CP v2

Tag: Jautiena

  • „Culver’s“ atskleidė paslaptį: šie 3 jautienos gabalai kuria legendinį ButterBurger skonį

    Greitojo maisto tinklas „Culver’s“ atskleidžia, kad jų ButterBurger paplotėlis nėra gaminamas iš vienos rūšies faršo. Pasak pačios įmonės, jis maišomas iš trijų skirtingų jautienos dalių, o mėsa nėra šaldoma.

    Šį burgerį nuo kitų išskiria ir klasikinė detalė: sviestu patepta bandelė, kuri sustiprina skonį ir suteikia sultingumo. Vis dėlto pagrindinis rezultato variklis yra būtent mėsos mišinys, parinktas taip, kad paplotėlis būtų ir aromatingas, ir minkštas.

    „Culver’s“ teigia, kad naudoja nugarinės kepsninę dalį (sirloin), mentę (chuck) ir apatinę krūtinės bei pilvo sritį (plate). Kiekviena jų turi skirtingą riebalų ir raumenų santykį, todėl galutinis faršas subalansuojamas ne vien „pagal receptą“, bet ir pagal tekstūrą.

    Nugarinės kepsninė dalis paprastai yra liesesnė ir švelnesnio skonio, todėl tinka kaip neutralesnė bazė. Mentė, gaunama iš labiau dirbančių raumenų, dažniausiai pasižymi ryškesniu jautienos skoniu ir suteikia sodrumo.

    Apatinė krūtinės ir pilvo sritis vertinama dėl didesnio riebalų kiekio, kuris kepant ištirpsta ir padeda išlaikyti paplotėlį sultingą. Tokia kombinacija leidžia pasiekti patrauklų mėsos bei riebalų balansą, kurio dažnai siekiama ir namuose gaminant mėsainius.

    Kulinarijos praktikoje kelių pjūvių maišymas laikomas vienu patikimiausių būdų sukurti gilesnį skonį, nes skirtingos dalys suteikia skirtingas natas. Dėl to vien tik iš liesesnės mėsos pagamintas paplotėlis gali būti sausesnis, o vien iš riebesnės dalies – prarasti struktūrą ir „tikros jautienos“ sodrumą.

    „Culver’s“ pasirinkimas išsiskiria tuo, kad į mišinį įtraukia ne tik populiarią mentę ar liesesnę dalį, bet ir rečiau masiškai naudojamą apatinę krūtinės bei pilvo sritį. Toks sprendimas, pasak tinklo, leidžia nuosekliai išgauti atpažįstamą, riebesnį ir aromatingą ButterBurger skonį.

    Ši tendencija atspindi ir platesnį greitojo maisto pokytį: vis daugiau tinklų komunikuoja apie žaliavų kokybę, mėsos kilmę bei apdorojimą, nes pirkėjai domisi ne tik kaina, bet ir sudėtimi. Aiškūs teiginiai apie nešaldytą mėsą, mišinius ir skonio logiką tampa dalimi konkurencijos dėl lojalių klientų.

  • Turkijoje tai laikoma delikatesu: daugelis net nežino, kad valgoma jautienos blužnis

    Jautienos blužnis daugeliui kelia nuostabą, tačiau Turkijoje ir platesniame Rytų Viduržemio regione tai senas, iki šiol gyvas patiekalas. Subproduktai šiose virtuvėse vertinami dėl skonio ir praktikos sunaudoti kuo daugiau skerdenos dalių, o blužnis dažnai patenka į namų virtuvę ir gatvės maistą.

    Vienas geriausiai žinomų variantų Turkijoje yra dalak dolması – įpjauta blužnis, prikimšta kvapnaus įdaro. Dažniausiai jam naudojami ryžiai, svogūnai, petražolės, mėta, kedrinės pinijos, taip pat prieskoniai, tokie kaip kuminas ir saldžioji ar aštresnė paprika, o patiekalas tuomet troškinamas arba kepamas.

    Tinkamai paruošta blužnis būna minkšta ir sultinga, o jos skonis paprastai švelnesnis nei kepenėlių. Kad neliktų aitraus poskonio, svarbus kruopštus nuvalymas, greitas apvirimas ar pamirkymas, taip pat marinavimas su prieskoniais ir žolelėmis, kurios subalansuoja aromatą.

