Tag: Europos Sąjunga

  • Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europos darbo rinkoje gilėjantis darbuotojų trūkumas verčia vyriausybes ir darbdavius iš naujo vertinti migracijos politiką. Taškento tarptautiniame migracijos forume daug dėmesio skirta tam, kaip senstanti visuomenė ir mažas gimstamumas mažina dirbančiųjų skaičių.

    Diskusijose akcentuota, kad Centrinės Azijos šalys vis aktyviau pozicionuojasi kaip apmokytų darbuotojų tiekėjos, siūlančios reguliuojamus tarptautinio įdarbinimo modelius. Tokia kryptis siejama su bandymu suderinti Europos poreikį darbuotojams ir saugesnius, teisinius atvykimo kelius.

    Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2024 metais už gimtosios šalies ribų gyveno apie 304 mln. žmonių. Tai beveik dvigubai daugiau nei 1990 metais, o augimas siejamas tiek su ekonominiais skirtumais, tiek su geopolitika ir darbo paklausa.

    Kur Europoje trūksta rankų?

    Daugelyje Europos valstybių mažas gimstamumas ir didėjanti vyresnio amžiaus gyventojų dalis tiesiogiai mažina darbo jėgą. Dėl to darbuotojų ypač stinga žemės ūkyje, statybose, sveikatos priežiūroje, slaugoje ir paslaugų sektoriuose.

    Tarptautinės migracijos organizacijos regiono direktorius Europai ir Centrinei Azijai Arthuras Erkenas pabrėžė, kad demografinis nuosmukis jau dabar veikia ekonomikų augimą. Pasak jo, Europos šalims reikia darbuotojų, nes gimstamumas žemas, o visuomenė sparčiai sensta.

    „Europai iš tiesų reikia darbuotojų dėl demografinio nuosmukio, mažo gimstamumo ir senėjančios visuomenės“, – sakė Arthuras Erkenas.

    Kartu vis dažniau kalbama, kad didesnė legali darbo migracija turi būti derinama su efektyvesne atranka ir integracija, kad būtų atliepti realūs darbo rinkos poreikiai. Europos šalys taip pat ieško būdų mažinti nelegalią migraciją, kuri didina išnaudojimo ir šešėlinio įdarbinimo rizikas.

    Uzbekistano modelis ir pinigų srautai

    Centrinė Azija, ypač Uzbekistanas, plečia valstybių valdomas programas, orientuotas į darbuotojų parengimą ir įdarbinimą užsienyje. Uzbekistano institucijos skelbia, kad daugiau nei 1,2 mln. šalies piliečių šiuo metu dirba užsienyje.

    Reikšmingą vaidmenį čia vaidina perlaidos, kurios padeda namų ūkiams ir skatina vartojimą bei smulkųjį verslą kilmės šalyse. Uzbekistano duomenimis, 2025 metais perlaidos siekė beveik 16,5 mlrd. eurų.

    Uzbekistano Migracijos agentūros vadovo pavaduotojas Elyoras Toštemirovas teigė, kad šalis darbo bendradarbiavimo susitarimus yra sudariusi su daugiau nei 40 valstybių. Jo teigimu, prioritetas teikiamas kalbų mokymui, profesiniam rengimui ir pasirengimui prieš išvykstant.

    „Ruošiame savo piliečius kaip vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbuotojus, suteikiame kalbų ir profesinį pasirengimą“, – sakė Elyoras Toštemirovas.

    Praktiniai projektai jau vyksta su kai kuriomis Europos organizacijomis, ypač žemės ūkio sektoriuje. Darbdaviai tikisi, kad iš anksto parengti darbuotojai greičiau prisitaiko, o formalūs kanalai sumažina nelegalios tarpininkystės mastą.

    Didžiausia rizika – išnaudojimas

    Forume daug dėmesio skirta darbuotojų apsaugai ir skaidriems įdarbinimo procesams. Nelegali migracija ir neformalūs tarpininkai didina riziką susidurti su apgaulingais darbo pasiūlymais, skolomis už tarpininkavimą ir priverstiniu darbu.

    Šveicarijos ambasadorius Uzbekistane Konstantinas Obolenskis teigė, kad šalyje remiamos programos, orientuotos į saugią ir tvarkingą migraciją. Jo žodžiais, žmonės dažnai tampa fiktyvių kvietimų ir melagingų pažadų aukomis, o sukčiams sumoka dideles sumas.

    „Mūsų tikslas – padėti darbo migrantams, kad jie galėtų migruoti tvarkingai ir saugiai“, – sakė Konstantinas Obolenskis.

    Europos institucijoms ir darbdaviams vis aiškiau, kad vien tik atverti legalius kelius neužtenka. Reikalingi aiškūs standartai, patikimi tarpininkai, reali kontrolė ir mechanizmai, užtikrinantys, kad darbuotojas suprastų sutarties sąlygas, gautų atlyginimą laiku ir turėtų galimybę kreiptis pagalbos.

    Augant konkurencijai dėl kvalifikuotų žmonių, ES šalims tenka varžytis ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais regionais. Todėl migracijos politika vis dažniau tampa ekonominio saugumo dalimi, o Centrinė Azija mato galimybę pasiūlyti Europai reguliuojamą darbo jėgos rezervą.

  • Vokietija pradėjo „Uniper“ kontrolinio paketo pardavimą: kas gali pasikeisti dujų rinkoje?

