CP v2

Tag: Europos centrinis bankas

  • ECB ruošia naujus euro banknotus: aiški žinia gyventojams, kodėl grynieji dar nedingsta

    ECB ruošia naujus euro banknotus: aiški žinia gyventojams, kodėl grynieji dar nedingsta

    Kas keisis euro banknotuose?

    Euro banknotai artimiausiais metais turėtų sulaukti ryškaus atnaujinimo: Europos Centrinis Bankas (ECB) siūlo atsisakyti dabartinių abstrakčių motyvų ir pereiti prie lengviau atpažįstamų vaizdų. Kartu numatomi ir patobulinti apsaugos elementai, kad banknotus būtų sunkiau klastoti.

    ECB pabrėžia, kad tai būtų pirmas toks aiškus vizualinis posūkis nuo euro atsiradimo laikų. Tikslas – sukurti banknotus, su kuriais gyventojams būtų paprasčiau tapatintis, o grynieji pinigai išliktų patikima atsiskaitymo priemone.

    „Pradėjome pirmąjį pilną euro banknotų vizualinį atnaujinimą, kad būsimi banknotai būtų dar artimesni europiečiams“, – sakė ECB banknotų direktorė Doris Schneeberger.

    Dvi kryptys: kultūra arba gamta

    Tarp galutiniam etapui atrinktų idėjų išryškėjo dvi temos: Europos kultūra ir gamtos įvairovė. Viena kryptis siūlo banknotuose vaizduoti asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką mene, muzikoje, moksle ar literatūroje.

    Kita kryptis orientuota į gamtos motyvus – upes ir paukščius, kaip bendrą Europos gamtinio paveldo simbolį. ECB yra pradėjęs visuomenės apklausą, kuri turėtų padėti apsispręsti, kuri tema taps pagrindine.

    Kada nauji banknotai pasirodys apyvartoje?

    ECB skaičiuoja, kad apklausa jau sulaukė milijonų europiečių atsakymų, o nugalėtojas turėtų būti paskelbtas 2026 metų gruodį. Vis dėlto tai dar nereiškia greito banknotų pasikeitimo parduotuvėse ar bankomatuose.

    Bankų sektoriaus atstovų vertinimu, realus įvedimas gali užtrukti iki maždaug 2029 metų. Tokia trukmė įprasta, nes dizainą dar reikia galutinai patvirtinti, sukurti gamybos technologijas ir užtikrinti, kad nauji banknotai sklandžiai pakeistų senus.

    Ar grynieji išnyks atsiradus skaitmeniniam eurui?

    ECB aiškiai sieja banknotų atnaujinimą su viešojoje erdvėje stiprėjančiomis abejonėmis, ar grynieji pinigai turi ateitį, ypač sparčiai augant atsiskaitymams kortelėmis ir telefonu. Bankas pabrėžia, kad grynieji yra pagrindinė visuomenei prieinama viešųjų pinigų forma.

    Viešieji pinigai – tai centrinio banko leidžiami pinigai, pavyzdžiui, banknotai ir monetos, o taip pat bankų laikomos atsargos centriniame banke. Tuo metu dauguma kasdienių atsiskaitymų vyksta privačiais pinigais, kuriuos sudaro komercinių bankų indėliai sąskaitose.

    „Esame įsipareigoję užtikrinti, kad atsiskaitymas viešaisiais pinigais visada būtų pasirinkimas – tiek grynaisiais, tiek skaitmeniniu euru. Skaitmeninis euras papildytų grynuosius, o ne juos pakeistų“, – sakė Doris Schneeberger.

    ECB akcentuoja, kad skaitmeninis euras būtų dar viena atsiskaitymo priemonė, o ne prievartinis pokytis. Banko žinutė paprasta: gyventojai turėtų išlaikyti laisvę rinktis, kaip mokėti, o banknotų atnaujinimas yra viena priemonių tą pasirinkimą sustiprinti.

    Kodėl dizainas keičiamas tik dabar?

    Nuo euro įvedimo 2002 metais banknotų išvaizda buvo keista tik kartą iš esmės nekeičiat bendros idėjos. 2013–2019 metais palaipsniui į apyvartą išleista vadinamoji Europa serija atnaujino saugumo elementus ir kai kurias detales, tačiau paliko tą pačią vizualinę kryptį.

    Dabartiniai banknotai vaizduoja stilizuotus architektūrinius elementus – langus, vartus ir tiltus, kurie simbolizuoja epochas ir stilius, bet neatitinka realių statinių. ECB teigimu, naujasis etapas suteikia progą banknotus padaryti labiau atpažįstamus, vaizduojant realius žmones, paukščius ar pastatus.

  • Vokietijos tabu trupa: „UniCredit“ arti „Commerzbank“ kontrolės – kas laukia Europos bankų?

    Vokietijos tabu trupa: „UniCredit“ arti „Commerzbank“ kontrolės – kas laukia Europos bankų?

    Italijos bankų grupės „UniCredit“ ir Vokietijos „Commerzbank“ akistata artėja prie lūžio taško. Vokietijos valdžia, anot tarptautinės žiniasklaidos, vis dažniau signalizuoja, kad būtų pasirengusi aptarti savo turimo 12,7 proc. „Commerzbank“ akcijų paketo pardavimą, jei būtų sutarta dėl banko ateities krypties.

    Jei sandoris įvyktų, „UniCredit“ dalis galėtų perkopti 60 proc., o tai reikštų ne tik simbolinę, bet ir praktiškai tvirtesnę kontrolę. Tokia riba svarbi todėl, kad suteikia didesnį „buferį“ akcininkų susirinkimuose ir keičia derybines pozicijas su stebėtojų taryba, vadovybe bei darbuotojų atstovais.

    Kas pasikeistų peržengus 50 proc. ribą?