    Mitybos požiūriu blužnis priskiriama maistingiems subproduktams: joje gausu baltymų, taip pat randama reikšmingų mikroelementų, įskaitant geležį ir vitaminą B12. Specialistai pabrėžia, kad subproduktus verta vartoti saikingai ir atsakingai, ypač jei mityboje jau netrūksta gyvūninės kilmės produktų.

    Turkijos miestuose, įskaitant Stambulą, blužnies patiekalų galima rasti tiek tradicinėse užeigose, tiek tarp gatvės maisto pasirinkimų. Dažna interpretacija – ant grotelių kepta blužnis, patiekiama su šviežiomis daržovėmis, duona ir citrina, kuri paryškina skonį.

    Tokie patiekalai atspindi platesnę šiuolaikinę tendenciją grįžti prie mažiau švaistymo reikalaujančios virtuvės ir „nuo nosies iki uodegos“ principo. Europoje subproduktai vėl atrandami dėl kainos, skonio įvairovės ir tvarumo, tačiau svarbiausia sąlyga išlieka kokybiška žaliava ir tikslus paruošimas.

  • Pamirškite taisyklę apsukti tik kartą: šefai atskleidė triuką kepsniui su tobula plutele

    Ką siūlo daryti kitaip

    Ilgus metus populiariausias patarimas buvo paprastas: dėkite kepsnį į labai karštą keptuvę ir apverskite tik vieną kartą. Vis dėlto vis daugiau maisto mokslo autorių ir profesionalių virtuvės šefų teigia, kad dažnesnis vartymas duoda geresnį rezultatą.

    Vietoj kelių minučių kepimo vienoje pusėje siūloma kepsnį vartyti kas 30–60 sekundžių, o kartais ir dar dažniau. Taip, anot tyrimų ir bandymų, išgaunama ryškesnė plutelė ir tolygesnis iškepimas.

    Kodėl tai veikia

    Plutelė susidaro dėl Maillardo reakcijos, kai baltymai ir cukrūs, veikiami aukštos temperatūros, paruduoja ir sukuria sodrų skonį. Dažnas vartymas šios reakcijos nesustabdo, nes kiekvieną kartą kepsniui sugrįžus ant įkaitusio paviršiaus rudimas tęsiasi.

    Svarbiausia nauda slypi šilumos perdavime: ilgai laikant vieną pusę ant keptuvės, šiluma spėja giliai prasiskverbti ir po plutele suformuoti pilką, perkeptą sluoksnį. Dažnai vartant, šiluma pasiskirsto tolygiau, todėl vidus išlieka sultingesnis, o perkeptas kraštas būna plonesnis.

    Kaip pritaikyti namuose

    Geriausiai šis metodas tinka storesniems kepsniams, maždaug 2,5 centimetro ir storesniems, nes jiems reikia laiko, kad susidarytų plutelė, o vidus spėtų pasiekti norimą temperatūrą. Plonesnė mėsa iškepa taip greitai, kad vartymo pranašumas gali būti mažiau pastebimas.

    Keptuvė turi būti gerai įkaitinta, o praktiškiausios yra ketaus arba anglinio plieno, nes jos geriau išlaiko karštį. Vietoj kepimo pagal laiką patikimiausia vadovautis vidine temperatūra ir naudoti momentinį termometrą.

    „Dažnas vartymas leidžia išlaikyti tolygesnį iškepimą ir sumažina perkeptą sluoksnį po plutele“, – aiškina maisto mokslo autorius Haroldas McGee.

    Šis būdas ypač praverčia, kai norisi ryškios plutelės, bet kartu ir rožinio, tolygiai iškepusio vidaus. Skirtumas ne visada bus „stebuklas“, tačiau dažniausiai jis matomas ir skonyje, ir pjūvyje, o kepimo laikas neretai sutrumpėja keliomis minutėmis.

  • Mėsa keptuvėje neapskrunda, o verda savo sultyse? Dažniausios klaidos, kurias daro daugelis

    Kai mėsa keptuvėje ima leisti daug skysčio ir vietoj apskrudimo tarsi verda, dažniausiai kaltas ne pats produktas, o kepimo technika. Tam didžiausią įtaką daro keptuvės temperatūra, mėsos paruošimas ir tai, kiek gabalėlių dedate vienu metu.