    Vokietijos vyriausybė pradėjo procedūrą, kuria siekia parduoti kontrolinį energetikos bendrovės „Uniper“ akcijų paketą. Ši įmonė 2022 metais buvo perimta valstybės, kai dėl dujų krizės atsidūrė ties bankroto riba.

    Potencialūs pirkėjai kviečiami pateikti pirminius ketinimus iki birželio 12 dienos. Procesą koordinuoja finansų tarpininkai „JPMorgan“ ir „UBS“, kurie vertins gautus pasiūlymus ir teiks rekomendacijas Vokietijos valdžiai.

    Kodėl „Uniper“ teko gelbėti?

    „Uniper“ problemos paaštrėjo Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje ir sumažėjus dujų tiekimui į Europą. Įmonė buvo sudariusi sutartis su klientais keliose Europos šalyse, įsipareigodama tiekti dujas už iš anksto sutartą kainą, todėl staigus kainų šuolis jai tapo itin skausmingas.

    Per trumpą laiką bendrovė patyrė didžiulių nuostolių, o jos žlugimas būtų reiškęs rimtą smūgį ne tik Vokietijos, bet ir platesnei Europos dujų bei elektros rinkai. Dėl to valstybė įsikišo ir galiausiai faktiškai nacionalizavo įmonę.

    Pirmame etape Vokietija suteikė apie 15 mlrd. eurų paskolą, mainais įsigydama dalį akcijų per naują emisiją. Vėliau šių priemonių nepakako, todėl buvo priimtas sprendimas perimti kontrolę, iš ankstesnių akcininkų išperkant paketus ir užtikrinant įmonės finansinį stabilumą.

    Ką reiškia akcijų pardavimas?

    Šiuo metu Vokietijos valstybė valdo apie 99,12 proc. „Uniper“ akcijų. Pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisykles, taikomas strateginei energetikos infrastruktūrai, Vokietija turi terminą iki 2028 metų sumažinti savo dalį.

    Tuo pačiu teisės aktai leidžia valstybei išlaikyti vadinamąjį blokuojantį paketą, kuris gali siekti 25 proc. ir vieną akciją. Toks modelis dažnai pasirenkamas siekiant išlaikyti įtaką strategiškai svarbiose įmonėse, bet kartu grąžinti jas į privačias rankas.

    Įmonės vaidmuo Vokietijos energetikoje

    „Uniper“ laikoma viena svarbiausių Vokietijos energetikos grandžių: bendrovė prisideda prie reikšmingos šalies gamtinių dujų paklausos dalies užtikrinimo. Po tiekimo iš Rusijos sumažėjimo didesnę reikšmę įgijo suskystintų gamtinių dujų importas ir tiekimas iš Norvegijos telkinių.

    Bendrovė taip pat valdo dujų saugyklų veiklą, kuri svarbi sezoniškumui ir tiekimo saugumui, o jos gamybos portfelyje yra tiek dujomis kūrenamos elektrinės, tiek atsinaujinantys šaltiniai. Be to, „Uniper“ veikia ir Švedijoje, kur turi branduolinės ir hidroenergetikos aktyvų.

    Rinkai šis pardavimo procesas svarbus tuo, kad „Uniper“ ateities savininkų strategija gali turėti įtakos investicijoms į infrastruktūrą, ilgalaikių tiekimo sutarčių struktūrai ir pasirengimui galimiems kainų šuoliams. Vokietijai tai taip pat yra testas, kaip greitai po krizės galima atsitraukti nuo tiesioginio valstybinio valdymo, neprarandant tiekimo saugumo.

  • Suomijos žvalgybos vadovas perspėja: Europa gali taip ir neišsivaduoti nuo JAV ir Kinijos technologijų

    Suomijos žvalgybos vadovas perspėja: Europa gali taip ir neišsivaduoti nuo JAV ir Kinijos technologijų

    Europos priklausomybė nuo užsienio technologijų artimiausioje ateityje greičiausiai nesibaigs, perspėja Suomijos Saugumo ir žvalgybos tarnybos vadovas Juha Martelius. Jo teigimu, žemynas pernelyg remiasi JAV kuriama programine įranga ir Kinijoje gaminama aparatine įranga, todėl visiškas savarankiškumas gali būti nepasiekiamas.

    Kalbėdamas Taline vykusios Lennarto Meri saugumo konferencijos užkulisiuose, J. Martelius technologinę priklausomybę prilygino dviem skirtingoms ilgalaikėms grėsmėms. Tokia situacija, anot jo, gali būti valdoma, tačiau ji riboja valstybių galimybes savarankiškai užtikrinti saugumą ir atsparumą krizėms.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Suomijos žvalgybos vadovas išskyrė jautrių valstybės duomenų tvarkymą, ypač kai kalbama apie rinkimų procesus ir nacionalinį saugumą. Jo vertinimu, kritinė informacija neturėtų būti patikima užsienio bendrovėms, net jei jų paslaugos yra patogios ir plačiai naudojamos.

    „Tokia informacija, kuri yra kritinė nacionaliniam saugumui, pavyzdžiui, su rinkimais susiję duomenys, tikrai neturėtų būti tvarkoma jokios užsienio įmonės“, – sakė J. Martelius.

