Tag: Jautiena

  • Bobby Flay pataria: skaniausiems takams rinkitės išpjovą „skirt“, o ne ribajų

    Ruošiant takus su jautiena, norisi griebti populiarų ribajų, tačiau virtuvės žvaigždė Bobby Flay sako, kad tai ne pats geriausias pasirinkimas. Jo teigimu, takams daug labiau tinka nebrangi ir dažnai nuvertinama jautienos išpjova „skirt“.

    Nors ribajus vertinamas dėl marmuringumo ir minkštumo, taco formate jis gali nuvilti. Bobby Flay interviu „Food & Wine“ aiškino, kad šis kepsnys kartais būna nenuoseklus – riebalai ne visuomet iki galo ištirpsta net ir teisingai iškepus, o tai reiškia kietesnes, „guminio“ pojūčio vietas.

    Takuose tokia problema ypač jaučiama, nes mėsa jau būna supjaustyta ir sudėta į tortiliją – nebėra patogu atsirinkti riebesnę ar kietesnę dalį. Net apipjausčius riebalus, jų pasiskirstymas ribajuje gali būti netolygus, tad vieni kąsniai gali skirtis nuo kitų.

    „Skirt“ kepsnys, priešingai, yra plonesnis, greitai iškepa, gerai sugeria marinatą ir lengvai supjaustomas tolygiomis juostelėmis. Dėl ryškaus jautienos skonio ir „teisingos“ tekstūros jis dažnai naudojamas taquerijose, ypač ruošiant carne asada.

    Kas ribajui trukdo takuose

    Bobby Flay išskiria vieną esminį dalyką: ribajus turi riebalų kišenių, kurios ne visada suminkštėja taip, kaip tikimasi. Kepsnyje lėkštėje tai dar galima „apeiti“, tačiau tako viduje toks kąsnis gali sugadinti visą įspūdį.

    Be to, ribajus takams nėra praktiškas ir kainos prasme – tai vienas brangesnių kepsnių, todėl jis retai tampa kasdieniu pasirinkimu, ypač kai kalbama apie paprastą ir demokratišką patiekalą, kaip takai.

    Kuo „skirt“ patogesnis carne asada

    „Skirt“ pjaunamas iš diafragmos zonos, kur dominuoja ilgos, stambesnės raumenų skaidulos. Tai suteikia ryškesnį, „mėsiškesnį“ skonį, o plonas profilis padeda greitai apskrudinti mėsą aukštoje kaitroje.

    Carne asada paprastai marinuojama citrusų ir česnako mišinyje, o rūgštis padeda suminkštinti paviršių. Toks marinatas „skirt“ kepsnyje veikia greitai, todėl jis ypač patogus, kai norisi gero rezultato be ilgų paruošimo darbų.

    Tekste pažymima, kad kepant ant žarijų ar atviros ugnies „skirt“ paprastai pakanka maždaug 2–4 minučių kiekvienai pusei. Kad mėsa neišsausėtų, patariama jos neperkepti – saugiau sustoti ties vidutiniu iškepimu.

    Pjovimas – ne mažiau svarbus už kepimą

    „Skirt“ kepsniui svarbu, kaip jį supjaustysite. Kadangi raumenų skaidulos ilgos, pjaunant pagal plaušą mėsa gali pasirodyti kieta ir tampoma.

    Pjaustymas prieš plaušą šias skaidulas sutrumpina, todėl kąsniai tampa švelnesni ir malonesni. Plaušo kryptį lengviausia pamatyti įsižiūrėjus į mėsos paviršių – skaidulų „linijas“.

    Kada „skirt“ geriau nenaudoti

    Nors „skirt“ puikiai tinka greitai kepamiems takams, jis nėra universalus. Pavyzdžiui, birria stiliaus jautienai, kuri ilgai troškinama iki plėšomos konsistencijos ir patiekiama su sultiniu mirkymui, reikalingi kiti gabalai.

    Birria esmė – lėtas, ilgas troškinimas, todėl labiau tinka kietesni, kolageno turintys gabalai, pavyzdžiui, mentė ar jautienos skruostas. „Skirt“ yra per plonas ir liesas, kad valandų valandas išlaikytų tokį karštį ir neišsausėtų.

