CP v2

Tag: Imuninė sistema

  • Vitaminas D vasarą: daugelis daro klaidą nutraukdami papildus – saulė ne visada padeda

    Vitaminas D vasarą: daugelis daro klaidą nutraukdami papildus – saulė ne visada padeda

    Vitaminas D yra riebaluose tirpus junginys, svarbus kaulų mineralizacijai, raumenų funkcijai ir normaliai imuninės sistemos veiklai. Pagrindinė jo užduotis organizme – padėti įsisavinti kalcį ir fosforą, todėl ilgalaikis trūkumas siejamas su kaulų tankio mažėjimu ir didesne lūžių rizika.

    Nors dažniausiai manoma, kad šiltuoju metų laiku vitamino D atsargas „automatiškai“ atstato saulė, realybė sudėtingesnė. Mūsų platumose efektyvi vitamino D sintezė odoje priklauso nuo UVB spinduliuotės intensyvumo, paros meto, debesuotumo, oro taršos ir to, kiek odos iš tiesų būna atidengta.

    Net ir vasarą dalis žmonių nepasiekia pakankamo vitamino D kiekio, ypač jei didžiąją dienos dalį praleidžia patalpose, dirba biure, vengia tiesioginės saulės ar nuolat naudoja aukšto SPF apsaugą. Prie rizikos prisideda ir amžius, nes vyresniame amžiuje oda vitaminą D gamina gerokai prasčiau nei jaunystėje.

    Kodėl saulė ne visada išsprendžia problemą?

    Vitaminas D odoje gaminamas veikiant UVB spinduliams, tačiau procesą stipriai slopina apsauginiai kremai nuo saulės. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad SPF 15 gali labai smarkiai sumažinti vitamino D sintezę, todėl žmonės, sąžiningai saugantys odą, neretai išlieka rizikos grupėje.

    Svarbus ir praktinis aspektas: net jei saulėtų dienų daug, vitamino D gamybai neužtenka vien trumpai išeiti į lauką su ilgomis rankovėmis. Be to, per didelis deginimasis nėra sprendimas, nes UV spinduliuotė didina odos pažeidimų ir vėžio riziką, todėl sveikatos specialistai ragina ieškoti balanso.

    Kam vasarą verta pasitikrinti vitamino D?

    Dažniau vitamino D trūkumą patiria žmonės, turintys antsvorio, vyresnio amžiaus asmenys, taip pat sergantys lėtinėmis kepenų ar inkstų ligomis, turintys riebalų pasisavinimo sutrikimų. Riziką gali didinti ir kai kurie vaistai, pavyzdžiui, gliukokortikosteroidai ar vaistai nuo traukulių.

    Ženklai, kad verta pasitarti su gydytoju, gali būti užsitęsęs nuovargis, raumenų silpnumas, dažnesnės infekcijos, kaulų skausmai, nors šie simptomai nėra specifiniai. Patikimiausias kelias – atlikti 25(OH)D tyrimą ir sprendimą dėl papildų vartojimo priimti pagal rezultatą, o ne pagal sezoną.

    Ar vasarą tęsti papildus?

    Specialistai pabrėžia individualų požiūrį: vieniems šiltuoju metų laiku papildų gali nereikėti, kitiems jų nutraukimas baigiasi tuo, kad rudeniop trūkumas sugrįžta. Mityba paprastai padengia tik nedidelę vitamino D poreikio dalį, todėl vien maistu jo „užsiauginti“ daugeliui sudėtinga.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad vitaminą D galima perdozuoti, ypač vartojant dideles dozes ilgą laiką. Dėl to didesnės dozės turėtų būti parenkamos tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku ir, jei reikia, periodiškai stebint kraujo rodiklius.

    Praktikoje vitaminą D dažnai rekomenduojama vartoti su maistu, kuriame yra riebalų, nes tai gerina pasisavinimą. Jei kyla abejonių dėl tinkamos dozės ar vartojimo trukmės, saugiausia remtis tyrimo rezultatais ir gydytojo rekomendacija.

  • Miego trukmė ir senėjimas: tyrimas rodo, kada rizika didėja miegant mažiau nei 6 ar daugiau nei 8 val.

    Miego trukmė ir senėjimas: tyrimas rodo, kada rizika didėja miegant mažiau nei 6 ar daugiau nei 8 val.

    Kiek miego siejama su sveikesniu senėjimu?

    Naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas rodo aiškią sąsają tarp miego trukmės ir biologinio senėjimo tempo. Analizuojant beveik 500 000 JK Biobanko dalyvių duomenis, didesnė rizika fiksuota tiems, kurie įprastai miega mažiau nei 6 valandas arba ilgiau nei 8 valandas.

    Tyrime matyta vadinamoji U formos kreivė: geriausi sveikatos rodikliai dažniau nustatyti viduriniame intervale, o abiejose „kraštinėse“ biologinio senėjimo požymiai ryškėjo. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog pats miegas vienas sukelia ligas, tačiau ryšys kartojosi skirtinguose vertinimuose.

    Kaip vertintas biologinis amžius?

