Tag: Euro zona

  • Euras sminga į metų žemumas: energijos šokas ir Prancūzijos skola nubraukė ECB kėlimus

    Euras sminga į metų žemumas: energijos šokas ir Prancūzijos skola nubraukė ECB kėlimus

    Euras šią savaitę smuko iki žemiausio lygio JAV dolerio atžvilgiu nuo 2025 metų gegužės vidurio, o prieš Didžiosios Britanijos svarą pasiekė silpniausią tašką nuo 2025 metų birželio pradžios. Rinkas slegia išaugusios energijos kainos, įtampa Prancūzijos obligacijų rinkoje ir sustiprėjęs doleris, nors Europos Centrinis Bankas (ECB) palūkanas šiemet didino du kartus.

    Trečiadienį euras buvo nukritęs iki maždaug 1,111 JAV dolerio, ketvirtadienį ankstyvoje prekyboje kiek atšoko iki apie 1,121. Nuo rugpjūčio pabaigos bendra valiuta susilpnėjo daugiau nei 5 proc., taip panaikindama vasaros laikotarpiu fiksuotą atsigavimą.

    Svaro atžvilgiu euras buvo smukęs iki maždaug 0,842 svaro, o vėliau pakilo iki apie 0,846. Nuo rugsėjo pabaigos kritimas siekia apie 2 proc., o tai iš esmės nubraukė dalį ankstesnio kilimo, fiksuoto nuo vasaros vidurio.

    Kodėl palūkanos nepadėjo?

    Paprastai didesnės palūkanų normos valiutą palaiko, nes investuotojams tampa patraukliau laikyti tos zonos turtą. Tačiau šį kartą rinkos akcentą perėmė rizikos veiksniai: energetikos sukrėtimas Europoje ir fiskalinės įtampos euro zonoje, ypač Prancūzijoje.

    ECB indėlių palūkanų normą 2026 metų rugsėjo 10 dieną pakėlė ketvirtadaliu punkto iki 2,5 proc. Tai buvo antras didinimas šiais metais, siekiant reaguoti į infliacijos pagyvėjimą ir energetikos kainų šoką, kuris Europai paprastai smogia stipriau dėl didesnės importuojamos energijos dalies.

    Euro zonoje infliacija, remiantis naujausiais skelbtais duomenimis, pakilo iki 3,8 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per trejus metus. Rinkose vyrauja lūkestis, kad ECB artimiausiame posėdyje gali daryti pauzę, o vėliau, metų pabaigoje, svarstyti dar vieną didinimą.

    „Tikėtina, kad mums dar teks kelti palūkanas“, – sakė Belgijos centrinio banko vadovas Pierre Wunsch.

    Tuo metu Bundesbanko vadovas Joachim Nagel signalizavo atsargesnį toną, pabrėždamas, kad kol kas nėra aiškių ženklų, jog infliacija plačiai įsitvirtino kainodaroje ir atlyginimų nustatyme.

    Stiprėjantis doleris ir Prancūzijos rizika

    Eurui smunkant, svarbi ir kita lygties pusė: stiprėjantis JAV doleris. JAV dolerio indeksas, rodantis dolerio kursą prieš pagrindinių valiutų krepšelį, trečiadienį pasiekė aukščiausią lygį per 18 mėnesių po to, kai JAV infliacija rugsėjį pakilo iki 3,7 proc. ir viršijo rinkos prognozes.

    Šie duomenys sustiprino rinkos statymus, kad JAV Federalinė rezervų sistema gali dar kartą kelti palūkanas. JAV bazinė palūkanų norma siekia 3,75–4 proc., tad palūkanų skirtumas dolerio naudai išlieka reikšmingas, o tai didina spaudimą eurui.

    Europoje investuotojų nervingumą dar labiau kaitina Prancūzijos viešųjų finansų situacija. Skirtumas tarp Prancūzijos ir Vokietijos 10 metų skolos vertybinių popierių pajamingumų, kuris laikomas rinkos įtampos indikatoriumi, spalio pradžioje buvo pakilęs virš 150 bazinių punktų ir pasiekė aukščiausią lygį nuo euro zonos skolų krizės laikotarpio apie 2011 metus.

    Prancūzijos viešoji skola 2026 metų birželio pabaigoje pasiekė rekordinį 119 proc. bendrojo vidaus produkto lygį. Skaičiuojama, kad tai sudaro apie 3 590 000 000 000 eurų ir gerokai viršija Europos Sąjungos sutartyse dažnai minimą 60 proc. orientyrą.

    ECB vadovė Christine Lagarde yra signalizavusi, kad sprendimų pirmiausia tikimasi nacionaliniu lygmeniu, o ne iš centrinio banko. Jos žinutė rinkoms buvo aiški: fiskalinės politikos patikimumas tampa esminiu faktoriumi, nuo kurio priklauso obligacijų paklausa ir, netiesiogiai, euro kursas.

    Artimiausiu metu dėmesys kryps į galutinius euro zonos infliacijos duomenis ir centrinių bankų sprendimus. Investuotojai taip pat vertins, ar energetikos kainų šokas bus laikinas, ar ilgiau veiksiantis veiksnys, galintis pakeisti palūkanų trajektoriją Europoje.

