CP v2

Tag: Giliavandeniai tyrimai

  • Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Argentinos pakrantėje esantis Mar del Plata povandeninis kanjonas iki šiol buvo beveik netirtas, tačiau 2025 metais atlikti nuotoliniai nėrimai atnešė nemalonią staigmeną. Daugiau nei 1 120 metrų gylyje mokslininkai aptiko žmonių paliktų šiukšlių, kurios, panašu, į giliausius vandenis pateko anksčiau už tyrėjus.

    Ekspedicijų metu, pasitelkus Schmidt Ocean Institute valdomą nuotolinį robotą „SuBastian“, per 17 nėrimų užfiksuotos 29 žmogaus pagamintos atliekos. Net 27 iš jų buvo plastikas, o šiukšlių aptikta 10 nėrimų, 1 120–3 820 metrų gylyje.

    Kas rasta dugne?

    Tarp radinių buvo ryškiaspalvė greitai paruošiamų makaronų pakuotė, gulėjusi maždaug 1 920 metrų gylyje, taip pat plastikiniai maišeliai, maisto pakuočių likučiai, puodelis. Kiek giliau, apie 1 949 metrų gylyje, aptikta nailoninė virvė su kabliu, rodanti galimą ryšį su žvejybos veikla.

    Giliavandeniai kanjonai dažnai tampa biologinės įvairovės židiniais, nes srovės į juos suneša maistines medžiagas ir nuosėdas, kurios užsilaiko tarp kanjono šlaitų. Mar del Plata kanjonas yra dinamiškoje vietoje, kur susitinka šilta Brazilijos srovė ir šalta Malvinų srovė, todėl čia tikimasi klestinčių giliavandenių ekosistemų.

    „Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo tirti giliavandenės dugninės faunos biologinę įvairovę, tačiau šiukšlių buvimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendėme tai dokumentuoti ir pasidalyti su mokslo bendruomene“, – sakė Argentinos giliavandenės jūros tyrimų grupės GEMPA jūrų biologas Diego Urteaga.

    Iš kur šiukšlės galėjo atkeliauti?

    Tyrėjai pažymi, kad kanjonas yra šimtai kilometrų nuo kranto ir atskirtas nuo žemyninio šelfo, todėl vien tik nuo pakrantės nuplautos atliekos nėra paprasčiausias paaiškinimas. Šiukšlių pobūdis, tokios kaip virvės, kabliai, batai ar ilgai išsilaikančios maisto pakuotės, labiau primena atliekas, susijusias su veikla jūroje.

    „Rastų šiukšlių ypatybės labiau atitinka atliekas, susidarančias laivuose, ypač žvejybiniuose, nei miesto taršą“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrime pabrėžiama, kad kanjonų reljefas pats savaime gali kaupti ir „įkalinti“ medžiagas, kurias atneša srovės. Dėl to šiukšlės buvo pasiskirsčiusios netolygiai ir dažniau telkėsi lokaliose vietose kanjono sienose bei „stuburo“ zonoje.

    Mažiau šiukšlių, bet ne mažesnė rizika

    Vienas paradoksas tyrėjus nustebino: šiukšlių kiekis, palyginti su kitais pasaulio povandeniniais kanjonais, nebuvo itin didelis. Kai kuriuose kanjonuose, kurie tiesiogiai susiję su sausuma, yra fiksuota apie 50–80 šiukšlių viename kilometre, o Mar del Plata kanjone vieno skaičiuoto ruožo rodiklis siekė mažiau nei 3.

    Vis dėlto poveikis ekosistemai matuojamas ne vien kiekiu. Dalis atliekų jau buvo tapusios buveinėmis: bestuburiai gyvūnai įsikūrė ant plastiko lakštų, jūrų žvaigždės ir kirmėlės buvo pastebėtos ant plastikinio maišelio bei virvės, taip formuojant dirbtinį pagrindą organizmams, kuriems natūralių substratų giliuose vandenyse gali trūkti.

    „Šiukšlių kolonizavimas sėsliais organizmais gali paversti žmogaus paliktas atliekas dirbtiniu substratu giliavandenėje jūroje ir potencialiai keisti vietos bendrijas“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis smulkių atliekų galėjo likti nepastebėtos, nes jas lengva užnešti nuosėdomis arba nepataikyti į roboto kameros matymo lauką. Artimiausiu metu planuojama plėsti stebėjimus kituose Argentinos povandeniniuose kanjonuose, kad būtų aiškiau, kiek plačiai tarša paplitusi ir kokie yra pagrindiniai jos šaltiniai.

  • Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Tūkstančių metrų gylyje Pietryčių Ramiajame vandenyne mokslininkai užfiksavo neįprastą reginį: smulkūs vėžiagyviai amfipodai kabinasi prie milžiniškų jūros vorų kojų ir, panašu, keliauja kartu. Vaizdai gauti tyrimų misijoje prie Čilės šelfo, naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.