    „UniCredit“ jau yra priartėjusi prie daugumos: po akcijų apsikeitimo pasiūlymo jos turimų akcijų dalis siekia apie 47,6 proc., o balsavimo teisių dalis, atsižvelgiant į „Commerzbank“ savas akcijas, yra dar didesnė. Vis dėlto peržengus 50 proc. slenkstį kontrolė tampa mažiau priklausoma nuo kitų investuotojų ir atspariau išlaikoma, net jei dalis akcininkų balsuotų prieš.

    Praktikoje tai reikštų, kad „UniCredit“ galėtų ryžtingiau formuoti „Commerzbank“ valdymo ir strateginius sprendimus, o ne vien būti didžiausia, bet vis dar ribotos įtakos turinčia akcininke. Būtent todėl Vokietijos valstybės turimas paketas laikomas paskutine didele dėlionės dalimi, kuri gali paversti įtaką stabilia kontrole.

    Kodėl „UniCredit“ taip veržiasi į Vokietiją?

    Vienas pagrindinių argumentų yra mastas: Europos bankams brangsta investicijos į skaitmeninę bankininkystę, kibernetinį saugumą, duomenų valdymą ir DI sprendimus. Didesnė grupė tokias išlaidas gali paskirstyti per platesnę klientų bazę ir pajamas, todėl lengviau išlaikyti konkurencingumą.

    „UniCredit“ taip pat siekia stiprinti pozicijas Vokietijoje, kur jau veikia per „HypoVereinsbank“. Be to, tikimasi sinergijų ir efektyvumo didinimo: viešojoje erdvėje minėtas planas mažinti „Commerzbank“ sąnaudų bazę maždaug 1,3 mlrd. eurų, dalį procesų supaprastinant ir atsisakant dubliuojamų funkcijų.

    Kodėl Berlynas priešinosi?

    Vokietijoje „Commerzbank“ nėra vertinama kaip eilinė finansų įstaiga: ji siejama su svarbiu vaidmeniu finansuojant šalies smulkųjį ir vidutinį verslą, taip pat su Frankfurtu kaip finansų centru. Dėl to politinė rizika čia didesnė nei įprastame įmonių įsigijime, nes diskusijos greitai persikelia į darbo vietų, kreditavimo politikos ir sprendimų priėmimo vietos klausimus.

    Berlynas ne kartą akcentavo, kad jam svarbu apsaugoti darbo vietas ir užtikrinti, jog strateginiai sprendimai nebūtų „iškelti“ iš Frankfurto. Tai atspindi platesnę Europos problemą: oficialiai skatinama bankų konsolidacija ir tarpvalstybiniai sandoriai, tačiau praktiškai valstybės didžiuosius bankus vis dar laiko ekonominės infrastruktūros dalimi.

    „Europos centrinis bankas iš esmės palaiko didesnę bankų integraciją, tačiau realus iššūkis yra ne akcijų pirkimas, o sudėtinga ir ilgai trunkanti integracija, ypač kai sandoris prasideda nuo konfrontacijos“, – pažymi bankų priežiūrą išmanantys rinkos stebėtojai.

    Naujausioje fazėje matyti ir tonų švelnėjimas: viešai kalbama apie konstruktyvesnį dialogą, o „UniCredit“ vadovas Andrea Orcelis ir „Commerzbank“ vadovė Bettina Orlopp jau aptarė galimo kontrolės pasikeitimo pasekmes, įskaitant apskaitos, teisines ir rizikos valdymo temas. Tai leidžia manyti, kad konfliktas palaipsniui gali virsti derybomis.

    Ši istorija svarbi ne tik Vokietijai ar Italijai. Jei „UniCredit“ pavyktų ne tik įgyti kontrolę, bet ir sklandžiai integruoti „Commerzbank“, tai taptų vienu ryškiausių pastarųjų metų tarpvalstybinės bankų konsolidacijos pavyzdžių euro zonoje ir testu, ar Europa iš tiesų pasirengusi kurti didesnius, tarptautinius bankus.

  • Irano karo baimės kelia infliaciją: euro zonos obligacijų pajamingumai šoko į aukštumas

    Irano karo baimės kelia infliaciją: euro zonos obligacijų pajamingumai šoko į aukštumas

    Rinkos sureagavo į naftos brangimą

    Europos vyriausybių skolos vertybiniai popieriai patyrė stiprų išpardavimą, o ilgalaikės obligacijų palūkanos pakilo į daugiametes aukštumas. Investuotojai vis labiau vertina riziką, kad dėl įtampos aplink Iraną užsitęsęs energijos kainų šuolis vėl įpliesks infliaciją.

    Rinkose tai reiškia paprastą mechanizmą: kylant infliacijos lūkesčiams, obligacijų kainos paprastai krenta, o jų pajamingumai kyla. Toks judėjimas brangina valstybių skolinimąsi ir didina spaudimą pinigų politikos formuotojams.

    Prancūzija ir Vokietija pasiekė rekordus

    Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas pakilo iki maždaug 4,10 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per 17 metų. Vokietijos 10 metų etaloninis vertybinis popierius perkopė 3,25 proc. ribą ir priartėjo prie aukščiausio taško nuo 2011 metų.

    Ilgo termino skolos vertybiniai popieriai brango pigiau ir dėl to, kad investuotojai reikalauja didesnės grąžos už ilgesnį laikotarpį, kai neapibrėžtumas dėl geopolitikos ir kainų dinamikos išlieka didelis. Tai ypač juntama 30 metų obligacijų segmente, kuris jautriausiai reaguoja į infliacijos ir biudžetų tvarumo baimes.

