CP v2

Tag: Kalis

  • Pomidai nebeskils ir bus saldesni: 2 ingredientų trąša iš virtuvės atliekų per parą

    Pomidai nebeskils ir bus saldesni: 2 ingredientų trąša iš virtuvės atliekų per parą

    Pomidorams pradėjus megzti pirmuosius vaisius, jų mitybos poreikiai pasikeičia: azotas, svarbus žaliosios masės augimui, ima trauktis į antrą planą. Žydėjimo ir nokimo metu daug didesnį vaidmenį įgauna kalis, taip pat fosforas, kalcis ir magnis.

    Kalis tiesiogiai susijęs su cukrų pernaša ir kaupimu vaisiuose, todėl jo trūkstant pomidorai dažniau būna prėsko skonio, prasčiau kvepia ir lėčiau nusidažo. Silpnesnė mityba taip pat gali lemti plonesnę odelę, didesnį polinkį skilinėti ir trumpesnį laikymą po derliaus nuėmimo.

    Norint natūraliai papildyti kalio atsargas, dažnai siūloma paprasta naminė trąša iš lengvai prieinamų virtuvės likučių. Ji ypač praverčia tuomet, kai augalai jau krauna vaisius, o darže norisi išvengti perteklinio azoto, kuris skatina lapiją, bet ne visada padeda kokybiškam derliui.

    Pagrindas šiai trąšai – 4–5 sunokusių bananų žievės, kuriose gausu kalio junginių. Žieves nuvalykite nuo minkštimo likučių, smulkiai supjaustykite, sudėkite į didesnį stiklainį ir užpilkite 1 litru vandens.

    Tuomet paruoškite mielių tirpalą: 25 gramus šviežių kepimo mielių ištirpinkite 300 mililitrų šilto vandens ir palikite apie 30 minučių. Vėliau supilkite į stiklainį su bananų žievėmis, įpilkite dar 1 litrą vandens, išmaišykite ir palikite pastovėti 24 valandas.

    Po paros mišinį būtina praskiesti švariu vandeniu santykiu 1:10, kad trąša nebūtų per stipri. Vienam pomidorų krūmui paprastai pakanka apie 1 litro paruošto tirpalo, o prieš tręšiant pravartu lengvai sudrėkinti dirvą.

    Šią trąšą patariama naudoti kas dvi savaites, laistant tik prie šaknų ir nešlapinant lapų bei stiebų. Taip sumažinama grybinių ligų rizika ir maisto medžiagos efektyviau pasiekia šaknų zoną, kur jų labiausiai reikia vaisių auginimo metu.

  • Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Abrikosų sezonas trumpas, todėl mitybos specialistai primena, kad verta pasinaudoti proga juos įtraukti į racioną. Nors šie vaisiai nėra stebuklingas vaistas, jie gali prisidėti prie subalansuotos mitybos, ypač kai trūksta vaisių įvairovės.

    Vienas dažniausiai minimų abrikosų privalumų yra kalis: maždaug 100 gramų šviežių abrikosų jo turi apie 260 miligramų. Kalis svarbus nervinių impulsų perdavimui ir raumenų darbui, įskaitant širdies raumenį, o pakankamas jo kiekis kartu ribojant natrio perteklių siejamas su palankesniu kraujospūdžio palaikymu.

    Vis dėlto abrikosų nereikėtų pateikti kaip vieno sprendimo širdžiai. Kalis gaunamas iš daugybės produktų, o geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kasdienėje mityboje reguliariai atsiranda ir daržovių, ankštinių, bulvių, riešutų bei pieno produktų.

    Ryški geltona ar oranžinė abrikosų spalva rodo karotenoidų gausą, tarp jų ir beta karoteną. Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris reikalingas regėjimui, imuninės sistemos veiklai ir daugeliui organizmo funkcijų, o pats vaisius taip pat suteikia vitamino C ir kitų antioksidantų.

    Kasdieniam pasirinkimui svarbi ir energinė vertė: 100 gramų šviežių abrikosų dažniausiai turi mažiau nei 50 kilokalorijų. Dėl didelės vandens dalies ir skaidulų jie gali padėti ilgiau jaustis sočiai, o skaidulos yra reikšmingos normaliai žarnyno veiklai.

