CP v2

Tag: Gamtinės dujos

  • ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    Europos Sąjungoje artėjant diskusijoms dėl konkurencingumo ir energetinio saugumo, vis dažniau keliama rizika, kad naujos metano emisijų taisyklės gali turėti netikėtų pasekmių energijos tiekimui. Didžiausias nerimas siejamas su 2027 metais įsigaliosiančiais reikalavimais importuojamai naftai ir dujoms, kurie gali sumažinti tiekėjų ratą.

    Pagal tarptautinės energetikos konsultacijų bendrovės „Wood Mackenzie“ vertinimą, griežti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir nepriklausomo patikrinimo reikalavimai gali lemti, kad dalis tiekėjų tiesiog nespės prisitaikyti. Tokiu atveju Europa rizikuotų prarasti reikšmingą dalį dujų ir naftos pasiūlos, nes ne visi tiekėjai turės reikiamas sertifikavimo ir verifikavimo sistemas.

    Kur slypi pagrindinė problema?

    Esminė kritika nukreipta ne į pačią metano mažinimo kryptį, o į tai, kad iki 2027 metų reikalavimai labiau orientuoti į matavimo ir atskaitomybės standartus, o ne į faktinį metano mažinimą. Metano mažinimo tikslai pagal šią logiką tampa įgyvendinami vėliau, tačiau prekybos ir importo apribojimai gali atsirasti anksčiau.

    Energetikos rinkoje tai svarbu dėl paprastos priežasties: jei dalis žaliavos tampa „neatitinkanti“ dėl dokumentacijos ir patikros grandinės, reali pasiūla sumažėja net ir tuo atveju, kai fizinių išteklių pasaulyje netrūksta. Mažesnė pasiūla paprastai didina kainas, o tai tiesiogiai atsiliepia tiek namų ūkiams, tiek pramonei.

    Kainų ir konkurencingumo rizika

    „Wood Mackenzie“ analizėje nurodoma, kad degalų kainos teoriškai galėtų augti dviženkliu tempu, jei rinka susidurtų su tiekimo apribojimais ir papildomomis atitikties sąnaudomis. Konkrečios kainų prognozės priklausytų nuo alternatyvių tiekimo maršrutų, pasaulinės paklausos ir atsargų lygio, tačiau pati kryptis aiški: didesnės reguliavimo sąnaudos dažnai persiduoda vartotojui.

    Didelę įtampą tai keltų energijai imlioms šakoms, tokioms kaip chemijos pramonė, metalo gamyba ar didelės apimties gamyba. Aukštos energijos kainos šiuose sektoriuose mažina konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, o investicijos ir gamyba lengviau persikelia ten, kur sąnaudos mažesnės ir reguliacinė aplinka aiškesnė.

    Ar įmanoma išvengti tiekimo šoko?

    Įmonės, dirbančios su energijos ištekliais, argumentuoja, kad didžiausias iššūkis yra laikas ir vienodų taisyklių taikymas. Jei importuotojams numatomos didelės baudos už neatitiktį, dalis jų gali iš anksto atsitraukti nuo rizikingų tiekimo grandinių, net jei vėliau taisyklės būtų sušvelnintos ar paaiškintos.

    „ExxonMobil“ viešai pabrėžia, kad remia metano mažinimo tikslus ir diegia nuolatinės stebėsenos sprendimus, įskaitant jutiklius, kameras, aviacinius ir palydovinius stebėjimo būdus bei DI taikymą nuotėkių aptikimui. Bendrovė kartu įspėja, kad praktinis įgyvendinimas, ypač sertifikavimo ir patikros grandinėje, daugelyje šalių gali nespėti subręsti iki 2027 metų.

    „Mes remiame ES siekį mažinti metaną, tačiau įgyvendinimo terminai ir reikalavimų apimtis šiuo metu atrodo sunkiai suderinami su realiomis tiekimo grandinėmis“, – sakė bendrovės atstovai, komentuodami reguliavimo poveikį importui.

    Europos Komisijai ir valstybėms narėms artimiausiais mėnesiais teks atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip suderinti ambiciją mažinti metano emisijas su realistišku, aiškiu ir visiems tiekėjams įgyvendinamu atitikties mechanizmu. Priešingu atveju rizika, kad metano taisyklės taps papildomu energijos kainų spaudimu, išliks didelė.