    Mokslininkai naudojo biologinio senėjimo laikrodžius, kurie leidžia įvertinti, ar organizmas „sensta“ greičiau ar lėčiau nei žmogaus kalendorinis amžius. Šie modeliai buvo paremti dideliais biologinių duomenų kiekiais, įskaitant smegenų vaizdinius tyrimus, kraujo baltymus bei cheminius žymenis.

    Tokiu būdu buvo vertinami ne tik bendri sveikatos rodikliai, bet ir skirtingų organų bei sistemų „amžius“. Tyrėjų teigimu, miego trukmės sąsajos atsispindėjo keliuose organizmo lygmenyse, o ne viename atskirame organe.

    Kokios sveikatos problemos siejamos su per trumpu ir per ilgu miegu?

    Duomenyse ryšys buvo matomas įvairiose srityse: nuo smegenų ir imuninės sistemos iki metabolizmo, odos, kepenų bei plaučių. Trumpas miegas ypač siejosi su smegenų sveikatos sutrikimais, įskaitant didesnę depresijos ir nerimo sutrikimų tikimybę, kas atitinka ir ankstesnių tyrimų kryptį.

    Be to, mažesnė miego trukmė buvo susijusi su didesne širdies ligų, 2 tipo diabeto, nutukimo, kvėpavimo sutrikimų, įskaitant astmą, bei virškinimo problemų, pavyzdžiui, refliukso, rizika. Tyrėjai akcentuoja, kad šios sąsajos greičiausiai atspindi sudėtingą miego, streso, gyvenimo būdo ir bendros sveikatos sąveiką.

    Ilgesnis miegas taip pat sietas su nepalankesniais rodikliais, tačiau autoriai pažymi svarbią detalę: daliai žmonių ilgas miegas gali būti ne priežastis, o požymis, jog organizme jau vyksta kiti sveikatos procesai. Kitaip tariant, kai kuriais atvejais žmonės gali miegoti ilgiau dėl nediagnozuotų ar lėtinių būklių.

    „Platus smegenų ir kūno ryšys svarbus, nes rodo, kad miego trukmė yra giliai įsišaknijusi visoje mūsų fiziologijoje ir turi toli siekiančių pasekmių visam organizmui“, – sakė vienas tyrimo autorių Junhao Wen.

    Autoriai taip pat įspėja dėl ribojimų: didelė dalis miego duomenų buvo surinkta iš pačių dalyvių įsivertinimų, o tokie atsakymai ne visada tiksliai atspindi realų miego laiką ar kokybę. Todėl ateities tyrimuose raginama plačiau taikyti tikslesnius matavimus ir įtraukti įvairesnes populiacijas, kad būtų geriau suprasta, ar prastas miegas spartina senėjimą tiesiogiai, ar dažniau signalizuoja apie kitas sveikatos problemas.

  • Stiklinė per dieną ir pokytis greitas: kas iš tiesų nutinka kepenims geriant morkų sultis

    200 mililitrų morkų sulčių per dieną dažnai pristatoma kaip paprastas būdas sustiprinti organizmą, o pokyčius esą galima pastebėti ne tik savijautoje, bet ir odoje bei plaukuose. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda priklauso nuo bendros mitybos, sulčių sudėties ir vartojamo kiekio.

    Morkose gausu beta karoteno, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Ši medžiaga svarbi regėjimui, imuninei sistemai, odos būklei ir gleivinėms, o pakankamas jos kiekis siejamas su geresne audinių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Morkų sultyse taip pat yra kalio, folatų, vitamino C bei kitų mikroelementų, o natūralūs antioksidantai gali prisidėti prie ląstelių apsaugos. Vis dėlto sultys skiriasi nuo visos daržovės tuo, kad jose paprastai mažiau skaidulų, todėl sotumo jausmas trumpesnis, o cukrūs pasisavinami greičiau.

    Ar morkų sultys tikrai padeda kepenims?

    Teiginiai apie kepenų valymą dažnai supaprastina tikrąją fiziologiją: kepenys nuolat atlieka detoksikacijos funkcijas, o jų darbą labiausiai palaiko subalansuota mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas ir alkoholio ribojimas. Morkų sultys gali būti naudingas raciono papildymas dėl antioksidantų ir vitaminų, tačiau jos nėra gydymo priemonė ar greitas būdas atkurti kepenų būklę.

    Jei kepenų funkcija sutrikusi arba vartojami vaistai, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju. Ypač svarbu nepasikliauti vien sultimis, jei yra suriebėjusių kepenų rizika, padidėję kepenų fermentai ar kitos lėtinės būklės.

    Kada pasimato poveikis odai ir plaukams?

    Vitaminas A ir antioksidantai svarbūs odos atsinaujinimui, tačiau realus pokytis dažniausiai matomas tik tada, kai kartu gerėja visos mitybos kokybė. Plaukų būklę lemia ir baltymų kiekis, geležies atsargos, skydliaukės veikla bei stresas, todėl vienas produktas retai sukuria ryškų efektą.