    ECB lūkesčiai pasislinko į griežtinimą

    Augant naftos kainoms ir atsinaujinus diskusijoms apie užsitęsusią infliaciją, rinkos vis dažniau įkainoja griežtesnę euro zonos pinigų politiką. Pagal palūkanų normų išvestinių priemonių signalus ECB indėlių palūkanų norma 2027 metų kovą gali siekti apie 2,76 proc., kai šiuo metu ji yra 2,25 proc.

    Investuotojų vertinimu, didėja tikimybė, kad ECB gali kelti palūkanas jau rugsėjį, jei energijos kainų šokas persiduos į platesnį kainų lygį. Tokiu atveju ilgalaikiai pajamingumai paprastai kyla dar prieš priimant sprendimus, nes rinka iš anksto pervertina būsimą palūkanų trajektoriją.

    „JAV ir Irano taikos derybų žlugimas padidino riziką, kad energijos kainos išliks aukštos visus metus, o tai gali išlaikyti infliaciją didesnę, nei tikėtasi, ir padidinti tikimybę, kad centriniai bankai kels palūkanas“, – sakė „Quilter Cheviot“ fiksuotų pajamų tyrimų vadovas Richardas Carteris.

    Spaudimas jaučiamas ir JAV

    Ne tik Europa, bet ir JAV susiduria su brangstančiu skolinimusi: 30 metų JAV iždo obligacijų pajamingumas pakilo iki maždaug 5,33 proc., aukščiausio lygio nuo 2007 metų. Tai rodo, kad investuotojai globaliai perskirsto riziką ir reikalauja didesnės grąžos už ilgą terminą.

    Tuo pat metu Jungtinėje Karalystėje 30 metų obligacijų pajamingumas pakilo iki maždaug 5,85 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2026 metų gegužės. Šie judėjimai didina finansavimo kainą ne tik valstybėms, bet ir verslui bei gyventojams, nes dalis paskolų palūkanų ilgainiui siejasi su rinkos normomis.

    Kodėl pajamingumai kyla dar labiau

    Obligacijų rinką slegia ne vien palūkanų normų lūkesčiai ir infliacija, bet ir didelė skolos pasiūla. Investuotojai stebi, kokiais mastais skolinasi didžiosios ekonomikos, o didesnė emisijų apimtis rinkoje paprastai reiškia papildomą spaudimą kainoms.

    Pasak rinkos dalyvių, pastaruoju metu prie pasiūlos augimo prisideda ir su technologijų plėtra bei DI infrastruktūra susiję finansavimo poreikiai, kurie didina obligacijų emisijų srautus. Tai ypač aktualu, kai investuotojai vienu metu nori ir saugumo, ir didesnės grąžos, todėl kainodara tampa jautri bet kokiai naujai rizikai.

    „Investuotojai nerimauja dėl skolinimosi masto didžiosiose ekonomikose, įskaitant Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Japoniją, o didesnės emisijos apimtys dar labiau spaudžia obligacijų kainas“, – sakė R. Carteris.

    Ką tai reiškia valstybių biudžetams

    Valstybės nuolat refinansuoja anksčiau išleistą skolą, todėl aukštesni pajamingumai palaipsniui persikelia į realias biudžetų palūkanų išlaidas. Kuo didesnė refinansuojamos skolos dalis per metus, tuo greičiau brangimas gali būti pajustas.

    Remiantis S&P Global Ratings vertinimais, Italija 2026 metais turėtų refinansuoti per metus išperkamą skolą, prilygstančią apie 17 proc. bendrojo vidaus produkto. Palyginimui, Prancūzijai tenka apie 12 proc., o Vokietijai ir Jungtinei Karalystei – po 7 proc., todėl jautrumas rinkos palūkanoms skiriasi.

    Rinkos liks priklausomos nuo geopolitikos

    Artimiausiu metu obligacijų kainos greičiausiai išliks jautrios tiek naujienoms iš Artimųjų Rytų, tiek makroekonominiams rodikliams ir centrinių bankų komunikacijai. Jei energijos kainos stabilizuosis, dalis spaudimo pajamingumams gali atslūgti, tačiau bet koks naujas eskalacijos signalas gali greitai pakeisti lūkesčius.

    Kartu daliai investuotojų obligacijos vėl atrodo patrauklios, nes istoriškai aukštesni pajamingumai gali suteikti teigiamą grąžą, jei infliacija nebeatsigaus taip sparčiai. Tačiau trumpuoju laikotarpiu pagrindinis veiksnys išlieka ne vien skaičiai, o neapibrėžtumas, kurį rinka linkusi įkainoti staigiais svyravimais.

  • Europa nori išsivaduoti iš „Visa“ ir „Mastercard“: digitalus euras gali pakeisti atsiskaitymus

    Europa nori išsivaduoti iš „Visa“ ir „Mastercard“: digitalus euras gali pakeisti atsiskaitymus

    Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie finansinį suverenitetą ir priklausomybės nuo JAV mokėjimų infrastruktūros mažinimą. Didžioji dalis atsiskaitymų kortelėmis Europoje šiandien keliauja per „Visa“ ir „Mastercard“ sistemas, o tai reiškia, kad svarbi infrastruktūra ir dalis duomenų apdorojimo yra už ES ribų.

    Europos Centrinis Bankas pabrėžia, kad tokia priklausomybė ilgą laiką atrodė kaip patogumo kaina už greitį ir patikimumą. Tačiau geopolitinių įtampų laikotarpiu mokėjimų tinklai vis dažniau vertinami kaip strateginė grandis, kuri teoriškai gali tapti spaudimo priemone ar sutrikimų rizika.

    Kodėl svarbūs mokesčiai ir duomenys

    ECB skaičiais, „Visa“ ir „Mastercard“ sudaro apie 61 proc. kortelių mokėjimų euro zonoje, o tarpvalstybiniuose kortelių atsiskaitymuose jų dalis dar didesnė. Tai reiškia, kad kasdieniai pirkimai prekybos centruose ar mokėjimai telefonu remiasi ne europietiškais kortelių tinklais.

