Tag: Karščio banga

  • Anglijoje po karščio upė pradingo po žeme: aplinkosaugininkai skubiai gelbėjo tūkstančius žuvų

    Anglijos Sario grafystėje aplinkosaugininkams teko skubiai gelbėti tūkstančius žuvų, kai maždaug 5 kilometrų Moulo upės atkarpa staiga išdžiūvo. Vanduo, kaip skelbia vietos tarnybos, pradingo į karstinę įgriuvą, o upės vaga liko beveik sausa.

    Į įvykio vietą iškviesti Aplinkos agentūros specialistai taikė elektros žvejybos metodą: trumpais impulsais žuvys apsvaiginamos, sugaunamos tinklais ir perkeliamos į saugesnes, vandeningesnes vietas aukščiau upės. Toks būdas laikomas vienu efektyviausių, kai reikia greitai perkelti žuvis iš nykstančių vandens telkinių.

    Agentūros atstovai aiškina, kad Moulo upė teka per kreidos uolienas, todėl šio regiono upės yra jautrios sausroms ir požeminių ertmių poveikiui. Įprastai net ir vasarą žuvys kurį laiką gali išgyventi užsilikusiose balose, tačiau vandeniui traukiantis mažėja deguonies, o karštis situaciją dar labiau pasunkina.

    „Upė pratekėjo per kreidos sluoksnius ir dingo karstinėje įgriuvoje, palikdama vagą sausą. Įprastai vanduo čia siektų maždaug iki juosmens, tačiau ilgainiui deguonies mažėja, o karštis viską dar labiau pablogina“, – sakė Aplinkos agentūros atstovas Deivas Vebas.

    Tuo pat metu didelėje Anglijos dalyje paskelbtas retas oranžinis perspėjimas dėl ekstremalaus karščio. Prognozuojama, kad kai kuriose vietovėse temperatūra gali siekti iki 38 laipsnių, o tai didina riziką ne tik žmonių sveikatai, bet ir infrastruktūrai.

    Didžiausia rizika kyla mažiems vandens telkiniams ir upėms, kurių debitas vasarą natūraliai sumažėja: šiltesnis vanduo sukaupia mažiau ištirpusio deguonies, o papildomas organinės taršos ar dumblo poveikis gali dar labiau paspartinti žuvų žūtį. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia reaguoti greitai, nes kritinės sąlygos gali susidaryti per kelias valandas.

    Sinoptikai įspėja, kad ilgėjančios karščio bangos tampa vis dažnesnės, todėl panašūs incidentai gali kartotis. Specialistai ragina gyventojus pastebėjus staigiai nusekusius upelius, masiškai prie krantų besitelkiančias žuvis ar kitus akivaizdžius gyvūnijos streso požymius pranešti atsakingoms tarnyboms.

  • 7 populiarūs laistymo mitai: tiesa apie vandenį ant lapų ir klaidas per karščius

    7 populiarūs laistymo mitai: tiesa apie vandenį ant lapų ir klaidas per karščius

    Per karščius daržininkai dažnai remiasi „auksinėmis taisyklėmis“, kurios iš tiesų yra mitai. Dalis jų atsirado iš pavienių pastebėjimų, tačiau augalų fiziologija ir praktika rodo, kad svarbiausia yra ne laistymo laikas, o vandens patekimas į šaknis.

    Vienas dažniausių įsitikinimų – kad saulėje laistant vandens lašai ant lapų veikia kaip didinamasis stiklas ir „išdegina“ skyles. Tokie pažeidimai realiomis sodo sąlygomis pasitaiko retai, o dažniau lapus nudegina karštis, vėjas, per sausa dirva ar staigus temperatūros šuolis.

    Laistyti vidurdienį paprastai neefektyvu ne todėl, kad augalai „nusiplikys“, o todėl, kad dalis vandens greitai išgaruoja. Kai kaitra stipri, drėgmė gali nespėti pasiekti šaknų zonos, ypač jei laistoma paviršutiniškai ir trumpai.

    Jei augalas aiškiai vysta ir tai nėra laikinas apsauginis „suleipimas“ per karštį, laukti vakaro nebūtinai verta. Tokiu atveju geriau palaistyti iš karto, bet laistyti tikslingai – lėtai ir prie pat žemės, kad vanduo susigertų ten, kur jo labiausiai reikia.

    Dar vienas mitas – kad laistyti galima tik ryte. Rytas tikrai patogus, nes dirva vėsesnė, o garavimas mažesnis, tačiau karštomis dienomis gali prireikti papildomo laistymo ir vėliau, ypač vazonuose ar lengvame, smėlingame grunte.

