CP v2

Tag: Imuninė sistema

  • Ne širdis ir ne smegenys: šis organas gali lemti ilgaamžiškumą ir riziką mirti

    Ne širdis ir ne smegenys: šis organas gali lemti ilgaamžiškumą ir riziką mirti

    Ilgą laiką ilgaamžiškumas dažniausiai buvo siejamas su širdies ir smegenų sveikata, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad lemiamas gali būti imuninės sistemos „mokymo centras“ – užkrūčio liauka, dar vadinama grąžą. Būtent čia bręsta T limfocitai, padedantys atpažinti virusus, bakterijas ir pakitusias, į vėžį linkusias ląsteles.

    Užkrūčio liauka sparčiausiai aktyvi vaikystėje ir paauglystėje, o po lytinės brandos ima mažėti. Su amžiumi jos audinys palaipsniui pakeičiamas riebaliniu, todėl naujų T limfocitų „gamyba“ silpsta, o organizmui darosi sunkiau kurti ilgalaikę imuninę atmintį ir greitai reaguoti į grėsmes.

    Naujesnė mokslinė kryptis pabrėžia, kad skirtingi organai gali senti nevienodu tempu, ir tai turi tiesioginių pasekmių ligų rizikai. Tyrimai, kuriuose biologinis amžius vertinamas pagal kraujyje randamus baltymus, rodo, kad pagreitėjęs konkretaus organo senėjimas siejamas su didesne to organo ligų tikimybe ir didesne ankstyvos mirties rizika.

    Ypač daug dėmesio sulaukė didelės apimties analizės, kuriose užkrūčio liaukos būklė vertinta vaizdiniais tyrimais, o rizikos veiksniai, tokie kaip amžius, lytis, rūkymas ir gretutinės ligos, suvaldyti statistiškai. Tokiuose darbuose DI metodai padėjo apdoroti didelius duomenų kiekius ir ieškoti ryšių, kurių tradicinė analizė gali nepastebėti.

    Rezultatai leidžia daryti praktinę išvadą: suaugusio žmogaus užkrūčio liaukos „jaunumas“ gali būti susijęs su mažesne bendrąja mirtingumo rizika per ilgą stebėseną. Taip pat fiksuojamos sąsajos su mažesne kai kurių onkologinių ligų, įskaitant plaučių vėžį, rizika, nors mokslininkai pabrėžia, kad ryšiai nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį ir pasekmę.

    Imuninė sistema svarbi ne tik kovojant su infekcijomis. Ji dalyvauja šalinant pažeistas ląsteles, kontroliuojant lėtinį uždegimą ir vykdant vadinamąją navikų priežiūrą, kai organizmas atpažįsta ir stabdo pavojingai pakitusias ląsteles.

    Senstant imunitetui dažnėja reiškinys, vadinamas imunoseneškumu, kai atsakas į infekcijas ir skiepus silpnėja, o organizme lengviau įsiplieskia ilgalaikis mažo intensyvumo uždegimas. Būtent toks foninis uždegimas siejamas su ateroskleroze, 2 tipo cukriniu diabetu, neurodegeneracinėmis ligomis ir dalimi vėžio atvejų.

    Nors patikimos, rutiniškai taikomos terapijos, galinčios „atjauninti“ užkrūčio liauką, kol kas nėra, vyksta intensyvūs tyrimai. Tiriamos audinių regeneraciją veikiančios kryptys, imuninę signalizaciją moduliuojantys sprendimai ir eksperimentiniai metodai, įskaitant kamieninių ląstelių taikymo galimybes, tačiau tai dar nėra standartinė klinikinė praktika.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir atsiradus naujoms technologijoms, ilgaamžiškumo pagrindas išliks kasdieniai įpročiai. Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su mažesniu lėtiniu uždegimu, geresniu metabolizmu ir stipresniu imunitetu, o rūkymo atsisakymas išlieka vienu svarbiausių sprendimų, mažinančių plaučių ligų ir vėžio riziką.

    Mitybos požiūriu dažniausiai rekomenduojamas įvairus racionas, kuriame dominuoja daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai, ankštiniai, žuvis ir nesočiosios riebalų rūgštys. Tokia mityba padeda palaikyti normalesnį uždegimo lygį ir suteikia mikroelementų, reikalingų imuninėms ląstelėms sklandžiai veikti.

  • Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymai yra pagrindinė organizmo statybinė medžiaga: iš jų sudaryta didelė dalis ląstelių struktūrų, fermentų, hormonų ir imuninės sistemos komponentų. Kai baltymų ilgiau gaunama per mažai arba jie prasčiau pasisavinami, organizmas pradeda taupyti išteklius, o tai gali atsispindėti savijautoje ir išvaizdoje.

    Dažniausiai sveikiems žmonėms, valgantiems įvairiai, ryškus baltymų trūkumas pasitaiko retai, tačiau tam tikroms grupėms rizika didesnė. Didesnis baltymų poreikis būdingas augantiems vaikams ir paaugliams, nėščiosioms bei žindančioms, vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat aktyviai sportuojantiems ar po ligų atsigaunantiems asmenims.

    Kaip suprasti, kad trūksta baltymų?

    Vienas dažniausių signalų yra ilgalaikis nuovargis ir silpnumas, kai net ir pailsėjus trūksta energijos. Taip pat gali lėčiau gyti žaizdos, dažniau kartotis peršalimai ar kitos infekcijos, nes baltymai reikalingi imuninių ląstelių darbui.

    Kiti požymiai gali būti raumenų masės mažėjimas, jėgos kritimas, prastesnė ištvermė, ypač jei kartu mažėja bendras suvartojamų kalorijų kiekis. Kai kuriems žmonėms pasireiškia plaukų slinkimas, nagų lūžinėjimas ar odos sausumas, nes organizmas pirmiausia „aprūpina“ svarbiausias funkcijas.

    Esant labai ryškiam ir užsitęsusiam baltymų trūkumui, gali atsirasti tinimai, ypač kojose, siejami su mažesne albumino koncentracija kraujyje. Toks scenarijus dažniau susijęs su sunkiu nepakankamu maitinimusi ar rimtomis sveikatos būklėmis, o ne su įprasta, bent kiek subalansuota mityba.

    Kam rizika didžiausia?

    Vyresniame amžiuje didėja rizika suvalgyti per mažai baltymų dėl prastesnio apetito, dantų problemų ar ribojančių dietų, o kartu natūraliai mažėja raumenų masė. Panašiai rizikuoja ir žmonės po operacijų, sergantys lėtinėmis ligomis, ypač tomis, kurios trikdo virškinimą ar maistinių medžiagų pasisavinimą.

    Baltymų trūkumas ne visada reiškia, kad jų nėra lėkštėje: kartais problema yra pasisavinimas ar padidėjęs poreikis. Jei vargina nuolatinis silpnumas, ryškus svorio kritimas, tinimai ar ilgai besitęsiantys simptomai, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir, jei reikia, dietologu.

    Ar augalinė mityba būtinai reiškia trūkumą?

    Augalinė mityba savaime nereiškia baltymų deficito, tačiau reikalauja daugiau planavimo. Gyvūninės kilmės produktai dažniau turi pilną nepakeičiamų aminorūgščių profilį, bet augalinėje mityboje tai galima kompensuoti derinant skirtingus šaltinius.

    Praktikoje padeda ankštinių ir grūdinių produktų deriniai, pavyzdžiui, lęšiai su kruopomis ar pilno grūdo duona su avinžirnių užtepėle. Svarbiausia yra ne vienas „stebuklingas“ produktas, o bendra dienos ir savaitės raciono struktūra, pakankamas kalorijų kiekis ir reguliarumas.

    Suaugusiam žmogui dažnai nurodomas orientyras yra apie 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną, tačiau individualus poreikis gali būti didesnis. Jį lemia amžius, fizinis aktyvumas, nėštumas ar žindymas, sveikatos būklė ir tai, ar siekiama didinti raumenų masę.

  • Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Kas yra mirties pėdsakas?

    Žmogaus organizme kasdien natūraliai žūsta šimtai milijardų ląstelių, o šis procesas vadinamas apoptoze. Iki šiol manyta, kad ląstelė suirsta gana chaotiškai, o likučius greitai pašalina imuninės sistemos ląstelės.