    Diskusijose išryškėja dvi jautrios temos: kaštai ir duomenų kontrolė. Prekybininkai ne kartą kėlė klausimą dėl kortelių schemų mokesčių, kurie formuojami komercinėmis sąlygomis, nustatomomis ne ES, o globalių tinklų taisyklėmis, todėl mažiau priklauso nuo Europos reguliacinės aplinkos.

    Kita dalis susijusi su informacijos srautais: atsiskaitymo metu generuojami duomenys gali būti apdorojami ir saugomi už Europos Sąjungos ribų. Finansų politikos formuotojai akcentuoja, kad didesnė mokėjimų grandinės kontrolė leistų Europai stiprinti privatumo, saugumo ir konkurencijos standartus savo rinkoje.

    Skaitmeninis euras kaip atsakas

    Vienu iš pagrindinių atsakų į šias rizikas įvardijamas skaitmeninis euras, kurį vysto ECB. Tai būtų elektroninė pinigų forma, išleidžiama ir garantuojama centrinio banko, skirta papildyti grynuosius pinigus ir esamas bankines paslaugas, o ne jas pakeisti.

    Pagal dabar svarstomą modelį, pagrindinę infrastruktūrą užtikrintų ECB, o paslaugas vartotojams teiktų komerciniai bankai ir mokėjimų paslaugų teikėjai. Numatyta, kad skaitmeninis euras galėtų veikti ir internetu, ir neprisijungus, o prekybininkams tai potencialiai reikštų mažesnius kaštus nei įprasti kortelių mokesčiai.

    Derybos dėl projekto veikimo taisyklių vyksta tarp Europos Parlamento ir valstybių narių vyriausybių. Viešai įvardijamas grafikas numato, kad po bandomojo etapo, planuojamo 2027 metais, sprendimas dėl įdiegimo galėtų atverti kelią skaitmeninį eurą naudoti kasdieniams atsiskaitymams nuo 2029 metų.

    Europa ieško ir privačių sprendimų

    Kol skaitmeninis euras dar tik kelyje, Europoje greitėja privačių momentinių mokėjimų sistemų sujungimo planai. Europos Payments Alliance ir European Payments Initiative susitarė dėl sąveikos, kuri galėtų sujungti skirtingas nacionalines sistemas ir sukurti mastą, artimą visos Europos rinkai.

    Toks sąveikumo principas reiškia, kad vartotojai ateityje galėtų siųsti pinigus tarp šalių nekeisdami programėlės ar mokėjimo įpročių. Praktinis tikslas yra tas pats kaip ir telekomunikacijų roamingo atveju: išsaugai savo paslaugų teikėją namuose, bet patogiai veiki ir užsienyje, laikantis bendrų techninių ir teisinių taisyklių.

    Panašūs procesai vyksta ir už Europos ribų. Kaip pavyzdys dažnai minimas Brazilijos centrinio banko sukurta momentinių mokėjimų sistema PIX, kuri per kelerius metus tapo viena populiariausių atsiskaitymo formų šalyje ir paskatino diskusijas apie valstybės vaidmenį mokėjimų infrastruktūroje.

    Europos kryptis aiški: mažinti strateginę priklausomybę nuo ne europietiškų kortelių tinklų, didinti konkurenciją ir užtikrinti, kad mokėjimai būtų atsparūs geopolitinėms bei technologinėms rizikoms. Ar skaitmeninis euras taps lūžio tašku, priklausys nuo politinių sprendimų, privatumo garantijų ir to, ar nauja sistema bus patogi vartotojams kasdienybėje.

  • Europos akcijos rugpjūtį dažnai krenta: ar 2026-aisiais griūties scenarijus nebesuveiks?

    Europos akcijos rugpjūtį dažnai krenta: ar 2026-aisiais griūties scenarijus nebesuveiks?

    Rugpjūtis Europos biržoms istoriškai turi prastą reputaciją, tačiau 2026 metų pradžia rodo priešingą vaizdą. Pagrindiniai indeksai, įskaitant EURO STOXX 50 ir Vokietijos DAX, mėnesį pasitiko arti rekordų, o Prancūzijos CAC 40 išliko netoli piko.

    Tokia dinamika atgaivino seną investuotojų posakį apie sezoninį atsargumą vasaros pabaigoje. Vis dėlto vien kalendorius nepaaiškina, kodėl rugpjūtis laikomas rizikingesniu mėnesiu nei kiti.

    Vidurkis klaidina, o mediana ramina

    Ilgalaikiai duomenys rodo, kad rugpjūčio mėnesio vidutinė grąža Europos akcijų rinkose dažnai būna neigiama, tačiau šį skaičių stipriai iškreipia keli išskirtiniai nuosmukiai. DAX istorijoje nuo 1970 metų rugpjūtis vidutiniškai buvo silpnas, o dar prastesnis dažniausiai pasirodydavo rugsėjis.

    Analizuojant ne vidurkį, o medianą matyti kitoks vaizdas: tipinis rugpjūtis dažnai būna artimas nuliui. Tai reiškia, kad daugumoje metų rinka rugpjūtį nekrenta dramatiškai, o reputaciją formuoja retai pasikartojantys, bet labai dideli smūgiai.

    Keli rugpjūčiai sukūrė blogą vardą

    Istoriškai didžiausi rugpjūčio kritimai sutapo su globaliais sukrėtimais, kurie nebūtinai buvo susiję su pačiu mėnesiu. Tarp jų minimi Rusijos finansų krizės epizodai 1998 metais, įtampos Artimuosiuose Rytuose eskalacija 1990 metais, euro zonos skolų krizės paaštrėjimas 2011 metais, Azijos finansų krizės banga 1997 metais ir Kinijos valiutos devalvacijos sukeltas šokas 2015 metais.

