CP v2

Tag: Italija

  • 4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    Šiaurės Italijoje, Lucone archeologinėje vietovėje, archeologai aptiko visiškai išlikusią molio lentelę, datuojamą maždaug 4 000 metų senumo laikotarpiu. Radinys ištrauktas iš anglimi ir degėsiais prisotinto sluoksnio, o tokia stratigrafija dažnai siejama su intensyvia žmogaus veikla, pavyzdžiui, gyvenviečių gaisrais ar gamybiniais procesais.

    Vietos tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas tokio tipo pilnai išlikęs radinys šiame komplekse nuo 2019 metų. Naujoji lentelė tapo trečiuoju panašiu artefaktu Lucone D sektoriuje ir padidino bendrą vadinamųjų enigmatiškų lentelių skaičių Lucone lygumoje iki 21.

    Ką reiškia išraižyti ženklai?

    Ant molio paviršiaus matyti įrėžimai, linijos ir įvairių formų įspaudai, kurie kol kas neturi vienareikšmio paaiškinimo. Panašūs nedideli moliniai objektai žinomi ir iš kitų Europos regionų, ypač Vidurio Europos bei Šiaurės Italijos, ir laikomi viena mįslingiausių priešistorės radinių grupių.

    Mokslinėje literatūroje aptariamos kelios jų paskirties versijos. Viena hipotezė teigia, kad tai galėjo būti primityvūs kalendoriai ar informacijos fiksavimo priemonės, kita radinius sieja su prekyba, mainais arba amatų organizavimu, pavyzdžiui, metalurgija.

    Neatmetama ir simbolinė funkcija, nes dalis tyrėjų tokius objektus laiko ritualiniais, galėjusiais veikti kaip religiniai ženklai ar amuletai. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškaus ženklų sistemos atpažinimo, o gerai išlikusių egzempliorių yra per mažai, kad būtų galima patikimai nustatyti standartizuotą reikšmių rinkinį.

    Kodėl svarbu, kad lentelė nepažeista?

    Šio radinio vertė pirmiausia slypi jo pilnumoje: išlikęs visas paviršius leidžia tiksliau vertinti ženklų išdėstymą, pasikartojimus ir galimas taisykles. Tai suteikia daugiau galimybių taikyti šiuolaikinius dokumentavimo metodus, pavyzdžiui, didelės raiškos fotogrametriją, 3D modeliavimą ir mikropėdsakų analizę, kuri gali parodyti, kaip ir kokiais įrankiais ženklai buvo daromi.

    Ne mažiau svarbus ir kontekstas, kuriame objektas rastas. Anglingas sluoksnis gali padėti tiksliau datuoti radinį radiokarboniniais tyrimais pagal organines liekanas ir susieti lentelę su kitais gyvenvietės pėdsakais, pavyzdžiui, statinių konstrukcijomis, maisto likučiais ar dirbinių gamyba.

    Lucone laikoma vienu reikšmingiausių bronzos amžiaus tyrimų taškų šiame Italijos regione, o kasinėjimų kampanija dar tęsiasi. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai ir detalesnė analizė priartins prie atsakymo, ar šios lentelės buvo praktinis informacijos įrašas, socialinis mainų įrankis, ar ritualinė simbolika.

  • Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Romoje, po kelių savaičių beveik be lietaus, Tibro upės vandens lygis smarkiai nukrito ir atidengė senovinio romėnų tilto liekanas netoli Šv. Petro bazilikos. Konstrukcija tradiciškai vadinama Pons Neronis, tačiau archeologai teigia, kad jos istorija gali būti painiojama jau ne vieną šimtmetį.

    Matomos akmeninės atramos ir mūro fragmentai upės vagoje pasirodo tik itin nusekus vandeniui, todėl tokie vaizdai laikomi retais. Specialistai pabrėžia, kad tokios „netikėtos ekspozicijos“ trumpalaikės: pakanka kelių stipresnių liūčių, ir upė vėl paslepia radinius po vandeniu bei nuosėdomis.

    Romos kultūros paveldo priežiūroje dirbanti archeologė Antonella Bonini aiškina, kad tiltas tradiciškai siejamas su Neronu dėl šio imperatoriaus garsumo ir ryšio su Vatikano apylinkėmis. Vis dėlto mokslininkų vertinimu, statinys gali būti senesnis ir labiau sietinas su imperatoriaus Kaligulos laikais vykdytais darbais.

    „Tiltas praeina pro Agripinos vilos vietą, šalia Kaligulos cirko, vėliau Nerono cirko, todėl istoriškai prigijo Nerono vardas, nes būtent jis čia geriausiai žinomas“, – sakė A. Bonini.

