CP v2

Tag: Imuninė sistema

  • Tyrimas atskleidė, kaip oksalatai gali kurstyti žarnyno uždegimą: svarbu ne vien dieta

    Tyrimas atskleidė, kaip oksalatai gali kurstyti žarnyno uždegimą: svarbu ne vien dieta

    Naujas Šiaurės Karolinos universiteto Chapel Hill mokslininkų tyrimas rodo, kad oksalatai gali būti vienas iš veiksnių, galinčių sustiprinti uždegimą sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis. Tyrėjai nagrinėjo galimą mechanizmą žmonėms, sergantiems Krono liga ir opiniu kolitu, o išvadas papildė bandymais su pelėmis bei ląstelių kultūromis.

    Oksalatai yra natūralūs junginiai, daugiausia aptinkami augaliniame maiste, pavyzdžiui, špinatuose, rabarbaruose, burokėliuose, batatuose, migdoluose, chia sėklose, kakavoje ir sojos produktuose. Tačiau patys produktai nebūtinai yra žalingi, nes sveikame organizme didžioji dalis oksalatų tiesiog pasišalina per virškinamąjį traktą.

    Įprastomis sąlygomis į kraują patenka tik nedidelė dalis oksalatų, maždaug 2–15 proc., bet situacija gali keistis, kai sutrinka jų pernašos ir šalinimo mechanizmai žarnyne. Būtent čia, anot tyrimo autorių, gali slypėti viena iš priežasčių, kodėl daliai pacientų uždegimas tampa sunkiau kontroliuojamas.

    Kas vyksta sergant IBD?

    Tirdami audinius, paimtus iš Krono liga ir opiniu kolitu sergančių pacientų, mokslininkai pastebėjo sumažėjusį pernašos baltymų SLC26A2 ir SLC26A3 kiekį. Šie baltymai siejami su medžiagų, įskaitant oksalatus, judėjimu žarnyne.

    Svarbi detalė ta, kad ryšys stiprėjo didėjant uždegimo aktyvumui: kuo uždegimas buvo ryškesnis, tuo mažiau aptikta minėtų baltymų. Dar labiau tyrėjus nustebino tai, kad sumažėjęs baltymų kiekis buvo fiksuojamas ir žarnyno vietose, kur aktyvaus uždegimo tuo metu nematyta.

    „Tai leidžia manyti, kad sutrikęs oksalatų tvarkymas gali būti ne vien uždegimo pasekmė, bet ir platesnių pokyčių žarnyne dalis“, – teigiama tyrimo autorių aprašytame mechanizme.

    Pasak jų, kai pernašos baltymų trūksta, daugiau oksalatų gali likti žarnyno spindyje. Ten jie, tikėtina, gali veikti imuninės sistemos ląsteles ir papildomai skatinti uždegiminę reakciją.

    Kodėl svarbus ne tik meniu?

    Ypač įdomūs buvo duomenys apie Krono liga sergančius žmones: mokslininkai nerado aiškių jų mitybos skirtumų, lyginant su sveikais asmenimis pagal oksalatų turinčių produktų vartojimą. Vis dėlto pacientų išmatose oksalatų koncentracijos buvo didesnės.

    Šis neatitikimas sustiprino hipotezę, kad lemiamas gali būti ne vien oksalatų kiekis racione, o tai, kaip pakitusi žarna geba juos apdoroti ir pašalinti. Tokiu atveju gali formuotis užburtas ratas: uždegimas silpnina pernašą, o oksalatų kaupimasis dar labiau aktyvina imuninę sistemą.

    Ką parodė bandymai su pelėmis?

    Mechanizmo patikrai tyrėjai atliko eksperimentus su gyvūnais. Pelėms, kurioms buvo sukeltas kolitas ir papildomai duota oksalatų, išgyvenamumo tikimybė buvo maždaug 60 proc. mažesnė nei toms, kurios oksalatų papildomai negavo.

    Kitoje eksperimento dalyje, pelėms, genetiškai linkusioms į uždegimines žarnyno ligas, oksalatai siejosi su ankstesne ligos pradžia ir sunkesne jos eiga. Ląstelių kultūrų tyrimai papildomai parodė, kad oksalatai gali tiesiogiai didinti makrofagų ir dendritinių ląstelių aktyvumą, o tai susiję su uždegiminiais procesais.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai nereiškia, jog sergantiesiems uždegiminėmis žarnyno ligomis reikėtų savarankiškai atsisakyti oksalatų turinčių produktų. Dalis duomenų gauta gyvūnų ir laboratoriniuose modeliuose, todėl ryšį dar būtina patvirtinti didesniais tyrimais su žmonėmis ir ilgesnėmis stebėsenomis.

    Tyrimas iškelia praktiškai svarbią mintį: problema gali būti ne vien tai, kas atsiduria paciento lėkštėje, bet ir tai, kaip ligos pakeista žarna susitvarko su įprastais mitybos komponentais. Gydytojai įprastai ragina mitybos pokyčius derinti individualiai, atsižvelgiant į ligos aktyvumą, toleranciją ir mitybos rizikas.