    Tokį elgesį tyrėjai pastebėjo du kartus per keturias dienas, o stebėjimo taškai buvo nutolę maždaug 225 kilometrus. Šis pasikartojimas leidžia įtarti, kad tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga strategija, galinti padėti išgyventi ekstremaliomis giliavandenių sąlygomis.

    Kas iš tiesų vyko gelmėse?

    Ant milžiniškų jūros vorų, priskiriamų Colossendeis genčiai, buvo aptikti amfipodai Mesopleustes abyssorum, plačiai paplitę įvairiuose pasaulio vandenynuose. Pirmuoju atveju 3 155 metrų gylyje prie vieno jūros voro kojų kabėjo trys amfipodai, o antruoju atveju 2 698 metrų gylyje prie kito voro buvo prisitvirtinę du.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vėžiagyviai laikėsi ypač tvirtai, pasitelkdami pailgą, nagą primenančią galūnių struktūrą. Net surinkus gyvūnus tyrimams, amfipodai nenoriai atleido sukibimą, o tai rodo, kad toks prisitvirtinimas jiems gali būti svarbus.

    Pavėžėjimas, vadinamas forezija

    Mokslininkai šį reiškinį sieja su forezija, kai vienas gyvūnas naudojasi kitu kaip transportu. Giliavandeniame pasaulyje, kur maisto šaltiniai reti, o partnerį susirasti sudėtinga, bet koks judėjimą palengvinantis sprendimas gali tapti lemtingas.

    Mesopleustes abyssorum nėra laikomi stipriais plaukikais ir neturi ryškios planktoninės lervos stadijos, kurią srovės lengvai išnešiotų dideliais atstumais. Vis dėlto ši rūšis fiksuojama Ramiajame, Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynuose, todėl klausimas, kaip ji taip plačiai išplito, ilgą laiką išliko atviras.

    „Nors negalima atmesti, kad tai atsitiktinis sutapimas, elgesio pasikartojimas ir akivaizdus selektyvumas leidžia įtarti iki šiol nepakankamai įvertintą ekologinę strategiją“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

    Kodėl „autobusas“ gali būti naudingas?

    Jūros vorai, nors ir panašūs į vorus tik iš pirmo žvilgsnio, pasižymi ilgomis kojomis ir gali judėti tiek dugnu, tiek, priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, būti nunešami srovių ar net aktyviau plaukti. Tai reiškia, kad prisikabinęs amfipodas gali įveikti didesnius atstumus, nei pajėgtų vienas, ir pasiekti naujas mitybos ar slėptuvių vietas.

    Dar viena versija susijusi su dauginimusi: abiem užfiksuotais atvejais šalia vienas kito buvo du stambesni individai, kurie, kaip nurodo tyrėjai, galėjo būti suaugęs patinas ir patelė. Pirmojo stebėjimo metu trečias individas buvo patelė su kiaušiniais, todėl neatmetama, kad jūros voras tampa ne tik transportu, bet ir patogia judančia susitikimo vieta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka tvirtoms išvadoms, todėl reikės daugiau vaizdinės medžiagos ir papildomų mėginių. Vis dėlto giliavandenėse ekosistemose, kur energijos ištekliai riboti, net subtilios gyvūnų sąveikos gali turėti didelę reikšmę išlikimui ir resursų paieškai.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne nufilmavo retą didžiapelekį kalmarą 3 277 metrų gylyje

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne nufilmavo retą didžiapelekį kalmarą 3 277 metrų gylyje

    Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto (MBARI) mokslininkai paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas vienas rečiausių giliavandenių galvakojų – didžiapelekis kalmaras Magnapinna. Gyvūnas nufilmuotas vadinamojoje vidurnakčio zonoje, kur saulės šviesa nepasiekia, o sąlygos žmogui yra itin nepalankios.

    Susitikimas įvyko rugpjūčio 7 dieną, kai komanda nuotoliniu būdu valdomu aparatu „Doc Ricketts“ tyrinėjo dugną netoli Davidson povandeninio kalno, prie Centrinės Kalifornijos pakrantės. Kalmaras buvo pastebėtas 3 277 metrų gylyje, virš dumblėto dugno, lėtai plazdendamas didžiuliais pelekais.

    „Iš pradžių ekrane mačiau tik plonų, lyg siūlai atrodančių čiuptuvų galiukus ir pagalvojau, kad tai medūza, bet kai pasirodė vadinamosios alkūnės, supratau, jog tai kažkas išskirtinio“, – sakė MBARI giliavandenių ekosistemų specialistė Olívia Soares Pereira.