    Natūralu, kad mėsoje yra daug vandens: priklausomai nuo rūšies, jo gali būti apie 65–80 proc. Kaitinant raumenų skaidulos traukiasi, todėl dalis drėgmės išsiskiria į paviršių, o nedidelis skysčio kiekis keptuvėje yra įprastas reiškinys.

    Skirtumas tas, kad tinkamai įkaitintoje keptuvėje drėgmė greitai išgaruoja, o mėsa pradeda rusvėti ir formuojasi plutelė. Jei keptuvė per vėsi, vanduo kaupiasi aplink gabalėlius, temperatūra krenta dar labiau, ir vietoj kepimo prasideda troškinimas savo sultyse.

    Virtuvės praktikoje dažnai minimas orientyras yra maždaug 180–200 laipsnių temperatūra, kai paviršius pakankamai karštas greitam apskrudinimui. Jei dedate mėsą per anksti, ji pradeda leisti sultis, o skonis būna švelnesnis, plutelė blyški, o tekstūra labiau primena virtą nei keptą.

    Kita dažna klaida yra per pilna keptuvė. Kai vienu metu sudedama per daug mėsos, šiluma pasiskirsto prasčiau, temperatūra staigiai krenta, išsiskiria daugiau skysčio, o garai ne pasišalina, bet uždengia paviršių ir stabdo rudavimą.

    Ne mažiau svarbu mėsą nusausinti prieš kepimą, ypač jei ji buvo laikoma pakuotėje, atitirpinta ar marinuota. Perteklinę drėgmę verta pašalinti popieriniu rankšluosčiu, nes šlapias paviršius pirmiausia verda, o tik tada pradeda skrusti.

    Prie problemą didinančių įpročių priskiriamas ir mėsos spaudimas mentele. Taip iš gabalėlių išspaudžiamos papildomos sultys, keptuvėje daugėja skysčio, o mėsa praranda dalį sultingumo ir apskrunda gerokai sunkiau.

    Reikšmę turi ir sūdymo laikas. Ploniems gabalėliams, pavyzdžiui, pjausniams ar vištienos krūtinėlei, druska, užberta gerokai iš anksto, greitai ištraukia drėgmę į paviršių, todėl mėsa tampa šlapia ir prasčiau ruduoja.

    Tuo tarpu storesni gabalai, tokie kaip kepsniai, sprandinė ar nugarinė, dažnai gali būti sūdomi anksčiau, nes druska spėja prasiskverbti į vidų. Tuomet paviršius, tinkamai nusausintas, kepa geriau, o skonis pasiskirsto tolygiau.

  • Pamirškite lėtpuodį: taip kepsnį su daržovėmis pagaminsite perpus greičiau ir dar skaniau

    Skip The Slow Cooker: Make Pot Roast This Way For Dinner In Half The Time

    By Stephanie Oliveira Nguyen


    pot roast dinner with root veggies and gravy

    Lauripatterson/Getty Images

    The lengthy cooking time required for pot roast can be a real drag, as you have to plan almost a full day in advance for good results. But cook perfect pot roast in your pressure cooker, and you’ll never look back. Nowadays, pressure cooking is, for many, synonymous with an Instant Pot, but it’s hardly the only player in the game. It doesn’t matter what brand name is on your pressure cooker, as the process of cooking pot roast this way is easy-peasy and takes, at maximum, two hours from start to end.

    The beauty of pressure cooking pot roast, other than its speediness, is that it’s endlessly open to variation. Like to use a chuck roast? Go for it! We’ve also discussed how brisket is an unexpected meat cut that shines in pot roast, and you can easily opt for that here as well. Simply throw that meat in the pressure cooker (a sear beforehand is optional, but will add flavor) and cook it for between an hour and an hour and a half, depending on the size of the cut. For optimal results and to avoid mushiness, add your veggies of choice at the end of the cook, as they only need a handful of minutes to achieve fork-tenderness. Juices made with your choice of red wine, stock, or water can be thickened as a final step, making your quick, easy pot roast awash in a succulent gravy … the component that many reckon to be the best part!