    Taip pat svarbu atskirti mitus nuo realybės: per didelis beta karoteno kiekis gali sukelti karotenodermiją, kai oda įgauna gelsvai oranžinį atspalvį. Ši būklė paprastai nėra pavojinga ir praeina sumažinus beta karoteno gausių produktų kiekį.

    Kiek gerti ir kaip vartoti saugiau?

    Dažniausiai minimas kiekis yra apie 200 mililitrų per dieną, tačiau reikėtų įvertinti ir kitus beta karoteno šaltinius racione. Kadangi sultyse yra natūralių cukrų, žmonėms, sergantiems diabetu ar turintiems insulino rezistenciją, svarbu stebėti porcijos dydį ir bendrą angliavandenių balansą.

    Renkantis sultis, geriau teikti pirmenybę šviežioms, be pridėtinio cukraus, o dar geriau dalį dienų rinktis ne sultis, o pačias morkas ar daržovių glotnučius su skaidulomis. Jei norisi geriau įsisavinti riebaluose tirpstančius junginius, morkų sultis galima derinti su nedideliu kiekiu maistinių riebalų, pavyzdžiui, įprasto patiekalo metu.

  • Mokslininkai atskleidė: sportas veikia kaip hormonų gamykla ir keičia visą kūną

    Mokslininkai atskleidė: sportas veikia kaip hormonų gamykla ir keičia visą kūną

    Ilgą laiką raumenys buvo laikomi tik mechanine jėga, leidžiančia judėti. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad raumeninis audinys veikia ir kaip endokrininis organas, galintis daryti įtaką beveik visoms organizmo sistemoms.

    Susitraukus raumeniui į kraują išskiriamos šimtai signalinių molekulių, vadinamų miokinais. Jie veikia panašiai kaip hormonai: perduoda žinutes smegenims, kepenims, riebaliniam audiniui, kaulams ir imuninei sistemai.

    Dėl šių atradimų medicinoje įsitvirtino idėja, kad fizinis aktyvumas yra ne tik naudingas, bet ir būtinas. Vis daugiau mokslininkų pabrėžia, kad ilgalaikis nejudrumas turėtų būti vertinamas kaip reikšmingas sveikatos rizikos veiksnys.

    Kas vyksta, kai judame?

    Miokinų veikimas nėra vienodas: jų poveikis priklauso nuo krūvio intensyvumo, trukmės ir žmogaus fizinio pasirengimo. Vienas plačiausiai tiriamų miokinų yra interleukinas 6, kurio kiekis ištvermės ar didelio intensyvumo krūvio metu gali šoktelėti dešimtimis kartų.

    Kiti dažnai minimi junginiai yra irisinas, siejamas su riebalų apykaitos reguliavimu, ir BDNF baltymas, svarbus nervų sistemos plastiškumui. Be miokinų, fizinis krūvis skatina ir kitų organų išskiriamas medžiagas, vadinamas egzerkinais, kurios prisideda prie kompleksinio poveikio sveikatai.

    Imunitetas, uždegimas ir ligų rizika

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad dalis miokinų dalyvauja imuninės sistemos reguliacijoje. Jie gali skatinti tam tikrų imuninių ląstelių aktyvumą ir prisidėti prie efektyvesnės imuninės priežiūros.

    Taip pat dažnai pabrėžiama įtaka lėtiniam sisteminiam uždegimui, kuris laikomas vienu metabolinių ir širdies bei kraujagyslių ligų variklių. Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su mažesne 2 tipo diabeto, hipertenzijos ir koronarinės širdies ligos rizika.

    Smegenys, medžiagų apykaita ir kaulai

    Ryšys tarp raumenų ir smegenų neretai apibūdinamas kaip raumenų ir smegenų ašis. Tyrimai rodo, kad tokie signalai kaip BDNF ir irisinas siejami su geresne pažinimo funkcija, emocine savijauta ir mažesne kognityvinio silpnėjimo tikimybe vyresniame amžiuje.

    Metaboliniu požiūriu raumenys veikia kaip svarbus gliukozės panaudojimo ir riebalų mobilizavimo centras. Fizinio krūvio metu didėja raumenų gebėjimas pasisavinti gliukozę, gerėja jautrumas insulinui, o riebalinis audinys aktyviau atiduoda energijos atsargas.

    Judėjimas svarbus ir kaulams: mechaninė apkrova kartu su raumenų išskiriamais signalais prisideda prie kaulinio audinio atsinaujinimo. Dėl to jėgos pratimai ir reguliarus aktyvumas laikomi reikšminga osteoporozės prevencijos dalimi, ypač vyresniame amžiuje.

    Mokslininkai taip pat analizuoja sąsajas tarp nejudraus gyvenimo būdo ir didesnės kai kurių vėžio formų rizikos. Nors mechanizmai sudėtingi, dalis tyrimų sieja fizinio krūvio metu suaktyvėjantį imuninį atsaką ir signalines medžiagas su mažesne navikinių procesų tikimybe.

    Šiandien aiškėja, kad kiekvienas raumens susitraukimas yra ne tik judesys, bet ir biologinis signalas visam kūnui. Todėl net nedidelis, bet reguliarus aktyvumas laikomas investicija į širdį, smegenis, imunitetą ir medžiagų apykaitą.

