Tag: Eurostatas

  • Lenkijos skola peržengė 500 mlrd. eurų ribą: rekordiniu tempu skolinasi ir muša signalus

    Lenkijos skola peržengė 500 mlrd. eurų ribą: rekordiniu tempu skolinasi ir muša signalus

    Skola auga greičiau nei daugumoje ES

    Lenkija pastaraisiais mėnesiais tapo viena sparčiausiai besiskolinančių Europos Sąjungos šalių. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį Lenkijos valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis per metus padidėjo 4,5 proc. punkto.

    Toks šuolis buvo trečias pagal dydį ES. Didesnį metinį augimą fiksavo tik Suomija, kur rodiklis didėjo 5,5 proc. punkto, ir Bulgarija, kur augimas siekė 4,8 proc. punkto.

    Viršyta 60 proc. riba

    Eurostato vertinimu, 2026 metų pirmojo ketvirčio pabaigoje Lenkijos valdžios sektoriaus skola sudarė 61,6 proc. BVP. Tai vis dar mažiau nei ES vidurkis, kuris siekė apie 82,9 proc. BVP, tačiau svarbus psichologinis ir politinis slenkstis jau peržengtas.

    Tokios šalys kaip Graikija, Italija ir Prancūzija išlieka tarp labiausiai įsiskolinusių, jų rodikliai viršijo atitinkamai 143,5 proc., 138,9 proc. ir 117,6 proc. BVP. Vis dėlto Lenkijos atveju dėmesį traukia būtent skolos augimo greitis.

    Iždo skola jau apie 505 mlrd. eurų

    Lenkijos finansų ministerija skelbia dar vieną svarbų rodiklį, Valstybės iždo skolą, kuri nėra tapati Eurostato apibrėžiamai viešajai skolai, bet sudaro didžiausią jos dalį. 2026 metų gegužės pabaigoje ji viršijo 2,13 trilijono zlotų ir siekė apie 492 mlrd. eurų.

    Per pirmuosius penkis 2026 metų mėnesius Valstybės iždo skola, ministerijos duomenimis, padidėjo maždaug 42,4 mlrd. eurų. Preliminariai vertinama, kad birželį skola dar ūgtelėjo daugiau nei 12 mlrd. eurų ir pasiekė beveik 505 mlrd. eurų.

    Kas stumia skolą aukštyn?

    Pagrindine priežastimi įvardijami valstybės biudžeto skolinimosi poreikiai, susiję su dideliu deficitu ir poreikiu užsitikrinti likvidumo rezervą biudžeto sąskaitose. Kitaip tariant, dalis skolos didėja todėl, kad valstybė leidžia obligacijas ne tik einamiesiems poreikiams, bet ir iš anksto kaupia lėšas galimam rinkų svyravimui.

    2026 metais Lenkija planuoja pritraukti apie 32 mlrd. eurų grynojo naujo finansavimo. Tai vienas didžiausių suplanuotų skolinimosi mastų šalies viešųjų finansų istorijoje, o dalį emisijų siekiama įgyvendinti anksčiau, kad vėliau nereikėtų skolintis prastesnėmis sąlygomis.

    Kas skolina Lenkijai ir ar yra ko nerimauti?

    Finansų ministerijos pateikiama skolos struktūra rodo, kad Lenkija daugiausia finansuojasi vidaus rinkoje. Maždaug 80 proc. Valstybės iždo skolos laikoma šalies viduje, o kiek mažiau nei 20 proc. sudaro įsipareigojimai užsieniui.

    Tarp pagrindinių kreditorių išlieka vietos bankai ir nebankinis sektorius, tačiau reikšmingą dalį, apie 29 proc., laiko ir užsienio investuotojai. Ministerija taip pat pabrėžia, kad užsienio valiutomis denominuotos skolos dalis nesiekia 20 proc. ir yra mažesnė už strateginę 25 proc. ribą, todėl mažėja valiutų kursų svyravimų rizika.

    Vien skolos augimas savaime dar nereiškia, kad viešieji finansai blogėja. Daug kas priklauso nuo ekonomikos augimo tempo, deficito dydžio ir skolos aptarnavimo kaštų, ypač jei palūkanų normos rinkose išlieka aukštos ilgiau.

    Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad užsitęsęs didelis deficitas kartu su lėtesniu augimu ilgainiui siaurintų valstybės manevro laisvę. Tai reikštų didesnį spaudimą biudžetui, daugiau diskusijų dėl išlaidų prioritetų ir didesnį jautrumą finansų rinkų nuotaikų pokyčiams.

  • ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    Lyčių darbo užmokesčio atotrūkis Europos Sąjungoje išlieka apčiuopiama ekonominė problema, kuri kasmet kainuoja ne tik atskiriems darbuotojams, bet ir visai ekonomikai. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad moterų bruto valandinis atlygis ES vidutiniškai yra 11,1 proc. mažesnis nei vyrų.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai vyras uždirba 100 eurų, moteris vidutiniškai gauna 88,9 euro. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) skaičiavimai, paremti Eurostato statistika, rodo, jog per metus tai sudaro beveik 3 900 eurų mažesnes pajamas vienai dirbančiai moteriai.

    ETUC vertinimu, dėl šio skirtumo ES dirbančios moterys bendrai netenka daugiau kaip 358 milijardų eurų per metus. Skaičiavimuose išskiriama ir tai, kad didelę įtaką rezultatams daro didesnės įmonės, kuriose atlygio struktūros dažniau apima priedus, premijas ir karjeros laiptus.

    „Atlygio skaidrumo priemonių kaštai įmonėms yra nedideli, tačiau neveikimas moterims kainuoja milijardus prarastų pajamų“, – sakė ETUC generalinė sekretorė Esther Lynch.

