Tag: Giliavandeniai tyrimai

  • Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Ramiojo vandenyno gelmėse mokslininkai aptiko didžiausią iki šiol žinomą kempinę, kurios matmenys prilygsta nedideliam šeimos automobiliui. Radinys užfiksuotas 2 130 metrų gylyje, Papahānaumokuākea jūrų nacionalinio paminklo teritorijoje, kai ekspediciją vykdė NOAA komanda.

    Kempinė buvo išmatuota nuotoliniu būdu valdomu aparatu, o tikslumą užtikrino ant įrašo projektuojami du lygiagretūs lazerio spinduliai. NOAA pateikiami duomenys rodo, kad kolonija siekė apie 3,7 metro ilgį, 2,1 metro plotį ir 1,5 metro aukštį.

    Kaip ją pavyko išmatuoti

    Didžiulis gyvūnas pastebėtas tyrimų laive „Okeanos Explorer“ vykdytos ekspedicijos metu, naudojant ROV „Deep Discoverer“. Papildomi vaizdai iš kito įrenginio padėjo įvertinti bendrą ilgį ir kempinės formą, kuri priminė sudėtingai susiraukšlėjusias klostes.

    Toks dydis pranoko ankstesnius aprašytus rekordus, tarp jų ir stiklinės kempinės kolonijas, rastas prie vakarinės Kanados pakrantės. Vis dėlto šis radinys išsiskiria ne tik apimtimi, bet ir tuo, kad jo kilmė iki galo neatskleista.

    Rūšis neidentifikuota iki šiol

    Mokslininkai iš pačios milžiniškos kempinės mėginio nepaėmė, tačiau netoliese surinko mažesnį egzempliorių, kuris, jų vertinimu, galėjo priklausyti tai pačiai rūšiai. Mikroskopu ištyrus skeletines struktūras, vadinamas spikulėmis, nustatyta, kad ji priskirtina Rossellidae šeimai.

    Vis dėlto tiksli rūšis liko neįvardyta, o per 18 nėrimų ekspedicijos metu pastebėti tik du panašūs individai. Tai rodo, kad organizmas gali būti retas, gyventi labai specifinėmis sąlygomis arba tiesiog būti sunkiai aptinkamas dėl didžiulių, menkai ištirtų vandenynų plotų.

    Kiek metų gali būti tokiam milžinui?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka kempinės amžius, nes tiksliai pasakyti, kiek laiko reikia užaugti iki tokių matmenų, kol kas neįmanoma. NOAA pabrėžia, kad giliavandenės ekosistemos dažnai pasižymi lėtais augimo tempais, todėl kai kurie organizmai gali būti itin seni.

    Panašūs tyrimai su kitomis didelėmis kempinėmis rodo įspūdingas ilgaamžiškumo ribas: mokslinėje literatūroje aprašyta, kad kai kurie milžiniškų statininių kempinių individai teoriškai gali siekti daugiau nei 2 300 metų amžių. Ar giliavandenė stiklinė kempinė gyvena panašiai ilgai, kol kas lieka atviras klausimas.

    Specialistai pabrėžia, kad didžioji planetos dalis yra giliavandenės teritorijos, o nemaža jų dalis tebėra praktiškai neištirta. Dėl to tokie atradimai laikomi priminimu, kiek daug biologinės įvairovės ir dar neaprašytų rūšių gali slėptis vandenynų dugne.

    „Didžioji mūsų planetos dalis yra giliuose vandenyse, o didžioji jų dalis dar niekada nebuvo ištirta“, – sakė NOAA jūrų biologas Danielis Wagneris.

    „Tokios didžiulės ir, tikėtina, labai senos kempinės atradimas parodo, kiek daug dar galime sužinoti tyrinėdami gilią ir mažai paliestą aplinką“, – teigė jis.

    Mokslininkų aprašymas apie šį radinį buvo publikuotas 2016 metais žurnale „Marine Biodiversity“. Nors nuo atradimo praėjo daugiau nei dešimtmetis, kempinės rūšis ir amžius vis dar kelia klausimų, o tolesniems atsakymams reikėtų papildomų ekspedicijų ir mėginių.

  • Tiesioginė ekspedicijos transliacija atskleidė „Patriką“ ir 57 naujas rūšis: kas rasta 3 500 m gylyje

    Tiesioginė ekspedicijos transliacija atskleidė „Patriką“ ir 57 naujas rūšis: kas rasta 3 500 m gylyje

    Tiesiogiai transliuota giliavandenė ekspedicija prie Argentinos krantų netikėtai tapo interneto sensacija, kai kameros užfiksavo jūrų žvaigždę, primenančią Patriką iš animacinio serialo. Tačiau už virusinio vaizdo slypi kur kas reikšmingesnė žinia mokslui.

    Po ekspedicijos tarptautinė biologų ir taksonomų komanda Buenos Airėse surengtame identifikavimo seminare patvirtino, kad per trumpą laiką aprašytos 57 naujos rūšys ir 5 naujos gentys. Dauguma mėginių buvo surinkta naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą „SuBastian“.