  • Rusiškų dujų atsisakymas iki 2027 metų: CSEE šalims įspėjama apie ilgalaikį kainų priedą

    Rusiškų dujų atsisakymas iki 2027 metų: CSEE šalims įspėjama apie ilgalaikį kainų priedą

    Europos Sąjungai rengiantis iki 2027 metų pabaigos atsisakyti rusiškų dujų, sausumos koridoriais nuo jūros atskirtas Vidurio ir Pietryčių Europos (CSEE) regionas gali susidurti su ilgalaikiu gamtinių dujų kainų priedu. Apie tai viešai kalbėjo Vengrijos dujų perdavimo sistemos operatoriaus FGSZ Földgázszállító vadovas Szabolcs I. Ferencz, aptardamas rinkos pokyčius ir reguliavimo iššūkius.

    Jo teigimu, vien tiekimo saugumo prasme po visiško rusiškų dujų atsisakymo situacija išlieka valdoma, tačiau didžiausia rizika slypi ekonomikoje. Mažesnis rinkos likvidumas ir labiau įtempta pasiūla gali lemti struktūrinį kainų priedą visam regionui, o tai reikštų nuolatinį konkurencinį trūkumą pramonei ir vartotojams.

    Kodėl kainos gali skirtis

    Sausumos CSEE šalys turi ribotesnę prieigą prie suskystintų gamtinių dujų, nes SGD terminalai dažniausiai yra pakrantėse, o dujų srautai iki regiono priklauso nuo tarpvalstybinių jungčių ir jų pralaidumo. Kai alternatyvūs tiekimo keliai perpildomi, kainų skirtumai tarp regionų gali tapti ne laikini, o nuolat pasikartojantys.

    Papildomą spaudimą gali sukelti ir prekybos apimtys: jei regione mažėja dujų kiekiai, kuriais aktyviai prekiaujama tarpvalstybiniu mastu, krenta likvidumas ir didėja kainų svyravimo rizika. Tai taip pat gali mažinti srautus per perdavimo tinklus ir keisti tarifų paskirstymą, dėl ko perdavimo kaštai vienam vienetui gali augti.

    Vien infrastruktūros gali nepakakti

    Pasak S. I. Ferencz, konkurencingų koridorių kūrimas vien investicijomis į infrastruktūrą problemos iki galo neišspręs. Nors naujos jungtys, reversiniai pajėgumai ir papildomos kryptys padeda diversifikuoti tiekimą, jos ne visuomet užtikrina, kad regionas gaus dujas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip didžiausi ir likvidžiausi Europos centrai.

    Jis pabrėžė, kad Europos dujų rinkoje įsitvirtinant SGD dominuojamai realybei, būtina derinti infrastruktūrą, tarifų sistemas ir reguliavimo modelį. Kitaip tariant, be geriau suderintų taisyklių ir lankstesnio reguliavimo regionui gali būti sunkiau užpildyti pasiūlos spragas ir pasinaudoti naujomis tiekimo galimybėmis.

    Diskusijos apie šiuos pokyčius CSEE dujų rinkose vyko tarptautinėje „Flame“ konferencijoje, kur daug dėmesio skirta tiekimo diversifikacijai, tarpvalstybinių jungčių plėtrai ir taisyklių pritaikymui prie pasikeitusios rinkos struktūros. Regiono dalyviai sutaria, kad vienas svarbiausių uždavinių artimiausiais metais bus sumažinti kainų skirtumus, kurie gali tapti ilgalaikiai.

  • Kroatija ir Slovėnija didina dujų pralaidumą Rogatec jungtyje: kada atsiras nauji pajėgumai

    Kroatija ir Slovėnija didina dujų pralaidumą Rogatec jungtyje: kada atsiras nauji pajėgumai

    Pasirašyta deklaracija dėl Rogatec jungties

    Slovėnijos ir Kroatijos dujų perdavimo sistemos operatoriai Plinovodi ir Plinacro pasirašė deklaraciją, kuria siekiama didinti Rogatec tarpvalstybinės jungties pralaidumą dujų srautams iš Kroatijos į Slovėniją.

    Įmonės sutaria koordinuotai įgyvendinti techninius, teisinius ir eksploatacinius sprendimus, kad papildomi pajėgumai būtų prieinami laiku ir būtų galima patikimiau planuoti regiono dujų srautus.

    Koks pralaidumas planuojamas

    Pagal paskelbtus planus, užbaigus Kroatijoje numatytus dujotiekių projektus, Rogatec jungties pralaidumas galėtų išaugti iki 170 000 kubinių metrų per valandą.

    Nurodoma, kad toks pralaidumas galėtų būti pasiektas nuo 2026 metų gruodžio 31 dienos, kai bus baigti atitinkami vamzdynų ruožai, finansuojami pagal Kroatijos Nacionalinį ekonomikos gaivinimo ir atsparumo planą.

    Kokie projektai susiję su plėtra

    Rogatec jungties didinimas siejamas su Kroatijos magistralinių dujotiekių tinklo stiprinimu, įskaitant Bosiljevo–Sisak ir Kozarac–Sisak ruožus.

