CP v2

Tag: Euro zona

  • Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos augimas pranoko lūkesčius

    Euro zonos ekonomika 2026 metų antrąjį ketvirtį augo sparčiau, nei prognozavo analitikai. Preliminariu Eurostato vertinimu, BVP per ketvirtį padidėjo 0,4 proc., kai pirmąjį ketvirtį fiksuotas nulinis pokytis.

    Visoje Europos Sąjungoje augimas taip pat paspartėjo iki 0,5 proc. Metinis BVP augimas siekė 1,0 proc. euro zonoje ir 1,2 proc. visoje ES, rodo Eurostato duomenys.

    Nors antraštiniai skaičiai signalizuoja didesnį atsparumą, po paviršiumi ryškėja skirtingų greičių Europa. Šalių rezultatai išsiskyrė nuo labai spartaus šuolio iki visiško sąstingio.

    Lyderiai: Airija, Lietuva, Švedija

    Tarp šalių, kurios jau paskelbė 2026 metų antrojo ketvirčio rezultatus, išsiskyrė Airija: jos BVP per ketvirtį pašoko 3,9 proc. Ekonomistai pabrėžė, kad toks šuolis pastebimai pakėlė ir bendrą euro zonos rodiklį.

    Antrą vietą pagal augimą užėmė Lietuva, kurios ekonomika, pagal skelbtus ketvirčio duomenis, augo 1,7 proc. Trečioje vietoje atsidūrė Švedija su 1,4 proc. augimu.

    Pietų Europa taip pat išliko gana atspari: Portugalijos BVP ūgtelėjo 0,8 proc., o Ispanija augo 0,7 proc. Tuo metu Belgija ir Austrija fiksavo sąstingį, o didžiosios euro zonos ekonomikos augo kukliau.

    Didžiosioms ekonomikoms pritrūko impulso

    Vokietijos ekonomika antrąjį ketvirtį augo 0,2 proc., lėčiau nei pirmąjį ketvirtį, kai augimas siekė 0,4 proc. Vis dėlto rezultatas buvo kiek geresnis, nei tikėtasi rinkose.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje augimą labiau palaikė grynasis eksportas, o vidaus paklausos vaizdas buvo silpnesnis: vartojimas lėtėjo, o investicijos traukėsi. Tai rodo didesnę priklausomybę nuo užsienio paklausos, o ne nuo vidaus ekonomikos variklio.

    Prancūzija grįžo į augimą ir fiksavo 0,2 proc. BVP padidėjimą po ankstesnio ketvirčio susitraukimo, tačiau investicijų dinamika išliko vangi. Italija augo 0,2 proc., kiek lėčiau nei anksčiau, o ekonomistai įspėjo, kad ji jautriau reaguoja į energijos kainų šuolius nei, pavyzdžiui, Ispanija.

    Infliacija vėl kelia klausimų

    Augant ekonomikai, rinkų dėmesys vėl krypsta į infliaciją. Ankstyvi liepos mėnesio rodikliai dalyje šalių signalizavo stiprėjančius kainų spaudimus, o tai gali pakeisti lūkesčius dėl palūkanų normų krypties.

    Vokietijoje, remiantis regioniniais duomenimis ir ekonomistų vertinimais, metinė infliacija galėjo kilti iki maždaug 2,7 proc., palyginti su 2,3 proc. birželį. Ispanijoje preliminariai fiksuota 3,5 proc. metinė infliacija, o bazinė infliacija siekė apie 3,0 proc.

    Jei kainų augimo tendencijos įsitvirtintų, Europos Centrinis Bankas galėtų išlaikyti griežtesnę retoriką ir neatmesti papildomo palūkanų normų didinimo po vasaros. Tačiau sprendimus lems tai, ar spartesnė infliacija bus laikina dėl energijos kainų, ar taps platesnio masto reiškiniu.

  • ECB sprendimas pakibo ant naftos: Lagarde paliko atviras duris palūkanų kėlimui rugsėjį

    ECB sprendimas pakibo ant naftos: Lagarde paliko atviras duris palūkanų kėlimui rugsėjį

    Naftos šokas vėl keičia ECB toną

    Europos Centrinis Bankas paliko tris pagrindines palūkanų normas nepakeistas, tačiau prezidentė Christine Lagarde aiškiai davė suprasti, kad rugsėjo posėdis gali baigtis ir nauju kėlimu. Jos teigimu, pastarųjų savaičių naftos kainų šuoliai ir geopolitinė įtampa tapo vienu svarbiausių veiksnių, galinčių pakreipti sprendimą.

    Dar prieš maždaug šešias savaites rinkoms atrodė, kad infliacija euro zonoje traukiasi greičiau, nei tikėtasi, o ekonomika laikosi tvirčiau. Tačiau situacija pasikeitė, kai atsinaujino konfliktų eskalacija ir dėl to išaugo energijos žaliavų kainų nepastovumas.