    Kur vyko atradimai

    Pagrindinė tyrimų vieta buvo Mar del Platos kanjonas, vienas didžiausių Argentinos povandeninių plyšių. Giliausioje vietoje jis smenga daugiau kaip 3 500 metrų, kur slėgis ir tamsa ilgą laiką ribojo detalius stebėjimus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši zona išskirtinė tuo, jog joje susiduria šiltos, sūrios Brazilijos srovės ir šaltos, maistingų medžiagų turtingos Malvinų srovės. Toks susikirtimas didina biologinę įvairovę ir sudaro sąlygas aptikti dar nežinomų organizmų.

    Ką pavyko identifikuoti

    Per identifikavimo darbų etapą užfiksuotos 22 naujos dygiaodžių rūšys, įskaitant jūrų agurkus ir jūrų lelijas, taip pat 20 naujų irklakojų vėžiagyvių rūšių. Be to, aprašytos 14 naujų geliančiųjų rūšių, tarp jų aštuonspinduliai koralai, jūrų plunksnos ir kietieji koralai, bei vienas moliuskas.

    Dalies radinių reikšmė dar didesnė, nes jie priskirti ne tik naujoms rūšims, bet ir naujoms gentims. Tai rodo, kad giliavandeniuose kanjonuose slypi iki šiol menkai pažintos evoliucinės linijos, kurias tyrimai tik pradeda atskleisti.

    Vienu ryškiausių pavyzdžių tapo naujai nustatytas jūrų agurkas, tyrėjų pramintas Loki dėl į ragus panašių ataugų. Mokslininkai teigia, kad tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip giliavandeniai organizmai prisitaiko prie maisto stygiaus, žemos temperatūros ir didžiulio slėgio.

    Kodėl tai svarbu dabar

    Ekspedicija buvo platesnės iniciatyvos, skirtos kuo greičiau dokumentuoti giliavandenių ekosistemų įvairovę, dalis. Mokslininkai akcentuoja, kad žinių apie giliąją jūrą trūksta, o rizikos veiksniai didėja dėl klimato kaitos ir augančio susidomėjimo giliavandene gavyba.

    „Gilioji jūra yra viena mažiausiai suprastų Žemės ekosistemų, todėl kiekviena naujai identifikuota rūšis keičia mūsų supratimą apie gyvybės įvairovę“, – sakė Ocean Census mokslo vadovė Michelle Taylor.

    „Šie rezultatai parodo, ką gali pasaulinio lygio technologijos, ekspertinės žinios ir tarptautinis bendradarbiavimas“, – sakė „Schmidt Ocean Institute“ direktorė Jyotika Virmani.

    Tyrėjai pažymi, kad dalis mėginių dar neperžiūrėta, todėl tikėtina, jog realus naujų rūšių skaičius ateityje dar augs. Tokie projektai taip pat leidžia kurti tikslesnius biologinės įvairovės žemėlapius ir pagrįsti sprendimus dėl jautrių jūrinių teritorijų apsaugos.

  • Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Atradimas šimtų metrų gylyje

    Mokslininkai Indijos vandenyno dugne, šalia Christmas salos ir Kokosų (Kylingo) salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomą jūrinių kirmėlių gentį. Naujoji gentis pavadinta Terebellosuctoria ir priskiriama vadinamosioms spagečių kirmėlėms, gyvenančioms jūros dugno nuosėdose.

    Egzemplioriai surinkti nuo povandeninių kalnų 467–674 metrų gylyje, kai tyrimų metu buvo tiriamos menkai pažintos giluminės ekosistemos. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios ekspedicijos dažnai atneša ne vieną netikėtumą, nes giliavandenių rūšių įvairovė iki šiol išlieka prastai ištirta.

    Kuo ši gentis išskirtinė

    Naująją gentį iš kitų spagečių kirmėlių labiausiai išskiria neįprastos siurbtukus primenančios struktūros. Jos susiformavusios kirmėlės pilvinėje pusėje iš pakitusių kūno „pagalvėlių“ ir iki šiol nebuvo aprašytos jokiai kitai žinomai šios grupės genčiai.

    Spagečių kirmėlės paprastai gyvena apsauginiame vamzdelyje, o į aplinką iškiša daugybę čiuptuvų, kuriais surenka organines daleles iš nuosėdų. Naujoji gentis, sprendžiant iš sandaros, gali būti prisitaikiusi geriau įsitvirtinti vamzdelyje ar specifiniame substrate, tačiau siurbtukų funkcija dar nėra galutinai paaiškinta.

    „Siurbtukus primenanti struktūra yra tai, kas šią naują gentį daro ypač įdomią ir unikalią“, – sakė jūrų zoologė Elena Kupriyanova.

    Trys rūšys ir svarbus „perkėlimas“

    Mokslininkai aprašė dvi naujas rūšis: Terebellosuctoria jimii ir Terebellosuctoria keelingensis. Jų priskyrimą naujai genčiai sustiprino ne tik anatomijos požymiai, bet ir DNR analizė, vis dažniau tampanti būtina šiuolaikinės taksonomijos dalimi.