    Praktiškiausia abrikosus valgyti sveikus, su odele, tačiau prieš tai kruopščiai nuplautus. Sultys, tyrės ar kompotai dažnai suvartojami didesniais kiekiais, o pridėtinis cukrus padidina kaloringumą, todėl šios formos labiau tinka kaip retesnis pasirinkimas.

    Jautresnį virškinimą turintiems žmonėms didesnė vaisių porcija gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, todėl verta stebėti individualią reakciją. Ypač atsargūs turėtų būti tie, kuriems dėl sveikatos būklės ribojamas kalio kiekis.

    Džiovinti abrikosai prieinami ištisus metus, tačiau juose maistinės medžiagos ir natūralūs cukrūs yra labiau koncentruoti. Tai reiškia, kad lengva nepastebimai suvalgyti per daug, todėl geriau juos naudoti kaip nedidelį priedą prie košės ar jogurto, o ne kaip lygiavertį šviežių vaisių pakaitalą.

    Norint išlaikyti įvairovę, abrikosus patogu derinti su natūraliu jogurtu, avižomis, varške ar riešutais, taip pat įmaišyti į salotas. Jei vaisių prisirpo per daug, juos galima užšaldyti ar išsikepti, o tyrę ruošti be didelio kiekio cukraus.

    Bendras principas išlieka tas pats: svarbiausia ne vienas produktas, o nuoseklūs įpročiai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vyresniems nei 10 metų žmonėms per dieną suvartoti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o abrikosai gali būti viena iš tokių porcijų šalia kitų pasirinkimų.

  • Paskutinis morkų tręšimas: padarykite tai iki liepos vidurio ir šakniavaisiai bus saldūs

    Paskutinis morkų tręšimas: padarykite tai iki liepos vidurio ir šakniavaisiai bus saldūs

    Paskutinis morkų tręšimas dažnai lemia ne tik derliaus dydį, bet ir skonį bei laikymosi kokybę per žiemą. Sodininkystės praktikoje pabrėžiama, kad azoto trąšos sezono pabaigoje gali pakenkti: morkos linkusios auginti lapiją, o šakniavaisiai tampa vandeningesni ir prasčiau sandėliuojami.

    Įprastai morkas azotu patariama tręšti tik iki maždaug liepos vidurio, kai lapai jau gerai susiformavę, o augalas pradeda daugiau energijos skirti šaknies storėjimui. Vėlesnis azoto perteklius didina riziką, kad šaknys bus minkštesnės, labiau trūkinės ir bus jautresnės ligoms laikymo metu.

    Išimtis gali būti labai vėlyva sėja arba auginimas po priedangomis, kai visas sezonas „pasislenka“ keliomis savaitėmis. Vis dėlto taisyklė išlieka ta pati: artėjant prie planuojamo derliaus, azoto reikėtų atsisakyti, o bet kokį papildomą tręšimą taikyti saikingai.

    Ko morkoms reikia sezono pabaigoje

    Antroje vasaros pusėje morkoms svarbesni tampa kalis ir fosforas, taip pat mikroelementai, ypač boras. Kalis siejamas su geresne vandens apykaita augale ir tvirtesniais audiniais, todėl šakniavaisiai būna standesni, mažiau linkę skilinėti ir geriau laikosi.

    Fosforas padeda formuotis stipresnei šaknų sistemai, o boras prisideda prie šaknies audinių tvirtumo ir cukrų pernašos į šakniavaisį, todėl skonis gali būti ryškesnis. Tačiau su mikroelementais svarbu nepadauginti, nes riba tarp naudos ir žalos yra labai nedidelė.

    Jei dirvožemis skurdus, sezono pabaigoje tinka švelnus tręšimas kalio ir fosforo trąšomis, ypač prieš galutinį šaknies brendimą. Svarbiausia vengti agresyvaus „užkūrimo“ trąšomis, nes tai gali pabloginti tekstūrą ir sandėliavimo savybes.

    Dažniausios klaidos prieš derlių

    Didžiausia klaida – tręšti azotu, kai morkos jau bręsta. Taip pat nerekomenduojama tręšti prieš smarkias liūtis, nes maisto medžiagos gali būti išplaunamos už šaknų zonos ribų, o rezultatas bus menkas.