    Laistymas vakare ar sutemus pats savaime augalų nežaloja, nes gamtoje lyja ir naktį. Rizika didėja tada, kai vanduo ilgai laikosi ant lapų, aplinka prastai vėdinama, o oras drėgnas – tuomet lengviau plinta grybinės ligos, todėl jautresnius augalus saugiau laistyti prie žemės.

    Ne visada vystantys lapai reiškia, kad augalui trūksta vandens. Per kaitrą dalis augalų laikinai sumažina vandens garinimą ir taip saugosi, o perlaistymas gali sukelti šaknų deguonies stygių ir dar labiau pabloginti išvaizdą.

    Prieš griebiant laistytuvą verta patikrinti dirvos drėgmę kelių centimetrų gylyje. Jei žemė dar drėgna, papildomas vanduo gali pakenkti labiau nei padėti, ypač augalams, kurie nemėgsta užmirkimo.

    Dažnai kartojama frazė, kad karštą dieną laistant šaltu vandeniu augalas esą „išverda“, nėra tiksli. Augalai nesikaista kaip puode, o didžiausia rizika per karščius paprastai yra ne vanduo, o jo trūkumas, nors ledinis vanduo ant įkaitusios dirvos gali sukelti papildomą stresą.

    Praktiškiausia rinktis nusistovėjusį vandenį ir laistyti taip, kad jis patektų į šaknų zoną. Dar didesnę naudą duoda nuoseklumas ir tinkamas kiekis: verčiau rečiau, bet gausiau ir giliai, nei kasdien po truputį, sudrėkinant tik paviršių.

    Galiausiai, vanduo ant lapų pats savaime nėra katastrofa, tačiau nuolat šlapi lapai be vėjo ir saulės yra palanki terpė ligoms. Todėl pomidorus, rožes ar agurkus dažniausiai saugiau laistyti prie žemės, o ne „per viršų“, ypač kai naktys šiltos.

    Per karščius svarbu prisiminti ir kontekstą: vazonai išdžiūsta greičiau, tanki dirva prasčiau sugeria vandenį, o prastas drenažas gali sukelti užmirkimą net laistant nedaug. Patikimiausia taisyklė viena – vertinti dirvą ir augalo būklę, o ne aklai laikytis senų patarimų.

  • Kroatijoje siautėjęs miškų gaisras: 10 žmonių reanimacijoje, apie 2 000 evakuoti iš pakrantės

    Kroatijoje siautėjęs miškų gaisras: 10 žmonių reanimacijoje, apie 2 000 evakuoti iš pakrantės

    Kroatijos Adrijos jūros pakrantėje kilęs didelis miškų gaisras pareikalavo skubios medikų pagalbos: mažiausiai 10 žmonių gydomi reanimacijoje, dar kelios dešimtys patyrė įvairių sužeidimų. Pasak pareigūnų, gelbėtojai su ugnimi kovojo visą naktį, o situaciją apsunkino karštis ir vėjas.

    Iš netoliese esančių gyvenviečių, esančių kalvose prie Omišo, evakuota apie 2 000 žmonių, tarp jų ir turistai. Liepsnos apgadino namus, o kai kuriose vietose visiškai sudegė automobiliai, kurių likučiai ryte matėsi pakelėse.

    Į nelaimės vietą atvykęs ministras pirmininkas Andrejus Plenkovičius pabrėžė, kad ugnis plito itin sparčiai ir grasino tankiai apgyvendintai teritorijai. Jo teigimu, regione, kuriame nuolat gyvena apie 15 000 žmonių, šiuo metu papildomai buvo susitelkę dar apie 12 000 poilsiautojų.

    „Šis gaisras plito žaibo greičiu, o tai, ką ugniagesiams pavyko išgelbėti, iš tiesų prilygsta stebuklui“, – sakė Andrejus Plenkovičius.

    Splitų ligoninės atstovai nurodė, kad iki šiol čia pristatyta apie 40 nukentėjusiųjų, tarp jų yra ir užsienio turistų. Naktį į gaisro zoną buvo sutelkti beveik 300 ugniagesių, tačiau, kaip pripažino šalies ugniagesių vadovybė, liepsnos kai kuriose vietose juos lenkė.

    „Buvo baisu net žiūrėti: nukentėjo daug namų, kavinių, restoranų, automobilių ir valčių, kurios stovėjo sausumoje“, – sakė šalies ugniagesių vadovas Slavko Tucakovičius.

    Vietos žiniasklaida transliavo vaizdus, kuriuose ugniagesiai dirbo prie didžiulių liepsnų sienų, o žmonės skubėjo palikti namus. Kroatijos Raudonasis Kryžius pranešė, kad dalis evakuotųjų, įskaitant turistus, buvo apgyvendinti laikinuose centruose, kur jiems suteiktos bazinės sąlygos.