    Pasak jos, dalis tyrinėtojų tiltą priskiria Kaligulai, nes jis galėjo būti reikalingas susisiekti su kitoje upės pusėje buvusiais svarbiais objektais, siejamais su imperatoriaus aplinka. Archeologai taip pat mini prielaidą, kad tiltas galėjo egzistuoti jau 39 metais, tačiau šis datavimas remiasi istorinėmis rekonstrukcijomis ir lyginamaisiais šaltiniais.

    „Žinome, kad tiltas tikrai nebebuvo naudojamas bent jau trečio amžiaus pabaigoje arba ketvirto amžiaus pradžioje, o vėlesniuose Romos kataloguose jis nebeminimas“, – sakė A. Bonini.

    Ekspertai primena, kad miesto infrastruktūra keitėsi, o kai kurios perėjos prarado reikšmę, kai buvo pastatyti nauji tiltai. Šiuo atveju kaip alternatyvus objektas minimas Pons Aelius, siejamas su imperatoriumi Hadrianu ir jungęs jo mauzoliejų su miesto centru dabartinio Castel Sant’Angelo teritorijoje.

    Žemas Tibro vanduo šią vasarą tampa ir platesnės Italijos vandens krizės ženklu. Romos civilinės saugos vandens valdymo centro koordinatorius Giovanni Giganti teigia, kad upės debitas miesto atkarpoje smuko gerokai žemiau istorinio vidurkio.

    „Tibras išgyvena ryškią mažo vandens fazę: vidutinis debitas Romos mieste nukrito žemiau 80 kubinių metrų per sekundę, kai įprastai istorinis vidurkis siekia apie 150“, – sakė G. Giganti.

    Jo teigimu, situaciją lemia ne tik užsitęsę sausi periodai, bet ir mažesnės sniego atsargos Apeninuose, kurios įprastai papildo upių baseinus šiltuoju metų laiku. Hidrologai ir klimato specialistai vis dažniau pabrėžia, kad Viduržemio jūros regione didėja ekstremalių reiškinių kontrastas: ilgesnės sausros persipina su staigiomis, intensyviomis liūtimis.

    Nors archeologams tokie vandens lygio svyravimai kartais atveria netikėtų galimybių apžiūrėti sunkiai prieinamus objektus, paveldosaugininkai akcentuoja ir rizikas. Žemame vandenyje išryškėjusios struktūros patiria greitesnę eroziją, o staigūs srautų pokyčiai gali ardyti mūrą ir plauti pamatines dalis, todėl stebėsena ir dokumentavimas tampa ypač svarbūs.

    Kol Tibro lygis išlieka neįprastai žemas, romėnų tilto fragmentai tebematomi ir primena, kaip glaudžiai mieste persipina klimato iššūkiai ir senovės istorija. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu gali būti imamasi papildomų matavimų ir fiksavimo darbų, kad ši trumpa „atsivėrimo“ akimirka duotų kuo daugiau mokslinės informacijos.

  • Karščio rekordai Italijoje smogia sūrio bankams: brangsta „Parmigiano Reggiano“, kyla rizika paskoloms

    Karščio rekordai Italijoje smogia sūrio bankams: brangsta „Parmigiano Reggiano“, kyla rizika paskoloms

    Šiaurės Italiją šią vasarą užklupus karščio bangoms, netikėtų problemų patiria vadinamieji sūrio bankai – klimato kontroliuojami sandėliai Emilijos-Romanijos regione, kuriuose laikomi bręstantys „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratai. Jie naudojami kaip užstatas ūkininkų paskoloms, tačiau ekstremalios temperatūros išaugino energijos sąnaudas ir didina rizikas visoje tiekimo grandinėje.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – bankas „Credito Emiliano“ (Credem), kuris dar nuo 1953 metų priima jaunus „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratus kaip užstatą. Jo dukterinė įmonė „Magazzini Generali delle Tagliate“ Reggio Emilia ir Modenos apylinkėse brandina daugiau nei 500 000 ratų, kurių vertė viršija 300 mln. eurų.

    Modelis paprastas: gamintojai iš anksto gauna 60–80 proc. sūrio rato vertės, nes šis produktas privalo bręsti mažiausiai 12 mėnesių, o dažnai – 24 ar net 36. Smulkesniems pieno ūkiams tai leidžia išvengti apyvartinių lėšų trūkumo laikotarpiu, kai produkcija dar negali būti parduota.

    Pastaraisiais metais tradicinę sistemą papildo skaitmeniniai sprendimai. Dalis sandorių perkeliami į blokų grandinės principu veikiančias sistemas, todėl ūkininkai gali įkeisti sūrio ratus jų neišvežant iš savo patalpų, o tai didina skolinimo lankstumą ir mažina logistikos apkrovas.