  • Mokslininkai rado depresijos pėdsakų kraujyje: svarbi užuomina itin pažeidžiamai grupei

    Mokslininkai rado depresijos pėdsakų kraujyje: svarbi užuomina itin pažeidžiamai grupei

    Depresija yra viena dažniausių psichikos sveikatos būklių, tačiau jos diagnozė iki šiol daugiausia remiasi žmogaus pasakojamais simptomais ir klinikiniu įvertinimu. Dėl to daliai pacientų, ypač turinčių gretutinių ligų, depresijos požymiai gali būti nepastebėti arba priskiriami kitiems sveikatos sutrikimams.

    Naujas JAV mokslininkų tyrimas rodo, kad tam tikri depresijos požymiai gali atsispindėti kraujo rodikliuose. Tyrėjai ieškojo sąsajų tarp depresijos simptomų ir biologinio senėjimo žymenų imuninėse ląstelėse, o rezultatai leidžia kalbėti apie ateityje galinčius atsirasti tikslesnius, objektyvesnius vertinimo metodus.

    Ką parodė tyrimas?

    Mokslininkai išanalizavo 261 moters, gyvenančios su ŽIV, ir 179 moterų be šio viruso kraujo mėginius bei anketomis įvertino neseniai patirtus depresijos simptomus. ŽIV turinčios moterys pasirinktos neatsitiktinai, nes ši grupė, remiantis ankstesniais tyrimais, su depresija susiduria gerokai dažniau nei bendra populiacija.

    Vertinant kraujo biomarkerius, statistiškai reikšmingiausia sąsaja nustatyta tarp monocitų biologinio senėjimo ir vadinamųjų nesomatinių depresijos simptomų. Tai tokie požymiai kaip beviltiškumo jausmas, motyvacijos stoka ar atsitraukimas nuo anksčiau malonių veiklų, o ne fiziniai simptomai, pavyzdžiui, nuovargis.

    „Žmonės, gyvenantys su ŽIV, neretai patiria fizinių simptomų, pavyzdžiui, nuovargį, todėl jie gali būti siejami su lėtine liga, o ne su depresija“, – sakė tyrimo autorė Nicole Beaulieu Perez.

    „Mūsų rezultatai parodė priešingą kryptį: pasirinktas matas labiau siejosi su nuotaikos ir kognityviniais simptomais, o ne su somatiniais“, – pridūrė ji.

    Kas yra monocitų epigenetinis laikrodis?

    Tyrime naudotas metodas, vadinamas MonoDNAmAge, priklauso vadinamųjų epigenetinių laikrodžių grupei. Tokie metodai bando įvertinti biologinį amžių pagal DNR metilinimo žymes, kurios atspindi, kaip organizmas sensta ne pagal gimtadienius, o pagal susikaupusį biologinį krūvį.

    Šiuo atveju dėmesys sutelktas į monocitus, imuninės sistemos ląsteles, dalyvaujančias uždegiminiuose procesuose. Tyrėjai pabrėžė, kad ląstelių tipo specifinis vertinimas gali būti tikslesnis nei bendresni epigenetiniai laikrodžiai, nes skirtingos ląstelės į stresą, ligas ir uždegimą reaguoja nevienodai.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Tyrimas dar nereiškia, kad depresijai jau sukurtas patikimas kraujo tyrimas. Ne visi depresijos simptomai buvo susiję su biologinio senėjimo rodikliais, todėl vieno biomarkerio nepakanka diagnozei ir jis negalėtų pakeisti klinikinio įvertinimo.

    Vis dėlto kryptis svarbi: objektyvūs biologiniai rodikliai galėtų padėti anksčiau pastebėti depresiją, ypač kai simptomai persidengia su lėtinių ligų požymiais. Anot tyrėjų, ilgalaikis tikslas būtų suderinti subjektyvią savijautą su biologiniais matavimais ir taip priartėti prie tikslesnės, individualizuotos psichikos sveikatos priežiūros.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale The Journals of Gerontology: Series A, o autoriai akcentuoja, kad reikalingi didesni ir įvairesnių grupių tyrimai. Tik tuomet būtų galima įvertinti, ar panašūs dėsningumai kartojasi skirtingo amžiaus žmonėms, vyrams ir kitoms rizikos grupėms bei ar biomarkeriai iš tiesų gali prisidėti prie ankstyvesnės diagnostikos.

  • Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Kas paaiškėjo iš 1 250 000 ląstelių

    Autoimuninės ligos atsiranda tada, kai imuninė sistema per klaidą puola paties žmogaus audinius. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad tokios būklės kaip sisteminė raudonoji vilkligė ar išsėtinė sklerozė dažniau diagnozuojamos moterims, o priežastys ilgai buvo aiškinamos tik bendrai.

    Australijos Garvan medicinos tyrimų instituto komanda išanalizavo daugiau nei 1 250 000 kraujo imuninių ląstelių ir aptiko per 1 000 genetinių „jungiklių“, kurie skirtingai veikia priklausomai nuo lyties. Tyrėjai pabrėžia, kad tai leidžia tiksliau suprasti, kodėl moterų imuninė sistema dažniau „perdega“ į uždegiminį režimą.