  • „UniCredit“ gavo ECB leidimą perimti „Commerzbank“: sandoris gali baigtis metų pabaigoje

    „UniCredit“ gavo ECB leidimą perimti „Commerzbank“: sandoris gali baigtis metų pabaigoje

    ECB atvėrė kelią sandoriui

    Italijos bankas „UniCredit“ pranešė gavęs Europos Centrinio Banko leidimą viršyti 30 proc. Vokietijos „Commerzbank“ akcijų ribą ir didinti savo dalį be iš anksto nustatytos viršutinės ribos. Toks sprendimas laikomas vienu svarbiausių žingsnių siekiant perimti kontrolę viename didžiausių Vokietijos komercinių bankų.

    „UniCredit“ nurodė, kad likusios reguliacinės procedūros ir sandorio sąlygos turėtų būti įvykdytos iki metų pabaigos. Tuomet bankas tikisi turėti apie 50 proc. balsavimo teisių ir galėti faktiškai perimti „Commerzbank“ kontrolę.

    Ką reiškia 30 proc. riba

    Daugelyje Europos jurisdikcijų 30 proc. balsavimo teisių slenkstis laikomas riba, nuo kurios investuotojui gali atsirasti papildomų pareigų, įskaitant privalomą oficialų pasiūlymą kitiems akcininkams, priklausomai nuo konkrečių taisyklių. ECB leidimas viršyti šią ribą signalizuoja, kad priežiūros institucija vertina „UniCredit“ pasirengimą vykdyti sandorį ir valdyti rizikas.

    Bankas sprendimą įvardijo kaip esminį etapą, rodantį ECB pasitikėjimą sandoriu ir „UniCredit“ finansiniu tvirtumu. Tai ypač svarbu euro zonos bankams, kurių didesnius įsigijimus vertina bendra priežiūros sistema.

    „Sprendimas pabrėžia Europos Centrinio Banko teigiamą sandorio vertinimą ir pasitikėjimą tvirtais „UniCredit“ pagrindais“, – sakoma banko pareiškime.

    Vokietijos interesai ir politinė įtampa

    „UniCredit“ siekis įsigyti „Commerzbank“ susidūrė su pasipriešinimu tiek pačiame Vokietijos banke, tiek Berlyne, nes „Commerzbank“ laikomas svarbiu šalies ekonomikos finansuotoju. Pranešama, kad Vokietijos valstybė vis dar valdo apie 12 proc. banko akcijų, todėl valstybės interesas išlieka reikšmingas.

    Pastaraisiais metais „Commerzbank“ ėmėsi kaštų mažinimo ir darbo vietų optimizavimo, taip pat kėlė finansinius tikslus, siekdamas sustiprinti akcininkų paramą nepriklausomam keliui. Vis dėlto artėjant kontrolės perėmimui, banko vadovybė viešai signalizavo norą pereiti prie konstruktyvesnio dialogo su potencialiu pirkėju.

    Kodėl Europa stumia konsolidaciją

    Sandoris vyksta platesniame Europos bankų sektoriaus kontekste, kuriame vis dažniau kalbama apie konsolidaciją ir masto ekonomiją. Europos bankų rinka laikoma fragmentuota, o didesni, tarpvalstybiniai bankai matomi kaip būdas didinti efektyvumą, investuoti į technologijas ir konkuruoti su dideliais Jungtinių Valstijų finansų rinkos žaidėjais.

    „UniCredit“ argumentuoja, kad „Commerzbank“ integravimas sustiprintų banko pozicijas Europoje ir prisidėtų prie konkurencingesnio sektoriaus formavimo. Vis dėlto galutinė sandorio sėkmė priklausys nuo likusių reguliacinių sprendimų, sąlygų įgyvendinimo ir to, kokias garantijas Vokietijos pusė sieks užsitikrinti dėl banko vaidmens finansuojant realią ekonomiką.

  • EBPO įspėja: realūs atlyginimai smuks Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir JK – kodėl laimi Vokietija

    EBPO įspėja: realūs atlyginimai smuks Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir JK – kodėl laimi Vokietija

    Realiųjų atlyginimų, tai yra darbo užmokesčio, įvertinto atsižvelgiant į infliaciją, perspektyvos didžiosiose Europos ekonomikose išsiskiria. EBPO užimtumo perspektyvų apžvalga rodo, kad nuo 2026 metų pirmojo ketvirčio iki 2027 metų pirmojo ketvirčio realusis darbo užmokestis turėtų mažėti Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, o Vokietijoje – augti.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad prognozes veikia geopolitinis neapibrėžtumas ir laikinai išaugusios energijos sąnaudos, kurios gali didinti infliacinį spaudimą bei silpninti darbo rinkas. Toks derinys dažniausiai reiškia lėtesnį atlyginimų augimą nei kainų kilimas, todėl perkamoji galia traukiasi.

    Euro zonos vaizdas ir rizikos

    EBPO vertinimu, visoje euro zonoje realieji atlyginimai 2026 metų viduryje gali būti maždaug 0,4 proc. mažesni nei 2026 metų pradžioje, o į 2026 metų pradžios lygį grįžti 2027 metų pirmąjį ketvirtį. Iki 2027 metų pabaigos euro zonoje numatomas apie 0,7 proc. realiųjų atlyginimų augimas, tačiau atskiros šalys judės nevienodai.