    Tręšti neverta ir per sausras, kai dirva įkaitusi, o augalai patiria stresą. Pirmiausia reikėtų atstatyti pastovų laistymą, palaukti, kol dirvos drėgmė stabilizuosis, ir tik tada, jei būtina, taikyti saikingą papildomą tręšimą.

    Praktikoje geriausia tręšimą planuoti anksti ryte arba vakare, kai nėra kaitros, o lapai nebus be reikalo šlapinami. Laistant ar tręšiant tirpalais, daugiau naudos duoda laistymas prie šaknies, nes drėgni lapai ilgiau džiūsta ir didėja ligų rizika.

  • Šios žaliomis vadinamos slyvos nustebins: padeda širdžiai, odai ir virškinimui

    Turguose ir parduotuvėse vis dažniau pasirodo žalios slyvos, tačiau dalis pirkėjų jas vis dar palaiko neprinokusiomis. Iš tiesų tai atskiros veislės, pavyzdžiui, žalioji renklodė, vertinamos dėl saldžiarūgščio skonio ir tvirtos, ryškiai žalios žievelės.

    Žalios slyvos gali būti valgomos šviežios, tačiau dažnai naudojamos ir virtuvėje. Iš jų verdamos uogienės, džemai, gaminami kompotai, jos tinka kepiniams, o kai kuriose virtuvėse netgi rauginamos ar marinuojamos, kad primintų alyvuoges.

    Kuo išsiskiria maistine verte

    Kaip ir kitos slyvos, žaliosios pasižymi skaidulų kiekiu, kuris svarbus žarnyno veiklai ir ilgesniam sotumui. Skaidulos taip pat padeda švelniau reguliuoti gliukozės šuolius po valgio, ypač kai vaisiai valgomi su kitais produktais, turinčiais baltymų ar riebalų.

    Šiuose vaisiuose yra vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda organizmui pasisavinti geležį. Taip pat aptinkama kalio, svarbaus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujospūdžio reguliavimui, o tai aktualu širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Žalios slyvos, kaip ir kiti ryškesnių pigmentų vaisiai, turi antioksidantų, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą. Praktikoje tai siejama su geresne odos būkle ir lėtesniais senėjimo procesais, nors didžiausią naudą duoda įvairi ir reguliari vaisių bei daržovių mityba.

    Kam reikėtų atsargumo

    Ne visiems žalios slyvos tinka vienodai. Dėl fermentuojamų angliavandenių ir skaidulų jos gali dirginti jautresnį virškinimą, todėl žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, verta pradėti nuo mažų porcijų ir stebėti savijautą.

    Atsargumas rekomenduojamas ir turint fruktozės netoleravimą, nes vaisiuose natūraliai yra vaisių cukrų. Sergant diabetu žalios slyvos dažniausiai gali būti įtraukiamos į mitybą saikingai, tačiau didžiausią riziką kelia saldinti perdirbti produktai, tokie kaip džemai ar uogienės.

    Kaip rinktis ir valgyti

    Renkantis verta atkreipti dėmesį, kad vaisiai būtų tvirti, be įtrūkimų ir minkštų dėmių, su natūraliu vaškiniu apnašu. Skonis gali skirtis pagal veislę: vienos bus rūgštesnės, kitos labiau desertinės, todėl pirmą kartą verta pirkti nedidelį kiekį.

    Kasdieniam vartojimui paprasčiausias pasirinkimas yra šviežios žalios slyvos kaip užkandis ar priedas prie varškės, jogurto, avižų. Jei norisi ruošti atsargas, verta rinktis mažiau cukraus turinčius receptus ir nepamiršti, kad švieži vaisiai paprastai yra palankesnis pasirinkimas nei saldinti konservai.

  • Pomidorai vis dar žali? Šie 5 žingsniai gali pagreitinti nokimą net keliomis savaitėmis

    Pomidorai vis dar žali? Šie 5 žingsniai gali pagreitinti nokimą net keliomis savaitėmis

    Vasaros viduryje ar pabaigoje nemaža dalis daržininkų susiduria su ta pačia problema: ant krūmų kabo daug vaisių, bet pomidorai ilgai lieka žali. Nokimo greitis priklauso nuo veislės, šilumos, saulės ir priežiūros, tačiau keli paprasti veiksmai gali pastebimai paspartinti spalvos ir skonio atsiradimą.