  • Vitaminų trūkumas gali slapta silpninti ir trumpinti gyvenimą: vieną pamiršta net daugelis

    Vitaminų trūkumas gali slapta silpninti ir trumpinti gyvenimą: vieną pamiršta net daugelis

    Pirmi signalai dažnai apgaulingi

    Vitaminų stoka ne visada iš karto sukelia aiškius simptomus, todėl ją lengva supainioti su pervargimu ar stresu. Dažniausi ankstyvi ženklai yra energijos kritimas, prastesnė fizinio krūvio tolerancija, dažnesnės infekcijos ir sunkiau išlaikomas dėmesys.

    Gydytojai pabrėžia, kad šie požymiai nėra specifiniai, todėl vien pagal savijautą nustatyti tikslios priežasties nepavyksta. Ilgiau trunkantys nusiskundimai turėtų būti priežastis įvertinti mitybą, gretutines ligas ir, jei reikia, atlikti tyrimus.

    Vitaminas D: nauda didžiausia stokojantiems

    Viena dažniausiai aptariamų būklių Europoje yra per mažas vitamino D kiekis. Šis vitaminas svarbus ne tik kaulams: jis prisideda prie kalcio ir fosforo apykaitos bei normalios imuninės sistemos veiklos.

    Didelės apimties UK Biobank duomenimis paremta analizė parodė, kad didžiausia rizika siejama su ryškiu vitamino D trūkumu, o didėjant 25(OH)D koncentracijai iki maždaug 50 nmol/l rizikos rodikliai mažėjo labiausiai būtent tiems, kurių pradiniai skaičiai buvo maži. Tyrėjai akcentavo, kad tokie rezultatai labiau palaiko ryšį tarp reikšmingo trūkumo ir mirtingumo, tačiau tai nepakeičia klasikinių intervencinių tyrimų.

    Kita vertus, naujesnė UK Biobank duomenų analizė, publikuota 2026 metais, išryškino svarbią detalę: žmonėms, kurių vitamino D kiekis buvo pakankamas, papildų poveikis mirtingumui aiškiai neišsiskyrė. Didesnė tikėtina nauda matyta tiems, kuriems trūko ar buvo nepakankamas kiekis, todėl aukštos dozės „dėl visa ko“ nėra gera strategija.

    Lietuvoje rizika ypač padidėja mažo saulėtumo sezonu, kai odos sintezė smarkiai sumažėja. Didesnę stokos tikimybę turi vyresnio amžiaus žmonės, nutukimą turintys asmenys, mažai saulėje būnantys, taip pat žmonės, kuriems sutrikęs maistinių medžiagų pasisavinimas.

    Vitaminas B12: tyli stoka, kuri gali paveikti nervų sistemą

    Kitas dažnai nuvertinamas trūkumas yra vitamino B12 stoka. Jis būtinas normaliai raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, DNR sintezei ir nervų sistemos veiklai, o ilgalaikis deficitas gali sukelti megaloblastinę mažakraujystę, nuolatinį silpnumą ir nuovargį.

    Ypač didelė rizika kyla veganams ir daliai vegetarų, nes natūralūs B12 šaltiniai daugiausia yra gyvūninės kilmės produktai. Trūkumas gali grėsti ir dėl pasisavinimo sutrikimų, o Nacionalinio mitybos švietimo centro praktikoje minimi ir kai kurie vaistai, pavyzdžiui, metforminas bei protonų siurblio inhibitoriai.

    Simptomai gali vystytis lėtai, todėl žmogus ilgai nepastebi tikrosios priežasties. Be nuovargio, gali atsirasti galūnių dilgčiojimas, tirpimas ar kiti neurologiniai požymiai, o dalis jų gali užsitęsti ir po to, kai mažakraujystė dar nėra ryški.

    Vitaminas A: trūksta rečiau, bet pasekmės gali būti rimtos

    Vitaminas A svarbus regėjimui, imunitetui, augimui ir epitelio audinių būklei. Vienas būdingiausių stokos ženklų yra pablogėjęs matymas prieblandoje, vadinamas naktiniu aklumu, o užsitęsęs ryškus deficitas gali kelti ir negrįžtamo regėjimo pažeidimo riziką.

    Išsivysčiusiose šalyse vitamino A stoka pasitaiko rečiau, tačiau pasauliniu mastu ji išlieka reikšminga visuomenės sveikatos problema, ypač vaikams. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad regionuose, kur trūkumas paplitęs, 6–59 mėnesių vaikų suplementacija siejama su mažesne visų priežasčių mirtingumo rizika.

    Vis dėlto šiame kontekste ypač svarbus saugumas: vitaminas A yra tirpus riebaluose ir gali kauptis organizme, todėl didelės dozės be indikacijų nėra rekomenduojamos. Praktikoje tai reiškia, kad papildus verta rinktis atsakingai, ypač jei kartu vartojami keli preparatai.