    Trečioji rūšis, vėliau priskirta tai pačiai genčiai, buvo aptikta anksčiau prie Japonijos krantų 843 metrų gylyje. Iš pradžių ji buvo laikinai priskirta kitai genčiai dėl neaiškių giminystės ryšių, tačiau palyginus DNR ir sandarą su naujais radiniais, ji perkelta ir dabar vadinama Terebellosuctoria spongicola.

    Ankstesni stebėjimai Japonijos vandenyse leido manyti, kad siurbtukus primenanti struktūra gali padėti kirmėlei prisitvirtinti vamzdelio viduje, ypač kai šis būna sujungtas su kietesniais pagrindais, pavyzdžiui, giliavandenėmis kempinėmis. Ar taip pat elgiasi ir Indijos vandenyne aptiktos rūšys, dar turės parodyti tolesni tyrimai.

    Šis darbas publikuotas mokslo leidinyje Records of the Australian Museum. Tyrėjai pažymi, kad ekspedicijos metu surinkti šimtai ar net tūkstančiai egzempliorių, o jų identifikavimas ir aprašymas neretai užtrunka metus, nes mėginiai patenka į muziejų kolekcijas ir vėliau nuosekliai tiriami.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko keistą koralą: jam prireikė naujos gyvybės šeimos

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko keistą koralą: jam prireikė naujos gyvybės šeimos

    Rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje, ant povandeninio kalno netoli Kosta Rikos, tyrėjai aptiko neįprastą geltoną aštuoniakoralį, kurio išvaizda primena švytintį auksinį medį. Jis auga šimtų metrų gylyje, aplinkoje, kur daugeliui organizmų būtų sunku išgyventi.

    Šią rūšį mokslininkų grupė, vadovaujama Kosta Rikos universiteto tyrėjos Odaliscos Breedy, aprašė kaip Laurinque elenya. Pavadinimas įkvėptas J. R. R. Tolkieno sukurta kvenjų kalba ir reiškia auksinį žvaigždžių medį.

    Naujas koralas užfiksuotas 360–529 metrų gylyje, ekspedicijų metu 2019 ir 2023 metais, kai mėginius rinko nuotoliniu būdu valdomas aparatas „SuBastian“. Iš toliau jis atrodo tarsi ryškiai geltonas medis, o priartėjus matyti, kad dugną dengia tankus rausvų trapiaodžių kilimas.

    Mokslininkus nustebino tai, kad rūšies požymiai nesutapo su įprastais aštuoniakorių klasifikavimo rėmais. Kolonijos gali užaugti daugiau nei 1 metro aukščio ir apie 1,2 metro pločio, šakos tankiai šakojasi, o polipai yra neįprastai pailgi ir gali iš dalies įsitraukti į šakas.

    Dar daugiau klausimų sukėlė genetiniai tyrimai. Analizuojant kelis DNR žymenis, du mitochondrijų genai rodė skirtingą giminystę su atskiromis aštuoniakorių šeimomis, o ribosominės DNR duomenys aiškaus atsakymo nesuteikė.

    Galiausiai situaciją išsprendė išsamesnė analizė, apėmusi daug platesnį genetinių regionų rinkinį ir naujai surinktus mėginius. Tyrėjai nustatė, kad koralas artimiausias Eunicellidae šeimai, tačiau pakankamai skiriasi, kad jam teko sukurti visiškai naują šeimą Laurinqueidae.

    „Kai 2019 metais pirmą kartą pamačiau šį aštuoniakorių sodą, buvau sužavėta kraštovaizdžio grožiu, kuris vėliau įkvėpė elfišką pavadinimą. Iš pradžių maniau, kad rūšis priklausys žinomai šeimai, bet morfologinė analizė parodė, kad tai visai kas kita“, – sakė Odalisca Breedy.

    Šie koralų sodai auga vandenyse, kuriuose deguonies lygis yra labai žemas, o temperatūra siekia 8–11 laipsnių Celsijaus. Tokios buveinės giliavandeniame vandenyne laikomos ypač jautriomis, nes trimatės koralų struktūros tampa prieglobsčiu ir maitinimosi vieta daugeliui kitų organizmų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai primena, kiek mažai dar žinoma apie giliavandenes ekosistemas ir jų biologinę įvairovę. Be to, mokslinėje publikacijoje minimi galimi šios rūšies pastebėjimai prie Panamos ir Galapagų salų, tačiau kol kas tai dar nėra patvirtinta mėginiais.

    Giliavandeniai koralai vis dažniau atsiduria ir gamtosaugos diskusijų centre, nes jų buveinėms grėsmę kelia dugninė žvejyba, jūrų išteklių gavybos planai ir klimato kaitos sukelti vandenynų deguonies bei temperatūros pokyčiai. Kuo tiksliau identifikuojamos rūšys ir jų paplitimas, tuo lengviau planuoti apsaugos priemones.

