžeto deficitą ir skolą, palūkanų normų bei valiutos kurso stabilumą.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Vengrijai iššūkių kelia ne tik viešųjų finansų rodikliai, bet ir valiutos svyravimai. Dalis ekspertų taip pat pabrėžia Vengrijos pramonės ir eksporto priklausomybę nuo Vokietijos ekonomikos ciklų, todėl vien euro tikslas pats savaime neišsprendžia struktūrinių problemų.

    Vokietijoje – spaudimas eurui

    Vokietijoje euro klausimas vėl iškyla politinių ginčų centre: AfD retorikoje euro zona vaizduojama kaip ribojanti šalies ekonominį manevringumą. Nors ekonomistai dažnai tokias idėjas vertina kaip rinkiminės kovos elementą, pats faktas, kad diskusija grįžta į viešąją erdvę, rodo didėjantį visuomenės jautrumą infliacijai ir gyvenimo brangimui.

    Ekspertai sutaria, kad hipotetinis Vokietijos pasitraukimas iš euro zonos būtų milžiniškas sukrėtimas. Tokia permaina galėtų pakirsti bendros valiutos patikimumą, išprovokuoti finansų rinkų turbulenciją, kapitalo persiskirstymą ir didelį neapibrėžtumą visoje Europoje.

    Bulgarijoje – kainų kontrolės pamokos

    Bulgarija eurą įsivedė 2026 metų pradžioje, tačiau didžiausias iššūkis tapo kainų skaidrumas ir kontrolė pereinamuoju laikotarpiu. Taikant dvigubą kainų žymėjimą, vartotojams turi būti aiškiai pateikiama suma nacionaline valiuta ir eurais, o perskaičiavimas privalo būti atliekamas pagal nustatytą kursą.

    Praktikoje dalis verslų, ypač su turizmu susijusiuose sektoriuose, pasinaudojo proga kelti kainas, o tai smogė vartotojų pasitikėjimui ir išprovokavo politines diskusijas. Kainų šuoliai tapo patogia tema oponentams, siekiant atsakomybę dėl brangimo sieti su euro įvedimu, net jei infliaciją kartu kursto ir kiti veiksniai – nuo energijos kainų iki geopolitinių krizių.

    Bulgarijos patirtis dar kartą primena, kad euro įvedimas nėra vien techninis valiutos pakeitimas. Sėkmę lemia institucijų pasirengimas, rinkos priežiūra, aktyvi vartotojų informavimo kampanija ir greita reakcija į piktnaudžiavimą, kad pereinamasis laikotarpis nevirstų pasitikėjimo krize.

  • „Fitch“ kilstelėjo Portugalijos reitingą į A+: ką tai reiškia paskoloms ir mokesčiams?

    „Fitch“ kilstelėjo Portugalijos reitingą į A+: ką tai reiškia paskoloms ir mokesčiams?

    Reitingas pakilo iki A+

    Reitingų agentūra „Fitch“ pagerino Portugalijos valstybės skolos reitingą nuo A iki A+ ir nurodė stabilią perspektyvą. Toks sprendimas paprastai signalizuoja rinkoms mažesnę riziką ir gali padėti šaliai skolintis palankesnėmis sąlygomis.

    Portugalijos investicijų ir užsienio prekybos agentūra AICEP pabrėžė, kad sprendimas dera su pastaruoju metu augančiu investuotojų pasitikėjimu. Vyriausybė tvirtina, kad visos pagrindinės agentūros Portugalijai šiuo metu suteikia A lygio įvertinimą.

    Kodėl „Fitch“ tapo optimistiškesnė

    „Fitch“ teigimu, reitingo kėlimą lėmė stiprėjantys viešieji finansai ir prognozuojamas skolos mažėjimas. Agentūra taip pat išskyrė, kad Portugalijos biudžeto rodikliai, lyginant su panašiai vertinamomis šalimis, yra geresni, o tai siejama su politiniu įsipareigojimu fiskalinei drausmei.