    Atnaujintas tinklas turėtų sudaryti sąlygas transportuoti didesnius dujų kiekius tarp šalių ir lanksčiau nukreipti srautus, kai rinkoje keičiasi paklausa ar tiekimo maršrutai.

    Kodėl tai svarbu regiono rinkai

    Didesni tarpvalstybiniai pajėgumai paprastai didina tiekimo saugumą ir konkurenciją, nes leidžia greičiau perskirstyti dujas tarp rinkų ir geriau išnaudoti skirtingus įvežimo kelius.

    Tokie projektai Baltijos ir Vidurio Europos regione vertinami kaip ilgalaikė priemonė mažinti trikdžių riziką ir užtikrinti, kad dujų infrastruktūra atitiktų kintančius vartojimo ir tiekimo scenarijus.

  • Putinas grįžo iš Pekino su 40 sandorių, bet be lemtingo dujotiekio: ką parodė Xi žaidimas

    Putinas grįžo iš Pekino su 40 sandorių, bet be lemtingo dujotiekio: ką parodė Xi žaidimas

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš vizito Pekine išvyko skelbdamas apie tvirtą draugystę su Kinija ir pasirašytą paketą dvišalių susitarimų. Vis dėlto svarbiausio Maskvai lūkesčio – proveržio dėl dujotiekio „Sibiro galia 2“ – pasiekti nepavyko, o tai parodė augančią Pekino derybinę galią.

    Per susitikimus abiejų šalių lyderiai viešai pabrėžė ilgalaikį bendradarbiavimą, tačiau energetikos klausimu aiškios pabaigos datos neįvardijo. Kremliaus atstovai pripažino, kad dėl projekto dar liko neišspręstų niuansų, todėl susitarimas faktiškai liko įstrigęs.

    Kur įstrigo dujotiekio derybos?

    „Sibiro galia 2“ Maskvai yra strateginis projektas, nes po 2022 metais pradėto karo prieš Ukrainą rusiškų dujų eksportas į Europą reikšmingai sumenko. Dujotiekis turėtų leisti dalį buvusių srautų nukreipti į Kiniją per Mongoliją, o planuojamas pajėgumas siektų iki 50 mlrd. kubinių metrų per metus.

    Tačiau Kinija į šį projektą žiūri atsargiai: Pekinas siekia diversifikuoti energijos importą ir vengti per didelės priklausomybės nuo vieno tiekėjo. Derybose esminės kliūtys tradiciškai siejamos su kaina, finansavimo modeliu ir pristatymo terminais, o Rusijos silpnesnė pozicija po Europos rinkos praradimo didina Kinijos spaudimo galimybes.

    „Nėra kaip to pagražinti: Putinui nepavyko susitarti dėl dujotiekio“, – sakė Azijos politikos instituto analitikas Lyle’as Morrisas.

    40 susitarimų, bet svarstyklės krypsta Kinijos naudai

    Nors dujotiekio klausimas liko atviras, šalys pasirašė daugiau nei 40 susitarimų, apimančių prekybą, švietimą, technologijas, branduolinės saugos sritis ir kitus bendradarbiavimo formatus. Tokia apimtis leidžia Pekinui ir Maskvai demonstruoti, kad ryšiai nesilpnėja, o praktinis darbotvarkės turinys plečiasi.

    Vis dėlto prekybinė proporcija išlieka Kinijos naudai: Kinija yra didžiausia Rusijos prekybos partnerė, tačiau Rusijos dalis bendroje Kinijos prekyboje sudaro tik nedidelę dalį. Tai reiškia, kad Maskvai Pekinas ekonomiškai yra gerokai svarbesnis nei Pekinui Maskva, todėl derybose Kinija gali sau leisti griežtesnes sąlygas.

    Šalys taip pat kalbėjo apie didesnį karinį pasitikėjimą, įskaitant bendras pratybas, oro ir jūrų patruliavimą. Tokie signalai Vakaruose dažnai vertinami kaip bandymas stiprinti koordinaciją saugumo srityje, nors oficialiai pabrėžiamas gynybinis bendradarbiavimo pobūdis.

    Subtili Pekino pusiausvyra su Vašingtonu

    Putino viešnagė įvyko netrukus po JAV prezidento Donaldo Trumpo vizito, o Kinija abiem svečiams demonstravo panašiai iškilmingą priėmimą. Tai leido Pekinui siųsti žinutę, kad jis palaiko ryšius ir su Vašingtonu, ir su Maskva, siekdamas išlaikyti manevro laisvę.

