Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad Europoje vis dar gajus stereotipas apie pietiečius, gyvenančius ne pagal išgales, neatlaiko faktų patikros. Didžiausias namų ūkių įsiskolinimas fiksuojamas ne pietuose, o turtingesnėse šiaurės ir vakarų Europos šalyse.
Eurostato skaičiavimu, 2025 metais Europos Sąjungos namų ūkių skola siekė 49,4 proc. bendrojo vidaus produkto, o euro zonoje – 50,7 proc. Abu rodikliai mažėja kasmet nuo 2020 metų, kai viršijo 60 proc., tačiau šalių skirtumai išlieka ryškūs.
Kaip skaičiuojama namų ūkių skola
Namų ūkių skola apima įsipareigojimus, tokius kaip būsto paskolos, vartojimo kreditai ir kitos skolos. Šis rodiklis pateikiamas kaip BVP dalis, kad būtų galima palyginti skirtingo dydžio ekonomikas ir įvertinti, kiek privataus skolinimosi tenka šalies sukuriamai vertei.
Svarbu tai, kad šis santykis neparodo, kiek skolingas yra konkretus žmogus ar šeima. Jis apibūdina bendrą namų ūkių sektoriaus finansinį svertą, o 50 proc. reikštų, kad bendra namų ūkių skola prilygsta maždaug pusei metinės šalies ekonomikos produkcijos.
Kodėl didelė skola kelia riziką
Didelė namų ūkių skola savaime nereiškia krizės. Aukštesni rodikliai dažnai būdingi šalims su išvystyta hipotekos rinka, plačiu skolinimusi būstui ir brandžia finansų sistema, kur skolintis yra įprasta ir palyginti pigu.
Vis dėlto per didelis įsiskolinimas gali sustiprinti ekonomikos nuosmukius, kai didėja palūkanos ar krenta pajamos. Europos Komisija 55 proc. BVP ribą dažnai vertina kaip lygį, nuo kurio namų ūkių skola gali tapti makroekonomine rizika, nes būtent privatus skolinimasis istorijoje ne kartą tapo kreditų krizių katalizatoriumi.
Kur įsiskolinę labiausiai
Europos žemėlapyje ryškėja paradoksas: šalių, kuriose namų ūkių skola viršija 55 proc. BVP, dauguma yra šiaurėje ar vakaruose. Tuo metu pietų Europoje, kuri anksčiau dažnai sieta su skolų krizėmis, namų ūkiai paprastai skolinasi santūriau.
Italijoje namų ūkių skola sudaro 35,9 proc. BVP, Graikijoje – 38,0 proc., Ispanijoje – 42,9 proc., tad visos šios valstybės yra žemiau ES vidurkio. Tai išryškina kitą tendenciją: pietuose dažniau akcentuojami valdžios sektoriaus įsipareigojimai, o ne gyventojų skolos.
Tarp labiausiai įsiskolinusių šalių pagal šį rodiklį išsiskiria Nyderlandai, kur namų ūkių skola siekia 93,5 proc. BVP, Danija – 84,1 proc., Švedija – 82,3 proc. Aukštus rodiklius taip pat rodo Suomija su 62,9 proc. ir Liuksemburgas su 60,5 proc.
Ekspertai šiuose pavyzdžiuose dažnai akcentuoja būsto paskolų svarbą. Nyderlanduose didelė skola siejama su politika, kuri skatinanti skolintis būstui, o Danijoje ir Švedijoje reikšminga dalis įsipareigojimų tenka būsto finansavimui, todėl namų ūkiai gali būti jautresni palūkanų normų pokyčiams.
Tuo metu Vokietija, nors yra viena turtingiausių ES ekonomikų, pagal rodiklį artima vidurkiui – 49,0 proc. Tai aiškinama didesne nuomos rinkos svarba ir mažesniu poreikiu finansuoti būstą itin didelėmis paskolomis, palyginti su šalimis, kuriose būsto įsigijimas beveik visada remiasi hipotekiniu skolinimusi.
Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad palūkanų normų kilimo laikotarpis išryškino skirtingus nacionalinių rinkų pažeidžiamumus. Šalyse, kur vyrauja kintamų palūkanų būsto paskolos, namų ūkių biudžetai palūkanų pokyčiams yra jautresni, todėl ekonominės politikos sprendimai ir bankų taikomos skolinimo sąlygos tampa ypač svarbios.
Leave a Reply