    „Reitingo pakėlimas atspindi stiprėjančius Portugalijos viešuosius finansus, mažėjančios skolos trajektoriją ir tvirtesnį biudžetą nei panašių šalių“, – teigiama „Fitch“ pranešime.

    Skola mažėja, bet rizikos išlieka

    Agentūra prognozuoja, kad valstybės skola, vertinant nuo bendrojo vidaus produkto, mažės nuo 89,7 proc. 2025 metais iki 87,0 proc. 2026 metais ir 82,9 proc. 2028 metais. Vis dėlto šis lygis, „Fitch“ skaičiavimu, išliks gerokai aukštesnis nei A kategorijos šalių medianinis rodiklis, siejamas su 59,5 proc.

    Portugalijos reitingą, pasak „Fitch“, palaiko ir narystė Europos Sąjungoje bei euro zonoje, taip pat palyginti geri valdysenos rodikliai. Tačiau šiuos privalumus vis dar atsveria sukaupta viešoji ir išorinė skola.

    Biudžetui spaudimą didina išlaidos

    „Fitch“ vertina, kad biudžeto perteklius gali smukti nuo 0,7 proc. bendrojo vidaus produkto 2025 metais iki 0,1 proc. 2026 metais. Tam įtakos, agentūros teigimu, turi papildomos išlaidos po audrų, 2026 metų biudžete numatytos mokesčių ir būsto priemonės, investicijų pikas pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą bei augančios išlaidos atlyginimams ir pensijoms.

    Portugalijos finansų ministras Joaquim Miranda Sarmento yra pareiškęs, kad skolos ir bendrojo vidaus produkto santykio mažėjimas yra šeimų ir verslų pastarųjų metų darbo rezultatas, o tempas neturi sulėtėti. Jis taip pat akcentavo būtinybę mažinti biurokratiją, kuri, pasak ministro, slopina investicijas, ypač tiesiogines užsienio investicijas.

    Būsto kainos ir gynybos tikslai

    Agentūra atkreipė dėmesį ir į būsto prieinamumo problemą. „Fitch“ skaičiavimu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį būsto kainos Portugalijoje buvo apie 99 proc. aukštesnės nei 2019 metų ketvirtąjį ketvirtį, kai euro zonoje augimas siekė apie 31 proc.

    „Fitch“ mano, kad ribota pasiūla ir paklausa, siejama ir su imigracija, yra labiau struktūrinės priežastys, todėl staigi korekcija artimiausiu metu nėra pagrindinis scenarijus. Vis dėlto agentūra įspėja, kad kainų šuolis didina pažeidžiamumą ir spaudžia gyventojų įperkamumą, o ilgalaikėje perspektyvoje viešuosius finansus gali apsunkinti ir NATO siekis iki 2035 metų gynybai skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto.

  • ECB užsimena apie dar vieną kėlimą: energijos šokas vėl įkaitino euro zonos infliaciją

    ECB užsimena apie dar vieną kėlimą: energijos šokas vėl įkaitino euro zonos infliaciją

    Rinkos laukia sprendimo

    Euro zonoje infliacija rugpjūtį pasiekė 3,3 proc., o vienu svarbiausių kainų augimo veiksnių vėl tapo energijos brangimas. Dėl to rinkose vis garsiau kalbama, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) artimiausiame posėdyje gali dar kartą kelti palūkanas.

    Pagal rinkos lūkesčius, rugsėjo 10 dieną ECB indėlių palūkanų normą galėtų padidinti nuo 2,25 proc. iki 2,50 proc. Tai būtų antras kėlimas per pastaruosius mėnesius, po birželio 11 dieną įvykusio pirmojo didinimo per trejus metus.

    Kodėl šis infliacijos šuolis kitoks

    ECB ekonomistai Kristina Barauskaitė Griškevičienė ir Claus Brand savo analizėje pabrėžė, kad dabartinis kainų kilimo epizodas labiausiai susijęs su energijos pasiūlos šoku. Jų vertinimu, šį kartą paklausos veiksniai ir viešosios politikos paskatos vaidina gerokai mažesnį vaidmenį.