    Georgetowno universiteto profesorius Evanas Medeirosas pažymėjo, kad Kinija stengėsi išlaikyti apytikrę lygiavą, demonstruodama panašų protokolą skirtingiems lyderiams. Tokia taktika atspindi Xi Jinpingo siekį įtvirtinti Kiniją kaip neišvengiamą tarptautinės politikos centrą, ypač didėjant geopolitinei konkurencijai ir energijos išteklių svarbai.

    Putino vizitas Pekine parodė paradoksą: susitarimų skaičius įspūdingas, tačiau strateginiuose energetikos klausimuose Kinija nėra linkusi skubėti. Tai sustiprina įspūdį, kad partnerystė tęsiasi, bet jos sąlygas vis dažniau diktuoja Pekinas.

  • Lenkijos „GAZ-SYSTEM“ FSRU nuleistas į vandenį: žingsnis link SGD terminalo Gdansko įlankoje

    Pirmas Lenkijos plaukiojantis SGD terminalas

    Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorės „GAZ-SYSTEM“ užsakytas plaukiojantis saugojimo ir dujinimo laivas FSRU nuleistas į vandenį Pietų Korėjos laivų statykloje „HD Hyundai Heavy Industries“.

    Šis etapas reiškia, kad pagrindiniai korpuso ir konstrukcijų darbai baigti, o projektas pereina į įrengimo, technologinių sistemų integravimo ir bandymų fazę.

    FSRU bus maždaug 295 metrų ilgio ir 46 metrų pločio, o jo talpyklos galės saugoti apie 170 000 kubinių metrų suskystintų gamtinių dujų.

    Pradėjus veiklą, terminalas turėtų per metus dujinti daugiau kaip 6 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, taip didindamas tiekimo lankstumą ir regiono energetinį saugumą.

    Kas dar laukia iki starto?

    Nors laivas jau primena beveik baigtą objektą, rangovams dar liko daug darbų: įrangos sumontavimas, technologinių sistemų sujungimas ir pilnas energetinių grandinių suderinimas.

    Vienas svarbiausių etapų bus membraninės sistemos įrengimas SGD talpyklose, kuri užtikrina saugų žemos temperatūros kuro saugojimą, taip pat dujinimo modulio montavimas.

    Artimiausiais mėnesiais planuojamas laivo sistemų paleidimas ir integracija, įskaitant prijungimą prie kranto elektros tiekimo, generatorių ir katilų paleidimą bei energinių sistemų bandymus.

    Vėliau numatyti jūriniai ir dujų bandymai, kurie turi patvirtinti, kad varomoji, saugos ir dujinimo įranga patikimai veikia realiomis eksploatavimo sąlygomis.

    Grafikas ir krantinė Gdansko įlankoje

    Užbaigtas FSRU į Gdansko įlanką turėtų atplaukti 2027 metų pabaigoje, o dujinimo paslaugų pradžia planuojama 2028 metų pirmąjį ketvirtį.

    Lygiagrečiai juda ir sausumos darbai. Netoli Gdansko, Górki Zachodnie vietovėje, į statybvietę pristatyta tuneliavimo įranga, skirta išgręžti daugiau kaip 1 kilometro ilgio mikrotunelį būsimam jūriniam dujotiekiui.

    Tunelis drieksis po pakrantės mišku, kopomis, paplūdimiu ir Gdansko įlankos dugnu, kad terminalas būtų prijungtas prie perdavimo sistemos ir galėtų patikimai tiekti dujas į šalies tinklą.

    Artimiausiais mėnesiais turėtų prasidėti ir pagrindiniai terminalo krantinės statybos darbai Gdansko įlankoje, o sausumos dujotiekio Gdanskas–Gustorzyn atkarpoje darbai jau yra pažengę.

  • Putino ir Xi derybos įkaitino dujų kortą: „Sibiro galia 2“ grįžta, kai rinka dreba

    Putino ir Xi derybos įkaitino dujų kortą: „Sibiro galia 2“ grįžta, kai rinka dreba

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Pekine susitiko su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu, o darbotvarkėje vėl atsidūrė ilgai strigęs dujotiekio „Sibiro galia 2“ projektas. Derybas sustiprino nerimas pasaulinėse energijos rinkose ir siekis užsitikrinti tiekimą, mažiau priklausomą nuo jūrinių maršrutų.

    „Sibiro galia 2“ planuojamas kaip maždaug 2 600 kilometrų ilgio vamzdynas, galintis į Kiniją per Mongoliją kasmet nukreipti iki 50 mlrd. kubinių metrų dujų. Maskvai tai būtų būdas perorientuoti srautus po to, kai dujų eksportas į Europą smarkiai sumažėjo, o Pekinui tai reikštų papildomą sausumos tiekimo kanalą.