    Jis pateikė ir konkretų pavyzdį: Suomijoje buvo svarstoma dalį rinkimų informacijos perkelti į debesijos paslaugas, tačiau idėjos galiausiai atsisakyta. Argumentas paprastas: esama sistema veikia patikimai, todėl papildoma priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tik didintų rizikas.

    Europos siekis sukurti technologinį suverenitetą

    Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje vis dažniau kalbama apie strateginę autonomiją: norą daugiau kontroliuoti kritines technologijas, gynybos pajėgumus ir skaitmeninę infrastruktūrą. Europos Komisija artimiausiu metu turėtų pristatyti technologinio suvereniteto priemonių paketą, kuriuo siekiama griežčiau apibrėžti, kada ir kaip viešasis sektorius gali naudotis užsienio debesijos tiekėjais dirbdamas su jautriais duomenimis.

    Tokios iniciatyvos siejamos ne tik su kibernetiniu saugumu, bet ir su teisinėmis rizikomis, kai duomenų prieiga gali priklausyti nuo kitų valstybių įstatymų ar geopolitinių santykių. Praktikoje tai reiškia, kad valstybės ieško būdų mažinti priklausomybę nuo užsienio infrastruktūros, ypač ten, kur svarbi kontrolė ir atsekamumas.

    Vis dėlto J. Martelius kelia klausimą, ar Europa pajėgi sukurti tokią pat efektyvią, mastelį ir patikimumą turinčią debesijos ekosistemą, kokią siūlo didieji JAV tiekėjai. Jo vertinimu, problema čia ne vien technologinė, bet ir finansinė: Europoje yra stiprių mokslinių tyrimų krypčių, įskaitant kvantines technologijas ir kosmoso sprendimus, tačiau dažnai trūksta kapitalo, kad inovacijos greitai taptų konkurencingais produktais.

    Dar viena įtampa atsiranda gynybos kontekste: siekis didinti savarankiškumą susiduria su realybe, kad moderni gynyba ir kibernetinis atsparumas neišvengiamai remiasi tarptautinėmis technologijų tiekimo grandinėmis. Tai ypač aktualu, kai Europa vienu metu stiprina atsparumą Rusijos grėsmėms ir bando mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.

    Kas keistųsi valstybėms ir verslui?

    Jei Europos Sąjunga imtųsi griežtesnių ribojimų dėl užsienio debesijos paslaugų naudojimo, poveikį pajustų ne tik institucijos, bet ir jų rangovai bei IT paslaugų teikėjai. Valstybėms tektų aiškiau apibrėžti, kokie duomenys gali būti tvarkomi tik nacionalinėje ar europinėje infrastruktūroje, o viešieji pirkimai labiau akcentuotų tiekimo grandinės saugumą.

    Toks kursas galėtų paskatinti europinių sprendimų plėtrą, bet kartu didintų pereinamojo laikotarpio kaštus ir sudėtingumą. J. Marteliaus perspėjimas iš esmės primena, kad technologinis suverenitetas nėra vien politinis šūkis: tai ilgas procesas, kuriam reikia investicijų, rinkos masto ir realistiško požiūrio į tai, kur Europa gali būti nepriklausoma, o kur neišvengiamai liks tarpusavio priklausomybė su sąjungininkais ir pasauliniais tiekėjais.

  • URBACT tinklas Olimpiada visiems: kaip Alytus perims aktyvaus senėjimo modelį iš Portugalijos

    URBACT perdavimo tinklas Olimpiada visiems (OLYMPICS4ALL) siekia, kad fizinis aktyvumas būtų lengvai prieinamas vyresnio amžiaus žmonėms ir pažeidžiamoms grupėms. Tinklui vadovauja Vila Nova de Cerveira savivaldybė Portugalijoje, o veiklas bendrai finansuoja Europos Sąjunga per URBACT IV programą.

    Šio modelio ištakos siekia 2015 metais pradėtą „Erasmus+“ iniciatyvą, kuri rėmė paprastą idėją: sportas, žaidimai ir bendruomenės ryšiai gali pastebimai pagerinti gyvenimo kokybę. Praktikoje tai reiškia pritaikytas fizines veiklas, tradicinius žaidimus ir draugiškas varžybas, kurios padeda įtraukti net ir rečiau iš namų išeinančius žmones.

    Laikui bėgant vietinė Portugalijos savivaldybės programa išaugo į struktūruotą, visus metus veikiančią sistemą. Dėl aiškių rezultatų ir galimybės pritaikyti skirtinguose miestuose iniciatyva buvo pripažinta URBACT gerąja praktika ir tapo tarptautinio perdavimo tinklo pagrindu.

    Kas dalyvauja ir ką perima Alytus

    Tinklo esmė yra platus partnerių ratas: vyresnio amžiaus gyventojai, savanoriai, savivaldybės, sporto klubai, socialinės paslaugos ir sveikatos organizacijos. Tikslas neapsiriboja sportu, nes programos formatas padeda mažinti socialinę izoliaciją, stiprinti bendruomeniškumą ir skatinti kartų bendravimą.

    Prie vadovaujančio partnerio Vila Nova de Cerveira prisijungė septyni miestai partneriai: Alytus, Vejlė Danijoje, Brindisis Italijoje, Pardubicė Čekijoje, Onda Ispanijoje, Dafnį-Imitą Graikijoje ir Zdolbunivas Ukrainoje. Kiekvienas miestas modelį pritaiko pagal vietos poreikius ir turimas paslaugas.