    Auštant į dangų pakilo vandens semtuvais aprūpinti lėktuvai, tarp jų ir „Canadair“ tipo orlaiviai, o pareigūnai teigė, kad padėtis Omišo apylinkėse kiek stabilizavosi. Vis dėlto dalis aviacijos pajėgų netrukus buvo perkelta į kitą gaisro židinį Pelješaco pusiasalyje, maždaug už 70 kilometrų į pietus, kur liepsnos vėl ėmė grasinti namams.

    Gaisrai tuo pat metu fiksuoti ir kitose Balkanų vietose, o meteorologai regionui prognozuoja užsitęsusią karščio bangą ir sausrą. Kroatijoje šią vasarą jau ne kartą fiksuoti aukšti temperatūros rekordai, o netoli Omišo esantis Splitas šią savaitę pasiekė 39,7 laipsnio karščio ribą.

  • Dunojaus vanduo pasiekė dugną: Rumunija stabdo Černavodės AE, įspėja ir dėl ribojimų

    Dunojaus vanduo pasiekė dugną: Rumunija stabdo Černavodės AE, įspėja ir dėl ribojimų

    Rumunija dėl rekordiškai nukritusio Dunojaus vandens lygio sustabdė abiejų Černavodės atominės elektrinės reaktorių darbą. Elektrinė yra vienintelė šalyje ir įprastai pagamina apie penktadalį visos Rumunijos elektros, todėl sprendimas laikomas itin retu.

    Nacionalinė branduolinės energetikos bendrovė „Nuclearelectrica“ pranešė, kad reaktorių aušinimui naudojamas Dunojaus vanduo tapo per žemas saugiam eksploatavimui. Vienas reaktorius buvo išjungtas dar praėjusį mėnesį, o dabar sustabdytas ir antrasis.

    „Artimiausias dešimt dienų atnaujinimo neplanuojame“, – sakė elektrinės vadovas Romeo Urjan.

    Černavodės elektrinė anksčiau pilnai buvo sustabdyta tik kartą, 2003 metais, taip pat dėl sausros. Šių metų situacija dar labiau paaštrėjo dėl užsitęsusių karščio bangų ir kritulių stokos, kuri daugelyje Europos regionų nuleido upes iki istoriškai žemų lygių.

    Brangūs bandymai išsaugoti aušinimą

    Rumunijos institucijos mėgino išvengti visiško sustabdymo ir skyrė daugiau nei 2 mln. eurų Dunojaus tėkmei pagerinti ties elektrine. Buvo imamasi inžinerinių priemonių, įskaitant povandeninių uolų šalinimą ir baržų su akmenimis nardinimą, kad srovė nukryptų ir vandens kiekis aušinimui būtų didesnis.

    Energetikos ministerija teigė, kad elektros tiekimui užtikrinti bus pasitelkiami kiti šaltiniai, įskaitant vėjo elektrines, taip pat importas. Kartu gyventojai ir verslas paraginti vartoti elektrą atsakingai, ypač piko valandomis.

    Kaip kraštutinė priemonė svarstomi vartojimo ribojimai didiesiems pramonės vartotojams vakare, kai apkrovos didžiausios. Vyriausybė taip pat pranešė, kad kai kurios gamyklos laikinai pristabdė gamybą, siekiant sumažinti sistemos įtampą.

    Klimato signalas visai Europai

    Europos klimato kaitos stebėsenos programa Copernicus nurodo, kad beveik du trečdaliai Dunojaus atkarpų liepą fiksavo žemiausius debitus per 34 metus. Toks hidrologinis nuosmukis veikia ne tik energetiką, bet ir laivybą, žemės ūkį bei pramonę visame upės baseine.

    Mokslininkų grupė World Weather Attribution yra pabrėžusi, kad ekstremalias sausras ir karščio bangas stiprina žmogaus sukelta klimato kaita, o ateityje tokie epizodai gali kartotis dažniau. Branduolinėms elektrinėms tai reiškia didesnę riziką dėl aušinimo vandens trūkumo, ypač kai jos priklauso nuo upių.

    Panaši įtampa jaučiama ir kaimyninėse šalyse: Vengrija iki šiol išvengė visiško savo Pakšo atominės elektrinės stabdymo, tačiau dalis jos pajėgumų laikinai ribota. Tuo pat metu Dunojaus seklėjimas smarkiai apsunkino krovininę laivybą 2 850 kilometrų maršrute nuo Vokietijos iki Juodosios jūros, o tai papildomai didina spaudimą tiekimo grandinėms.