    „Šį kartą dominuoja energijos pasiūlos šokas, o paklausa ir viešosios politikos paskatos turi tik nedidelį vaidmenį. Šie skirtumai paaiškina, kodėl skiriasi ir pinigų politikos atsakas“, – sakė ECB ekonomistai.

    Ekonomistų skaičiavimu, apie 90 proc. energijos infliacijos šuolio 2026 metų sausio–gegužės laikotarpiu galima sieti su nepalankiais energijos pasiūlos veiksniais. Tuo pat metu pinigų ir fiskalinė politika energijos infliaciją esą slopino tik nežymiai.

    Karas ir tiekimo rizikos energijos rinkose

    Analizėje akcentuojama, kad dabartinę situaciją paaštrino karo eskalacija Artimuosiuose Rytuose ir su tuo siejamas Hormūzo sąsiaurio uždarymas. Šis koridorius svarbus globaliems naftos ir suskystintų gamtinių dujų srautams, todėl bet koks trikdis greitai persiduoda energijos kainoms Europoje.

    ECB birželį palūkanas kėlė tik prasidėjus energetinių kainų bangai ir siekdamas užkirsti kelią ilgalaikiam infliacijos įsitvirtinimui. Net ir optimistiškiausiame scenarijuje, kuris rėmėsi greita konflikto pabaiga, bankas tuomet prognozavo, kad infliacija iki 2 proc. tikslo gali negrįžti anksčiau nei 2027 metais.

    Nors palūkanų didinimas paprastai veikia paklausą ir kreditavimą, energijos pasiūlos šokai centriniams bankams yra sudėtingesni. Dėl to ECB, lygindamas su 2021–2022 metų laikotarpiu, kalba apie laipsniškesnį atsaką ir mažesnį spaudimą agresyviai griežtinti politiką.

    2021–2022 metais infliaciją kėlė ne vien energija, bet ir tiekimo grandinių sutrikimai bei stiprus paklausos atsigavimas po pandemijos, kurį papildė skatinamoji fiskalinė ir pinigų politika. Dabartiniame epizode, ECB vertinimu, svarstyklės daug labiau krypsta į energijos pasiūlos pusę, todėl sprendimai gali būti labiau priklausomi nuo geopolitinių rizikų raidos.

  • Vokietijos infliacija vėl kyla, bet rinka klydo: ką tai reiškia ECB sprendimui Frankfurte

    Vokietijos infliacija vėl kyla, bet rinka klydo: ką tai reiškia ECB sprendimui Frankfurte

    Vokietijoje rugpjūtį metinė infliacija, skaičiuojama pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, pakilo iki 2,9 proc. Tai daugiau nei liepą, kai rodiklis siekė 2,8 proc., tačiau mažiau, nei tikėjosi ekonomistai, kurie prognozavo 3,1 proc.

    Pagal išankstinius Vokietijos federalinės statistikos tarnybos duomenis, kainos per mėnesį augo 0,2 proc., kai rinkos prognozė buvo 0,3 proc. Šis rodiklis yra ypač svarbus, nes būtent suderintu indeksu Europos Centrinis Bankas vertina pažangą siekiant 2 proc. infliacijos tikslo.

    Infliacijos spartėjimas tęsiasi jau trečią mėnesį iš eilės, po 2,4 proc. fiksuotų birželį. Spaudimą kainoms didino energijos kainų šokas, siejamas su įtampa dėl karo Irane, taip pat pasibaigusios kai kurios vidaus priemonės, mažinusios degalų kainų poveikį vartotojams.

    Ką rodo ekonomikos fonas

    Infliacijos duomenys pasirodė tuo metu, kai Vokietijos ekonomikos vaizdas išlieka nevienalytis. Patikslinti duomenys parodė, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas augo 0,3 proc., kai anksčiau buvo skelbta 0,2 proc.