    Pašalinus šiuos kraštutinius laikotarpius, bendras rugpjūčio rezultatas istoriškai tampa gerokai švelnesnis, o kai kuriais skaičiavimais net persiverčia į nedidelį teigiamą. Tai sustiprina išvadą, kad rugpjūtis nėra nuolat blogas, jis tiesiog jautresnis netikėtoms naujienoms.

    Kodėl vasarą rinka tampa jautresnė?

    Rugpjūtį Europoje tradiciškai sumažėja prekybos aktyvumas, nes dalis rinkos dalyvių atostogauja, o likvidumas tampa plonesnis. Tai savaime nereiškia kritimo, bet gali sustiprinti kainų svyravimus, jei įvyksta netikėtas neigiamas įvykis.

    Prie to prisideda ir centrinių bankų kalendorius, kai vasarą būna mažiau suplanuotų sprendimų dėl palūkanų ar komunikacijos, galinčios stabilizuoti lūkesčius. Vasaros pabaigoje dėmesys dažnai krypsta į JAV Federalinio rezervo konferenciją Džekson Hole, kurios signalai rinkoms neretai tampa svarbūs.

    Kas 2026 metais gali būti kitaip?

    2026 metais Europos akcijos į rugpjūtį įžengė stipresnėje pozicijoje, nes investuotojai rėmėsi geresnėmis įmonių pelnų prognozėmis ir išlikusiu apetitu rizikai. Tokia aplinka paprastai mažina tikimybę, kad mėnuo automatiškai baigsis nuosmukiu vien dėl sezoniškumo.

    Vis dėlto rizikų paketas neišnyko: energijos kainų šuoliai, geopolitinė įtampa ir infliacijos trajektorija euro zonoje gali greitai pakeisti nuotaikas. Jei toks šokas pasiektų rinkas plonesnio likvidumo metu, rugpjūčio statistinė reputacija galėtų vėl suveikti kaip stiprintuvas, o ne kaip priežastis.

    Istorija labiau perspėja ne apie neišvengiamą kritimą, o apie pažeidžiamumą, kai netikėtumas sutampa su vasaros sąlygomis rinkoje. Todėl investuotojams svarbiausia ne spėti mėnesio kryptį, o įvertinti, ar portfelis pasiruošęs staigesniems svyravimams.

  • „Revolut“ gavo pilną banko licenciją Prancūzijoje: ką tai keičia milijonams europiečių?

    „Revolut“ gavo pilną banko licenciją Prancūzijoje: ką tai keičia milijonams europiečių?

    Skaitmeninis bankas „Revolut“ pranešė gavęs pilną banko licenciją Prancūzijoje po bendro Europos Centrinio Banko ir Prancūzijos priežiūros institucijos ACPR vertinimo. Bendrovei tai atveria kelią veiklą Vakarų Europoje plėtoti jau remiantis Prancūzijos licencijavimo režimu.

    „Revolut“ teigimu, licencija stiprina grupės pozicijas konkurencingoje Europos mažmeninės bankininkystės rinkoje, kur vartotojai vis dažniau renkasi nuotolinę sąskaitų atidarymo patirtį ir greitesnius mokėjimus. Tuo pat metu reguliuotojai griežčiau vertina kapitalo, rizikų valdymo ir klientų apsaugos reikalavimus.

    „Šis pasiekimas atspindi mėnesius trukusį glaudų bendradarbiavimą su ACPR ir Europos Centriniu Banku, kurių griežti standartai padėjo sukurti tvirtus ilgalaikio augimo pagrindus regione“, – sakė „Revolut“ Vakarų Europos vadovė Béatrice Cossa-Dumurgier.

    Po licencijos gavimo bendrovė planuoja pradėti aptarnauti klientus Prancūzijoje, o vėliau etapais plėstis į kitas Vakarų Europos rinkas, įskaitant Airiją, Vokietiją, Italiją, Ispaniją ir Portugaliją. „Revolut“ pabrėžia, kad sieks labiau lokalizuoti paslaugas pagal kiekvienos rinkos vartotojų ir verslo poreikius.

    Pranešime taip pat primenama, kad „Revolut“ pilną banko licenciją Jungtinėje Karalystėje gavo 2026 metais kovo mėnesį, po ilgesnio reguliacinio proceso. Dvi licencijos skirtingose jurisdikcijose leidžia bankui lanksčiau organizuoti veiklą ir prisitaikyti prie skirtingų taisyklių, ypač po „Brexit“ laikotarpio.

    „Revolut“ nurodo, kad Vakarų Europoje jau turi apie 30 milijonų klientų, o per pastaruosius metus šis skaičius esą išaugo maždaug 8 milijonais. Pasauliniu mastu bendrovė teigia turinti daugiau nei 75 milijonus klientų, o tai rodo, kad skaitmeninės bankininkystės modelis toliau sparčiai plečiasi.

    „Ši licencija suteikia mums pagrindą kurti naujos kartos bankininkystę daugiau nei 30 milijonų klientų Vakarų Europoje. Prancūzija tapo vienu svarbiausių finansų centrų, kurį palaiko dinamiška ekosistema ir tvirtas reguliacinis pagrindas“, – sakė „Revolut“ įkūrėjas ir vadovas Nik Storonsky.

    Bendrovė taip pat yra pranešusi ketinanti Vakarų Europoje investuoti daugiau nei 1 milijardą eurų ir šiuose regionuose įdarbinti per 600 žmonių. Be to, planuojama, kad 2027 metais Paryžiuje pradės veikti nauja Vakarų Europos būstinė, kuri turėtų sustiprinti vietinį valdymą ir produktų kūrimą.