    Naujas tyrimas parodė, kad apoptozė gali palikti gerokai labiau organizuotą signalą. Pasitelkę trimatę laiko tėkmės mikroskopiją, mokslininkai užfiksavo anksčiau nepastebėtus mažyčius išorės pūslelių darinius, susidarančius žūstant ląstelei.

    Šios pūslelės pavadintos F-ApoEVs ir jos tarsi pažymi vietą, kur ląstelė žuvo. Tyrėjų teigimu, toks pėdsakas padeda imuninei sistemai greičiau rasti žuvusios ląstelės likučius ir juos saugiai „sutvarkyti“.

    Kodėl tai svarbu imuninei sistemai?

    Efektyvus mirusių ląstelių pašalinimas laikomas viena svarbiausių organizmo apsaugų nuo užsitęsusio uždegimo. Jei ląstelių fragmentai užsilaiko audiniuose, jie gali skatinti netikslingą imuninį aktyvumą ir didinti autoimuninių reakcijų riziką.

    Mokslininkai aiškina, kad F-ApoEVs gali veikti kaip kryptingas signalas, padedantis imuninėms ląstelėms ne tik aptikti žuvimo vietą, bet ir greičiau „uždaryti“ procesą be perteklinio uždegimo. Tai keičia supratimą apie tai, kaip tvarkingai organizmas prižiūri audinių švarą.

    Kaip virusai tai paverčia ginklu?

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tyrimuose su gripo virusu. Laboratoriniuose eksperimentuose dalis viruso dalelių, pasak autorių, sugebėjo pasislėpti naujai aprašytose F-ApoEVs pūslelėse.

    Tuomet, kai imuninė sistema atvyksta „sutvarkyti“ apoptozės pėdsako, virusas gali pasinaudoti šiuo natūraliu transportu ir patekti į gretimas sveikas ląsteles. Tai siūlo papildomą plitimo kelią, kuris gali padėti virusams iš dalies išvengti ankstyvo imuninės sistemos atpažinimo.

    Iki šiol dauguma paaiškinimų akcentavo tiesioginį ląstelių užkrėtimą arba naujų viruso dalelių išsiskyrimą į aplinką. Nauji duomenys leidžia įtarti, kad kai kurie virusai gali išnaudoti pačius organizmo valymosi mechanizmus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stebėjimai atlikti laboratorinėmis sąlygomis, todėl dar reikės patvirtinti, kiek šis reiškinys reikšmingas žmogaus organizme. Jei rezultatai pasitvirtins, ateityje tai galėtų padėti kurti terapijas, kurios sustiprintų saugų mirusių ląstelių pašalinimą ir kartu blokuotų virusų bandymus pasinaudoti šiuo keliu.

  • Trys miško grybai, kurie maitina žarnyną ir smegenis: kuo išsiskiria baravykas, voveraitė ir kazlėkas

    Trys miško grybai, kurie maitina žarnyną ir smegenis: kuo išsiskiria baravykas, voveraitė ir kazlėkas

    Apie grybų naudą sveikatai kalbama vis dažniau, o moksliniai tyrimai rodo, kad tai nėra tik aromatingas priedas sriuboms ar padažams. Dauguma valgomų grybų turi daug vandens ir mažai kalorijų, tačiau kartu suteikia sotumo jausmą.

    Grybuose yra skaidulų, B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip kalis, fosforas, selenas ir magnis. Nemažai rūšių turi vitamino D2, o antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtiniu uždegimu ir senėjimo procesais.

    Pastaraisiais metais išskiriami du junginiai, randami grybuose, ypač miško: ergotioneinas ir glutationas. Tyrimų duomenys sieja juos su antioksidaciniu poveikiu, galimu imuninės sistemos palaikymu ir potencialiai palankia įtaka kognityvinėms funkcijoms, nors tokios sąsajos dar nėra vienareikšmė gydymo rekomendacija.

    Baravykas: maistinių medžiagų koncentratas

    Jei reikėtų išskirti vieną dažnai vertinamą miško grybą, daugeliui pirmas į galvą ateitų baravykas. Jis vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinių medžiagų gausos, ypač džiovintame pavidale, kai aromatas ir dalis junginių tampa labiau koncentruoti.