    Skirtumus tarp valstybių, anot EBPO ekonomistų, lemia skirtingos infliacijos trajektorijos, nedarbo prognozės ir darbo rinkos įtampa. Kai darbo jėgos trūksta, darbdaviai lengviau kelia atlyginimus, o kai nedarbas didėja, atlyginimų derybinė galia silpnėja.

    Italija ir Ispanija: kritimas, kuris užsitęs

    Italijai prognozuojamas didžiausias realiųjų atlyginimų nuosmukis iš analizuojamų penkių ekonomikų. EBPO skaičiavimais, 2026 metų trečiąjį ketvirtį realusis darbo užmokestis gali būti apie 1,9 proc. mažesnis nei 2026 metų pradžioje, o iki 2027 metų pabaigos vis dar išlikti apie 0,6 proc. žemiau pradinio lygio.

    Vienas iš veiksnių, minimų EBPO analizėje, yra energijos kainų jautrumas ir poveikis infliacijai, ypač šalims, labiau priklausomoms nuo importuojamų energijos išteklių. Kuo ilgiau aukštos energijos kainos persiduoda į vartojimo kainas, tuo sunkiau atlyginimams pasivyti infliaciją.

    Ispanijoje prognozuojamas mažesnis, bet labiau užsitęsiantis smukimas. EBPO vertinimu, realieji atlyginimai 2026 metų antroje pusėje gali kristi iki maždaug 0,7 proc. žemiau 2026 metų pradžios lygio ir išlikti tokie per visus 2027 metus, todėl metų pabaigoje Ispanija gali fiksuoti didžiausią bendrą minusą tarp penkių šalių.

    JK ir Prancūzija: skirtingi atsigavimo tempai

    Jungtinėje Karalystėje EBPO numato staigesnį kritimą 2026 metais, kai realieji atlyginimai gali pasiekti apie 1,6 proc. minusą ketvirtąjį ketvirtį. Vis dėlto prognozuojama, kad 2027 metais situacija gerės ir metų pabaigoje realusis darbo užmokestis gali būti apie 1 proc. didesnis nei 2026 metų pradžioje.

    Prancūzijoje prognozuojamas santykinai nedidelis nuosmukis, žemiausias taškas, EBPO skaičiavimais, gali būti 2026 metų antrąjį ketvirtį, kai realieji atlyginimai būtų apie 0,5 proc. mažesni. Vėliau jie turėtų palaipsniui grįžti į 2026 metų pradžios lygį, o 2027 metų pabaigoje rodyti tik nežymų, apie 0,1 proc., prieaugį.

    Kodėl Vokietija išsiskiria?

    Vokietija yra vienintelė iš penkių šalių, kur EBPO prognozuoja nuoseklų realiųjų atlyginimų augimą per visą laikotarpį. 2026 metais augimas, kaip numatoma, būtų nedidelis, tačiau 2027 metais turėtų paspartėti ir metų pabaigoje pasiekti apie 1,7 proc. virš 2026 metų pradžios lygio.

    Tokią kryptį, remiantis EBPO vertinimu, palaiko įtemptesnė darbo rinka ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, taip pat palankesnės nedarbo perspektyvos. Be to, ekonominį aktyvumą gali stiprinti fiskalinės priemonės ir produktyvumo atsigavimas, suteikiantis daugiau erdvės deryboms dėl atlyginimų.

    „Po silpnų realiųjų atlyginimų metų nominalūs atlyginimai ėmė vytis infliaciją, o tam padėjo kolektyvinės derybos“, – sakė darbo rinkos tyrėjas, komentuodamas Vokietijos tendencijas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad realiųjų atlyginimų dinamika artimiausiais metais išliks jautri energijos kainoms ir geopolitikai. Jei infliacija vėl pagreitėtų, o ekonomikos augimas sulėtėtų, darbuotojų perkamoji galia daugelyje šalių gali patirti naują spaudimo bangą.

  • Prancūzija ant skolos slenksčio: skolinimasis pabrango iki 5 proc. – kuo tai gresia Europai?

    Prancūzija ant skolos slenksčio: skolinimasis pabrango iki 5 proc. – kuo tai gresia Europai?

    Skolos kaina šoktelėjo

    Prancūzijos 10 metų valstybės obligacijų pajamingumas pastarosiomis dienomis pakilo iki maždaug 5 proc. – aukščiausio lygio nuo 2002 metų. Kartu išaugo ir skirtumas nuo Vokietijos obligacijų, o tai rodo didėjančią investuotojų rizikos baimę.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne vien finansų rinkoms: valstybės skolinimosi kaina daro įtaką būsto paskolų ir verslo kreditų palūkanoms. Ilgainiui brangesnis skolinimasis didina biudžeto išlaidas palūkanoms, kurias dengia mokesčių mokėtojai.

    Kodėl rinka praranda kantrybę?

    Pagrindinė problema – nuolatiniai biudžeto deficitai, kai valstybė išleidžia daugiau, nei surenka mokesčių. Skirtumas dengiama skolinantis, o tai per metus virsta dar didesne skolos našta.

