CP v2

Tag: Europos Komisija

  • Trumpas žada nuo kitos savaitės kelti muitus ES automobiliams iki 25 proc.: kas keičiasi

    Trumpas žada nuo kitos savaitės kelti muitus ES automobiliams iki 25 proc.: kas keičiasi

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad nuo kitos savaitės planuoja padidinti muitus iš Europos Sąjungos importuojamiems automobiliams ir lengviesiems sunkvežimiams iki 25 proc. Apie tai jis paskelbė socialiniame tinkle, teigdamas, kad ES „nesilaiko visiškai suderintos prekybos sutarties“.

    Konkrečių priežasčių, kodėl muitai turėtų būti keliami, Trumpas nenurodė. Vis dėlto pareiškimas pasirodė itin įtemptu JAV ir ES santykių laikotarpiu, kai prekybos politika vėl tampa geopolitinių derybų ir vidaus politikos įrankiu.

    Kas numatyta ankstesniame susitarime

    2025 metais Donaldas Trumpas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen buvo sutarę dėl prekybos pagrindų, pagal kuriuos daugumai prekių buvo nustatyta 15 proc. muito „lubų“ riba. Šis susitarimas viešai buvo siejamas su vadinamuoju Turnberry susitarimu, pavadintu pagal D. Trumpo golfo klubą Škotijoje.

    Po to, kai 2026 metais JAV Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, jog prezidentas neturėjo pakankamų įgaliojimų skelbti ekonominę ekstremaliąją padėtį ir šiuo pagrindu taikyti muitus ES prekėms, susitarimo ateitis tapo neapibrėžta. Tuo metu buvo pranešta, kad muitų riba praktiškai sumažėjo iki 10 proc., administracijai pradėjus remtis kitais teisės aktais.

    Smūgis labiausiai grėstų Vokietijai

    Didžiausią riziką dėl 25 proc. muito pirmiausia patirtų ES automobilių ir detalių eksportuotojai, o ypač Vokietija, kuri sudaro reikšmingą Europos automobilių eksporto į JAV dalį. Padidėję importo mokesčiai paprastai reiškia aukštesnes kainas galutiniams pirkėjams arba mažesnes gamintojų maržas, jei šie dalį kaštų prisiima patys.

    ES anksčiau skelbė, kad dvišalis prekybos susitarimas galėjo padėti Europos automobilių gamintojams sutaupyti apie 500–600 milijonų eurų per mėnesį. Tokie skaičiai paprastai siejami su mažesniais tarifais, stabilesnėmis tiekimo grandinėmis ir aiškesnėmis planavimo sąlygomis, kurios ypač svarbios automobilių pramonei.

    Europos Komisija: susitarimų reikia laikytis

    Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo Europos Komisija pabrėžė, kad susitarimai turi būti vykdomi, o prekybiniai įsipareigojimai negali būti keičiami vienašališkai. ES tikisi, kad jos produkcija JAV rinkoje ir toliau turės konkurencingas sąlygas, o muitai nebus didinami virš anksčiau aiškiai apibrėžtos ribos.

    „Susitarimas yra susitarimas“, – teigė Europos Komisija, akcentuodama, kad ES, būdama didžiausia JAV prekybos partnerė, tikisi analogiško įsipareigojimų vykdymo iš Vašingtono.

    Platesnis fonas: tyrimai ir prekybos režimo peržiūra

    JAV administracija tuo pat metu vykdo tyrimus dėl prekybos disbalansų ir nacionalinio saugumo rizikų, kurie gali tapti pagrindu naujam muitų režimui. Tokios procedūros dažnai naudojamos kaip teisinė bazė tarifų plėtrai, net jei ankstesni susitarimai numatė aiškias ribas.

    Papildomos įtampos JAV ir Europos santykiams suteikia ir tarptautinis kontekstas: pasaulio ekonomika jau patiria didesnį neapibrėžtumą dėl karinių konfliktų ir energetikos svyravimų, todėl staigūs muitų pokyčiai gali sustiprinti rinkų nervingumą. Artimiausiomis dienomis daug dėmesio bus skiriama tam, ar po D. Trumpo pareiškimo seks formalūs sprendimai ir kaip į juos reaguos Europos Komisija.

  • Europa griebiasi skaitmeninio euro: smūgis „Visa“ ir „Mastercard“, bet bankai stoja skersai

    Europa griebiasi skaitmeninio euro: smūgis „Visa“ ir „Mastercard“, bet bankai stoja skersai

    Europos Sąjungoje bręsta didžiausia per dešimtmečius mokėjimų sistemos pertvarka: skaitmeninis euras ir politinis siekis sumažinti priklausomybę nuo JAV kortelių milžinų „Visa“ ir „Mastercard“ vis labiau artėja prie sprendimų taško. Tačiau idėjai aštriai priešinasi dalis komercinių bankų ir mokėjimų rinkos dalyvių.

    Skaitmeninis euras būtų elektroniniai grynieji pinigai, kuriuos leistų ir užtikrintų Europos Centrinis Bankas, o jie veiktų greta banknotų ir komercinių bankų paslaugų. Europos Komisijos siūlymas numato skaitmeninę piniginę kasdieniams atsiskaitymams internete ir neprisijungus.