    Statistikos tarnyba pažymėjo, kad augimą daugiausia palaikė eksportas, o prekių eksportas per ketvirtį padidėjo 2,6 proc. Tuo pat metu vidaus paklausa išliko silpnesnė: investicijos į įrenginius ir techniką smuko 1,4 proc., o namų ūkių ir valdžios vartojimas ūgtelėjo po 0,1 proc.

    Darbo rinkos signalai taip pat atsargūs: dirbančiųjų skaičius mažėjo, o užimtųjų buvo apie 45,7 mln., tai yra 212 000 mažiau nei prieš metus. Toks fonas rinkoms svarbus, nes lėtesnė ekonomika paprastai mažina platesnio kainų spaudimo riziką.

    ECB dilema prieš posėdį

    Europos Centrinio Banko sprendimų kontekste svarbus ne vien infliacijos krypties faktas, bet ir tai, kad rodiklis nesiekė lūkesčių. ECB birželį padidino indėlių palūkanų normą iki 2,25 proc., o liepą jos nekeitė, todėl kitas posėdis Frankfurte laikomas kritiniu vertinant tolesnį griežtinimą.

    Vokietijos infliacija išlieka aukščiau 2 proc. tikslo, tačiau „netikėtai žemesnis“ rodiklis mažina argumentų svorį tiems, kurie ragina skubėti dar kartą kelti palūkanas. Kartu pridedamas ir silpnesnės vidaus paklausos bei mažėjančio užimtumo signalas, kuris gali reikšti, kad griežtesnė politika labiau smogtų augimui.

    Euro zonoje vaizdas išsiskiria: Ispanijoje rugpjūtį suderinta metinė infliacija šoktelėjo iki 4,5 proc. nuo 3,9 proc., o Prancūzijoje padidėjo iki 2,7 proc. nuo 2,4 proc., ypač išsiskiriant energijos kainų augimui. Tai paryškina pagrindinę ECB problemą: nustatyti vieną palūkanų normą šalims, kurių kainų dinamika skiriasi.

    Bendri euro zonos infliacijos duomenys turėtų paaiškėti artimiausiomis dienomis, o tuomet ECB paskelbs sprendimą dėl palūkanų. Rinkos vertins, ar žemiau lūkesčių buvęs Vokietijos rodiklis taps argumentu pauzei, ar vis dėlto infliacijos kilimas trečią mėnesį iš eilės bus laikomas pakankamu signalu griežtinimui tęsti.

  • Euro zoną supurtė infliacijos šuolis: rugpjūtį 3,3 proc., brangsta energija ir spaudžia ECB

    Euro zoną supurtė infliacijos šuolis: rugpjūtį 3,3 proc., brangsta energija ir spaudžia ECB

    Infliacija euro zonoje vėl kyla

    Euro zonos metinė infliacija 2026 metų rugpjūtį pakilo iki 3,3 proc., kai 2026 metų liepą siekė 2,9 proc., rodo išankstinis Eurostato įvertis. Mėnesio kainų augimas sudarė 0,4 proc., o tai signalizuoja, kad kainų spaudimas vasaros pabaigoje sustiprėjo.

    Europos Centrinio Banko tikslas yra 2 proc., todėl naujausi duomenys vėl kelia klausimą, ar pinigų politika netrukus taps dar griežtesnė. Rinkos dalyviai didina tikimybę, kad artimiausiame posėdyje bus svarstomas palūkanų kėlimas.

    Energija tapo pagrindiniu varikliu

    Didžiausią įtaką bendram kainų lygiui turėjo energija: per metus ji pabrango 14,3 proc., o 2026 metų liepą metinis augimas buvo 10,3 proc. Vien per mėnesį energijos kainos ūgtelėjo 2,9 proc., todėl būtent ši kategorija tapo ryškiausiu infliacijos šaltiniu.

    Kainų šuolį skatino pasaulinių naftos ir dujų kainų brangimas, siejamas su geopolitine įtampa ir tiekimo grandinių trikdžiais, ypač laivybos maršrutuose. Energetikos kainų svyravimai euro zonoje greitai persiduoda degalams, šildymui ir daliai prekių bei paslaugų savikainos.