  • Karščio rekordai Italijoje smogia sūrio bankams: brangsta „Parmigiano Reggiano“, kyla rizika paskoloms

    Karščio rekordai Italijoje smogia sūrio bankams: brangsta „Parmigiano Reggiano“, kyla rizika paskoloms

    Šiaurės Italiją šią vasarą užklupus karščio bangoms, netikėtų problemų patiria vadinamieji sūrio bankai – klimato kontroliuojami sandėliai Emilijos-Romanijos regione, kuriuose laikomi bręstantys „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratai. Jie naudojami kaip užstatas ūkininkų paskoloms, tačiau ekstremalios temperatūros išaugino energijos sąnaudas ir didina rizikas visoje tiekimo grandinėje.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – bankas „Credito Emiliano“ (Credem), kuris dar nuo 1953 metų priima jaunus „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratus kaip užstatą. Jo dukterinė įmonė „Magazzini Generali delle Tagliate“ Reggio Emilia ir Modenos apylinkėse brandina daugiau nei 500 000 ratų, kurių vertė viršija 300 mln. eurų.

    Modelis paprastas: gamintojai iš anksto gauna 60–80 proc. sūrio rato vertės, nes šis produktas privalo bręsti mažiausiai 12 mėnesių, o dažnai – 24 ar net 36. Smulkesniems pieno ūkiams tai leidžia išvengti apyvartinių lėšų trūkumo laikotarpiu, kai produkcija dar negali būti parduota.

    Pastaraisiais metais tradicinę sistemą papildo skaitmeniniai sprendimai. Dalis sandorių perkeliami į blokų grandinės principu veikiančias sistemas, todėl ūkininkai gali įkeisti sūrio ratus jų neišvežant iš savo patalpų, o tai didina skolinimo lankstumą ir mažina logistikos apkrovas.

    Vis dėlto karštis smogia ten, kur sistema jautriausia – sandėlių mikroklimatui. Banko valdomuose saugyklų kompleksuose piko metu elektros suvartojimas šiemet buvo maždaug 30 proc. didesnis, todėl teko modernizuoti vėsinimo įrangą ir katilus, gerinti pastatų izoliaciją bei plėsti atsinaujinančios energijos pajėgumus.

    Problemos prasideda fermose

    Ekstremalios temperatūros poveikis prasideda ne sandėlyje, o tvarte. Kai oro temperatūra viršija 40 laipsnių, karvės daugiau guli, mažiau ėda, o pieno kiekis gali sumažėti iki 10 proc., todėl sūrio gamintojams tenka taikytis prie mažesnės žaliavos pasiūlos.

    „Ekstremalus karštis veikia pieno kokybę ir kiekį“, – sakė „Parmigiano Reggiano“ konsorciumo prezidentas Nicola Bertinelli.

    Situaciją komplikuoja griežtos kilmės taisyklės: „Parmigiano Reggiano“ galima gaminti tik penkiose Italijos provincijose, o karvės turi būti šeriamos tose pačiose teritorijose užauginta žole ir šienu. Sausros sezonas tiesiogiai paveikia pašarus, bandą ir galutinę produkcijos apimtį.

    Rizikos yra ne tik vietinės. Konsorciumo duomenimis, 2025 metais Italijoje pagaminta 4,19 mln. „Parmigiano Reggiano“ ratų, o vartotojų rinkos apyvarta siekė apie 4 mlrd. eurų, todėl net santykinai nedideli gamybos ar sąnaudų pokyčiai gali persiduoti į kainas ir finansavimo sąlygas.

    Karštis ir ekonomika: poveikis vėluoja

    Ekonomistai pabrėžia, kad karščio žala dažnai išryškėja netiesiogiai ir su laiko vėlavimu. Poveikis, prasidėjęs pieno ūkyje, vėliau pasiekia sandėlius, tada bankų balansus, o galutinai – produktų kainodarą ir kreditavimo sąlygas žemės ūkyje.

    Europos Centrinio Banko 2026 metais paskelbtame tyrime pažymima, kad pietinės Europos ekonomikos, tokios kaip Italija ar Ispanija, kai kuriose srityse yra geriau prisitaikiusios prie karščio nei šiaurinės, tačiau bendri skaičiai gali slėpti ryškius nuostolius atskirose grandyse. Sūrio bankų atvejis rodo, kaip klimato rizika tampa ne tik žemės ūkio, bet ir finansų sektoriaus klausimu.