  • Indijos vandenyne aptiktas naujas giliavandenių spagečių kirmėlių gentis: išskirtinumas – siurbtukai

    Tyrėjai Indijos vandenyno regione, prie povandeninių kalnų netoli Kalėdų ir Kokosų salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomų jūrinių kirmėlių grupę, priskiriamą vadinamosioms spagečių kirmėlėms. Naujajai genčiai suteiktas pavadinimas Terebellosuctoria, o išskirtiniu bruožu tapo siurbtukus primenančios išaugos apatinėje kūno pusėje.

    Atradimas aprašytas Australijos muziejaus leidinyje, kuriame pabrėžiama, kad visiškai naujos genties identifikavimas biologijoje yra gerokai retesnis nei naujos rūšies nustatymas. Gentis jungia kelias artimai susijusias rūšis, todėl tokie radiniai išplečia supratimą apie evoliucinius ryšius ir jūrų ekosistemų įvairovę.

    Pasak tyrimo autorės Elenos Kuprijanovos, būtent siurbtukus primenančios struktūros daro šią grupę išskirtinę ir padeda atskirti ją nuo artimų giminaičių. Manoma, kad tokia sandara galėjo susiformuoti kaip prisitaikymas prie gyvenimo vietų, kur trūksta minkštų dugno nuosėdų, reikalingų įprastiems vamzdeliams ar urveliams įsirengti.

    Tokiose vietose kaip povandeninių kalnų šlaitai dugno sąlygos gali būti kietesnės ir skurdesnės nuosėdomis, todėl prisitvirtinimo funkcija tampa svarbi išlikimui. Siurbtukai, tikėtina, padeda kirmėlėms išsilaikyti ant paviršių ir efektyviau maitintis, kai srovės ir reljefas riboja įprastus gyvenimo būdus.

    Kirmėlės buvo surinktos ekspedicijose, vykusiose 2021 ir 2022 metais su tyrimų laivu Investigator, kurias organizavo Viktorijos muziejai. Per šiuos žygius mokslininkai surinko daugiau kaip 850 pavyzdžių ir nustatė 13 rūšių, kurios anksčiau nebuvo aprašytos.

    „Vienos ekspedicijos metu galima surinkti šimtus ar net tūkstančius pavyzdžių, tačiau išsiaiškinti, kokioms rūšims jie priklauso, kartais prireikia metų“, – sakė Elena Kuprijanova.

    Tyrime iš viso aprašytos septynios rūšys iš trijų šeimų, o dvi jų priskirtos naujajai genčiai Terebellosuctoria. Viena rūšis rasta apie 670 metrų gylyje prie Kokosų salų esančiame povandeniniame kalne, o dėmesį patraukė daug išsišakojusių rusvų čiuptuvų, pastebėtų iškėlus mėginius į paviršių.

    Spagečių kirmėlėmis šie gyvūnai vadinami dėl daugybės ilgų čiuptuvų, kuriais surenka smulkias organines daleles nuo dugno. Dažnai jos gyvena vamzdeliuose, įrengtuose minkštose nuosėdose, tačiau naujai aprašytos genties prisitaikymai leidžia įtarti, kad dalis rūšių gali būti labiau priklausomos nuo tvirtinimosi prie kietesnių paviršių.

    Australijos muziejaus mokslininkas Patas Hutchingsas atkreipė dėmesį, kad jūriniai bestuburiai, įskaitant daugiašeres kirmėles, dažnai lieka nepastebėti ir nepakankamai įvertinti. Nors tai viena įvairiausių gyvūnų grupių, oficialiai įvardyta ir aprašyta tik nedidelė jų dalis, todėl giliavandenių tyrimai ir toliau atneša netikėtų atradimų.

  • Per dvi savaites prie Argentinos aptiko 57 naujas rūšis: giliavandenis kanjonas atvėrė paslaptis

    Per dvi savaites prie Argentinos aptiko 57 naujas rūšis: giliavandenis kanjonas atvėrė paslaptis

    Vos per dvi savaites mokslininkų ekspedicija Pietų Atlante, netoli Argentinos krantų, identifikavo 57 gyvūnų rūšis, kurios iki šiol nebuvo aprašytos moksle. Tyrimai vyko Mar del Plata povandeninio kanjono zonoje, kur gylis siekia apie 3,5 kilometro.

    Misiją vykdė iniciatyva The Nippon Foundation – Nekton Ocean Census, bendradarbiaudama su Schmidt Ocean Institute. Komanda rinko mėginius ir filmavo giliavandenius organizmus, pasitelkdama nuotoliniu būdu valdomą giliavandenį aparatą, pritaikytą darbui didžiuliame slėgyje.

    Kas aptikta kanjono gelmėse

    Pasak tyrėjų, tarp naujai užfiksuotų organizmų dominavo smulkūs vėžiagyviai ir dygiaodžiai. Ekspedicijos duomenimis, buvo aptikta 20 naujų rūšių irklakojų, 22 dygiaodžių, 14 geliančiųjų bei vienas moliuskas – jūrinis sparnasparnis.