    Atotrūkio dydis tarp valstybių labai skiriasi. Liuksemburgas išsiskiria kaip vienintelė ES šalis, kur, pagal pateiktus vertinimus, moterys vidutiniškai uždirba daugiau nei vyrai, o metinis skirtumas jų naudai siekia apie 474 eurus.

    Tuo metu didžiausi metiniai praradimai fiksuojami Šiaurės ir dalyje Vakarų Europos: Suomijoje vidutiniškai apie 7 592 eurus, Austrijoje apie 6 854 eurus, Vokietijoje apie 6 049 eurus, Švedijoje apie 5 116 eurų. Virš ES vidurkio taip pat yra Estija, Prancūzija, Čekija ir Airija.

    Lietuvoje, pagal pateiktus skaičiavimus, vidutiniai metiniai praradimai siekia apie 2 404 eurus. Mažiausias skirtumas įvardijamas Belgijoje, kur jis sudaro apie 322 eurus, o kai kuriose valstybėse metinis atotrūkis nesiekia 1 000 eurų.

    Atlygio skaidrumo direktyva

    Lyčių atlygio skirtumą ES siekiama mažinti per Atlygio skaidrumo direktyvą, kurios tikslas yra sumažinti informacijos asimetriją tarp darbuotojų ir darbdavių. Direktyva numato daugiau pareigų darbdaviams, įskaitant informacijos teikimą apie atlygio lygius ir vidinius vertinimus, kai nustatomi nepagrįsti skirtumai.

    ES lygiu direktyvos įgyvendinimui buvo nustatytas 2026 metų birželio 7 dienos terminas, tačiau dalis valstybių narių jo neįvykdė. Tai reiškia, kad realūs pokyčiai kai kuriose rinkose gali vėluoti, o darbuotojų galimybės greičiau identifikuoti diskriminacinius skirtumus išlieka ribotos.

    „Tai nepriimtina, kai moterys dešimtmečius patyrė atlygio diskriminaciją. Laikas baigėsi slaptumo kultūrai, kuri leido toleruoti diskriminaciją“, – teigė Esther Lynch.

    Ką rodo poveikio skaičiavimai?

    ETUC vertinimu, net ir santykinai nedidelis pokytis galėtų būti apčiuopiamas. Jei lyčių darbo užmokesčio atotrūkis sumažėtų 10 proc., vidutinė dirbanti moteris ES per metus uždirbtų maždaug 672 eurais daugiau.

    Didžiausias toks prieaugis prognozuojamas Prancūzijoje, apie 1 069 eurus, ir Airijoje, apie 1 033 eurus. Pastebimas efektas būtų ir Suomijoje, Vokietijoje, Italijoje bei Danijoje, o mažiausias, dėl jau mažesnio atotrūkio, būtų Lenkijoje.

    ETUC atstovai taip pat pabrėžia, kad direktyvos nevykdymas gali turėti teisinių pasekmių, nes valstybės narės privalo perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę. Ilgainiui atlygio skirtumai daro poveikį ne tik mėnesinėms pajamoms, bet ir socialinėms garantijoms, įmokoms bei pensijoms, todėl ekonominė nelygybė gali didėti ir pasitraukus iš darbo rinkos.

  • Kur ES dirbama ilgiausiai: vienoje šalyje – beveik 46 metai, kitur atotrūkis pribloškia

    Kur ES dirbama ilgiausiai: vienoje šalyje – beveik 46 metai, kitur atotrūkis pribloškia

    Europos Sąjungoje daugėjant diskusijų dėl pensinio amžiaus, išryškėja ir kitas rodiklis – kiek metų žmonės realiai praleidžia darbo rinkoje. Eurostato duomenimis, 2025 metais tikėtina vidutinė darbo trukmė ES gyventojams nuo 15 metų siekė 37,5 metų ir toliau pamažu auga.

    Šis rodiklis parodo, kiek metų 15 metų amžiaus žmogus, esant dabartinėms sąlygoms, tikėtinai bus darbo rinkoje. Jis apima ir užimtumą, ir nedarbą, todėl tai nėra pensinio amžiaus matas, bet gerai atskleidžia dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas.

    Šiaurė aiškiai lenkia pietus

    Eurostatas fiksuoja ryškų skirtumą tarp ES šalių: kai kuriose valstybėse tikėtina darbo trukmė viršija 40 metų, o kitose nesiekia 35. Ilgiausias vidutinis darbo gyvenimas 2025 metais buvo Nyderlanduose – 44 metai.

    Po Nyderlandų rikiuojasi Švedija su 43,3 metų ir Danija su 42,6 metų. Daugiau nei 40 metų ribą taip pat peržengė Estija, Airija, Vokietija ir Suomija, o tai rodo gana stabilų šių šalių gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje.

    Trumpiausia tikėtina darbo trukmė 2025 metais buvo Rumunijoje – 32,7 metų. Nedaug atsiliko Italija su 33 metų ir Bulgarija su 34,6 metų, o tai siejama su žemesniu užimtumo lygiu, didesniais neaktyvumo mastais ir skirtinga socialine bei demografine struktūra.

    Vyrai dirba ilgiau nei moterys

    ES mastu išlieka ryški lyčių atskirtis: vyrų tikėtina darbo trukmė 2025 metais siekė 39,5 metų, moterų – 35,4 metų. Skirtumas dažniausiai aiškinamas vaikų priežiūros pertraukomis, nepilno etato darbu, mažesniu vyresnio amžiaus moterų užimtumu ir skirtingomis profesinėmis trajektorijomis.

    Ilgiausia vyrų darbo trukmė fiksuota Nyderlanduose – 45,9 metų, taip pat Švedijoje ir Danijoje – po 44,5 metų. Tuo metu trumpiausiai vyrai tikėtinai dirba Bulgarijoje, Rumunijoje ir Kroatijoje, kur rodikliai tesiekia apie 36 metus.