  • Pamirškite brangų antrekotą: jautienos stroganovui tinka ir maltiniai – pigiau ir greičiau

    Jautienos stroganovas – vienas tų patiekalų, kuris greitai paguodžia, bet ne visada paguodžia kaina. Klasikiniai receptai dažnai siūlo rinktis minkštą ir sultingą jautienos išpjovą ar antrekotą, tačiau tai gali smarkiai paploninti piniginę.

    Jei norisi pigesnės alternatyvos, stroganovą galima gaminti ir su malta jautiena. Nors toks variantas gali pasirodyti mažiau „klasikinis“, skonis išlieka sodrus, o patiekalas vis tiek dera su grietinės rūgštele, grybais ir karamelizuotais svogūnais.

    Dar vienas privalumas – gaminimo greitis. Brangesni kepsniniai gabalai vertinami dėl to, kad iškepa greitai ir išlieka minkšti, o pigesnė jautiena neretai reikalauja ilgo troškinimo, kad suminkštėtų.

    Maltai mėsai to nereikia: pats malimo procesas „mechaniniu būdu“ suminkština mėsą, todėl galite gauti sodrų jautienos skonį be ilgo laukimo ir už mažesnę kainą.

    Kokią maltą jautieną rinktis

    Norint, kad stroganovas nebūtų sausas, verta atkreipti dėmesį į riebalų kiekį. Labiau tiks maltos jautienos mišiniai, kuriuose riebalų netrūksta – pavyzdžiui, apie 80 ir 20 ar net 70 ir 30 liesos mėsos ir riebalų santykis.

    Liesesnė malta jautiena gali išsausėti, ypač jei kepama per ilgai, todėl padaže atsiranda kietesni, sausesni mėsos gabaliukai. Riebalai čia atlieka svarbų vaidmenį – jie suteikia skonio ir padeda padažui tapti šilkesniam.

    Kaip kepti, kad mėsa neišsausėtų

    Gaminant su antrekotu ar panašiais gabalais įprasta plonai supjaustyti mėsą, greitai apkepinti ir trumpai patroškinti padaže. Su malta jautiena principas panašus – svarbiausia ją gerai apskrudinti, bet neperkepti.

    Kad mėsa gražiai paruduotų, naudinga jos neperkrauti keptuvėje. Patogu dėti maltą jautieną mažomis porcijomis ir kiekvieną prispausti šaukšto nugarėle – taip ji geriau kontaktuoja su karšta keptuve ir apskrunda, o ne troškinasi savo sultyse.

    Skirtingai nei su kepsnio juostelėmis, maltą jautieną verta išimti iš keptuvės, kai ji apskrunda. Dėl didelio paviršiaus ploto ji greičiau praranda sultingumą, jei ilgai kunkuliuoja padaže.

    Švelniausias rezultatas pasiekiamas tada, kai pirmiausia paruošiate padažą, o maltą jautieną įmaišote tik pačioje pabaigoje – prieš pat patiekiant. Skoniai vis tiek susijungs, nes keptuvėje likę apskrudimo likučiai ir išsiskyrę riebalai jau bus „padirbėję“ padažui.

  • Kepsnio marinatas su pesto: makaronų padažas, kuris tinka ir mėsai

    Jei T formos ar filė kepsniui dažnai pakanka druskos ir pipirų, tai kietesniems gabalams, pavyzdžiui, diafragmai ar šoninei išpjovai, dažniau prireikia marinato. Kitą kartą verta išbandyti neįprastą variantą – kepsnį marinuoti pesto padaže, kuris paprastai siejamas su makaronais.

    Pesto sudėtis tam kaip tik: pušų riešutai, šviežias bazilikas, česnakas, parmezanas, citrinų sultys, druska ir alyvuogių aliejus. Visi šie ingredientai emulguojami iki vientisos masės, o greitam variantui tinka ir parduotuvėje pirktas pesto.

    Nors dauguma pesto ingredientų giliai į mėsą neprasiskverbs, alyvuogių aliejus padeda mišiniui gerai prilipti prie paviršiaus ir jį padengti skoniu. Česnakas, pušų riešutai ir parmezanas sustiprina jautienos umami, o bazilikas suteikia gaivumo.

    Pesto marinatą patogiausia rinktis plokštiems, plonesniems kepsniams, kurių paviršiaus ir vidaus santykis didesnis. Toks gabalas lengviau „pasiima“ skonį, nes didesnė dalis marinato lieka ant paviršiaus.