    Vis dėlto karštis smogia ten, kur sistema jautriausia – sandėlių mikroklimatui. Banko valdomuose saugyklų kompleksuose piko metu elektros suvartojimas šiemet buvo maždaug 30 proc. didesnis, todėl teko modernizuoti vėsinimo įrangą ir katilus, gerinti pastatų izoliaciją bei plėsti atsinaujinančios energijos pajėgumus.

    Problemos prasideda fermose

    Ekstremalios temperatūros poveikis prasideda ne sandėlyje, o tvarte. Kai oro temperatūra viršija 40 laipsnių, karvės daugiau guli, mažiau ėda, o pieno kiekis gali sumažėti iki 10 proc., todėl sūrio gamintojams tenka taikytis prie mažesnės žaliavos pasiūlos.

    „Ekstremalus karštis veikia pieno kokybę ir kiekį“, – sakė „Parmigiano Reggiano“ konsorciumo prezidentas Nicola Bertinelli.

    Situaciją komplikuoja griežtos kilmės taisyklės: „Parmigiano Reggiano“ galima gaminti tik penkiose Italijos provincijose, o karvės turi būti šeriamos tose pačiose teritorijose užauginta žole ir šienu. Sausros sezonas tiesiogiai paveikia pašarus, bandą ir galutinę produkcijos apimtį.

    Rizikos yra ne tik vietinės. Konsorciumo duomenimis, 2025 metais Italijoje pagaminta 4,19 mln. „Parmigiano Reggiano“ ratų, o vartotojų rinkos apyvarta siekė apie 4 mlrd. eurų, todėl net santykinai nedideli gamybos ar sąnaudų pokyčiai gali persiduoti į kainas ir finansavimo sąlygas.

    Karštis ir ekonomika: poveikis vėluoja

    Ekonomistai pabrėžia, kad karščio žala dažnai išryškėja netiesiogiai ir su laiko vėlavimu. Poveikis, prasidėjęs pieno ūkyje, vėliau pasiekia sandėlius, tada bankų balansus, o galutinai – produktų kainodarą ir kreditavimo sąlygas žemės ūkyje.

    Europos Centrinio Banko 2026 metais paskelbtame tyrime pažymima, kad pietinės Europos ekonomikos, tokios kaip Italija ar Ispanija, kai kuriose srityse yra geriau prisitaikiusios prie karščio nei šiaurinės, tačiau bendri skaičiai gali slėpti ryškius nuostolius atskirose grandyse. Sūrio bankų atvejis rodo, kaip klimato rizika tampa ne tik žemės ūkio, bet ir finansų sektoriaus klausimu.

  • Alpėse pramuštas 55 km Brennerio tunelis: ką tai pakeis Europoje ir kada juo važiuos traukiniai?

    Alpėse pramuštas 55 km Brennerio tunelis: ką tai pakeis Europoje ir kada juo važiuos traukiniai?

    Kas įvyko statybose?

    Po Alpėmis ties Brennerio perėja pasiektas vienas svarbiausių Brennerio bazinio tunelio statybų etapų – sujungtos dvi pagrindinės tunelio atšakos. Proveržis įvyko maždaug 1 400 metrų gylyje, kai Austrijos pusės darbai susijungė su Italijos puse.

    Šis momentas reiškia, kad projektas iš dviejų anksčiau atskirtų statybos zonų pereina į vientisą tunelio sistemą. Tokie sujungimai yra kritiniai, nes leidžia tiksliai patikrinti geodezinius suderinimus ir spartinti kitus įrengimo darbus.

    Vienas didžiausių Europos projektų

    Brennerio bazinis tunelis bus apie 55 kilometrų ilgio, o kartu su Insbruko aplinkkelio tuneliais sudarys maždaug 64 kilometrų sistemą. Tai bus dviejų bėgių geležinkelio tunelis, kuriame eismas vyks po vieną kryptį kiekvienu bėgiu.

    Projektas laikomas strategiškai svarbia TEN-T Skandinavijos–Viduržemio jūros koridoriaus dalimi, siekiančia sustiprinti krovinių ir keleivių vežimą geležinkeliais per Alpes. Tikslas – mažinti kelių apkrovą, triukšmą ir taršą viename intensyviausių Europos tranzito maršrutų.

    Kada atidarymas ir kokie greičiai?

    Statytojai skelbia, kad kasimo darbai yra užbaigti maždaug 90 proc., tačiau iki pilnos eksploatacijos dar laukia įrengimo etapas. Didžiausia dalis darbų persikelia į bėgių klojimą, elektros tiekimą, ryšio, signalizacijos, gaisrinės saugos ir ventiliacijos sistemas.