    Gelmėse gyvenančios rūšys dažnai būna prisitaikiusios prie nuolatinės tamsos ir menko maisto kiekio, todėl jų sandara gali atrodyti neįprasta: nuo permatomų audinių iki specifinių jutimo organų. Tokios ekosistemos laikomos vienomis mažiausiai ištirtų planetoje, nes jų tyrimas brangus ir techniškai sudėtingas.

    Kodėl rezultatai pasirodo vėliau

    Nors pati ekspedicija vyko anksčiau, atradimų patvirtinimas užtrunka, nes rūšys negali būti „paskelbtos“ vien iš vaizdo įrašų. Taksonomams reikia palyginti mėginius su jau aprašytomis rūšimis, atlikti morfologinius tyrimus, o vis dažniau ir genetines analizes.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių tokio darbo aspektų yra tarptautinis bendradarbiavimas, nes kai kuriose organizmų grupėse pasaulyje yra nedaug aktyvių specialistų. Kartu tai tampa galimybe ugdyti jaunuosius taksonomus ir greitinti rūšių atpažinimą.

    „Tarptautinis bendradarbiavimas taksonomijoje yra kritiškai svarbus, ypač grupėse, kuriose aktyvių specialistų yra nedaug“, – sakė CONICET ir Museo Argentino de Ciencias Naturales mokslininkas dr. Danielis Lauretta.

    Žmones įtraukė ir tiesioginė transliacija

    Ekspedicijos metu komanda buvo surengusi ir tiesioginę transliaciją iš giliavandenio nusileidimo, kuri, organizatorių teigimu, pritraukė apie 4 000 000 žiūrovų. Mokslininkai tikisi, kad viešumas padės didinti susidomėjimą mažai pažintomis vandenynų buveinėmis ir jų apsauga.

    Specialistai primena, kad tokie atradimai svarbūs ne vien dėl smalsumo: giliavandenė biologinė įvairovė padeda geriau suprasti, kaip veikia globalios anglies apytakos procesai ir kaip ekosistemos reaguoja į šylančius vandenynus bei deguonies mažėjimą. Kuo tiksliau žinoma, kas gyvena gelmėse, tuo pagrįstesni sprendimai dėl jūrų erdvių valdymo.

    „57 naujų rūšių ir penkių naujų genčių nustatymas per vos dvi savaites parodo, kokia veiksminga gali būti bendradarbiavimu paremta taksonomija“, – teigė Ocean Census mokslinė vadovė dr. Michelle Taylor.

  • Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Argentinos pakrantėje esantis Mar del Plata povandeninis kanjonas iki šiol buvo beveik netirtas, tačiau 2025 metais atlikti nuotoliniai nėrimai atnešė nemalonią staigmeną. Daugiau nei 1 120 metrų gylyje mokslininkai aptiko žmonių paliktų šiukšlių, kurios, panašu, į giliausius vandenis pateko anksčiau už tyrėjus.

    Ekspedicijų metu, pasitelkus Schmidt Ocean Institute valdomą nuotolinį robotą „SuBastian“, per 17 nėrimų užfiksuotos 29 žmogaus pagamintos atliekos. Net 27 iš jų buvo plastikas, o šiukšlių aptikta 10 nėrimų, 1 120–3 820 metrų gylyje.

    Kas rasta dugne?

    Tarp radinių buvo ryškiaspalvė greitai paruošiamų makaronų pakuotė, gulėjusi maždaug 1 920 metrų gylyje, taip pat plastikiniai maišeliai, maisto pakuočių likučiai, puodelis. Kiek giliau, apie 1 949 metrų gylyje, aptikta nailoninė virvė su kabliu, rodanti galimą ryšį su žvejybos veikla.

    Giliavandeniai kanjonai dažnai tampa biologinės įvairovės židiniais, nes srovės į juos suneša maistines medžiagas ir nuosėdas, kurios užsilaiko tarp kanjono šlaitų. Mar del Plata kanjonas yra dinamiškoje vietoje, kur susitinka šilta Brazilijos srovė ir šalta Malvinų srovė, todėl čia tikimasi klestinčių giliavandenių ekosistemų.

    „Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo tirti giliavandenės dugninės faunos biologinę įvairovę, tačiau šiukšlių buvimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendėme tai dokumentuoti ir pasidalyti su mokslo bendruomene“, – sakė Argentinos giliavandenės jūros tyrimų grupės GEMPA jūrų biologas Diego Urteaga.

    Iš kur šiukšlės galėjo atkeliauti?

    Tyrėjai pažymi, kad kanjonas yra šimtai kilometrų nuo kranto ir atskirtas nuo žemyninio šelfo, todėl vien tik nuo pakrantės nuplautos atliekos nėra paprasčiausias paaiškinimas. Šiukšlių pobūdis, tokios kaip virvės, kabliai, batai ar ilgai išsilaikančios maisto pakuotės, labiau primena atliekas, susijusias su veikla jūroje.