    Pikantiškiau ar saldžiau: ką galima pridėti

    Jei norisi aštresnio skonio, į pesto galima įmaišyti raudonųjų pipirų dribsnių. O norint daugiau saldumo, tinka keli šlakai balzaminio acto, tuo tarpu raudonojo vyno actas suteiks papildomos rūgštelės.

    Marinavimui kepsnį rekomenduojama aptepti pesto ir laikyti sandariame užsegamame maišelyje, kad padažas tolygiai dengtų visą paviršių. Taip paprasčiau išvengti vietų, kurios lieka beveik be marinato.

    Kiek laiko marinuoti, kad nepersistengtumėte

    Poveikis labiausiai siejamas su pesto druska ir citrinų sultimis: druska prieskoniai mėsą, o citrinos rūgštis padeda suminkštinti kietesnę tekstūrą. Rekomenduojama marinuoti bent 1 valandą ir ne ilgiau kaip 12 valandų.

    Ilgesnis laikas ne visada geriau – per ilgai laikant rūgštesniame marinate, maloniai suminkštėjusi mėsa gali tapti biriai „miltinė“. Todėl svarbu neperžengti ribos, ypač jei kepsnis plonas.

    Kaip sureguliuoti parduotuvinį pesto

    Perkant paruoštą pesto, jame gali būti ne tiek druskos ar citrinos, kiek norėtųsi marinatui. Tokiu atveju šiuos ingredientus galima šiek tiek pakoreguoti pagal skonį, o dalį labiau subalansuoto pesto pasilikti užpilui ant jau iškeptos mėsos.

    Beje, pesto – ne vienintelis itališkas pasirinkimas: citrininis, žolelėmis kvepiantis „salmoriglio“ padažas taip pat gali tapti greitu marinatu kepsniui.

  • Pigesnė antrekoto alternatyva: „flat iron“ kepsnys žada daugiau skonio ir švelnumo

    Antrekotas (ribeye) laikomas vienu skaniausių kepsnių, tačiau norintiems sutaupyti verta atkreipti dėmesį į kitą jautienos išpjovą – „flat iron“ kepsnį. Šis gabalas dažnai būna pigesnis, bet gali pasiūlyti ryškų „mėsinį“ skonį ir panašų minkštumą.

    „Flat iron“ kepsnis ne visada taip ir vadinamas – parduotuvėse jis gali būti žymimas ir kaip top blade steak, shoulder top blade steak, top blade filet, butler’s steak ar oyster blade steak. Dėl skirtingų pavadinimų pirkėjai kartais nė nepastebi, kad tai tas pats gabalas.

    Ši jautienos dalis pjaunama iš viršutinės mentės (angl. chuck) srities, kuri garsėja sodriu skoniu. Būtent todėl „flat iron“ vertinamas už „jautieniškumą“, o kartu išsiskiria tuo, kad gali būti sultingas ir švelnus be itin ilgo troškinimo, kurio prireikia daugeliui kitų mentės gabalų.

    Nors šiandien „flat iron“ galima rasti daugelyje parduotuvių, pats pjūvis yra palyginti naujas: jis išpopuliarėjo, kai tyrėjai siekė sukurti ir įtvirtinti naują jautienos gabalą rinkoje, o „flat iron“ įvardijamas kaip pristatytas 2002 metais.

    Kaip iškepti „flat iron“ kepsnį

    Šis kepsnys puikiai tinka kepti ant grilio, tačiau ne mažiau sėkmingai pavyks ir keptuvėje, ypač ketaus. Svarbiausia – gerai įkaitinti paviršių, kad mėsa greitai apskrustų.

    Prieskonių dažniausiai nereikia daug: druska ir šviežiai malti juodieji pipirai gali būti visiškai pakankami. Norint daugiau sodrumo, kepant galima apšlakstyti sviestu, o „flat iron“ taip pat gerai sugeria marinatus.

    Kad apskrudimas būtų gražus, mėsą prieš kepimą verta nusausinti – drėgmė skatina garavimą, o ne skrudinimą. Kepant naudinga apkepti iš visų pusių ir nukelti nuo kaitros keliomis laipsnių dalimis anksčiau, nei norisi galutinio iškepimo, nes mėsa dar „pasikeps“ ilsėdamasi.