    Planuojama, kad keleiviniai traukiniai tunelyje galės važiuoti iki 250 kilometrų per valandą greičiu, o krovininiai sąstatai judės lėčiau. Oficialiai nurodoma projekto atidarymo data – iki 2032 metų, nors tokio masto infrastruktūroje terminus dažnai lemia įrengimo, testavimo ir sertifikavimo darbai.

    Numatoma bendra projekto vertė siekia apie 10,5 mlrd. eurų. Ši investicija vertinama kaip ilgalaikė priemonė didinti geležinkelių pralaidumą ir patikimumą tarp Austrijos ir Italijos, ypač krovinių pervežime.

    Europoje ilgiausiu geležinkelio tuneliu išlieka Šveicarijoje esantis Gotardo bazinis tunelis, atidarytas 2016 metais ir siekiantis apie 57 kilometrus. Vis dėlto Brennerio bazinis tunelis laikomas vienu svarbiausių naujų projektų, galinčių iš esmės pakeisti susisiekimo logistiką per Alpes.

  • Kelionių vairuotojų apklausa atskleidė: kuriose šalyse keliuose daugiausia agresijos ir kas erzina labiausiai

    Kelionių vairuotojų apklausa atskleidė: kuriose šalyse keliuose daugiausia agresijos ir kas erzina labiausiai

    Nauja tarptautinė vairuotojų apklausa parodė, kad dalis populiariausių turistinių krypčių kartu yra ir vienos nemaloniausių vietų sėsti prie vairo. Respondentai vertino, kur dažniausiai susiduria su agresyviu ar neprognozuojamu elgesiu keliuose, o taip pat įvardijo labiausiai erzinančius įpročius.

    Didžiausios agresijos keliuose, remiantis apklausos dalyvių patirtimis, sulaukė Italija. Apie 23 proc. vairuotojų teigė ten susidūrę su chaotišku ar rizikingu vairavimu, o tai ypač ryšku didmiesčiuose ir intensyvaus eismo zonose.

    Antroje vietoje atsidūrė Jungtinė Karalystė, kuri dažnai siejama su tvarkingu eismu, tačiau 11 proc. apklaustųjų nurodė patyrę agresyvų kitų vairuotojų elgesį. Dažniausiai minėtas miestas buvo Londonas, kur prie įtampos prisideda spūstys, sudėtinga infrastruktūra ir dideli srautai.

    Kas labiausiai erzina vairuotojus?

    Trečią vietą pagal vairuotojų įvardytą agresiją užėmė Jungtinės Amerikos Valstijos su 9 proc., o po jų rikiavosi Prancūzija ir Australija, abiejose šalyse po 5 proc. respondentų teigė susiduriantys su agresyviu elgesiu keliuose.

    Į penketą taip pat pateko Ispanija ir Turkija, po 4 proc. apklaustųjų nurodė būtent ten patyrę didžiausią įtampą vairuojant. Tokie rezultatai rodo, kad agresijos suvokimas dažnai siejamas ne tik su vairavimo kultūra, bet ir su eismo tankiu bei vietinėmis taisyklėmis, prie kurių turistams tenka greitai prisitaikyti.

    Kalbant apie erzinančius įpročius, dažniausiai minėtas posūkių nerodymas. Tai pažymėjo 56 proc. apklausos dalyvių, nes toks elgesys didina neapibrėžtumą ir avarijų riziką, ypač sankryžose ir persirikiuojant.

    Kitas dažnas nusiskundimas buvo važiavimas per arti iš galo, tai erzino 46 proc. respondentų. Taip pat nemažai vairuotojų nurodė, kad įtampą kelia lėtas važiavimas lenkimo juostoje, tai pažymėjo 43 proc., o netikėtas stabdymas minėtas rečiau, apie 20 proc.

    Kur vairuotojai laikomi mandagiausiais?

    Toje pačioje apklausoje vertintas ir mandagumas, kuris skirtingose šalyse gali būti suprantamas nevienodai. Vis dėlto aukščiausiai reitinguota Japonija, kur pagarbos gestai ir santūrumas laikomi svarbia bendravimo dalimi, o tai atsispindi ir eismo kultūroje.

    Po Japonijos rikiavosi Kanada, o trečioje vietoje vėl atsidūrė Jungtinė Karalystė, nors agresijos kategorijoje ji buvo tarp lyderių. Tai pabrėžia, kad bendras mandagumo įvaizdis ir reali vairavimo patirtis ne visuomet sutampa, ypač didmiesčiuose.