    Pagal planą būtų nustatyta ir laikymo ar išleidimo riba, nors jos dydis dar nėra galutinai apibrėžtas. Taip pat akcentuojamas privatumas: numatyta siekti, kad kasdienės operacijos būtų kuo mažiau atsekamos, ypač kai atsiskaitoma neprisijungus.

    Kodėl Briuselis skuba?

    Europos Centrinio Banko duomenimis, „Visa“ ir „Mastercard“ sudaro didžiąją dalį mokėjimo kortelėmis infrastruktūros euro zonoje, o tarpvalstybiniuose atsiskaitymuose jų vaidmuo dar ryškesnis. ES institucijos tai įvardija kaip strateginę priklausomybę, kuri ypač išryškėja geopolitinių įtampų ir prekybos ginčų laikotarpiais.

    Diskusiją papildomai kaitina sparčiai auganti stabiliųjų kriptovaliutų rinka, kai dalį mokėjimų funkcijų perima privačiai leidžiamos, su valiutomis susietos skaitmeninės priemonės. JAV tuo pat metu linksta suteikti joms aiškesnį reguliacinį statusą, o Kinija jau yra išplėtusi skaitmeninio juanio naudojimą, todėl Europa ieško savo kelio.

    ES lyderiai Europos Vadovų Taryboje yra iškėlę tikslą teisėkūros procesą užbaigti iki 2026 metų pabaigos. Jei teisės aktai būtų priimti laiku, skaitmeninis euras mažmeniniams mokėjimams galėtų būti prieinamas apie 2029 metus.

    Bankai perspėja dėl pasekmių

    Komerciniai bankai tikina, kad dabartinis modelis gali pakeisti pusiausvyrą tarp centrinio banko pinigų ir privačių bankų indėlių. Kritikai baiminasi, kad plačiai prieinami centrinio banko skaitmeniniai pinigai taptų tiesioginiu konkurentu bankų lėšoms, o tai galėtų keisti finansavimo struktūrą.

    Ypač daug diskusijų kelia teisėtos mokėjimo priemonės statusas, kuris reikštų pareigą prekybininkams priimti skaitmeninį eurą, kaip dabar privaloma priimti grynuosius. Mokėjimų rinkos atstovai perspėja, kad tokia prievolė gali iškraipyti konkurenciją ir susilpninti privačias alternatyvas.

    „Mažmeninis skaitmeninis euras, kaip jis šiuo metu suprojektuotas, griauna pusiausvyrą, nes centrinio banko pinigus paverčia tiesioginiu komercinių bankų pinigų konkurentu“, – sakė Prancūzijos bankų federacijos vadovas Danielis Baalis.

    Idėjos šalininkai atkerta, kad skaitmeninis euras pirmiausia yra viešasis gėris, skirtas išlaikyti visuomenės galimybę naudotis valstybės garantuojamais pinigais ir skaitmeninėje erdvėje. Jų teigimu, be privalomo priėmimo jis nepasiektų masto, reikalingo realiai alternatyvai užtikrinti.

    „Tai panašu į ginčą, tarsi grynųjų nebūtų, o pramonė sakytų, kad tai nesąžininga, nes prekybininkai privalo juos priimti, o vartotojai nemoka mokesčio“, – sakė nevyriausybinės organizacijos Finance Watch tyrėjas Peteris Norwoodas.

    Privatumas ir kontrolės baimės

    Diskusija neapsiriboja bankais. Privatumo gynėjai ir decentralizacijos šalininkai perspėja, kad valstybės leidžiama skaitmeninė valiuta teoriškai galėtų sudaryti prielaidas didesnei atsiskaitymų stebėsenai ar net ribojimams, jei politinė kryptis pasikeistų.

    Europos Centrinis Bankas pabrėžia, kad siekiama priešingo tikslo: užtikrinti privatumo standartus ir riboti duomenų prieinamumą, ypač atsiskaitant neprisijungus. Taip pat kartojama, kad paslaugų teikėjais taptų komerciniai bankai ir kiti rinkos dalyviai, kurie būtų kompensuojami už infrastruktūrą ir aptarnavimą.

    Praktinis klausimas, kuris taps vienu esminių, yra technologinis dizainas: kaip suderinti privatumo lūkesčius, kovos su pinigų plovimu reikalavimus, patogų naudojimą ir atsparumą kibernetinėms grėsmėms. Ekspertai pabrėžia, kad būtent šis balansas nulems visuomenės pasitikėjimą.

    Kas stabdo procesą Parlamente?

    Skaitmeninio euro likimas daugiausia sprendžiamas Europos Parlamente, kuriame derybos dėl galutinio teksto išlieka įtemptos. Vienu svarbiausių proceso veikėjų įvardijamas europarlamentaras iš Ispanijos Fernando Navarrete Rojas, kuris vadovauja darbui su šiuo teisėkūros paketu.

    Šaltinių teigimu, už uždarų durų buvo svarstoma idėja skaitmeninį eurą apriboti vien neprisijungus atliekamais mokėjimais, kad jis mažiau konkuruotų su privačiais sprendimais. Vis dėlto tokia kryptis galiausiai buvo išbraukta, o tai laikoma reikšmingu postūmiu į priekį.