    Moterų grupėje lyderiauja Švedija su 42,3 metų, Nyderlandai su 41,9 metų ir Estija su 41,8 metų. Trumpiausi moterų darbo gyvenimai 2025 metais fiksuoti Italijoje – 28,4 metų, Rumunijoje – 29,1 metų ir Graikijoje – 31,8 metų.

    Kodėl tema kaitina visuomenes?

    Pastaraisiais metais daugelyje Europos valstybių pensijų sistemos atsidūrė politinių ginčų centre, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir mažėja gimstamumas. Tai reiškia, kad dirbančiųjų dalis, išlaikanti pensininkus ir sveikatos apsaugos sistemą, daugelyje šalių spaudžiama vis labiau.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Prancūzija, kur 2023 metais bandymas kelti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų sukėlė masines demonstracijas ir streikus. Vėliau reformos įgyvendinimas buvo atidėtas, siekiant sumažinti politinę įtampą.

    Rumunijoje pensijų reformos apima moterų pensinio amžiaus didinimą iki 65 metų iki 2035 metų, sulyginant jį su vyrų. Danija tuo metu yra priėmusi sprendimą valstybės pensinį amžių iki 2040 metų palaipsniui didinti iki 70 metų, susiejant jį su gyvenimo trukmės pokyčiais.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas problemų neišsprendžia, jei neauga užimtumas, negerėja sveikatos rodikliai ir nėra mažinamas nedarbingumas vyresniame amžiuje. Vis dažniau akcentuojamos priemonės, kurios padeda žmonėms ilgiau išlikti darbo rinkoje: perkvalifikavimas, lankstesnis darbas ir sveikatos prevencija.

    Eurostatas pažymi, kad tikėtinos darbo trukmės rodikliai nėra normatyvas, kiek žmonės turėtų dirbti. Tačiau jie aiškiai parodo, kuriose šalyse darbo rinka žmones išlaiko ilgiausiai, o kur dalyvavimą riboja struktūrinės problemos ir socialinės realijos.

  • Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad Europoje vis dar gajus stereotipas apie pietiečius, gyvenančius ne pagal išgales, neatlaiko faktų patikros. Didžiausias namų ūkių įsiskolinimas fiksuojamas ne pietuose, o turtingesnėse šiaurės ir vakarų Europos šalyse.

    Eurostato skaičiavimu, 2025 metais Europos Sąjungos namų ūkių skola siekė 49,4 proc. bendrojo vidaus produkto, o euro zonoje – 50,7 proc. Abu rodikliai mažėja kasmet nuo 2020 metų, kai viršijo 60 proc., tačiau šalių skirtumai išlieka ryškūs.

    Kaip skaičiuojama namų ūkių skola

    Namų ūkių skola apima įsipareigojimus, tokius kaip būsto paskolos, vartojimo kreditai ir kitos skolos. Šis rodiklis pateikiamas kaip BVP dalis, kad būtų galima palyginti skirtingo dydžio ekonomikas ir įvertinti, kiek privataus skolinimosi tenka šalies sukuriamai vertei.

    Svarbu tai, kad šis santykis neparodo, kiek skolingas yra konkretus žmogus ar šeima. Jis apibūdina bendrą namų ūkių sektoriaus finansinį svertą, o 50 proc. reikštų, kad bendra namų ūkių skola prilygsta maždaug pusei metinės šalies ekonomikos produkcijos.

    Kodėl didelė skola kelia riziką

    Didelė namų ūkių skola savaime nereiškia krizės. Aukštesni rodikliai dažnai būdingi šalims su išvystyta hipotekos rinka, plačiu skolinimusi būstui ir brandžia finansų sistema, kur skolintis yra įprasta ir palyginti pigu.

    Vis dėlto per didelis įsiskolinimas gali sustiprinti ekonomikos nuosmukius, kai didėja palūkanos ar krenta pajamos. Europos Komisija 55 proc. BVP ribą dažnai vertina kaip lygį, nuo kurio namų ūkių skola gali tapti makroekonomine rizika, nes būtent privatus skolinimasis istorijoje ne kartą tapo kreditų krizių katalizatoriumi.

    Kur įsiskolinę labiausiai

    Europos žemėlapyje ryškėja paradoksas: šalių, kuriose namų ūkių skola viršija 55 proc. BVP, dauguma yra šiaurėje ar vakaruose. Tuo metu pietų Europoje, kuri anksčiau dažnai sieta su skolų krizėmis, namų ūkiai paprastai skolinasi santūriau.

    Italijoje namų ūkių skola sudaro 35,9 proc. BVP, Graikijoje – 38,0 proc., Ispanijoje – 42,9 proc., tad visos šios valstybės yra žemiau ES vidurkio. Tai išryškina kitą tendenciją: pietuose dažniau akcentuojami valdžios sektoriaus įsipareigojimai, o ne gyventojų skolos.

    Tarp labiausiai įsiskolinusių šalių pagal šį rodiklį išsiskiria Nyderlandai, kur namų ūkių skola siekia 93,5 proc. BVP, Danija – 84,1 proc., Švedija – 82,3 proc. Aukštus rodiklius taip pat rodo Suomija su 62,9 proc. ir Liuksemburgas su 60,5 proc.

    Ekspertai šiuose pavyzdžiuose dažnai akcentuoja būsto paskolų svarbą. Nyderlanduose didelė skola siejama su politika, kuri skatinanti skolintis būstui, o Danijoje ir Švedijoje reikšminga dalis įsipareigojimų tenka būsto finansavimui, todėl namų ūkiai gali būti jautresni palūkanų normų pokyčiams.