    Vitaminų D, B12 ir A stoka gali būti susijusi su nesubalansuota mityba, pasisavinimo sutrikimais, lėtinėmis ligomis ar vartojamais vaistais, o simptomai dažnai persidengia. Jei silpnumas, nuovargis ar kiti požymiai tęsiasi, saugiausia kryptis yra pasitarti su gydytoju ir, esant poreikiui, atlikti tikslinius tyrimus, o ne savarankiškai didinti dozes.

  • Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Apie vienaląstį parazitą Toxoplasma gondii sklando garsi, bet nevienareikšmė reputacija: esą jis gali nepastebimai keisti užkrėstų šeimininkų elgesį taip, kad parazitui būtų lengviau pasiekti kates, kurių organizme jis užbaigia savo gyvavimo ciklą. Tyrimai su graužikais rodė, kad užsikrėtę gyvūnai gali prarasti įprastą baimę katėms, o laukinėje gamtoje infekcija siejama ir su kitais rizikingais elgesio bruožais.

    Vis dėlto naujas zoologo Andrew Davinacko komentaras kelia esminį klausimą: kas iš tiesų yra priežastis, o kas pasekmė. Pasak autoriaus, dalyje stebėjimų gali veikti vadinamasis ekologinis atrinkimas, kai rizikingesni, drąsesni ar daugiau klajojantys gyvūnai iš prigimties dažniau patenka į situacijas, kuriose lengviau užsikrėsti, todėl koreliacija dar nereiškia, kad parazitas elgesį ir sukėlė.

    „Vien ryšys tarp infekcijos ir elgesio pats savaime neįrodo elgesio manipuliacijos“, – sakė A. Davinackas, pabrėždamas, kad stebėjimo duomenyse sunku atskirti infekcijos poveikį nuo pradinio gyvūno temperamento ir aplinkos.

    Ši dilema gerai matoma ir žmonėms gerai žinomame pavyzdyje iš Jeloustouno ekosistemos. 2022 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad vilkai, kurių teritorijos labiau persidengia su pumų buveinėmis, dažniau būna užsikrėtę Toxoplasma gondii, o užsikrėtę vilkai dažniau išsisklaido, daugiau keliauja ir net dažniau tampa gaujos lyderiais.

    Tačiau A. Davinackas atkreipia dėmesį, kad toks „grįžtamojo ryšio“ modelis gali prasidėti ne nuo infekcijos. Plačiau klajojantys, drąsesni vilkai gali dažniau susidurti su aplinka, kurioje yra parazito oocistų, todėl užsikrėtimas gali būti ne rizikingesnio elgesio priežastis, o jo pasekmė.

    Kodėl koreliacijos nepakanka?

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus elgesį formuoja daugybė biologinių, socialinių ir aplinkos veiksnių, todėl tiesioginiai ryšiai tarp infekcijos ir sprendimų priėmimo dažnai būna per daug supaprastinti. Panaši logika taikytina ir gyvūnams: drąsa, dominavimas ar polinkis tyrinėti aplinką gali didinti tiek kontaktų su plėšrūnais, tiek paties užsikrėtimo tikimybę.

    Kita vertus, laboratoriniai eksperimentai su graužikais laikomi stipriausiais argumentais, kad bent dalis elgesio pokyčių gali būti specifiniai. Kai kuriuose bandymuose užkrėsti gyvūnai ne šiaip tampa „be reikalo drąsūs“, o būtent kitaip reaguoja į katės kvapą, o tai geriau atitinka parazito biologinę logiką.

    Ką rodo mechanizmai ir kas dar neaišku?

    Toxoplasma gondii gali sukelti lėtinę infekciją, o parazito formos aptinkamos ir centrinėje nervų sistemoje, todėl svarstomos kelios įtakos kryptys: imuniniai signalai, uždegiminiai procesai, neuroendokrininiai keliai. Tačiau vien galimas biologinis mechanizmas dar neatsako į klausimą, ar elgesį realiomis sąlygomis dažniau pakeičia infekcija, ar tiesiog į infekciją dažniau „atsirenka“ tam tikro tipo elgesį turintys individai.

    Tokiais atvejais, pasak tyrėjų, svarbiausia didinti įrodymų kartelę. Stipresnių išvadų suteiktų ilgalaikiai stebėjimai, kai tie patys gyvūnai sekami prieš užsikrėtimą ir po jo, taip pat judėjimo duomenys, pavyzdžiui, GPS sekimas, leidžiantis tiksliau įvertinti, kur ir kada galėjo įvykti užsikrėtimas.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Toksoplazmozė plačiai paplitusi, tačiau daugumai žmonių ji būna besimptomė, o didžiausia rizika tenka nėščiosioms ir asmenims su nusilpusia imunine sistema. Todėl visuomenėje dažnai susipina dvi temos: realūs sveikatos rizikos aspektai ir populiarios, bet kartais pernelyg supaprastintos istorijos apie tariamą parazito gebėjimą valdyti elgesį.

    Mokslininkų diskusija primena, kad skambios antraštės apie proto kontrolę dažnai slepia sudėtingesnį vaizdą: koreliacija nėra priežastinis ryšys, o elgesį ir užsikrėtimo riziką gali formuoti tie patys veiksniai. Vis dėlto specifiniai eksperimentiniai rezultatai rodo, kad dalis parazito poveikio gali būti reali, todėl tyrimų kryptis išlieka aktyvi ir aktuali.