    „Atsiprašau, kad galbūt pradėjome ne nuo pačių skubiausių pastato dalių“, – sakė Fernando Navarrete Rojas, kalbėdamas apie skaitmeninio euro prioritetą.

    Procedūriškai procesas juda, tačiau terminai slenka. Komiteto balsavimas šiuo metu siejamas su birželio pabaiga, o vėliau turėtų sekti balsavimas plenarinėje sesijoje ir derybos tarp Europos Parlamento, ES valstybių narių bei Europos Komisijos.

    Jei politinis sutarimas būtų pasiektas iki 2026 metų pabaigos, Europa turėtų galimybę įgyvendinti vieną ambicingiausių pinigų ir mokėjimų projektų nuo euro įvedimo laikų. Tačiau iki to dar laukia susirėmimas dėl konkurencijos, privatumo ir to, kokią vietą skaitmeninėje ekonomikoje turi užimti valstybės leidžiami pinigai.

  • ES–„Mercosur“ prekybos susitarimas įsigaliojo laikinai: sprendimas kaitina ūkininkų pyktį

    ES–„Mercosur“ prekybos susitarimas įsigaliojo laikinai: sprendimas kaitina ūkininkų pyktį

    Europos Sąjungos ir „Mercosur“ šalių prekybos susitarimas nuo gegužės 1 dienos pradėtas taikyti laikinai, nors jo teisėtumas ginčijamas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. Sprendimas reiškia, kad dalis susitarimo nuostatų gali veikti dar nebaigus viso ratifikavimo proceso.

    „Mercosur“ bloką sudaro Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus, o derybos su ES truko daugiau nei 25 metus. Europos Komisijos teigimu, laikinas taikymas turėtų greičiau atnešti ekonominę naudą ir praktiškai parodyti, kaip veikia sutartos taisyklės.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen šį kelią pasirinko nepaisydama teisinio iššūkio ir politinių ginčų Europos Parlamente. Tai faktiškai leidžia pradėti vykdyti susitarimo dalis, apeinant balsavimą dėl galutinio ratifikavimo etapo tuo metu, kai tęsiasi teisminis vertinimas.

    „Laikinas taikymas parodys apčiuopiamą susitarimo naudą ir tai, kaip buvo atsižvelgta į jautrias sritis“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Susitarimu siekiama panaikinti muitus didžiajai daliai prekybos tarp ES ir Pietų Amerikos partnerių, taip sukuriant itin didelę laisvosios prekybos erdvę. Komisija pabrėžia, kad tai aktualu tiek eksportuojančioms įmonėms, tiek vartotojams, o ūkininkams žadamos naujos eksporto galimybės kartu numatant apsaugas jautriausiems sektoriams.

    Vis dėlto susitarimas išlieka vienas labiausiai skaldančių pastarųjų metų prekybos projektų Europoje. Kritikai įspėja, kad didesni importo srautai gali sustiprinti konkurencinį spaudimą ES žemės ūkiui, ypač galvijininkystės ir kai kurioms grūdų bei cukraus grandinėms, o aplinkosauginiai įsipareigojimai esą ne visiems atrodo pakankamai griežti.

    Prieštaravimų priešakyje ilgą laiką buvo Prancūzija, o dalis ūkininkų organizacijų įvairiose šalyse rengė protestus, reikalaudamos vienodų gamybos standartų ir veiksmingų saugiklių. Europos Parlamente oponentams pavyko sutelkti daugumą, kad susitarimas būtų perduotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismui įvertinti jo teisėtumą.

    Jei teismas nuspręstų, kad susitarime ar jo taikymo mechanizme yra esminių teisinių problemų, laikinas taikymas galėtų būti sustabdytas. Tuo pat metu kai kurios valstybės, tarp jų Vokietija ir Ispanija, viešai akcentuoja geoeconominės konkurencijos didėjimą ir argumentuoja, kad ES būtina užsitikrinti patikimesnę prieigą prie rinkų bei žaliavų.

    Kad laikinas taikymas būtų įmanomas, bent viena „Mercosur“ valstybė turi ratifikuoti susitarimą ir apie tai oficialiai pranešti. Skelbiama, kad tai jau padarė Brazilija, Argentina ir Urugvajus, o Paragvajus artimiausiu metu taip pat turėtų užbaigti procedūras.

    „Nėra nieko geriau, kaip tikėti demokratija, daugiašališkumu ir pagarbiu valstybių bendradarbiavimu“, – sakė Luizas Inácio Lula da Silva.

    Susitarime nedalyvavo naujausia „Mercosur“ narė Bolivija, tačiau ateityje ji galėtų prisijungti prie jo nuostatų, jei bus suderinti reikiami teisiniai ir politiniai žingsniai. Artimiausiais mėnesiais daugiausia dėmesio kryps į teismo procesą ir į tai, kaip praktiškai veiks numatytos apsaugos priemonės jautriems sektoriams.

  • ES ir JAV žada skaitmeninį dialogą, bet taisyklių nežada keisti: įstrigę plieno tarifai

    ES ir JAV žada skaitmeninį dialogą, bet taisyklių nežada keisti: įstrigę plieno tarifai

    Europos Sąjunga sutiko su Jungtinėmis Valstijomis pradėti naują skaitmeninių taisyklių dialogą, tačiau pabrėžia, kad savo teisės aktų perrašyti neketina. Tai po kelių dienų derybų Vašingtone pareiškė už prekybą atsakingas Europos Komisijos narys Marošas Šefčovičius.