    MBARI lazerinė matavimo sistema leido apytiksliai įvertinti gyvūno dydį: nuo kūno viršaus iki galūnių galų jis siekė apie 1,25 metro. Tai buvo pirmasis patvirtintas šio paslaptingo kalmaro stebėjimas Šiaurės Rytų Ramiajame vandenyne, nors atskiri Magnapinna genties radiniai ir stebėjimai fiksuoti skirtingose pasaulio vandenynų dalyse.

    Didžiapelekiai kalmarai laikomi vienais sunkiausiai sutinkamų galvakojų: per visą stebėjimų istoriją jų užfiksuota tik apie 70 kartų. Dėl tokio retumo mokslininkams vis dar trūksta atsakymų į esminius klausimus, įskaitant jų mitybą, medžioklės būdą, dauginimąsi ir realų paplitimą.

    Šio gyvūno išvaizda iškart išduoda, kodėl jis laikomas vienu keisčiausių giliavandenių organizmų. Jo kūnas palyginti nedidelis, tačiau šonuose išsiskiria neproporcingai dideli pelekai, o aštuonios rankos ir du čiuptuvai baigiasi itin ilgomis, plonomis gijomis, kurios kai kada gali siekti kelis metrus.

    Dar mįslingesnė yra elgsena: Magnapinna neretai išskleidžia galūnes beveik statmenai kūnui ir staigiai užlenkia jas arti stačio kampo, suformuodamas vadinamąją alkūnės pozą. Aiškaus šios laikysenos paaiškinimo nėra, tačiau viena iš hipotezių teigia, kad taip kalmaras gali pasyviai gaudyti grobį, išlaikydamas ilgas galūnes išskleistas ir jų nesupainiodamas.

    Pastaraisiais metais tyrėjai vis dažniau remiasi ilgalaikiais giliavandenių aparatų stebėjimais ir suvienodintomis vaizdo duomenų bazėmis, kurios padeda įvertinti, ar tokios rūšys iš tiesų retos, ar tiesiog retai sutinkamos dėl milžiniškų vandenyno erdvių. Naujesnė Magnapinna stebėjimų analizė leidžia manyti, kad potencialiai tinkamos buveinės gali apimti didelę pasaulinio vandenyno dalį, tačiau pačių gyvūnų tankis vis tiek išlieka labai mažas.

    Davidson povandeninis kalnas jau seniai laikomas giliavandenių ekosistemų karštuoju tašku: tokie dariniai keičia srovių dinamiką, koncentruoja maisto medžiagas ir pritraukia įvairias rūšis. MBARI ekspedicija šiame regione ieškojo kitų gyvūnų veiklos pėdsakų jūros dugne, todėl netikėtas didžiapelekio kalmaro pasirodymas tapo viena įsimintiniausių misijos akimirkų.

    „Vandenyno gelmės niekada nenustoja stebinti: tokie susitikimai primena, kodėl darome mokslą ir kodėl svarbu dalintis šiuo smalsumu, kad įkvėptume būsimus vandenynų tyrinėtojus“, – sakė Olívia Soares Pereira.

  • 200 000 statinių Atlanto dugne: mokslininkai įvertino, ar Europa sėdi ant tiksinčios bombos

    200 000 statinių Atlanto dugne: mokslininkai įvertino, ar Europa sėdi ant tiksinčios bombos

    Atlanto vandenyno dugne, kelių kilometrų gylyje, guli dešimtys tūkstančių statinių su radioaktyviosiomis atliekomis, kurios ten atsidūrė dar XX amžiaus antroje pusėje. Tai buvo laikotarpis, kai giliavandenės zonos buvo vertinamos kaip natūrali izoliacija, galinti atskirti teršalus nuo žmonių ir aplinkos.

    Nuo 1946 iki 1990 metų dalis Europos valstybių žemo ir vidutinio aktyvumo atliekas šalino jas skandindamos Atlante. Atliekos būdavo supakuojamos į konteinerius, papildomai hermetizuojamus, pavyzdžiui, betonu ir bitumu, tačiau numatytas tokių sprendimų patikimumo laikas buvo ribotas.

    Šiandien dauguma tų statinių jau seniai peržengė planuotą eksploatacijos ribą, todėl vis dažniau keliami klausimai apie koroziją ir galimus nuotėkius. Statinės nuskandintos tarptautiniuose vandenyse, maždaug 3–5 kilometrų gylyje, apie 650 kilometrų nuo Prancūzijos krantų.

    Ilgą laiką ši vieta praktiškai nebuvo stebima, o paskutiniai žinomi bandymai dokumentuoti statinių būklę buvo pavieniai ir labai riboti. Situacija pasikeitė tik prasidėjus naujos kartos ekspedicijoms, kai į darbą įtraukti modernūs povandeniniai robotai ir giliavandeniai aparatai.