    Nuo optimizmo iki naujo neapibrėžtumo

    Lagarde pabrėžė, kad Valdančioji taryba dvi dienas vertino, kas pakito nuo birželio posėdžio, ir akcentavo energijos kainas, ypač naftą. Pasak jos, rugsėjį sprendimai ir toliau bus paremti duomenimis, tačiau energijos kainų trajektorija gali tapti lemiamu kintamuoju.

    ECB požiūris atspindi klasikines centrinių bankų dilemas: staigus energijos brangimas pirmiausia pakelia bendrąją infliaciją, bet vėliau gali persiduoti ir į platesnį kainų augimą. Didžiausias pavojus, kurį nuolat stebi monetarinės politikos formuotojai, yra vadinamieji antriniai efektai, kai brangimą pradeda kompensuoti didesni atlyginimų reikalavimai, o įmonės kainų augimą įtvirtina ilgesniam laikui.

    Rugsėjį viskas dar įmanoma

    Lagarde teigimu, ketvirtadienio sprendimas buvo vienbalsis, tačiau diskusijų netrūko. Ji pripažino, kad dalis narių kėlė klausimą, ar palūkanų nereikėjo didinti jau dabar, tačiau dauguma pasirinko laukti, kad turėtų daugiau įrodymų apie energijos šoko mastą ir trukmę.

    Iki rugsėjo ECB turės dar du infliacijos duomenų rinkinius, atnaujintus augimo vertinimus ir naujas ekspertų prognozes. Tai ypač svarbu, nes energijos kainų šuoliai gali veikti ir vartojimą, ir verslo sąnaudas, o galiausiai ir ekonomikos tempą, todėl rizikos balansavimas tarp infliacijos suvaldymo ir augimo nepasmaugimo tampa itin jautrus.

    „Vis dar esame gerai pasirengę veikti esant neapibrėžtumui“, – sakė Christine Lagarde.

    Ji taip pat pažymėjo, kad kol kas ECB nemato aiškių ženklų, jog įmonės masiškai susidurtų su spartėjančiais atlyginimų reikalavimais, kurie galėtų užtvirtinti infliaciją. Vis dėlto bankas ketina gilinti scenarijų analizę dėl skirtingų naftos ir dujų kainų raidos kelių, kad rugsėjį sprendimas būtų paremtas platesniu rizikų žemėlapiu.

    Lagarde atmetė spėliones, kad ji galėtų pasitraukti iki kadencijos pabaigos. „Nematyti manęs iš nugaros iki 2027 metų“, – sakė Christine Lagarde.

  • Euro banknotai keičiasi iš esmės: ECB kviečia balsuoti, kas atsidurs ant naujų kupiūrų

    Euro banknotai keičiasi iš esmės: ECB kviečia balsuoti, kas atsidurs ant naujų kupiūrų

    Euro banknotų dizainas artėja prie didžiausių pokyčių per du dešimtmečius: Europos Centrinis Bankas pateikė 10 finalinių variantų ir kviečia gyventojus išreikšti nuomonę. Vieša apklausa yra vienas svarbiausių etapų, po kurio bus sprendžiama, kaip atrodys naujos kupiūros.

    ECB skelbia, kad išnagrinėta daugiau nei 1 200 idėjų, tačiau į finalą pateko dvi kryptys, turinčios atspindėti bendrą Europos tapatybę. Siūlomos temos apima kultūros asmenybes arba gamtos motyvus, susietus su Europos Sąjungos institucijomis.

    Du keliai: kultūra arba gamta

    Kultūros tema siūlo ant banknotų įamžinti istorines asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką mene, moksle ir literatūroje. Tarp kandidatų minimi operos žvaigždė Maria Callas, kompozitorius Ludwigas van Beethovenas ir mokslininkė Marie Curie.

    Taip pat siūloma pagerbti rašytoją Miguelį de Cervantesą, renesanso kūrėją ir mąstytoją Leonardo da Vinci bei taikos aktyvistę Berthą von Suttner. Skirtingiems nominalams numatyti skirtingi žmonės, kad serija sudarytų vientisą pasakojimą.

    Gamtos tema remiasi Europos biologinės įvairovės idėja: banknotuose būtų vaizduojami paukščiai ir upių kraštovaizdžiai. Kitoje pusėje numatytos Europos Sąjungos institucijos, taip pabrėžiant bendrą erdvę ir sprendimų priėmimą.

    Kaip vyks balsavimas?

    ECB prezidentė Christine Lagarde pristatė finalinius dizainus ir paragino europiečius prisidėti prie sprendimo. Gyventojai gali rinktis iš penkių dizaino krypčių kiekvienai temai, o variantai skiriasi nuo minimalistinių iki labiau tradicinių.

    Apklausa vykdoma ECB interneto svetainėje, o surinkti rezultatai bus naudojami kaip visuomenės nuomonės atspindys, prieš priimant galutinį sprendimą. Galutinį dizainą tvirtins ECB valdymo organai, įvertinę ir estetiką, ir praktinius saugumo kriterijus.