    „Revolut“ pabrėžia, kad jos Lietuvoje veikiantis bankas „Revolut Bank UAB“ ir toliau liks pagrindiniu operacijų centru likusiai Europos ekonominei erdvei. Tokia dviejų juridinių centrų struktūra reiškia, kad abi grupės dalys bus prižiūrimos Europos Centrinio Banko ir atitinkamų vietos institucijų, o vartotojams tai turėtų užtikrinti vienodesnius prudencinius standartus.

    Rinkoje tai vertinama kaip dar vienas signalas, jog didieji fintech žaidėjai vis aktyviau pereina nuo ribotos elektroninių pinigų ar specializuotų bankinių paslaugų licencijų prie pilnavertės bankininkystės modelio. Tokia kryptis paprastai siejama su galimybe plačiau siūlyti indėlius, kreditavimą ir investicinius produktus, tačiau kartu reiškia ir griežtesnę priežiūrą bei didesnius atitikties kaštus.

  • „Revolut“ gavo Prancūzijos banko licenciją: kodėl žada perkelti klientus ir plėstis Europoje

    „Revolut“ gavo Prancūzijos banko licenciją: kodėl žada perkelti klientus ir plėstis Europoje

    Finansinių technologijų bendrovė „Revolut“ pranešė gavusi Prancūzijos banko licenciją, kurią patvirtino Prancūzijos bankų priežiūros institucija ACPR ir Europos Centrinis Bankas. Įmonė siekia sustiprinti reguliacinį pagrindą Vakarų Europoje, kuri šiuo metu yra sparčiausiai augantis jos regionas.

    Nauja licencija suteikia „Revolut“ daugiau lankstumo teikiant paslaugas pagal vietos taisykles ir praktiką, ypač kreditavimo srityje. Tai svarbu rinkoje, kur klientai vis dar dažnai vertina nacionalinę bankinę priežiūrą kaip papildomą pasitikėjimo garantą.

    Sprendimas priimtas po to, kai Europos Centrinis Bankas anksčiau buvo pritaikęs ribojimų dėl nuogąstavimų, kaip greitai „Revolut“ patvirtindavo naujus produktus visoje Europos Sąjungoje. Tai išryškino augančioms finansų įmonėms būdingą įtampą: plėtra turi vykti kartu su griežtesniais rizikos, atitikties ir vidaus kontrolės procesais.

    Iki šiol „Revolut“ Europoje rėmėsi Lietuvoje gauta banko licencija, leidusia teikti paslaugas ir išduoti paskolas daugelyje rinkų, įskaitant Prancūziją, Vokietiją ir Ispaniją. Tačiau bendrovė nurodo, kad papildoma Prancūzijos licencija yra pragmatiškas žingsnis, turint omenyje dešimtis milijonų klientų Vakarų Europoje ir planuojamą produktų portfelio plėtrą.

    Įmonė taip pat paskelbė, kad pradės palaipsniui perkelti klientus prie Prancūzijos licencijos, pirmiausia Prancūzijoje, o vėliau ir kitose šalyse, tarp jų Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Portugalijoje bei Ispanijoje. Tuo pat metu Lietuvoje gauta licencija išliks svarbi aptarnaujant kitas Europos Sąjungos rinkas.

    Planas Paryžiui ir investicijoms

    „Revolut“ teigia, kad kitais metais Paryžiuje atidarys naują Vakarų Europos būstinę. Kartu įmonė planuoja į regioną investuoti daugiau nei 1 000 000 000 eurų ir pasamdyti per 600 darbuotojų, taip didindama tiek produktų kūrimo, tiek atitikties ir rizikos valdymo pajėgumus.

    Toks pasirinkimas atspindi platesnę tendenciją: didžiosios Europos finansų technologijų bendrovės vis dažniau siekia kelių licencijų ir stipresnio vietinio „įsitvirtinimo“ pagrindinėse rinkose. Tai padeda mažinti reguliacinę riziką, geriau pritaikyti paslaugas nacionaliniams reikalavimams ir didinti patikimumą konkurencijoje su tradiciniais bankais.

    Ką tai reiškia klientams?

    Klientams perėjimas prie naujos licencijos gali reikšti aiškesnį paslaugų pritaikymą konkrečiai rinkai, ypač kalbant apie paskolas ir kitus reguliuojamus produktus. Praktikoje pokyčiai dažniausiai įgyvendinami etapais: nuo sutarčių, sąskaitų aptarnavimo sąlygų ar indėlių apsaugos informacijos pateikimo iki klientų aptarnavimo procedūrų atnaujinimo.

    „Revolut“ pabrėžia, kad licencija sustiprina pagrindą teikti paslaugas laikantis aukštų reguliacinių ir operacinių standartų. Tokia žinutė ypač aktuali laikotarpiu, kai priežiūros institucijos visoje Europoje griežčiau vertina spartų finansinių produktų diegimą ir reikalauja didesnio skaidrumo bei rizikos kontrolės.

    „Prancūzija tapo vienu svarbiausių finansų centrų, ją palaiko dinamiška ekosistema ir tvirtas reguliacinis pagrindas. Tai ideali platforma paspartinti kitą „Revolut“ augimo etapą“, – sakė „Revolut“ įkūrėjas ir vadovas Nik Storonsky.

  • Marekas Belka: euro Lenkijoje tapo tabu, o nuomonę pakeistų tik rimtas ekonomikos sukrėtimas

    Diskusijos dėl naujų euro banknotų dizaino Lenkijoje įgavo netikėtą pagreitį, tačiau esminis klausimas – ar šalis apskritai pasirengusi priimti eurą – politinėje darbotvarkėje beveik nematomas. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas ir centrinio banko vadovas Marekas Belka sako, kad bendra valiuta šalyje tapo politiškai nepatogi tema.