  • Pomidoraus kieta odelelė erzina ne vieną: sodininkai paaiškino, ką darote ne taip ir kaip ištaisyti

    Pomidoraus kieta odelelė erzina ne vieną: sodininkai paaiškino, ką darote ne taip ir kaip ištaisyti

    Kodėl pomidorų odelelė sukietėja?

    Kieta ir stora pomidorų odelelė ne visada reiškia prastą derlių. Daliai veislių tai natūrali savybė, ypač tų, kurios skirtos konservavimui ar ilgesniam transportavimui, nes tvirtesnė odelė geriau saugo vaisių nuo vandens netekimo.

    Vis dėlto dažniausia priežastis yra stresas augalui, kai sąlygos nuolat svyruoja. Labiausiai kenkia užsitęsusi sausra, o po jos staigus gausus laistymas ar liūtys, dėl kurių minkštimas ima greitai brinkti, o odelė lieka sukietėjusi ir kartais net sutrūkinėja.

    Kitas dažnas veiksnys – karštis ir intensyvi saulė. Kai vaisiai perkaista, augalas bando apsisaugoti: odelė storėja, o ant pomidorų gali atsirasti šviesių, tarsi pergamentinių dėmių, būdingų saulės nudegimui.

    Kaip laistyti, kad oda būtų plonesnė?

    Pagrindinė taisyklė – tolygi drėgmė, o ne epizodinis „atsigriebimas“ po sausros. Laistykite ties šaknimis taip, kad dirva būtų tolygiai drėgna maždaug 5 centimetrų gylyje, bet neužmirktų, nes per šlapiame substrate silpsta šaknys ir prastėja vaisių kokybė.

    Karštu laikotarpiu laistymo ritmas turi būti reguliarus: lysvėse dažnai prireikia vandens kelis kartus per savaitę, o vazonuose ar šiltnamio talpose – dar dažniau, nes žemė ten išdžiūsta greičiau. Tikslus dažnis priklauso nuo temperatūros, vėjo, dirvos sudėties ir kritulių, todėl svarbiausia stebėti drėgmę, o ne kalendorių.

    Padeda ir mulčiavimas, kai aplink krūmus paskleidžiamas kelių centimetrų sluoksnis šiaudų, komposto ar smulkintos žievės. Mulčias mažina išgaravimą, stabilizuoja dirvos temperatūrą ir sumažina vandens stresą, kuris dažnai ir „užaugina“ storesnę odelę.

    Dažna klaida per karščius

    Norint greitesnio nokimo, kartais pernelyg apnuoginamos kekės, nuplėšiant daug lapų. Tačiau per kaitrą lapai yra natūralus skydas, saugantis vaisius nuo perkaitimo ir nudegimų, o per didelis „išretinimas“ gali pabloginti situaciją.

    Pomidorai geriausiai noksta, kai temperatūra vidutinė, o ilgai laikantis kaitrai virš 30 laipsnių, raudonos spalvos pigmentų gamyba silpnėja. Dėl to vaisiai gali ilgiau likti žalsvi ar oranžiniai, o kartu didėja ir rizika, kad odelė taps kietesnė.

    Praktikoje vertėtų šalinti tik pageltusius, ligotus ar aiškiai pažeistus lapus, o sveikus lapus virš kekių palikti. Jei saulė ypač agresyvi, geriau pasirūpinti lengvu pritemdymu, o ne bandyti vaisius „iškepti“ tiesioginiuose spinduliuose.

    „Kieta odelelė dar nereiškia, kad pomidoras prastas: padažui dažnai pakanka vaisių trumpai nuplikyti ir odelę lengvai nulupti“, – sako sodininkystės praktikai.

  • Morkos ir petražolės ima trūkinėti ir pūti? Per karščius darote vieną lemtingą laistymo klaidą

    Morkos ir petražolės ima trūkinėti ir pūti? Per karščius darote vieną lemtingą laistymo klaidą

    Per vasaros karščius daržininkai dažnai pastebi nemalonų vaizdą: morkos ir petražolės, atrodytų, augo gerai, bet ištraukus iš lysvės jų šaknys būna suskilusios, o dalis derliaus netrukus pradeda pūti. Dažniausia priežastis nėra liga ar kenkėjai, o staigūs drėgmės svyravimai dirvoje.

    Šakniavaisiai kaupia vandenį ir cukrus šaknyje, o jų odelė augant pamažu kietėja. Kai dirva ilgiau būna sausa, augimas sulėtėja, odelė praranda elastingumą. Po to užtenka vieno smarkesnio lietaus ar gausaus laistymo, kad šaknis staiga prisigertų vandens ir pradėtų trūkinėti.

