Tag: Euro zona

  • ECB paliko 2,5 proc. palūkanas, bet Lagarde traukiasi anksčiau: kas laukia euro zonos?

    ECB paliko 2,5 proc. palūkanas, bet Lagarde traukiasi anksčiau: kas laukia euro zonos?

    ECB sprendimas ir netikėta žinia

    Europos Centrinis Bankas spalio 29 dieną paliko pagrindinę indėlių palūkanų normą ties 2,5 proc. Sprendimas priimtas didelio neapibrėžtumo fone, kai euro zonoje vėl sustiprėjo infliacinis spaudimas.

    Tą pačią dieną ECB vadovė Christine Lagarde pranešė, kad iš pareigų pasitrauks 2027 metų vasario 7 dieną, nors jos kadencija turėjo baigtis vėliau. Rinkos dalyviai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį, galintį paveikti lūkesčius dėl palūkanų politikos.

    Infliacija vėl viršija tikslą

    ECB sprendimą lydėjo aiški žinutė apie energijos kainas: jos toliau kyla ir didina infliacijos riziką, kartu silpnindamos augimo perspektyvas. Euro zonoje infliacija rugsėjį, remiantis oficialiais rodikliais, siekė 3,8 proc., kai ECB tikslas yra 2 proc.

    Bankas taip pat pabrėžė, kad bazinė infliacija kol kas iš esmės išlieka stabili, o darbo užmokesčio dinamika dar nerodo ryškaus pagreitėjimo. Vis dėlto ECB įspėjo, kad energijos šoko mastas ir trukmė gali reikšmingai kelti kainas ir slopinti ekonominę veiklą.

    Prancūzijos skola ir rinkų spaudimas

    Sprendimas priimtas tuo metu, kai euro zoną pasiekė Prancūzijos obligacijų išpardavimo banga, didinanti skolinimosi kainą ir kitoms šalims. Pranešama, kad Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas buvo pakilęs virš 5 proc., o skirtumas, palyginti su Vokietijos skola, išaugo iki maždaug 155 bazinių punktų.

    ECB pripažino, kad finansavimo sąlygos nuo ankstesnio posėdžio sugriežtėjo, o tai gali mažinti tiek infliaciją, tiek augimą. Kartu bankas pakartojo, jog iš anksto neįsipareigoja konkrečiai palūkanų normų trajektorijai, todėl sprendimai ir toliau priklausys nuo duomenų.

    Lagarde pasitraukimas ir kova dėl posto

    ECB neįvardijo Lagarde sprendimo priežasčių, tačiau viešojoje erdvėje minimos prielaidos, kad tai gali būti susiję su Prancūzijos vidaus politika ir 2027 metų prezidento rinkimų laikotarpiu. Bet kokiu atveju ankstyvas pasitraukimas reiškia, kad euro zonos pinigų politikos kryptis gali tapti dar labiau priklausoma nuo naujos vadovybės prioriteto.

    „Išeinu iš šios institucijos jausdama, kad darbas atliktas gerai, o ECB yra pasirengęs ateičiai“, – sakė Christine Lagarde.

    Prasidėjęs procesas atveria kelią naujam vadovui, o kartu didina spekuliacijas dėl galimos politikos tonacijos, ypač jei infliacija užsitęstų, o ekonomikos augimas silpnėtų. Papildomą įtampą kelia ir tai, kad artimiausiu metu turėtų atsilaisvinti ir kitos svarbios vietos ECB vykdomojoje valdyboje.

    ECB taip pat priminė, kad prireikus gali būti naudojamas jo turimas instrumentas, skirtas kovoti su nepagrįstais ir netvarkingais rinkų svyravimais, kurie trukdytų pinigų politikos perdavimui. Vis dėlto rinkos labiausiai stebės ne tik šio įrankio retoriką, bet ir tai, ar energijos kainų šokas nepavers naujo infliacijos šuolio ilgalaikiu reiškiniu.

  • ECB vadovė Christine Lagarde traukiasi anksčiau: jos žodžiai apie politiką kelia audrą

    ECB vadovė Christine Lagarde traukiasi anksčiau: jos žodžiai apie politiką kelia audrą

    Europos Centrinio Banko (ECB) prezidentė Christine Lagarde pranešė pasitrauksianti iš pareigų anksčiau laiko. Jos kadencija turėjo baigtis 2027 metais, tačiau institucijai ji vadovaus iki 2027 metų vasario 7 dienos.

    Sprendimas paskelbtas likus keliems mėnesiams iki Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijos įsibėgėjimo. Dėl to Briuselyje ir Paryžiuje iškart sustiprėjo spėlionės, ar pasitraukimas nėra susijęs su politiniais planais.

    Pasakė, kad nekandidatuos

    Dar 2026 metų liepą išskirtiniame interviu Christine Lagarde teigė nesiekianti jokio politinio posto. Tuomet viešojoje erdvėje jau buvo aptarinėjama, ar ji galėtų tapti viena ryškiausių figūrų 2027 metų Prancūzijos prezidento rinkimuose.

    „Aš nekandidatuoju niekur, bet man labai svarbu, kad Europa būtų apsaugota ir kad ji išliktų rėmai, kuriuose veikia valstybės, įskaitant Prancūziją“, – sakė Christine Lagarde.

    Ji taip pat pabrėžė viltį, kad prieš rinkimus viršų paims racionalumas, o Prancūzija ir toliau išliks viena svarbiausių Europos Sąjungos atramų. Šie pasisakymai dabar vėl cituojami, nes ankstyvas pasitraukimas neįprastas tokio lygio pareigūnams.

    Kodėl tai svarbu rinkoms?

    ECB vadovo kaita paprastai jautriai veikia finansų rinkų lūkesčius dėl palūkanų normų ir infliacijos kontrolės. Net jei monetarinę politiką sprendžia ECB valdančioji taryba, prezidento vaidmuo yra esminis formuojant institucijos kryptį ir komunikaciją.