    Kuo skiriasi vyrų ir moterų imuninės ląstelės

    Tyrime dalyvavo 982 žmonės: 564 moterys ir 418 vyrų. Iš jų kraujo mėginių buvo tiriamos periferinio kraujo mononuklearinės ląstelės, tai yra įvairių tipų baltieji kraujo kūneliai, cirkuliuojantys kraujyje ir atliekantys esminį vaidmenį imunitete.

    Pasitelkus vienos ląstelės RNR sekoskaitą, buvo vertinama ne vidutinė, o kiekvienos ląstelės genų aktyvumo „nuotrauka“. Tokia metodika leidžia pamatyti subtilius skirtumus, kurių anksčiau nepavykdavo užfiksuoti tiriant mišrius ląstelių mėginius.

    Analizė parodė, kad vyrų kraujyje dažniau aptinkama moncitų, kurie laikomi vienais pirmųjų reagavimo į infekciją dalyvių. Jų genetiniai signalai labiau siejosi su audinių priežiūra, atstatymu ir bazinėmis apsauginėmis funkcijomis.

    Tuo metu moterų imuninėje sistemoje nustatyta daugiau B ir T limfocitų, susijusių su labiau prisitaikančiu, „specializuotu“ imunitetu. Tyrėjų interpretacija tokia: šios ląstelės dažniau būna parengties būsenoje, todėl greičiau sukelia uždegiminį atsaką.

    Kodėl tai didina autoimuninių ligų riziką

    Aukštesnė parengtis gali būti pranašumas kovojant su virusais ir kitais patogenais, tačiau turi biologinę kainą. Kai uždegiminiai keliai aktyvuojami lengviau, didėja tikimybė, kad imuninė sistema suklys ir atakuos sveikus audinius.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad imuninę sistemą būtina tirti atsižvelgiant į lytį“, – sakė skaičiuojamosios biologijos specialistė Seyhan Yazar iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Nors žinome, kad vyrų ir moterų imunitetas skiriasi, daug tyrimų šiuos skirtumus vis dar ignoruoja, o tai gali riboti ligų supratimą ir iškreipti gydymo pasirinkimus“, – pridūrė ji.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad dalis genetinių „jungiklių“ nėra susiję vien su X ar Y chromosomomis. Reikšmingų skirtumų rasta ir autosomose, tai yra abiem lytims bendrose chromosomose, todėl mechanizmas gali būti platesnis nei vien lytinės chromosomos.

    Siekiant sustiprinti sąsają su autoimunine rizika, išskirti du moterims būdingi aktyvesni genetiniai „jungikliai“ prie genų, siejamų su sistemine raudonąja vilklige. Tokie radiniai padeda susieti populiacinius stebėjimus su konkrečiais biologiniais procesais ląstelės lygiu.

    „Nustačius, kad moterims būdingi genai yra ryškiai susitelkę uždegiminiuose keliuose, turime dar vieną biologinį paaiškinimą, kodėl moterims lengviau įvyksta klaidingas savų audinių puolimas“, – sakė bioinformatikė Sara Ballouz iš Naujojo Pietų Velso universiteto.

    „Kita šio skirtumo pusė ta, kad vyrų imuninės ląstelės paprastai mažiau parengtos uždegimui, todėl vyrai dažniau būna imlesni infekcijoms ir kai kuriems vėžiniams susirgimams, nesusijusiems su reprodukcine sistema“, – pridūrė ji.

    Ką tai keičia gydyme ir tyrimuose

    Autorių teigimu, šie duomenys svarbūs kuriant tikslesnę, individualizuotą mediciną, kai gydymas parenkamas ne tik pagal diagnozę, bet ir pagal paciento biologines ypatybes. Praktikoje tai gali reikšti tikslingesnį uždegimo slopinimą ir geresnį vaistų pritaikymą skirtingoms pacientų grupėms.

    „Jei norime išnaudoti precizinės medicinos potencialą, privalome suprasti fundamentalius biologinius kintamuosius“, – sakė statistinės genetikos specialistas Joseph Powell iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Gydymas turi būti taikomas ne tik ligai, bet ir tam, kaip paciento imuninė sistema veikia baziniu genetiniu lygiu“, – teigė jis.

    Tyrimas publikuotas žurnale The American Journal of Human Genetics. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų tikslinti, kaip šie genetiniai skirtumai sąveikauja su hormonais, amžiumi, infekcijomis ir kitais rizikos veiksniais, lemiančiais autoimuninių ligų pradžią bei eigą.

  • Kada geriausia vartoti vitaminą D, kad jis veiktų: dietologai paaiškino ir įspėjo dėl klaidų

    Vitamino D vartojimo laikas nėra vien smulkmena, jei tikslas yra realiai pagerinti jo įsisavinimą. Dietologai pabrėžia, kad daugeliui žmonių svarbiausia ne konkreti valanda, o tai, ar papildas vartojamas su maistu ir ar pasirinkta tinkama forma.