  • Mokslininkai įspėja: 1 tipo diabetas gali slėpti du skirtingus potipius – ką rodo genai

    1 tipo diabetas ilgą laiką buvo laikomas viena liga, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja kasos beta ląsteles ir organizmas nebegamina pakankamai insulino. Tačiau naujas didelės apimties genetinis tyrimas rodo, kad daliai pacientų ligos biologiniai mechanizmai gali skirtis.

    Tyrėjai iš JAV ir Jungtinės Karalystės išanalizavo 9 091 žmogaus, sergančio 1 tipo diabetu, genetinius duomenis ir palygino juos su 14 157 kontrolinės grupės dalyviais. Pacientai buvo suskirstyti pagal du didelės rizikos genetinius variantus HLA sistemoje, vadinamus HLA-DR3 ir HLA-DR4.

    Analizė atskleidė pastebimų skirtumų tarp šių grupių. HLA-DR4 nešiotojams ryškiau siejosi genetiniai požymiai, susiję su T ląstelių aktyvumu, o tai atitinka klasikinį 1 tipo diabeto autoimuninį modelį.

    Tuo metu HLA-DR3 grupėje mokslininkai aptiko kitokį signalą: stipresnį ryšį su putliosiomis ląstelėmis, dalyvaujančiomis uždegimo ir alerginėse reakcijose. Tai leidžia svarstyti, kad bent daliai pacientų uždegimo grandinė gali būti kitokia, nei manyta iki šiol.

    Vis dėlto tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai dar nereiškia dviejų visiškai atskirų ligų įrodymo. Greičiau kalbama apie galimus biologinius potipius, kurie gali turėti skirtingas imunines „varomąsias jėgas“ ir dėl to skirtingai reaguoti į prevencijos ar gydymo strategijas.

    Tokia potipių idėja svarbi ir praktiniu požiūriu. Jei ateityje pacientus būtų galima patikimai suskirstyti pagal genetinius ir imuninius požymius, klinikiniai vaistų tyrimai galėtų tiksliau vertinti, kam terapija veikia geriausiai, o gydymas taptų labiau personalizuotas.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad 1 tipo diabetą lemia ne vien genetika: reikšmės turi amžius, imuninės sistemos ypatybės, infekcijos, aplinkos veiksniai ir kiti rizikos komponentai. Todėl išvadas dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais, įtraukiant platesnius biologinių žymenų ir klinikinių duomenų rinkinius.

  • Mokslininkai nustatė: mažiau cukraus pirmosiomis 1 000 dienų gali mažinti vėžio riziką

    Mokslininkai nustatė: mažiau cukraus pirmosiomis 1 000 dienų gali mažinti vėžio riziką

    Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad mažesnis cukraus kiekis nėštumo metu ir per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus gali būti siejamas su mažesne kai kurių vėžio formų rizika suaugus. Ryškiausias ryšys fiksuotas su kepenų vėžiu, tačiau signalų matyti ir kitoms dažnesnėms diagnozėms.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama ne apie saldumynų draudimą, o apie saikingumą jautriausiu vystymosi laikotarpiu. Pirmosios 1 000 dienų nuo pastojimo iki antrojo gimtadienio laikomos kritišku langu, kai formuojasi medžiagų apykaita, imuninės sistemos reakcijos ir ilgalaikiai mitybos įpročiai.

    Netikėta proga palyginti dvi kartas

    Tokio masto eksperimentų su kūdikiais atlikti neįmanoma dėl etikos, todėl tyrėjai pasinaudojo istorine situacija Jungtinėje Karalystėje. Po Antrojo pasaulinio karo cukrus buvo normuojamas, o 1953 metų rugsėjį apribojimams pasibaigus suvartojimas per trumpą laiką smarkiai išaugo.

    Dėl šio lūžio atsirado reta galimybė palyginti žmones, kurių ankstyvojo gyvenimo cukraus aplinka skyrėsi. Vieni gimė ir augo laikotarpiu, kai cukraus buvo mažiau, o kiti jau tada, kai jo tapo lengviau gauti.

    Mažesnis ryšys su keliais vėžiais

    Tyrimo autoriai analizavo daugiau nei 64 000 Jungtinėje Karalystėje gimusių žmonių duomenis, apimančius 1951–1956 metų gimimo laikotarpį. Rezultatai parodė, kad ilgesnis cukraus ribojimas ankstyvame amžiuje buvo susijęs su mažesne tikimybe susirgti krūties, prostatos, kepenų, storosios ir tiesiosios žarnos bei plaučių vėžiu.

    Stipriausias ryšys fiksuotas kepenų vėžio atveju, kai rizika buvo mažesnė apie 69 proc., o krūties vėžio atveju apie 36 proc. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad skirtumai išryškėjo tik po daugelio metų, todėl ankstyvos mitybos poveikis gali būti ilgalaikis.

    Kas galėtų paaiškinti šį ryšį?