    Grįžo po 40 metų

    2025 metais startavo projekto NODSSUM pirmasis etapas, kurį vykdo Prancūzijos Nacionalinis mokslinių tyrimų centras CNRS ir okeanografijos institutas Ifremer. Per 26 dienų ekspediciją pasitelktas autonominis povandeninis robotas „UlyX“ su didelės raiškos sonaru.

    Robotui pavesta užduotis buvo ne tik „apšukuoti“ teritoriją, bet ir fiksuoti radinius vaizdais. Sonaru buvo ištirtas maždaug 165 kvadratinių kilometrų plotas, aptikta tūkstančiai statinių, o dalis jų nufotografuota iš arti, kad būtų galima vertinti fizinę būklę.

    Gauti vaizdai parodė skirtingas degradacijos stadijas: dalis konteinerių akivaizdžiai pažeisti korozijos, kai kurie jau yra stipriai suirę. Tyrėjai patvirtino, kad kai kuriose vietose galėjo būti fiksuojami nuotėkiai į aplinką, tačiau kol kas tai neatrodo kaip plataus masto ekologinė katastrofa.

    Kur tikrasis taršos šaltinis?

    Vienas sudėtingiausių klausimų yra priskirti aptiktą radioaktyvumą konkrečiai statinėms, o ne kitoms istorinėms taršos priežastims. Vandenynuose taip pat aptinkami radionuklidai, likę po XX amžiaus branduolinių ginklų bandymų, Černobylio avarijos ir branduolinės energetikos veiklos.

    Dėl to mokslininkai ieško izotopinių „parašų“, kurie leistų atskirti, kas yra foninė tarša, o kas galėtų būti susiję su pažeistais konteineriais. Tokia analizė laikoma būtina, kad sprendimai būtų grindžiami įrodymais, o ne prielaidomis.

    Kito etapo metu pasitelkiamas pilotuojamas batiskafas „Nautile“, kuriuo imami vandens, nuosėdų ir net organizmų mėginiai arti koroduojančių statinių. Jau surinkta daugiau nei 300 mėginių, įskaitant nuosėdų gręžinius ir giliavandenių žuvų audinius.

    Tyrėjai siekia nustatyti, ar radionuklidai patenka į mitybos grandinę ir kaip toli jie gali plisti giliavandeniame ekosistemoje. Nuotraukos atskleidė ir paradoksą: dalis statinių tapo jūros gyvybės substratu, ant jų įsikuria organizmai, kuriems metaliniai paviršiai virsta buveine.

    „Mūsų tikslas yra tiksliai nustatyti, ar ir kokiu mastu tarša susijusi su statinių irimu, o ne su istoriniu radioaktyviųjų medžiagų fonu vandenyne“, – teigė tyrėjai, pristatę ekspedicijų metu renkamų mėginių analizės kryptį.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent ilgalaikis monitoringas ir sisteminga mėginių analizė lems, ar ši problema liks lokalizuota, ar reikės tarptautinių sprendimų dėl giliavandenių atliekų palikimo pasekmių. Kol kas mokslininkų vertinimas atsargesnis: signalų yra, tačiau jiems pagrįsti reikia laiko, duomenų ir palyginimo su natūraliu bei istoriniu radioaktyvumo fonu.

  • 1,5 km gylyje ieškojo laivo, bet rado šiurpų konteinerį ir šimtus buities prietaisų

    1,5 km gylyje ieškojo laivo, bet rado šiurpų konteinerį ir šimtus buities prietaisų

    Daugiau nei 1,5 kilometro gylyje Meksikos įlankoje NOAA mokslininkų komanda, tyrusi neaiškų sonaro taikinį, tikėjosi aptikti seną laivo nuolaužą. Tačiau vietoje archeologinio radinio jų nuotoliniu būdu valdoma povandeninė platforma (ROV) atvėrė vaizdą, primenantį apleistą sandėlį jūros dugne.

    2017 metais ekspedicija vyko tyrimų laivu Okeanos Explorer, kuris specializuojasi giliavandenių teritorijų kartografavime ir stebėjimuose. Sonaras buvo užfiksavęs struktūrą, panašią į nuolaužą, todėl komanda nukreipė ROV į objektą, esantį maždaug 1,5 kilometro gylyje.

    Artėjant prie taikinio paaiškėjo, kad dugne išsimėtę stačiakampiai, surūdijusios detalės ir baltos „dėžės“ nėra laivo dalys. Tai buvo buitinės technikos prietaisai, tarp jų šaldytuvai, šaldikliai ir skalbyklės, o netoliese gulėjo suglamžytas raudonas gabenimo konteineris.

    Ant vieno iš prietaisų aptiktas užrašas ir instrukcijų lentelė leido suprasti, kad tai greičiausiai buvo krovinys, skirtas perdirbimui arba transportuojamas be pakuočių. NOAA nardymo suvestinėse fiksuota, kad šalia buvo matyti ir kitų atpažinimo žymenų, leidžiančių identifikuoti konteinerį ir dalį krovinio kilmės.