    Remiantis Prancūzijos statistikos tarnybos INSEE duomenimis, viešoji skola 2026 metų antrąjį ketvirtį siekė apie 3,6 trilijono eurų, arba 119 proc. bendrojo vidaus produkto. Deficitas 2026 metais, prognozuojama, sudarys apie 5,4 proc. BVP, kai Europos Sąjungos fiskalinėse taisyklėse orientyras yra 3 proc. riba.

    Rinkose ypač jautriai vertinamas patikimumas, ar planai bus įgyvendinti. Kai tik investuotojai ima abejoti, ar skola bus valdoma politiškai ir ekonomiškai tvariai, jie prašo didesnės grąžos už riziką.

    Biudžetas, politika ir rinkimų šešėlis

    Premjero Sébastieno Lecornu vadovaujama mažumos Vyriausybė pateikė 2027 metų biudžeto projektą, kuriame numatoma apie 54 mlrd. eurų taupymo ir papildomų pajamų priemonių. Tikslas – deficitą sumažinti iki 5 proc. BVP 2027 metais, palyginti su 5,4 proc. 2026 metais.

    Numatoma, kad didesnė korekcijos dalis ateitų iš išlaidų ribojimo, o mažesnė – iš didesnių mokesčių ir įmokų. Tarp aptariamų priemonių minima po maždaug 6 mlrd. eurų sutaupymų pensijų ir sveikatos apsaugos srityse, taip pat kai kurių išlaidų įšaldymas nominaliomis sumomis, kas po infliacijos reiškia realų mažėjimą.

    Vis dėlto rinkas labiau nei patys skaičiai neramina politinė matematika: Vyriausybė neturi tvirtos daugumos parlamente, o biudžeto svarstymas numatytas nuo spalio 13 dienos. Papildomą neapibrėžtumą kursto artėjantys 2027 metų pavasario prezidento rinkimai ir rizika, kad taupymo planai taps politinių mainų objektu.

    „Paryžiaus politinis akligatvis išlieka neišspręstas“, – teigė ekonomistas Enrique Díaz-Alvarez.

    Kas dar didina įtampą?

    Prie spaudimo prisideda ir didelis naujų vertybinių popierių pasiūlos mastas. Prancūzijos iždas planuoja 2027 metais išleisti apie 340 mlrd. eurų skolos vertybinių popierių, nes dalis anksčiau prisiimtos skolos turi būti refinansuojama.

    Kai skolinimosi apimtys didelės, net nedidelis palūkanų normų pokytis smarkiai padidina išlaidas. Be to, kartu auga ir kitos privalomos biudžeto eilutės, įskaitant palūkanų mokėjimus bei gynybos finansavimą, todėl sutaupyti tampa dar sudėtingiau.

    Ar problema gali persimesti į Europą?

    Investuotojai situaciją vertina per euro zonos užkrato rizikos prizmę: kai brangsta vienos didelės ekonomikos skola, rinkos neretai perskaičiuoja riziką ir kitoms šalims. Analitikų vertinimu, įtampos fone kiek padidėjo ir kai kurių kitų valstybių skolos rizikos priedai, nes investuotojai tampa atsargesni viso regiono atžvilgiu.

    Tokiu metu didėja spaudimas ir Europos Centriniam Bankui: viena vertus, infliacijos dinamika gali reikalauti griežtesnės pinigų politikos, kita vertus, obligacijų rinkos nervingumas skatina vengti veiksmų, galinčių dar labiau pakelti skolinimosi kainą. ECB turi priemonę, vadinamą Perdavimo apsaugos instrumentu, tačiau jos taikymas siejamas su kriterijais, įskaitant fiskalinės politikos tvarumą.

    Kiek tai pavojinga dabar?

    Trumpuoju laikotarpiu didžiausia rizika – politinis scenarijus, kuriame biudžetas nepatvirtinamas arba smarkiai ištuštinamas kompromisais. Tokiu atveju Prancūzija vėl galėtų remtis laikinais finansavimo sprendimais, o rinkos tai interpretuotų kaip dar vieną signalą apie sprendimų priėmimo silpnumą.

    Kita vertus, Prancūzija kol kas nėra praradusi prieigos prie finansų rinkų. Esminis klausimas – ar Vyriausybė sugebės įtikinti investuotojus, kad deficitas bus mažinamas nuosekliai, o skolos santykis su ekonomika stabilizuosis vidutiniu laikotarpiu.

  • Euras smuko iki 17 mėnesių dugno: Prancūzijos skola ir netikėti rinkimai Ispanijoje kelia paniką

    Euras smuko iki 17 mėnesių dugno: Prancūzijos skola ir netikėti rinkimai Ispanijoje kelia paniką

    Euras savaitės pradžioje nusileido iki žemiausio lygio JAV dolerio atžvilgiu per 17 mėnesių. Rinkas supurtė augančios abejonės dėl Prancūzijos skolos tvarumo ir politinis neapibrėžtumas Ispanijoje.

    Azijos prekybos metu euras buvo nusmukęs iki maždaug 1,12 dolerio už eurą, vėliau Europoje kiek atšoko. Kritimą sustiprino tai, kad euras patyrė keturias iš eilės nuosmukio savaites.