    Pressure cooker pot roast may actually be superior to other methods

    close up of pressure cooker with lid

    Focalfinder/Getty Images

    Social media site Reddit is awash with love for pressure cooking pot roast, with tons of lovingly photographed pics of shredded beef, fluffy potatoes, and crisp root vegetables glazed in rich gravy, all possible with this gadget. “My cheat code for insta pot roast […] Beef bullion [sic] cubes and cheap box red wine instead of water,” one Redditor divulged. “Finally tried pot roast in the instant pot today and it’s the best I’ve ever had!” one commenter proclaimed. Red wine got another shout-out from a Redditor who used the saute function on their cooker to make a delicious gravy. “The bottom of the pot got so much stuff stuck on it that I thought the material was never going to come off,” they wrote. Then the wooden spoon red wine deglaze pulled everything off quickly and easily.”

    You’ll notice something clearly from the social media hype: the method is almost foolproof and switches up easily with your favorite “secret” ingredients. Anchovy paste is an unexpected umami bomb in pot roast, for instance — toss it in your pressure cooker and taste the difference! Likewise, a retro Betty Crocker recipe uses sour cream to add both silkiness and tang to pot roast gravy … we can’t argue with that variation, either. What we’re hearing is that your family’s cherished pot roast recipe can be easily adapted for the pressure cooker with a few tweaks and still retain what makes it special. The only difference is a lot less time and effort involved in getting dinner on the table!

  • Kas iš tikrųjų tiekia didžiąją dalį „Costco“ jautienos: iškilo klausimai dėl gyvūnų gerovės

    Pirkėjai vis dažniau nori žinoti, iš kur atkeliauja jų maistas, o mėsa šiuo požiūriu išlieka viena jautriausių kategorijų. JAV didmeninės prekybos tinklas „Costco“ jautieną perka iš kelių tiekėjų, tačiau reikšminga dalis produkcijos siejama su Šiaurės Kalifornijoje veikiančiu „Harris Ranch“ ūkiu.

    „Harris Ranch“ pradžia siekia 1937 metus, kai tai buvo šeimos ūkis, ilgainiui išaugęs į vieną didžiausių galvijininkystės verslų Vakarų pakrantėje. 2019 metais jo galvijų tiekimo, pašarų aikštelių, skerdimo ir perdirbimo infrastruktūra buvo parduota „Central Valley Meat Co.“, tačiau prekės ženklas ir veikla rinkoje išliko atskirai atpažįstami.

    Svarbu pabrėžti, kad „Costco“ viešai nenurodo, jog visa tinklo jautiena būtų tiekiama vien tik iš „Harris Ranch“, o tiekimo grandinė gali kisti pagal regioną ir laikotarpį. Vis dėlto būtent šis ūkis dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių tiekėjų, todėl pirkėjams natūraliai kyla klausimas, ką tai reiškia produktų kilmei ir gamybos praktikai.

    Gyvūnų gerovės klausimai

    Pastaraisiais metais „Harris Ranch“ buvo kritikuojamas dėl galimų gyvūnų gerovės pažeidimų. Viešojoje erdvėje pasirodė kaltinimų dėl neva netinkamų laikymo sąlygų ir ūkinės praktikos, o tai dar labiau sustiprino vartotojų lūkestį gauti aiškius, patikrinamus atsakymus.

    „Esame įsipareigoję gyvūnų gerovei ir taikome praktikas, kurios užtikrina galvijų sveikatą bei komfortą“, – teigiama „Harris Ranch“ viešai skelbtoje pozicijoje.

    Diskusijas kaitino ir vakcinavimo tema, nes socialiniuose tinkluose bei dalyje žiniasklaidos buvo keliami klausimai dėl taikomų priemonių ir jų poveikio. „Harris Ranch“ tvirtino nenaudojantis prieštaringai vertinamų mRNR vakcinų ir akcentavo, kad remiasi įprastomis, veterinarijoje taikomomis profilaktikos priemonėmis.

    Ką verta žinoti pirkėjams?