    „Tai šiek tiek siurrealu: esame 1,5 kilometro gylyje, o judame tarp šaldiklių, šaldytuvų ir skalbyklių“, – sakė ekspedicijos dalyvis, įrašytame gyvos transliacijos garse.

    Pasak komandos, labiausiai tikėtina versija yra ta, kad konteineris nuo laivo nukrito audringomis oro sąlygomis, kai kroviniai kartais prarandami dėl bangavimo ir didelių apkrovų. Pasaulinės laivybos tarybos duomenimis, kasmet jūroje prarandama nuo kelių šimtų iki daugiau nei 1 000 konteinerių, nors bendras per metus pervežamų konteinerių skaičius siekia šimtus milijonų.

    Pastaraisiais metais laivybos sektorius vis dažniau atkreipia dėmesį į rizikų didėjimą, nes ekstremalūs orai ir stiprėjantys audrų epizodai gali didinti krovinių praradimo tikimybę. Šiltesnis vandenynas, mokslininkų vertinimu, gali prisidėti prie didesnės bangų energijos ir sudėtingesnių navigacijos sąlygų tam tikruose regionuose.

    Radys taip pat priminė, kad giliavandenės ekosistemos nėra izoliuotos nuo žmogaus veiklos. Metalinės konstrukcijos ir konteinerio dalys tampa substratu, prie kurio prisitvirtina koralai ir hidrozojai, o kai kurios žuvys tokiose vietose randa užuovėją.

    NOAA giliavandenės misijos, vykdomos su ROV, leidžia realiu laiku stebėti jūros dugną, rinkti vaizdo ir aplinkos duomenis bei dokumentuoti netikėtus radinius. Tokios ekspedicijos padeda ne tik kartografuoti menkai ištirtas teritorijas, bet ir tiksliau įvertinti, kaip toli į vandenynų gelmes nusidriekia taršos ir prarastų krovinių pėdsakas.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko auksinius „medžius“: paaiškėjo, kas jie

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko auksinius „medžius“: paaiškėjo, kas jie

    Ramiojo vandenyno gelmėse netoli Koko salos ir Kosta Rikos pakrantės mokslininkai aptiko neįprastą vaizdą: ryškiai geltonas, į medžius panašias struktūras, iškilusias iš uolėto dugno. Iš pirmo žvilgsnio jos priminė fantazijos pasaulio augalus, tačiau paaiškėjo, kad tai naujai aprašytas koralų giminaitis.

    Šis organizmas pavadintas Laurinque elenya. Kolonijos gali užaugti daugiau kaip metro aukščio, o šakotos formos „stiebai“ kyla iš jūros dugno 360–529 metrų gylyje, povandeninių kalnų rajone.

    Atradimas fiksuotas per 2019 ir 2023 metais vykusias giliavandenių ekosistemų ekspedicijas. Tyrėjai naudojo nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą SuBastian, leidusį filmuoti, tiksliai apžiūrėti bendrijas ir paimti mėginius iš šimtų metrų gylio.

    Greta geltonųjų kolonijų mokslininkai aptiko ir ištisus dugno plotus, beveik visiškai nuklotus vėžiagyvius primenančiomis trapiosiomis jūrų žvaigždėmis. Toks derinys, pasak ekspedicijų dalyvių, kūrė neįprastą kraštovaizdį ir tapo įkvėpimu pavadinimui, siejančiam formą su auksinio medžio įvaizdžiu.

    Didžiausia staigmena laukė laboratorijoje. Iš pradžių naujojo koralų giminaičio vietą giminystės medyje bandyta nustatyti pagal kelis įprastai taksonomijoje naudojamus genus, tačiau skirtingi genetiniai žymenys rodė prieštaringas kryptis.

    Todėl atlikta platesnė filogenominė analizė, apimanti šimtus genų. Ji parodė, kad Laurinque elenya nepatenka į jokią iki šiol aprašytą koralų šeimą, o artimiausi ryšiai su Eunicellidae tipo giminaičiais vis tiek yra pernelyg tolimi.

    Dėl ryškių anatominių ir genetinių skirtumų tyrėjai pasiūlė ne tik naują gentį, bet ir naują šeimą Laurinqueidae. Tokie atvejai biologijoje yra reti, nes šeimos lygmens taksonas paprastai apima daug anksčiau žinomą ir plačiau ištirtą įvairovę.