    Po kepimo itin svarbu leisti kepsniui pailsėti – taip sultys mažiau išbėgs pjaustant. „Flat iron“ dažnai rekomenduojama patiekti medium-rare iškepimo, o pjaustant visuomet pjauti skersai skaidulų, kad kąsnis būtų minkštesnis.

    Su kuo patiekti, kad primintų restoraną

    Kepsnį galima papildyti padažu – tinka tiek klasikinis bordelaise, tiek žolelėmis pasižymintis chimichurri. Prie jo dera ir įprasti kepsnių garnyrai, pavyzdžiui, salotos, špinatai ar traškios bulvytės.

  • Mėsa tampa itin minkšta vos per 20 minučių: paslaptis – marinatas su kiviais

    Jei norisi, kad mėsa būtų ypač minkšta ir sultinga, kartais pakanka visai trumpo marinavimo. Vienas netikėčiausių būdų – mėsą pamarinuoti su kiviais, o efektas gali pasijusti jau po 20 minučių.

    Kaip rašoma portale terazgotuje.pl, kiviai turi fermentų (aktynidinų), kurie skaido mėsoje esančius baltymus. Dėl to mėsa greičiau suminkštėja, tampa trapesnė, o kepant ar grilinant lengviau pasiekia reikiamą temperatūrą.

    Vis dėlto šis metodas turi aiškią taisyklę – laikas čia itin svarbus. Jei mėsą kiviuose laikysite per ilgai, ji gali perninkštėti ir prarasti įprastą tekstūrą.

    Optimalus marinavimo laikas dažniausiai siekia 20–40 minučių – tai priklauso nuo mėsos rūšies ir gabalo dydžio. Būtent todėl kivių marinatas labiau tinka tada, kai norite greito rezultato ir galite stebėti laiką.

    Kam tinka marinatas su kiviais

    Labiausiai kivių marinatas rekomenduojamas kiaulienai – ji turi tankesnę struktūrą, todėl toks „minkštinimas“ gali būti ypač naudingas. Tinka tiek kepimui orkaitėje, tiek kepimui keptuvėje ar ant grotelių.

    Ypač gerai pasiteisina sprandinė (ir visa, ir pjaustyta kepsniais), nugarinė, taip pat šonkauliukai. Pavyzdžiui, nugarinė po tokio marinavimo gali išeiti švelnesnė, nors tai ne visada lengva pasiekti vien prieskoniais.

    Kivių marinatas gali būti naudingas ir jautienos kepsniams. Nurodoma, kad jautienai marinavimo laiką verta pailginti – maždaug iki valandos.

    Kada kivių geriau vengti

    Ne kiekvienai mėsai tokia stipresnė fermentinė marinavimo forma tinka. Itin švelniai mėsai (pavyzdžiui, vištienai ar kalakutienai) lengva „persistengti“ ir išgauti per minkštą, ne itin malonią tekstūrą.

    Minima, kad laikant vištieną kivių marinate ilgiau nei apie 20 minučių, poveikis gali priminti ceviche principą, kai produktą „apdoroja“ rūgštis. Todėl šiuo atveju ypač svarbu neviršyti laiko.

    Kiti produktai, kurie minkština mėsą

    Panašiai kaip kiviai, mėsą minkština ir ananasai – tai dažnai sutinkama Azijos virtuvės receptuose. Rūgštesni citrusai, tokie kaip citrina, taip pat dažnai naudojami marinatuose, ypač paukštienai, žuviai ir jūros gėrybėms.

    Dar vienas klasikinis būdas – pieno produktai. Mėsa, mirkyta piene, ar marinatas su jogurtu, kefyru ar pasukomis dažnai padeda išgauti švelnesnę tekstūrą, be tokios didelės rizikos „permarinuoti“ per kelias papildomas minutes.

    Tokie marinatai tinka ne tik kepimui, bet ir troškinimui ar grilinimui. Prieš kepant patariama dalį marinato nuo mėsos lengvai nubraukti, kad likučiai neprisviltų, tačiau mėsos visiškai „nušluostyti“ nereikia.