    Pastaraisiais mėnesiais JAV spaudė Briuselį švelninti ES skaitmeninį reguliavimą, kurį Vašingtonas vertina kaip kliūtį JAV technologijų bendrovėms veikti Europoje. Europos Komisija laikosi pozicijos, kad tokios taisyklės skirtos vartotojų apsaugai ir sąžiningai konkurencijai užtikrinti.

    Skaitmeninės taisyklės liks galioti

    M. Šefčovičius teigė, kad abi pusės mato prasmę kalbėtis apie praktinius klausimus, tokius kaip vaikų saugumas internete ir konkurencijos užtikrinimas skaitmeninėse rinkose. Vis dėlto jis akcentavo, jog dialogas nereiškia, kad ES atsisakys pamatinių reikalavimų, įtvirtintų Skaitmeninių paslaugų akte ir Skaitmeninių rinkų akte.

    „Negalime atiduoti nieko, kas susiję su mūsų teisės aktais, bet esame pasirengę kalbėtis. Mums abiem reikia skaitmeninio dialogo“, – sakė M. Šefčovičius.

    Europos Komisija pastaruoju metu vis dažniau pabrėžia bendradarbiavimo kryptį, o ne vien baudų ir sankcijų logiką. Toks tonas laikomas bandymu sumažinti įtampą transatlantiniuose santykiuose, ypač kai skaitmeninės ekonomikos klausimai persipina su platesnėmis prekybos derybomis.

    Plieno ir aliuminio tarifai lieka skaudžiausia vieta

    Nors vasarą abi pusės buvo pasiekusios platesnį susitarimą dėl prekybos sąlygų daugeliui prekių, plienas ir aliuminis į jį nepateko. JAV šiems produktams taiko 50 proc. tarifą, galiojantį nuo 2025 metų birželio, o Europos pramonė jį vadina iš esmės ribojančiu eksportą.

    Vašingtonas ne kartą siejo tarifų mažinimą su ES skaitmeninių taisyklių švelninimu, tačiau kol kas, pasak M. Šefčovičiaus, proveržio plieno ir aliuminio klausimu nėra. „Vis dar turime problemą. Tai labai aišku“, – sakė jis.

    Bendra grėsmė – pasaulinė perteklinė gamyba

    Europos Komisijos atstovas taip pat pabrėžė, kad tiek ES, tiek JAV labiausiai neramina pasaulinė plieno ir aliuminio perteklinė gamyba, kuri spaudžia kainas ir iškreipia konkurenciją. Jo teigimu, globali plieno gamybos perteklinė galia siekia apie 720 milijonų tonų, kai Europos suvartojimas yra apie 140 milijonų tonų.

    Šiame kontekste Kinija dažnai įvardijama kaip didžiausias perteklinės pasiūlos šaltinis, o tai buvo vienas svarbiausių argumentų, kai JAV apsisprendė taikyti plačius muitus plieno ir aliuminio importui. M. Šefčovičius teigė, kad ES taip pat ėmėsi priemonių ir per tarifus bei kvotas importą į Bendriją sumažino perpus.

    ES prekybos vadovas Vašingtone dar kartą kėlė vadinamojo plieno žiedo idėją, kuri reikštų glaudesnį ES ir JAV koordinavimą, siekiant apsaugoti vidaus rinkas nuo perteklinės pasiūlos poveikio. Jo vertinimu, abipusė prekyba plienu nėra pagrindinė problema, todėl sprendimo reikia ieškoti kartu.

    „Turėtume dirbti kartu“, – sakė M. Šefčovičius.

  • Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europos Sąjunga, siekdama išvengti degalų trūkumo, susidūrė su netikėta problema: tiksliai įvertinti, kiek degalų realiai yra žemyne, yra sunkiau nei tikėtasi. Augant įtampai dėl karo Irane ir galimų sutrikimų svarbiuose tiekimo maršrutuose, kyla rizika, kad sprendimai bus priimami remiantis neišsamia informacija.

    Didžiausias nerimas siejamas su tiekimu per Hormūzo sąsiaurį, kuriuo juda reikšminga pasaulinės naftos ir dujų dalis. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra įspėjusi, kad dėl išaugusių energijos kainų Sąjungos sąnaudos gali siekti apie 500 000 000 eurų per dieną, o ši našta jau persiduoda transportui ir pramonei.

    „Turime matomumą ir įsipareigojimus iki gegužės ir birželio, tačiau kas bus vėliau, prognozuoti sunku“, – sakė DHL Group vadovas Tobias Meyer.

    Valstybių laikomos strateginės naftos ir dujų atsargos paprastai yra geriau apskaitomos, o nacionalinės institucijos reguliariai keičiasi informacija koordinavimo grupėse. Tačiau didelė dalis realių atsargų yra komercinėse talpyklose uostuose, terminaluose, oro uostuose ir logistikos grandinėse, kur duomenys dažnai laikomi jautria verslo informacija.