    „Šį kartą infliaciją daugiausia stūmė atšokusios degalų kainos, o baziniai kainų spaudimo veiksniai išliko santūresni, nes paslaugų infliacija sumažėjo“, – sakė „Oxford Economics“ vyresnysis ekonomistas Leo Barincou.

    Bazinė ir paslaugų infliacija rodo ramesnį vaizdą

    Infliacija paslaugų sektoriuje, kuri paprastai laikoma inertiškesne ir ECB ypač stebima, sumažėjo nuo 3,3 proc. iki 3,0 proc. Tuo metu bazinė infliacija, neįtraukianti energijos, maisto, alkoholio ir tabako, nežymiai smuktelėjo nuo 2,5 proc. iki 2,4 proc.

    Tokie rodikliai leidžia manyti, kad energijos brangimas kol kas nėra plačiai įsišaknijęs kituose krepšelio segmentuose. Vis dėlto ekonomistai atkreipia dėmesį, kad užsitęsę energijos kainų šokai dažnai vėluodami persiduoda tiek paslaugoms, tiek pramonei.

    Maisto, alkoholio ir tabako kainos per metus paaugo 1,2 proc., kaip ir 2026 metų liepą. Šis stabilumas sumažina riziką, kad infliacija taps dar labiau įsisenėjusi per kasdienio vartojimo prekes.

    Lietuvoje infliacija – aukščiausia

    Tarp euro zonos šalių, įtrauktų į rugpjūčio išankstinį vertinimą, didžiausia metinė infliacija fiksuota Lietuvoje – 5,8 proc. Mažiausias rodiklis užfiksuotas Estijoje – 1,3 proc., o tai išryškina ryškius skirtumus tarp valstybių.

    Iš didžiųjų ekonomikų Prancūzijoje infliacija siekė 2,7 proc., Vokietijoje – 2,9 proc., ir abi šalys liko žemiau euro zonos vidurkio. Ispanijoje rodiklis išsiskyrė didesniu šuoliu ir sudarė 4,5 proc., o Italijoje infliacija pasiekė 3,2 proc.

    Ko tikėtis iš ECB?

    Auganti bendra infliacija, nors ją ir tempia daugiausia energija, didina spaudimą ECB reaguoti palūkanų normomis. Finansų rinkose stiprėja lūkestis, kad artimiausiame posėdyje gali būti pasirinktas 0,25 proc. punkto palūkanų didinimas, siekiant pristabdyti kainų kilimą.

    ECB sprendimus lems ne tik bendras infliacijos skaičius, bet ir tai, ar energijos šokas pradės skverbtis į paslaugas, darbo užmokesčio derybas bei ilgalaikius infliacijos lūkesčius. Jei paslaugų infliacija ir baziniai rodikliai išliks santūrūs, centrinis bankas gali rinktis atsargesnį tempą.

  • Infliacija vėl šoktelėjo: išankstinis SVKI rodo 5,8 proc. metinį augimą 2026 metų rugpjūtį

    2026 metų rugpjūtį išankstinis metinės infliacijos įvertis, apskaičiuotas pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), siekia 5,8 proc., skelbia oficialūs statistiniai duomenys. Tai reiškia, kad vartotojų kainų lygis, palyginti su 2025 metų rugpjūčiu, išlieka reikšmingai pakilęs.

    Tuo pat metu išankstinis vidutinės metinės infliacijos įvertis rugpjūtį sudaro 4,3 proc. Šis rodiklis atspindi kainų pokyčius per ilgesnį laikotarpį ir paprastai kinta lėčiau nei metinė infliacija, todėl dažnai naudojamas vertinant bendrą infliacijos trajektoriją.