    Tuo metu Vokietija, nors yra viena turtingiausių ES ekonomikų, pagal rodiklį artima vidurkiui – 49,0 proc. Tai aiškinama didesne nuomos rinkos svarba ir mažesniu poreikiu finansuoti būstą itin didelėmis paskolomis, palyginti su šalimis, kuriose būsto įsigijimas beveik visada remiasi hipotekiniu skolinimusi.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad palūkanų normų kilimo laikotarpis išryškino skirtingus nacionalinių rinkų pažeidžiamumus. Šalyse, kur vyrauja kintamų palūkanų būsto paskolos, namų ūkių biudžetai palūkanų pokyčiams yra jautresni, todėl ekonominės politikos sprendimai ir bankų taikomos skolinimo sąlygos tampa ypač svarbios.

  • Infliacija euro zonoje smuko iki 2,8 proc.: ar ECB spaus pauzę, ar dar kels palūkanas?

    Infliacija euro zonoje smuko iki 2,8 proc.: ar ECB spaus pauzę, ar dar kels palūkanas?

    Euro zonos metinė infliacija birželio mėnesį patvirtinta ties 2,8 proc. ir, palyginti su geguže, sumažėjo nuo 3,2 proc. Tai pirmas bendro kainų augimo sulėtėjimas šiais metais, vykstant į svarbų Europos Centrinio Banko (ECB) posėdį, kuriame sprendžiama dėl palūkanų normų krypties.

    Galutiniai Eurostato duomenys rodo, kad infliacijos dinamika pradėjo vėsti plačiu mastu: rodiklis mažėjo 22 iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Finansų rinkoms tai yra signalas, kad spartesnių palūkanų didinimų ciklas gali būti pristabdytas, tačiau sprendimą vis dar gali koreguoti energijos kainos ir geopolitika.

    Be bendros infliacijos, reikšmingas ir bazinės infliacijos rodiklis, atmetantis energijos bei maisto kainų svyravimus. Birželį bazinė infliacija sumažėjo nuo 2,6 proc. iki 2,4 proc., o paslaugų kainų augimas lėtėjo nuo 3,5 proc. iki 3,2 proc., kas rodo silpstantį vidaus paklausos spaudimą kainoms.

    Energijos infliacija taip pat atslūgo: rodiklis mažėjo nuo 10,8 proc. iki 8,5 proc. Vis dėlto būtent energija išlieka didžiausia rizikos zona, nes naftos kainos yra jautrios geopolitiniams sukrėtimams ir tiekimo grandinių trikdžiams.

    Didžiausiose euro zonos ekonomikose situacija nevienoda: Vokietijoje metinė infliacija siekė 2,4 proc., Prancūzijoje 2 proc., Italijoje 3 proc., o Ispanijoje 3,6 proc. Skirtumai svarbūs ECB, nes vieninga palūkanų politika turi veikti skirtingų struktūrų ekonomikose, kuriose kainų spaudimas gali kilti dėl nevienodų veiksnių.

    Šie skaičiai ypač svarbūs po ankstesnio ECB žingsnio: birželį indėlių galimybės palūkanų norma buvo padidinta nuo 2 proc. iki 2,25 proc., ir tai tapo pirmu didinimu per beveik trejus metus. ECB tuomet argumentavo, kad infliacijos problema išlieka, o sugrįžimas prie 2 proc. tikslo nėra garantuotas be papildomo politikos griežtinimo.

    Riziką grąžina atsinaujinusi įtampa, susijusi su Iranu, kuri gali kelti naftos kainas ir vėl didinti infliacinį spaudimą. Brent rūšies naftos kaina pastaruoju metu vėl kilo iki maždaug 87 JAV dolerių už barelį, tai yra apie 80 eurų, jei perskaičiuojama pagal apytikrį 0,92 euro už dolerį kursą.

    Tokia naftos kainų trajektorija reiškia, kad energijos atpigimas, kuris prisidėjo prie infliacijos sulėtėjimo, gali būti laikinas. Dėl to dalis ekonomistų neatmeta, kad ECB gali rinktis griežtesnę poziciją, tačiau labiau tikėtina laikoma pauzė, paliekant 2,25 proc. normą nepakeistą ir laukiant naujų prognozių.

    ECB vadovė Christine Lagarde anksčiau pabrėžė, kad sprendimai bus priimami kiekvieno posėdžio metu, remiantis naujausiais duomenimis, o išankstinis įsipareigojimas konkrečiam palūkanų keliui nėra planuojamas.

    „Išankstinių pažadų dėl palūkanų kelio nebus, sprendimus priimsime posėdis po posėdžio, remdamiesi duomenimis“, – sakė Christine Lagarde.

    Papildomas niuansas yra posėdžių kalendorius: liepos mėnesio posėdis paprastai nėra skirtas naujoms išsamioms makroekonominėms prognozėms, todėl politikos formuotojai gali turėti daugiau argumentų palaukti iki kito prognozių atnaujinimo. Praktikoje tai reikštų, kad dabartiniai infliacijos duomenys suteikia erdvės pauzei, tačiau galutinis sprendimas priklausys nuo energijos kainų, paslaugų infliacijos ir atlyginimų dinamikos.

    Tarptautiniame kontekste ECB veiksmai išlieka atidžiai stebimi: palūkanų kryptį svarsto ir kiti didieji centriniai bankai, vertindami, ar infliacijos sulėtėjimas yra tvarus. Euro zonoje šiuo metu pagrindinis klausimas lieka tas pats: ar 2,8 proc. infliacija jau leidžia atsikvėpti, ar tai tik trumpas atokvėpis prieš naują kainų spaudimo bangą.

  • Būsto sandoriai Europoje vėl šovė į viršų: štai kur 2025 metais augimas didžiausias

    Būsto sandoriai Europoje vėl šovė į viršų: štai kur 2025 metais augimas didžiausias

    Europos būsto rinka 2025 metais atsigavo: namų ir butų pardavimai augo 17-oje iš 20 stebėtų šalių, o aktyvumą labiausiai skatino sumažėjusios skolinimosi sąnaudos. Nors kainos daugelyje rinkų ir toliau kilo, pirkėjų paklausa grįžo, ypač ten, kur bankai pradėjo siūlyti palankesnes paskolų sąlygas.