    Tyrėjai taip pat aptiko biologinių rodiklių, galinčių sietis su lėtesniu biologiniu senėjimu. Žmonėms, kurie ankstyvoje vaikystėje vartojo mažiau cukraus, dažniau nustatytos ilgesnės telomeros, kurios laikomos vienu iš ląstelių senėjimo žymenų.

    Be to, šioje grupėje fiksuotas mažesnis granzimo B lygis. Tai fermentas, kurį gamina imuninės sistemos ląstelės, o jo padidėjimas gali rodyti ilgalaikį imuninės sistemos apkrovimą.

    Mokslininkai pabrėžia ir elgsenos veiksnį: ankstyvosios skonio patirtys gali formuoti pasirinkimus vėlesniame amžiuje. Tyrime pastebėta tendencija, kad vaikystėje mažiau cukraus gavę žmonės suaugę dažniau rinkosi mažiau saldų ir įvairesnį maistą, o tai taip pat gali prisidėti prie mažesnės lėtinių ligų rizikos.

    Vis dėlto tyrimo rezultatai rodo sąsajas, o ne galutinai įrodo priežastinį ryšį, todėl išvados turėtų būti vertinamos atsargiai. Praktinis signalas tėvams ir būsimoms mamoms išlieka aiškus: mažiau pridėtinio cukraus ankstyviausiu laikotarpiu gali būti viena paprastų, ilgalaikei sveikatai palankių strategijų.

  • Ne širdis ir ne smegenys: šis organas gali lemti ilgaamžiškumą ir riziką mirti

    Ne širdis ir ne smegenys: šis organas gali lemti ilgaamžiškumą ir riziką mirti

    Ilgą laiką ilgaamžiškumas dažniausiai buvo siejamas su širdies ir smegenų sveikata, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad lemiamas gali būti imuninės sistemos „mokymo centras“ – užkrūčio liauka, dar vadinama grąžą. Būtent čia bręsta T limfocitai, padedantys atpažinti virusus, bakterijas ir pakitusias, į vėžį linkusias ląsteles.

    Užkrūčio liauka sparčiausiai aktyvi vaikystėje ir paauglystėje, o po lytinės brandos ima mažėti. Su amžiumi jos audinys palaipsniui pakeičiamas riebaliniu, todėl naujų T limfocitų „gamyba“ silpsta, o organizmui darosi sunkiau kurti ilgalaikę imuninę atmintį ir greitai reaguoti į grėsmes.

    Naujesnė mokslinė kryptis pabrėžia, kad skirtingi organai gali senti nevienodu tempu, ir tai turi tiesioginių pasekmių ligų rizikai. Tyrimai, kuriuose biologinis amžius vertinamas pagal kraujyje randamus baltymus, rodo, kad pagreitėjęs konkretaus organo senėjimas siejamas su didesne to organo ligų tikimybe ir didesne ankstyvos mirties rizika.

    Ypač daug dėmesio sulaukė didelės apimties analizės, kuriose užkrūčio liaukos būklė vertinta vaizdiniais tyrimais, o rizikos veiksniai, tokie kaip amžius, lytis, rūkymas ir gretutinės ligos, suvaldyti statistiškai. Tokiuose darbuose DI metodai padėjo apdoroti didelius duomenų kiekius ir ieškoti ryšių, kurių tradicinė analizė gali nepastebėti.

    Rezultatai leidžia daryti praktinę išvadą: suaugusio žmogaus užkrūčio liaukos „jaunumas“ gali būti susijęs su mažesne bendrąja mirtingumo rizika per ilgą stebėseną. Taip pat fiksuojamos sąsajos su mažesne kai kurių onkologinių ligų, įskaitant plaučių vėžį, rizika, nors mokslininkai pabrėžia, kad ryšiai nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį ir pasekmę.

    Imuninė sistema svarbi ne tik kovojant su infekcijomis. Ji dalyvauja šalinant pažeistas ląsteles, kontroliuojant lėtinį uždegimą ir vykdant vadinamąją navikų priežiūrą, kai organizmas atpažįsta ir stabdo pavojingai pakitusias ląsteles.

    Senstant imunitetui dažnėja reiškinys, vadinamas imunoseneškumu, kai atsakas į infekcijas ir skiepus silpnėja, o organizme lengviau įsiplieskia ilgalaikis mažo intensyvumo uždegimas. Būtent toks foninis uždegimas siejamas su ateroskleroze, 2 tipo cukriniu diabetu, neurodegeneracinėmis ligomis ir dalimi vėžio atvejų.

    Nors patikimos, rutiniškai taikomos terapijos, galinčios „atjauninti“ užkrūčio liauką, kol kas nėra, vyksta intensyvūs tyrimai. Tiriamos audinių regeneraciją veikiančios kryptys, imuninę signalizaciją moduliuojantys sprendimai ir eksperimentiniai metodai, įskaitant kamieninių ląstelių taikymo galimybes, tačiau tai dar nėra standartinė klinikinė praktika.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir atsiradus naujoms technologijoms, ilgaamžiškumo pagrindas išliks kasdieniai įpročiai. Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su mažesniu lėtiniu uždegimu, geresniu metabolizmu ir stipresniu imunitetu, o rūkymo atsisakymas išlieka vienu svarbiausių sprendimų, mažinančių plaučių ligų ir vėžio riziką.

