CP v2

Tag: Invazinės rūšys

  • Mokslininkas apie karo žalą Juodajai jūrai: tarša, invazinės rūšys ir kada paaiškės tikras mastas

    Karas didina taršą ir triukšmą

    Karas Ukrainoje Juodojoje jūroje kuria nuolatinį žmogaus veiklos spaudimą: į vandenį patenka naftos produktai, sunkieji metalai, sprogmenų liekanos ir kitos medžiagos, susijusios su apšaudymais bei sugriauta pakrančių infrastruktūra. Kartu didėja triukšmas ir dugno nuosėdų judinimas, todėl vanduo drumsčiasi, o tarša lengviau pasklinda.

    Ukrainos mokslininkas Viktoras Komorinas pabrėžia, kad pokyčiai dažnai yra kompleksiniai: vienu metu veikia cheminė tarša, sprogimų sukeltos bangos, intensyvus laivų judėjimas ir sutrikusi pakrančių nuotekų bei lietaus vandens surinkimo sistema. Dėl to mažėja vandens ekosistemos produktyvumas, o kai kur didėja fitoplanktono ir dumblių suvešėjimo rizika.

    Kas yra antrinė tarša?

    Viena iš mažiau akivaizdžių, bet reikšmingų problemų yra antrinė tarša, kai karo sukelti sujudinimai pakelia dugne nusėdusias nuosėdas. Tokiose nuosėdose gali būti seniau susikaupusios teršalų sankaupos, kurios, pakilusios į vandenį, vėl ima veikti gyvuosius organizmus.

    Didesnis drumstumas reiškia mažiau šviesos dugno augalams ir dumbliams, o tai silpnina buveines, kuriose minta ar neršia daugelis rūšių. Tokie pokyčiai ypač pavojingi sekliose šelfo zonose, kurios Juodojoje jūroje yra svarbios visos ekosistemos biologinei įvairovei.

    Kachovkos užtvankos sprogdinimo pėdsakas

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo Juodoji jūra gavo didžiulius gėlo vandens, dumblo ir organinių medžiagų kiekius, o kartu ir buitinių bei pramoninių teršalų mišinį. Mokslininko teigimu, trumpuoju laikotarpiu tai sumažino druskingumą šiaurės vakarų dalyje ir kai kur smarkiai pakeitė pakrančių bioįvairovę.

    Šie staigūs druskingumo svyravimai gali skatinti vandens sluoksniavimąsi, kai lengvesnis paviršinis vanduo prasčiau maišosi su gilesniais sluoksniais. Tada deguonies mažiau pasiekia dugną, o tai didina hipoksijos riziką ir apsunkina dugninės gyvūnijos bei augalijos išlikimą.

    „Juodoji jūra reaguoja kaip žmogus, turintis lėtinę ligą: pakanka menkiausio dirgiklio, ir problema vėl paaštrėja“, – sakė Viktoras Komorinas.

    Pasak jo, po užtvankos tragedijos kai kuriuose ruožuose mechanizmas, kuris anksčiau suaktyvėdavo vasaros pabaigoje, dabar gali „įsijungti“ kur kas greičiau, vos pasikeitus vėjui ar srovėms. Tai prisideda prie masinių dumblių sankaupų ir nemalonaus kvapo pakrantėse.

    Dumbliai, invazinės rūšys ir delfinų žūtys

    Šiltuoju sezonu pakrantėse dažniau matomas žaliųjų siūlinių ir raudonųjų dumblių suvešėjimas, kurį skatina maistinių medžiagų perteklius, šiluma ir silpnesnė vandens apykaita. Vien tik „išvalyti“ pakrantę nepakanka, nes problema grįžta, jei nemažinamas teršalų ir biogenų patekimas į jūrą.

    Kartu su stresu ekosistemai auga invazinių rūšių plitimo tikimybė: jos gali išstumti vietines rūšis ir pakeisti mitybos grandines. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad tai paliečia ne tik žuvis, bet ir moliuskus, krabus bei kitus trofinius lygmenis, nuo kurių priklauso visos sistemos stabilumas.

    Kalbėdamas apie delfinų žūtis, jis pabrėžia, kad vienareikšmiškai priskirti jas tik hidrolokatorių poveikiui moksliškai sudėtinga. Dažniau minimas kelių veiksnių derinys: triukšmas, sprogimai, tarša, mitybos bazės pokyčiai ir galimos infekcijos.

    Ar gali „sprogti“ sieros vandenilis?

    Juodoji jūra išskirtinė tuo, kad gyvybė daugiausia koncentruota viršutiniuose sluoksniuose, o giliau prasideda zona, kurioje deguonies beveik nėra ir vyrauja sieros vandenilis. Šis reiškinys stabilus dėl vandens sluoksniavimosi, todėl, mokslininko vertinimu, pasakojimai apie galimą masinį sieros vandenilio „sprogimą“ yra labiau mitas nei realus scenarijus.