    Praktikoje vartotojui sudėtinga savarankiškai patikrinti visas tiekimo grandinės detales, ypač kai produktai keliauja per skirtingus perdirbėjus ir paskirstymo centrus. Dėl to vis svarbesnės tampa aiškios kilmės deklaracijos, nepriklausomų auditų rezultatai ir skaidrūs gyvūnų gerovės standartai.

    Jei pirkėjui aktualu, iš kur tiksliai atkeliauja konkreti jautienos partija, realiausias kelias yra tikrinti pakuotės ženklinimą ir kilmės informaciją, o taip pat kreiptis į prekybininką dėl papildomų paaiškinimų. Maisto rinkoje vis ryškesnė tendencija, kad skaidrumas ir atsekamumas tampa konkurenciniu pranašumu, ypač kalbant apie mėsos produktus.

  • Klasikinis strogonovas namuose: žingsnis po žingsnio receptas su jautiena, pievagrybiais ir agurkėliais

    Strogonovas, dar vadinamas boeuf stroganoff, yra sotus jautienos troškinys su svogūnais, pievagrybiais, pomidorų priedu ir raugintais agurkėliais. Nors patiekalas paplitęs visame pasaulyje, jo esmė ta pati: minkšta jautiena ir tirštas, subalansuoto rūgštumo bei kremiškumo padažas.

    Istoriškai šis patiekalas siejamas su XIX amžiaus Rusija ir Stroganovų pavarde, o jo pavadinimas ilgainiui prigijo įvairiose virtuvėse. Prancūziškas boeuf primena, kad europietiškos kulinarinės įtakos čia susipina natūraliai, todėl receptas turi daug variacijų, bet klasikinė logika išlieka aiški.

    Ko prireiks klasikinei versijai

    Šiam receptui tinka minkštesnė jautiena, pavyzdžiui, išpjova ar nugarinė, tačiau svarbiausia jos neperkepti ir supjaustyti plonomis juostelėmis. Skonį kuria pievagrybiai, svogūnai, daržovių sultinys, pomidorų tyrė, rauginti agurkėliai ir grietinė.

    Keturiems asmenims dažniausiai pakanka apie 500 gramų jautienos, 300 gramų pievagrybių, 2 svogūnų, 1,5 litro sultinio, apie 100 gramų pomidorų tyrės ir kelių raugintų agurkėlių. Grietinė turėtų būti 18 proc. riebumo, o tirštumui pasiekti praverčia šaukštas kvietinių miltų.

    Gaminimas: nuo apkepimo iki troškinimo

    Pirmiausia nuplaukite ir nusausinkite mėsą, supjaustykite juostelėmis, o svogūnus supjaustykite plunksnelėmis. Pievagrybius nuvalykite ir supjaustykite riekelėmis, kad jie greitai išgarintų drėgmę ir gražiai apskrustų.

    Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir apkepkite svogūnus, kol suminkštės ir taps kvapnūs, tada suberkite pievagrybius. Kai pievagrybiai išgarins skystį ir lengvai apskrus, perkelkite juos į atskirą indą, o keptuvę palikite nemazgotą, kad išlaikytumėte skonį.

    Toje pačioje keptuvėje įkaitinkite aliejų ir kepkite jautieną, kol išgaruos išsiskyręs skystis ir mėsa lengvai paruduos. Tuomet mėsą perkelkite į puodą ar gilesnę keptuvę, sudėkite pievagrybius su svogūnais, pabarstykite miltais ir trumpai pakepinkite, kad vėliau padažas sutirštėtų tolygiai.

    Paskutiniai akcentai, kurie lemia skonį

    Supilkite sultinį, įmaišykite pomidorų tyrę, berkite saldžiąją papriką ir šiek tiek aitriosios paprikos pagal skonį. Troškinkite uždengę apie 20–25 minutes, kad mėsa suminkštėtų, o padažas susijungtų į vientisą tekstūrą.

    Galiausiai sudėkite smulkiais kubeliais pjaustytus raugintus agurkėlius ir supilkite grietinę, tada dar patroškinkite apie 20–25 minutes ant mažesnės kaitros. Patiekdami pabarstykite kapotomis petražolėmis arba krapais, o šalia tinka šviežios duonos riekė.