    Mitybos požiūriu dažniausiai rekomenduojamas įvairus racionas, kuriame dominuoja daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai, ankštiniai, žuvis ir nesočiosios riebalų rūgštys. Tokia mityba padeda palaikyti normalesnį uždegimo lygį ir suteikia mikroelementų, reikalingų imuninėms ląstelėms sklandžiai veikti.

  • Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymai yra pagrindinė organizmo statybinė medžiaga: iš jų sudaryta didelė dalis ląstelių struktūrų, fermentų, hormonų ir imuninės sistemos komponentų. Kai baltymų ilgiau gaunama per mažai arba jie prasčiau pasisavinami, organizmas pradeda taupyti išteklius, o tai gali atsispindėti savijautoje ir išvaizdoje.

    Dažniausiai sveikiems žmonėms, valgantiems įvairiai, ryškus baltymų trūkumas pasitaiko retai, tačiau tam tikroms grupėms rizika didesnė. Didesnis baltymų poreikis būdingas augantiems vaikams ir paaugliams, nėščiosioms bei žindančioms, vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat aktyviai sportuojantiems ar po ligų atsigaunantiems asmenims.

    Kaip suprasti, kad trūksta baltymų?

    Vienas dažniausių signalų yra ilgalaikis nuovargis ir silpnumas, kai net ir pailsėjus trūksta energijos. Taip pat gali lėčiau gyti žaizdos, dažniau kartotis peršalimai ar kitos infekcijos, nes baltymai reikalingi imuninių ląstelių darbui.

    Kiti požymiai gali būti raumenų masės mažėjimas, jėgos kritimas, prastesnė ištvermė, ypač jei kartu mažėja bendras suvartojamų kalorijų kiekis. Kai kuriems žmonėms pasireiškia plaukų slinkimas, nagų lūžinėjimas ar odos sausumas, nes organizmas pirmiausia „aprūpina“ svarbiausias funkcijas.

    Esant labai ryškiam ir užsitęsusiam baltymų trūkumui, gali atsirasti tinimai, ypač kojose, siejami su mažesne albumino koncentracija kraujyje. Toks scenarijus dažniau susijęs su sunkiu nepakankamu maitinimusi ar rimtomis sveikatos būklėmis, o ne su įprasta, bent kiek subalansuota mityba.

    Kam rizika didžiausia?

    Vyresniame amžiuje didėja rizika suvalgyti per mažai baltymų dėl prastesnio apetito, dantų problemų ar ribojančių dietų, o kartu natūraliai mažėja raumenų masė. Panašiai rizikuoja ir žmonės po operacijų, sergantys lėtinėmis ligomis, ypač tomis, kurios trikdo virškinimą ar maistinių medžiagų pasisavinimą.

    Baltymų trūkumas ne visada reiškia, kad jų nėra lėkštėje: kartais problema yra pasisavinimas ar padidėjęs poreikis. Jei vargina nuolatinis silpnumas, ryškus svorio kritimas, tinimai ar ilgai besitęsiantys simptomai, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir, jei reikia, dietologu.

    Ar augalinė mityba būtinai reiškia trūkumą?

    Augalinė mityba savaime nereiškia baltymų deficito, tačiau reikalauja daugiau planavimo. Gyvūninės kilmės produktai dažniau turi pilną nepakeičiamų aminorūgščių profilį, bet augalinėje mityboje tai galima kompensuoti derinant skirtingus šaltinius.

    Praktikoje padeda ankštinių ir grūdinių produktų deriniai, pavyzdžiui, lęšiai su kruopomis ar pilno grūdo duona su avinžirnių užtepėle. Svarbiausia yra ne vienas „stebuklingas“ produktas, o bendra dienos ir savaitės raciono struktūra, pakankamas kalorijų kiekis ir reguliarumas.

    Suaugusiam žmogui dažnai nurodomas orientyras yra apie 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną, tačiau individualus poreikis gali būti didesnis. Jį lemia amžius, fizinis aktyvumas, nėštumas ar žindymas, sveikatos būklė ir tai, ar siekiama didinti raumenų masę.

  • Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Kas yra mirties pėdsakas?

    Žmogaus organizme kasdien natūraliai žūsta šimtai milijardų ląstelių, o šis procesas vadinamas apoptoze. Iki šiol manyta, kad ląstelė suirsta gana chaotiškai, o likučius greitai pašalina imuninės sistemos ląstelės.

    Naujas tyrimas parodė, kad apoptozė gali palikti gerokai labiau organizuotą signalą. Pasitelkę trimatę laiko tėkmės mikroskopiją, mokslininkai užfiksavo anksčiau nepastebėtus mažyčius išorės pūslelių darinius, susidarančius žūstant ląstelei.

    Šios pūslelės pavadintos F-ApoEVs ir jos tarsi pažymi vietą, kur ląstelė žuvo. Tyrėjų teigimu, toks pėdsakas padeda imuninei sistemai greičiau rasti žuvusios ląstelės likučius ir juos saugiai „sutvarkyti“.