    Pastaraisiais metais euro zona susidūrė su staigiu infliacijos šuoliu, kurį skatino energijos kainų krizė ir tiekimo grandinių sutrikimai, o vėliau ir su ekonomikos augimo sulėtėjimu. Todėl investuotojai itin atidžiai vertina, ar pereinamuoju laikotarpiu neatsiras papildomos nežinomybės dėl ECB sprendimų nuoseklumo.

    Šiuo metu svarbiausias klausimas bus įpėdinio pasirinkimas ir tai, ar naujasis vadovas išlaikys ankstesnę griežtesnę liniją kovoje su infliacija, ar labiau akcentuos ekonomikos skatinimą. Kandidatų pavardės dažniausiai svarstomos už uždarų durų, tačiau sprendimui reikės plataus euro zonos šalių politinio sutarimo.

    Lagarde kelias iki ECB

    Christine Lagarde prieš pradėdama vadovauti ECB dirbo Tarptautinio valiutos fondo vadove, o dar anksčiau buvo Prancūzijos finansų ministrė. Ji laikoma viena įtakingiausių Europos ekonominės politikos figūrų, turinčia didelę patirtį krizių valdyme.

    Finansų ministro poste ji dirbo pasaulinės finansų krizės laikotarpiu, kai Prancūzija, kaip ir kitos didžiosios ekonomikos, ėmėsi plataus masto stabilizavimo priemonių. ECB vadovės pareigose jai teko valdyti euro zoną per pandemijos padarinius, energetikos sukrėtimą ir itin didelės infliacijos laikotarpį.

    Kol kas viešai skelbiama tik pasitraukimo data, o detalesni motyvai lieka neįvardyti. Vis dėlto tai viena svarbiausių pastarųjų metų naujienų Europos ekonomikos politikoje, kuri turės įtakos tiek rinkų nuotaikoms, tiek euro zonos sprendimų tęstinumui.

  • Italijoje infliacija šoktelėjo iki 5,4 proc.: energijos kainos spaudžia, auga stagfliacijos baimė

    Italijoje infliacija šoktelėjo iki 5,4 proc.: energijos kainos spaudžia, auga stagfliacijos baimė

    Italijoje metinė infliacija spalį paspartėjo iki 5,4 proc., pranešė šalies statistikos institucija Istat. Rugsėjį kainų augimas siekė 4,2 proc., tad šuolis per mėnesį tapo vienu ryškiausių šių metų pokyčių.

    Pasak Istat, kainas labiausiai kilstelėjo brangusi energija, taip pat maistas ir transporto paslaugos. Toks tempas gerokai viršija Europos Centrinio Banko siekiamą maždaug 2 proc. infliacijos lygį euro zonoje.

    Energetika vėl tampa varikliu

    Energetikos kainų įtaka infliacijai Italijoje išlieka itin didelė, nes brangstant naftai ir dujoms tai greitai persiduoda tiek degalams, tiek logistikai, tiek daliai pramonės kaštų. Dėl to vartotojai pokyčius pajunta ne tik sąskaitose už energiją, bet ir kasdienio krepšelio kainose.

    Ekonomistai pabrėžia, kad energijos brangimas pavojingas tuo, jog jis gali sukelti antrinį efektą: įmonės didesnius kaštus mėgina kompensuoti keldamos kainas, o darbuotojai siekia didesnių atlyginimų. Tokia grandinė gali užtęsti infliacijos spaudimą net ir tada, kai pirminis šokas pradeda slopti.

    Euro zona auga, bet rizikos nemažėja

    Tuo pat metu nauji euro zonos duomenys rodo, kad 21 šalies bendrasis vidaus produktas trečiąjį ketvirtį augo 0,4 proc. Tai daugiau, nei prognozavo rinkos, tačiau augimo tempas sulėtėjo, palyginti su 0,6 proc. antrąjį ketvirtį.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad bendrą rezultatą reikšmingai kilstelėjo itin spartus Airijos augimas, todėl be šios šalies euro zonos plėtra būtų kuklesnė. Dėl to vis dažniau kalbama apie netolygų atsigavimą ir didėjančią riziką, kad dalis valstybių gali įstrigti tarp lėto augimo ir aukštos infliacijos.

    „Euro zonos ekonomika kol kas atlaikė geopolitinių sukrėtimų poveikį, tačiau brangstanti energija žiemą gali tapti papildomu iššūkiu augimui“, – teigė ING vyriausiasis ekonomistas Bertas Colijnas.

    Skirtingi šalių scenarijai

    Duomenys rodo, kad situacija euro zonoje skiriasi: Vokietijos ekonomika trečiąjį ketvirtį augo 0,2 proc., o Ispanija išlaikė 0,6 proc. tempą. Tuo metu Prancūzija fiksavo 0,1 proc. nuosmukį, o Italijos ekonomika, remiantis ketvirčio dinamika, iš esmės neaugo.

    Ekonomistai tokią mozaiką vertina kaip signalą, kad bendri euro zonos rodikliai gali slėpti silpnesnes didžiųjų šalių tendencijas. Jei infliacija toliau stebins į viršų, o augimas išliks trapus, didės vadinamosios stagfliacijos rizika, kai kainos kyla, bet ekonomika beveik nejuda.

    Rinkoms tai reikštų sudėtingesnį laikotarpį: griežtesnė pinigų politika paprastai mažina infliaciją, tačiau kartu gali slopinti vartojimą ir investicijas. Dėl to artimiausi mėnesiai bus ypač svarbūs vertinant, ar energetikos brangimas taps trumpu šoku, ar ilgesne problema žiemos sezonu.

  • ECB bomba: Christine Lagarde traukiasi anksčiau – kas perims vadžias ir ką tai reikš eurui?