    Apklausa taip pat kvietė respondentus įvertinti save, ar jie patys laiko save mandagiais ir ar gerbia nepažįstamuosius. Įdomu tai, kad Japonijos gyventojai sau skyrė vieną žemesnių, nors vis tiek aukštą įvertinimą, apie 8,73 balo iš 10.

    Aukščiausius savęs vertinimo balus apklausoje skyrė Brazilija ir Čilė, vidutiniškai po 9,46 balo. Toliau sekė Indija su 9,41 balo, Švedija su 9,40 balo, o Prancūzija taip pat pasiekė 9,40 balo, nors vairuotojų patirtyse keliuose buvo minima kaip viena labiau įtemptų krypčių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokios apklausos fiksuoja subjektyvią patirtį, kurią veikia sezoninis turizmas, spūstys, kelio darbai, skirtingos taisyklės ir vietinės vairavimo normos. Vis dėlto jos aiškiai parodo, kokie elgesio modeliai labiausiai kelia stresą ir kur keliaujant verta iš anksto pasiruošti intensyvesniam eismui.

  • Italijos Volteros kalėjime – teatras, keičiantis nuteistuosius: tai trunka jau beveik 40 metų

    Italijos Volteros kalėjime – teatras, keičiantis nuteistuosius: tai trunka jau beveik 40 metų

    Teatras už grotų

    Italijos Volteros kalėjime, viename seniausių šalies įkalinimo įstaigų, jau beveik keturis dešimtmečius veikia neįprastas projektas: nuteistieji kuria spektaklius kartu su profesionaliais teatro kūrėjais. Iniciatyva, vadinama „Compagnia della Fortezza“, kelia klausimų apie bausmės prasmę, resocializaciją ir meno vaidmenį uždarose institucijose.

    Projektą įkūrė režisierius Armando Punzo, į kalėjimą iš pradžių atėjęs ieškoti aktorių kitokiai trupei. Vietoje profesionalų jis rado įvairių šalių ir patirčių žmones, dažnai neturėjusius jokio ryšio su teatru, tačiau pasirengusius išbandyti tai, kas jiems buvo visiškai nauja.

    „Norėjau išbandyti teatrą situacijoje, kurioje, atrodė, menas ir kultūra neturi jokios vietos. Būtent tai pasirodė įdomiausia ir sudėtingiausia“, – sakė Armando Punzo.

    Kaip gimsta spektakliai

    Volteroje kasmet sukuriamas naujas pastatymas, o ankstesni darbai neretai grąžinami į sceną ir perdirbami kaip tęstinio kūrybinio tyrimo dalis. Nuteistieji įtraukiami ne tik kaip atlikėjai, bet ir į repeticijas, dramaturgines paieškas bei kitus kūrybos procesus, dirbdami petys į petį su teatro profesionalais.

    Vienas projekto dalyvių Giacomo į Volterą atvyko 2024 metais iš kitos įkalinimo įstaigos. Jis prašė perkelti būtent čia, nes buvo girdėjęs apie teatre vykstantį darbą ir nuo pirmųjų dienų buvo įtrauktas į trupę.

    „Paradoksas tas, kad prarasdamas laisvę visiško suvaržymo sąlygomis čia randu didesnį atvirumą“, – sakė Giacomo.

    Resocializacija, o ne vien bausmė

    Kalėjimo vadovybė teatro programą sieja su platesniu požiūriu į resocializaciją, kuriame nuteistieji vertinami kaip žmonės, o ne tik bylos ar numeriai. Tokie projektai, kaip pabrėžia pataisos sistemų tyrėjai Europoje, dažniau siejami su prasmingos veiklos suteikimu, socialinių įgūdžių ugdymu ir motyvacijos keistis stiprinimu.

    Ypatingas projekto momentas ateina tada, kai spektakliai atveria kalėjimą visuomenei. Vidinis kiemas virsta scena, o tvirtovės sienos tampa dekoracijomis, į kurias žiūrovai patenka per įprastai uždaras vartų kontrolės procedūras.

    Kultūros lauko stebėtojai pabrėžia, kad tokios iniciatyvos veikia dviem kryptimis: jos kuria erdvę nuteistųjų savirefleksijai ir kartu keičia visuomenės požiūrį į tai, kas vyksta už grotų. Volteros atvejis rodo, kad menas gali tapti ne tik laisvalaikio forma, bet ir ilgalaike mokymosi bei atsakomybės praktika.