    Problema ypač išryškėja kalbant apie perdirbtus produktus, tokius kaip dyzelinas ar reaktyviniai degalai. Skirtingai nei gamtinių dujų saugyklos, kurioms taikomi ES reikalavimai dėl užpildymo lygio prieš žiemą, perdirbtų degalų atsargų apskaita yra labiau fragmentuota, o atnaujinimai ne visada reguliarūs.

    Eurostat skelbiami duomenys suteikia bendrą vaizdą, tačiau realaus laiko stebėjimas išlieka ribotas, ypač kai kalbama apie atsargų judėjimą tarp šalių, tiekimą skirtingais maršrutais ir išėmimą iš komercinių rezervuarų. Energetikos pareigūnai pripažįsta, kad gali žinoti, kiek atsargų turėtų būti pagal taisykles, bet ne visuomet gali patikrinti, kiek jų yra konkrečią dieną.

    „Mūsų žinios apie tai, kas patenka į apyvartą, kas išimama ir kur nukreipiama, yra ribotos“, – sakė vienas aukšto rango ES energetikos pareigūnas.

    Europos Komisija, reaguodama į išryškėjusią spragą, svarsto kurti Degalų stebėsenos centrą, kuris sektų ES degalų gamybą, importą, eksportą ir atsargų lygius. Toks modelis artimesnis JAV energetikos informacijos administracijos principui, kai rinka reguliariai gauna detalesnius ir dažniau atnaujinamus rodiklius.

    Tuo pat metu dalis atsargų jau panaudojama stabilizuojant padėtį rinkoje, o tarptautiniai mechanizmai leidžia koordinuotai išleisti naftą iš rezervų. Vis dėlto pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: be nuoseklių ir palyginamų duomenų apie komercines atsargas, ES gali per vėlai pastebėti realų trūkumą arba reaguoti per griežtai, sukeldama papildomą kainų šuolį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad situaciją apsunkina ir globalių srautų persiskirstymas: tanklaiviai, kurie įprastai galėjo būti nukreipiami į Europą, kai kuriais atvejais plaukia tiesiai į Aziją, o papildomi JAV eksporto pajėgumai ne visada virsta didesniu tiekimu Europai. Tokie pokyčiai reiškia, kad duomenų tikslumas tampa ne administracine, o strategine saugumo sąlyga.

  • ES susijungimų gairės kelia įtampą Komisijoje: von der Leyen remia „čempionus“, Ribera – konkurenciją

    ES susijungimų gairės kelia įtampą Komisijoje: von der Leyen remia „čempionus“, Ribera – konkurenciją

    Europos Komisijoje į paviršių iškilo skirtingos vizijos, kaip vertinti didelius įmonių susijungimus. Diskusijas įkaitino atnaujintų susijungimų gairių projektas, kuris vieniems atrodo kaip impulsas auginti Europos masto „čempionus“, o kitiems – rizika susilpninti konkurenciją bendrojoje rinkoje.

    Komisija paskelbė apie 100 puslapių susijungimų gairių projektą, kuriame aprašoma, kaip konkurencijos politiką prižiūrintis padalinys turėtų vertinti stambius sandorius. Dokumentas pristatomas kaip bandymas suderinti tradicinį antimonopolinį požiūrį su argumentu, kad Europai globalioje konkurencijoje reikia didesnių, stipresnių bendrovių.

    Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pabrėžia tikslą padėti Europos įmonėms augti, plėstis ir diegti inovacijas. Už konkurenciją atsakinga vykdomoji pirmininkė Teresa Ribera akcentuoja, kad kertinis principas nesikeičia: vartotojų ir verslo aplinką saugo stipri konkurencija, o pernelyg didelė rinkos galia neturi kauptis taip, kad ja būtų piktnaudžiaujama.

    Kas slypi gairių projekte?

    Gairių projekte daugiau dėmesio skiriama argumentams, susijusiems su investicijomis, inovacijomis, tiekimo grandinių atsparumu ir platesniu ekonominiu interesu. Tai reiškia, kad įmonėms suteikiama daugiau erdvės aiškinti, jog susijungimas gali būti naudingas ne tik jų akcininkams, bet ir platesniems Europos tikslams.

    Tačiau praktikoje svarbiausia bus tai, kaip dokumentą taikys pareigūnai konkrečiose bylose. Konkurencijos teisės ekspertai paprastai primena, kad gairės palieka interpretavimo laisvę, todėl realūs pokyčiai paaiškėja tik tada, kai Komisija pradeda priiminėti sprendimus dėl konkrečių sandorių.

    Vokietijos ir Prancūzijos spaudimas

    Pastaraisiais metais Vokietija ir Prancūzija vis aktyviau ragina lanksčiau vertinti susijungimus, kad Europos įmonės galėtų konkuruoti su JAV technologijų gigantais ir Kinijos pramonės grupėmis. Šiame kontekste dažnai kartojama „Europos čempionų“ idėja, kurią ypač palaiko dalis pramonės ir kai kurie sektoriai, pavyzdžiui, telekomunikacijos.

    Kita stovyklos pusė įspėja, kad per didelis lankstumas gali reikšti mažesnį pasirinkimą ir aukštesnes kainas vartotojams, o taip pat sunkesnes sąlygas mažesnėms ir vidutinėms įmonėms. Europos bendroji rinka istoriškai rėmėsi nuostata, kad konkurencija skatina efektyvumą, inovacijas ir produktyvumą.