    Etapai ir planuojamas laikotarpis

    Perdavimo procesas numatytas trimis nuosekliais etapais: suprasti, pritaikyti ir pakartotinai naudoti. Tai reiškia, kad pirmiausia analizuojama, kas veikia geriausiai, vėliau sprendimai adaptuojami vietos kontekstui, o galiausiai įtvirtinami kaip tęstinės savivaldybės politikos ir paslaugų dalis.

    Numatoma, kad šie etapai vyks nuo 2025 metų lapkričio mėnesio iki 2028 metų balandžio mėnesio. Per šį laiką miestai sieks ne tik organizuoti veiklas, bet ir įtvirtinti aktyvaus senėjimo priemones kaip ilgalaikę kryptį, kuri galėtų veikti ir pasibaigus projekto ciklui.

    „Sportas ir žaidimai gali būti paprastas būdas sujungti žmones, mažinti vienatvę ir padėti ilgiau išlikti savarankiškiems“, – sako projekto partneriai, apibendrindami pagrindinę tinklo logiką.

    Tokie URBACT perdavimo tinklai dažniausiai orientuojasi į praktinį pritaikomumą: svarbu ne vien idėjos, bet ir veikimo mechanizmas, partnerių įtraukimas, tęstinumas bei matuojamas poveikis. Alytui tai reiškia galimybę perimti patikrintą modelį ir jį integruoti į vietos paslaugas bei bendruomenines iniciatyvas.

  • Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties rizika 2025 metais palietė 92,7 mln. žmonių, arba 20,9 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad su šia rizika susidūrė beveik kas penktas ES gyventojas, rodo Eurostato duomenys.

    Nors viešojoje erdvėje dažniau lyginamos valstybės, statistika atskleidžia dar ryškesnį vaizdą regionų ir sostinių lygiu. Net toje pačioje šalyje atotrūkis tarp turtingesnių ir pažeidžiamų teritorijų gali siekti keliasdešimt procentinių punktų.

    Kur rizika didžiausia Europoje?

    Pagal 2025 metų AROPE rodiklį didžiausią skurdo ar socialinės atskirties riziką ES fiksavo Bulgarija, kur ji siekė 29,0 proc. Antroje vietoje buvo Graikija su 27,5 proc., trečioje – Rumunija su 27,4 proc.

    Mažiausi rodikliai užfiksuoti Čekijoje, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 11,5 proc. Toliau rikiavosi Lenkija su 15,0 proc. ir Slovėnija su 15,5 proc., rodo Eurostato skaičiai.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų išsiskyrė Ispanija, kur 2025 metais AROPE siekė 25,7 proc. Vokietijoje rodiklis buvo 21,2 proc., Italijoje – 22,6 proc., o Prancūzijoje – 20,8 proc., t. y. beveik ties ES vidurkiu.

    Sostinės: nuo 2,9 iki 33,6 proc.

    Sostinių statistika parodo, kad nacionalinis vidurkis ne visada atspindi realybę didžiausiuose miestuose. Iš 24 sostinių, kurioms pateikiami palyginami duomenys, rodikliai svyruoja nuo 2,9 proc. Bratislavoje iki 33,6 proc. Briuselyje.

    Į aukščiausių rodiklių grupę pateko ir Viena, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 29,4 proc., bei Berlynas su 24,4 proc. Daugiau nei penktadalis gyventojų riziką patyrė Atėnuose, Paryžiuje ir Romoje.

    Tuo metu dalis Vidurio ir Rytų Europos sostinių rodė gerokai mažesnius skaičius. Šalia Bratislavos išsiskyrė Varšuva su 7,1 proc. ir Praha su 9,1 proc., o Budapeštas, Zagrebas, Liubliana ir Bukareštas neviršijo 15 proc.

    Ypač didelis kontrastas matomas Belgijoje, kur Briuselio rodiklis 33,6 proc. gerokai viršijo šalies vidurkį 16,5 proc. Skirtumas siekė 17,1 procentinio punkto, todėl sostinė tapo ryškiausia išimtimi visame palyginime.

    Priešinga situacija fiksuota Slovakijoje ir Rumunijoje: Bratislava ir Bukareštas buvo gerokai žemiau nacionalinių vidurkių. Tai rodo, kad kai kur sostinė tampa ekonominiu traukos centru, o skurdo rizika labiau koncentruojasi kituose regionuose.

    Regionų atotrūkis kai kur milžiniškas

    Vertinant visus regionus, vidiniai skirtumai išryškėja dar labiau. Italijoje atotrūkis tarp regionų siekė 39,7 procentinio punkto: Kalabrijoje AROPE buvo 45,3 proc., o Val d’Aostoje – 5,6 proc.

    Ispanijoje skirtumas taip pat didelis: tarp Seutos ir Melilijos bei Baskų krašto fiksuotas 29 procentinių punktų atotrūkis. Tai iliustruoja, kad net šalims, kurių vidurkis aukštas, skurdo rizika pasiskirsčiusi netolygiai.

    Mažiausias regionų skirtumas buvo Suomijoje – vos 3 procentiniai punktai tarp Helsinkio ir Ūsimos regiono bei Vakarų Suomijos. Palyginti nedideli vidiniai svyravimai fiksuoti ir Portugalijoje, Slovėnijoje bei Danijoje.