    „Rastų šiukšlių ypatybės labiau atitinka atliekas, susidarančias laivuose, ypač žvejybiniuose, nei miesto taršą“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrime pabrėžiama, kad kanjonų reljefas pats savaime gali kaupti ir „įkalinti“ medžiagas, kurias atneša srovės. Dėl to šiukšlės buvo pasiskirsčiusios netolygiai ir dažniau telkėsi lokaliose vietose kanjono sienose bei „stuburo“ zonoje.

    Mažiau šiukšlių, bet ne mažesnė rizika

    Vienas paradoksas tyrėjus nustebino: šiukšlių kiekis, palyginti su kitais pasaulio povandeniniais kanjonais, nebuvo itin didelis. Kai kuriuose kanjonuose, kurie tiesiogiai susiję su sausuma, yra fiksuota apie 50–80 šiukšlių viename kilometre, o Mar del Plata kanjone vieno skaičiuoto ruožo rodiklis siekė mažiau nei 3.

    Vis dėlto poveikis ekosistemai matuojamas ne vien kiekiu. Dalis atliekų jau buvo tapusios buveinėmis: bestuburiai gyvūnai įsikūrė ant plastiko lakštų, jūrų žvaigždės ir kirmėlės buvo pastebėtos ant plastikinio maišelio bei virvės, taip formuojant dirbtinį pagrindą organizmams, kuriems natūralių substratų giliuose vandenyse gali trūkti.

    „Šiukšlių kolonizavimas sėsliais organizmais gali paversti žmogaus paliktas atliekas dirbtiniu substratu giliavandenėje jūroje ir potencialiai keisti vietos bendrijas“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis smulkių atliekų galėjo likti nepastebėtos, nes jas lengva užnešti nuosėdomis arba nepataikyti į roboto kameros matymo lauką. Artimiausiu metu planuojama plėsti stebėjimus kituose Argentinos povandeniniuose kanjonuose, kad būtų aiškiau, kiek plačiai tarša paplitusi ir kokie yra pagrindiniai jos šaltiniai.

  • Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Tūkstančių metrų gylyje Pietryčių Ramiajame vandenyne mokslininkai užfiksavo neįprastą reginį: smulkūs vėžiagyviai amfipodai kabinasi prie milžiniškų jūros vorų kojų ir, panašu, keliauja kartu. Vaizdai gauti tyrimų misijoje prie Čilės šelfo, naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.

    Tokį elgesį tyrėjai pastebėjo du kartus per keturias dienas, o stebėjimo taškai buvo nutolę maždaug 225 kilometrus. Šis pasikartojimas leidžia įtarti, kad tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga strategija, galinti padėti išgyventi ekstremaliomis giliavandenių sąlygomis.

    Kas iš tiesų vyko gelmėse?

    Ant milžiniškų jūros vorų, priskiriamų Colossendeis genčiai, buvo aptikti amfipodai Mesopleustes abyssorum, plačiai paplitę įvairiuose pasaulio vandenynuose. Pirmuoju atveju 3 155 metrų gylyje prie vieno jūros voro kojų kabėjo trys amfipodai, o antruoju atveju 2 698 metrų gylyje prie kito voro buvo prisitvirtinę du.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vėžiagyviai laikėsi ypač tvirtai, pasitelkdami pailgą, nagą primenančią galūnių struktūrą. Net surinkus gyvūnus tyrimams, amfipodai nenoriai atleido sukibimą, o tai rodo, kad toks prisitvirtinimas jiems gali būti svarbus.

    Pavėžėjimas, vadinamas forezija

    Mokslininkai šį reiškinį sieja su forezija, kai vienas gyvūnas naudojasi kitu kaip transportu. Giliavandeniame pasaulyje, kur maisto šaltiniai reti, o partnerį susirasti sudėtinga, bet koks judėjimą palengvinantis sprendimas gali tapti lemtingas.

    Mesopleustes abyssorum nėra laikomi stipriais plaukikais ir neturi ryškios planktoninės lervos stadijos, kurią srovės lengvai išnešiotų dideliais atstumais. Vis dėlto ši rūšis fiksuojama Ramiajame, Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynuose, todėl klausimas, kaip ji taip plačiai išplito, ilgą laiką išliko atviras.

    „Nors negalima atmesti, kad tai atsitiktinis sutapimas, elgesio pasikartojimas ir akivaizdus selektyvumas leidžia įtarti iki šiol nepakankamai įvertintą ekologinę strategiją“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

    Kodėl „autobusas“ gali būti naudingas?

    Jūros vorai, nors ir panašūs į vorus tik iš pirmo žvilgsnio, pasižymi ilgomis kojomis ir gali judėti tiek dugnu, tiek, priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, būti nunešami srovių ar net aktyviau plaukti. Tai reiškia, kad prisikabinęs amfipodas gali įveikti didesnius atstumus, nei pajėgtų vienas, ir pasiekti naujas mitybos ar slėptuvių vietas.