    Ką tai reiškia verslui ir vartotojams?

    Įmonėms gairių projektas signalizuoja, kad vertinant sandorius gali būti plačiau nagrinėjami ne vien klasikiniai konkurencijos rodikliai, tokie kaip rinkos dalis ar kainodara, bet ir investicijų planai bei technologinė pažanga. Tai gali paskatinti daugiau bandymų pagrįsti susijungimus strateginiais argumentais, ypač sektoriuose, kuriuose reikalingas didelis kapitalas.

    Vartotojams ir rinkai lemiamas klausimas bus, ar „čempionų“ politika netaps priedanga susilpninti kontrolę ir leisti per didelę koncentraciją. Dėl to numatoma, kad viešų konsultacijų metu sulauksime aktyvių verslo asociacijų, vartotojų organizacijų ir valstybių narių institucijų pastabų.

    Kol kas tai tik projektas, atvertas grįžtamajam ryšiui, todėl galutinė redakcija dar gali keistis. Vis dėlto jau dabar aišku, kad susijungimų politika Europos Sąjungoje tampa ne vien techniniu teisės klausimu, bet ir politinio pasirinkimo tema, apibrėžiančia, ką Europa laiko savo konkurencingumo pagrindu.

  • Belgija svarsto perimti branduolinę energetiką: planuojamas reaktorių perėmimas ir stabdomas išmontavimas

    Belgija svarsto perimti branduolinę energetiką: planuojamas reaktorių perėmimas ir stabdomas išmontavimas

    Belgijos vyriausybė svarsto galimybę perimti šalies branduolinės energetikos sektorių, kad būtų užtikrintas senstančių reaktorių darbas ir išvengta planuotų uždarymų. Apie tai paskelbė ministras pirmininkas Bart De Wever, pabrėžęs, kad tikslas yra išlaikyti pajėgumus, kurie anksčiau buvo nukreipti link uždarymo.

    Vyriausybė ketina įvertinti visų septynių Belgijos branduolinių reaktorių visiško perėmimo scenarijų. Tuo pat metu būtų stabdomi penkių reaktorių, kurie buvo sustabdyti 2022–2025 metais, išmontavimo planai, paliekant galimybę pratęsti jų veiklos licencijas arba svarstyti paleidimą iš naujo.

    Valstybės vaidmuo vėl auga

    Sprendimas atspindi platesnę tendenciją Europoje, kai valstybės vis dažniau įsitraukia į branduolinę energetiką dėl didelių sąnaudų ir rizikų, kurios atbaido privačius operatorius. Senų elektrinių modernizavimas, saugos reikalavimų įgyvendinimas, atliekų tvarkymas ir politinė rizika dažnai reiškia milijardines investicijas, o pajamų perspektyvos liberalizuotoje elektros rinkoje išlieka neapibrėžtos.

    Tokiose sąlygose projektai paprastai tampa įmanomi tik su valstybės garantijomis, rizikos pasidalijimo mechanizmais ar tiesioginiu valdymu. Todėl Belgijos planas matomas kaip bandymas suteikti sektoriui daugiau stabilumo ir prognozuojamumo, ypač ilgesnėje perspektyvoje.

    Energetinio saugumo spaudimas

    Belgijos posūkis vyksta tuo metu, kai Europos Sąjungoje stiprinamas elektrifikacijos kursas ir ieškoma būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro. Energetikos kainų svyravimai ir geopolitinė įtampa didina spaudimą turėti daugiau vietinės, patikimos ir mažai anglies dioksido išskiriančios generacijos.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pastaruoju metu pabrėžė, kad būtina mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir didinti vietinės švarios energijos pasiūlą, kartu laikantis technologinio neutralumo principo.

    „Turime mažinti per didelę priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir didinti vietinės, įperkamos, švarios energijos pasiūlą. Nuo atsinaujinančių išteklių iki branduolinės energetikos, visapusiškai gerbiant technologinį neutralumą“, – sakė Ursula von der Leyen.

    U posūkis po ankstesnių uždarymų

    Belgija jau buvo pakeitusi ankstesnį kursą branduolinės energetikos klausimu, kai parlamentas panaikino planuotą etapinio atsisakymo modelį. Dabartinis svarstymas dėl perėmimo dar labiau sustiprintų šį pokytį, nes valstybė galėtų tiesiogiai valdyti sprendimus dėl eksploatacijos pratęsimo ir investicijų.

    Analitikų vertinimu, norint iki 2040 metų užsitikrinti apie 4 gigavatų branduolinės generacijos pajėgumą, realistiški keliai yra du: statyti naujus reaktorius, kas užtrunka ilgai, arba prailginti esamų blokų veiklą bei svarstyti neseniai sustabdytų blokų sugrąžinimą. Abiem atvejais be reikšmingo valstybės vaidmens pasiekti tikslą būtų sudėtinga.

    Artimiausiu metu Belgijos vyriausybei teks apsispręsti, kokiu mastu ji pasirengusi prisiimti finansinę ir politinę atsakomybę, kuri lydi branduolinę energetiką. Taip pat bus vertinama, ar sustabdytų reaktorių išmontavimo pauzė iš tiesų atvers realią galimybę juos sugrąžinti į sistemą, atsižvelgiant į saugos, licencijavimo ir investicijų reikalavimus.