    Bene didžiausias kliuvinys – kaina

    Iki šiol projektą stabdė ne techniniai, o komerciniai klausimai: kaina, finansavimo sąlygos ir aiškus tiekimo grafikas. Viešojoje erdvėje minėta, kad Kinija siekia kainodaros, artimesnės Rusijos vidaus tarifams, o Rusija nori gerokai palankesnių sąlygų, panašių į „Sibiro galios“ pirmojo etapo logiką.

    Po susitikimo Kremlius leido suprasti, kad dėl pagrindinių parametrų pasiektas principinis supratimas, tačiau liko detalių, kurias dar reikia suderinti. Tai reiškia, kad galutinis sprendimas gali užtrukti, o projekto starto data ir toliau išlieka neapibrėžta.

    Kinijos argumentas – tiekimo saugumas

    Diskusijas dėl papildomų sausumos dujų srautų sustiprino rizikos, susijusios su energijos tiekimu jūriniais maršrutais. Tokiais atvejais alternatyvūs vamzdynai tampa patrauklūs, nes leidžia apeiti siaurus tarptautinės prekybos taškus ir sumažinti tiekimo sutrikimų tikimybę.

    Vis dėlto analitikai atkreipia dėmesį, kad Pekinas paprastai derasi kietai ir nesutinka skubėti, jei tai blogina kainą ar didina strateginę priklausomybę. Kinija turi ir kitų tiekimo šaltinių, įskaitant vietinę gavybą bei tiekimą vamzdynais iš Centrinės Azijos, todėl „Sibiro galia 2“ jai nėra vienintelė išeitis.

    Rizikos abiem pusėms

    Maskvai toks megaprojektas padėtų kompensuoti prarastas Europos rinkas, tačiau kartu didintų priklausomybę nuo vieno stambaus pirkėjo. Tokia struktūra ilgainiui gali silpninti Rusijos derybinę poziciją, jei Kinija liktų dominuojančiu klientu.

    Kinijai papildomas vamzdynas reikštų didesnį tiekimo stabilumą, tačiau kartu tai būtų didesnė priklausomybė nuo rusiškų energijos srautų ir politinių santykių dinamikos. Dėl to galutinis sandoris, jei jis bus pasiektas, greičiausiai atspindės ne tik ekonomiką, bet ir abiejų valstybių geopolitinius skaičiavimus.

    Kol kas „Sibiro galia 2“ išlieka vienu svarbiausių signalų rinkoms: bet koks proveržis gali keisti ilgalaikę dujų srautų geografiją Eurazijoje. Tačiau net ir pažanga derybose nebūtinai reiškia greitą statybų startą, nes tokio masto projektams reikia laiko, kapitalo ir tvirtų, abiem pusėms priimtinų taisyklių.

  • Pietų Korėjoje nuleista pirmoji Lenkijos FSRU: plaukiojantis SGD terminalas į Gdansko įlanką atplauks 2027-aisiais

    Pietų Korėjos laivų statykloje „HD Hyundai Heavy Industries“ į vandenį nuleistas Lenkijai statomas plaukiojantis SGD terminalo laivas FSRU. Projektą vysto dujų perdavimo sistemos operatorius Gaz-System, o laivas turėtų tapti pagrindiniu naujo terminalo Gdansko įlankoje elementu.

    Gaz-System vadovas Sławomiras Hincas pabrėžė, kad nuleidimas į vandenį yra vienas svarbiausių visos FSRU programos etapų. Pasak jo, tai signalas, jog strateginė energetikos infrastruktūra įgyvendinama pagal planą.

    Kaip veiks plaukiojantis terminalas?

    FSRU tipo laivas yra plaukiojanti priėmimo, saugojimo ir regazifikavimo stotis: jis priima laivais atgabentas suskystintas gamtines dujas, laiko jas kriogeninėse talpyklose ir vėliau paverčia atgal į dujinę būseną. Tokiu būdu dujos tiekiamos į sausumoje esantį perdavimo tinklą.

    Skelbiama, kad naujojo laivo talpyklos sutalpins apie 170 000 kubinių metrų SGD. Pats laivas siekia apie 295 metrų ilgį ir 46 metrų plotį, o numatomas terminalo pajėgumas viršija 6 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus.

    Lenkijos valdžios atstovai projektą sieja su platesniu regioniniu vaidmeniu. Už strateginę energetikos infrastruktūrą atsakingas įgaliotinis Wojciechas Wrochna teigia, kad šalies pakrantė tampa vartais į pasaulinę SGD rinką ir platesniam Vidurio bei Rytų Europos regionui.

    Kokie darbai dar laukia iki atplaukimo?

