DI iš stebimo reiškinio tampa įrankiu
Pastaruosius kelerius metus centriniai bankai dirbtinį intelektą vertino kaip ilgalaikę tendenciją, panašiai kaip demografiją ar klimato kaitą. Tačiau 2026 metais tonas akivaizdžiai pasikeitė: DI vis dažniau įvardijamas kaip veiksnys, galintis keisti infliaciją, palūkanų normas ir pačias pinigų politikos prielaidas.
Diskusijos esmė dabar nebe tai, ar DI svarbus, o kada ir kaip jo poveikis pasimatys. Vieni mato greitą produktyvumo šuolį, kiti pabrėžia, kad pirma ateina brangios investicijos į infrastruktūrą, ypač duomenų centrus ir elektros paklausą.
ECB DI jau naudoja sprendimams
Europos Centrinis Bankas yra tarp greičiausiai prisitaikančių institucijų: jo ekonomistai atskleidė, kad nuo 2022 metų pabaigos mašininio mokymosi modelis tapo analitinio rinkinio dalimi, padedančia ruoštis Valdančiosios tarybos sprendimams. Modelis apjungia apie 60 rodiklių nuo infliacijos lūkesčių ir sąnaudų spaudimo iki realios ekonomikos ir finansinių sąlygų.
ECB teigimu, šis modelis realiu laiku padėjo anksčiau pastebėti rizikas: 2025 metų antrą ir ketvirtą ketvirčius jis signalizavo didesnę bazinės infliacijos tikimybę, o galutiniai duomenys vėliau viršijo oficialias prognozes maždaug 20 bazinių punktų.
„Dirbtinis intelektas gali padėti realiu laiku sekti infliacijos rizikas“, – rašė ECB ekonomistai.
Bundesbank ir FED akcentuoja skirtingas rizikas
Vokietijos Bundesbank taip pat plečia DI taikymą: nuo tekstinių asistentų ir dokumentų analizės iki modelių, vertinančių euro zonos centrinių bankų komunikaciją. Bundesbank vadovas Joachimas Nagelis pabrėžė, kad technologija turi tarnauti žmonėms, o centriniai bankai ją naudoja siekdami kuo geriau įgyvendinti mandatą.
JAV Federalinis rezervų bankas labiau akcentuoja koncepcinę pusę: DI kelia klausimą, ar produktyvumas gali augti greičiau nei iki šiol, leisdamas realioms pajamoms kilti be papildomo kainų spaudimo. Kartu FED vadovybė įspėja, kad DI plėtra gali trumpuoju laikotarpiu branginti kai kurias sąnaudų eilutes, nes technologijai reikia milžiniškų investicijų į skaičiavimo pajėgumus, elektrą ir nekilnojamąjį turtą.
„DI gali kelti spaudimą tam tikroms kainų kategorijoms, nes įmonės sieks sparčiai didinti šios technologijos mastą“, – sakė FED vicepirmininkas Philipas Jeffersonas.
Rinkos mato dvi priešingas trajektorijas
Finansų rinkose DI poveikis jau tapo prekybine idėja, o analitikų stovyklos išsiskyrė. Vieni DI vertina kaip teigiamą pasiūlos šoką, kuris ilgainiui mažina kainas ir leidžia palūkanų normoms leistis, taip palaikydamas rizikingesnį turtą.
Kiti pabrėžia priešingą seką: pirmiausia vyksta rekordinių investicijų ciklas, kuris gali pakelti elektros kainas, didinti ilgalaikių obligacijų pajamingumus ir per turto kainų kilimą skatinti paklausą. Pagal šią logiką ankstyvas palūkanų mažinimas, remiantis vien tik ateities produktyvumo viltimi, gali baigtis būtinybe vėliau griežtinti politiką iš naujo.
Ši dilema centrinėms bankininkystėms yra itin jautri, nes DI poveikis gali būti dvipusis: trumpuoju laikotarpiu labiau infliacinis dėl infrastruktūros ir energijos, o ilguoju laikotarpiu labiau dezinfliacinis dėl produktyvumo.
Esminis klausimas – ne kryptis, o laikas
Šiandien ryškėja bendras sutarimas, kad DI yra pakankamai reikšmingas, jog verčia peržiūrėti tradicinius makroekonominius ryšius ir modelius. Tačiau neaiški lieka poveikio seka: jei produktyvumas iš tiesų šaus į viršų anksčiau nei sąnaudų banga, palūkanų mažinimui atsirastų daugiau erdvės.
Jei pirmiausia dominuos investicinis spaudimas per energijos kainas, kapitalo paklausą ir turto vertes, centriniai bankai gali būti priversti elgtis atsargiau. Būtent todėl DI tema per trumpą laiką iš retai minimos inovacijos virto vienu iš kertinių klausimų, sprendžiant, kur juda infliacija ir palūkanų normos.