    Baravykai minimi kaip vieni iš turtingesnių ergotioneino ir glutationo šaltinių tarp įprastai valgomų grybų. Taip pat juose yra kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio reguliacijai, ir seleno, siejamo su imuninės sistemos bei skydliaukės funkcijų palaikymu.

    Voveraitės ir kazlėkai: kuo jos išsiskiria

    Voveraitės išsiskiria ryškia spalva ir švelniu, šiek tiek pipirišku skoniu, todėl dažnai patenka ant vasaros ir rudens stalo. Jos gali būti B grupės vitaminų bei beta karoteno šaltinis, o beta karotenas organizme virsta vitaminu A, svarbiu regėjimui ir odai.

    Voveraitėse randama ir ergosterolio, kuris yra vitamino D2 pirmtakas, o tai aktualu šaltuoju metų laiku, kai mažiau saulės. Liaudies medicinoje voveraitėms priskiriamas poveikis nuo žarnyno parazitų, tačiau klinikinių įrodymų tam nepakanka, o dalis junginių yra jautrūs kaitinimui.

    Kazlėkai, dažnai nuvertinami lyginant su baravykais, taip pat gali papildyti racioną skaidulomis. Tyrimuose aptariami grybų polisacharidai, įskaitant beta gliukanus, kurie siejami su imuninės sistemos reakcijų moduliavimu, tačiau poveikis priklauso nuo kiekio, rūšies ir bendros mitybos.

    Kaip paruošti ir kam grybai netinka

    Praktikoje daugiau naudingų savybių dažnai siejama su džiovinimu, nes taip išsaugoma dalis biologiškai aktyvių medžiagų, o produktas tampa koncentruotas. Marinuoti grybai dėl sudėties pokyčių dažniau vertinami kaip užkandis, o ne maistinių medžiagų šaltinis.

    Renkant grybus būtinas atsargumas, nes klaidos gali baigtis sunkiu apsinuodijimu. Į krepšį reikėtų dėti tik tuos grybus, kuriuos žmogus gerai pažįsta, o abejojant saugiausia jų neimti.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad grybai yra sunkiau virškinami dėl chitino, todėl jie ne visiems tinka vienodai. Mažiems vaikams, žmonėms, turintiems virškinamojo trakto sutrikimų, ir daliai vyresnio amžiaus žmonių rekomenduojama riboti kiekius ir rinktis paprastesnį paruošimą.

    Įtraukti grybus į mitybą verta saikingai ir apgalvotai: jie gali papildyti racioną skaidulomis, mineralais ir antioksidantais. Baravykai, voveraitės ir kazlėkai išlieka vieni populiariausių pasirinkimų, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: saugus rinkimas ir tinkamas paruošimas.

  • Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Mokslininkai įspėja: greitesnis biologinis senėjimas gali didinti vėžio riziką jauniems

    Biologinis amžius ir vėžio rizika

    Kalendorinis amžius parodo, kiek žmogus gyvena metų, tačiau jis ne visada atspindi organizmo būklę. Biologinis amžius siejamas su audinių ir organų nusidėvėjimu, todėl du tą pačią dieną gimę žmonės gali biologiškai skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą veikia gyvenimo būdas ir aplinka: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, miego kokybė, ilgalaikis stresas, lėtinių ligų kontrolė bei oro tarša. Dėl šių veiksnių dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų metrikai.

    Didelė imtis ir naujas mechanizmas

    Naują analizę atliko Washington University School of Medicine Sent Luise mokslininkai su kitais tyrimų centrais, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature Medicine“. Tyrime naudoti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje daugiau kaip 10 000 žmonių kohortoje iš All of Us Research Program.

    Biologiniam senėjimui vertinti taikytas PhenoAge rodiklis, apskaičiuojamas pagal devynis įprastus laboratorinius parametrus, įskaitant gliukozę, uždegimo žymenis, inkstų funkcijos rodiklius, kraujo ląstelių parametrus ir albuminą. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, įvertinant vadinamąjį amžiaus skirtumą.

    Ką parodė skaičiai?