    Svarbiausia suprasti, kad pomidorų nokimą lemia augalo energijos paskirstymas ir mikroklimatas. Jei krūmas augina per daug lapų, šoninių ūglių ar naujų žiedų, jis dalį resursų nukreipia ne į esamus vaisius. Todėl tikslas yra sumažinti perteklinę žalios masės ir naujų užuomazgų „konkurenciją“.

    Kaip paspartinti nokimą ant krūmo?

    Vienas efektyviausių žingsnių – pašalinti naujus žiedus ir labai vėlyvas užuomazgas, kai ant to paties ūglio jau yra beveik užaugusių vaisių. Taip augalas mažiau energijos skiria naujam derliui ir labiau „užbaigia“ tai, kas jau užmegzta. Šis būdas ypač praverčia, kai orai vėsta ir iki sezono pabaigos lieka nedaug laiko.

    Kitas svarbus darbas – šoninių ūglių šalinimas, ypač aukštaūgiams ir stambiau vaisius auginantiems pomidorams. Šoniniai ūgliai dažnai auga lapų pažastyse ir atima maisto medžiagas bei šviesą, o krūmas tampa pernelyg tankus. Geriausia juos išskinti, kai jie dar nedideli, kad augalas patirtų mažiau streso.

    Nokimui padeda ir lapų retinimas, tačiau čia svarbu nepersistengti. Apatiniai lapai, liečiantys žemę ar tankinantys krūmą, dažnai prastina vėdinimą ir didina ligų riziką, o dalies lapų pašalinimas pagerina saulės patekimą į vaisių kekes. Praktikoje dažnai patariama palaukti, kol kekėje esantys vaisiai pasieks būdingą dydį ir tik tuomet atsargiai retinti lapus aplink ją.

    Kai kurie daržininkai naudoja ir švelnų ūglių palenkimą, kad kekės gautų daugiau šviesos ir oras geriau cirkuliuotų. Tai reikia daryti atsargiai, kad nelūžtų pagrindinis stiebas, ypač jei krūmas gausiai apkrautas. Tokio metodo tikslas – ne „laužyti“, o pakeisti kryptį ir sumažinti šešėlį vaisiams.

    Tręšimas kaliu ir dažnesnis skynimas

    Vaisių nokimui ir skoniui svarbus kalis, o jo trūkumas dažnai pasireiškia senesnių lapų geltimu, džiūstančiais kraštais ir netolygia vaisių spalva. Kai augalui trūksta kalio, nukenčia ne tik nokimas, bet ir bendras derlingumas, todėl šis elementas laikomas vienu svarbiausių pomidorams derėjimo metu. Renkantis trąšas verta atkreipti dėmesį, kad jose nebūtų per daug azoto, nes jis skatina lapiją, o ne nokimą.

    Praktinis signalas – jei krūmai „šoka į lapus“, o vaisiai neskuba rausti, dažnai verta peržiūrėti tręšimo režimą ir laistymą. Perteklinis azotas ir netolygus drėkinimas gali lemti, kad augalas ilgiau išlaiko vegetatyvinį augimą. Stabilus laistymas ir saikingas, subalansuotas tręšimas dažnai duoda geresnį efektą nei bandymas staigiai „užvaryti“ nokimą.

    Galiausiai, nokimą spartina ir reguliarus prinokusių pomidorų skynimas. Kai prinokę vaisiai paliekami ant krūmo, augalas lėčiau formuoja ir brandina kitus, o pašalinus subrendusius pomidorus resursai greičiau paskirstomi likusiems. Tai paprasta, bet dažnai nuvertinama taisyklė, kuri ypač pasiteisina šiltnamyje.

    Jei orai vėsta, o ant krūmo dar daug žalių vaisių, verta derinti kelis metodus: sumažinti naujų žiedų kiekį, sutvarkyti krūmo tankį, užtikrinti pakankamai šviesos ir pasirūpinti kaliu. Tokia priežiūra paprastai nepadaro stebuklo per vieną dieną, tačiau per kelias savaites dažnai duoda akivaizdų rezultatą.

  • Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Persikai vasarą dažnai laikomi tik lengvu desertu, tačiau jų maistinė vertė didesnė, nei gali pasirodyti. Šie vaisiai maždaug 90 proc. sudaryti iš vandens, todėl padeda palaikyti skysčių balansą per karščius ir po fizinio krūvio. Be to, 100 gramų persikų turi apie 39 kilokalorijas, tad tai palyginti nekaloringas pasirinkimas.

    Persikuose yra vitamino C, reikalingo imuninei sistemai ir kolageno gamybai, taip pat provitamino A, dar vadinamo beta karotenu, svarbaus regėjimui ir odai. Vaisiuose randama ir vitamino E bei nedideli kiekiai B grupės vitaminų, įskaitant folio rūgštį. Maistinių medžiagų įvairovę papildo mineralai, ypač kalis.

    Kalis svarbus normaliai raumenų veiklai ir padeda palaikyti įprastą kraujospūdį, ypač kai maiste netrūksta daržovių ir vaisių. Persikuose taip pat aptinkama magnio, fosforo ir vario, o natūralūs antioksidantai, tokie kaip polifenoliai ir karotenoidai, siejami su mažesne oksidacinio streso žala ląstelėms. Būtent oksidacinis stresas laikomas vienu iš veiksnių, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Persikai turi žemą glikeminį indeksą, apie 42, todėl paprastai nesukelia staigių gliukozės šuolių kraujyje. Vis dėlto tai nereiškia, kad jų galima valgyti be ribų, nes vaisiuose yra natūralių cukrų. Sergant cukriniu diabetu ar esant atsparumui insulinui, persikus verta derinti su baltymais ar sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, su jogurtu ar riešutais.

    Žarnyno veiklai persikai gali būti naudingi dėl skaidulų, nors jų kiekis nėra rekordinis. Skaidulos didina maisto masės tūrį, padeda reguliariai tuštintis ir yra maistas naudingosioms žarnyno bakterijoms. Reguliarus vaisių vartojimas, ypač kartu su įvairiomis daržovėmis, paprastai siejamas su geresne virškinimo sistemos savijauta.

    Persikai gali prisidėti ir prie odos būklės, nes vitaminas C būtinas kolageno sintezei, o karotenoidai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinės žalos. Nors vienas produktas nepakeis apsaugos nuo saulės ar visavertės mitybos, sezoniniai vaisiai gali būti praktiška kasdienė pagalba, ypač jei jais keičiami saldūs užkandžiai. Dėl didelio vandens kiekio persikai suteikia ir natūralų gaivumo pojūtį.

    Mitybos specialistai dažnai primena orientyrą per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, didesnę dalį paliekant daržovėms. Vienas vidutinis persikas sveria apie 140–150 gramų, todėl 1–2 persikai per dieną gali būti patogus būdas papildyti racioną. Daugiausia naudos paprastai duoda švieži vaisiai, ypač valgomi su odele, tik prieš tai kruopščiai nuplauti.

    Vis dėlto persikai tinka ne visiems. Atsargūs turėtų būti žmonės, jautrūs beržo žiedadulkėms, nes daliai jų gali pasireikšti burnos alergijos sindromas, kai suvalgius žalių vaisių niežti burną, liežuvį ar gerklę. Taip pat jautresnį virškinamąjį traktą turintiems asmenims didesni kiekiai, ypač labai prinokusių persikų, kartais sukelia pilvo pūtimą ar viduriavimą.

    Persikai yra pavyzdys, kaip paprastas sezoninis vaisius gali derinti skonį ir naudą sveikatai. Jie gali papildyti mitybą vitaminais, kaliu ir antioksidantais, o dėl nedidelio kaloringumo tinka kaip kasdienė užkandžio alternatyva. Vasaros sezonu persikus patogu valgyti vienus, dėti į košes, jogurtą, salotas ar kokteilius.

  • Visi jį nuvertina, bet šis traškus daržovių hitas stebina: mažai kalorijų, daug kalio ir nauda odai

    Saliero lapkočiai dažnai laikomi vien dietiniu užkandžiu ar kokteilių priedu, tačiau jų vieta virtuvėje gerokai platesnė. Ši traški daržovė turi mažai kalorijų, o kartu suteikia skaidulų, vitamino C, vitamino K ir kalio.