    Eurostato duomenys rodo ryškius skirtumus tarp valstybių: pardavimai Kroatijoje per metus smuko 4,1 proc., o Slovėnijoje šoktelėjo net 29,9 proc. Daugiau nei 20 proc. metinį augimą fiksavo Lietuva (22,8 proc.), Austrija (21,4 proc.) ir Belgija (20,2 proc.).

    Kas labiausiai judina rinką?

    Nekilnojamasis turtas euro zonoje išlieka pagrindinė namų ūkių turto dalis, todėl bet kokie palūkanų pokyčiai greitai persiduoda į sandorių skaičių. Rinkos ekspertai pabrėžia, kad pardavimus labiausiai lemia būsto įperkamumas su paskola, palūkanų normos, gyventojų pajamos, užimtumas, pasitikėjimas ekonomika ir pasiūlos dydis.

    „Gyvenamojo būsto sandorius labiausiai veikia būsto įperkamumas su paskola, palūkanų normos, pajamos, užimtumas, pasitikėjimas ir būsto pasiūla“, – sakė nekilnojamojo turto patarėjas Mikkas Kalmetas.

    Anot jo, 2025 metais visoje Europos Sąjungoje matėsi platus aktyvumo atsigavimas, nes dalis pirkėjų sugrįžo į rinką po laikotarpio, kai dėl aukštesnių palūkanų sprendimus atidėjo. Tam įtakos turėjo stabilizavęsis „Euribor“ ir didesnis prognozuojamumas nuo 2024 metų pabaigos.

    Didžiausi šuoliai ir išimtys

    Dviženklius augimus 2025 metais rodė ir Liuksemburgas (18,6 proc.), Vengrija (17,3 proc.), Nyderlandai (13,9 proc.), Danija (12,7 proc.), Prancūzija (11,2 proc.) bei Portugalija (10,5 proc.). Artimai 10 proc. ribai priartėjo Latvija (9,2 proc.), Suomija (9 proc.) ir Norvegija (8,3 proc.).

    Tarp didžiųjų Europos ekonomikų aiškiau matėsi Prancūzijos ir Ispanijos dinamika: Ispanijoje pardavimai augo 5,4 proc., o Prancūzijoje po 2024 metų nuosmukio įvyko ryškus lūžis į augimą. Ekspertai tai sieja su pagerėjusiomis finansavimo sąlygomis ir atsigaunančiu pirkėjų pasitikėjimu.

    Ne visur tendencija vienoda: pardavimai mažėjo ne tik Kroatijoje, bet ir Bulgarijoje (2,5 proc.) bei Lenkijoje (1,1 proc.). Skaičiai rodo, kad 2024 metais sandorių kritimą patyrė šešios šalys, o 2025 metais tokių buvo trys, todėl bendra kryptis Europoje tapo pozityvesnė.

    Prancūzija viršijo milijoną sandorių

    Pagal absoliučius skaičius išsiskyrė Prancūzija: 2025 metais ten įvyko daugiau nei 1 000 000 būsto sandorių. Įdomu tai, kad kainų spaudimas šioje rinkoje buvo santūresnis nei daugelyje kitų: per laikotarpį nuo 2025 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio kainos pakilo vos 0,1 proc.

    Nyderlanduose per 2025 metus pasikeitė apie 265 000 būstų savininkų, o Vengrijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir Norvegijoje fiksuota po maždaug 130 000–160 000 sandorių. Tuo metu Slovėnija, nors ir parodė didžiausią procentinį šuolį, pagal apimtį išliko mažiausia iš lygintų rinkų – apie 11 000 sandorių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad mažesnėse rinkose procentiniai pokyčiai dažnai atrodo įspūdingiau, nes bazinis sandorių skaičius yra nedidelis. Vis dėlto bendras vaizdas rodo, kad didelė dalis Europos pirkėjų grįžta į rinką, tačiau pasiūlą ir toliau riboja brangios statybos bei vangus naujų būstų į rinką patekimas.

    „Rinka pradėjo atsigauti stabilizavusis „Euribor“ ir kitoms palūkanų normoms, o žmonėms atsiradus daugiau prognozuojamumo“, – sakė Mikkas Kalmetas.

  • Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad įmonių skola Europos Sąjungoje labai skiriasi, o didžiausi skaičiai fiksuojami ne ten, kur dažniausiai tikimasi. Skaičiuojama ne valdžios, o ne finansų įmonių skola, lyginama su šalies bendruoju vidaus produktu.

    2025 metų pabaigoje ES įmonių skola siekė 70,1 proc. BVP, o euro zonoje buvo kiek didesnė – 71,6 proc. Abu rodikliai priartėjo prie žemiausių lygių per beveik du dešimtmečius, nes nominalus ekonomikos augimas daug kur aplenkė skolinimosi tempą.

    Ką tiksliai skaičiuoja Eurostatas

    Rodiklis apima ne finansų įmonių skolas bankams ir skolos vertybinius popierius, pavyzdžiui, įmonių obligacijas. Bankų, draudikų ir kitų finansų institucijų įsipareigojimai į šią statistiką neįtraukiami.

    Siekiant išvengti dvigubo skaičiavimo, išmetamos paskolos tarp tos pačios šalies įmonių. Tačiau tarpvalstybinis skolinimas tos pačios tarptautinės grupės viduje lieka statistikoje, ir tai ypač stipriai didina rodiklius finansų centruose.

    Kodėl svarbi 85 proc. riba

    Europos Komisija 85 proc. BVP ribą naudoja kaip orientyrą Makroekonominių disbalansų procedūroje. Šis „įspėjimo slenkstis“ atsirado po pasaulinės finansų krizės ir euro zonos skolų krizės, kai išryškėjo privataus sektoriaus per didelio įsiskolinimo rizikos.