  • Sunkų jautienos kepsnį siūlo „palengvinti“ norvegišku prieskoniu – kadagio uogomis

    Troškintas jautienos kepsnys (angl. pot roast) žiemą daugeliui yra vienas sočiausių ir jaukiausių patiekalų, tačiau neretai jis būna riebus ir sunkus. Norvegai tokiems patiekalams jau seniai naudoja prieskonį, kuris padeda „praskaidrinti“ skonį ir subalansuoti riebumą – kadagio uogas.

    Nors vadinamos uogomis, iš tiesų tai kadagio sėklų kankorėžėliai. Jos pasižymi švelniai citrusiniu, pipirišku ir spygliuočių aromatu, todėl mėsai suteikia daugiau kompleksiškumo, o patiekalui – gaivesnę natą.

    Svarbu žinoti, kad kadagio „uogos“ nėra skirtos valgyti kaip įprastos uogos: jų skonis gana sutraukiantis, todėl jos naudojamos kaip prieskonis. Daugeliui kvapas geriausiai atpažįstamas iš džino – kadagys yra vienas pagrindinių jo skonio komponentų.

    Šis prieskonis ypač dažnai pasitelkiamas šiaurės Europoje troškiniuose ir mėsiškuose patiekaluose, kai norima sumažinti ryškų laukinės mėsos prieskonį ar suteikti aromato. Kadagio uogos gali būti naudojamos šviežios, džiovintos ar sumaltos, tačiau jų stiprumas skiriasi.

    Kaip naudoti kadagio uogas troškiniui

    Troškinant jautieną, kelias kadagio uogas galima įdėti į troškinimo skystį kartu su kitais aromatais. Patartina nepersistengti, nes prieskonis gana intensyvus – receptuose dažniausiai minimas kiekis siekia maždaug nuo keturių iki dešimties uogų.

    Įprasta uogas dėti šalia česnako, rozmarino ar kitų mėgstamų prieskonių. Troškinant su sultiniu, jos pamažu atiduoda medienos ir spygliuočių aromatą, kuris patiekalui suteikia gilesnį, „miškišką“ charakterį.

    Jautienos gabalą galima pirmiausia apkepinti, o tada troškinti orkaitėje, lėto virimo puode ar „Instapot“ tipo slėginiame puode su morkomis, bulvėmis ir kitomis daržovėmis. Kadagio uogos tokioje kompanijoje veikia kaip prieskonių „akcentas“, o ne pagrindinis skonis.

    Ką dar galima pagardinti kadagiu

    Kadagio uogos tinka ne tik jautienos kepsniui ar troškiniui. Jas galima išbandyti ir čili troškiniuose, įvairiuose marinatuose, glazūrose, padažuose ar prieskonių mišiniuose mėsai.

    Vis dėlto verta prisiminti ir atsargumą: rinkti kadagio uogas gamtoje nerekomenduojama, jei tiksliai nežinote, kokią rūšį atpažįstate – ne visos veislės yra valgomos. Taip pat nėščiosioms patariama jų vengti, nes kadagys gali skatinti gimdos susitraukimus.

    Saugiausia kadagio uogas įsigyti prieskonių parduotuvėse – dažniausiai jos parduodamos džiovintos arba maltos. O gaminant namuose, geriausias principas paprastas: pradėti nuo mažesnio kiekio ir skonį koreguoti pagal savo receptą.

  • Korejietiškas „galbi“ marinatas: paprastas būdas lėtai keptai jautienai suteikti daugiau skonio

    Jei šią savaitę planuojate gaminti lėtai troškintą jautienos kepsnį, įkvėpimo verta paieškoti Korėjos virtuvėje – ypač „galbi“ (korėjietiškų BBQ šonkauliukų) marinate. Būtent jis gali padėti įprastą krūtinėlės ar mentės gabalą paversti ryškesnio skonio, aromatingu ir sultingu patiekalu.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, „galbi“ marinatas puikiai tinka ne tik šonkauliukams: jis gali „padirbėti“ ir su troškinimui dažnai pasirenkama jautiena, kai gaminate klasikinį „pot roast“. Principas paprastas – apkepinti mėsą, o tuomet ilgai lėtai troškinti sultinyje su marinatu.

    Šis metodas patrauklus tuo, kad vienu sprendimu gaunate ir daugiau skonio, ir geresnę mėsos tekstūrą. Lėtas troškinimas suminkština net tvirtesnius gabalus, o marinato saldumo, sūrumo ir rūgšties balansas prideda gylio.