    Rizika didėja, kai šaknys jau stambios, nes jos per trumpą laiką sugeria daugiau vandens. Trūkimą skatina ir per didelis azoto kiekis, ypač jei vasaros viduryje dar tręšiama azotinėmis trąšomis. Tokiu atveju šakniavaisiai linkę augti greitai, bet jų audiniai būna mažiau atsparūs.

    Kaip laistyti, kad šaknys nesuskiltų?

    Svarbiausia taisyklė – vengti ilgų „sausros ir potvynio“ ciklų. Geriau laistyti reguliariai ir tolygiai, kad drėgmė pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius, o ne tik sudrėkintų paviršių. Skubus, paviršinis laistymas dažnai apgauna: viršus drėgnas, bet šaknys lieka sausoje zonoje.

    Jei nėra galimybės dažnai tikrinti dirvos, praktiškas sprendimas – lašelinė laistymo sistema, kuri vandenį tiekia mažomis porcijomis. Dar vienas paprastas būdas sumažinti garavimą – mulčias iš nupjautos žolės, šiaudų ar kitos organikos. Tai padeda palaikyti stabilesnį drėgmės režimą net per karščio bangas.

    Ne mažiau svarbi ir dirvos struktūra. Akmenuota ar su kietais grumstais žemė ne tik iškraipo šaknis, bet ir apsunkina tolygų vandens įsigėrimą. Jei dirva sunki, linkusi susidaryti pluta, ją verta gerinti kompostu, kad geriau sulaikytų drėgmę ir lengviau sugertų vandenį.

    Ar sutrūkinėjusios daržovės tinka valgyti?

    Kreivos, išsišakojusios ar deformuotos morkos bei petražolės dažniausiai yra valgomos, jei jų odelė nepažeista. Problema prasideda tada, kai atsiveria gili įskila: ji tampa „vartais“ bakterijoms ir puviniui. Tokias šaknis geriausia kuo greičiau sunaudoti termiškai apdorojant.

    Jei įtrūkime ar ant paviršiaus matyti pelėsis, tokio šakniavaisio geriau nelaikyti ir nebandyti „išgelbėti“ nupjaunant dalį. Pelėsio pažeidimas gali būti gilesnis, nei matosi iš išorės. Ilgam sandėliavimui tinka tik sveikos, nepažeistos šaknys, nes viena pradėjusi gesti gali sugadinti ir šalia laikomą derlių.

  • Budapešte šventė persikėlė į išdžiūvusį Dunojaus dugną: vieni linksminasi, kiti bijo blogiausio

    Budapešte šventė persikėlė į išdžiūvusį Dunojaus dugną: vieni linksminasi, kiti bijo blogiausio

    Budapešte vis dažniau atsiveria Dunojaus upės dugnas, o vietos, kurios paprastai būna po vandeniu, virsta vaikščiojimo takais ir net spontaniškų vakarėlių erdvėmis. Prie Laisvės tilto vėl pasirodė vadinamoji Bado uola, kuri Vengrijoje laikoma aiškiu ženklu, kad upėje trūksta vandens.

    Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose išplito vaizdo įrašas, kuriame matyti naktinis vakarėlis išdžiūvusioje upės atkarpoje. Reakcijos išsiskyrė: daliai gyventojų tai pasirodė kaip netikėta pramoga, tačiau kiti įžvelgė niūrų signalą apie sparčiai besikeičiantį Europos vasarų klimatą.

    Dunojaus seklumas tampa nauja norma?

    Budapešto centre, ties Margit tiltu, po centrine atrama vis dažniau išnyra didelės dugno juostos. Vengrijos hidrologai ne kartą pabrėžė, kad žemi vandens lygiai Dunojuje paprastai siejasi su ilgais karščio laikotarpiais, mažesniu kritulių kiekiu baseine ir intensyvesniu garavimu.

    Pastarąjį dešimtmetį Europoje dažnėjančios karščio bangos ir užsitęsusios sausros vis labiau veikia didžiąsias upes. Dunojaus baseinas driekiasi per daugelį valstybių, todėl vandens lygį lemia ne tik vietiniai orai, bet ir situacija aukštupyje, įskaitant kritulius Alpėse ir sniego atsargas.

    Ką atidengia upės dugnas

    Miesto paveldosaugininkai anksčiau yra atkreipę dėmesį, kad seklėjant upe dugne matyti įvairių laikotarpių palikimas. Išnyrantys seni metalo objektai ar konstrukcijų fragmentai gyventojams tampa tarsi istorijos ekspozicija po atviru dangumi, tačiau specialistai primena, kad tai kartu rodo ir neįprastai žemą vandens būklę.