  • Ši arbatos marinato gudrybė suminkština net kietą mėsą: tinka vištienai, kiaulienai ir jautienai

    Kietesnė mėsa virtuvėje dažnai tampa iššūkiu, nes jos tekstūrai daug įtakos turi ne tik ruošimo būdas, bet ir pati žaliava. Jautiena neretai laikoma viena kietžiausių, ypač jei ji gaunama iš vyresnių gyvulių, kurių mėsoje daugiau jungiamojo audinio.

    Ne visi žino, kad kietėti gali ir paukštiena, ypač tam tikros dalys. Šlaunelės ir sparneliai termiškai apdorojami greitai netenka drėgmės, todėl lengvai tampa sausi ir kieti, jei parenkama per aukšta temperatūra ar per ilgas kepimo laikas.

    Vienas paprasčiausių būdų pagerinti tekstūrą prieš kepimą ar troškinimą yra sūdymas. Mėsos gabalą įtrinant druska ir paliekant 15–20 minučių, druska padeda išlaikyti daugiau sulčių ir tolygiau paskirstyti drėgmę, todėl galutinis rezultatas būna minkštesnis.

    Paukštienai ar avienai dažnai pasirenkami pieno produktai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas, pasukos ar raugintas pienas. Tokia marinavimo terpė padeda švelninti skaidulas, o mėsa, palaikyta kelias valandas, po kepimo paprastai būna sultingesnė.

    Vis dažniau namų virtuvėse minimas ir netikėtas sprendimas – marinatas iš stiprios juodosios arbatos. Arbatoje esantys taninai sąveikauja su mėsos baltymais ir gali padėti sumažinti kietumo pojūtį, ypač kai mėsa marinuojama ilgiau.

    Praktikoje siūloma užplikyti labai stiprią juodąją arbatą ir marinatui panaudoti apie pusę stiklinės atvėsusio užpilo. Mėsa apvoliojama arbatoje ir paliekama 8–10 valandų, karts nuo karto apverčiant kas 1–2 valandas, kad poveikis būtų tolygesnis.

    Po marinavimo mėsa ruošiama įprastai: kepama, troškinama ar verdama pagal pasirinktą receptą. Teigiama, kad toks marinatas neturėtų ryškiai pakeisti natūralaus skonio, o labiau prisidėti prie švelnesnės tekstūros.

  • Mažai kas renkasi šią mėsą, bet iš jos gimsta minkščiausias troškinys: ossobuco paslaptis

    Lietuvių virtuvėje dažniausiai dominuoja kiauliena ar jautiena, tačiau kai kurie rečiau perkami gabalai gali nustebinti ir skoniu, ir tekstūra. Vienas tokių pasirinkimų – ossobuco, tradicinis itališkas patiekalas, kurio esmė yra ilgai ir lėtai troškinama blauzdelė su kaulu.

    Pavadinimas ossobuco siejamas su kaulu, kurio viduje yra čiulpai. Būtent jie troškinant ištirpsta ir sutirština padažą, suteikdami jam sodrumo bei švelnios, aksominės konsistencijos. Dėl to patiekalas vertinamas ne tik dėl mėsos, bet ir dėl išraiškingo skonio.

    Kas yra ossobuco?

    Klasikinė ossobuco versija ruošiama iš veršienos blauzdelės, supjaustytos riekėmis skersai kaulo. Vis dažniau galima sutikti ir jautienos variantą, kuris paprastai būna intensyvesnio skonio, tačiau jam gali prireikti kiek ilgesnio troškinimo.

    Skiriamasis bruožas yra kaulas su čiulpais ir jungiamojo audinio gausa. Tai nėra greitam kepimui skirta mėsa, bet lėtam gaminimui ji ideali. Ilgai troškinant mėsa tampa minkšta, o padažas natūraliai sutirštėja.

    Kodėl mėsa tiesiog tirpsta?

    Ossobuco sėkmę lemia laikas ir temperatūra: mėsa trumpai apskrudinama, o tada kelias valandas troškinama nedideliame karštyje. Per šį laiką kolagenas, kurio blauzdelėje gausu, palaipsniui virsta želatina.

    Ši transformacija ir sukuria efektą, kai mėsa lengvai atsiskiria šakute, bet neišdžiūsta. Tuo pat metu čiulpai praturtina troškinį riebalų ir skonio medžiagomis, todėl padažas tampa sodrus, tarsi ilgai virto sultinio koncentratas.