    Pagal dabartinį grafiką FSRU į Gdansko įlanką turėtų atplaukti 2027 metų pabaigoje. Iki tol laivo laukia ilgas įrengimo etapas: technologinės įrangos montavimas, sistemų integracija ir bandymai.

    Vienas svarbiausių darbų yra membraninės sistemos įrengimas SGD talpyklose, užtikrinantis saugų suskystintų dujų saugojimą. Taip pat bus montuojamas regazifikavimo modulis, leidžiantis SGD paversti gamtinėmis dujomis, tinkamomis tiekti į perdavimo sistemą.

    Vėliau numatyti energetinių ir pagalbinių sistemų paleidimo darbai, įskaitant elektros tiekimo iš kranto sprendimus, generatorių ir katilų paleidimą bei skirtingų laivo sistemų testus. Prieš pradedant eksploataciją bus atliekami jūriniai ir su dujomis susiję bandymai, skirti patikrinti saugą ir patikimumą realiomis sąlygomis.

    Terminalo krantinė ir jungtys su tinklu

    Lygiagrečiai vyksta ir sausumos dalies darbai Lenkijoje, kurie būtini tam, kad regazifikuotos dujos pasiektų nacionalinį perdavimo tinklą. Gaz-System nurodo, kad į Gdanską jau atgabenta tuneliavimo įrangos dalis, skirta išgręžti daugiau nei kilometro ilgio mikrotunelį jūrinio dujotiekio trasai.

    Šis tunelis turėtų būti nutiestas po pakrantės mišku, kopomis, paplūdimiu ir Gdansko įlankos dugnu, kad terminalas būtų sujungtas su perdavimo sistema. Artimiausiais mėnesiais planuojama pradėti pagrindinius krantinės konstrukcijų darbus, o taip pat tęsiami sausumos dujotiekių projektai, įskaitant trasą Gdanskas–Gustorzynas.

    Harmonogramas numato, kad naujasis SGD terminalas pilnai pradės veikti 2028 metais. Tokie projektai Europoje vertinami kaip būdas didinti tiekimo lankstumą, sudaryti sąlygas importui iš skirtingų pasaulio regionų ir mažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo ar vieno maršruto.

  • „Orlen“ svarsto plėtrą Norvegijoje: naujos naftos ir dujų licencijos bei žinutė dėl energetinio saugumo

    Lenkija siekia ir ateinančiais metais užsitikrinti žaliavų tiekimą iš Norvegijos kontinentinio šelfo, tai pristatydama kaip vieną energetinio saugumo ramsčių. Apie tai vizito Norvegijoje metu kalbėjo Lenkijos energetikos ministras Miłoszas Motyka, pabrėžęs, kad „Orlen“ turi didžiausias kompetencijas gavybos veikloje.

    Ministras taip pat užsiminė, jog Varšuva norėtų aktyviau įtraukti ir kitas energetikos įmones į bendradarbiavimą su Norvegija. Tokia kryptis atspindi platesnę Europos tendenciją po 2022 metais išaugusios priklausomybės rizikų peržiūros, kai dujų ir naftos tiekimo diversifikavimas tapo strateginiu tikslu.

    Naujos licencijos Norvegijos šelfe

    Norvegijos vyriausybė gegužės pradžioje paskelbė kasmetinį TFO 2026 licencijų etapą, skirtą paieškai ir gavybai jau anksčiau ištirtose šelfo teritorijose. Skelbiama, kad leidimai apims 70 naujų blokų Šiaurės jūroje, Norvegijos jūroje ir Barenco jūroje.

    Paraiškas planuojama priimti iki rugsėjo 1 dienos, o licencijų suteikimas numatomas 2027 metų pirmąjį ketvirtį. Tokie terminai įprasti Norvegijos licencijavimo ciklui, o sprendimai paprastai priklauso ir nuo valstybės siekio palaikyti stabilų gavybos lygį, biudžeto pajamas bei darbo vietas.

    „Orlen“ priklausanti bendrovė „Orlen Upstream Norway“ Norvegijos šelfe vykdo gavybą iš 21 telkinio ir turi apie 100 gavybos bei paieškos koncesijų. Ankstesniame licencijų etape bendrovė gavo dalis šešiose naujose paieškos ir gavybos licencijose, todėl rinkoje vertinama, kad ir TFO 2026 gali tapti dar viena proga sustiprinti portfelį.

    „Norvegijos energetikos ministras Terje Aaslandas pabrėžė, kad „Orlen“ buvimas Norvegijos šelfe yra svarbus, ir pridūrė, jog šį buvimą būtų galima dar labiau sustiprinti“, – sakė vizite dalyvavę Lenkijos pusės atstovai.