    ECB bomba: Christine Lagarde traukiasi anksčiau – kas perims vadžias ir ką tai reikš eurui?

    Europos Centrinis Bankas pranešė, kad jo prezidentė Christine Lagarde iš pareigų pasitrauks 2027 metų vasario 7 dieną. Tai įvyks maždaug devyniais mėnesiais anksčiau, nei turėjo baigtis jos aštuonerių metų kadencija.

    Žinia paskelbta tą pačią dieną, kai ECB turėjo skelbti naujausią sprendimą dėl palūkanų normų. Rinkoms tai svarbu, nes centrinio banko vadovo kaita gali paveikti lūkesčius dėl tolesnės pinigų politikos krypties euro zonoje.

    ECB nurodė, kad apie sprendimą informuota Valdančioji taryba ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa. Kodėl prezidentė nusprendė pasitraukti anksčiau, nei baigtųsi kadencija, nei ECB, nei pati C. Lagarde nepaaiškino.

    „Išeinu jausdama, kad darbas atliktas, o ECB yra pasirengęs ateičiai“, – sakė Christine Lagarde.

    Į sprendimą sureagavo ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, pabrėžusi, kad C. Lagarde vadovavimas padėjo išlaikyti stabilumą nuo pandemijos iki Rusijos karo prieš Ukrainą sukelto sukrėtimo. António Costa taip pat padėkojo ir pranešė, kad įpėdinio skyrimo procedūra pradedama nedelsiant.

    Kaip skiriamas ECB vadovas

    Pagal Europos Sąjungos taisykles ECB prezidentą skiria Europos Vadovų Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma. Sprendimas priimamas remiantis euro zonos finansų ministrų rekomendacija ir pasikonsultavus su Europos Parlamentu bei ECB Valdančiąja taryba.

    Praktiškai tai reiškia, kad kandidatūros paprastai derinamos politiškai, ieškant pusiausvyros tarp didžiųjų valstybių ir regioninių interesų. Dėl to procesas dažnai apima ne vieną postą, o platesnį susitarimų paketą.

    Kodėl pasitraukimas kelia klausimų

    Nors oficialios priežastys neįvardytos, pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje daugėjo spėlionių, kad C. Lagarde gali trauktis anksčiau. Vienas dažniausiai minėtų motyvų – noras, kad įpėdinis būtų parinktas dar iki Prancūzijos prezidento rinkimų, galinčių pakeisti politines jėgų pusiausvyras.

    Ankstesnė vadovo kaita taip pat suteikia daugiau laiko sklandžiam perėjimui, kai finansų rinkos jautriai reaguoja į bet kokius signalus dėl infliacijos ir palūkanų trajektorijos. ECB vadovo reputacija ir komunikacijos stilius gali daryti įtaką tam, kaip greitai ir kokiu mastu keičiasi rinkos lūkesčiai.

    Pagrindiniai kandidatai ir platesnė rotacija

    Viešai dažniausiai minimi du realiausi kandidatai perimti ECB vadovavimą. Tarp favoritų įvardijamas buvęs Ispanijos centrinio banko vadovas Pablo Hernández de Cos, nuo 2025 metų vadovaujantis Tarptautinių atsiskaitymų bankui Bazelyje.

    Kitas dažnai minimas pretendentas – Klaas Knot, vadovavęs Nyderlandų centriniam bankui 2011–2025 metais. Jis laikomas patyrusiu derybininku, kuris anksčiau garsėjo griežtesne pozicija infliacijos atžvilgiu, tačiau vėliau buvo vertinamas kaip gebantis telkti konsensusą.

    Diskusijas kaitina ir tai, kad 2027 metais turėtų keistis dalis ECB Vykdomosios valdybos sudėties. Tai reiškia, kad sostinės gali derėtis ne tik dėl prezidento posto, bet ir dėl kitų įtakingų portfelių, kurie formuoja kasdienę ECB veiklą.

    Kol kas rinkos akys krypsta į tai, ar vadovo kaita nepakeis ECB kurso, kai sprendimai dėl palūkanų ir komunikacijos tiesiogiai veikia vartojimo paskolų bei būsto kreditų kainą, verslo finansavimą ir euro kurso lūkesčius.

  • „Fitch Ratings“ siunčia signalą Vengrijai: euro planas iki 2030-ųjų įmanomas, bet laukia kieti sprendimai

    „Fitch Ratings“ siunčia signalą Vengrijai: euro planas iki 2030-ųjų įmanomas, bet laukia kieti sprendimai

    Kredito reitingų agentūra „Fitch Ratings“ teigia, kad Vengrijos 2027 metais planuojamas biudžetas ir vidutinės trukmės deficito mažinimo tikslai gali padėti šaliai priartėti prie euro įvedimo iki 2030-ųjų. Vertinime pabrėžiama, kad ambicija reali, tačiau jos įgyvendinimas pareikalaus nuoseklios fiskalinės drausmės.

    Pagal Vengrijos Vyriausybės pateiktą 2027 metų biudžeto projektą numatoma bendrojo valdžios sektoriaus deficitą sumažinti iki 4,9 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai reikštų ryškų kritimą, lyginant su šiems metams prognozuojamu 7,5 proc. lygiu.

    „Fitch Ratings“ skaičiavimu, biudžeto plane numatyti išlaidų karpymai kitais metais sudarytų apie 1,5 proc. BVP. Papildomą efektą, agentūros vertinimu, galėtų duoti laikinų ir vienkartinių priemonių pabaiga, kuri leistų sutaupyti dar apie 1,4 proc. BVP.

    Kas numatyta biudžete?

    Biudžeto projekte akcentuojama ir mažesnių palūkanų išlaidų perspektyva, kuri, „Fitch Ratings“ teigimu, galėtų sudaryti iki 0,2 proc. BVP. Agentūra tai sieja su mažėjančiomis infliacijai susietų obligacijų sąnaudomis ir mažesnėmis Vengrijos skolinimosi palūkanomis rinkose.