    Kaip patiekiama ir ką verta žinoti

    Tradiciškai ossobuco dažnai patiekiama su risoto, bulvių koše ar duona, kad neliktų nė lašo padažo. Italų virtuvėje populiarus ir priedas iš citrinos žievelės bei žolelių, kuris subalansuoja riebesnį skonį gaivumu.

    Renkantis mėsą verta ieškoti riekelių, kuriose aiškiai matyti kaulo čiulpai, o pats gabalas nėra pernelyg plonas. Kuo tolygesnis pjausnis, tuo lengviau išgauti vienodą minkštumą, o svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: neskubinti proceso ir troškinti lėtai.

    Nors šis patiekalas Lietuvoje dar nėra kasdienybė, jo populiarumas auga kartu su lėto gaminimo tendencijomis ir didesniu susidomėjimu mažiau įprastais mėsos gabalais. Ossobuco primena paprastą dalyką: kartais geriausi rezultatai gaunami ne iš brangiausios mėsos, o iš teisingo metodo.

  • Turkijoje nusižiūrėtas receptas: ši namų pide privers net kebabą pasitraukti į šalį

    Pide dažnai vadinama turkiška pica, tačiau tai savitas patiekalas, kurio „valtelių“ forma leidžia viduje sulaikyti gausų įdarą. Turkijoje ją kepa su aviena, jautiena ar jų mišiniu, dažnai papildo daržovėmis ir sūriu. Sėkmės paslaptis slypi plonoje, elastingoje tešloje ir labai karštoje orkaitėje.

    Paprastai pide ant stalo atkeliauja ką tik iš krosnies, supjaustyta gabalėliais, kad būtų patogu dalintis. Vietoj sunkių padažų dažniau pasirenkami švieži priedai, kurie išryškina mėsos ir tešlos skonį. Dėl to svarbu, kad įdaras nebūtų per skystas, o daržovės nepaleistų per daug sulčių.

    Kaip patiekiama Turkijoje?

    Šalia dažniausiai pateikiamos pomidorų, agurkų, svogūnų ir petražolių salotos, o ant viršaus užspaudžiama citrinos sulčių. Jei naudojami padažai, jie paprastai būna paprastos sudėties, pavyzdžiui, jogurtinis česnakinis padažas. Populiarus ir aštresnis daržovių pagardas iš pomidorų, paprikų ir čili.

    Prie pide neretai siūlomos marinuotos daržovės ar aitrūs pipirai, o gėrimų pasirinkimas dažnai tradicinis. Turkijoje prie tokio maisto mėgstamas sūrus jogurtinis gėrimas ayran, o po valgio dažnai geriama stipri juoda arbata net ir vasarą. Tai padeda „subalansuoti“ sotų patiekalą ir maloniai užbaigti valgį.

    Kas lemia gerą rezultatą namuose?

    Kad kraštai būtų traškūs, o vidus minkštas, tešlai reikia leisti gerai pakilti, o prieš kepant ją plonai ištempti arba iškočioti. Pide forma formuojama užlenkiant kraštus į vidų ir šiek tiek susukant galus, kad primintų valtį. Tokia konstrukcija padeda išlaikyti įdarą ir apsaugo tešlą nuo išdžiūvimo.

    Namų orkaitėje svarbiausia pasiekti kuo aukštesnę temperatūrą ir gerai įkaitinti skardą ar kepimo akmenį. Kuo trumpesnis kepimo laikas labai karštoje aplinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad tešla išliks elastinga, bet kraštai apskrus. Jei naudojate sūrį, jį verta dėti taip, kad jis nepradėtų „virti“ skysčiuose, o gražiai apskrustų.

    Renkantis mėsą, Turkijoje dažnai akcentuojamas smulkiai kapotas arba maltas įdaras su prieskoniais, tačiau namuose patogiausia naudoti kokybišką maltą mėsą. Skonį gerai sustiprina svogūnai, paprika, pomidorai, česnakas, kuminas, saldžioji paprika ir juodieji pipirai, o aštrumą galima reguliuoti čili. Svarbu tik viena taisyklė: įdaras neturi būti vandeningas, kad tešla neištižtų.