    Pasak jo, euro įvedimas daugeliui politikų šiandien yra rizika, nes visuomenėje ilgus metus buvo nuosekliai formuojamas nepalankus požiūris. M. Belka teigia, kad dėl to net proeuropietiškos jėgos vengia aiškių pažadų, bijodamos prarasti rinkėjų palaikymą prieš rinkimus.

    „Per pastaruosius du dešimtmečius euras Lenkijoje buvo taip stipriai diskredituotas, kad didžioji dalis visuomenės nepritaria zlotų atsisakymui“, – sakė Marekas Belka.

    Jo vertinimu, referendumą dėl euro būtų sunku laimėti, nes diskusijoje įsitvirtino supaprastinti ir dažnai klaidinantys argumentai apie tariamai neišvengiamą kainų šuolį. Tuo pat metu politiniai lyderiai retai ryžtasi eiti prieš apklausas ir aiškinti, kodėl sprendimas gali būti naudingas ilguoju laikotarpiu.

    M. Belka pabrėžia, kad euro zona po 2010–2012 metais vykusios skolų krizės sustiprino savo institucinius saugiklius, o prie bendros valiutos prisijungė ir naujos valstybės narės. Jo teigimu, tai sumažino argumentų, kad euras esą netinka mažesnėms ar sparčiau besivystančioms ekonomikoms, svorį.

    Ekonomistas taip pat kartoja dažną euro šalininkų argumentą: bendra valiuta gali mažinti palūkanų normas ir skolinimosi kainą, o tai ypač aktualu būsto paskoloms ir investicijoms. Be to, įvedus eurą, verslui sumažėtų valiutos keitimo kaštai ir rizikos, susijusios su zlotų kurso svyravimais prekyboje su euro zonos partneriais.

    „Euras pats savaime nekelia kainų – statistika rodo, kad dažniau kalbame apie kainų stabilizavimą, o ne apie staigų brangimą“, – sakė Marekas Belka.

    Kartu jis primena, kad nacionalinės valiutos išlaikymas turi savo kainą: nuo grynųjų pinigų infrastruktūros iki rezervų valdymo ir intervencijų rinkoje. Anot jo, dalis šių kaštų viešojoje diskusijoje beveik neaptariami, nors jie ilgainiui tampa reikšmingi valstybei.

    Lenkijoje euro įvedimas susiduria ir su teisinėmis bei politinėmis kliūtimis. Norint formaliai prisijungti prie euro zonos, reikėtų politinio sutarimo ir konstitucinių nuostatų peržiūros, o tam būtina plati dauguma parlamente, kurios šiuo metu nėra.

    M. Belkos manymu, realistiškiausias kelias prasidėtų nuo nuoseklios informacinės kampanijos ir ramesnės, faktais grįstos diskusijos. Tačiau jis pripažįsta, kad tokiai strategijai reikia laiko ir politinės valios, kurios dažnai pritrūksta dėl rinkimų ciklų.

    Galiausiai buvęs centrinio banko vadovas daro pesimistišką išvadą: reikšmingas visuomenės nuomonės lūžis gali įvykti tik esant dideliam sukrėtimui. Jo teigimu, tik rimta ekonominė krizė galėtų priversti dalį skeptikų iš naujo įvertinti euro privalumus, nors tokio scenarijaus jis pats nelinkėtų.

  • Euro zonos infliacija vėl kyla: Lietuva tarp lyderių, rinkos stebi ECB sprendimus

    Euro zonos infliacija vėl kyla: Lietuva tarp lyderių, rinkos stebi ECB sprendimus

    Euro zonoje infliacijos mažėjimas liepą pasirodė buvęs trumpalaikis: po birželio atoslūgio vartotojų kainos vėl paspartėjo. Eurostato skubusis įvertis rodo, kad metinė infliacija pakilo iki 2,9 proc., kai birželį siekė 2,8 proc.

    Kartu šiek tiek padidėjo ir bazinė infliacija, neįtraukianti svyruojančių maisto ir energijos kainų: ji ūgtelėjo iki 2,5 proc. Tokia dinamika rodo, kad kainų spaudimas euro zonoje išlieka platesnis, o ne vien susijęs su atskiromis žaliavomis.

    Didžiausią metinį šuolį fiksavo energija: jos kainos, Eurostato duomenimis, buvo maždaug 10 proc. didesnės nei prieš metus. Paslaugų kainos augo apie 3,3 proc., o tai dažnai laikoma vienu svarbiausių rodiklių, vertinant infliacijos įsitvirtinimą ekonomikoje.

    Lietuva vėl tarp brangimo lyderių

    Liepą didžiausia metinė infliacija euro zonoje buvo Lietuvoje ir siekė 5,6 proc. Toliau rikiavosi Bulgarija su 4,1 proc. ir Kipras su 4,0 proc., o Ispanijoje kainos kilo 3,8 proc., Kroatijoje – 3,6 proc.

    Mažiausias metinis kainų augimas fiksuotas Estijoje – 2,0 proc. Toliau buvo Malta su 2,1 proc. ir Prancūzija su 2,4 proc., o Latvijoje rodiklis siekė 2,5 proc.; Austrijoje ir Suomijoje – po 2,6 proc.

    Vokietijoje infliacija paspartėjo iki 2,8 proc., o Italijoje sutapo su euro zonos vidurkiu ir siekė 2,9 proc. Skirtumai tarp šalių išryškina, kad bendras euro zonos vidurkis slepia nevienodas kainų tendencijas ir skirtingą vidaus paklausos bei sąnaudų struktūrą.

    Kas labiausiai judino kainas?