    Kartu planuojama papildomų pajamų paieška per mokesčių pakeitimus ir kitas priemones, kurios, kaip teigiama, galėtų duoti apie 1 proc. BVP. Tarp numatytų krypčių minimi įmonių ir inovacijų apmokestinimo pokyčiai, turto mokestis bei papildomas mokestis energetikos įmonėms.

    Išlaidų mažinimas, pagal agentūros apžvalgą, paliestų dalį ekonomikos plėtros subsidijų, valdžios komunikaciją, visuomeninę žiniasklaidą ir valstybės investicijų bei veiklos kaštus. Taip pat numatoma bent 10 proc. mažinti ministerijų ir valstybės valdomų įmonių veiklos išlaidas.

    Įspėjimas dėl įgyvendinimo

    Vis dėlto „Fitch Ratings“ perspėja, kad plano įgyvendinimas gali būti sudėtingas, nes numatyta daug palyginti nedidelių priemonių, o konsolidacija turėtų būti tęstinė. Agentūra atkreipia dėmesį, kad dalis planuojamų sutaupymų nėra iki galo užtikrinti.

    Vertinime taip pat nurodoma, kad nauji įsipareigojimai ir mokesčių lengvatos, kurių apimtis siektų apie 1,4 proc. BVP, gali sumažinti dalį planuojamo fiskalinio efekto. Tai reiškia, kad realūs rezultatai priklausys nuo politinės valios ir priemonių vykdymo kokybės.

    Agentūra pabrėžia, kad 2027 metų fiskalinio tikslo pasiekimas būtų svarbus Vyriausybės strategijos patikimumo testas, ypač jeigu šalis rimtai siekia euro įvedimo kriterijų iki 2030-ųjų. Vengrijos plane numatoma, kad deficitas 2028 metais siektų 4 proc. BVP, 2029 metais mažėtų iki 3,4 proc., o 2030 metais iki 2,8 proc.

    Ne vien biudžetas: kokie dar kriterijai?

    „Fitch Ratings“ prognozėse Vengrijos deficitas taip pat turėtų mažėti panašia kryptimi, o iki 2030-ųjų nusileisti žemiau 3 proc. ribos. Tačiau agentūra primena, kad vien fiskalinė drausmė nėra pakankama sąlyga euro įvedimui.

    Norint įsivesti eurą, būtina atitikti ir kitus Mastrichto kriterijus, susijusius su infliacija, ilgalaikėmis palūkanų normomis, valiutos kurso stabilumu ir nacionalinės teisės suderinimu. Praktikoje svarbi dalis yra dalyvavimas ERM II mechanizme mažiausiai dvejus metus, išvengiant didelių kurso svyravimų.

    Agentūra taip pat pateikia platesnį kontekstą apie skolos ir augimo rizikas. „Fitch Ratings“ vertinimu, Vengrijos viešoji skola galėtų pasiekti piką 2027–2028 metais ir sudaryti apie 77,7 proc. BVP, o tai gerokai viršytų „BBB“ reitingo šalių medianą.

    Augimas, kaip pažymi agentūra, nuo 2023 metų atsiliko nuo panašaus reitingo šalių, tam įtakos turėjo silpnesnė išorės paklausa, didesnis politikos neapibrėžtumas, vėluojantys Europos Sąjungos finansavimo srautai ir deficito mažinimo poveikis investicijoms.

    Vengrijos Vyriausybė tikisi, kad BVP augimas 2027 metais sieks 2,4 proc., o iki 2030-ųjų viršys 3 proc. „Fitch Ratings“ prognozėse augimas taip pat turėtų paspartėti iki maždaug 3 proc. nuo 2028 metų, jei suaktyvėtų investicijos ir vartojimas, o išorės paklausa atsigautų.

    Konsultacijų bendrovė Eurasia Group savo vertinime taip pat neatmeta scenarijaus, kad Vengrija prie euro galėtų priartėti kiek vėliau, apie 2032 metus. Tokiu atveju kritinis momentas būtų sprendimas dėl stojimo į ERM II, be kurio euro įvedimo procesas neprasideda.

  • Prancūzija vėl smunka į susitraukimą: nerimas auga visoje euro zonoje – kas laukia toliau?

    Prancūzija vėl smunka į susitraukimą: nerimas auga visoje euro zonoje – kas laukia toliau?

    Prancūzijos ekonomikos atsigavimas, trukęs vos vieną mėnesį, spalį vėl užgeso: privačiame sektoriuje fiksuotas veiklos susitraukimas, o įmonių lūkesčiai nusirito į žemiausią lygį nuo 2020 metais įvestų pirmųjų karantino ribojimų. Tai signalas, kad didžiausios euro zonos ekonomikos vėl tampa bendro regiono silpnoji grandis.

    Silpnesni Prancūzijos duomenys atsiliepė ir visai euro zonai. Sudėtinis pirkimų vadybininkų indeksas, apimantis paslaugas ir pramonę, spalį sumažėjo iki 51,9 punkto nuo 53,1 punkto rugsėjį ir pasiekė keturių mėnesių žemumas, nors dar išliko virš 50 punktų ribos, skiriančios augimą nuo smukimo.

    Kas nutiko Prancūzijoje?

    Prancūzijoje sudėtinis PMI nukrito iki 48,4 punkto nuo 51,1 punkto rugsėjį, o tai reiškia aiškų veiklos mažėjimą. Paslaugų sektorius krito iki 48,4 punkto, o pramonės rodiklis smuko iki 49,3 punkto ir buvo prasčiausias per 11 mėnesių.