  • Europos Komisija švelnina susijungimų kontrolę: tikslas – stipresnė ES konkurencijoje su JAV ir Kinija

    Europos Komisija švelnina susijungimų kontrolę: tikslas – stipresnė ES konkurencijoje su JAV ir Kinija

    Kodėl Briuselis keičia kursą

    Europos Komisija skelbia sieksianti švelninti ir modernizuoti įmonių susijungimų vertinimo taisykles, argumentuodama pasikeitusia geopolitine ir prekybos aplinka. Pagrindinis akcentas – kad ES įmonės galėtų augti iki tokio masto, kuris leistų konkuruoti su JAV ir Kinijos gigantais.

    Pastaraisiais metais Briuseliui vis dažniau priekaištaujama, jog griežta konkurencijos politika, sukurta pirmiausia vartotojų interesams ir kainų kontrolei, ne visada atliepia globalios konkurencijos realybę. Todėl dabar ieškoma balanso tarp žemų kainų ir ilgalaikio Europos pramonės pajėgumo.

    Vartotojų apsauga išlieka, bet prioritetai plečiasi

    Iki šiol ES susijungimų kontrolė dažnai stabdydavo sandorius, jei buvo tikimybė, kad sumažės konkurencija ir augs kainos. Europos Komisijos pareigūnai pripažįsta, kad toks požiūris kai kuriais atvejais galėjo užkirsti kelią kurti didelius, tarptautiniu mastu konkurencingus Europos čempionus.

    „Europai reikia drąsių, inovatyvių įmonių, galinčių varžytis tarptautinėje arenoje. Turime sukurti sąlygas atsirasti naujiems Europos lyderiams“, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

    Tuo pat metu Briuselis pabrėžia, kad vartotojų interesai ir sąžininga konkurencija iš darbotvarkės nedings. Už konkurencingumą atsakinga Europos Komisijos narė Teresa Ribera yra akcentavusi, kad taisyklės ir toliau turės saugoti rinkas nuo galios koncentracijos, kuri galėtų būti piktnaudžiaujama.

    Kas stumia pokyčius ir kas bus toliau

    Diskusiją dėl švelnesnio požiūrio aktyviausiai kelia didžiųjų ES ekonomikų verslo atstovai, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje. Jie argumentuoja, kad kai kuriose pramonės šakose pasaulinė konkurencija vyksta masto ir kapitalo lygmeniu, todėl ES įmonėms reikia daugiau erdvės konsoliduotis.

    Vienas dažniausiai minimų precedentų – 2019 metais sustabdytas Prancūzijos ir Vokietijos geležinkelių sektoriaus milžinų „Siemens“ ir „Alstom“ susijungimas. Tuo metu sandorio šalininkai tikėjosi sukurti stiprų europinį žaidėją, galintį konkuruoti globaliai, tačiau Komisija įžvelgė rizikų konkurencijai.

    Europos Komisija yra paskelbusi gaires ir pradėjusi viešas konsultacijas dėl siūlomų pakeitimų, kurios turėtų baigtis birželį. Po jų Briuselis spręs, kaip tiksliai atnaujinti susijungimų vertinimo praktiką, kad ji geriau atspindėtų pasaulinės konkurencijos ir strateginių sektorių realijas.

  • ES energetikos krizė: trūksta tikslių duomenų apie dujų ir degalų atsargas, ypač aviacijoje

    Europos Sąjungoje vis garsiau kalbama apie problemą, kuri krizės metu gali kainuoti brangiai: dalis institucijų ir valstybių neturi pakankamai tikslių, laiku atnaujinamų duomenų apie realias dujų ir naftos produktų atsargas. Didžiausias informacijos trūkumas siejamas su rafinuotais degalais ir aviaciniu kuru.

    Europos Komisija yra pripažinusi, kad jai trūksta detalesnio vaizdo, kas tiksliai patenka į rinką, kas iš jos išimama ir kaip degalai juda skirtingais tiekimo keliais. Toks duomenų fragmentiškumas apsunkina ir rizikų vertinimą, ir greitą reagavimą, kai tiekimo grandinės patiria sukrėtimus.

    Kur duomenų daugiausia, o kur mažiausia?

    Dujų atsargų stebėsena pastaraisiais metais tapo aiškesnė, nes po 2022 metais prasidėjusios Rusijos invazijos į Ukrainą ES įtvirtino tikslą iki šildymo sezono pradžios užpildyti saugyklas iki 90 proc. Tai leido sukurti bendresnį, palyginamą vaizdą tarp valstybių ir sumažinti netikrumą rinkoje.

    Tuo metu naftos atsargų vertinimas dažnai remiasi rinkos dalyvių informacija ir technologiniais sprendimais, pavyzdžiui, palydoviniais vaizdais, pagal kuriuos galima apytiksliai spręsti apie dalį rezervuaruose sukauptos naftos. Vis dėlto rafinuotų produktų, tokių kaip dyzelinas ar reaktyviniai degalai, stebėsena išlieka sudėtingesnė.