    Investuotojų nerimą didino sparčiai kylantys Prancūzijos skolinimosi kaštai. Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas priartėjo prie beveik 4,9 proc., o atotrūkis nuo Vokietijos analogiškų obligacijų siekė apie 146 bazinius punktus.

    Pastarasis šuolis, remiantis rinkos duomenimis, buvo didžiausias per maždaug 17 metų. Tai sustiprino kalbas apie rizikos premijos augimą eurui ir galimą platesnį finansinį užkrato efektą euro zonoje.

    Kas kelia įtampą Prancūzijoje

    Prancūzijos valdžia sieja rinkų nervingumą su fiskalinės drausmės klausimais ir artėjančiais politiniais sprendimais. Finansų ministras Rolandas Lescure praėjusią savaitę tikino, kad šalis išlieka patikima skolininkė.

    Pristatytas 2027 metais numatomas biudžeto planas orientuotas į deficito mažinimą nuo 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto iki 5 proc. Vis dėlto rinkoms neužtenka vien tikslų, jos vertina ir realias priemones bei politinę valią.

    Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde anksčiau yra pabrėžusi, kad didelė skola, artėjanti prie 120 proc. bendrojo vidaus produkto ir neturinti aiškios mažėjimo trajektorijos, yra rimtas signalas. Kartu ji akcentavo, kad situacija nėra tapati 2008 ar 2011 metų krizių etapams.

    Ispanijos rinkimai ir užkrato baimė

    Papildomą spaudimą eurui sukėlė politinė sumaištis Madride. Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez paskelbė pirmalaikius visuotinius rinkimus, kurie numatyti lapkričio 29 dieną.

    Sprendimas priimtas po to, kai parlamentas atmetė du mažumos vyriausybės būsto politikos dekretus. Nors Ispanijos 10 metų obligacijų pajamingumas išliko santykinai stabilus, investuotojai jautriai reaguoja į bet kokius politinės krypties pokyčius.

    Rinkose taip pat fiksuotas didesnis dėmesys kitų euro zonos šalių skolai. Didėjantis nerimas dėl užkrato efektų paprastai skatina kapitalo srautus į saugesniais laikomus Vokietijos vertybinius popierius ir kelia spaudimą rizikingesniems emitentams.

    Ką tai reiškia ECB ir rinkoms

    Susidariusi padėtis išryškino ECB dilemą. Bankas per pastaruosius mėnesius kėlė palūkanų normas, siekdamas pažaboti infliaciją, kuri euro zonoje rugsėjį siekė 3,8 proc., tačiau rinkos pradėjo atsargiau vertinti tolesnių kėlimų tikimybę.

    ECB turi 2022 metais sukurtą obligacijų pirkimo apsaugos mechanizmą, skirtą finansinio susiskaidymo rizikai mažinti, tačiau jis dar nebuvo panaudotas. Bundesbank vadovas Joachimas Nagelis yra viešai pabrėžęs, kad centrinio banko prioritetas yra kainų stabilumas, o ne konkretūs obligacijų pajamingumų skirtumai.

    Euro kurso dinamika glaudžiai susijusi ir su JAV situacija. Silpnesni JAV darbo rinkos duomenys sumažino lūkesčius dėl spartesnio palūkanų kėlimo, tačiau investuotojai laukia tolimesnių JAV centrinio banko signalų, kurie gali lemti ir euro bei dolerio santykį.

  • Obligacijų audra Europoje: Prancūzijos skolinimasis rekordinis, JK 30 metų palūkanos perkopė 6 proc.

    Obligacijų audra Europoje: Prancūzijos skolinimasis rekordinis, JK 30 metų palūkanos perkopė 6 proc.

    Rinkos stabilizavosi po šoko

    Pasaulinės valstybės obligacijų rinkos spalio 2 dieną ryte kiek nurimo po išpardavimo, kuris dieną prieš tai Europoje ir JAV iškėlė skolinimosi kainą į aukščiausius lygius per kelis dešimtmečius. Pajamingumai, kurie kyla obligacijų kainoms krintant, pradėjo trauktis, tačiau įtampa rinkoje išliko.

    Nuotaikas švelnino ir naftos kainos korekcija. „Brent“ rūšies nafta smuko maždaug 2 proc. iki maždaug 91 euro už barelį, o tai sumažino baimes, kad energijos brangimas ilgam įtvirtins aukštą infliaciją ir privers centrinius bankus dar agresyviau kelti palūkanas.

    JK pajamingumai palietė istoriją

    Jungtinėje Karalystėje 30 metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumas buvo nusileidęs iki maždaug 5,92 proc. po to, kai ketvirtadienį pirmą kartą nuo 1998 metų buvo trumpam peržengęs 6 proc. ribą. Tuo pat metu 10 metų pajamingumas krito iki maždaug 5,37 proc., o dvejų metų – iki maždaug 4,77 proc.

    Išpardavimo banga smogė ir bankų akcijoms: didieji šalies bankai biržose atpigo apie 4–5 proc. Papildomo nerimo įnešė pranešimai apie planuojamas konsultacijas su bankų vadovais prieš spalio 28 dieną numatomą biudžetą, rinkai svarstant, ar nebus griežtinami mokesčiai finansų sektoriui.