    Tyrėjai nustatė, kad vėliau gimusios kartos, vertinant panašiame gyvenimo etape, dažniau rodo spartesnio biologinio senėjimo požymius. Pavyzdžiui, 1965–1974 metais gimusių dalyvių biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis nei 1950–1954 metais gimusių asmenų.

    Esminė dalis buvo ryšys su ankstyvos pradžios vėžiu, kuris šiame darbe apibrėžtas kaip diagnozuojamas iki 55 metų. Kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvos pradžios vėžio rizikos rodiklis, net įvertinus genetines prielaidas.

    Ryšiai skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni pagreitėjusio biologinio senėjimo rodikliai buvo susiję su maždaug 42 proc. didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, apie 22 proc. didesniu virškinamojo trakto navikų rizikos rodikliu ir apie 36 proc. didesniu gimdos kūno vėžio rizikos rodikliu.

    Ne visi organai sensta vienodai

    Mokslininkai taip pat vertino, ar senėjimas vienodai paliečia skirtingus audinius, pasitelkdami proteomines analizes, leidžiančias apytikriai įvertinti atskirų organų biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nevyksta tolygiai, o ryškiausi ryšiai su vėžiu matyti imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Pagreitėjęs imuninės sistemos senėjimas siejosi su didesniu plaučių vėžio rizikos rodikliu, o greitesnis riebalinio audinio senėjimas buvo susijęs su didesniu storosios žarnos vėžio rizikos rodikliu. Tai leidžia manyti, kad specifiniai organų pokyčiai gali būti svarbūs skirtingų navikų vystymuisi.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad darbas yra stebimasis: jis parodo sąsajas, tačiau neįrodo, kad pagreitėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Abi būklės gali turėti bendrų priežasčių, susijusių su medžiagų apykaita, uždegiminiais procesais, gyvenimo būdu ir ilgalaikiu aplinkos poveikiu.

    Vis dėlto praktinė kryptis aiški: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau identifikuoti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras arba taikyti intensyvesnę prevenciją. Tam reikės papildomų tyrimų skirtingose populiacijose ir aiškių klinikinių rekomendacijų, kada bei kaip tokį vertinimą taikyti.

    Rezultatai dera su platesne tendencija, kuri pastaraisiais metais aptariama mokslinėje literatūroje: kai kurių vėžio formų atvejų skaičius jaunesnėse amžiaus grupėse auga, o galimi paaiškinimai apima nutukimo ir metabolinių sutrikimų paplitimą, itin perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, prastesnį miegą, lėtinį stresą ir aplinkos taršą.

  • Nekasykite uodų įkandimo: mokslininkai atskleidė, kodėl taip tik pailginate uždegimą

    Niežtinti vieta po uodo ar kito vabzdžio įkandimo daugeliui atrodo smulkmena, tačiau įprotis kasytis gali gerokai pabloginti situaciją. Naujesni eksperimentiniai duomenys rodo, kad kasymas ne tik pažeidžia odą, bet ir suaktyvina uždegimines reakcijas, dėl kurių patinimas ir paraudimas užsitęsia.

    Tyrimuose, kuriuos vykdė dermatologijos ir imunologijos mokslininkai, buvo stebima, kas vyksta odoje, kai niežulys patenkinamas kasymu, o kai kasymas fiziškai apribojamas. Modeliniuose eksperimentuose naudoti gyvūnai, kuriems sukeltas alerginis odos uždegimas, leidęs imituoti panašias reakcijas į įkandimus.

    Ką parodė eksperimentai

    Rezultatai buvo aiškūs: tais atvejais, kai kasymas buvo ribojamas, patinimas ir uždegimo mastas sumažėjo. Tuo metu kai kasymas nebuvo ribojamas, uždegiminis atsakas sustiprėdavo, o audinių tinimas būdavo ryškesnis ir ilgiau trunkantis.

    Tai siejama su tuo, kad kasydami mechaniškai pažeidžiame odos barjerą. Organizmas tokį pažeidimą interpretuoja kaip papildomą dirgiklį ir į vietą pritraukia daugiau uždegime dalyvaujančių imuninių ląstelių, todėl reakcija ne rimsta, o įsisuka į uždarą ratą.