    Mėnesinis vartotojų kainų pokytis 2026 metų rugpjūtį, palyginti su liepa, pagal SVKI sudaro 0,1 proc. Nors mėnesinis augimas nedidelis, metinis tempas rodo, kad kainų spaudimas ekonomikoje išlieka, o gyventojų perkamoji galia gali būti veikiama ilgiau.

    SVKI yra Europos Sąjungoje taikomas harmonizuotas rodiklis, leidžiantis palyginti infliaciją tarp šalių vienoda metodika. Dėl to šis indeksas ypač svarbus vertinant kainų stabilumą euro zonoje ir stebint, kaip kinta vartojimo prekių bei paslaugų krepšelio kainos.

    Ekonomistai paprastai atkreipia dėmesį, kad infliacijos dinamiką dažniausiai lemia energijos ir maisto kainų svyravimai, paslaugų sektoriaus įkainiai bei darbo užmokesčio tendencijos. Kartu svarbi ir bazinė infliacija, kuri geriau parodo vidaus paklausos bei kainodaros inerciją, tačiau jos įverčiai paprastai pateikiami detalesnėse suvestinėse.

    Išankstiniai duomenys yra ankstyvas signalas rinkai ir gyventojams, tačiau vėliau gali būti patikslinami, kai surenkama daugiau informacijos. Galutiniai rodikliai dažniausiai leidžia tiksliau įvertinti, kurios prekių ir paslaugų grupės labiausiai prisidėjo prie bendro kainų augimo.

  • Marekas Belka: euro Lenkijoje tapo tabu, o nuomonę pakeistų tik rimtas ekonomikos sukrėtimas

    Diskusijos dėl naujų euro banknotų dizaino Lenkijoje įgavo netikėtą pagreitį, tačiau esminis klausimas – ar šalis apskritai pasirengusi priimti eurą – politinėje darbotvarkėje beveik nematomas. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas ir centrinio banko vadovas Marekas Belka sako, kad bendra valiuta šalyje tapo politiškai nepatogi tema.

    Pasak jo, euro įvedimas daugeliui politikų šiandien yra rizika, nes visuomenėje ilgus metus buvo nuosekliai formuojamas nepalankus požiūris. M. Belka teigia, kad dėl to net proeuropietiškos jėgos vengia aiškių pažadų, bijodamos prarasti rinkėjų palaikymą prieš rinkimus.

    „Per pastaruosius du dešimtmečius euras Lenkijoje buvo taip stipriai diskredituotas, kad didžioji dalis visuomenės nepritaria zlotų atsisakymui“, – sakė Marekas Belka.

    Jo vertinimu, referendumą dėl euro būtų sunku laimėti, nes diskusijoje įsitvirtino supaprastinti ir dažnai klaidinantys argumentai apie tariamai neišvengiamą kainų šuolį. Tuo pat metu politiniai lyderiai retai ryžtasi eiti prieš apklausas ir aiškinti, kodėl sprendimas gali būti naudingas ilguoju laikotarpiu.

    M. Belka pabrėžia, kad euro zona po 2010–2012 metais vykusios skolų krizės sustiprino savo institucinius saugiklius, o prie bendros valiutos prisijungė ir naujos valstybės narės. Jo teigimu, tai sumažino argumentų, kad euras esą netinka mažesnėms ar sparčiau besivystančioms ekonomikoms, svorį.

    Ekonomistas taip pat kartoja dažną euro šalininkų argumentą: bendra valiuta gali mažinti palūkanų normas ir skolinimosi kainą, o tai ypač aktualu būsto paskoloms ir investicijoms. Be to, įvedus eurą, verslui sumažėtų valiutos keitimo kaštai ir rizikos, susijusios su zlotų kurso svyravimais prekyboje su euro zonos partneriais.

    „Euras pats savaime nekelia kainų – statistika rodo, kad dažniau kalbame apie kainų stabilizavimą, o ne apie staigų brangimą“, – sakė Marekas Belka.

    Kartu jis primena, kad nacionalinės valiutos išlaikymas turi savo kainą: nuo grynųjų pinigų infrastruktūros iki rezervų valdymo ir intervencijų rinkoje. Anot jo, dalis šių kaštų viešojoje diskusijoje beveik neaptariami, nors jie ilgainiui tampa reikšmingi valstybei.