    Kodėl tai svarbu imuninei sistemai?

    Efektyvus mirusių ląstelių pašalinimas laikomas viena svarbiausių organizmo apsaugų nuo užsitęsusio uždegimo. Jei ląstelių fragmentai užsilaiko audiniuose, jie gali skatinti netikslingą imuninį aktyvumą ir didinti autoimuninių reakcijų riziką.

    Mokslininkai aiškina, kad F-ApoEVs gali veikti kaip kryptingas signalas, padedantis imuninėms ląstelėms ne tik aptikti žuvimo vietą, bet ir greičiau „uždaryti“ procesą be perteklinio uždegimo. Tai keičia supratimą apie tai, kaip tvarkingai organizmas prižiūri audinių švarą.

    Kaip virusai tai paverčia ginklu?

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tyrimuose su gripo virusu. Laboratoriniuose eksperimentuose dalis viruso dalelių, pasak autorių, sugebėjo pasislėpti naujai aprašytose F-ApoEVs pūslelėse.

    Tuomet, kai imuninė sistema atvyksta „sutvarkyti“ apoptozės pėdsako, virusas gali pasinaudoti šiuo natūraliu transportu ir patekti į gretimas sveikas ląsteles. Tai siūlo papildomą plitimo kelią, kuris gali padėti virusams iš dalies išvengti ankstyvo imuninės sistemos atpažinimo.

    Iki šiol dauguma paaiškinimų akcentavo tiesioginį ląstelių užkrėtimą arba naujų viruso dalelių išsiskyrimą į aplinką. Nauji duomenys leidžia įtarti, kad kai kurie virusai gali išnaudoti pačius organizmo valymosi mechanizmus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stebėjimai atlikti laboratorinėmis sąlygomis, todėl dar reikės patvirtinti, kiek šis reiškinys reikšmingas žmogaus organizme. Jei rezultatai pasitvirtins, ateityje tai galėtų padėti kurti terapijas, kurios sustiprintų saugų mirusių ląstelių pašalinimą ir kartu blokuotų virusų bandymus pasinaudoti šiuo keliu.

  • Trys miško grybai, kurie maitina žarnyną ir smegenis: kuo išsiskiria baravykas, voveraitė ir kazlėkas

    Trys miško grybai, kurie maitina žarnyną ir smegenis: kuo išsiskiria baravykas, voveraitė ir kazlėkas

    Apie grybų naudą sveikatai kalbama vis dažniau, o moksliniai tyrimai rodo, kad tai nėra tik aromatingas priedas sriuboms ar padažams. Dauguma valgomų grybų turi daug vandens ir mažai kalorijų, tačiau kartu suteikia sotumo jausmą.

    Grybuose yra skaidulų, B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip kalis, fosforas, selenas ir magnis. Nemažai rūšių turi vitamino D2, o antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtiniu uždegimu ir senėjimo procesais.

    Pastaraisiais metais išskiriami du junginiai, randami grybuose, ypač miško: ergotioneinas ir glutationas. Tyrimų duomenys sieja juos su antioksidaciniu poveikiu, galimu imuninės sistemos palaikymu ir potencialiai palankia įtaka kognityvinėms funkcijoms, nors tokios sąsajos dar nėra vienareikšmė gydymo rekomendacija.

    Baravykas: maistinių medžiagų koncentratas

    Jei reikėtų išskirti vieną dažnai vertinamą miško grybą, daugeliui pirmas į galvą ateitų baravykas. Jis vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinių medžiagų gausos, ypač džiovintame pavidale, kai aromatas ir dalis junginių tampa labiau koncentruoti.

    Baravykai minimi kaip vieni iš turtingesnių ergotioneino ir glutationo šaltinių tarp įprastai valgomų grybų. Taip pat juose yra kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio reguliacijai, ir seleno, siejamo su imuninės sistemos bei skydliaukės funkcijų palaikymu.

    Voveraitės ir kazlėkai: kuo jos išsiskiria

    Voveraitės išsiskiria ryškia spalva ir švelniu, šiek tiek pipirišku skoniu, todėl dažnai patenka ant vasaros ir rudens stalo. Jos gali būti B grupės vitaminų bei beta karoteno šaltinis, o beta karotenas organizme virsta vitaminu A, svarbiu regėjimui ir odai.

    Voveraitėse randama ir ergosterolio, kuris yra vitamino D2 pirmtakas, o tai aktualu šaltuoju metų laiku, kai mažiau saulės. Liaudies medicinoje voveraitėms priskiriamas poveikis nuo žarnyno parazitų, tačiau klinikinių įrodymų tam nepakanka, o dalis junginių yra jautrūs kaitinimui.

    Kazlėkai, dažnai nuvertinami lyginant su baravykais, taip pat gali papildyti racioną skaidulomis. Tyrimuose aptariami grybų polisacharidai, įskaitant beta gliukanus, kurie siejami su imuninės sistemos reakcijų moduliavimu, tačiau poveikis priklauso nuo kiekio, rūšies ir bendros mitybos.