    Kodėl niežulys tik stiprėja

    Niežulys ir uždegimas dažnai maitina vienas kitą. Kasant didėja mikroįtrūkimų ir įdrėskimų tikimybė, o kartu didėja ir rizika, kad į pažeistą odą pateks bakterijų, todėl iš paprastos reakcijos gali išsivystyti antrinė infekcija.

    Be to, patinusi ir sudirgusi oda tampa jautresnė, todėl niežulys atrodo dar intensyvesnis, nors pradinė įkandimo reakcija galėjo būti trumpalaikė. Praktikoje tai reiškia, kad kelių minučių diskomfortas gali virsti kelių dienų varginančiu uždegimu.

    Ką daryti vietoj kasymo

    Gydytojai dažniausiai rekomenduoja pirmiausia mažinti niežulį ir patinimą, o ne mechaniškai dirginti odą. Paprastos priemonės, tokios kaip šaltas kompresas, gali greitai sumažinti tinimą ir laikinai numalšinti niežulį.

    Jei reakcija stipresnė, dažnai taikomi vietiniai antihistamininiai ar silpni priešuždegiminiai preparatai, o jautresniems žmonėms gali padėti geriamieji antihistamininiai vaistai. Vis dėlto, jei atsiranda sparčiai plintantis paraudimas, karštis, pūliavimas ar bendri simptomai, verta kreiptis į medikus.

    Specialistai primena ir apie alerginių reakcijų riziką: jeigu po įgėlimo pasireiškia veido, lūpų ar gerklės tinimas, dusulys, silpnumas ar staigus išplitęs bėrimas, tai gali būti anafilaksijos požymiai. Tokiu atveju būtina nedelsti ir kviesti skubią pagalbą.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Vasarą sportuokite lauke: 5 naudos kūnui ir protui, kurią patvirtina tyrimai ir gydytojai

    Šiltuoju metų laiku sportas lauke daugeliui tampa paprastu būdu daugiau judėti, o kartu – ir greičiau pajusti psichologinę bei fizinę naudą. Tyrimai rodo, kad ta pati veikla gamtoje dažnai suvokiama kaip mažiau varginanti nei sportas patalpose, nors intensyvumas gali būti panašus.

    Vienas ryškiausių privalumų – streso mažėjimas ir geresnė emocinė savijauta. Lyginant vienodos trukmės pasivaikščiojimus skirtingose aplinkose, didžiausia nauda psichinei būklei fiksuota būtent natūralioje aplinkoje, o daliai žmonių stebėtos ir palankesnės fiziologinės reakcijos, pavyzdžiui, mažesnis įtampos atsakas.

    „Buvimas gamtoje judant dažnai sustiprina atsipalaidavimo jausmą ir motyvaciją, o tai padeda lengviau išlaikyti reguliarų sporto ritmą“, – sako sveikatos specialistai, pabrėžiantys ryšį tarp streso ir bendros savijautos.

    Kitas svarbus aspektas – saulės šviesa ir vitamino D gamyba odoje. Šis vitaminas siejamas su kalcio įsisavinimu, kaulų būkle, raumenų atsistatymu ir imuninės sistemos veikla, o jo stoka yra paplitusi įvairiose amžiaus grupėse.

    Vis dėlto saulė turi ir rizikų: jei sportuojate ilgiau, ypač dienos metu, svarbu įvertinti nudegimų tikimybę. Specialistai pataria derinti laiką, aprangą, galvos dangalą ir, kai reikia, naudoti apsaugos nuo saulės priemones.

    Fizinė forma ir ištvermė

    Sportuojant lauke kūnas dažnai dirba kitaip nei salėje, nes tenka prisitaikyti prie reljefo, vėjo pasipriešinimo ir kintančių sąlygų. Dėl to gali labiau įsitraukti stabilizuojantys raumenys, gerėti pusiausvyra, koordinacija ir bendras fizinis pasirengimas.

    Net paprastas ėjimas nelygiu paviršiumi ar lengvi kalneliai priverčia širdies ir kraujagyslių sistemą bei raumenis dirbti įvairiau. Ilgainiui tai gali prisidėti prie geresnės ištvermės ir mažesnio monotonijos jausmo, kuris kartais stabdo sportuojančius patalpose.