  • Ispanija davė Italijai 2 dienas: jei neatšauks patikrų, žada atsaką dėl Šengeno taisyklių

    Ispanija davė Italijai 2 dienas: jei neatšauks patikrų, žada atsaką dėl Šengeno taisyklių

    Ispanijos vyriausybė pareikalavo, kad Italija iki sekmadienio panaikintų pasienio patikras keliautojams iš Ispanijos. Madridas teigia, kad šios priemonės yra nepagrįstos, diskriminacinės ir kertasi su Šengeno erdvės principais.

    Pasak Ispanijos, jei Roma sprendimo nepakeis, bus imtasi „proporcingų priemonių“ Ispanijos piliečių interesams apginti. Kokios konkrečiai tai būtų priemonės, kol kas neįvardijama, tačiau paprastai tai gali reikšti simetriškus ribojimus arba teisinius veiksmus ES lygmeniu.

    Kas paskatino patikras?

    Italija laikinai atnaujino patikras po masinio migrantų atvykimo į Seutos regioną. Nors viešai buvo akcentuojama migracijos rizika, praktiškai didžiausias poveikis tenka oro ir jūrų susisiekimui tarp dviejų šalių, o tai tiesiogiai veikia turistus ir verslo keliones.

    Ispanija pabrėžia, kad Seuta dėl savo specialaus statuso nėra tokia teritorija, iš kurios asmenys automatiškai galėtų laisvai judėti visoje Šengeno erdvėje. Todėl, Madrido vertinimu, argumentas apie grėsmę Šengenui šiuo atveju yra perdėtas.

    Ką sako Madridas apie migraciją?

    Ispanijos vyriausybė teigia, kad didžioji dalis į Seutą nereguliariai patekusių migrantų jau grįžo į Maroką. Taip pat akcentuojama, kad ši situacija nesukuria papildomos rizikos kitoms ES valstybėms narėms, todėl vidaus sienų kontrolė, nukreipta į ispanus keliautojus, nėra proporcinga.

    Madridas savo pareiškime primena, kad migracijos spaudimas Viduržemio jūros maršrutu dažnai tenka Italijai, o Ispanija anksčiau neretai demonstravo solidarumą, prisidėdama prie humanitarinių sprendimų. Ispanija taip pat kritikuoja Romą dėl bendros migracijos naštos pasidalijimo ir skirtingo ES taisyklių interpretavimo.

    Šengeno taisyklės ir vidaus kontrolės

    Šengeno taisyklės leidžia laikinai atkurti vidaus sienų kontrolę tik išimtiniais atvejais, kai kyla rimta grėsmė viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, ir tokios priemonės turi būti būtinos bei proporcingos. Ispanija būtent šiuos kriterijus ir ginčija, tvirtindama, kad Italijos sprendimas labiau primena politinį signalą nei realų saugumo poreikį.

    Diplomatinė įtampa išryškina platesnę ES problemą: migracijos krizėse valstybės linkusios griebtis nacionalinių sprendimų, kurie greitai persikelia į vidaus rinkos ir laisvo judėjimo ribojimus. Jei šalys nesusitaria dvišaliu keliu, ginčas gali persikelti į Europos Komisijos ir ES Tarybos darbotvarkę.

    Kol kas Italija oficialiai nepatikslino, ar keis sprendimą iki Madrido nustatyto termino. Abi pusės signalizuoja, kad tikisi deeskalacijos, tačiau artimiausios dienos parodys, ar konfliktas virs realiais ribojimais keliautojams ir vežėjams.

  • Koliziejus po sutemų: Italija rugpjūtį ilgina lankymo laiką Romoje ir Milane populiariausiuose objektuose

    Koliziejus po sutemų: Italija rugpjūtį ilgina lankymo laiką Romoje ir Milane populiariausiuose objektuose

    Ilgesnis darbo laikas per patį piką

    Italija rugpjūtį pradeda bandomąją programą, pagal kurią dalis žymiausių kultūros objektų lankytojus priims ilgiau, įskaitant vakarinius apsilankymus. Sprendimas siejamas su vasaros turizmo piko metu augančiais srautais ir karščiu, kai dienos viduryje lankytis ne tik mažiau patogu, bet ir sudėtingiau valdyti minias.

    Programą įgyvendina Kultūros ministerija, Turizmo ministerija ir Milano savivaldybė. Tikslas – paskirstyti lankytojų srautus tolygiau per parą, pagerinti apsilankymo patirtį ir įvertinti, ar toks modelis galėtų tapti ilgalaike priemone populiariausiose vietose.

    Kur ir kada bus galima apsilankyti

    Pirmajame etape numatyti trys objektai: Koliziejus ir Panteonas Romoje bei Sforcų pilis Milane. Bandomasis laikotarpis truks vieną mėnesį, apimdamas vieną intensyviausių atostogų laikotarpių visoje šalyje.