    Dar viena versija susijusi su dauginimusi: abiem užfiksuotais atvejais šalia vienas kito buvo du stambesni individai, kurie, kaip nurodo tyrėjai, galėjo būti suaugęs patinas ir patelė. Pirmojo stebėjimo metu trečias individas buvo patelė su kiaušiniais, todėl neatmetama, kad jūros voras tampa ne tik transportu, bet ir patogia judančia susitikimo vieta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka tvirtoms išvadoms, todėl reikės daugiau vaizdinės medžiagos ir papildomų mėginių. Vis dėlto giliavandenėse ekosistemose, kur energijos ištekliai riboti, net subtilios gyvūnų sąveikos gali turėti didelę reikšmę išlikimui ir resursų paieškai.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne nufilmavo retą didžiapelekį kalmarą 3 277 metrų gylyje

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne nufilmavo retą didžiapelekį kalmarą 3 277 metrų gylyje

    Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto (MBARI) mokslininkai paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas vienas rečiausių giliavandenių galvakojų – didžiapelekis kalmaras Magnapinna. Gyvūnas nufilmuotas vadinamojoje vidurnakčio zonoje, kur saulės šviesa nepasiekia, o sąlygos žmogui yra itin nepalankios.

    Susitikimas įvyko rugpjūčio 7 dieną, kai komanda nuotoliniu būdu valdomu aparatu „Doc Ricketts“ tyrinėjo dugną netoli Davidson povandeninio kalno, prie Centrinės Kalifornijos pakrantės. Kalmaras buvo pastebėtas 3 277 metrų gylyje, virš dumblėto dugno, lėtai plazdendamas didžiuliais pelekais.

    „Iš pradžių ekrane mačiau tik plonų, lyg siūlai atrodančių čiuptuvų galiukus ir pagalvojau, kad tai medūza, bet kai pasirodė vadinamosios alkūnės, supratau, jog tai kažkas išskirtinio“, – sakė MBARI giliavandenių ekosistemų specialistė Olívia Soares Pereira.

    MBARI lazerinė matavimo sistema leido apytiksliai įvertinti gyvūno dydį: nuo kūno viršaus iki galūnių galų jis siekė apie 1,25 metro. Tai buvo pirmasis patvirtintas šio paslaptingo kalmaro stebėjimas Šiaurės Rytų Ramiajame vandenyne, nors atskiri Magnapinna genties radiniai ir stebėjimai fiksuoti skirtingose pasaulio vandenynų dalyse.

    Didžiapelekiai kalmarai laikomi vienais sunkiausiai sutinkamų galvakojų: per visą stebėjimų istoriją jų užfiksuota tik apie 70 kartų. Dėl tokio retumo mokslininkams vis dar trūksta atsakymų į esminius klausimus, įskaitant jų mitybą, medžioklės būdą, dauginimąsi ir realų paplitimą.

    Šio gyvūno išvaizda iškart išduoda, kodėl jis laikomas vienu keisčiausių giliavandenių organizmų. Jo kūnas palyginti nedidelis, tačiau šonuose išsiskiria neproporcingai dideli pelekai, o aštuonios rankos ir du čiuptuvai baigiasi itin ilgomis, plonomis gijomis, kurios kai kada gali siekti kelis metrus.

    Dar mįslingesnė yra elgsena: Magnapinna neretai išskleidžia galūnes beveik statmenai kūnui ir staigiai užlenkia jas arti stačio kampo, suformuodamas vadinamąją alkūnės pozą. Aiškaus šios laikysenos paaiškinimo nėra, tačiau viena iš hipotezių teigia, kad taip kalmaras gali pasyviai gaudyti grobį, išlaikydamas ilgas galūnes išskleistas ir jų nesupainiodamas.

    Pastaraisiais metais tyrėjai vis dažniau remiasi ilgalaikiais giliavandenių aparatų stebėjimais ir suvienodintomis vaizdo duomenų bazėmis, kurios padeda įvertinti, ar tokios rūšys iš tiesų retos, ar tiesiog retai sutinkamos dėl milžiniškų vandenyno erdvių. Naujesnė Magnapinna stebėjimų analizė leidžia manyti, kad potencialiai tinkamos buveinės gali apimti didelę pasaulinio vandenyno dalį, tačiau pačių gyvūnų tankis vis tiek išlieka labai mažas.

    Davidson povandeninis kalnas jau seniai laikomas giliavandenių ekosistemų karštuoju tašku: tokie dariniai keičia srovių dinamiką, koncentruoja maisto medžiagas ir pritraukia įvairias rūšis. MBARI ekspedicija šiame regione ieškojo kitų gyvūnų veiklos pėdsakų jūros dugne, todėl netikėtas didžiapelekio kalmaro pasirodymas tapo viena įsimintiniausių misijos akimirkų.

    „Vandenyno gelmės niekada nenustoja stebinti: tokie susitikimai primena, kodėl darome mokslą ir kodėl svarbu dalintis šiuo smalsumu, kad įkvėptume būsimus vandenynų tyrinėtojus“, – sakė Olívia Soares Pereira.