    Vertinant pokytį per mėnesį, didžiausias kainų kilimas fiksuotas Nyderlanduose – 1,5 proc. Toliau sekė Vokietija su 0,9 proc. ir Prancūzija su 0,6 proc., taip pat Kroatija ir Malta, kur augimas siekė po 0,6 proc.

    Tuo metu dalyje valstybių kainos per mėnesį mažėjo: ryškiausiai Graikijoje, kur fiksuotas 1,4 proc. kritimas. Italijoje kainos smuko 1,0 proc., Latvijoje – 0,7 proc., o Belgijoje ir Liuksemburge – po 0,6 proc.

    Energetikos komponentas išliko pagrindiniu rizikos veiksniu, nes euro zona yra grynoji energijos importuotoja, todėl jautriai reaguoja į pasaulinių rinkų svyravimus. Dėl geopolitinių įtampų ir išaugusių energijos kaštų ekonomistai vertina, kad infliacija gali išlikti atsparesnė mažėjimui, nei tikėtasi prieš kelis mėnesius.

    Ką tai gali reikšti palūkanoms?

    Dalies analitikų vertinimu, bendroji infliacija euro zonoje gali užstrigti kiek aukščiau nei 2,5 proc. riba, todėl Europos Centrinio Banko sprendimai dėl palūkanų gali išlikti ypač priklausomi nuo naujausių duomenų.

    Rinkos dalyviai tuo pat metu stebi, ar kainų spaudimas paslaugų sektoriuje pradės aiškiai slopti, nes būtent šis segmentas dažnai susijęs su darbo užmokesčio dinamika. Jei bazinė infliacija užsitęs, palūkanų mažinimo trajektorija gali būti lėtesnė, nei tikisi dalis investuotojų.

    Finansų rinkose po paskelbtų skaičių rizikos apetitas išliko gana tvirtas, o Europos akcijų biržos tęsė kilimą. Investuotojai vertina ir makroekonominius signalus, ir įmonių rezultatus, tačiau infliacijos rodikliai išlieka vienu pagrindinių kompasų, formuojančių lūkesčius dėl ECB politikos.

  • Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos augimas pranoko lūkesčius

    Euro zonos ekonomika 2026 metų antrąjį ketvirtį augo sparčiau, nei prognozavo analitikai. Preliminariu Eurostato vertinimu, BVP per ketvirtį padidėjo 0,4 proc., kai pirmąjį ketvirtį fiksuotas nulinis pokytis.

    Visoje Europos Sąjungoje augimas taip pat paspartėjo iki 0,5 proc. Metinis BVP augimas siekė 1,0 proc. euro zonoje ir 1,2 proc. visoje ES, rodo Eurostato duomenys.

    Nors antraštiniai skaičiai signalizuoja didesnį atsparumą, po paviršiumi ryškėja skirtingų greičių Europa. Šalių rezultatai išsiskyrė nuo labai spartaus šuolio iki visiško sąstingio.

    Lyderiai: Airija, Lietuva, Švedija

    Tarp šalių, kurios jau paskelbė 2026 metų antrojo ketvirčio rezultatus, išsiskyrė Airija: jos BVP per ketvirtį pašoko 3,9 proc. Ekonomistai pabrėžė, kad toks šuolis pastebimai pakėlė ir bendrą euro zonos rodiklį.

    Antrą vietą pagal augimą užėmė Lietuva, kurios ekonomika, pagal skelbtus ketvirčio duomenis, augo 1,7 proc. Trečioje vietoje atsidūrė Švedija su 1,4 proc. augimu.

    Pietų Europa taip pat išliko gana atspari: Portugalijos BVP ūgtelėjo 0,8 proc., o Ispanija augo 0,7 proc. Tuo metu Belgija ir Austrija fiksavo sąstingį, o didžiosios euro zonos ekonomikos augo kukliau.

    Didžiosioms ekonomikoms pritrūko impulso

    Vokietijos ekonomika antrąjį ketvirtį augo 0,2 proc., lėčiau nei pirmąjį ketvirtį, kai augimas siekė 0,4 proc. Vis dėlto rezultatas buvo kiek geresnis, nei tikėtasi rinkose.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje augimą labiau palaikė grynasis eksportas, o vidaus paklausos vaizdas buvo silpnesnis: vartojimas lėtėjo, o investicijos traukėsi. Tai rodo didesnę priklausomybę nuo užsienio paklausos, o ne nuo vidaus ekonomikos variklio.

    Prancūzija grįžo į augimą ir fiksavo 0,2 proc. BVP padidėjimą po ankstesnio ketvirčio susitraukimo, tačiau investicijų dinamika išliko vangi. Italija augo 0,2 proc., kiek lėčiau nei anksčiau, o ekonomistai įspėjo, kad ji jautriau reaguoja į energijos kainų šuolius nei, pavyzdžiui, Ispanija.

    Infliacija vėl kelia klausimų

    Augant ekonomikai, rinkų dėmesys vėl krypsta į infliaciją. Ankstyvi liepos mėnesio rodikliai dalyje šalių signalizavo stiprėjančius kainų spaudimus, o tai gali pakeisti lūkesčius dėl palūkanų normų krypties.

    Vokietijoje, remiantis regioniniais duomenimis ir ekonomistų vertinimais, metinė infliacija galėjo kilti iki maždaug 2,7 proc., palyginti su 2,3 proc. birželį. Ispanijoje preliminariai fiksuota 3,5 proc. metinė infliacija, o bazinė infliacija siekė apie 3,0 proc.

    Jei kainų augimo tendencijos įsitvirtintų, Europos Centrinis Bankas galėtų išlaikyti griežtesnę retoriką ir neatmesti papildomo palūkanų normų didinimo po vasaros. Tačiau sprendimus lems tai, ar spartesnė infliacija bus laikina dėl energijos kainų, ar taps platesnio masto reiškiniu.