    Eurostato duomenimis, 2025 metais Europoje buvo 20 regionų, kuriuose mažiausiai trečdalis gyventojų patyrė skurdo ar socialinės atskirties riziką. Šie regionai daugiausia koncentravosi Italijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje.

    Į šią grupę pateko ir kai kurios Vakarų Europos urbanizuotos teritorijos, pavyzdžiui, Briuselio sostinės regionas bei Brėmenas Vokietijoje. Tai rodo, kad vien aukštas BVP vienam gyventojui savaime negarantuoja mažos socialinės atskirties didmiesčiuose.

    AROPE rodiklis apima tris situacijas: pajamas žemiau skurdo rizikos ribos, didelį materialinį ir socialinį nepriteklių bei gyvenimą namų ūkyje, kuriame labai mažas darbo intensyvumas. Skurdo rizikos riba Eurostate apibrėžiama kaip 60 proc. nacionalinių disponuojamų pajamų medianos po socialinių pervedimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didmiesčiuose rodiklius gali didinti būsto kainos ir nuomos brangimas, didesnė pajamų nelygybė bei didesnė pažeidžiamų grupių koncentracija. Regionuose svarbūs veiksniai dažnai yra darbo rinkos struktūra, demografija ir viešųjų paslaugų prieinamumas.

  • Vengrija netikėtai švelnina toną dėl Ukrainos ES: derybų raktas – Užkarpatės vengrai

    Vengrija netikėtai švelnina toną dėl Ukrainos ES: derybų raktas – Užkarpatės vengrai

    Vengrijos naujoji vyriausybė signalizuoja didesnį atvirumą dialogui su Ukraina dėl jos stojimo į Europos Sąjungą, teigia keli diplomatiniai šaltiniai. Briuselis tai vertina kaip galimą lūžį po ilgo laikotarpio, kai Budapeštas blokavo pirmuosius procedūrinius žingsnius.

    Praėjusią savaitę ES valstybių ambasadorių susitikime Vengrijos atstovas pareiškė, kad Budapeštas pasirengęs įsitraukti siekiant konkrečių rezultatų. Kartu akcentuota, kad toliau turi būti taikoma nuopelnais grįsta plėtros metodika ir ypatingas dėmesys mažumų teisėms.

    Kas stabdė derybas iki šiol?

    Viktoro Orbáno vadovaujama Vengrija buvo sustabdžiusi pirmojo derybų paketo, apimančio pamatines reformas, atvėrimą Ukrainai. Šis paketas laikomas kertiniu, nes apima teisinės valstybės principus, institucijų atsparumą ir finansų kontrolę.

    Įtampa tarp Budapešto ir Kyjivo daug metų sukosi apie Užkarpatėje gyvenančią vengrų mažumą. Vengrijoje ši tema išlieka politiškai jautri, todėl naujoji valdžia, nors ir keičia toną, nenori atsisakyti ankstesnių reikalavimų.

    Ankstesnė vyriausybė buvo suformulavusi 11 punktų planą, kurį Vengrija sieja su pažanga atveriant pirmąjį svarbų derybų etapą. Diplomatiniai pašnekovai nurodo, kad dalis punktų gali būti sukonstruoti taip, jog jų įgyvendinimas būtų sudėtingas ir politiškai kontroversiškas.

    Techninės konsultacijos ir birželio susitikimo planas

    Premjeras Péteris Magyaras balandžio 28 dieną pareiškė norintis birželio pradžioje susitikti su prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Kaip viena galimų vietų įvardytas Berehovė miestas Užkarpatėje, laikomas vietos vengrų bendruomenės centru.

    Prezidentas V. Zelenskis su vengrų bendruomene buvo susitikęs balandžio 9 dieną, likus kelioms dienoms iki Vengrijos parlamento rinkimų. Kyjivas tuo metu pabrėžė, kad vengrų kilmės gyventojai yra Ukrainos piliečiai, o klausimai dėl jų teisių, Ukrainos vertinimu, yra sprendžiami.

    Pasak P. Magyaro, po pokalbio su Europos Vadovų Tarybos pirmininku António Costa Vengrija inicijavo technines konsultacijas su Ukraina. Jų tikslas – susitarti dėl kalbinių, švietimo ir kultūrinių garantijų vengrų mažumai Užkarpatėje.

    „António Costa man aiškiai pasakė, kad tolesni žingsniai įmanomi tik gerbiant Ukrainoje gyvenančių vengrų mažumos teises“, – sakė Péteris Magyaras.

    Vengrijos parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Mártonas Hajdu pabrėžė, kad Budapešto sąlyga išlieka konkreti ir teisinė: kuo greičiau užtikrinti aiškiai įtvirtintas kalbos, švietimo ir kultūros teises. Jo teigimu, būtent šių garantijų apimtis ir įgyvendinimo mechanizmai taps svarbiausiu derybų matu.

    Ką tai reikštų Ukrainai ir ES?

    ES institucijos Ukrainai kelia reikalavimą priimti ir veiksmingai įgyvendinti mažumų politikos veiksmų planą, apimantį ne tik vengrų, bet ir rumunų, lenkų bei bulgarų bendruomenes. Pastaraisiais mėnesiais Ukraina ėmėsi papildomų simbolinių ir praktinių žingsnių santykiams su kaimynais gerinti, siekdama mažinti plėtros procesą stabdančių veto riziką.