    Prancūzija atsidūrė dėmesio centre

    Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas ketvirtadienį šoktelėjo iki 4,96 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2002 metų liepos, o penktadienį kiek nuslūgo iki maždaug 4,92 proc. Investuotojai taip pat reikalavo vis didesnės premijos už prancūzišką riziką, palyginti su Vokietijos skola.

    Šią savaitę skirtumas tarp Prancūzijos ir Vokietijos 10 metų obligacijų pajamingumų buvo perkopęs 140 bazinių punktų ir tapo didžiausias nuo 2012 metų. Rinkos dalyviai tokius šuolius sieja su baimėmis dėl biudžeto drausmės ir politinio neapibrėžtumo, galinčio apsunkinti sprendimų priėmimą.

    „Čia ir ten girdžiu nelaimių pranašus, žadančius dar blogesnius laikus. Noriu pakartoti, kad Prancūzijos parašas yra tvirtas“, – sakė Prancūzijos finansų ministras Rolandas Lescure.

    Išpardavimą sustiprino Paryžiaus planai iki 2027 metų rasti apie 43 mlrd. eurų sutaupymų, siekiant mažinti biudžeto deficitą. Skola siekia apie 119 proc. bendrojo vidaus produkto, o kitais metais planuojama skolintis rekordinę sumą – apie 340 mlrd. eurų, todėl rinkos jautriai reaguoja į bet kokius ženklus, galinčius didinti rizikos priedus.

    JAV obligacijos atsitraukė nuo 24 metų aukštumų

    JAV 10 metų iždo obligacijų pajamingumas ketvirtadienį buvo pakilęs iki maždaug 5,34 proc., tai – aukščiausias lygis nuo 2002 metų, o penktadienį nusileido iki maždaug 5,26 proc. Investuotojai vertina, kad didesnės energijos kainos gali palaikyti infliaciją, o kartu – ilgiau išlaikyti aukštas bazines palūkanas.

    Prie finansavimo sąlygų griežtėjimo prisideda ir kapitalo konkurencija: dideli investicijų srautai keliauja į duomenų centrus bei DI infrastruktūrą. Rinkoms stebint centrinių bankų signalus, didesni pajamingumai savaime griežtina finansines sąlygas ir didina ekonomikos lėtėjimo riziką.

    Tarptautinių finansų instituto vertinimu, išsivysčiusios ekonomikos per pastaruosius metus už tarptautinėse rinkose prekiaujamas valstybės obligacijas sumokėjo daugiau kaip 2,9 trln. eurų palūkanų. Augančios skolos aptarnavimo išlaidos tampa vienu svarbiausių veiksnių, kodėl rinkos taip aštriai reaguoja į infliacijos ir fiskalinės drausmės naujienas.

  • Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: brangstanti energija spaudžia ECB spręsti dėl palūkanų

    Infliacija euro zonoje vėl įsibėgėjo

    Euro zonos vartotojų kainos 2026 metų rugsėjį augo sparčiausiai per pastaruosius trejus metus. Eurostato skelbiamu suderintu vartotojų kainų indeksu (HICP) metinė infliacija pasiekė 3,8 proc., o tai didina spaudimą Europos Centriniam Bankui (ECB) išlaikyti griežtesnę pinigų politiką.

    Palyginimui, 2026 metų rugpjūtį HICP euro zonoje siekė 3,2 proc., o liepą buvo 2,9 proc. Rugsėjo šuolis rodo, kad kainų mažėjimo tendencija nėra tvari, o infliacijos rizikos vėl ryškėja.

    Energijos kainos tapo pagrindiniu veiksniu

    Didžiausią įtaką bendram rodikliui, remiantis Eurostato duomenimis, darė energijos brangimas. Skaičiuojama, kad energijos kainos rugsėjį buvo beveik 20 proc. didesnės nei prieš metus, todėl bendras kainų lygis kilo net ir tuomet, kai dalyje kitų prekių bei paslaugų augimas buvo nuosaikesnis.

    Analitikai pabrėžia, kad tokį foną stiprina geopolitinė įtampa ir su tuo susiję tiekimo bei logistikos sutrikimai. Rinkos dalyviai ypač jautriai reaguoja į bet kokius signalus, galinčius išjudinti naftos ir dujų kainas, nes energija greitai persiduoda į transporto, gamybos ir paslaugų kainodarą.

    ECB dilema: ar dar kartą kelti palūkanas?

    Infliacijos atšokimas jau nulėmė ECB sprendimus 2026 metais: bankas palūkanas didino 0,25 procentinio punkto birželį ir pakartojo žingsnį rugsėjį. Po pastarojo sprendimo pagrindinė refinansavimo palūkanų norma siekia 2,65 proc., o rinkoje vėl stiprėja lūkesčiai, kad griežtinimo ciklas gali nesibaigti.

    Rinkų ekspertai vertina, kad naujausi skaičiai yra argumentas išlaikyti ribojančią politiką ilgiau, nei buvo tikėtasi vasaros pradžioje. Kartu tai kelia riziką ekonomikos augimui, nes brangesnis skolinimasis paprastai lėtina vartojimą, investicijas ir nekilnojamojo turto rinką.