    Kada pasirodys naujos kupiūros?

    ECB planuoja, kad po viešos konsultacijos prasidės techninis parengimas, įskaitant apsaugos priemonių integravimą ir gamybos procesus. Pagal dabartinį grafiką nauji banknotai apyvartoje turėtų pasirodyti nuo 2026 metų pabaigos.

    Atnaujinimo tikslas – ne tik suteikti kupiūroms naują išvaizdą, bet ir stiprinti pasitikėjimą grynaisiais pinigais, kurie euro zonoje išlieka plačiai naudojami. Kartu tai yra signalas, kad net skaitmeninių atsiskaitymų eroje grynieji pinigai išlieka svarbia pasirinkimo dalimi.

  • ECB paliko 2,25 proc. palūkanas: Iraną vėl krečiantis karas gali priversti kelti dar kartą

    ECB paliko 2,25 proc. palūkanas: Iraną vėl krečiantis karas gali priversti kelti dar kartą

    Europos Centrinis Bankas ketvirtadienį paliko pagrindines euro zonos palūkanų normas nepakeistas ir toliau vertina, kiek atsinaujinęs energijos kainų šokas dėl karo Irano regione gali persiduoti infliacijai. Indėlių galimybės palūkanų norma išliko 2,25 proc., o ji laikoma svarbiausiu ECB orientyru.

    Taip pat nepakeistos ir kitos dvi pagrindinės normos: pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanos išlaikytos 2,40 proc., o ribinio skolinimosi galimybės – 2,65 proc. Šios trys palūkanos formuoja pinigų politikos sąlygas bankams ir galiausiai daro įtaką paskolų bei indėlių kainai gyventojams ir verslui.

    ECB pripažino, kad energijos kainų perspektyva išlieka itin nepastovi, o neapibrėžtumas – didelis. Bankas pabrėžė, jog stebės šoko intensyvumą ir trukmę bei galimus netiesioginius ir antrinio poveikio kanalus, kai brangesnė energija pradeda kelti platesnį kainų lygį.

    „Neapibrėžtumas išlieka didelis, o visas energijos kainų šoko poveikis infliacijai dar neatsiskleidė“, – sakoma ECB pranešime.

    Sprendimas priimtas po to, kai patvirtinta, jog euro zonoje metinė infliacija birželio mėnesį sumažėjo iki 2,8 proc. nuo 3,2 proc. gegužę. Bazinė infliacija, iš kurios eliminuojami labiausiai svyruojantys energijos ir maisto komponentai, taip pat lėtėjo iki 2,4 proc., todėl ECB įgijo daugiau laiko įvertinti rizikas.

    Pauzė įvyko praėjus maždaug šešioms savaitėms po pirmojo palūkanų pakėlimo per beveik trejus metus. Tą kartą sprendimą skatino karinių veiksmų sukelti energijos kainų svyravimai ir užsitęsęs spaudimas kainoms, o ECB akcentavo, kad infliacija tvariai prie 2 proc. tikslo sugrįžtų tik vėliau, jei prireiktų papildomo griežtinimo.

    ECB vadovė Christine Lagarde pastaruoju metu vengė įsipareigoti aiškiam palūkanų keliui, pabrėždama sprendimų priklausomybę nuo duomenų. Rinkos dalyviams tai reiškia, kad rudenį, kai bus atnaujintos prognozės, diskusijos dėl dar vieno palūkanų didinimo išlieka realios.

    Didžiausia rizika – energijos brangimas, kuris gali atgaivinti infliacijos spaudimą antrąjį metų pusmetį. Ilgiau išsilaikančios aukštesnės naftos ir dujų kainos paprastai pirmiausia didina sąskaitas namų ūkiams, o vėliau gali persiduoti prekių ir paslaugų kainoms per transporto, gamybos bei logistikos kaštus.

    ECB sprendimas išsiskiria platesniame centrinių bankų kontekste. JAV Federalinio rezervo tikslinis palūkanų intervalas siekia 3,50–3,75 proc., Jungtinės Karalystės centrinis bankas palūkanas laiko ties 3,75 proc., o Šveicarijos nacionalinis bankas bazinę normą išlaiko ties nuliu.

    Artimiausiomis dienomis sprendimus dėl palūkanų priims ir ECB svarbiausi partneriai – Federalinis rezervas bei Anglijos bankas. Kol kas finansų rinkose vyrauja lūkestis, kad abi institucijos artimiausiame posėdyje palūkanų nekeis, tačiau energijos kainų ir infliacijos dinamika gali greitai pakeisti prognozes.

  • Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad Europoje vis dar gajus stereotipas apie pietiečius, gyvenančius ne pagal išgales, neatlaiko faktų patikros. Didžiausias namų ūkių įsiskolinimas fiksuojamas ne pietuose, o turtingesnėse šiaurės ir vakarų Europos šalyse.