    Norvegija ir Lenkijos energijos tiekimas

    Norvegijos vaidmenį Lenkijos energetikoje išryškino ir dujų infrastruktūros pokyčiai: nuo 2022 metų norvegiškos dujos į Lenkiją tiekiamos „Baltic Pipe“ dujotiekiu. Skelbiama, kad importas siekia apie 8 mlrd. kubinių metrų per metus ir sudaro maždaug 40 proc. dabartinio šalies suvartojimo.

    Lenkijos energetikos ministerija nurodo, kad Norvegija išlieka viena svarbiausių partnerių: 2025 metais naftos tiekimas iš Norvegijos, ministerijos vertinimu, pasiekė 8,3 mln. tonų ir sudarė apie 33 proc. viso importo. Taip pat teigiama, kad norvegiškų suskystintų gamtinių dujų importas viršijo 3 mln. tonų, arba apie 13 proc. visų SGD tiekimų.

    Praktikoje tai reiškia, kad sprendimai dėl naujų gavybos licencijų Norvegijos šelfe Lenkijai svarbūs ne tik kaip verslo plėtros galimybė „Orlen“, bet ir kaip platesnės tiekimo grandinės dalis. Kuo daugiau stabilios gavybos ir ilgalaikių sutarčių, tuo mažesnė rizika kainų šuoliams bei geopolitiniams trikdžiams, ypač žiemos sezonais.

  • Vokietija pradėjo „Uniper“ kontrolinio paketo pardavimą: kas gali pasikeisti dujų rinkoje?

    Vokietijos vyriausybė pradėjo procedūrą, kuria siekia parduoti kontrolinį energetikos bendrovės „Uniper“ akcijų paketą. Ši įmonė 2022 metais buvo perimta valstybės, kai dėl dujų krizės atsidūrė ties bankroto riba.

    Potencialūs pirkėjai kviečiami pateikti pirminius ketinimus iki birželio 12 dienos. Procesą koordinuoja finansų tarpininkai „JPMorgan“ ir „UBS“, kurie vertins gautus pasiūlymus ir teiks rekomendacijas Vokietijos valdžiai.

    Kodėl „Uniper“ teko gelbėti?

    „Uniper“ problemos paaštrėjo Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje ir sumažėjus dujų tiekimui į Europą. Įmonė buvo sudariusi sutartis su klientais keliose Europos šalyse, įsipareigodama tiekti dujas už iš anksto sutartą kainą, todėl staigus kainų šuolis jai tapo itin skausmingas.

    Per trumpą laiką bendrovė patyrė didžiulių nuostolių, o jos žlugimas būtų reiškęs rimtą smūgį ne tik Vokietijos, bet ir platesnei Europos dujų bei elektros rinkai. Dėl to valstybė įsikišo ir galiausiai faktiškai nacionalizavo įmonę.

    Pirmame etape Vokietija suteikė apie 15 mlrd. eurų paskolą, mainais įsigydama dalį akcijų per naują emisiją. Vėliau šių priemonių nepakako, todėl buvo priimtas sprendimas perimti kontrolę, iš ankstesnių akcininkų išperkant paketus ir užtikrinant įmonės finansinį stabilumą.

    Ką reiškia akcijų pardavimas?

    Šiuo metu Vokietijos valstybė valdo apie 99,12 proc. „Uniper“ akcijų. Pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisykles, taikomas strateginei energetikos infrastruktūrai, Vokietija turi terminą iki 2028 metų sumažinti savo dalį.

    Tuo pačiu teisės aktai leidžia valstybei išlaikyti vadinamąjį blokuojantį paketą, kuris gali siekti 25 proc. ir vieną akciją. Toks modelis dažnai pasirenkamas siekiant išlaikyti įtaką strategiškai svarbiose įmonėse, bet kartu grąžinti jas į privačias rankas.

    Įmonės vaidmuo Vokietijos energetikoje

    „Uniper“ laikoma viena svarbiausių Vokietijos energetikos grandžių: bendrovė prisideda prie reikšmingos šalies gamtinių dujų paklausos dalies užtikrinimo. Po tiekimo iš Rusijos sumažėjimo didesnę reikšmę įgijo suskystintų gamtinių dujų importas ir tiekimas iš Norvegijos telkinių.

    Bendrovė taip pat valdo dujų saugyklų veiklą, kuri svarbi sezoniškumui ir tiekimo saugumui, o jos gamybos portfelyje yra tiek dujomis kūrenamos elektrinės, tiek atsinaujinantys šaltiniai. Be to, „Uniper“ veikia ir Švedijoje, kur turi branduolinės ir hidroenergetikos aktyvų.