    Atradimas dar kartą primena, kiek mažai žinome apie vandenynų gelmes ir ypač apie giliavandenius povandeninius kalnus, kurių tyrimus riboja didelės sąnaudos ir techniniai iššūkiai. Vis dėlto būtent tokiose vietose dažnai aptinkami pažeidžiami koralų „sodai“, kurių sudėtingos struktūros suteikia prieglobstį ir maitinimosi erdves daugybei kitų rūšių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie ekosistemų „inžinieriai“ yra svarbūs ne vien biologinės įvairovės požiūriu. Koralų bendrijos jautrios dugno trikdymui, klimato kaitos poveikiui ir vandenyno chemijos pokyčiams, todėl nauji atradimai kartu tampa argumentu atsakingiau vertinti giliavandenių buveinių apsaugą.

  • „Steam“ įkūrėjas Gabe’as Newellas užsakė 760 mln. eurų laivą: ners iki 11 000 metrų

    „Steam“ įkūrėjas Gabe’as Newellas užsakė 760 mln. eurų laivą: ners iki 11 000 metrų

    Milžiniškas užsakymas Norvegijoje

    „Steam“ ir „Valve“ įkūrėjas Gabe’as Newellas per savo jūrinių tyrimų organizaciją „Inkfish“ pasirašė sutartį su Norvegijos laivų statytoju „VARD“ dėl naujo mokslinių tyrimų laivo statybos. Skelbiama, kad projekto vertė siekia apie 760 mln. eurų.

    Laivas, žymimas kaip RV11000, būtų pritaikytas giliavandeniams darbams ir mokslinėms misijoms. Tai dar vienas signalas, kad technologijų milijardierius vis daugiau dėmesio skiria ne skaitmeninei pramogai, o okeanų tyrimams ir duomenų rinkimui.

    Ką galės RV11000?

    Pagal skelbiamas specifikacijas, RV11000 turėtų būti apie 162 metrų ilgio ir 28 metrų pločio. Laivas numatytas misijoms, kuriose svarbiausia ne prabanga, o techninės galimybės ir autonomija atviroje jūroje.

    Teigiama, kad jis bus pritaikytas jūros dugno kartografavimui, grunto mėginių ėmimui, povandeninių aparatų aptarnavimui bei nuotoliniu būdu valdomų robotų darbui iki 11 000 metrų gylio. Tokie gyliai prilygsta giliausioms pasaulio vandenynų įduboms, todėl realiai kalbama apie aukščiausio lygio giliavandenę platformą.

    „Nuo pat pradžių mokslininkų, laivų statytojų ir operatorių bendradarbiavimas užtikrino, kad projektas tiesiogiai atitinka mokslines ambicijas ir poreikius“, – sakė „Inkfish“ atstovas Stu Buckle.

    Nuo tylos režimo iki gyvenimo sąlygų

    Vienas labiausiai išskiriamų sprendimų – itin didelė baterijų sistema, kuri, kaip skelbiama, leis maždaug 12 valandų vykdyti tyliąsias mokslines operacijas. Tokiose misijose tai aktualu, nes triukšmas gali trikdyti akustinius matavimus ir jautrios įrangos darbą.

    Laive planuojamos vienvietės kajutės ir infrastruktūra iki 130 žmonių įgulai bei mokslininkams. Numatomos laboratorijos, biurai ir darbo erdvės, kad ekspedicijos galėtų vykti ilgai ir savarankiškai, negrįžtant į uostą dėl logistikos ar tyrimų grandinės pertrūkių.

    Ne vienintelis brangus projektas

    RV11000 užsakymas – ne vienintelė pastarojo meto Gabe’o Newello investicija. Anksčiau buvo skelbta, kad jis įsigijo superjachtą „Leviathan“, kurio vertė siekė apie 470 mln. eurų, o taip pat pranešta apie prabangų nekilnojamojo turto pirkinį Floridoje už maždaug 67 mln. eurų.

    Šie sprendimai rodo aiškią kryptį: nuo žaidimų industrijos simbolio iki žmogaus, kuris savo kapitalą nukreipia į giliavandenę infrastruktūrą, duomenų rinkimą ir mokslinių ekspedicijų pajėgumų didinimą. Okeanų tyrimai pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojami kaip sritis, kurioje dar likę daug nežinomų zonų, o pažangi technika ir dideli biudžetai tampa lemiamu veiksniu.

  • Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrinėjusi pietrytinę Indijos vandenyno dalį, aptiko tai, ką patys vadina išskirtiniu radiniu: didžiausią iki šiol žinomą banginių fosilijų sankaupą. Atrasta vadinamojoje Diamantinos zonoje – giliavandenių lūžių ir įdubų sistemoje, kuri laikoma viena sunkiausiai pasiekiamų Žemės vietų.

    Ši teritorija driekiasi kelių kilometrų gylyje, vietomis nusileidžiant iki daugiau nei 7 000 metrų. Ten vyrauja beveik visiška tamsa, temperatūra artima 0 laipsnių Celsijaus, o slėgis šimtus kartų didesnis nei paviršiuje, todėl tyrimams reikalinga specializuota technika.