    Tokiam įvykiui reikėtų milžiniško viso vandens stulpo permaišymo ir didelių deguonies kiekių, kas natūraliai praktiškai neįmanoma. Vis dėlto lokaliniai pokyčiai priekrantėje, ypač seklumose, gali turėti apčiuopiamą poveikį žmonių poilsiui ir žvejybai.

    Ar saugu maudytis?

    Saugumas priklauso nuo konkrečios vietos: didžiausią grėsmę kelia minos, nuolaužos ir užterštos zonos, todėl reali situacija vertinama lokaliai. Net ir ten, kur tiesioginės karinės grėsmės nėra, po audrų ar masinių dumblių sankaupų gali didėti patogenų ir toksinų rizika.

    Ekspertai pabrėžia, kad visos Juodosios jūros problemos nepaiso valstybių sienų: srovės perneša teršalus, maistines medžiagas ir organizmus, todėl poveikį gali jausti ir kitos pakrantės valstybės. Visapusiškai įvertinti žalą, mokslininko teigimu, bus įmanoma tik atkūrus reguliarų, saugų ir plataus masto monitorингą po karo.

  • Danijos „Decameal“ pritraukė sėklos investiciją: invaziniai krabai virsta pašarų baltymais

    Danijos „Decameal“ pritraukė sėklos investiciją: invaziniai krabai virsta pašarų baltymais

    Kas yra „Decameal“ ir ką kuria

    Danijoje, Grindstedo mieste, veikianti maisto technologijų bendrovė „Decameal“ pritraukė sėklos (Seed) investiciją ir tęsia darbą, kuriuo invaziniai pakrančių krabai paverčiami tvariais baltymų ir lipidų ingredientais pašarų pramonei. Investicijos suma neskelbiama, tačiau bendrovė pabrėžia, kad lėšos bus nukreiptos į technologijos mastelio didinimą ir komercinę plėtrą.

    Finansavime dalyvavo fondai Delphinus Venture Capital ir „Rockstart“, taip pat strateginis bendrainvestuotojas „Aller Aqua“. Šis derinys rodo, kad projektas vertinamas ne tik kaip technologinė naujovė, bet ir kaip potencialiai pritaikomas realiose pašarų tiekimo grandinėse.

    Invaziniai krabai kaip žaliava

    Bendrovės teigimu, europinis pakrančių krabas per pastaruosius kelis dešimtmečius išplito šiaurės Europos pakrantėse ir daro žalą ekosistemoms: naikina moliuskus, žuvų ikrus ir jūrinę augmeniją. Tokie pokyčiai didina spaudimą ieškoti sprendimų, kurie vienu metu mažintų ekologinę žalą ir sukurtų ekonominę vertę.

    Tuo pačiu pašarų sektorius patiria augantį spaudimą mažinti priklausomybę nuo tradicinių baltymų šaltinių, ypač žuvų miltų ir sojų. „Decameal“ siūlomas modelis remiasi vietinių pakrančių žvejybų žaliava ir jos perdirbimu, taip kuriant alternatyvą, kurią galima integruoti į paukštininkystės, akvakultūros ir augintinių maisto grandines.

    Kaip veikia sprendimas ir kur jis diegiamas

    „Decameal“ vysto patentavimo stadijoje esančią išgavimo technologiją, kuria iš krabų išgaunami baltymai ir riebalai, o galutiniai produktai gali būti naudojami kaip baltymų miltai ar baltymų koncentratas. Įmonė taip pat nurodo, kad iš krabų kiautų vystoma chitino ir chitozano išgavimo kryptis, orientuota į didesnės vertės rinkas.

    Bendrovė šiuo metu vykdo bandomąją gamybą Grindstede, kur vyksta baltymų išgavimas ir gamyba, o biuro bei laboratorinė veikla vystoma Agro Food Park teritorijoje Orhuse. Tokia struktūra leidžia derinti gamybinius bandymus su tyrimais ir produktų pritaikymu pagal pramonės poreikius.

    „Krabų švaistymas yra pasaulinė problema, ir būtent tai paverčia ją realia verslo galimybe. Jei Danijoje įrodysime modelį, galėsime jį pritaikyti visame pasaulyje“, – sakė „Decameal“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Leanderis Hessneris.

    „Decameal“ įkurta 2022 metais, ją pradėjo Happylanas Natkunarajahas ir Leanderis Hessneris, o per pirmąjį finansavimo etapą prie komandos kaip bendraįkūrėjas prisijungė Mikkelis Kongsfeltas. Įmonė akcentuoja, kad komandoje aiškiai pasiskirstytos atsakomybės: nuo gamybos metodų kūrimo ir testavimo iki intelektinės nuosavybės, teisinių klausimų bei investuotojų ryšių.

