Ilgą laiką manyta, kad jūriniai paukščiai jūroje įrengtas vėjo jėgaines pirmiausia laiko kliūtimi ir, kiek įmanoma, jų vengia. Dalis rūšių iš tiesų keičia maršrutus, kad išvengtų susidūrimo rizikos, triukšmo ar trikdymo.
Tačiau Nyderlandų pakrantėje mokslininkai migracijų metu pastebėjo kitokį vaizdą. Retesnė jūrinė paukščių rūšis prie vėjo jėgainių sugrįždavo ne atsitiktinai: judėjimas tarp konstrukcijų kartojosi ir atrodė kryptingas.
Kodėl tyrėjai sukluso?
Stebėjimai buvo sutelkti į migruojančius jūrinius paukščius, keliaujančius per Šiaurės jūrą, kur nuotolinėse jūrinėse teritorijose pastatyta daug vėjo parkų. Tokiose kelionėse paukščiams tenka įveikti didelius atstumus virš atviro vandens, kur beveik nėra vietų nutūpti ar orientyrų.
Tyrėjai, analizuodami skrydžių trajektorijas ir elgseną šalia kelių vėjo parkų, pastebėjo dėsningumą. Kai kurie individai koregavo kryptį taip, kad priartėtų prie turbinų, net kai oro sąlygos išlikdavo stabilios.
Ką rodo migracijos duomenys?
Surinkta informacija leido įtarti, kad paukščiai kai kuriose vietose vėjo jėgainių zonas naudoja kaip tarpines stoteles. Priartėję prie vienos konstrukcijos, jie trumpam sulėtindavo judėjimą, o vėliau skrisdavo toliau link kitos.
Tokie sustojimai dažnai būdavo trumpi, kartais trunkantys vos kelias minutes, bet pasikartojantys. Mokslininkams tai priminė judėjimą tarp dirbtinių „salų“, išsidėsčiusių jūroje per visą migracijos kelią.
Pastebėta ir tai, kad prie turbinų pamatų gali didėti paukščių maitinimosi aktyvumas. Po vandeniu esantys konstrukcijų elementai laikui bėgant apauga, susidaro vietos, kur telkiasi smulkesnė gyvūnija, o paskui ir žuvys, pritraukiančios plėšrūnus, tarp jų ir paukščius.
Kodėl vėjo jėgainės gali tapti „orientyrais“?
Atviroje jūroje orientavimasis ypač sudėtingas, kai matomumą riboja rūkas, krituliai ar bangavimas. Vėjo jėgainių eilės sukuria vertikalius, iš toli pastebimus objektus, kurie gali padėti palaikyti kryptį ir sumažinti navigacijos „neapibrėžtumą“ ilguose perskridimuose.
Mokslininkų vertinimu, tokia struktūrų teikiama nauda gali būti dvejopa: vizualūs orientyrai ir didesnė tikimybė rasti maisto. Vis dėlto pabrėžiama, kad toks elgesys nėra universalus ir daugelis kitų rūšių vėjo parkų teritorijų ir toliau vengia.
Dėl šių priežasčių tyrėjai ragina vėjo parkų poveikį vertinti ne vien pagal bendrą „vengimo“ taisyklę. Skirtingos rūšys gali reaguoti nevienodai, o kai kurios, panašu, prisitaiko prie naujos infrastruktūros greičiau, nei buvo manyta anksčiau.
Ekspertai pažymi, kad tai nekeičia būtinybės planuojant jūrinius vėjo parkus vertinti rizikas paukščiams ir jų migracijai. Tačiau nauji stebėjimai rodo, jog realus poveikis gali būti sudėtingesnis: nuo trikdymo ir susidūrimų rizikos iki netikėto „naudojimo“ kaip tarpinių taškų kelionėje.
Leave a Reply