    Imunitetas ir uždegimo kontrolė

    Daug dėmesio sulaukia ir buvimas miškuose ar parkuose, siejamas su atsipalaidavimu ir organizmo atsistatymu. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad laikas gamtoje gali būti susijęs su palankiais imuninės sistemos rodiklių pokyčiais bei mažesniais su lėtiniais sutrikimais siejamais uždegimo žymenimis.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra greitas vaistas nuo ligų, tačiau reguliarus judėjimas ir mažesnis stresas yra du veiksniai, kurie dažnai keliauja kartu. Praktikoje tai reiškia, kad lauko treniruotės gali būti viena iš paprastų kasdienių priemonių stiprinti bendrą organizmo atsparumą.

    Dėmesys ir atmintis

    Lauko veikla gali padėti ir smegenų funkcijoms, ypač dėmesiui bei darbinei atminčiai. Tyrimai rodo, kad net trumpas pasivaikščiojimas lauke kai kuriais atvejais duoda ryškesnį kognityvinį efektą nei tokios pat trukmės ėjimas patalpose.

    Praktinis patarimas paprastas: jei sunku prisiversti sportuoti, pradėkite nuo 15–30 minučių greitesnio ėjimo parke ar miško take. Nuoseklumas dažnai svarbesnis už idealų planą, o judėjimas lauke daugeliui tampa lengviausiu būdu jo laikytis.

  • Mokslininkai nufilmavo, kaip makrofagai ryja gyvas melanomos ląsteles: gali keisti gydymą

    Mokslininkai nufilmavo, kaip makrofagai ryja gyvas melanomos ląsteles: gali keisti gydymą

    Imuninės sistemos vaistai, vadinami imuniteto kontrolės taškų inhibitoriais, jau daugiau nei dešimtmetį naudojami melanomai gydyti, tačiau jų poveikis labai nevienodas. Vieniems pacientams navikas reikšmingai sumažėja, kitiems gydymas beveik neveikia, o priežastys iki šiol ne visada aiškios.

    Naujame tyrime mokslininkai realiu laiku užfiksavo, kaip makrofagai, viena iš įgimto imuniteto ląstelių rūšių, tiesiogiai atakuoja melanomos ląsteles. Šie vaizdai suteikia naujų užuominų, kodėl daliai pacientų imuninė terapija nesuveikia ir kaip būtų galima ją sustiprinti.

    Karšti ir šalti navikai

    Onkologijoje dažnai kalbama apie vadinamuosius karštus ir šaltus navikus. Karštuose navikuose gausu T ląstelių, todėl imuninė terapija dažniau suveikia, o šaltuose navikuose naviko aplinka trukdo T ląstelėms prasiskverbti ir pulti vėžį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad įprastai daugiausia dėmesio skiriama būtent T ląstelėms, tačiau melanomos atveju svarbų vaidmenį gali atlikti ir kitos imuninės ląstelės. Naujieji duomenys rodo, kad makrofagai gali būti viena iš grandžių, padedančių paversti naviką labiau pažeidžiamu imuninėms atakoms.

    Kas iš tiesų yra makrofagai?

    Makrofagai dažnai apibūdinami kaip organizmo tvarkdariai: jie surenka žuvusių ląstelių liekanas, padeda gyti audiniams ir reguliuoja uždegimą. Vis dėlto vėžyje jų vaidmuo yra dvejopas: dalis makrofagų gali slopinti naviko augimą, o kiti, priklausomai nuo signalų naviko aplinkoje, kartais net padeda jam išvengti imuninės kontrolės.

    Tyrime daug dėmesio skirta CD169 baltymą turintiems makrofagams, aptinkamiems gilesniame odos sluoksnyje. Stebėta, kad jie telkiasi naviko pakraščiuose tarsi sudarydami biologinę ribą, o sumažinus šių makrofagų kiekį eksperimentiniuose modeliuose navikai augo sparčiau.

    Vaizdas, kuris nustebino tyrėjus

    Naudodami intravitalinę dviejų fotonų mikroskopiją, leidžiančią stebėti procesus gyvame audinyje, mokslininkai pamatė, kaip makrofagai aktyviai gaudo ir praryja gyvas melanomos ląsteles. Tai ypač svarbu, nes iki šiol dažniau buvo manoma, kad makrofagai daugiausia pašalina jau žuvusias ar pažeistas ląsteles.