    Anksčiau bendrovė taip pat buvo gavusi „Innofounder“ stipendiją iš Danijos Inovacijų fondo, leidusią įkūrėjams pilnu etatu vystyti projektą. Šiame etape sėklos investicija turėtų paspartinti perėjimą nuo pilotinės gamybos prie stabilaus komercinio tiekimo, kuris pašarų pramonėje dažnai tampa didžiausiu iššūkiu.

    Delphinus Venture Capital atstovas Maxas Grünwaldas akcentavo sprendimo logiką ir pritaikomumą: invazinė rūšis, kuri ilgus metus laikyta pakrančių problema, gali tapti žaliava vertingiems produktams. Tokie projektai vis dažniau vertinami kaip praktinis tvarumo modelis, kai ekologinė kontrolė, vietinis tiekimas ir pramoninė paklausa sujungiami į vieną grandinę.

  • JAV siūlo iki 185 000 eurų už sprendimą, kaip sustabdyti invazines midijas Kalifornijoje

    Jungtinėse Valstijose ieškoma praktinio būdo sustabdyti invazinių gėlavandenių midijų plitimą, kuris jau dabar kelia riziką vandens tiekimui ir energetikos infrastruktūrai. JAV Rekultivacijos biuras paskelbė prizų iššūkį, kuriame už geriausius sprendimus numatyti piniginiai apdovanojimai, o bendra suma gali siekti iki 185 000 eurų.

    Problemos mastas siejamas su tuo, kad šios midijos yra itin smulkios, greitai dauginasi ir lengvai patenka į vamzdynus, filtrus, siurblius bei aušinimo sistemas. Kai kolonijos susiformuoja į tankius sluoksnius, įranga gali pradėti strigti, didėja gedimų tikimybė, o priežiūros ir valymo darbai tampa brangūs bei sudėtingi.

    Vandens ūkio specialistai pabrėžia, kad invazinės midijos pavojingos ne tik gamtai, bet ir kasdienėms paslaugoms, kurios priklauso nuo stabilios infrastruktūros. Vandens siurblinės, drėkinimo sistemos ir hidroenergetikos objektai yra tarpusavyje susiję, todėl sutrikimai vienoje vietoje gali sukelti platesnę grandininę reakciją.

    Kalifornijoje ši tema ypač jautri dėl didelės žemės ūkio priklausomybės nuo drėkinimo ir dėl ilgalaikių sausros periodų, kurie didina spaudimą vandens ištekliams. Kai vandens tiekimo sistemos turi dirbti maksimaliai efektyviai, papildoma biologinė tarša tampa realia finansine ir technine našta.

    Pagrindinis plitimo kelias siejamas su vandens transportu: midijos ir jų lervos gali keliauti pasislėpusios likutiniame vandenyje laivuose, priekabose, variklių aušinimo kanaluose ar balastinėse talpose. Problema ta, kad iš išorės laivas gali atrodyti sausas, tačiau vidinėse ertmėse vanduo išlieka, o kartu išlieka ir rizika pervežti invazinę rūšį į kitą telkinį.

    Dažniausiai minimos rūšys yra zebra, kvaga ir auksinė midija, kurios pasižymi gebėjimu greitai apauginti paviršius ir suformuoti itin tvirtas sankaupas. Dėl šios priežasties įprastos prevencijos priemonės ne visada pakankamos, o ilgalaikiam sprendimui reikia ir technologinių inovacijų, ir griežtesnio bioapsaugos režimo.

    JAV Rekultivacijos biuro paskelbtas iššūkis orientuotas į realiai pritaikomus sprendimus, kurie padėtų aptikti, sustabdyti ar sumažinti plitimą, pirmiausia ten, kur invazija gali sukelti didžiausią žalą infrastruktūrai. Iššūkis tęsis iki 2026 metų pabaigos, todėl tikimasi ne vien idėjų, bet ir prototipų ar metodų, kuriuos galima būtų išbandyti praktikoje.

    Kol vyksta sprendimų paieška, vandens telkinių naudotojai, ypač laivų savininkai, raginami kruopščiai valyti, nusausinti ir išdžiovinti įrangą prieš ją perkeliant į kitą vietą. Tokia kasdienė prevencija laikoma viena veiksmingiausių priemonių stabdyti invazinių rūšių judėjimą, kol nėra universalaus technologinio atsakymo.

    „Tai invazinės rūšys, kurioms čia ne vieta, ir jos kelia realią grėsmę geriamam vandeniui bei derliui“, – sakė vienas vandens invazinių rūšių specialistas, komentuodamas situacijos skubumą.