    Apklausose įmonės nurodė, kad klientai atideda projektus ir delsia priimti išlaidų sprendimus, todėl nauji užsakymai mažėjo sparčiausiai nuo gegužės. Eksporto paklausa smuko jau vienuoliktą mėnesį iš eilės, o tai rodo, kad silpnumas nėra vien vidaus vartojimo problema.

    Prastėjant paklausai, įmonės ėmė dar atsargiau elgtis darbo rinkoje. Pranešta, kad darbuotojų skaičius mažėjo šeštą mėnesį iš eilės, dažniausiai neužpildant laisvų vietų ir nebetęsiant terminuotų sutarčių.

    Didžiausią nerimą kelia nuotaikos: 12 mėnesių lūkesčiai dėl veiklos perspektyvų pasiekė žemiausią lygį nuo 2020 metų balandžio. Apklausos taip pat rodė neigiamas verslo prognozes pirmą kartą per beveik dvejus metus, o tai didina riziką, kad įmonės dar labiau mažins investicijas.

    Ekonomistai prastėjančias nuotaikas sieja su politiniu neapibrėžtumu ir fiskalinėmis įtampomis, kurios kelia valstybės skolinimosi kainą. Brangesnis skolinimasis reiškia, kad paskolos įmonėms gali brangti net ir be naujų Europos Centrinio Banko sprendimų, todėl investicijos ir plėtra tampa mažiau patrauklios.

    Vokietija dar laikosi, bet rizikos daugėja

    Vokietijos vaizdas išliko kiek šviesesnis, nors ir ten augimas lėtėjo. Sudėtinis PMI nusileido iki 52,8 punkto nuo 53,8 punkto rugsėjį, todėl atsigavimas didžiausioje euro zonos ekonomikoje ir toliau vertinamas kaip trapus.

    Vokietijos pramonės rodiklis augo iki 54,2 punkto ir buvo aukščiausias per du mėnesius, o dalį impulso suteikė eksporto užsakymai ir viešosios išlaidos gynybai bei infrastruktūrai. Vis dėlto paslaugų sektorius silpnėjo, o įmonės teigė, kad klientai delsia, kai biudžetai įtempti.

    Papildomas iššūkis pramonei – atsinaujinęs sąnaudų spaudimas, ypač dėl energijos ir žaliavų. Kai gamybos kaštai kyla greičiau, įmonėms sunkiau išlaikyti maržas, o dalis brangimo neišvengiamai persiduoda kainoms, taip palaikydama infliacijos riziką.

    Ką tai reiškia ECB ir rinkoms?

    Naujausios apklausos rodo, kad euro zonos atsigavimas silpsta tuo metu, kai infliacijos mažėjimas nėra pakankamai stabilus, kad būtų galima ramiai švelninti pinigų politiką. Dėl to Europos Centriniam Bankui kyla dilema: kaip tramdyti kainų augimą nepadarant dar didesnės žalos paklausai ir užimtumui.

    Finansų rinkose nerimas labiausiai juntamas Prancūzijoje: fiksuotas ryškesnis akcijų indekso kritimas, o valstybės obligacijų pajamingumai išliko padidėję. Augantis skirtumas tarp Prancūzijos ir Vokietijos skolos kainos investuotojams tampa signalu, kad politinė ir fiskalinė rizika šiuo metu vertinama brangiau.

    Kol kas apklausos dar nerodo neišvengiamos euro zonos recesijos, nes bendras indeksas išlieka virš 50 punktų. Tačiau Prancūzijos susitraukimas, darbo vietų mažėjimas ir prastėjančios nuotaikos didina tikimybę, kad artimiausiais mėnesiais augimas gali tapti dar labiau nelygus, o bet koks naujas energijos kainų šokas situaciją pablogintų.

    Ekonomistai pabrėžia, kad daug kas priklausys nuo paklausos atsparumo ir finansavimo sąlygų, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms. Jei skolinimasis brangs ilgiau, o klientai ir toliau atidėlios sprendimus, euro zonos augimas gali likti vangus net ir išvengus formalios recesijos.

  • Prancūzijos obligacijų panika kelia įtampą: ar ECB posėdyje nuskambės netikėtas sprendimas?

    Prancūzijos obligacijų panika kelia įtampą: ar ECB posėdyje nuskambės netikėtas sprendimas?

    Prieš artėjantį Europos Centrinio Banko posėdį rinkų dėmesys krypsta į Prancūziją: sparčiai kylant šalies obligacijų pajamingumams brangsta skolinimasis ne tik Paryžiui, bet ir platesnei euro zonai. Dėl to investuotojai vis garsiau svarsto, ar įtampa neprivers ECB persvarstyti planų dėl palūkanų normų.

    Rinkose vyrauja lūkestis, kad ECB palūkanų normų nekeis, nes dalį griežtinimo efekto jau atlieka pati obligacijų rinka. Kylant ilgalaikėms palūkanoms brangsta paskolos verslui ir gyventojams, o tai vėsina ekonomiką net ir be papildomo sprendimo Frankfurte.

    Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas šią savaitę buvo pakilęs virš 5 proc. ir pasiekė aukštumas, nematytas nuo 2002 metų. Tuo pat metu išaugo skirtumas su Vokietijos obligacijomis, kurios laikomos saugiausiu euro zonos etalonu, o tai signalizuoja apie padidėjusią rizikos premiją Prancūzijai.

    Įtampos ženklas matomas ir iš kredito rizikos draudimo sandorių: 5 metų kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių kaina buvo perkopusi 100 bazinių punktų ribą. Tokie lygiai dažniau siejami su nervingumu dėl viešųjų finansų tvarumo, ypač kai politinis fonas komplikuoja sprendimų priėmimą.