    Eurostato skaičiavimu, 2025 metais Europos Sąjungos namų ūkių skola siekė 49,4 proc. bendrojo vidaus produkto, o euro zonoje – 50,7 proc. Abu rodikliai mažėja kasmet nuo 2020 metų, kai viršijo 60 proc., tačiau šalių skirtumai išlieka ryškūs.

    Kaip skaičiuojama namų ūkių skola

    Namų ūkių skola apima įsipareigojimus, tokius kaip būsto paskolos, vartojimo kreditai ir kitos skolos. Šis rodiklis pateikiamas kaip BVP dalis, kad būtų galima palyginti skirtingo dydžio ekonomikas ir įvertinti, kiek privataus skolinimosi tenka šalies sukuriamai vertei.

    Svarbu tai, kad šis santykis neparodo, kiek skolingas yra konkretus žmogus ar šeima. Jis apibūdina bendrą namų ūkių sektoriaus finansinį svertą, o 50 proc. reikštų, kad bendra namų ūkių skola prilygsta maždaug pusei metinės šalies ekonomikos produkcijos.

    Kodėl didelė skola kelia riziką

    Didelė namų ūkių skola savaime nereiškia krizės. Aukštesni rodikliai dažnai būdingi šalims su išvystyta hipotekos rinka, plačiu skolinimusi būstui ir brandžia finansų sistema, kur skolintis yra įprasta ir palyginti pigu.

    Vis dėlto per didelis įsiskolinimas gali sustiprinti ekonomikos nuosmukius, kai didėja palūkanos ar krenta pajamos. Europos Komisija 55 proc. BVP ribą dažnai vertina kaip lygį, nuo kurio namų ūkių skola gali tapti makroekonomine rizika, nes būtent privatus skolinimasis istorijoje ne kartą tapo kreditų krizių katalizatoriumi.

    Kur įsiskolinę labiausiai

    Europos žemėlapyje ryškėja paradoksas: šalių, kuriose namų ūkių skola viršija 55 proc. BVP, dauguma yra šiaurėje ar vakaruose. Tuo metu pietų Europoje, kuri anksčiau dažnai sieta su skolų krizėmis, namų ūkiai paprastai skolinasi santūriau.

    Italijoje namų ūkių skola sudaro 35,9 proc. BVP, Graikijoje – 38,0 proc., Ispanijoje – 42,9 proc., tad visos šios valstybės yra žemiau ES vidurkio. Tai išryškina kitą tendenciją: pietuose dažniau akcentuojami valdžios sektoriaus įsipareigojimai, o ne gyventojų skolos.

    Tarp labiausiai įsiskolinusių šalių pagal šį rodiklį išsiskiria Nyderlandai, kur namų ūkių skola siekia 93,5 proc. BVP, Danija – 84,1 proc., Švedija – 82,3 proc. Aukštus rodiklius taip pat rodo Suomija su 62,9 proc. ir Liuksemburgas su 60,5 proc.

    Ekspertai šiuose pavyzdžiuose dažnai akcentuoja būsto paskolų svarbą. Nyderlanduose didelė skola siejama su politika, kuri skatinanti skolintis būstui, o Danijoje ir Švedijoje reikšminga dalis įsipareigojimų tenka būsto finansavimui, todėl namų ūkiai gali būti jautresni palūkanų normų pokyčiams.

    Tuo metu Vokietija, nors yra viena turtingiausių ES ekonomikų, pagal rodiklį artima vidurkiui – 49,0 proc. Tai aiškinama didesne nuomos rinkos svarba ir mažesniu poreikiu finansuoti būstą itin didelėmis paskolomis, palyginti su šalimis, kuriose būsto įsigijimas beveik visada remiasi hipotekiniu skolinimusi.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad palūkanų normų kilimo laikotarpis išryškino skirtingus nacionalinių rinkų pažeidžiamumus. Šalyse, kur vyrauja kintamų palūkanų būsto paskolos, namų ūkių biudžetai palūkanų pokyčiams yra jautresni, todėl ekonominės politikos sprendimai ir bankų taikomos skolinimo sąlygos tampa ypač svarbios.

  • Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Europos namų ūkių biudžetus pastaraisiais metais spaudė pandemijos pasekmės, Rusijos karas prieš Ukrainą, energijos kainų šuoliai ir rekordinė infliacija. Nors nominalūs atlyginimai daug kur augo, kainos kilo greičiau, todėl daliai dirbančiųjų perkamoji galia taip ir neatsistatė.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vertinant gyventojų gerovę svarbiausi yra realieji atlyginimai, kai pajamų pokytis lyginamas su infliacija. Būtent ši metrika parodo, ar už tą patį atlyginimą galima nusipirkti daugiau, ar mažiau prekių ir paslaugų.

    OECD 2026 metų užimtumo apžvalgoje, kurioje vertintos 27 Europos valstybės, skaičiuojama, kad nuo 2021 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio realieji atlyginimai smuko devyniose šalyse. Per tą patį laikotarpį euro zonoje realieji atlyginimai sumažėjo apie 1,8 proc.