    Kalis mityboje siejamas su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu, ypač kai jo gaunama daugiau, o natrio suvartojama mažiau. Tuo pat metu skaidulos gali prisidėti prie sotumo jausmo ir sklandesnio virškinimo, todėl salieras dažnai pasirenkamas lengvesniems patiekalams.

    Kuo naudingas organizmui?

    Vitamino C svarba siejama su normalia kolageno gamyba, o tai aktualu odai, kraujagyslėms ir jungiamajam audiniui. Nors vien salieras stebuklų nepadarys, kaip daržovių raciono dalis jis gali prisidėti prie bendros mitybos kokybės.

    Salieruose taip pat yra vitamino K, kuris svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Dėl to žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus, prieš didesnius mitybos pokyčius pravartu pasitarti su gydytoju.

    Kaip skaniai panaudoti virtuvėje?

    Saliero lapkočiai tinka ne tik glotnučiams: juos patogu dėti į salotas, sriubas ir daržovių troškinius, o taip pat valgyti kaip užkandį su padažu. Termiškai apdorotas salieras dažnai tampa švelnesnio skonio, todėl jį lengviau „prisijaukinti“ tiems, kuriems žalias atrodo per intensyvus.

    Klasikinis derinys yra salieras su obuoliais ir riešutais, taip pat jis gerai papildo kremines sriubas, kurioms suteikia gaivumo. Smulkinti lapkočiai gali tapti aromatingu pagrindu įvairiems patiekalams, o lapeliai tinka kaip prieskonis.

    Ką svarbu žinoti prieš valgant daugiau?

    Nors salieras daugeliui yra saugus pasirinkimas, jis gali sukelti alergines reakcijas jautriems žmonėms. Taip pat, jei turite sveikatos būklių ar vartojate diuretikus, didesnius mitybos pokyčius verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Geriausias efektas pasiekiamas ne „detoksais“, o nuosekliai valgant daugiau įvairių daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų ir ribojant itin sūrius, stipriai perdirbtus patiekalus. Salieras šioje schemoje yra patogus, pigus ir lengvai pritaikomas kasdienybėje.

  • Pamiršk šokoladą: ši užkanda turi daugiau skaidulų nei bananai – pakanka 3 per dieną

    Norint greitai numalšinti norą saldumynams, dažnas renkasi šokoladą ar sausainius, tačiau tokie užkandžiai paprastai turi daug pridėtinio cukraus ir mažai maistinės vertės. Vis dažniau ieškoma natūralesnių alternatyvų, kurios būtų ir saldžios, ir naudingos organizmui.

    Viena tokių alternatyvų – džiovintos figos. Jos vertinamos nuo senovės laikų, o džiovinant skonis tampa intensyvesnis, kartu susikoncentruoja ir maistinės medžiagos. Dėl to tai patogus, ilgiau išliekantis užkandis, kurį lengva turėti po ranka.

    Džiovintos figos išsiskiria skaidulomis: 100 gramų jų paprastai turi apie 10 gramų skaidulų, kai tuo metu bananuose to paties kiekio būna maždaug 2–3 gramai. Skaidulos svarbios žarnyno veiklai, sotumo jausmui ir padeda mažinti persivalgymo riziką.

    Dar vienas figų privalumas – mineralai, ypač kalis. Įprastai 100 gramų džiovintų figų gali turėti apie 680 miligramų kalio, o 100 gramų bananų – apie 350–360 miligramų. Kalis siejamas su normalia širdies veikla ir kraujospūdžio reguliavimu.

    Be kalio, figos suteikia magnio, kalcio ir geležies, o taip pat polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai. Tokie junginiai mityboje siejami su mažesne oksidacinio streso žala, o kartu tai gali prisidėti prie geresnės savijautos ilgalaikėje perspektyvoje.

    Vis dėlto džiovintos figos nėra nekaltas saldumynas: jose daug natūralių cukrų, todėl svarbus saikas. Dažnai rekomenduojama porcija – 2–3 figos per dieną, nes tai leidžia gauti skaidulų ir mineralų nepadidinant cukraus ir kalorijų kiekio per stipriai.