    Rinkai šis pardavimo procesas svarbus tuo, kad „Uniper“ ateities savininkų strategija gali turėti įtakos investicijoms į infrastruktūrą, ilgalaikių tiekimo sutarčių struktūrai ir pasirengimui galimiems kainų šuoliams. Vokietijai tai taip pat yra testas, kaip greitai po krizės galima atsitraukti nuo tiesioginio valstybinio valdymo, neprarandant tiekimo saugumo.

  • Slovakija ieško dujų iš Azerbaidžano: jungtis su Lenkija tuščia, akys vis dar krypsta į Rusiją

    Nors Lenkijos ir Slovakijos dujų tinklus jau kelerius metus jungia interkonektorius, realūs srautai per šią jungtį beveik nevyksta. Naujausi signalai iš Bratislavos rodo, kad artimiausiu metu situacija gali nepasikeisti, nes Slovakija renkasi kitus tiekimo maršrutus.

    Iki šiol pagrindinė priežastis buvo paprasta: Slovakija daug dujų importavo iš Rusijos, todėl poreikis aktyviau naudoti ryšį su Lenkija neatsirado. Tačiau Europos Sąjungoje griežtėjant požiūriui į rusiškų energijos išteklių importą, Bratislava vis dažniau kalba apie alternatyvas.

    Bratislavos planas: Kaspijos regionas

    Slovakijos vyriausybės atstovai viešai įvardija Azerbaidžaną kaip vieną realiausių partnerių, su kuriuo būtų siekiama sudaryti ilgalaikę dujų tiekimo sutartį mažiausiai 10 metų. Esminis klausimas, kurį akcentuoja ir patys slovakai, yra ne vien politinė valia, o praktinis dujų pristatymas į Vidurio Europą.

    „Norime diversifikuoti energijos tiekimą, o Azerbaidžanas mums atrodo patikimas partneris. Pagrindinis klausimas – kaip tuos energijos išteklius fiziškai atgabenti į Vidurio Europą“, – sakė Slovakijos vicepremjeras ir aplinkos ministras Tomas Taraba.

    Slovakijos dujų rinkos dalyviai taip pat patvirtina, kad derybos su Azerbaidžano valstybine energetikos bendrove „SOCAR“ vyksta, nors yra ankstyvoje stadijoje. Pastaraisiais metais buvo išbandyti ir pilotiniai tiekimai, kurie Bratislavoje vertinami kaip pagrindas pereiti prie reguliarių srautų.

    Azerbaidžanas stiprina pozicijas Europoje

    Azerbaidžano dujos Europą pasiekia per Pietų dujų koridoriaus infrastruktūrą, o Baku pastaraisiais metais aktyviai plečia eksporto geografiją. Skelbiama, kad susitarimus dėl dujų tiekimo Azerbaidžanas yra sudaręs su keliolika Europos valstybių, o kai kuriais atvejais pasirašyti ir ilgesnio laikotarpio kontraktai.

    Tokie sandoriai svarbūs ir pačiam Baku, ir Europai, kuri po 2022 metų spartino tiekimo šaltinių diversifikaciją. Vis dėlto, net ir augant Azerbaidžano reikšmei, lemiami lieka infrastruktūros pajėgumai, tranzito galimybės bei konkurencija su kitais dujų šaltiniais, įskaitant suskystintas gamtines dujas.

    Kodėl interkonektorius su Lenkija lieka nuošalyje

    Lenkiją ir Slovakiją jungiantis interkonektorius buvo statytas tam, kad padidintų tiekimo saugumą ir suteiktų papildomą kelią dujoms judėti abiem kryptimis. Tačiau Slovakijos pasirinkimai kol kas rodo, kad šis maršrutas nėra prioritetinis, net ir tuomet, kai regione kyla rizikų dėl tranzito per Ukrainą.

    Svarbus faktorius gali būti ir politika. Premjero Roberto Fico vadovaujama Slovakijos valdžia pastaruoju metu dažnai demonstruoja labiau nuo dalies ES partnerių besiskiriančią laikyseną, įskaitant energetikos klausimus. Dėl to kai kurie analitikai mano, kad Bratislava palieka atviras duris galimam rusiškų dujų sugrįžimui, jei geopolitinės aplinkybės ateityje pasikeistų.

    Lenkijai ši situacija reiškia praleistą galimybę stiprinti regioninį dujų tiekimo vaidmenį, ypač plečiant suskystintų gamtinių dujų infrastruktūrą. Slovakijai tai – bandymas išlaikyti manevro laisvę: ieškoti Kaspijos regiono dujų, bet kartu neprarasti vilties dėl pigesnių rusiškų išteklių, jei jie vėl taptų politiškai įmanomi.