    Investuotojų nerimą didina ir politinė aklavietė dėl kitų metų biudžeto: planuojami maždaug 43 milijardų eurų išlaidų mažinimai bei papildomos pajamos, tačiau valdžiai trūksta stabilios daugumos. Papildomą riziką kursto ir laukiamas reitingų agentūros „Moody’s“ vertinimas, nes rinkoje plačiai tikimasi reitingo sumažinimo.

    ECB vadovė Christine Lagarde viešai signalizuoja, kad pagrindiniai sprendimai turi būti priimti Prancūzijoje, o ne centrinio banko būstinėje. Tokia pozicija atspindi principą, kad fiskalinės problemos pirmiausia sprendžiamos biudžeto politika, o ECB mandatą riboja kainų stabilumo tikslas ir draudimas finansuoti valstybių skolas.

    „Pirmasis ir svarbiausias sprendimas turi ateiti iš Prancūzijos, ir jis susijęs su fiskaline politika“, – sakė Christine Lagarde.

    Rinkos dalyviai kartu stebi, ar įtampa netampa visos euro zonos problema. Jei obligacijų pardavimas pradėtų kelti grėsmę vieningos pinigų politikos perdavimui skirtingose šalyse, teoriškai galėtų būti svarstomos ECB priemonės, tokios kaip 2022 metais sukurta Perdavimo apsaugos priemonė, kuri iki šiol nebuvo panaudota.

    Vis dėlto tokios intervencijos kartelė yra aukšta, nes šalys turi atitikti tam tikras sąlygas, įskaitant patikimą fiskalinę trajektoriją. Prancūzijos skolos ir bendrojo vidaus produkto santykis siekia apie 119,1 proc., o tai apsunkina argumentą, kad skolinimosi brangimas yra vien tik nepagrįsta rinkos reakcija.

    Rinkų įtampą didina ir socialinė situacija: laukiami protestai, o verslams Paryžiuje rekomenduojama ruoštis papildomoms saugumo priemonėms. Toks fonas didina neapibrėžtumą dėl biudžeto sprendimų ir ekonomikos augimo perspektyvų, todėl obligacijų rinka toliau jautriai reaguoja į bet kokius signalus.

    Tuo pat metu euro zonoje infliacija išlieka padidėjusi, o ją pastaruoju metu vėl kelia energijos kainos, todėl diskusija dėl palūkanų normų nėra uždaryta. Dalis ekonomistų prognozuoja, kad ECB gali laukti atnaujintų prognozių ir tik vėliau spręsti, ar reikalingi papildomi žingsniai, o artimiausias posėdis gali būti ramus veiksmais, bet svarbus retorika.

  • Euro zonos skola vėl kopia: Italija beveik pasivijo Graikiją, Prancūzijai brangsta skolinimasis

    Euro zonos skola vėl kopia: Italija beveik pasivijo Graikiją, Prancūzijai brangsta skolinimasis

    Euro zonoje valdžios sektoriaus skola 2026 metų antrąjį ketvirtį pasiekė 88,8 proc. bendrojo vidaus produkto ir per metus ūgtelėjo nuo 87,3 proc., skelbia Eurostatas. Rodiklis apima laikotarpį nuo balandžio iki birželio, kai daliai valstybių didėjo biudžetų deficitas ir skolinimosi poreikis.

    Visoje Europos Sąjungoje skolos ir BVP santykis tuo pačiu laikotarpiu sudarė 82,9 proc., palyginti su 81,4 proc. prieš metus. Eurostato duomenimis, vien euro zonos vyriausybių įsipareigojimai pinigine išraiška siekė apie 14 400 000 000 000 eurų.

    Skolos taisyklės ir realybė

    Skolos ir BVP santykis rodo, kiek valstybė yra įsiskolinusi, palyginti su ekonomikos dydžiu, ir yra vienas svarbiausių fiskalinės tvaros indikatorių. Pagal ES fiskalines taisykles, skola neturėtų viršyti 60 proc. BVP, o metinis biudžeto deficitas turėtų tilpti į 3 proc. ribą.

    Vis dėlto po COVID-19 pandemijos ES skolos lygis išliko padidėjęs ir, Eurostato vertinimu, virš 80 proc. BVP laikosi nuo 2020 metų, kai pasiekė 89,5 proc. Tai didina jautrumą palūkanų normų pokyčiams, nes brangesnis skolinimasis greičiau augina aptarnavimo išlaidas.

    Italija artėja prie Graikijos

    Tarp labiausiai įsiskolinusių ES šalių išlieka Graikija, kurios skolos rodiklis 2026 metų antrąjį ketvirtį siekė 140,8 proc. BVP. Visai šalia atsidūrė Italija su 139,9 proc., todėl atotrūkis sumažėjo iki mažiau nei 1 procentinio punkto.

    Eurostatas nurodo, kad Graikijos rodiklis per metus sumažėjo 11,2 procentinio punkto, prie to prisidėjo biudžeto perteklius. Tuo metu Italijos skolos santykis vien per antrąjį ketvirtį padidėjo 1,3 procentinio punkto, rodydamas didesnį spaudimą valstybės finansams.

    Prancūzija pagal skolos ir BVP santykį yra trečia ES: 2026 metų antrąjį ketvirtį jos skola pakilo iki 119,1 proc. BVP ir per metus ūgtelėjo 3,7 procentinio punkto. Skola virš 100 proc. BVP išliko ir Belgijoje bei Ispanijoje, atitinkamai 110,2 proc. ir 101,4 proc.

    Prancūzijos skolinimosi kaina kyla

    Duomenys paskelbti tuo metu, kai investuotojai ėmė reikalauti didesnės grąžos už Prancūzijos riziką, o 10 metų obligacijų pajamingumas peržengė 5 proc. ribą pirmą kartą nuo 2002 metų. Aukštesnės palūkanos reiškia, kad naujas skolinimasis ir dalies senų skolų refinansavimas valstybei kainuoja daugiau.