    „Naujausi duomenys yra dar vienas argumentas išlaikyti griežtesnę centrinio banko laikyseną. Tačiau lieka klausimas, ar tai ilgalaikės infliacijos problemos pradžia, ar laikinas energijos kainų šuolio efektas“, – sakė finansų rinkų ekspertas Janas Karczewskis.

    Kitas ECB posėdis numatytas spalio 28–29 dienomis. Iki jo lemiamu veiksniu gali tapti tai, ar įtampa tarptautinėse rinkose slops ir energijos kainos stabilizuosis, ar priešingai, brangimas įsitvirtins ir padidins tikimybę, kad ECB dar kartą kels palūkanas.

  • Rumunija taikosi į euro zoną iki 2035-ųjų, bet kelią užstoja įsisenėjęs per didelis biudžeto deficitas

    Euro planas iki 2035 metų

    Rumunija deklaruoja tikslą prisijungti prie euro zonos iki 2035 metų, tačiau svarbiausia kliūtis kol kas yra viešųjų finansų būklė. Šalis jau šeštus metus iš eilės yra Europos Sąjungos per didelio deficito procedūroje, o tai riboja manevro laisvę ir kenkia patikimumui rinkose.

    Norint realiai priartėti prie euro įvedimo, Rumunijai pirmiausia reikėtų iki 2030 metų pasiekti, kad per didelio deficito procedūra būtų nutraukta. Tai reiškia ilgalaikį ir nuoseklų biudžeto drausmės planą, neapsiribojant vienkartinėmis priemonėmis.

    Kas stabdo: per didelis deficitas

    Europos Komisija ir ES Taryba Rumunijai taiko per didelio deficito procedūrą nuo 2020 metų balandžio 3 dienos. 2024 metų liepos 26 dieną ES institucijos konstatavo, kad procedūra turi likti galioti, nes, vertinant pažangą, nebuvo imtasi pakankamai veiksmingų priemonių deficitui mažinti.

    Problemos esmė yra ta, kad pagal ES fiskalinę sistemą svarbi riba yra 3 proc. valdžios sektoriaus deficitas nuo bendrojo vidaus produkto. Kai deficitas užsitęsia ir viršija šią ribą, šalis patenka į griežtesnę priežiūrą, o investuotojai ir reitingų agentūros pradeda labiau vertinti riziką.

    Patikimumo kaina rinkose

    Rumunijos finansų ministras Alexandru Nazare viešai pabrėžė, kad biudžeto drausmė nėra išorinis nurodymas, o pačios valstybės ambicija kurti stipresnę ekonomiką ir didinti regioninę įtaką. Politiko teigimu, taisyklių laikymasis neturėtų priklausyti nuo rinkimų ciklų.

    „Rumunija negali sau leisti ilgai likti Europos Sąjungos priežiūroje ir prarasti patikimumą, kai užsienio kapitalo pritraukimas yra ypač svarbus“, – sakė Alexandru Nazare.

    Tokie signalai svarbūs todėl, kad euro įvedimas nėra vien politinis sprendimas. Tai ir finansų rinkų pasitikėjimo testas, ir praktinis pasirengimas gyventi bendroje pinigų politikoje be galimybės devalvuoti valiutos ar savarankiškai nustatinėti palūkanų normų.

    Net jei tikslas įsivesti eurą 2035 metais išlieka, artimiausi metai Rumunijai bus kritiniai dėl pasirinkimo, kokiu tempu ir kokiais instrumentais mažinti deficitą. Kuo ilgiau procedūra užsitęs, tuo sudėtingiau bus vienu metu didinti konkurencingumą, finansuoti investicijas ir laikytis fiskalinių taisyklių.

  • Prancūzijos skola šovė į rekordą: 3 595,5 mlrd. eurų ir 119 proc. BVP kelia nerimą

    Prancūzijos skola šovė į rekordą: 3 595,5 mlrd. eurų ir 119 proc. BVP kelia nerimą

    Prancūzijos viešoji skola 2026 metų antrojo ketvirčio pabaigoje pasiekė rekordinį lygį ir sudarė 3 595,5 mlrd. eurų, pranešė šalies statistikos tarnyba Insee. Santykinai šalies ekonomikos dydžiui skola išaugo iki 119 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o tai laikoma istoriniu rodikliu.

    Insee duomenimis, per ketvirtį skola padidėjo 59,6 mlrd. eurų, o dar prieš tai, 2026 metų pirmąjį ketvirtį, ji augo 75,8 mlrd. eurų. Tuomet skolos ir BVP santykis siekė 117,5 proc., tad didėjimo tempas išliko ryškus.

    Skolos struktūroje labiausiai augo centrinės valdžios ir socialinės apsaugos sistemos įsipareigojimai, kai tuo metu vietos valdžios skola mažėjo. Tai rodo, kad pagrindinis spaudimas viešiesiems finansams kyla nacionalinio lygmens biudžete ir socialinių išmokų sistemoje.

    Brangstantys pinigai keičia žaidimą

    Didžiausias pokytis, lyginant su pandemijos metais, yra palūkanų aplinka: kai skolinimosi kaina buvo itin žema ar net neigiama, skolos aptarnavimas valstybės biudžetui buvo lengviau pakeliamas. Tačiau pastaraisiais metais, augant palūkanų normoms ir didėjant skolai, palūkanų našta sparčiai kyla.