    Vitaminas D, dar vadinamas kalciferoliu, svarbus kalcio apykaitai ir kaulų tvirtumui, taip pat siejamas su imuninės sistemos veikla. Vis dėlto vien išgerti kapsulę nepakanka, nes tai riebaluose tirpus vitaminas, todėl be riebalų maiste jo pasisavinimas gali būti prastesnis.

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja vitaminą D vartoti per pagrindinį dienos valgį, kai lėkštėje yra riebalų šaltinis. Tai gali būti žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, avokadai, alyvuogių aliejus ar riešutai, nes riebalai padeda vitaminui patekti į organizmą.

    Praktiškai tai reiškia, kad daugeliui patogiausia rinktis pietus arba vakarienę, o ne vartojimą nevalgius ryte. Jei žmogus ryte paprastai apsiriboja kava ar lengvu užkandžiu, papildą perkelti į sotų valgį dažnai yra paprastas būdas pagerinti rutiną.

    Diskusijų kelia vartojimas vakare, nes dalis tyrimų ir klinikinės praktikos pastebėjimų rodo galimą sąsają tarp vitamino D ir miego hormonų reguliacijos. Dėl to kai kuriems žmonėms, ypač jautriems miego pokyčiams, rekomenduojama stebėti savijautą ir prireikus keisti vartojimo laiką.

    „Jei dirbu su žmogumi, kuris skundžiasi miego sutrikimais, kartais paprašau pakeisti vitamino D vartojimo laiką ir stebėti, ar tai ką nors keičia“, – sakė dietologė Jessica Cording.

    Kitiems, priešingai, pakankamas vitamino D kiekis siejamas su geresne bendra savijauta, o tai netiesiogiai gali padėti ir miegui. Esminė taisyklė išlieka ta pati: vartoti su maistu, o laiką pasirinkti pagal individualią reakciją.

    Dietologai išskiria kelias grupes, kurioms sunkiau pasiekti pakankamą vitamino D kiekį vien natūraliai. Tarp jų dažnai minimi šiauresnių regionų gyventojai, vyresnio amžiaus žmonės, tamsesnės odos žmonės ir veganai.

    Vitamino D kiekis organizme labai priklauso nuo saulės poveikio, mitybos ir individualių veiksnių, todėl vienodas patarimas visiems ne visada tinka. Būtent dėl to gydytojai dažnai akcentuoja tyrimų svarbą, o ne spėjimą pagal simptomus.

    Renkantis papildą, dažnai akcentuojama D3 forma, nes ji įprastai laikoma geriau pasisavinama nei D2. Kai kurie papildai taip pat derinami su vitaminu K2, tačiau tokį derinimą verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu, ypač jei vartojami vaistai ar yra lėtinių ligų.

    Per didelis vitamino D kiekis gali būti toksiškas, nes gali skatinti per didelę kalcio koncentraciją kraujyje. Tai siejama su tokiais simptomais kaip pykinimas, silpnumas ir didesnė inkstų pažeidimo rizika, todėl saugiausia strategija yra dozę derinti su atliktais tyrimais.

    „Aukso standartas yra atlikti kraujo tyrimą ir tada spręsti, ko iš tiesų reikia“, – sakė Jessica Cording.

  • Gut microbiome study points to inflammatory sugars as a potential trigger for ALS and frontotemporal dementia

    Gut microbiome study points to inflammatory sugars as a potential trigger for ALS and frontotemporal dementia

    Researchers at Case Western Reserve University say they have identified a gut-driven immune mechanism that may help explain why brain damage progresses in amyotrophic lateral sclerosis and frontotemporal dementia. The work focuses on specific sugars produced by certain gut bacteria and how they may spark harmful inflammation.

    The study, published in Cell Reports, links bacterial glycogen molecules to immune activation that can injure neurons in models of ALS and FTD. The authors suggest the pathway could become both a diagnostic clue and a target for treatments aimed at the gut rather than the brain alone.

    How the proposed gut pathway works

    According to the researchers, some gut microbes can generate an inflammatory form of glycogen, a complex sugar, that appears to provoke immune responses tied to neurodegeneration. In the study’s patient samples, 70% of 23 people with ALS or FTD showed elevated levels of the implicated bacterial glycogen, compared with about one-third of people without the conditions.

    Aaron Burberry, an assistant professor at Case Western Reserve School of Medicine, said the team found that these microbial sugars can trigger immune reactions that ultimately damage brain cells. The results point to a potential way to interrupt the process by reducing or degrading the inflammatory glycogen.

    Why genes may not be the whole story

    The findings could be especially relevant for carriers of the C9orf72 mutation, the most common known genetic cause of ALS and FTD. Many carriers never develop disease, and the study adds evidence that environmental factors such as the gut microbiome may influence whether symptoms emerge.

    The researchers propose that certain bacterial communities may act as a switch that worsens inflammation in genetically susceptible people. That idea aligns with a growing body of research connecting immune activity, the microbiome, and neurodegenerative disease risk.