    Eurostato skaičiai rodo ir bendrą deficito tendenciją: sezoniniais svyravimais pakoreguotas euro zonos valstybių deficitas 2026 metų antrąjį ketvirtį padidėjo iki 3,3 proc. BVP nuo 3,2 proc. pirmąjį ketvirtį. Visos ES deficitas augo iki 3,5 proc. nuo 3,1 proc., o tai didina tikimybę, kad daliai šalių teks griežčiau derinti išlaidas ir pajamas.

    Metiniai duomenys rodo, kad 2025 metais ES skolos rodiklis siekė 81,5 proc. BVP, o bendras biudžeto deficitas išliko 3,1 proc., šiek tiek viršydamas nustatytą 3 proc. ribą. Euro zonoje metiniai skaičiai apėmė 20 šalių, nes Bulgarija prie euro prisijungė 2026 metų sausio 1 dieną.

    Eurostatas taip pat atkreipė dėmesį į Bulgarijos 2025 metų duomenų kokybę, susijusią su kelių infrastruktūros agentūros išlaidų apskaita. Tokios pastabos rinkoms paprastai signalizuoja apie galimus patikslinimus, tačiau esminių bendros euro zonos krypties išvadų nekeičia.

    Tarp didžiųjų ekonomikų Vokietijos skolos santykis pakilo iki 62,8 proc. nuo 61,4 proc., o deficitas išsiplėtė iki 2,9 proc. BVP. Mažiausią skolos rodiklį antrąjį ketvirtį fiksavo Estija su 26,1 proc., o didžiausią metinį šuolį užfiksavo Lenkija, kurios skolos santykis per metus padidėjo 6,7 procentinio punkto.

  • Lenkija dėl euro zonos? Vyriausybė atmeta kalbas ir sako, kad zlotas nesikeis šios kadencijos metu

    Lenkijoje atsinaujino diskusijos dėl galimo prisijungimo prie euro zonos, kai opozicijos atstovai Seime iškėlė šią temą kritikuodami finansų ministrą Andrzejų Domańskį. Vyriausybė tikina, kad jokie sprendimai ar derybos dėl euro įvedimo šiuo metu nevyksta.

    Vyriausybės atstovas spaudai Adamas Szłapka po Ministrų Tarybos posėdžio pabrėžė, kad kalbos apie artėjimą prie euro zonos neturi faktinio pagrindo. Pasak jo, Lenkijos valiuta išlieka zlotas ir tai, anot vyriausybės, nesikeis bent jau dabartinės kadencijos metu.

    „Nėra jokių pokalbių šia tema. Nėra tokio sprendimo. Lenkijos valiuta yra zlotas ir tai tikrai nesikeis, kol valdo ši vyriausybė“, – sakė Adamas Szłapka.

    Kas sukėlė naują ginčą?

    Šis pareiškimas nuskambėjo prieš Seimo diskusijas dėl opozicijos inicijuojamo nepasitikėjimo balsavimo finansų ministrui. Kritikai teigė, kad vyriausybė esą ruošia visuomenę euro įvedimui, tačiau valdantieji tai įvardijo kaip politinį naratyvą, nesusijusį su realia darbotvarke.

    Lenkija, kaip Europos Sąjungos valstybė, sutartimis yra įsipareigojusi ateityje siekti euro įvedimo, tačiau konkreti data neprivalo būti nustatyta iš anksto. Praktikoje sprendimui reikalinga politinė valia, atitikimas Mastrichto kriterijams ir pasirengimas institucijose, o tai paprastai trunka ne vienerius metus.

    Vyriausybė ginasi ekonominiais rodikliais

    Komentuodamas opozicijos iniciatyvą, Adamas Szłapka rėmėsi bendrais ekonomikos rodikliais ir tvirtino, kad ministerijos kryptis yra vertinama pagal augimą, infliacijos mažėjimą, investicijų apimtis ir akcijų rinkos situaciją. Jo teigimu, būtent šie argumentai esą ir skatina politinius išpuolius prieš finansų ministrą.

    Euro įvedimo tema Lenkijoje tradiciškai kelia daug emocijų, nes ji susijusi ne tik su ekonominiais skaičiavimais, bet ir su gyventojų nuotaikomis, kainų lūkesčiais bei suvereniteto diskusijomis. Kol kas vyriausybės žinutė aiški: oficialios euro įvedimo darbotvarkės nėra.

  • Prancūzijos skola kaista: obligacijų palūkanos kyla, ekspertai įspėja dėl smūgio Italijai

    Prancūzijos skola kaista: obligacijų palūkanos kyla, ekspertai įspėja dėl smūgio Italijai

    Prancūzijos skolos problemos vėl atsidūrė investuotojų dėmesio centre: augant politinei įtampai ir socialiniams neramumams, rinkos reikalauja didesnės grąžos už šalies skolinimąsi. Ekonomistai perspėja, kad stiprus sukrėtimas obligacijų rinkoje galėtų persimesti ir į kitas daug skolų turinčias euro zonos valstybes, ypač Italiją.

    Spalio 19 dieną Prancūzijos 10 metų valstybės obligacijų pajamingumas svyravo apie 4,9 proc. Tai vienas aukščiausių lygių per daugiau nei du dešimtmečius, rodantis, kad investuotojai įskaičiuoja didesnę riziką ir prašo didesnės palūkanų premijos.

    Padėtį paaštrino savaitgalį vykę protestai, kuriuose reikalauta sprendimų dėl pragyvenimo brangimo ir prastėjančių viešųjų paslaugų, įskaitant švietimą. Tuo pat metu vyriausybei tenka užduotis parlamente prastumti 2027 metų biudžetą, kai Nacionalinė Asamblėja yra susiskaldžiusi.

    Kas kelia investuotojų nerimą

    Pagal Prancūzijos statistikos tarnybos INSEE duomenis, šalies viešoji skola siekia apie 119 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje ir jis riboja valdžios galimybes reaguoti į socialinius reikalavimus didinant išlaidas.