    Ukrainos stojimo klausimas gali atsidurti artimiausio Europos Vadovų Tarybos posėdžio darbotvarkėje, tačiau tai priklausys nuo apčiuopiamos pažangos. Briuselyje pabrėžiama, kad be formalaus Vengrijos veto atšaukimo viešai skelbti proveržį būtų per anksti.

    Net jei Budapeštas atšauktų blokavimą, tai būtų tik pirmas žingsnis. Stojimo derybos yra ilgas, etapais grindžiamas procesas, kuriame sprendimai priimami vienbalsiai, o kiekvieno skyriaus atidarymui ir uždarymui reikalingas visų valstybių narių pritarimas.

  • Europos dujų kainos kyla 10 dienų iš eilės: nestabilūs LNG srautai ir tuštėjantys rezervai

    Kas kelia dujų kainas Europoje?

    Europos dujų rinka jau daugiau kaip savaitę išlieka augimo trajektorijoje: TTF biržoje kainos peržengė maždaug 51 eurą už MWh, o brangimas tęsiasi apie 10 dienų iš eilės. Nors dienos pokyčiai nėra staigūs, susikaupęs efektas jau juntamas tiek tiekėjams, tiek pramonės įmonėms.

    Vienas svarbiausių veiksnių – įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja susijusi rizika pasauliniams LNG srautams. Persijos įlankos regionas yra reikšmingas suskystintų gamtinių dujų tiekimo grandinės taškas, todėl bet koks trikdis čia greitai įskaičiuojamas į kainą Europoje.

    Rinka ypač jautri todėl, kad LNG yra globalus produktas: kroviniai keliauja ten, kur tuo metu mokama daugiau. Jei Azijos pirkėjams prireikia skubiai ieškoti alternatyvių krovinių, konkurencija su Europa dėl spot tiekimų išauga, o kainos kyla net ir tada, kai fizinio dujų trūkumo Europoje dar nėra.

    Magazinai pildomi lėtai

    Papildomą įtampą kelia ir tai, kad Europos požeminės dujų saugyklos pavasario pabaigoje išlieka palyginti menkai užpildytos. Gas Infrastructure Europe duomenimis, apie gegužės vidurį bendras užpildymas siekė maždaug 36,33 proc., tai yra daugiau kaip 13 procentinių punktų mažiau už penkerių metų vidurkį tam pačiam laikotarpiui.

    Šis atsilikimas didina rizikos premiją kainodaroje, nes kuo mažesnės atsargos vasarą, tuo didesnis spaudimas pildyti rezervus prieš žiemos sezoną. Europos Sąjungoje galioja tikslas iki šildymo sezono pasiekti bent 90 proc. saugyklų užpildymą, tačiau lėtas pildymo tempas kelia klausimų, ar tai bus paprasta padaryti be papildomo kainų spaudimo.

    Kodėl Europa neskuba pirkti?

    Nepaisant mažesnių atsargų, didelė dalis rinkos dalyvių renkasi palaukti ir apsiriboja minimaliais kiekiais pagal sutartinius įsipareigojimus. Priežastis pragmatiška: perkant brangiai dabar, išauga rizika, kad situacijai stabilizavusis kainos vėliau kris, o brangiai įsigytas dujų portfelis taps nuostolingas.

    Tokią strategiją sustiprina ir tai, kad kai kurios šalys turi didesnę infrastruktūrinę „pagalvę“ – kelis importo kelius, SGD terminalus, jungtis su kaimynais. Dėl to jos labiau linkusios laukti palankesnių kainų, net jei saugyklų lygis trumpuoju laikotarpiu atrodo žemas.

    Vis dėlto rinka įspėja, kad užsitęsus įtampai LNG grandinėje Europa gali būti priversta aktyviau konkuruoti su Azija būtent spot segmente. Tokiu atveju kainų šuoliai gali tapti ne pavieniais epizodais, o ilgesnio laikotarpio tendencija, ypač jei pildymo sezonas sutaps su ribotais laisvais LNG kiekiais.

    Kita vertus, didesnis JAV LNG eksporto potencialas išlieka svarbi atsvara: Europai tai vienas pagrindinių instrumentų užlopyti trūkstamus kiekius, jei saugyklų pildymas vėluos. Tačiau ir šiuo atveju galutinę kainą dažnai lemia ne vien pasiūla, o pasaulinė konkurencija dėl krovinių ir geopolitinės rizikos įkainojimas.

  • Europa nori aplenkti JAV ir Kiniją DI lenktynėse, bet energijos kainos gali viską sugriauti

    Europa nori aplenkti JAV ir Kiniją DI lenktynėse, bet energijos kainos gali viską sugriauti

    Europa siekia tapti viena pagrindinių DI lyderių ir konkuruoti su JAV bei Kinija, tačiau šias ambicijas gali pristabdyti brangstanti elektra. Dėl išaugusios įtampos Artimuosiuose Rytuose energijos kainos regione šoktelėjo, o tai ypač skaudžiai smogia didžiausiems DI „varikliams“ – duomenų centrams.

    Duomenų centrai sunaudoja milžiniškus elektros kiekius, todėl net nedidelis kainų pokytis tiesiogiai veikia investicijų atsiperkamumą. Ekspertai pabrėžia, kad tokie projektai tampa itin jautrūs energijos sąnaudoms, o rinkdamiesi vietą plėtrai investuotojai pirmiausia žiūri į stabilų ir pigų elektros tiekimą.