    Kodėl atlyginimai nespėjo paskui kainas?

    OECD analitikai atkreipia dėmesį, kad 2022–2023 metų pragyvenimo brangimo krizė dar buvo jaučiama ir 2026 metų pirmąjį ketvirtį. Viena pagrindinių priežasčių – kolektyvinės sutartys ir derybos dėl darbo užmokesčio dažnai atnaujinamos ne kasmet, todėl atlyginimų korekcijos vėluoja.

    Pasak OECD, minimalūs atlyginimai daugelyje šalių dažniausiai buvo keliami sparčiau ir labiau priartėjo prie kainų kilimo, tačiau tai ne visada kompensavo bendrą infliacijos poveikį. Didžiausią spaudimą pajuto vidutines pajamas gaunantys darbuotojai, kurių išlaidos būstui, energijai ir maistui sudaro didelę biudžeto dalį.

    Kur realieji atlyginimai smuko labiausiai?

    Didžiausias realiųjų atlyginimų nuosmukis fiksuotas Italijoje – apie 6,1 proc. Ekspertai tai sieja su lėtu kolektyvinių sutarčių atnaujinimu, silpnesne produktyvumo dinamika ir vangiu ekonomikos augimu, dėl ko nominalūs atlyginimai į infliaciją reagavo per lėtai.

    Ryškesni nuosmukiai matyti ir Čekijoje bei Švedijoje, kur realieji atlyginimai taip pat sumažėjo keliomis procentinėmis dalimis. Nedidelis, bet neigiamas pokytis fiksuotas ir tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Slovakija, Suomija, Airija bei Šveicarija.

    Kas išsiskyrė augimu?

    Tyrime išskirtiniu atveju įvardijama Turkija, kur realiųjų atlyginimų augimas statistiškai siekė apie 78,6 proc., tačiau ekonomistai įspėja, kad toks skaičius gali pervertinti faktinį gyvenimo lygio šuolį. Akcentuojama, jog startinė bazė 2021 metais buvo žema, o dalį augimo nulėmė minimalios algos kėlimai ir vėlesnis atsistatymas po ankstesnių ekonominių sukrėtimų.

    Europos Sąjungoje didžiausias realiųjų atlyginimų augimas fiksuotas Vengrijoje – apie 29,8 proc., o Lenkijoje – apie 16,5 proc. Tarp euro zonos šalių ryškiausiai išsiskyrė Lietuva, kur realieji atlyginimai, pagal OECD duomenis, augo apie 14,8 proc., o Latvijoje – apie 7,4 proc.

    Didžiosiose Europos ekonomikose situacija buvo nevienoda: Jungtinėje Karalystėje realieji atlyginimai augo apie 3,6 proc., Vokietijoje – apie 0,9 proc., Prancūzijoje pokytis buvo minimalus, o Italijoje ir Ispanijoje fiksuotas kritimas. OECD pabrėžia, kad šiuos skaičius gali keisti vėlesni energijos kainų svyravimai, kurie tiesiogiai veikia infliaciją ir namų ūkių perkamąją galią.

  • Karščio bangos Europoje gali išpūsti maisto kainas: ekspertai įspėja, kada smogs brangimas

    Karščio bangos Europoje gali išpūsti maisto kainas: ekspertai įspėja, kada smogs brangimas

    Maisto kainos rimsta, bet rizika auga

    Maisto produktų infliacija euro zonoje pastaraisiais mėnesiais lėtėjo, o gyventojai pagaliau pajuto bent šiokį tokį palengvėjimą po ilgo brangimo laikotarpio. Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad ši pauzė gali būti trumpalaikė.

    Didžiausiu veiksniu, galinčiu pakelti kitų metų maisto kainas, vis dažniau įvardijami ne geopolitiniai sukrėtimai, o šios vasaros karščio bangos ir sausros. Jos gali sumažinti derlių Europoje ir kituose svarbiuose žemės ūkio regionuose.

    Kaip karštis persikelia į kainas

    Karštis ir kritulių stoka tiesiogiai mažina pasėlių produktyvumą, ypač vaisių, daržovių ir grūdų segmente, todėl žaliavos brangsta dar prieš pasirodant galutiniam produktui parduotuvėje. Jei karščiai kartojasi keliais etapais, nuostoliai paprastai didėja, o rinkoje atsiranda trūkumo baimė.

    „Manome, kad šios vasaros karščio bangos kitais metais maisto kainas stums aukštyn labiau nei karas“, – sakė „Oxford Economics“ vyresnysis ekonomistas Tomas Dvorakas.

    Ekonomistų vertinimu, būtent orų šokas gali pridėti iki 1 procentinio punkto prie maisto infliacijos, o poveikis ryškiausias būna šviežiems produktams. Perdirbti produktai dažniausiai brangsta vėliau, kai į jų savikainą persikelia pabrangusios žaliavos.