    Ribos peržengimas automatiškai nereiškia artėjančios krizės ar sankcijų. Dažniau tai signalas Komisijai įvertinti, ar aukšti skaičiai kyla iš realių pažeidžiamumų, ar iš struktūrinių ir statistinių ypatumų.

    Kas ES viršija įspėjimo slenkstį

    Eurostato skaičiavimais, septyniose ES valstybėse įmonių skola viršija 85 proc. BVP. Tarp jų yra Belgija (90,6 proc.) ir Prancūzija (91,6 proc.), taip pat Nyderlandai (106,3 proc.), Kipras (107,3 proc.), Švedija (108,6 proc.) ir Danija (115,4 proc.).

    Aiški išimtis – Liuksemburgas, kur įmonių skola siekia 251,1 proc. BVP. Tai daugiau nei du su puse karto viršija šalies metinę ekonomikos apimtį ir yra didžiausias rodiklis visoje ES.

    Kodėl viršuje – maži finansų centrai

    Keturi iš penkių aukščiausių rodiklių tenka palyginti mažoms ekonomikoms, kurios veikia kaip tarptautiniai finansų ir holdingų centrai: Liuksemburgui, Nyderlandams, Kiprui ir Belgijai. Tokiose šalyse registruojamos tūkstančiai specialios paskirties ar grupės finansavimo įmonių, kurios realios veiklos vietos ekonomikoje turi mažai, bet jų skola statistikoje priskiriama ne finansų įmonėms.

    Dėl to skaičiai dažnai labiau atspindi, kur tarptautinės korporacijos susidėlioja vidinį finansavimą ir investicijų srautus, o ne tai, kiek realiai skolinasi vietos gamyba, prekyba ar paslaugos. Ne veltui kai kurių šalių centriniai bankai skelbia alternatyvius vertinimus, bandydami atskirti vidaus įmonių įsiskolinimą nuo tarptautinių finansavimo struktūrų.

    Kur skola laikoma tikra rizika

    Ne visur aukštas rodiklis yra statistinis efektas. Prancūzija šiame kontekste dažnai minima kaip didelė ekonomika, kur aukštesnė įmonių skola labiau siejama su realiais makrofinansiniais iššūkiais, o ne vien su tarptautinių grupių apskaita.

    Švedijoje didelė skolos dalis koncentruota komercinio nekilnojamojo turto sektoriuje, kuris ypač išaugo itin žemų palūkanų laikotarpiu. Po 2022 metų palūkanų šuolio būtent šis segmentas daugelyje Europos šalių tapo jautresnis refinansavimo rizikai ir finansavimo kainai.

    Įdomiausia – reitingo apačioje

    Priešingą vaizdą rodo Italija ir Graikija: nors jų viešoji skola ES yra viena didžiausių, įmonių įsiskolinimas išlieka palyginti mažas. 2025 metų pabaigoje Graikijos įmonių skola siekė 58,6 proc. BVP, o Italijos – 55,1 proc., abiem atvejais žemiau ES vidurkio.

    Tai pabrėžia pagrindinę šių duomenų žinutę: įmonių skolos reitingas ne visada sutampa su viešųjų finansų problemomis. Dažnai jis pasakoja apie skirtingus ekonomikos modelius, kapitalo rinkų gylį ir tai, kokį vaidmenį valstybė atlieka kaip tarptautinių įmonių finansavimo platforma.

    Žvelgiant į bendrą vaizdą, Europos įmonių skolos statistika yra ir perspėjimo indikatorius, ir veidrodis, rodantis finansų globalizaciją. Norint suprasti realias rizikas, vien „proc. nuo BVP“ neužtenka – būtina įvertinti, kas tiksliai skolinosi, kam ir kokiu tikslu.

  • Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Ką rodo Eurostato skaičiai?

    Ne ES piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems Europos Sąjungoje, dažniau tenka laikini kontraktai ir darbas ne visu etatu nei tos šalies piliečiams. Tokia tendencija fiksuojama visą pastarąjį dešimtmetį, rodo naujausi Eurostato duomenys.

    Eurostatas vertino 20–64 metų gyventojus 27 ES valstybėse. Pagal apibendrintus rodiklius 2025 metais ne ES piliečiai dažniau rinkosi ar buvo priversti dirbti ne visu etatu, o nuolatinius kontraktus turėjo rečiau.

    Kodėl taip nutinka?

    Ekspertai šį atotrūkį sieja su kliūtimis, kurios darbo rinkoje ne visada matomos iš pirmo žvilgsnio. Tarp jų dažniausiai minimi kalbos barjerai, administraciniai reikalavimai, profesinių ryšių stoka ir kvalifikacijų nepripažinimas.

    Reikšmės turi ir imigracijos taisyklės bei leidimų gyventi ar dirbti sąlygos, kurios kai kuriais atvejais riboja galimybes greitai keisti darbą ar derėtis dėl ilgalaikio kontrakto. Prie to prisideda ir diskriminacijos rizika bei informacijos trūkumas apie vietinę darbo rinką.

    „Daug ne ES piliečių susiduria su papildomomis kliūtimis siekdami stabilių, nuolatinių darbo vietų: nuo kalbos iki kvalifikacijų nepripažinimo, siauresnių profesinių tinklų, diskriminacijos ir su migracija susijusių ribojimų“, – sakė „Ipsos“ tyrimų ir vertinimo direktorė Joanna Hofman.

    „Dėl to jie dažniau į darbo rinką patenka per nesaugesnes užimtumo formas“, – pridūrė ji.

    Kur skirtumai didžiausi?