    Prancūzija taip pat prognozuoja 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto deficitą 2026 metais. INSEE skelbė, kad 2026 metų birželio pabaigoje viešoji skola sudarė 3 596 000 000 000 eurų, o didelė jos dalis turi būti refinansuojama jau aukštesnėmis palūkanomis.

    Ypač ryškiai auga skolos aptarnavimo kaina. Vyriausybės prognozėse nurodoma, kad palūkanų mokėjimai 2027 metais gali siekti apie 91 000 000 000 eurų, kai 2026 metais jie vertinami apie 79 200 000 000 eurų, tai yra beveik 12 000 000 000 eurų daugiau.

    Infliacijos šuoliai ir menkas augimas dar labiau komplikuoja vaizdą, nes silpnesnis ekonomikos tempas gali mažinti biudžeto pajamas. Dėl to kiekvienas papildomas išlaidų paketas rinkose vertinamas jautriai, o valdžia turi mažiau erdvės kartoti pandemijos laikų sprendimus, kai išlaidos buvo didinamos itin agresyviai.

    Kaip Prancūzijos krizė galėtų paliesti Italiją

    Analitikų vertinimu, Prancūzijos problemos gali sukelti užkrato efektą: kylant vienos didelės euro zonos ekonomikos skolinimosi kainai, investuotojai dažnai pervertina riziką ir kitose šalyse. Konsultacijų bendrovė Oxford Economics modeliuodama scenarijus pabrėžė, kad Italija būtų viena pažeidžiamiausių, nes jai būdingas lėtesnis augimas, didelė skola ir jautrios investicijos, kurios smarkiau reaguoja į finansinių sąlygų griežtėjimą.

    Vienas svarbiausių rinkos termometrų yra skirtumas tarp šalies ir Vokietijos 10 metų obligacijų pajamingumo, vadinamasis skirtumas. Prancūzijos skirtumas iki maždaug 145 bazinių punktų rodo, kad investuotojai už Prancūzijos riziką prašo ženkliai didesnės grąžos nei už Vokietijos, tačiau tai vis dar žemiau kai kurių ankstesnių šio mėnesio pikų.

    Oxford Economics pateikė bazinį ir du nepalankius scenarijus. Baziniame variante daroma prielaida, kad Prancūzijos skirtumas neperžengs 200 bazinių punktų ribos iki 2027 metų pavasarį vyksiančių prezidento rinkimų ir vėliau mažės, todėl skolos krizė nelaikoma pagrindiniu scenarijumi, nors pripažįstama kaip potencialiai labai žalinga.

    Neigiamuose scenarijuose derinami du veiksniai: didesnės skolinimosi palūkanos ir pasitikėjimo smukimas. Vidutiniame scenarijuje Prancūzijos skirtumas didėtų iki 250 bazinių punktų, o sunkiame pasiektų 400 bazinių punktų lygį.

    Sunkiame variante, konsultantų vertinimu, 2027 metais į recesiją galėtų smukti tiek Prancūzija, tiek Italija. Belgijos skolinimosi kaina taip pat šokteltų, o Ispanija, Portugalija ir Graikija patirtų mažesnę ekonominę žalą, nors jų obligacijų pajamingumai irgi kiltų.

    Capital Economics vyriausiasis Europos ekonomistas Andrew Kenninghamas pabrėžė, kad 400 bazinių punktų skirtumas yra tikėtinas nepalankus scenarijus, prilygstantis Italijos situacijai 2012 metais.

    „Tokiu atveju spaudimas kitoms daug skolų turinčioms ekonomikoms, įskaitant Italiją, būtų labai didelis“, – sakė A. Kenninghamas.

    Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad dabartinė padėtis skiriasi nuo 2010-ųjų pradžios, nes Europos Centrinis Bankas turi papildomų priemonių mažinti nepagrįstą skolinimosi kaštų išsiskyrimą tarp šalių. Viena jų yra Perdavimo apsaugos priemonė, kuri leistų centriniam bankui pirkti obligacijas, jei šalis atitinka nustatytas sąlygas.

    Vis dėlto lūkesčiai, kad Europos Centrinis Bankas automatiškai gesins būtent Prancūzijos problemą, yra riboti. Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde pastaruoju metu yra pabrėžusi, kad priemonės stabdyti skolinimosi kaštų kilimą pirmiausia turi būti randamos pačioje Prancūzijoje, priimant biudžeto sprendimus, kurie įtikintų investuotojus.

    Ką Prancūzija gali padaryti

    Ekonomistai sutaria, kad artimiausias testas yra patikimas 2027 metų biudžetas ir aiški vidutinės trukmės fiskalinė trajektorija. Rinkos paprastai vertina ne vien skaičius, bet ir tai, ar politinė sistema pajėgi nuosekliai įgyvendinti pažadus, ypač kai reikalingi nepopuliarūs sprendimai.

    Oxford Economics nurodo, kad rinkoms galėtų padėti kelių metų išlaidų augimo ribojimas ir tvirti teisiniai įsipareigojimai, įskaitant ilgai ginčijamas reformas, susijusias su pensiniu amžiumi. Tačiau perspėjama, kad mažumos vyriausybei gali būti sunku patikimai užtikrinti ilgalaikį konsolidavimo planą, todėl didelė atsakomybė gali tekti būsimai administracijai.

    Artėjant 2027 metų prezidento rinkimams, politinė konkurencija didina neapibrėžtumą, o tai obligacijų rinkose paprastai reiškia aukštesnę rizikos kainą. Todėl Prancūzijos finansų kryptis, valdžios gebėjimas mažinti deficitą ir išlaikyti augimą taps vienu svarbiausių euro zonos stabilumo veiksnių artimiausiais metais.