    Reaktyvinis kuras tampa jautriausia vieta

    Aviacinio kuro atsargas ypač sunku „perskaityti“ dėl saugojimo infrastruktūros ypatybių ir ribotos viešai prieinamos informacijos. Būtent todėl aviacijos sektorius įvardijamas kaip sritis, kurioje rizika likti be aiškaus situacijos žemėlapio yra didžiausia.

    Tarptautinė energetikos agentūra yra nurodžiusi, kad Europos reaktyvinio kuro rezervai gali siekti maždaug šešių savaičių lygį, tačiau tokie vertinimai nėra vieningos realaus laiko apskaitos pakaitalas. Rinkoje fiksuoti ir ryškūs kainų šuoliai: pranešta, kad reaktyvinio kuro kaina per kelias savaites buvo pakilusi nuo maždaug 80 eurų iki maždaug 180 eurų už barelį, skaičiuojant apytikriu kursu.

    Šis kainų nepastovumas svarbus ne tik oro linijoms: jis persiduoda į bilietų kainas, vežėjų kaštus, o galiausiai ir į platesnę ekonomiką. Kai nėra tikslių atsargų duomenų, rinkoje lengviau įsivyrauja spėlionės, o tai gali dar labiau didinti kainų svyravimus.

    Ką planuoja Europos Komisija?

    Siekiant sumažinti akląsias zonas, Europos Komisija yra paskelbusi apie ketinimą kurti degalų stebėsenos sistemą, kuri sektų transporto degalų gamybą, importą, eksportą ir atsargų lygius ES. Tikslas yra paprastas: greičiau pastebėti trūkumus ir laiku koordinuoti sprendimus bendrojoje rinkoje.

    Diskusijose dalis valstybių ragina stiprinti centralizuotą koordinavimą ir labiau suvienodinti duomenų rinkimą, ypač rafinuotų produktų srityje. Kuo aiškesni rodikliai, tuo mažiau vietos improvizacijoms, kai sutrinka tiekimas ar išauga paklausa.

    Energetikos krizės pamoka išlieka aktuali: atsargos yra ne tik fiziniai rezervuarai, bet ir informacija apie juos. Kai duomenys vėluoja arba yra nepilni, sprendimai tampa lėtesni, o ekonominė kaina gali augti greičiau nei pati paklausa.

  • Rumunija skiria 500 mln. eurų biokuro plėtrai: parama bioetanoliui, SAF ir HVO iki 2030 metų

    Rumunija skiria 500 mln. eurų biokuro plėtrai: parama bioetanoliui, SAF ir HVO iki 2030 metų

    500 mln. eurų schema biokurui

    Rumunijos Energetikos ministerija pradėjo viešą konsultaciją dėl 500 mln. eurų valstybės pagalbos programos, skirtos naujiems biokuro gamybos pajėgumams. Priemonė finansuojama iš Modernizavimo fondo ir orientuota į kelias kryptis: bioetanolį, tvarius aviacinio kuro sprendimus SAF ir atsinaujinantį dyzeliną HVO.

    Ministerija pabrėžia, kad schema numatyta investicijoms į naujas gamyklas ir technologijas, kurios padėtų didinti alternatyvių degalų pasiūlą bei mažinti iškastinio kuro dalį. Tai dera su Europos Sąjungos kryptimi didinti atsinaujinančių degalų naudojimą transporte, ypač aviacijoje.

    Kiek lėšų ir kokioms apimtims

    Pagal konsultacijai pateiktą modelį 100 mln. eurų būtų skiriama bioetanolio gamykloms, kurių minimalus tikslinis pajėgumas siektų 50 000 tonų per metus. Likę 400 mln. eurų numatyti SAF ir HVO įrenginiams, nustatant mažiausias planuojamas apimtis: SAF – 20 000 tonų per metus, HVO – 90 000 tonų per metus.

    Nepakankama vien idėja ar bendras ketinimas: priemonė sieja paramą su aiškiai pamatuojamais pajėgumais ir terminais. Taip valstybė signalizuoja, kad prioritetas teikiamas projektams, galintiems realiai ir gana greitai papildyti rinką produktais, kurių paklausa, tikėtina, augs dėl reguliacinių reikalavimų ir įmonių dekarbonizacijos tikslų.

    Paramos intensyvumas ir terminai

    Numatoma, kad negrąžinama valstybės pagalba galėtų padengti iki 70 proc. tinkamų projekto išlaidų. Maksimali suma vienai bendrovei būtų iki 50 mln. eurų bioetanolio gamyklai ir iki 133,3 mln. eurų SAF ir HVO įrenginiui.

    Gavėjai būtų atrenkami konkurso būdu, o programa būtų atvira ekonominiams operatoriams, planuojantiems investuoti į naujus biokuro pajėgumus Rumunijoje. Projektai turėtų būti pradėti eksploatuoti per ne ilgesnį kaip 48 mėnesių laikotarpį nuo pagalbos skyrimo, bet ne vėliau kaip iki 2030 metų gruodžio 31 dienos.

    Schema dar turės sulaukti Europos Komisijos ir Modernizavimo fondo Investicijų komiteto pritarimo. Tik gavus šiuos sprendimus programa galės pereiti nuo konsultacijų prie realaus finansavimo skyrimo ir sutarčių su investuotojais.