    Skaičiuojama, kad 2026 metais Prancūzija kreditoriams už skolos aptarnavimą turės sumokėti apie 79 mlrd. eurų. Tai viena jautriausių biudžeto eilučių, nes palūkanų išlaidos konkuruoja su finansavimu gynybai, sveikatos apsaugai, švietimui ir kitoms viešosioms paslaugoms.

    Rinkų nuotaikos Prancūzijos atžvilgiu taip pat pastebimai pasikeitė: investuotojai už 10 metų trukmės skolinimą valstybei reikalauja beveik 5 proc. palūkanų. Tokie lygiai nebuvo matyti nuo 2008 metų finansų krizės laikotarpio, o tai didina riziką, kad skolos aptarnavimo išlaidos ir toliau augs.

    2027 metų biudžeto spaudimas

    Prancūzijos vyriausybė anksčiau perspėjo, kad skolos ir BVP santykis 2027 metais gali pakilti iki 121,7 proc. Tai gerokai viršija Europos Sąjungos fiskalinėse taisyklėse įtvirtintą 60 proc. orientyrą, kuris laikomas tvarumo riba ilguoju laikotarpiu.

    Auganti palūkanų našta apsunkina 2027 metų biudžeto projekto rengimą, nes valdžia siekia mažinti deficitą iki 5 proc. BVP, nors planai šią ribą pasiekti anksčiau jau buvo nukelti. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad artėjant prezidento rinkimų kampanijai politinė erdvė struktūrinėms reformoms paprastai siaurėja.

    Jeigu skolinimosi kaina rinkose išliks aukšta arba dar didės, kiekvienas papildomas deficito euras taps brangesnis, o biudžeto korekcijos gali pareikalauti sudėtingų sprendimų. Praktikoje tai dažniausiai reiškia arba išlaidų mažinimą, arba mokesčių peržiūrą, arba abiejų priemonių derinį.

  • Ispaniją vėl purto kainų šuolis: infliacija rugsėjį pašoko iki 4,9 proc. – kas brangsta labiausiai?

    Ispaniją vėl purto kainų šuolis: infliacija rugsėjį pašoko iki 4,9 proc. – kas brangsta labiausiai?

    Infliacija pasiekė aukščiausią tašką

    Ispanijoje metinė infliacija rugsėjį pakilo iki 4,9 proc., tai yra 0,6 procentinio punkto daugiau nei rugpjūtį, rodo išankstinis nacionalinio statistikos instituto INE vartotojų kainų indekso vertinimas. Tokį šuolį labiausiai lėmė pabrangę degalai ir automobilių tepalai, taip pat mažiau nei prieš metus atpigę kelionių paketai.

    INE pabrėžė, kad kuro kainos rugsėjį kilo, kai tuo pačiu laikotarpiu prieš metus buvo fiksuotas jų kritimas. Dėl šio palyginamosios bazės efekto metinis infliacijos rodiklis šoktelėjo ryškiau, o kainų dinamika tapo jautresnė energijos žaliavų svyravimams.

    Pagal preliminarius duomenis, infliacija pasiekė aukščiausią lygį nuo 2023 metų vasario, kai ji buvo priartėjusi prie 6 proc. INE pažymi, kad galutinį rugsėjo mėnesio rodmenį institutas skelbs spalio 14 dieną.

    Energija brango sparčiausiai

    Didžiausią metinį augimą demonstravo energijos produktai, jų kainos per metus padidėjo 21,6 proc. Tuo metu neperdirbtas maistas brango 5,8 proc., o paslaugų kainos augo 3,9 proc., todėl bendrą infliacijos paveikslą formavo ne tik degalai, bet ir kasdienio vartojimo prekės bei paslaugos.

    Infliaciją euro zonoje vertinant tarptautiniu mastu dažnai akcentuojamas bazinės infliacijos rodiklis, atmetantis energijos ir neperdirbto maisto kainas. Ispanijoje bazinė infliacija rugsėjį pakilo iki 3,1 proc., tai yra 0,2 procentinio punkto daugiau nei mėnesiu anksčiau.

    Ką rodo mėnesio dinamika

    Lyginant su rugpjūčiu, vartotojų kainos rugsėjį Ispanijoje padidėjo 0,3 proc. Tai didžiausias rugsėjo mėnesio pokytis nuo 2021 metų, o teigiama mėnesio dinamika fiksuojama jau aštuntą mėnesį iš eilės.

    Europos palyginimams naudojamas suderintas vartotojų kainų indeksas HICP metiniu tempu pakilo iki 5 proc. Bazinė HICP infliacija sudarė 3,2 proc., todėl kainų spaudimas išlieka ne vien energijos segmente, bet ir platesnėje prekių bei paslaugų krepšelio dalyje.

    Ekonomistai paprastai atkreipia dėmesį, kad energijos kainų šuoliai gali greitai persiduoti į transporto, logistikos ir dalies paslaugų savikainą. Tai ypač aktualu šalims, kuriose turizmo sezoniškumas daro įtaką paslaugų kainoms, o degalų pokyčiai greitai atsispindi galutinėse vartotojų išlaidose.