  • 200 000 statinių Atlanto dugne: mokslininkai įvertino, ar Europa sėdi ant tiksinčios bombos

    200 000 statinių Atlanto dugne: mokslininkai įvertino, ar Europa sėdi ant tiksinčios bombos

    Atlanto vandenyno dugne, kelių kilometrų gylyje, guli dešimtys tūkstančių statinių su radioaktyviosiomis atliekomis, kurios ten atsidūrė dar XX amžiaus antroje pusėje. Tai buvo laikotarpis, kai giliavandenės zonos buvo vertinamos kaip natūrali izoliacija, galinti atskirti teršalus nuo žmonių ir aplinkos.

    Nuo 1946 iki 1990 metų dalis Europos valstybių žemo ir vidutinio aktyvumo atliekas šalino jas skandindamos Atlante. Atliekos būdavo supakuojamos į konteinerius, papildomai hermetizuojamus, pavyzdžiui, betonu ir bitumu, tačiau numatytas tokių sprendimų patikimumo laikas buvo ribotas.

    Šiandien dauguma tų statinių jau seniai peržengė planuotą eksploatacijos ribą, todėl vis dažniau keliami klausimai apie koroziją ir galimus nuotėkius. Statinės nuskandintos tarptautiniuose vandenyse, maždaug 3–5 kilometrų gylyje, apie 650 kilometrų nuo Prancūzijos krantų.

    Ilgą laiką ši vieta praktiškai nebuvo stebima, o paskutiniai žinomi bandymai dokumentuoti statinių būklę buvo pavieniai ir labai riboti. Situacija pasikeitė tik prasidėjus naujos kartos ekspedicijoms, kai į darbą įtraukti modernūs povandeniniai robotai ir giliavandeniai aparatai.

    Grįžo po 40 metų

    2025 metais startavo projekto NODSSUM pirmasis etapas, kurį vykdo Prancūzijos Nacionalinis mokslinių tyrimų centras CNRS ir okeanografijos institutas Ifremer. Per 26 dienų ekspediciją pasitelktas autonominis povandeninis robotas „UlyX“ su didelės raiškos sonaru.

    Robotui pavesta užduotis buvo ne tik „apšukuoti“ teritoriją, bet ir fiksuoti radinius vaizdais. Sonaru buvo ištirtas maždaug 165 kvadratinių kilometrų plotas, aptikta tūkstančiai statinių, o dalis jų nufotografuota iš arti, kad būtų galima vertinti fizinę būklę.

    Gauti vaizdai parodė skirtingas degradacijos stadijas: dalis konteinerių akivaizdžiai pažeisti korozijos, kai kurie jau yra stipriai suirę. Tyrėjai patvirtino, kad kai kuriose vietose galėjo būti fiksuojami nuotėkiai į aplinką, tačiau kol kas tai neatrodo kaip plataus masto ekologinė katastrofa.

    Kur tikrasis taršos šaltinis?

    Vienas sudėtingiausių klausimų yra priskirti aptiktą radioaktyvumą konkrečiai statinėms, o ne kitoms istorinėms taršos priežastims. Vandenynuose taip pat aptinkami radionuklidai, likę po XX amžiaus branduolinių ginklų bandymų, Černobylio avarijos ir branduolinės energetikos veiklos.

    Dėl to mokslininkai ieško izotopinių „parašų“, kurie leistų atskirti, kas yra foninė tarša, o kas galėtų būti susiję su pažeistais konteineriais. Tokia analizė laikoma būtina, kad sprendimai būtų grindžiami įrodymais, o ne prielaidomis.

    Kito etapo metu pasitelkiamas pilotuojamas batiskafas „Nautile“, kuriuo imami vandens, nuosėdų ir net organizmų mėginiai arti koroduojančių statinių. Jau surinkta daugiau nei 300 mėginių, įskaitant nuosėdų gręžinius ir giliavandenių žuvų audinius.

    Tyrėjai siekia nustatyti, ar radionuklidai patenka į mitybos grandinę ir kaip toli jie gali plisti giliavandeniame ekosistemoje. Nuotraukos atskleidė ir paradoksą: dalis statinių tapo jūros gyvybės substratu, ant jų įsikuria organizmai, kuriems metaliniai paviršiai virsta buveine.

    „Mūsų tikslas yra tiksliai nustatyti, ar ir kokiu mastu tarša susijusi su statinių irimu, o ne su istoriniu radioaktyviųjų medžiagų fonu vandenyne“, – teigė tyrėjai, pristatę ekspedicijų metu renkamų mėginių analizės kryptį.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent ilgalaikis monitoringas ir sisteminga mėginių analizė lems, ar ši problema liks lokalizuota, ar reikės tarptautinių sprendimų dėl giliavandenių atliekų palikimo pasekmių. Kol kas mokslininkų vertinimas atsargesnis: signalų yra, tačiau jiems pagrįsti reikia laiko, duomenų ir palyginimo su natūraliu bei istoriniu radioaktyvumo fonu.