    Duomenų centrai kelia įtampą

    HEC Paris mokslininkas Olivier Darmouni atkreipia dėmesį, kad sparčiai augantis duomenų centrų skaičius karštuosiuose taškuose gali didinti elektros kainas 20–40 proc. Tokios teritorijos jau formuojasi ne tik JAV, bet ir Europoje, kur infrastruktūros plėtra dažnai atsilieka nuo paklausos.

    Tarptautinė energetikos agentūra skaičiuoja, kad Europos energijai imlių pramonės šakų mokama elektros kaina pastaraisiais metais vidutiniškai buvo maždaug dukart didesnė nei JAV. Tai mažina regiono konkurencingumą ir didina riziką, kad dalis DI infrastruktūros investicijų bus nukreiptos kitur.

    Kas laimės, o kas pralaimės?

    „Wood Mackenzie“ atstovas Chris Seiple nurodo tris pagrindines priežastis, kodėl Europa atsilieka nuo JAV duomenų centrų plėtroje: energijos kaina, plėtotojų geografinis pasiskirstymas ir projekto įgyvendinimo greitis. Kuo ilgiau užtrunka prijungimas prie tinklų ir leidimų gavimas, tuo brangiau kainuoja kapitalas ir tuo labiau nukenčia planai.

    „Nvidia“ atstovas Vladimiras Prodanovicius yra pareiškęs, kad dalis Vidurio Europos jau praranda konkurenciją, kaip pavyzdžius įvardydamas dideles elektros kainas Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai reiškia, kad nauji objektai dažniau gali būti planuojami ten, kur elektros kaina mažesnė, o tinklai – lengviau plečiami.

    Šiaurės šalys ir Prancūzija kyla

    Dažniausiai kaip potencialūs laimėtojai įvardijamos Šiaurės šalys ir Prancūzija, kur elektros kainos istoriškai žemesnės, o energijos šaltinių miksas įvairesnis. Šiaurės regione reikšmingą vaidmenį atlieka hidroenergetika ir vėjas, o Prancūzijoje – didelė branduolinės energetikos dalis, kuri paprastai suteikia daugiau kainų stabilumo.

    Praktikoje tai jau atsispindi investicijose: „Microsoft“ kartu su partneriais vysto didelio masto DI infrastruktūros projektus Norvegijoje, taip pat planuoja plėtrą Švedijoje ir Danijoje. Tokie sprendimai rodo aiškią rinkos kryptį – DI pajėgumai keliasi arčiau pigesnės ir patikimesnės elektros.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien žema kaina nepakanka. Kad Europa išliktų konkurencinga, būtina greičiau plėsti elektros gamybą, tinklų pralaidumą, kaupimo sprendimus ir didinti tarpvalstybinę integraciją, kad energijos kaina būtų stabilesnė visame regione.

  • Makronas apie hantavirusą Prancūzijoje: padėtis valdoma, bet reikia vienodų ES protokolų

    Makronas apie hantavirusą Prancūzijoje: padėtis valdoma, bet reikia vienodų ES protokolų

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad hantaviruso situacija šalyje yra valdoma, tačiau kartu paragino Europos Sąjungos valstybes sutarti dėl bendrų, griežtų veiksmų. Jo teigimu, be suderintų taisyklių skirtingos nacionalinės priemonės gali apsunkinti rizikos vertinimą ir keleivių srautų kontrolę.

    Pasak E. Macrono, Prancūzija jau taiko vieną griežčiausių protokolų, remdamasi ekspertų rekomendacijomis ir ankstesnių protrūkių patirtimi. Prezidentas pabrėžė, kad koordinuojant atsaką svarbus ir Pasaulio sveikatos organizacijos vaidmuo, ypač tada, kai atvejai susiję su tarptautinėmis kelionėmis.

    „Vyriausybė priėmė teisingus sprendimus. Padėtis yra valdoma, ir už tai esame dėkingi sveikatos apsaugos darbuotojams“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Prancūzijos sveikatos ministrė Stéphanie Rist Nacionalinei Asamblėjai nurodė, kad kol kas nėra įrodymų apie plačiai šalyje cirkuliuojančią Andes atmainą ir nėra požymių, jog virusas būtų mutuavęs. Ministrės teigimu, iki šiol nustatyti teigiami atvejai siejami tik su kruizinio laivo keleiviais.

    Valdžios institucijos skelbia, kad visi nustatyti artimo kontakto asmenys yra surasti ir ištirti, o dalis jų hospitalizuoti arba ruošiami hospitalizacijai. Viena iš užsikrėtusiųjų Prancūzijoje gydoma kritinės būklės, jai taikoma gyvybę palaikanti terapija su dirbtinės plaučių funkcijos palaikymo įranga.

    Infekcinių ligų specialistas dr. Xavier Lescure aiškino, kad pacientės būklę apsunkino itin sunki ligos forma, sukėlusi grėsmingus plaučių ir širdies veiklos sutrikimus. Tokiais atvejais, medikų teigimu, svarbiausia yra laiku atpažinti būklės blogėjimą ir užtikrinti intensyvią pagalbą, nes specifinio plataus taikymo gydymo nuo hantavirusų nėra.