    What comes next for treatment research

    In experiments described by the team, lowering levels of the harmful glycogen improved brain health measures and extended lifespan in model systems. Alex Rodriguez-Palacios, also at Case Western, said reducing these sugars was associated with better outcomes, supporting efforts to design therapies that target the compounds in the gut.

    The group plans larger studies to track microbiome changes in ALS and FTD patients, including before and after disease onset where possible. Burberry said the results support clinical trials testing whether glycogen-degrading approaches could slow progression, though timelines and trial designs will depend on additional validation.

  • Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Mokslininkai įspėja: net numetus svorio imuninės ląstelės dar ilgai „atsimena“ nutukimą

    Naujame ilgalaikiame tyrime mokslininkai nustatė, kad net sėkmingai numetus svorio dalis imuninės sistemos ląstelių kurį laiką išlieka pakitusios tarsi „atsimintų“ nutukimą. Tai gali reikšti, kad su nutukimu siejamos rizikos, pavyzdžiui, 2 tipo diabetas ar kai kurie vėžiai, ne visada sumažėja iš karto.

    Tyrimo autoriai daugiausia dėmesio skyrė pagalbinėms T ląstelėms, kurios koordinuoja imuninį atsaką. Pasak mokslininkų, šiose ląstelėse aptikti pokyčiai gali palaikyti uždegiminę būklę net ir tada, kai kūno masė sumažėja, o žmogus laikosi naujo režimo.

    Kas yra „nutukimo atmintis“?

    Mokslininkai aiškina, kad šis ilgalaikis efektas siejamas su DNR metilinimu. Tai natūralus biologinis procesas, kai prie DNR prisijungusios cheminės grupės pakeičia genų aktyvumą nepakeisdamos pačios DNR sekos, todėl organizmas gali „užfiksuoti“ ankstesnes metabolines būkles.

    Tokie epigenetiniai pokyčiai, kaip teigiama, gali veikti tai, kaip imuninės ląstelės reaguoja į signalus, susijusius su medžiagų apykaita ir uždegimu. Dėl to „nutukimo atmintis“ gali prisidėti tiek prie polinkio atgauti svorį, tiek prie užsitęsusios lėtinių ligų rizikos.

    Kaip tai buvo tiriama?

    Tyrime analizuoti kelių grupių žmonių imuninės sistemos mėginiai, įskaitant nutukimu sergančius asmenis, kurie svorį mažino sportuodami arba vartodami semaglutidą. Taip pat vertinti kontrolinių grupių duomenys, kad būtų galima tiksliau atskirti, kas susiję su pačiu nutukimu, o kas su kitais veiksniais.

    Papildomai mokslininkai tyrė žmones, sergančius reta genetine Alströmo sindromo forma, kuri dažnai susijusi su ankstyvu nutukimu. Mechanizmai tikrinti ir gyvūnų modeliuose, kad būtų įvertinta, kaip ilgai išlieka imuninės sistemos pokyčiai ir su kokiais procesais jie labiausiai susiję.

    „Rezultatai rodo, kad trumpalaikis svorio sumažėjimas nebūtinai iš karto sumažina kai kurių su nutukimu siejamų ligų riziką“, – sakė vienas iš tyrimo vadovų, imunologas Claudio Mauro.

    „Greičiausiai prireikia kelerių metų nuosekliai išlaikyto sumažėjusio svorio, kad šis poveikis palaipsniui silptų“, – sakė Claudio Mauro.

    Ką tai keičia praktikoje?

    Autorių teigimu, „nutukimo atmintis“ gali nykti lėtai ir tam gali prireikti maždaug 5–10 metų stabilaus svorio palaikymo, nors tai dar turės patvirtinti tolesni tyrimai. Šis laikotarpis svarbus vertinant, kodėl daliai žmonių, net ir pasiekus gerų svorio mažėjimo rezultatų, sveikatos rodikliai normalizuojasi ne taip greitai, kaip tikimasi.

    Tyrėjai taip pat išskyrė du procesus, kurie, jų manymu, yra svarbūs: autofagiją, kai ląstelės pašalina ir perdirba „atliekas“, ir imuninį senėjimą, kai imuninės ląstelės praranda dalį funkcijų. Nutukimo metu susiformavę epigenetiniai pokyčiai gali trikdyti abu šiuos mechanizmus.

    Nors tai nėra tiesioginis gydymo rekomendacijų pakeitimas, tyrimas stiprina požiūrį, kad nutukimas yra lėtinė, linkusi atsinaujinti būklė, kuriai dažnai reikia ilgalaikės strategijos. Mokslininkai kelia prielaidą, kad ateityje gali atsirasti tikslingų priemonių, padedančių greičiau mažinti uždegimą ir atkurti imuninės sistemos pusiausvyrą.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius duomenis, kad organizme po nutukimo gali išlikti ilgalaikių biologinių pėdsakų, susijusių ne tik su riebaliniu audiniu, bet ir su imunitetu. Specialistai pabrėžia, kad dėl individualių aplinkybių svorio mažinimo ir palaikymo planą geriausia aptarti su gydytoju.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl krūties vėžio rizika su amžiumi šauna į viršų: lūžis per menopauzę

    Mokslininkai atskleidė, kodėl krūties vėžio rizika su amžiumi šauna į viršų: lūžis per menopauzę

    Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad senstant krūties audinys patiria ryškius struktūrinius ir imuninius pokyčius, kurie gali sudaryti palankesnes sąlygas vėžinėms ląstelėms įsitvirtinti. Didžiausias lūžis fiksuotas apie menopauzę, kai audinio „ekosistema“ keičiasi ypač sparčiai.