    Koliziejus penktadieniais ir šeštadieniais bus atviras vakarais nuo 19.45 iki 23.30 valandos. Panteonas dirbs iki 23.00 valandos visomis dienomis, išskyrus ketvirtadienį, o Milane esanti Sforcų pilis kasdien darbo laiką pratęs iki 19.30 valandos, maždaug dviem valandomis ilgiau nei įprasta.

    Ką tai keičia turistams ir miestams

    Institucijos tikisi, kad vakariniai apsilankymai taps alternatyva tiems, kurie nori išvengti didžiausio karščio ir dienos spūsčių. Toks sprendimas taip pat leidžia miestams geriau suvaldyti srautus aplink pagrindinius traukos taškus, kurie piko metu neretai daro spaudimą viešajam transportui, saugumui ir infrastruktūrai.

    Kultūros ministras Alessandro Giuli pabrėžė, kad vakarinės valandos suteikia kitokį šių objektų patyrimą ir didina jų prieinamumą lankytojams.

    „Vakarinis apsilankymas leidžia šiuos paminklus pamatyti kitu kampu ir padaro juos patogiau pasiekiamus“, – sakė Alessandro Giuli.

    Turizmo ministras Gianmarco Mazzi savo ruožtu akcentavo kultūrinio turizmo svarbą šalies ekonomikai. Pasak jo, per pastarąjį dešimtmetį kultūra tapo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių keliaujama į Italiją, o sektorius jau dabar generuoja reikšmingas lankytojų išlaidas.

    „ISNART duomenimis, nuo 2026 metų kultūra tapo pagrindine kelionių į Italiją priežastimi, o sektorius sukuria apie 58 milijardus eurų lankytojų išlaidų“, – sakė Gianmarco Mazzi.

    Milane sprendimas pratęsti darbo laiką siejamas su augančiu muziejų lankomumu. Skelbiama, kad per pastaruosius metus Sforcų pilį aplankė apie 500 000 žmonių, o visų miesto savivaldybės muziejų metinis lankomumas išaugo nuo 1 300 000 2019 metais iki 1 700 000.

    Rugpjūtį Milane taip pat numatyti kai kurių ekspozicijų ir muziejinių erdvių bilietų kainų mažinimai, siekiant paskatinti lankymąsi ne tik piko valandomis. Jei bandomasis laikotarpis pasiteisins, modelis galėtų būti pritaikytas ir kituose Italijos paveldo objektuose.

  • Norite gyventi kaip Džeimsas Bondas? Komo ežero viloje iš Casino Royale parduodamas butas

    Norite gyventi kaip Džeimsas Bondas? Komo ežero viloje iš Casino Royale parduodamas butas

    Italijoje, ant Komo ežero kranto, į rinką iškeliavo butas viloje „Villa La Gaeta“, kuri kino gerbėjams įsiminė iš 2006 metais pasirodžiusio filmo Casino Royale. Būtent ši vila buvo pasirinkta finalinėms scenoms, kuriose Danielio Craigo įkūnytas agentas 007 ištaria vieną garsiausių franšizės frazių.

    Už galimybę įsikurti filmavimo vietoje prašoma nuo maždaug 1 200 000 iki 1 400 000 eurų. Skelbimą platina „Italy Sotheby’s International Realty“, o pati idėja parduoti gyvenamąjį būstą, siejamą su popkultūra, puikiai atliepia pastarųjų metų tendenciją, vadinamą set-jetting, kai kelionės ar apsistojimai planuojami pagal filmų ir serialų lokacijas.

    Kas parduodama viloje prie Komo ežero

    „Villa La Gaeta“ užbaigta 1921 metais ir suprojektuota „Coppedè“ architektų, pasirinkus eklektišką neoviduramžių stilistiką. Pastaraisiais metais vila buvo atnaujinta, o po 2023 metais atliktų darbų vidaus erdvės padalytos į penkis atskirus apartamentus.

    Parduodamas būstas yra pirmame aukšte, jame įrengti du miegamieji ir du vonios kambariai. Bendras plotas siekia 121 kvadratinį metrą per du lygius: viršutiniame lygyje suplanuota virtuvė, svetainė su išėjimu į terasą, miegamasis ir vonios kambarys.

    Apatinis lygis atsiveria į prieplaukos baseiną: čia yra antras miegamasis su nuosavu vonios kambariu bei papildoma patalpa, kurią galima pritaikyti darbo kambariui arba drabužinei. Kartu priklauso dvi sandėliavimo patalpos, dvi automobilio stovėjimo vietos ir vieta laivui švartuoti.