    Epidemiologas Antoine Flahault situaciją apibūdino kaip neįprastą, todėl, jo vertinimu, institucijos imasi ypač griežtų priemonių dėl vis dar išliekančio neapibrėžtumo. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokio tipo protrūkiai, kai atvejus galima susieti su aiškiai identifikuojama kelionės aplinka, paprastai leidžia greičiau vykdyti atsekimą, tačiau rizika išlieka dėl judėjimo per valstybių sienas.

    Hantavirusai dažniausiai plinta per kontaktą su graužikais arba jų išskyromis, o žmogus nuo žmogaus užsikrečia retai ir priklauso nuo konkrečios atmainos. Dėl to sveikatos institucijos, vertindamos tokias situacijas, paprastai daug dėmesio skiria atmainos nustatymui, kontaktų paieškai ir infekcijų kontrolės taisyklėms sveikatos priežiūros įstaigose.

  • ES–Indijos santykiuose – naujas etapas: von der Leyen ragina spartinti prekybos ir investicijų susitarimus

    ES–Indijos santykiuose – naujas etapas: von der Leyen ragina spartinti prekybos ir investicijų susitarimus

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad Europos Sąjungos ir Indijos santykiai įžengia į naują etapą, o tam svarbiausia – iki metų pabaigos užbaigti plataus užmojo prekybos susitarimo įgyvendinimą ir pereiti prie investicijų sutarties. Ši žinutė nuskambėjo Indijos ministro pirmininko Narendros Modi vizito Švedijoje metu.

    N. Modi gegužės 17 dieną lankėsi Geteborge, kur susitiko su Švedijos ministru pirmininku Ulfu Kristerssonu ir U. von der Leyen. Vizitas buvo antroji jo Europos turo stotelė po Nyderlandų, o dar numatyti susitikimai Norvegijoje ir Italijoje.

    Prekybos sutartis ir ką ji reikštų

    U. von der Leyen pabrėžė, kad ES ir Indijos prekybos susitarimas, kurį abi pusės pasirašė 2026 metų sausį Naujajame Delyje, apimtų beveik 2 mlrd. žmonių ir sudarytų beveik ketvirtadalį pasaulio ekonomikos. Europos Komisijos vadovės teigimu, tai būtų didžiausias dvišalis prekybos paktas, kokį kada nors yra sudariusi bet kuri iš šių pusių.

    Pagal paskelbtas gaires, Indija sutiktų panaikinti arba sumažinti muitus 96,6 proc. ES prekių eksporto, o ES per septynerius metus liberalizuotų 99,5 proc. tarifų eilučių Indijos importui. Tokie skaičiai rodo ne tik politinį, bet ir praktinį susitarimo mastą, kuris galėtų reikšmingai pakeisti tiekimo grandines bei įmonių planus abiejuose regionuose.

    Susitarimas aptariamas tuo metu, kai tarptautinę prekybą vis labiau veikia geopolitinės įtampos, tiekimo saugumo klausimai ir technologijų kontrolės priemonės. ES pastaraisiais metais aktyviai ieško būdų diversifikuoti partnerystes, o Indija siekia pritraukti investicijų ir didinti eksportą, ypač aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose.

    Kodėl investicijų sutartis tampa kitu žingsniu

    U. von der Leyen akcentavo, kad prekyba yra tik dalis platesnės darbotvarkės, o „kitas žingsnis turi būti investicijų susitarimas“. Jos teigimu, būtent investicijų taisyklės ir apsauga yra „trūkstama dėlionės dalis“, reikalinga sustiprintam ekonominiam bendradarbiavimui.

    „Prekyba yra tik pusė lygties, kitas žingsnis turi būti investicijų susitarimas“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Ši kryptis svarbi įmonėms, nes investicijų sutartys paprastai apibrėžia aiškesnes sąlygas kapitalo judėjimui, ginčų sprendimui, rinkos prieigai ir veiklos stabilumui. Tai ypač aktualu sektoriuose, kur sprendimai priimami dešimtmečiams, pavyzdžiui, gamyboje, energetikoje ar infrastruktūroje.

    Modi darbotvarkė Šiaurės Europoje ir toliau

    N. Modi Švedijoje su U. Kristerssonu aptarė dvišalių ryšių stiprinimą prekybos, investicijų, inovacijų ir gynybos srityse. Indijos vadovas taip pat akcentavo, kad dialogas su Europos verslu galėtų prisidėti prie naujų investicijų ryšių tarp Indijos ir Europos.

    Kelionės išvakarėse Nyderlanduose N. Modi su ministru pirmininku Robu Jettenu pasirašė strateginės partnerystės dokumentą, orientuotą į prekybos, technologijų ir energetikos plėtrą. Kitas vizito etapas numatytas Osle, kur planuojamas trečiasis Indijos ir Šiaurės šalių viršūnių susitikimas, o darbotvarkėje – technologijos, atsinaujinanti energetika, gynyba, kosmosas ir Arkties regiono klausimai.

    Europos turą N. Modi turėtų baigti Italijoje gegužės 20 dieną susitikimu su ministre pirmininke Giorgia Meloni. Šalys jau anksčiau buvo sutarusios dėl bendro strateginių veiksmų plano, apimančio saugumą, gynybą ir saugių bei legalių migracijos kanalų skatinimą.