    Lenkijoje euro įvedimas susiduria ir su teisinėmis bei politinėmis kliūtimis. Norint formaliai prisijungti prie euro zonos, reikėtų politinio sutarimo ir konstitucinių nuostatų peržiūros, o tam būtina plati dauguma parlamente, kurios šiuo metu nėra.

    M. Belkos manymu, realistiškiausias kelias prasidėtų nuo nuoseklios informacinės kampanijos ir ramesnės, faktais grįstos diskusijos. Tačiau jis pripažįsta, kad tokiai strategijai reikia laiko ir politinės valios, kurios dažnai pritrūksta dėl rinkimų ciklų.

    Galiausiai buvęs centrinio banko vadovas daro pesimistišką išvadą: reikšmingas visuomenės nuomonės lūžis gali įvykti tik esant dideliam sukrėtimui. Jo teigimu, tik rimta ekonominė krizė galėtų priversti dalį skeptikų iš naujo įvertinti euro privalumus, nors tokio scenarijaus jis pats nelinkėtų.

  • Ispanijoje infliacija vėl šoktelėjo: dėl degalų ir elektros kainų liepą pasiekė 3,5 proc.

    Ispanijoje infliacija vėl šoktelėjo: dėl degalų ir elektros kainų liepą pasiekė 3,5 proc.

    Kainas į viršų kelia energija

    Ispanijoje infliacija liepą vėl paspartėjo ir per metus pasiekė 3,5 proc., rodo išankstinis Nacionalinio statistikos instituto (INE) įvertis. Tai 0,3 procentinio punkto daugiau nei birželį.

    Statistikai nurodo, kad pagrindinė priežastis – sparčiau nei prieš metus brangę degalai ir tepalai privačioms transporto priemonėms, taip pat elektra. Pasak INE, tai aukščiausias metinis rodiklis nuo 2024 metų gegužės.

    Brangimas persimetė ir į krepšelį

    Kartu šiek tiek pakilo ir bazinė infliacija, kuri neįtraukia energijos ir neperdirbtų maisto produktų, nes jų kainos paprastai labiausiai svyruoja. Liepą ji padidėjo iki 3 proc., tai yra 0,1 procentinio punkto daugiau nei mėnesiu anksčiau.

    Toks pokytis paprastai vertinamas kaip signalas, kad kainų spaudimas nėra vien laikinas energijos šoko efektas. Verslui tai reiškia didesnę sąnaudų riziką, o gyventojams – lėčiau atsigaunančią perkamąją galią.

    Ką rodo ES lyginamas indeksas

    Pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), naudojamą ES šalių palyginimui, metinė infliacija Ispanijoje liepą siekė 3,8 proc. Tai 0,2 procentinio punkto daugiau nei birželį.

    SVKI rodiklis svarbus ir dėl euro zonos pinigų politikos, nes leidžia vertinti bendras kainų tendencijas tarp valstybių. Staigesnis kainų kilimas didina spaudimą, kad infliacijos grįžimas į tvaresnį lygį užtruks ilgiau.

    Geopolitika ir naftos kainų poveikis

    Infliacijos šuolis fiksuojamas energijos brangimo fone, kai tarptautinėse rinkose naftos ir dujų kainas pastarosiomis savaitėmis veikė padidėjusi įtampa Artimuosiuose Rytuose. Tokiais laikotarpiais degalų kainos dažnai tampa greičiausiai į vartotojų krepšelį persiduodančiu veiksniu.

    Ispanijos Ekonomikos ministerija tuo pat metu pabrėžia, kad priemonės, skirtos sušvelninti konflikto su Iranu ekonomines pasekmes, tebėra taikomos ir padeda amortizuoti energijos kainų šoką. Ministerija teigia, kad tai prisideda prie mažesnio poveikio infliacijai ir namų ūkių biudžetams.