    Kaip paruošti ir kam grybai netinka

    Praktikoje daugiau naudingų savybių dažnai siejama su džiovinimu, nes taip išsaugoma dalis biologiškai aktyvių medžiagų, o produktas tampa koncentruotas. Marinuoti grybai dėl sudėties pokyčių dažniau vertinami kaip užkandis, o ne maistinių medžiagų šaltinis.

    Renkant grybus būtinas atsargumas, nes klaidos gali baigtis sunkiu apsinuodijimu. Į krepšį reikėtų dėti tik tuos grybus, kuriuos žmogus gerai pažįsta, o abejojant saugiausia jų neimti.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad grybai yra sunkiau virškinami dėl chitino, todėl jie ne visiems tinka vienodai. Mažiems vaikams, žmonėms, turintiems virškinamojo trakto sutrikimų, ir daliai vyresnio amžiaus žmonių rekomenduojama riboti kiekius ir rinktis paprastesnį paruošimą.

    Įtraukti grybus į mitybą verta saikingai ir apgalvotai: jie gali papildyti racioną skaidulomis, mineralais ir antioksidantais. Baravykai, voveraitės ir kazlėkai išlieka vieni populiariausių pasirinkimų, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: saugus rinkimas ir tinkamas paruošimas.

  • Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Biologinis amžius ir vėžio rizika

    Kalendorinis amžius parodo, kiek žmogus gyvena metų, tačiau jis ne visada atspindi organizmo būklę. Biologinis amžius siejamas su audinių ir organų nusidėvėjimu, todėl du tą pačią dieną gimę žmonės gali biologiškai skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą veikia gyvenimo būdas ir aplinka: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, miego kokybė, ilgalaikis stresas, lėtinių ligų kontrolė bei oro tarša. Dėl šių veiksnių dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų metrikai.

    Didelė imtis ir naujas mechanizmas

    Naują analizę atliko Washington University School of Medicine Sent Luise mokslininkai su kitais tyrimų centrais, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature Medicine“. Tyrime naudoti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje daugiau kaip 10 000 žmonių kohortoje iš All of Us Research Program.

    Biologiniam senėjimui vertinti taikytas PhenoAge rodiklis, apskaičiuojamas pagal devynis įprastus laboratorinius parametrus, įskaitant gliukozę, uždegimo žymenis, inkstų funkcijos rodiklius, kraujo ląstelių parametrus ir albuminą. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, įvertinant vadinamąjį amžiaus skirtumą.

    Ką parodė skaičiai?

    Tyrėjai nustatė, kad vėliau gimusios kartos, vertinant panašiame gyvenimo etape, dažniau rodo spartesnio biologinio senėjimo požymius. Pavyzdžiui, 1965–1974 metais gimusių dalyvių biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis nei 1950–1954 metais gimusių asmenų.

    Esminė dalis buvo ryšys su ankstyvos pradžios vėžiu, kuris šiame darbe apibrėžtas kaip diagnozuojamas iki 55 metų. Kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvos pradžios vėžio rizikos rodiklis, net įvertinus genetines prielaidas.

    Ryšiai skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni pagreitėjusio biologinio senėjimo rodikliai buvo susiję su maždaug 42 proc. didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, apie 22 proc. didesniu virškinamojo trakto navikų rizikos rodikliu ir apie 36 proc. didesniu gimdos kūno vėžio rizikos rodikliu.

    Ne visi organai sensta vienodai

    Mokslininkai taip pat vertino, ar senėjimas vienodai paliečia skirtingus audinius, pasitelkdami proteomines analizes, leidžiančias apytikriai įvertinti atskirų organų biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nevyksta tolygiai, o ryškiausi ryšiai su vėžiu matyti imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Pagreitėjęs imuninės sistemos senėjimas siejosi su didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, o greitesnis riebalinio audinio senėjimas buvo susijęs su didesniu storosios žarnos vėžio rizikos rodikliu. Tai leidžia manyti, kad specifiniai organų pokyčiai gali būti svarbūs skirtingų navikų vystymuisi.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad darbas yra stebimasis: jis parodo sąsajas, tačiau neįrodo, kad pagreitėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Abi būklės gali turėti bendrų priežasčių, susijusių su medžiagų apykaita, uždegiminiais procesais, gyvenimo būdu ir ilgalaikiu aplinkos poveikiu.

    Vis dėlto praktinė kryptis aiški: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau identifikuoti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras arba taikyti intensyvesnę prevenciją. Tam reikės papildomų tyrimų skirtingose populiacijose ir aiškių klinikinių rekomendacijų, kada bei kaip tokį vertinimą taikyti.

    Rezultatai dera su platesne tendencija, kuri pastaraisiais metais aptariama mokslinėje literatūroje: kai kurių vėžio formų atvejų skaičius jaunesnėse amžiaus grupėse auga, o galimi paaiškinimai apima nutukimo ir metabolinių sutrikimų paplitimą, itin perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, prastesnį miegą, lėtinį stresą ir aplinkos taršą.