    Mokslininkai, dirbę Kembridžo universitete ir Britų Kolumbijos universitete, sudarė vieną detaliausių iki šiol krūties audinio senėjimo žemėlapių. Jis paremtas daugiau kaip 3 milijonų ląstelių analize ir leidžia sekti, kaip bėgant metams kinta skirtingi audinio komponentai.

    Tyrimui buvo panaudoti 527 moterų, kurių amžius siekė nuo 15 iki 86 metų, normaliojo krūties audinio mėginiai. Jie surinkti atliekant krūtų mažinimo operacijas, o ląstelės analizuotos pažangiais vaizdinimo metodais, leidžiančiais matyti pokyčius ląstelių lygiu.

    Kas keičiasi krūties audinyje?

    Duomenys parodė, kad su amžiumi mažėja ląstelių kiekis ir silpnėja audinio „karkasas“: rečiau dalijasi ląstelės, mažėja stromos ląstelių bei epitelio ląstelių, kurios dengia latakus ir sudaro pieną gaminančias struktūras. Tyrėjų teigimu, tai iš dalies logiška, nes pieno gamyba vyresniame amžiuje tampa mažiau aktuali, tačiau pokyčių mastas nustebino.

    Kartu kinta ir pati krūties sandara: pieną gaminančios skiltys traukiasi arba nyksta, didėja riebalinio audinio dalis, mažėja kraujagyslių. Tokia pertvarka gali keisti ir tai, kaip greitai audinys atsinaujina bei kaip efektyviai „pastebimi“ pavieniai pakitę židiniai.

    Pastebėta ir erdvinė dinamika: imuninės bei stromos ląstelės senstant pasislenka toliau nuo epitelio ląstelių. Tai gali silpninti natūralią kontrolę, kai imunitetas ir aplinkinės struktūros padeda atpažinti bei „sulaikyti“ potencialiai pavojingas ląsteles ankstyvoje stadijoje.

    Imunitetas sensta kartu

    Jaunesniame amžiuje krūties audinyje aptikta daugiau aktyvių T ląstelių ir B ląstelių, kurios siejamos su stipresne imunine priežiūra. Vyresniame amžiuje tokių ląstelių mažėja, o dažniau randami M2 tipo makrofagai, kurie mokslinėje literatūroje siejami su navikams palankesne mikroaplinka.

    Šie pokyčiai gali reikšti labiau uždegiminę ir vėžinių procesų vystymuisi palankesnę terpę, kurioje imuninė sistema prasčiau „sutvarko“ atsitiktinai atsirandančias pakitusias ląsteles. Tyrėjai pabrėžia, kad tikslūs mechanizmai dar nėra iki galo aiškūs, tačiau kryptis ryški.

    „Mūsų sudarytas žemėlapis parodė, kad su amžiumi krūties audinyje vyksta dideli pokyčiai, o ryškiausi jie yra menopauzės laikotarpiu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Pulkit Gupta.

    Kodėl svarbi menopauzė?

    Tyrime išskirtas ryškus senėjimo „pikas“ vėlyvuosiuose 40-uosiuose, kuris sutampa su menopauzės laikotarpiu. Tai siejama su hormoninės aplinkos pokyčiais, kurie veikia audinių struktūrą, riebalinio audinio proporcijas ir imuninės sistemos signalus.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad krūties audinio senėjimas gali vykti nevienodu tempu, priklausomai nuo individualių ypatumų. Tai teoriškai galėtų paaiškinti, kodėl panašaus amžiaus moterų rizika nėra vienoda, net kai gyvenimo būdas atrodo panašus.

    Šis darbas papildo seniai žinomą faktą, kad amžius yra vienas svarbiausių daugelio vėžio formų rizikos veiksnių, nes bėgant metams ląstelėse kaupiasi genetinės klaidos. Nauji duomenys leidžia geriau suprasti, kad svarbus ne tik mutacijų kaupimasis, bet ir tai, kaip senstanti audinio mikroaplinka gali padėti ar trukdyti pakitusioms ląstelėms išlikti.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad analizėje nebuvo atskirai vertinami tokie veiksniai kaip etninė kilmė ar konkretūs genetiniai rizikos variantai, todėl reikalingi papildomi darbai. Vis dėlto ankstesni tyrimai rodo, kad moterų, turinčių paveldimų rizikos veiksnių, normalus krūties audinys gali turėti spartesnio biologinio senėjimo požymių, o tai gali būti svarbi kryptis ateities prevencijai ir ankstyvesnei rizikos prognozei.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Nature Aging“.