    Be to, tai praktiškas variantas tiems, kurie nori naujų skonių, bet nenori kardinaliai keisti gaminimo įpročių: technologija išlieka ta pati, keičiasi tik prieskonių kryptis.

    Kas sudaro „galbi“ marinatą

    „Galbi“ marinatas dažniausiai maišo kelis aiškius skonius: sūrų, saldų ir rūgštų. Įprasti ingredientai – sojų padažas, sezamų aliejus, česnakas, medus, cukrus, ryžių actas, taip pat tarkuotas obuolys arba kriaušė.

    Sojų padažas sustiprina umami ir sodrumą, o medus ar cukrus sušvelnina sūrumą bei padeda atsiskleisti karamelizuotoms natoms. Ryžių actas įneša rūgšties, kuri „perpjauna“ riebesnį mėsos pojūtį ir padeda skoniui išlikti gaiviam.

    Vaisiai marinate svarbūs ne tik dėl lengvos saldžios natos. Straipsnyje akcentuojama, kad rūgštis ir vaisiuose esantys fermentai gali padėti mėsai suminkštėti troškinimo metu, todėl net kietesnis gabalas po kelių valandų tampa labai švelnus.

    Kaip pritaikyti lėto troškinimo patiekalui

    Siūloma pirmiausia mėsą pagardinti ir apkepinti keptuvėje iš visų pusių, kol susiformuoja ryški apskrudusi plutelė. Tai svarbus žingsnis, nes apskrudimas suteikia papildomo skonio, kurio vien iš lėto virimo negausite.

    Tuomet mėsą galima perkelti į lėtaeigį puodą ir troškinti „galbi“ marinate, jį praskiedžiant jautienos sultiniu. Nurodoma, kad troškinimo laikas paprastai siekia apie 4–6 valandas, kol mėsa suminkštėja.

    Jei nesinori gaminti marinato nuo nulio, galima ieškoti jau paruoštų variantų Azijos prekių parduotuvėse. Taip sutaupoma laiko, nes gaminant namuose tektų tarkuoti vaisius, smulkinti česnaką ir maišyti kelis ingredientus.

    Kaip patiekti ir ką daryti su likusiu skysčiu

    Ištroškintą mėsą siūloma patiekti su ryžiais ar bulvių koše. Kitas variantas – dėti ją į perpjautą keptą bulvę, kad padažas įsigertų į minkštą vidų.

    Pabaigai tinka paprasti pagardinimai: pjaustyti svogūnų laiškai suteiks gaivumo, o skrudintos sezamų sėklos – traškumo ir riešutinės natos.

    Likusį troškinimo skystį galima pasilikti: atvėsinus ir palaikius šaldytuve, jis gali tapti pagrindu padažui ar tirštesnei užpilai kitą dieną. Jei skystis pasirodo per skystas, jį galima sutirštinti paprastais būdais, pavyzdžiui, krakmolo tyrele.

  • Taco įdarui rinkitės ne mentę: maltas kumpis suteiks skonį be perteklinio riebumo

    Maltos jautienos tacos skonis dažnai priklauso ne tiek nuo prieskonių, kiek nuo to, kokią mėsos dalį pasirinksite. Nors parduotuvėse dažniausiai griebiama „ground chuck“ (maltos mentės), tacos įdarui siūloma dairytis kitos alternatyvos.

    Tekste pabrėžiama, kad universaliai paženklinta „ground beef“ dažnai būna skirtingų jautienos gabalėlių mišinys, todėl jos riebalų kiekis ir skonis gali smarkiai skirtis. O „ground chuck“ vertinama dėl sodrumo ir gebėjimo išlaikyti formą – todėl itin tinka mėsainiams ar kukuliams.

    Vis dėlto tacos įdarui geresnis pasirinkimas – „ground round“, lietuviškai dažnai atitinkantis maltą kumpį (užpakalinės kojos srities mėsa). Ši dalis yra liesesnė nei mentė, todėl kepant įdaras nebūna per riebus ir keptuvėje nesikaupia tiek daug aliejaus.

    Dar vienas pliusas – „round“ skonis švelnesnis, tad mėsa tampa puikiu fonu tacos prieskoniams ir nepermuša bendro derinio. Be to, kepdama ji lengviau subyra į smulkesnius gabalėlius – taip prieskoniai geriau pasiskirsto, o įdaras atitinka klasikinį tacos stilių.