    Energija ir trąšos: poveikis atkeliauja su vėlavimu

    Šiemet dalis rinkos baiminosi, kad įtampa Artimuosiuose Rytuose pakels naftos ir trąšų kainas, o tai greitai atsispindės prekybos centruose. Tačiau kainoms nurimus po paliaubų, trumpalaikis spaudimas sumažėjo, nors vėlavimo efektas gali išlikti.

    Energetikos kainos daro įtaką visai maisto grandinei nuo technikos, transporto ir šaldymo iki perdirbimo bei pakuočių. Trąšų kainos dažnai kyla kartu su gamtinių dujų brangimu, tačiau realus poveikis galutinei kainai dažniausiai pasimato tik po kito derliaus, kai ūkininkai priima sprendimus dėl tręšimo ar sėjomainos.

    „Oxford Economics“ skaičiuoja, kad naftos, trąšų ir žemės ūkio žaliavų kainų pokyčiai per artimiausius metus galėtų prisidėti maždaug 0,5 procentinio punkto prie euro zonos maisto infliacijos. Vis dėlto, jų vertinimu, didžiausias neapibrėžtumas dabar yra būtent orai.

    Kodėl infliacija kol kas mažėjo

    Eurostat duomenimis, suderinto vartotojų kainų indekso maisto komponento metinis augimas euro zonoje nuo 2025 metų pabaigos iki 2026 metų birželio sumažėjo iki 1,6 proc. Tai žemiausias lygis nuo 2021 metų vidurio.

    Prie lėtėjimo prisidėjo 2025 metų palankesnis grūdų derlius ir žaliavinio pieno perteklius, kuris spaudė žemyn pieno produktų kainas. Taip pat stabilizavosi kai kurių žaliavų, tokių kaip kakava ir kava, kainos po ankstesnių šuolių, o alyvuogių aliejaus kainos Europoje po rekordų taip pat smuko.

    Ilgesnė perspektyva: klimatas kelia kainų riziką

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita didina tiek karščio bangų tikimybę, tiek jų žalą pasėliams, todėl maisto kainos tampa jautresnės orų ekstremumams. Europos Centrinio Banko tyrimuose pabrėžiama, kad temperatūros šokai gali veikti infliaciją iki 12 mėnesių po įvykio.

    ECB analitiniai darbai rodo, jog ateityje panašios karščio bangos, kokios Europoje fiksuotos ankstesniais metais, šylant klimatui galėtų sukelti didesnius derliaus praradimus ir stipresnį spaudimą kainoms. Tai reiškia, kad net ir stabilizavus energijos bei trąšų kainas, orų rizika išlieka pagrindiniu neapibrėžtumu maisto krepšeliui.

  • Ispanija siūlo 850 mlrd. eurų ES skolą kasmet: kas laimės, o kas kategoriškai priešinasi?

    Ispanija siūlo 850 mlrd. eurų ES skolą kasmet: kas laimės, o kas kategoriškai priešinasi?

    Ispanija ragina Europos Sąjungą grįžti prie bendro skolinimosi idėjos ir siūlo naują mechanizmą, kuris leistų kasmet bendrai skolintis iki 850 mlrd. eurų. Briuselyje šią iniciatyvą finansų ministrų susitikimų metu pristatė Ispanijos ekonomikos ir finansų ministras Carlosas Cuerpo, teigdamas, kad dabartinis geopolitinis fonas atveria galimybių langą.

    Pagrindinis argumentas yra augantis poreikis saugiems, didelės apimties finansiniams instrumentams eurais, kurie stiprintų euro tarptautinį vaidmenį. ES siekia, kad euras taptų patrauklesne rezervine valiuta, o tam reikalinga gili ir likvidi rinka su aiškiai suprantamu mažos rizikos skolos produktu.

    „Manome, kad dabar yra tinkamas galimybių langas šį pasiūlymą teikti, nes Europai reikia saugaus turto“, – sakė Carlosas Cuerpo.

    Pagal Ispanijos išplatintą dokumentą siūloma sukurti vadinamąją European Sovereign Facility – centralizuotą bendros skolos platformą. Idėja – sujungti dalyvaujančių valstybių skolinimąsi ir taip sumažinti finansavimo kaštus, kurie kyla dėl skirtingų nacionalinių rinkų fragmentacijos ir nevienodų rizikos vertinimų.

    Plane numatyta, kad jei prisidėtų visos 27 ES valstybės, taip pat Europos stabilumo mechanizmas ir Europos finansinio stabilumo fondas, metinė emisija galėtų siekti 850 mlrd. eurų. Tokiu tempu per penkerius metus būtų sukaupta iki 5 trilijonų eurų bendros skolos portfelis, kuris, Ispanijos vertinimu, taptų nauju etalonu euro zonos saugiems aktyvams.