    Dar vienas reikšmingas aspektas yra tai, kad stebėta ataka vyko net ir be T ląstelių ar B ląstelių gaminamų antikūnų, kurie įprastai laikomi pagrindiniais priešvėžinės imuninės gynybos veikėjais. Tai leidžia svarstyti, kad dalis apsaugos mechanizmų gali veikti ir tada, kai įprasti imuninės terapijos taikiniai naviko aplinkoje būna užblokuoti.

    „Pamatėme, kad makrofagai gali tiesiogiai pulti gyvas melanomos ląsteles, o ne vien tvarkyti po mūšio likusias liekanas“, – teigia tyrėjai.

    Tyrėjų komanda taip pat nurodo, kad panašios CD169 makrofagų populiacijos aptiktos ir žmonių melanomos mėginiuose, ypač naviko pakraščiuose. Nors tai dar nėra klinikinis įrodymas, kad šis mechanizmas vienodai veikia visiems pacientams, atradimas sutampa su idėja, kad naviko mikroaplinka ir joje esantys įgimto imuniteto elementai gali nulemti gydymo sėkmę.

    Praktinė tokio darbo kryptis būtų geriau suprasti, kokie signalai įjungia makrofagų gebėjimą naikinti vėžines ląsteles ir kaip šį procesą sustiprinti. Mokslininkai tikisi, kad ateityje tai gali padėti kurti naujas kombinacijas su imuniteto kontrolės taškų inhibitoriais, kad gydymas būtų veiksmingas platesniam pacientų ratui.

  • Įdėkite šį priedą į agurkų salotas: skonis ryškesnis, o nauda organizmui – didesnė

    Klasikinės agurkų salotos su grietine ar jogurtu dažnai siejamos su gaivumu ir paprastumu, tačiau vienas priedas gali pastebimai pakeisti ir skonį, ir maistinę vertę. Kulinarijos specialistai dažniausiai mini česnaką, kuris suteikia sodresnį aromatą ir lengvą aštrumą.

    Česnakas vertinamas dėl biologiškai aktyvių junginių, ypač alicino, kuris susidaro susmulkinus skiltelę. Būtent dėl šių medžiagų česnakui priskiriamos antibakterinės savybės ir galimas teigiamas poveikis imuninei sistemai, todėl jis dažnai rekomenduojamas kaip kasdienio raciono priedas.

    Agurkai savo ruožtu prisideda prie skysčių balanso, o jų kaloringumas nedidelis, todėl tokios salotos tinka lengvesniam meniu. Renkantis padažo pagrindą, mitybos specialistai dažniau pataria natūralų jogurtą, nes jis paprastai turi daugiau baltymų ir gali būti mažiau riebus nei grietinė, priklausomai nuo produkto.

    Kur padaryti klaidą lengviausia

    Dažna klaida – česnaką berti tiesiai ant agurkų ir iškart patiekti. Taip skonis pasiskirsto netolygiai: vienur gali būti per aštru, kitur česnako beveik nesijaus, o salotos praras subtilų balansą.

    Kur kas geresnis būdas – pirmiausia česnaką įmaišyti į jogurtą arba grietinę ir tik tuomet sujungti su agurkais. Taip aromatas pasiskirsto tolygiai, o aštrumas tampa švelnesnis ir labiau primena prieskonį, o ne dominuojantį ingredientą.

    Kaip sustiprinti skonį ir nepersistengti

    Norint ryškesnio skonio, česnaką verta ne tik susmulkinti, bet ir trumpai palikti pastovėti, kad atsiskleistų aromatinės medžiagos. Tuomet padažą galima papildyti krapais, žiupsneliu druskos ir, jei norisi lengvesnės tekstūros, rinktis tirštesnį natūralų jogurtą.

    Svarbu prisiminti, kad česnako skonis laikui bėgant stiprėja, todėl didesnį kiekį geriau dėti atsargiai. Jei salotas planuojate laikyti šaldytuve, praktiškiau česnaką dozuoti mažiau ir prireikus vėliau papildyti, kad skonis netaptų per aitrus.