    2023 metais ekspedicija pasitelkė pilotuojamą batiskafą „Fendouzhe“, skirtą ekstremaliems gyliams, ir atliko 32 nėrimus. Iš pradžių tikėtasi aptikti pavienių skeletų, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius: užfiksuotos 476 vietos su banginių fosilijomis ir dar penkios šiuolaikinės vietos, kur neseniai nugaišusių gyvūnų liekanos tapo gyvybės židiniais.

    Tokie į dugną nusileidžiantys banginių kūnai giliavandeniams ekosistemoms yra ypač svarbūs, nes sukuria vadinamuosius kritusių banginių „oazes“. Pirmiausia prie liekanų susitelkia maitėdos, vėliau darbą perima bakterijos, o ilgainiui net kaulai tampa buveine specializuotiems organizmams, todėl maisto ir energijos šaltinis gali veikti dešimtmečius.

    Diamantinos zonoje ant liekanų ir aplink jas mokslininkai stebėjo įvairius giliavandenius organizmus, įskaitant medūzas, hidroidus, jūrų agurkus, moliuskus ir vėžiagyvius. Tai sustiprina prielaidą, kad net atšiauriausiose vietose gyvybė gali klestėti, jei atsiranda stabilus maistinių medžiagų šaltinis.

    Milijonų metų senumo kaulai

    Ypatingą įspūdį paliko fosilijų amžius: analizės parodė, kad seniausios liekanos siekia apie 5,3 milijono metų. Tai reiškia, kad dalis rastų banginių gyveno gerokai anksčiau, nei Žemėje atsirado žmogus, o pats regionas ilgą laiką galėjo veikti kaip natūrali sankaupos vieta.

    Tarp fosilijų aptikta ir šiuolaikinėms grupėms priskiriamų banginių, ir visiškai išnykusių formų. Vienu reikšmingiausių radinių įvardytas naujai aprašytas rūšies pavadinimas „Pterocetus diamantinae“, papildantis žinias apie banginių evoliuciją ir jų paplitimą skirtingais geologiniais laikotarpiais.

    Kodėl liekanos susitelkė vienoje vietoje?

    Mokslininkus sudomino ne tik fosilijų kiekis, bet ir neįprastai didelė jų koncentracija. Viena iš hipotezių teigia, kad ši vieta milijonus metų galėjo būti banginių migracijos ir maitinimosi koridoriuje, todėl čia natūraliai dažniau atsidurdavo nugaišę gyvūnai.

    Kita svarbi detalė – dugno reljefas: piltuvo formos įdubos galėjo veikti kaip savotiškos spąstai, nukreipiantys į dugną krentančius kūnus į tą pačią zoną. Be to, palyginti mažas nuosėdų kaupimosi greitis galėjo padėti kaulams išlikti neįprastai geros būklės labai ilgą laiką.

    Tyrėjai neatmeta, kad panašių „kapinynų“ gali būti ir kitose pasaulio vietose, tačiau jų aptikimą riboja menkas giliavandenių teritorijų ištirtumas. Kuo sparčiau tobulėja giliavandenių tyrimų technologijos, tuo didesnė tikimybė, kad tokios sankaupos bus atrastos ir kituose vandenynų regionuose.

  • Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija pranešė užbaigusi išskirtinį, realiomis sąlygomis vykdytą medžiagų atsparumo korozijai bandymą. Eksperimentas truko 537 dienas ir buvo atliktas maždaug 11 000 metrų gylyje, kur vyrauja vienos ekstremaliausių sąlygų Žemėje.

    Tokio gylio aplinkoje derinasi milžiniškas slėgis, žema temperatūra, didelis druskingumas ir ribotas deguonies kiekis. Būtent šie veiksniai spartina kai kurių lydinių, dangų ir konstrukcinių elementų irimą, o laboratorinės simuliacijos ne visada tiksliai atkuria realų poveikį.

    Projektą vykdė su laivų statyba ir jūrinėmis technologijomis siejama Kinijos valstybinė pramonės grupė „CSSC“. Pagrindinis tikslas buvo surinkti duomenis vietoje, stebint, kaip skirtingos medžiagų grupės elgiasi ilgą laiką veikiamos giliavandenių sąlygų.

    Bandymuose naudotos kelios kategorijos: geležies ir spalvotųjų metalų lydiniai, įvairios funkcinės apsauginės dangos, anodinės katodinės apsaugos elementai bei nemetalinių, plūdrumą suteikiančių medžiagų pavyzdžiai. Pasak projekto rengėjų, dalis mėginių jau rodo irimo požymius, o kiti išliko stabilūs, todėl svarbiausia taps detali laboratorinė analizė po iškėlimo.