    Didėjant sausų plotų apimčiai, vis daugiau žmonių pėsčiomis keliauja nuo Margit salos link miesto pusės, fotografuoja panoramą ir stebi neįprastą vaizdą. Vis dėlto dalis ekspertų perspėja, kad tokie laikotarpiai nėra vien estetinė naujiena: ilgalaikis seklumas apsunkina laivybą, kenkia vandens ekosistemoms ir gali didinti vandens temperatūrą.

    Vakarėlis kaip klimato nuotaikų veidrodis

    Viešojoje erdvėje šis epizodas apibūdinamas kaip dviejų nuotaikų susidūrimas: vieni renkasi gyventi šia diena, kiti tą patį vaizdą priima kaip perspėjimą. Klimato kaitos kontekste toks kontrastas vis dažnesnis, kai ekstremalūs reiškiniai vieniems tampa neįprasta pramoga, o kitiems priminimu apie augančias rizikas.

    Šiltėjantis klimatas regione didina tikimybę, kad sausros kartosis, o žemi upių lygiai kartais truks ilgiau. Dėl to miestams, pramonei ir transportui tampa svarbu planuoti prisitaikymo priemones, pradedant vandens išteklių valdymu, baigiant infrastruktūros sprendimais, kurie atlaikytų dažnesnes ekstremalias sąlygas.

  • Kompostinėje tvoskia per karščius? 5 triukai, kad neliktų kvapo ir vaisinių muselių

    Kompostinėje tvoskia per karščius? 5 triukai, kad neliktų kvapo ir vaisinių muselių

    Karščio bangos dažnai paverčia kompostinę nemalonaus kvapo židiniu, o aplink ją ima suktis vaisinės muselės. Pagrindinė priežastis paprasta: per daug drėgnų, azoto turinčių atliekų ir per mažai oro, todėl vietoje įprasto irimo prasideda pūvimas.

    Kai į kompostą suverčiama daug šviežiai nupjautos žolės ar virtuvės atliekų, masė greitai susispaudžia ir nebepraleidžia deguonies. Tuomet ima vyrauti anaerobiniai procesai, todėl atsiranda aitrus amoniako ar net supuvusių kiaušinių primenantis kvapas.

    Pirmas žingsnis, jei kompostinė jau dvokia, yra prapurenti ir atstatyti oro patekimą. Kompostą verta permaišyti šakėmis iki pat dugno, suskaldyti sulipusius gumulus ir įmaišyti sausų medžiagų, pavyzdžiui, sausų lapų, šiaudų ar smulkintų šakelių.

    Ne mažiau svarbu sureguliuoti vadinamąją žalių ir rudų atliekų pusiausvyrą. Žaliai masei priskiriama šviežia žolė, daržovių ir vaisių likučiai, kavos tirščiai, o rudosios medžiagos yra sausi lapai, šiaudai, popierius be spalvoto spaudo ar suplėšytas kartonas.

    Per karščius šviežiai nupjautą žolę geriau dėti ne storu sluoksniu, o plonai ir iškart užberti sausomis medžiagomis, kad ji nepradėtų rūgti. Jei žolės labai daug, ją pravartu 2–4 dienas pradžiovinti, nes sausesnė masė mažiau susispaudžia ir lengviau praleidžia orą.

    Dar viena klaida, kuri greitai sukelia dvoką ir pritraukia kenkėjus, yra netinkamos atliekos. Į kompostą nerekomenduojama mesti mėsos, pieno produktų ir riebalų, nes jie skyla lėčiau, skleidžia stiprų kvapą ir vilioja graužikus bei vabzdžius.

    Kad kompostinė neperkaistų ir nepradėtų perdžiūti, svarbi ir jos vieta. Pilna saulė gali išsausinti viršutinius sluoksnius, o giliau palikti per drėgną masę, todėl geriausia rinktis pusiau pavėsį ir prireikus per kaitrą kompostą lengvai sudrėkinti.

    Drėgmę paprasta įvertinti rankoje suspaudus saują komposto: jis turėtų priminti gerai išgręžtą kempinę, būti drėgnas, bet nevarvėti. Jei masė per šlapia, padeda sausi lapai ar šiaudai, o jei per sausa, galima įpilti nedaug vandens ir permaišyti.

    Vaisinėms muselėms kompostinė ypač patraukli, kai ant viršaus lieka neuždengtos vaisių žievės ar kiti saldūs likučiai. Kad jų būtų mažiau, virtuvės atliekas verta užkasti giliau ir uždengti žemės, subrendusio komposto arba sausų lapų sluoksniu, kad kvapas nesklistų.