    Privatus paplūdimys ir bendras baseinas

    Skelbime pabrėžiama, kad gyventojams atsiveria parko teritorija, privatus paplūdimys maudynėms ežere ir bendras lauko baseinas. Tokie privalumai Komo ežero pakrantėje dažnai lemia kainą ne mažiau nei pats interjeras, nes paklausa čia stabiliai išlieka aukšta dėl ribotos pasiūlos ir griežtesnių plėtros galimybių.

    Nekilnojamojo turto ekspertai pastebi, kad objektai su aiškia istorija, architektūriniu išskirtinumu ar ryšiu su kino industrija dažniau atsiduria pirkėjų akiratyje net ir svyruojant rinkai. Tokiais atvejais mokama ne tik už kvadratinius metrus, bet ir už reputaciją, vietą bei emocinę vertę.

    Potencialiam pirkėjui tai būtų ir investicija, ir gyvenimo būdo pasirinkimas: Komo ežeras jau seniai laikomas viena geidžiamiausių Šiaurės Italijos krypčių, o „Villa La Gaeta“ vardas suteikia papildomą atpažįstamumą, kuris gali tapti svarbus tiek nuomojant, tiek perparduodant turtą ateityje.

  • Italijos Veneto siūlo paramą: kaip sutramdyti invazinius šamus Gardos ežere ir ką tai pakeis

    Italijos šiaurėje esantis Veneto regionas skiria finansinę paramą profesionaliems žvejams ir įmonėms, kurios sutiks intensyviau gaudyti invazinius šamus Gardos ežere. Vietos valdžia siekia sumažinti plėšrios žuvies populiaciją, kuri, pasak žvejų ir pareigūnų, vis labiau spaudžia vietines žuvų rūšis ir ardo ežero ekosistemos pusiausvyrą.

    Programai numatyta 100 000 eurų, o vienam pareiškėjui kompensacija gali siekti iki 20 000 eurų. Parama skirta padengti tinkamas išlaidas, susijusias su specialių tinklų, gaudymo, laikymo ir realizavimo įrangos įsigijimu, kad šamų gaudymas taptų nuoseklus ir ekonomiškai pagrįstas.

    Didžiausias rūpestis – europinis šamas, laikomas vienu stambiausių gėlavandenių plėšrūnų Europoje. Įsitvirtinęs kaip svetimžemis, jis gali daryti reikšmingą poveikį vietinėms žuvų populiacijoms, nes užima aukštą vietą mitybos grandinėje ir konkuruoja su vietiniais plėšrūnais bei mažina smulkesnių rūšių gausą.

    „Veneto regionas imasi veiksmų spręsti vieną didžiausių problemų, su kuriomis šiandien susiduria ežeras ir jo ekosistema. Šamas yra invazinė rūšis, daranti spaudimą vietinei žuvų faunai ir trikdanti natūralią ežero pusiausvyrą“, – sakė Veneto regiono atstovas, atsakingas už žvejybos klausimus Dario Bond.

    Praktinis aspektas ne mažiau svarbus: žvejai teigia, kad stambūs šamai dažnai sugadina tinklus, todėl auga veiklos sąnaudos ir prastėja kitų rūšių žvejybos rezultatai. Dėl to parama nukreipiama būtent į priemones, kurios padėtų efektyviau sugaudyti šią rūšį ir kartu sumažintų žalos riziką įrankiams.

    Pagal numatytas sąlygas, į finansavimą gali pretenduoti įmonės, kurių savininkas ar vienas partnerių yra įtrauktas į profesionalių žvejų registrą ir turi teisę dirbti Gardos ežere. Taip siekiama užtikrinti, kad priemonė būtų įgyvendinama per legalią ir kontroliuojamą žvejybą, o sugautų žuvų apskaita bei realizavimas būtų skaidrūs.

    Regionas tikisi dvigubo efekto: mažesnės invazinės rūšies daromos žalos ir naujų rinkos galimybių. Centrinėje Europoje šamo mėsa jau turi paklausą, todėl Veneto planuoja skatinti atskirą tiekimo grandinę, kuri apimtų sugavimą, apdorojimą ir pardavimą, paversdama ekologinę problemą valdomu ekonominiu procesu.

    Tokie sprendimai Europoje tampa vis aktualesni, nes invazinių rūšių plitimas dažnai siejamas su žmonių veikla, prekyba, transportu ir klimato kaita, kuri keičia vandens telkinių sąlygas. Vietos valdžios pasirinktas modelis rodo, kad kova su invazinėmis rūšimis vis dažniau remiasi ne vien draudimais, bet ir paskatomis, leidžiančiomis greičiau mobilizuoti sektorių bei pasiekti apčiuopiamą rezultatą.