    Koks riebumas tinka tacos?

    Rekomenduojama orientuotis į maždaug 85 proc. liesos mėsos ir 15 proc. riebalų santykį. Tai reiškia, kad įdaras išliks sultingas, bet nebus riebalų pertekliaus, kuris apsunkina skonį.

    Paaiškinama ir svarbi detalė: nors riebalai suteikia sodrumo, tacos atveju per daug „beefy“ ir riebi mėsa gali užgožti prieskonius bei kitus ingredientus. Liesa, bet ne per sausa malta mėsa leidžia subalansuoti visą kąsnį.

    Kodėl mentė ne visada geriausias pasirinkimas

    Maltos mentės privalumas – ji puikiai tinka gaminiams, kuriems svarbu struktūra ir sultingumas, pavyzdžiui, mėsainiams. Tacos įdarui tai gali virsti trūkumu, jei kepant išsiskiria per daug riebalų ir įdaras tampa sunkus.

    Todėl siūlomas kompromisas – rinktis maltą kumpį, kuris išlaiko švelnų jautienos charakterį, bet geriau prisitaiko prie prieskonių ir leidžia sukurti lengvesnį, trapesnės tekstūros įdarą.

  • Pigiau už antrekotą: „oyster“ (spider) kepsnys gali būti toks pat minkštas, bet jo sunku rasti

    Minkštas kepsnys nebūtinai turi kainuoti kaip antrekotas (ribeye) – tam gali tikti rečiau girdimas „oyster“ arba „spider“ kepsnys. Šis jautienos gabalas vertinamas dėl ryškaus skonio ir švelnios tekstūros, nors dažnas pirkėjas apie jį net nėra girdėjęs.

    Apie šį mažiau žinomą pasirinkimą rašo „Foodie“, remdamasis mėsininkės Tanyos Cauthen įžvalgomis. Ji teigia, kad gabalas gali atrodyti kietesnis dėl marmuringumo ir jungiamojo audinio, tačiau iš tiesų būna gana minkštas – ypač dėl nedidelio dydžio ir plonumo.

    „Oyster“ kepsnys išpjaunamas prie galvijo klubo – jo yra po vieną kiekvienoje pusėje. Dėl to tai nėra gausiai gaunama dalis, o ribota pasiūla ir lemia, kodėl jis retai pasiekia įprastas parduotuvių lentynas.

    Praktinis minusas pirkėjui paprastas: net jei tai pigesnis pasirinkimas nei antrekotas, jo paieškos gali užtrukti. Kita vertus, jei pavyksta gauti, paruošimas nėra sudėtingas – svarbiausia neperkepti.

    Kodėl šio kepsnio beveik nebūna parduotuvėse

    T. Cauthen atkreipia dėmesį, kad „oyster“ (arba „spider“) kepsnys dažnai tampa pačių mėsininkų favoritu. Pasak jos, tokios dalies jie net gali nesiūlyti prekybai, nes pasiūlos nepakanka, kad būtų galima užtikrinti pastovų prieinamumą.

    Todėl dideliuose prekybos centruose jo aptikti beveik neįmanoma. Didesnė tikimybė – pas mėsininką, dirbantį su visomis jautienos dalimis, kai iš skerdenos dar nebūna išimti visi smulkesni išpjovimai.

    Kaip kepti „oyster“ kepsnį, kad būtų minkštas

    Rekomendacija paprasta: kepti karštai ir trumpai, panašiai kaip plonesnę jautienos išpjovą. Iškepus patariama mėsą pjaustyti skersai plaušo – tai padeda išlaikyti kąsnį minkštesnį.

    Minimas ir kitas būdas – „sous vide“, kurį kai kurie renkasi siekdami itin švelnios tekstūros. Vis dėlto pagrindinė idėja ta pati: tai mažas gabalas, todėl jam nereikia ilgo terminio apdorojimo.

    Kaina gali būti mažesnė nei antrekoto

    Nors kainos skiriasi, straipsnyje pateikiami pavyzdžiai rodo, kad „oyster“ kepsnys internete gali kainuoti mažiau nei ribeye. Pabrėžiama, kad būtent šis santykis – švelnumas ir mažesnė kaina – ir daro jį patraukliu ieškantiems alternatyvų brangesniems kepsniams.