    Atsargiau figas verta rinktis sergant cukriniu diabetu ar turint ryškų atsparumą insulinui, taip pat laikantis griežtai mažo kaloringumo mitybos plano. Jei kyla abejonių, dėl tinkamo kiekio pravartu pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Kasdienėje virtuvėje džiovintos figos tinka ne tik vienos. Jas galima dėti į košes, jogurtą ar varškę, naudoti kepiniuose, derinti su riešutais ir sūriais, taip pat paskaninti salotas ar troškinius, kai norisi subtilios natūralios saldžios natos.

    Perkant verta rinktis figas be pridėtinio cukraus ir kuo paprastesnės sudėties. Taip pat naudinga atkreipti dėmesį į porcijos dydį: kelios figos gali būti puikus užkandis, tačiau didesnis kiekis greitai virsta reikšmingu cukraus ir kalorijų šaltiniu.

  • Gydytojai įspėja: vasarą trūksta ne tik vitamino D – šie požymiai gali išduoti

    Gydytojai įspėja: vasarą trūksta ne tik vitamino D – šie požymiai gali išduoti

    Vasara ne visiems reiškia pakankamą vitamino D

    Vitaminas D dažnai vadinamas išskirtiniu, nes organizmas jį gali pasigaminti pats, kai oda gauna UVB spindulių. Dėl to nemažai žmonių mano, kad vasarą jo atsargos automatiškai atsistato ir apie trūkumą galima pamiršti.

    Tačiau naujesni moksliniai duomenys rodo, kad realybė sudėtingesnė. Tyrimuose stebėta, jog daliai žmonių net ir reguliariai būnant saulėje 25(OH)D koncentracija kraujyje nepasiekia optimalios ribos, o trūkumo paplitimas vasarą reikšmingai nesumažėja.

    Vitamino D sintezę lemia ne vien saulėtų dienų skaičius. Svarbūs amžius, odos pigmentacija, kūno masė, buvimo lauke trukmė ir paros metas, taip pat apsauginiai kremai nuo saulės, kurie mažina UVB poveikį odai.

    Reikšmę turi ir geografija: kuo toliau nuo pusiaujo, tuo trumpesnis laikotarpis, kai UVB spinduliuotė pakankama efektyviai sintezei. Prie to prisideda šiuolaikinis gyvenimo būdas, kai daug laiko praleidžiama patalpose, automobilyje ar biure, o į lauką išeinama vakare.

    Kas dažniausiai „išsikrauna“ per karščius

    Per karščius organizmas intensyviau prakaituoja, todėl netenkama ne tik vandens, bet ir elektrolitų. Dėl to vasarą dažniau išryškėja magnio ir kalio stygiaus rizika, ypač dirbant lauke ar aktyviai sportuojant.

    Magnis dalyvauja šimtuose biocheminių reakcijų ir svarbus raumenims, nervų sistemai bei širdžiai. Jo trūkumas gali pasireikšti raumenų mėšlungiu, bendru nuovargiu, dirglumu, dėmesio sutrikimais ar net akių vokų trūkčiojimu.

    Kalis yra vienas pagrindinių elektrolitų, susijęs su nervinių impulsų perdavimu, raumenų veikla ir normalios širdies funkcijos palaikymu. Trūkumas gali būti siejamas su silpnumu, skausmingais spazmais, širdies ritmo sutrikimais ir užsitęsusiu nuovargiu, ypač kai prakaituojama ir nepakankamai geriama.

    Vasarą mityba neretai pasikeičia: daugiau užkandžių, saldžių gėrimų, nereguliarūs valgymo įpročiai, mažesnis apetitas per karščius. Tokios aplinkybės gali reikšti, kad su maistu gaunama mažiau mineralų, net jei bendrai valgoma daug vaisių ir daržovių.

    Imunitetas ir energija: dar du dažni „silpni taškai“

    Nors peršalimo ligos dažniau siejamos su šaltuoju sezonu, vasarą organizmui taip pat reikia pakankamai mikroelementų. Vienas jų yra cinkas, svarbus imuninės sistemos veiklai, audinių atsistatymui ir daugeliui fermentinių procesų.

    Cinko trūkumas gali būti siejamas su dažnesnėmis infekcijomis, lėtesniu žaizdų gijimu, plaukų slinkimu ar pablogėjusia odos būkle. Didesnė rizika aptariama vyresniame amžiuje ir laikantis labai ribojančių mitybos režimų.