    Jeigu visos šalys nesutiktų dalyvauti nuo pradžių, siūloma pradėti nuo norinčiųjų koalicijos. Tačiau pačiame dokumente pabrėžiama, kad iniciatyvai įgyti svorio reikėtų bent penkių didžiausių euro zonos skolos emitentų – tik tada metinė emisija galėtų siekti apie 540–550 mlrd. eurų.

    Numatomi du pagrindiniai garantijų ramsčiai: paskolos dalyvaujančioms valstybėms ir ES biudžetas. Tai reiškia, kad projektas neišvengiamai persipina su derybomis dėl 2028–2034 metų daugiametės finansinės programos, kurią ES planuoja suderinti iki 2026 metų pabaigos, ir su klausimu, kaip bus užtikrintas biudžeto finansavimas bei nauji nuosavi ištekliai.

    Vis dėlto politinė realybė išlieka sudėtinga. Bendram skolinimuisi tradiciškai priešinasi dalis Šiaurės Europos valstybių, taip pat Vokietija ir Nyderlandai, argumentuodamos, kad tai silpnina fiskalinę drausmę ir gali sukurti moralinę riziką, kai atsakingiau besitvarkančios šalys netiesiogiai prisiima kitų finansinius įsipareigojimus.

    Kita stovykla teigia, kad be bendrų instrumentų Europa pralaimės konkurenciją dėl kapitalo, investicijų ir strateginių projektų finansavimo, ypač gynybos, energetinio saugumo bei pramonės transformacijos srityse. Viešai naujo bendro skolinimosi idėją yra palaikiusios tokios šalys kaip Prancūzija ir Graikija, kurios dažniau akcentuoja bendrų euro zonos priemonių naudą krizėms amortizuoti.

    Diskusija dėl bendros skolos neišvengiamai kelia ir praktinius klausimus: kaip būtų užtikrinta, kad dalyvaujančios valstybės laikytųsi ES fiskalinių taisyklių, kaip būtų paskirstomos išlaidos ir nauda, ir kokios būtų teisinės konstrukcijos ribos. Šie atsakymai lems, ar Ispanijos siūlymas taps realiu politiniu projektu, ar liks dar viena ambicinga, bet sunkiai įgyvendinama Briuselio idėja.

  • Skaitmeninis euras žengė į lemiamą etapą: spręs mokesčius ir bankų kompensacijas

    Skaitmeninis euras žengė į lemiamą etapą: spręs mokesčius ir bankų kompensacijas

    Europos Parlamentas Strasbūre patvirtino savo derybinę poziciją dėl skaitmeninio euro, todėl prasideda galutinė derybų su ES valstybių narių vyriausybėmis fazė. Šiame etape bus sprendžiama, kaip praktiškai veiks naujo tipo atsiskaitymų priemonė ir kokios taisyklės užtikrins jos veikimą visoje euro zonoje.

    Skaitmeninis euras būtų elektroninė centrinio banko pinigų forma, kurią leistų ir garantuotų Europos Centrinis Bankas. Jis būtų kuriamas kaip grynųjų papildymas, o ne jų pakaitalas, kad žmonės galėtų atsiskaityti ir tuo atveju, kai kortelės ar kitos sistemos neveikia.

    Gyventojai skaitmeninį eurą galėtų laikyti specialioje skaitmeninėje piniginėje, tačiau numatoma, kad bus taikoma laikymo riba. Tokia riba būtų skirta tam, kad didelės lėšų sumos masiškai nepasitrauktų iš komercinių bankų indėlių į centrinio banko pinigus.

    Planuojama, kad sistema leistų atsiskaityti tiek internetu, tiek neprisijungus prie interneto, o privatumas būtų vienas esminių principų. Europos Centrinis Bankas teigia sieksiantis modelio, kuriame jis negalėtų tiesiogiai identifikuoti vartotojų pagal jų mokėjimų duomenis.

    Techninę infrastruktūrą kurtų Europos Centrinis Bankas, tačiau paslaugas žmonėms teiktų komerciniai bankai ir mokėjimo paslaugų teikėjai. Tai reikštų, kad kasdienė klientų aptarnavimo našta liktų rinkos dalyviams, o centrinis bankas užtikrintų sistemos patikimumą.

    Lemiausia vieta: kompensacijų modelis

    Derybose jautriausias klausimas vadinamas kompensacijų modeliu, tai yra kas ir kaip bus apmokama už skaitmeninio euro paslaugų teikimą. Praktikoje teks sutarti, kurioms finansų įstaigoms priklausys kompensacijos, kokio dydžio jos bus ir iš kokio mechanizmo jos bus finansuojamos.

    Kitas svarbus ginčas susijęs su mokesčių pasidalijimu visoje mokėjimo grandinėje. Tikimasi, kad prekybininkams mokesčiai už atsiskaitymus galėtų būti mažesni nei dabar mokant kortelėmis, tačiau būtent čia susikerta bankų, mokėjimo įstaigų ir prekybos interesai.

    Kada realiai galėtų startuoti?