    Eurostato duomenys rodo, kad 2015–2025 metais didžiausios laikino darbo dalys tarp ne ES piliečių fiksuotos Kipre, Nyderlanduose ir Lenkijoje, kur šis rodiklis viršijo 40 proc. Tai reiškia, kad reikšminga dalis darbuotojų dirbo pagal terminuotas sutartis.

    Darbo ne visu etatu atveju 2025 metais ne ES piliečių dalis ES siekė apie 22 proc., o tos šalies piliečių – apie 17 proc. Kitų ES šalių piliečiai pagal šį rodiklį dažniausiai atsidūrė per vidurį – apie 20 proc.

    Didžiausias atotrūkis dėl darbo ne visu etatu matytas Nyderlanduose, po jų – Suomijoje ir Prancūzijoje. Tokie skirtumai dažnai siejami su konkrečių sektorių struktūra, darbo sutarčių praktika ir socialinės apsaugos modeliais.

    Lyties veiksnys ir sektoriai

    Moterims laikinos sutartys ir darbas ne visu etatu visose pilietybės grupėse pasitaikė dažniau nei vyrams. Didžiausi skirtumai dėl terminuotų sutarčių išryškėjo Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.

    Pasak ekspertų, tai gali būti susiję su vaikų priežiūra ir kitomis slaugos pareigomis, kurios vis dar dažniau tenka moterims. Taip pat svarbu tai, kad moterys dažniau dirba sektoriuose, kur laikinos sutartys paplitusios, pavyzdžiui, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose, švietime ar svetingumo versle.

    Savęs įdarbinimas: kodėl „vietiniams“ lengviau?

    Vertinant savarankišką darbą, 2025 metais aukščiausias rodiklis fiksuotas tarp ES piliečių, gyvenančių savo šalyse – apie 13,5 proc. Kitų ES šalių piliečių dalis siekė apie 10,9 proc., o ne ES piliečių – apie 10,1 proc.

    Skirtumai aiškinami tuo, kad tos šalies piliečiai dažniau geriau išmano teisines ir mokestines taisykles, lengviau pasiekia finansavimą, turi platesnius profesinius tinklus ir mažiau administracinių kliūčių. Ne ES piliečiams papildomu barjeru gali tapti ir su vizomis ar leidimais susiję ribojimai.

  • Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Planuojant vasaros atostogas, tas pats vakarienės, viešbučio ar gėrimų krepšelis skirtingose šalyse gali kainuoti kardinaliai nevienodai. Naujausias kainų lygių palyginimas, paremtas Eurostato duomenimis, rodo aiškius laimėtojus ir netikėtas išimtis populiariausiose Europos kryptyse.

    Analizėje vertintos septynios keliautojų itin mėgstamos šalys: Prancūzija, Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija, Kroatija ir Turkija. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra konkrečios kelionės biudžetas, o nacionaliniai vidurkiai, todėl kurortuose kainos dažnai būna aukštesnės nei šalies statistinis vidurkis.

    Bendras kainų lygis

    Eurostato naudojamas namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek kainuotų toks pats prekių ir paslaugų krepšelis skirtingose šalyse. Jei Europos Sąjungos vidurkis laikomas 100, matyti, kur atostogų pinigai nuperka daugiausia.

    Pagal bendrą indeksą pigiausia iš vertintų krypčių yra Turkija: krepšelis, kuris Europos Sąjungoje vidutiniškai kainuoja 100, Turkijoje siekia 59,6. Tuo metu brangiausia tarp lygintų šalių yra Prancūzija su 100,3, t. y. vos kiek virš vidurkio.

    Kitų šalių rodikliai taip pat žemiau Europos Sąjungos vidurkio: Italija siekia 97,1, Ispanija 91,6, Graikija 87,4, Portugalija 86,6, Kroatija 78,4. Tokie skirtumai keliautojams reiškia, kad net ir nekeičiant kelionės trukmės, kasdienės išlaidos gali skirtis dešimtimis procentų.

    Viešbučiai ir restoranai

    Keliautojams ypač svarbi „restoranų ir viešbučių“ kategorija, apimanti maitinimą įstaigose ir apgyvendinimą mokamose vietose. Joje matomas ryškus kontrastas tarp Vakarų ir Pietų Europos krypčių.

    Brangiausia šioje grupėje yra Prancūzija, kurios indeksas siekia 116, o Italija seka su 110,8. Tai reiškia, kad paslaugų krepšelis, kurio Europos Sąjungos vidurkis yra 100, šiose šalyse atsieina atitinkamai 116 ir 110,8.

    Geriausią vertę šioje kategorijoje siūlo Portugalija, kurios indeksas yra 73,6, o Turkija išlieka žemiau 80 ir siekia 78,3. Ispanija ir Graikija taip pat patrauklios: jų rodikliai atitinkamai 85,4 ir 86,1, Kroatija yra kiek aukščiau su 89,6.

    Maistas ir alkoholis

    Maisto kainos tarp lygintų šalių išsiskiria mažiau nei apgyvendinimas, tačiau yra viena ryški išimtis. Prancūzijoje maisto krepšelis siekia 107,9, taigi yra 7,9 proc. virš Europos Sąjungos vidurkio.

    Turkijoje tas pats maisto krepšelis kainuoja 75,6, o Ispanija yra vienintelė kita šalis, esanti žemiau vidurkio su 94,6. Likusiose šalyse maisto kainos dažniausiai balansuoja netoli Europos Sąjungos atskaitos taško.

    Didžiausia staigmena keliautojams yra alkoholis: Turkijoje alkoholinių gėrimų kainų lygio indeksas siekia 210,2, daugiau nei dvigubai virš Europos Sąjungos vidurkio. Tarp lygintų šalių po Turkijos seka Graikija su 154 ir Kroatija su 133,9, o pigiausia alkoholiui yra Italija su 81,9.