    Gauti rezultatai svarbūs kuriant giliavandenę įrangą, kurioje gedimų kaina yra itin didelė: nuo povandeninių robotų ir sensorių iki kabelių, jungčių bei tyrimų platformų. Realių bandymų duomenys padeda tiksliau parinkti medžiagas, apsaugines dangas ir konstrukcinius sprendimus, taip mažinant eksploatacijos riziką ir priežiūros kaštus.

    Korozija jūroje aktuali ne tik mokslo tyrimams, bet ir pramonei, ypač ten, kur įranga dirba dešimtmečiais. Kinija nurodo, kad projekto metu tobulintos apsauginės dangos gali praversti naftos ir dujų gavybos infrastruktūroje bei giliavandeniame kasime, kur medžiagų patvarumas lemia tiek saugą, tiek investicijų grąžą.

    Pastaraisiais metais vis daugiau šalių investuoja į giliavandenių technologijų vystymą, nes auga poreikis patikimai stebėti vandenynus, užtikrinti infrastruktūros saugumą ir plėsti jūrinių resursų panaudojimą. Todėl ilgalaikiai bandymai itin dideliame gylyje laikomi vienu iš nedaugelio būdų gauti patikimą, inžinerijai pritaikomą informaciją.

  • Kinija nuleido į vandenį milžinišką giliavandenę platformą: JAV įžvelgia strateginį signalą

    Kinija Šanchajuje nuleido į vandenį naują didelio masto pusiau panardinamą mokslinių tyrimų platformą, skirtą darbui giliuose vandenyse. Valstybinė žiniasklaida skelbia, kad objektas projektuojamas veikti iki 10 000 metrų gylyje ir ilgą laiką apgyvendinti didelę tyrėjų komandą.

    Kinijoje projektas oficialiai vadinamas giliavandene visų oro sąlygų plaukiojančia tyrimų įranga, o neoficialiai pramintas plaukiojančia sala. Pranešimuose teigiama, kad platforma galės priimti iki 238 žmonių keliems mėnesiams, o maksimalus autonominis veikimo laikas siektų apie keturis mėnesius.

    Platformą kuria Šanchajaus Dziaotongo universitetas, o pati konstrukcija yra dviejų korpusų, pusiau panardinama, panaši į naudojamas jūrinėje energetikoje. Tokia schema leidžia greičiau pasiekti darbo rajoną, o atvykus stabilizuotis balastinėmis sistemomis ir tiksliai išlaikyti poziciją.

    Pagal skelbiamus parametrus, tai būtų vienas didžiausių tokio tipo objektų: vandentalpa nurodoma apie 78 000 tonų, o virš vandens kylanti dalis prilyginama maždaug 30 aukštų pastatui. Denio plotas lyginamas su dviejų futbolo aikščių dydžiu, o tai rodo ambicijas sutalpinti ne tik laboratorijas, bet ir sudėtingą nuleidžiamąją įrangą.

    Projekte numatytos šešios laboratorijos ir vadinamasis mėnulio baseinas, per kurį į vandenį saugiai leidžiami prietaisai ir robotika. Skelbiama, kad per šį angą būtų galima nuleisti iki 300 tonų įrangą, o darbinis nuleidimo gylis siektų iki 6 000 metrų.

    Kinijos mokslininkai platformos paskirtį sieja su vandenynų tyrimais, taifūnų prognozavimu, klimato kaitos stebėsena ir povandeninių ekosistemų analize. Tokios sistemos dažnai naudojamos ir dugno geologijai bei išteklių paieškai, todėl reikšmingos tiek akademiniams tyrimams, tiek pramoniniams poreikiams.

    Vis dėlto būtent platus funkcijų spektras ir sukelia papildomą dėmesį Vašingtone. JAV karinis jūrų laivynas ir dalis analitikų giliavandenius tyrimus vertina kaip sritį, kurioje civilinės ir karinės technologijos persidengia: jūros dugno kartografavimas gali būti svarbus povandeninių laivų navigacijai, ryšių kabelių maršrutų supratimui bei povandeninių stebėsenos sistemų plėtrai.

    Ekspertai pažymi, kad modernios okeanografinės platformos, ypač galinčios ilgai veikti autonomiškai ir valdyti sunkią nuleidžiamąją įrangą, suteikia pranašumą renkant duomenis apie dugno reljefą ir akustines sąlygas. Tokie duomenys praverčia ir mokslui, ir saugumui, todėl panašūs projektai dažnai vertinami ne vien per tyrimų, bet ir per geopolitikos prizmę.

    Pagal viešai minimus planus, statybos darbai dar tęsiami, o projekto užbaigimas numatomas apie 2030 metus. Iki tol laukiama daugiau detalių apie bandymus, realias eksploatacines galimybes ir tai, kokiose jūrose bei kokiems tikslams platforma bus pirmiausia naudojama.