    Patiekimo idėjos paprastos: jis tinka tiek su kiaušiniais, tiek su bulvytėmis, tačiau daug kas renkasi minimalizmą – druska, pipirai ir tiek. Tokiu atveju labiausiai atsiskleidžia natūralus mėsos skonis.

  • Sultingesniems mėsainiams keptuvėje – sviestas ir Vorčesterio padažas: kada ir kiek dėti

    Mėsainio skonį lemia ne tik faršo riebalų ir liesos mėsos santykis – daug ką pakeičia tai, kaip kepsnelius kepate keptuvėje. Vienas paprasčiausių būdų suteikti daugiau sodrumo ir išlaikyti sultingumą – kepti juos sviesto ir Vorčesterio padažo (Worcestershire) mišinyje.

    Vorčesterio padažas – beveik 200 metų istoriją turintis prieskonis, kuriame dera ančiuviai, melasa, tamarindas, česnakas ir prieskoniai. Dėl to jis suteikia ir umami, ir saldžių, ir aštresnių natų, kurios burgeriams greitai prideda gylio.

    Sviestas šioje poroje atlieka dvi funkcijas: suteikia „prabangų“ riebumą ir padeda kepsneliams neišsausėti kepant. O kai sviestas susimaišo su padažu karštoje keptuvėje, susidaro aromatingas pagrindas, kuriuo kepsneliai gali „prisigerti“ skonio.

    Nors sviestu galima aptepti kepsnelius prieš kepimą, o Vorčesterio padažo įmaišyti į faršą, šiame metode siūloma juos abu naudoti pačioje keptuvėje – taip skonis pasiskirsto intensyviau ir tolygiau.

    Kaip kepti svieste su Vorčesterio padažu

    Įkaitinkite keptuvę ir įdėkite 2 valgomuosius šaukštus sviesto bei įlašinkite du „šlakelius“ Vorčesterio padažo. Palaukite, kol sviestas ištirps ir mišinys ims čirškėti, tada dėkite mėsainio kepsnelius.

    Kepsnelius kepkite maždaug po 5 minutes iš kiekvienos pusės. Apvertus rekomenduojama į keptuvę vėl įdėti 2 valgomuosius šaukštus sviesto ir dar įlašinti du šlakelius Vorčesterio padažo, kad antra pusė taip pat sugertų aromatingų riebalų.

    Kepant kepsnelius galima papildomai juos laistyti šaukštu – kaip dažnai daroma su kepsniu: semkite keptuvėje susikaupusį sviesto ir padažo mišinį ir apipilkite juo mėsą. Tai padeda išlaikyti paviršių sultingą ir suteikia daugiau skonio.

    Kaip elgtis su šaldytais kepsneliais

    Vorčesterio padažas tinka ir šaldytiems mėsainių kepsneliams, tačiau čia siūloma kita tvarka. Šaldytus kepsnelius galima apkepti svieste, bet dėl didesnio vandens kiekio jie prasčiau sugeria prieskonius, todėl padažą patariama užlašinti jau apkepus vieną pusę.

    Apvertus kepsnelį, jį papildomai aptepkite dar trupučiu Vorčesterio padažo. Taip prieskonis geriau „prilimpa“ prie paviršiaus ir skonis tampa ryškesnis.

    Prieskoniai ir keli praktiniai akcentai

    Šiam sviesto ir Vorčesterio padažo deriniui dažnai pakanka paprasto sūdymo – prieš dedant į keptuvę kepsnelį dosniai pasūdykite. Jei norite pipirų, siūloma jų berti jau nukėlus nuo kaitros, kad išvengtumėte kartumo.

    Jei norisi papildomo aromato, į faršą galima įmaišyti česnako miltelių, svogūnų miltelių, rūkytos paprikos ar kajeno. Svarbu faršo nepermaišyti – per ilgai minkant mėsa gali tapti kietesnė ir tankesnė.

    Prie tokio sodresnio burgerio tiks įvairūs priedai – nuo šoninės, sūrio, marinuotų agurkėlių ir daržovių iki karamelizuotų svogūnų, brandinto čederio ar saulėje džiovintų pomidorų. Likusį ištirpusį sviestą galima panaudoti ir bandelėms aptepti.