    Didžiausio intensyvumo derybos prognozuojamos rudenį, o galutinis politinis pritarimas, jei pavyks susitarti, būtų siekiamas iki metų pabaigos. Po to sektų techninis įgyvendinimas ir bandymų etapas, kuris turėtų parodyti, ar sprendimas veikia masteliu, tinkamu visai euro zonai.

    Pagal šiuo metu aptariamus planus, bandomoji programa galėtų startuoti 2027 metais, o skaitmeninis euras mažmeniniais atsiskaitymais galėtų tapti prieinamas nuo 2029 metų. ES institucijos skaitmeninį eurą taip pat sieja su strateginiu tikslu mažinti priklausomybę nuo ne europinių mokėjimų tinklų ir didinti atsiskaitymų atsparumą krizėms.

  • IMF skaičiai stebina: 5 Europos šalys augs dvigubai greičiau už euro zoną iki 2031

    IMF skaičiai stebina: 5 Europos šalys augs dvigubai greičiau už euro zoną iki 2031

    Lėtas euro zonos tempas

    Europa artimiausiais metais gali susidurti su užsitęsusiu vangiu augimu, o euro zona, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vertinimu, plėsis gerokai lėčiau nei pasaulio ekonomika. TVF prognozuoja, kad 2027–2031 metais euro zonos BVP vidutiniškai didės apie 1,2 proc. per metus.

    Toks tempas, palyginti su kitais regionais, atrodo kuklus: pasaulio ekonomikos augimas tuo pačiu laikotarpiu vertinamas apie 3,2 proc. per metus. TVF euro zonos perspektyvas sieja su didele viešąja skola, visuomenės senėjimu, silpnu našumo augimu, išliekamomis energijos sąnaudomis ir geopolitiniu neapibrėžtumu.

    Kas Europoje augs sparčiausiai

    Vis dėlto TVF prognozėse išsiskiria mažesnės Europos ekonomikos, kurios, tikimasi, augs daugiau nei dvigubai greičiau už euro zoną. Į šią grupę patenka Malta, Kosovas, Ukraina, Serbija ir Moldova.

    Šių šalių augimą skatina skirtingi veiksniai: nuo vidaus vartojimo ir diasporos perlaidų iki didelio masto investicijų, infrastruktūros projektų bei, Ukrainos atveju, tikėtinos rekonstrukcijos. Bendra tendencija aiški: sparčiausiai augančios ekonomikos dažnai yra mažesnės, lankstesnės, o jų plėtra priklauso nuo investicijų ir struktūrinių pokyčių.

    Malta, Kosovas, Ukraina: labai skirtingos istorijos

    TVF vertinimu, Malta turėtų išlikti sparčiausiai auganti Europos ekonomika: vidutinis metinis augimas artimiausiu penkmečiu gali siekti beveik 4 proc. Pastarąjį dešimtmetį šalies plėtrą stipriai rėmė turizmas, internetiniai žaidimai ir paslaugų sektorius, tačiau dabar vis svarbesnis tampa produktyvumo didinimas.

    „Ankstesniais metais ekonominį aktyvumą kurstęs užsienio darbuotojų antplūdis taip pat apkrovė infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas, išryškindamas dabartinio modelio ribas“, – teigiama TVF vertinime.

    Kosovo augimas prognozuojamas apie 4 proc. per metus, jį daugiausia palaiko vidaus paklausa, viešosios investicijos, jaunų darbuotojų struktūra ir reikšmingos diasporos lėšos. TVF atkreipia dėmesį, kad spartesnę plėtrą galėtų sustiprinti ES naujasis augimo planas Vakarų Balkanams, tačiau išlieka rizika dėl importo priklausomybės ir silpnesnės eksporto bazės.

    Ukrainos prognozė išsiskiria prielaida, kad ekonomikos varikliu taps rekonstrukcija ir investicijų šuolis, jei karas slops. TVF Ukrainai numato apie 3,8 proc. vidutinį metinį augimą, o stipriausius metus sieja su didėjančiu atstatymo mastu.

    „Perspektyvos išlieka išskirtinai neapibrėžtos, nes karas ir toliau daro didelę žalą gyventojams ir ekonomikai“, – pažymi TVF.

    Serbija ir Moldova remiasi investicijomis bei ES darbotvarke

    Serbijos augimas, TVF vertinimu, turėtų siekti apie 3,5 proc. per metus, o dinamika gali stiprėti laikotarpio pabaigoje. Vienu iš impulsų įvardijamas intensyvus viešųjų investicijų ciklas, įskaitant transporto ir miesto infrastruktūros projektus, taip pat gamybos ir eksporto bazės plėtra.

    Moldovai prognozuojamas apie 3,5 proc. metinis augimas, atsigaunant po sukrėtimų, kuriuos sukėlė karo kaimynystė, energijos krizė ir klimato veiksniai. TVF augimą sieja su ES parama, investicijomis ir reformomis, o pagrindinėmis rizikomis įvardija geopolitinį nestabilumą bei galimą reformų tempo sulėtėjimą.