    Vasarą, kai dažniau renkamasi lengvesni patiekalai, kai kuriems žmonėms sumažėja geležies gaunama su maistu. Geležies stoka gali lemti mažakraujystę, silpnumą, mieguistumą, galvos skausmus ir prastesnę fizinę ištvermę, ypač menstruojančioms moterims ir aktyviai sportuojantiems.

    Padidėjus fiziniam aktyvumui, svarbios tampa ir B grupės vitaminų atsargos, nes jos susijusios su energijos apykaita ir nervų sistemos veikla. Jų trūkumas neretai pasireiškia nuovargiu, prastesne koncentracija ir sumažėjusia darbine bei sportine ištverme.

    Specialistai pabrėžia, kad papildai nėra subalansuotos mitybos pakaitalas. Jei kyla įtarimų dėl vitamino D ar kitų medžiagų trūkumo, racionaliausia sprendimą priimti įvertinus mitybą, skysčių vartojimą, o prireikus atlikus 25(OH)D tyrimą ir pasikonsultavus su gydytoju.

  • Šį skystį rožės tiesiog dievina: paprastas naminis triukas gali atstoti brangias trąšas

    Šį skystį rožės tiesiog dievina: paprastas naminis triukas gali atstoti brangias trąšas

    Liepos mėnesį rožės pasiekia patį žydėjimo piką, tačiau kartu tai ir laikotarpis, kai krūmai patiria daug streso. Kaitra, sausesnė dirva ir intensyvus žiedų formavimas greitai išeikvoja augalo išteklius, todėl be nuoseklios priežiūros žydėjimas gali trumpėti.

    Vienas svarbiausių darbų dabar yra teisingas laistymas. Vietoj dažno, bet paviršinio drėkinimo, rožėms naudingiau laistyti rečiau, tačiau gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnes šaknis. Vandens srovę verta nukreipti į dirvą prie krūmo pagrindo, o ne ant lapų, nes sudrėkinti lapai didina grybelinių ligų riziką.

    Ne mažiau svarbu reguliariai šalinti nužydėjusius žiedus. Taip augalas mažiau energijos skiria sėklų mezgimui ir dažniau leidžia naujus pumpurus, o pats krūmas ilgiau išlieka dekoratyvus. Kartu pravartu lengvai supurenti viršutinį dirvos sluoksnį ir pašalinti piktžoles, kurios konkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų.

    Tręšimo klausimas liepos mėnesį ypač jautrus. Rožėms žydint labiausiai praverčia kalis ir fosforas, nes jie siejami su žiedų kokybe, audinių tvirtumu ir šaknų sistema. Tuo metu azoto perteklius gali skatinti minkštų, sultingų ūglių augimą, kurie vėliau prasčiau sumedėja ir tampa jautresni ligoms bei šalčiui.

    Kaip švelnią, namuose pasigaminamą priemonę kai kurie sodininkai naudoja atvėsintą bulvių nuovirą be druskos. Jei bulvės buvo verdamos vien tik vandenyje, toks skystis gali turėti dalį tirpių mineralų, tarp jų ir kalio, todėl kartais naudojamas kaip papildomas palaikymas, ypač kai norisi išnaudoti virtuvės likučius.

    Šią priemonę paruošti paprasta: kelias vidutinio dydžio bulves gerai nuplaukite, supjaustykite, užpilkite maždaug 1 litru vandens ir virkite apie 20–25 minutes. Nuovirą atvėsinkite, nukoškite ir naudokite laistymui prie šaknų. Svarbiausia nenaudoti jokios druskos ar prieskonių, o prieš pilant ant rožių įsitikinti, kad skystis yra vėsus.

    Vis dėlto verta nepamiršti, kad naminis nuoviras nėra visavertė, tiksliai subalansuota trąša, todėl jo poveikis gali skirtis priklausomai nuo dirvos, veislės ir oro sąlygų. Jei rožės silpsta, gelsta lapai ar prastai žydi, patikimiausia išeitis yra dirvos tyrimas ir tręšimas pagal realų maisto medžiagų poreikį, o vasaros pabaigoje prioritetą teikti krūmo pasiruošimui rudenėjimui.