    Nealkoholinių gėrimų skirtumai mažesni, tačiau vis tiek apčiuopiami: nuo 81,8 Italijoje iki 133,5 Kroatijoje. Planuojantiems biudžetą tai signalas, kad pigesnė bendra kryptis nebūtinai reiškia pigesnius barus ar vakarinius gėrimus.

    Galiausiai tabako kainų indeksas tarp šalių svyruoja itin plačiai: nuo 25,4 Turkijoje iki 191,1 Prancūzijoje. Viešajam transportui palyginime pigiausia taip pat Turkija su 68,3, o vienintelė virš Europos Sąjungos vidurkio esanti šalis šioje kategorijoje yra Prancūzija su 112,8.

    Šie rodikliai neįvertina keliautojų pajamų ir perkamosios galios, todėl realus brangumo pojūtis skirtingiems turistams gali būti nevienodas. Vis dėlto kainų lygio indeksai suteikia tvirtą pagrindą palyginti kryptis ir suprasti, kur labiausiai tikėtina sutaupyti apgyvendinimui bei maitinimui, o kur netikėtai išaugs gėrimų sąskaita.

  • Būsto kainos šoko sparčiau už infliaciją: štai kur Europoje brango labiausiai ir kodėl

    Būsto kainos šoko sparčiau už infliaciją: štai kur Europoje brango labiausiai ir kodėl

    Europos Sąjungoje 2026 metų pradžioje būsto kainos ir nuomos įkainiai toliau augo, o kai kuriose šalyse brangimas gerokai aplenkė bendrą kainų kilimą. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais namų ūkiai būstui vidutiniškai skyrė 18,9 proc. disponuojamų pajamų, o dalyje valstybių ši dalis viršijo 30 proc.

    2026 metų pirmąjį ketvirtį būsto kainos ES buvo 5,1 proc. didesnės nei prieš metus, o nuomos kainos ūgtelėjo 3,0 proc. Tuo pačiu laikotarpiu ES metinė infliacija siekė 2,3 proc., tačiau skirtumai tarp šalių buvo ryškūs.

    Vertinant valstybes, kuriose turimi palyginami duomenys, būsto kainos augo beveik visur. Išimtis buvo Suomija, kur fiksuotas 2,0 proc. metinis būsto kainų kritimas.

    Kur brango sparčiausiai?

    Didžiausias būsto kainų šuolis per metus užfiksuotas Portugalijoje, kur kainos pakilo 17,8 proc. Toliau rikiavosi Bulgarija su 14,8 proc., Slovakija su 14,4 proc. ir Kroatija su 14,3 proc. metiniu augimu.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų ryškiausiai išsiskyrė Ispanija, kur būsto kainos augo 12,8 proc. Prancūzijoje kainos beveik nejudėjo ir per metus pakilo tik 0,1 proc., Vokietijoje augimas siekė 1,4 proc., o Italijoje 5,2 proc., tai yra šiek tiek virš ES vidurkio.

    Dviženklį metinį kainų augimą rodė ir Baltijos regionas: Lietuvoje būstas brango 11,9 proc., Latvijoje 10,9 proc. Taip pat sparčiau kilo kainos Vengrijoje 11,2 proc. ir Čekijoje 10,1 proc.

    Kai kainos lenkia infliaciją

    Nors infliacija ES vidutiniškai buvo mažesnė nei būsto kainų augimas, kai kuriose valstybėse vaizdas buvo kitoks. Rumunijoje infliacija siekė 8,6 proc., Islandijoje 4,7 proc., Kroatijoje 4,1 proc., o šiose šalyse būsto kainų ir bendro kainų lygio santykis išsiskyrė labiausiai.

    Vis dėlto valstybėse, kur būsto kainos augo sparčiausiai, brangimas dažnai buvo apie 10 procentinių punktų didesnis nei infliacija. Tai reiškia, kad perkamoji galia būsto atžvilgiu prastėjo net ir tada, kai bendras kainų augimas buvo santykinai suvaldytas.

    Nuomos kainos: Kroatijos išimtis

    Nuomos kainos ES kilo lėčiau nei būsto kainos ir per metus paaugo 3,0 proc. Nuoma didėjo visose šalyse, kuriose skelbiami duomenys, tačiau kai kur pokytis buvo beveik nepastebimas, pavyzdžiui, Suomijoje ir Slovėnijoje jis siekė po 0,1 proc.

    Ryškiausias išsišokėlis buvo Kroatija: čia nuomos kainos šoktelėjo 39,1 proc. Nekilnojamojo turto ekspertas Mikk Kalmet pabrėžė, kad šalyje nuomą smarkiai kelia didelė paklausa, susijusi tiek su turizmu, tiek su ilgalaike nuoma, o Kroatija vis dažniau konkuruoja su labiau įsitvirtinusiais rinkos lyderiais.

    Be Kroatijos, dviženklį nuomos augimą fiksavo tik Bulgarija, kur nuoma per metus pabrango 10,5 proc. Toliau sekė Islandija ir Rumunija po 8,4 proc. bei Graikija su 8,1 proc. augimu, o dalyje šalių nuomos brangimas liko artimas bendram ES vidurkiui.

    Trumpuoju laikotarpiu tendencija taip pat išliko kylanti: palyginti su 2025 metų ketvirtuoju ketvirčiu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį būsto kainos ES padidėjo 1,2 proc., o nuomos kainos 0,7 proc. Tai rodo, kad spaudimas būsto rinkai neapsiriboja vien metiniais palyginimais.

    Pagrindinės priežastys, kurias akcentuoja rinkos dalyviai, išlieka tos pačios: aukštos statybų sąnaudos, ribota naujų būstų pasiūla ir paklausa, kuri greičiau atsigauna sumažėjus infliacijos tempui. Tokia kombinacija kai kuriose rinkose išlaiko kainų augimą net ir tada, kai bendra ekonomika auga lėčiau.