    Jei muselių jau prisiveisė, gali padėti paprasta gaudyklė su obuolių actu ir keliais lašais indų ploviklio. Tačiau svarbiausia vis tiek pašalinti priežastį, tai yra neuždengtas atliekas, nes be to vabzdžiai greitai sugrįš.

    Ilgalaikei prevencijai verta reguliariai vėdinti kompostą, ypač kaitros laikotarpiais. Praktikoje tai reiškia permaišymą kas 1–2 savaites arba bent jau prabadymą ilgesne lazda, kad deguonis pasiektų gilesnius sluoksnius.

    Jei naudojamas uždaras plastikinis komposteris, reikėtų patikrinti, ar neužsikimšusios ventiliacijos angos. Net ir nedidelis oro judėjimo sutrikimas per karščius gali greitai pakeisti kompostavimo procesą ir sukelti nemalonius kvapus.

  • Pomidoraus brandinate saulė? Sodininkai paaiškino, kas iš tikrųjų greitina nokimą

    Pomidoraus brandinate saulė? Sodininkai paaiškino, kas iš tikrųjų greitina nokimą

    Vasarą daugelis daržininkų yra įsitikinę: kuo daugiau saulės, tuo greičiau parausta pomidorai. Tačiau pomidorų nokimą labiausiai lemia ne tiesioginė šviesa, o temperatūra ir natūralios augalo hormonų reakcijos, ypač etileno išsiskyrimas.

    Pomidorai auga ir kaupia maisto medžiagas dėl fotosintezės, todėl šviesa augalui būtina. Vis dėlto pats vaisiaus spalvos pasikeitimas ir minkštėjimas yra nokimo procesas, kurį įjungia etilenas ir tinkamas šilumos režimas, o ne saulės spinduliai ant vaisiaus.

    „Tiesioginė saulės šviesa pati savaime pomidorų nokimo nepagreitina. Nokimą skatina tinkama temperatūra ir etilenas“, – aiškina daržininkystės turinio autorė Monika, kuri praktiniais patarimais dalijasi kanale „Ogród i Kuchnia Moniki“.

    Kodėl karštis gali pakenkti?

    Per kaitras situacija dažnai apsiverčia: pernelyg įkaitę vaisiai noksta lėčiau, o kartais ir prastėja jų kokybė. Kai vaisiaus temperatūra per aukšta, lėtėja pigmentų, kurie suteikia pomidorams būdingą raudoną spalvą, susidarymas, todėl paraudimas gali strigti net ir esant ryškiai saulei.

    Dėl šios priežasties lapų šalinimas vien tam, kad vaisiai būtų labiau apšviesti, ne visada pasiteisina. Lapai pomidorus ne tik maitina, bet ir saugo nuo perkaitimo, o pernelyg atidengti vaisiai karštomis dienomis gali įkaisti labiau nei aplinkos oras.

    Kaip pagreitinti pomidorų nokimą?

    Jei norite pagreitinti nokimą, svarbiausia sudaryti sąlygas etilenui veikti. Praktikoje tai reiškia, kad verta skinti pomidorus tada, kai jie pradeda vos pastebimai keisti spalvą: tokie vaisiai jau būna pasiekę fiziologinę brandą ir sėkmingai prinoksta kambario temperatūroje.

    Namuose procesą galima paspartinti laikant pomidorus šalia vaisių, kurie išskiria daugiau etileno, pavyzdžiui, obuolių ar bananų. Svarbu, kad vaisiai nebūtų per šlapi, o laikymo vieta būtų sausa ir vėdinama, nes perteklinė drėgmė didina puvimo riziką.

    Dar vienas dažnai minimas būdas darže yra švelniai sumažinti laistymą sezono pabaigoje ar pašalinti viršūnes, kad augalas energiją nukreiptų į užmegztus vaisius. Vis dėlto per didelis stresas ir ryškus perdžiovinimas gali atnešti priešingą rezultatą, todėl svarbiausia išlaikyti saiką.

    Kodėl nuskinti pomidorai prinoksta?

    Pomidoras, pasiekęs fiziologinę brandą, pradeda keisti vidinius procesus: jam vis mažiau reikia ryšio su augalu, o nokimą toliau „vairuoja“ paties vaisiaus fermentai ir etilenas. Dėl to nuskinti, bet jau besirumenantys pomidorai dažnai prinoksta tolygiai ir nenuvilia skoniu.

    Palikus beveik prinokusius pomidorus ant krūmo per liūtis arba gausiai laistant, skonis kartais suprastėja. Vandens perteklius gali „praskiesti“ minkštimą, o tekstūra tapti miltingesnė, todėl dalis daržininkų tokiais periodais renkasi vaisius skinti anksčiau.

    Laikymui geriausiai tinka maždaug 20 laipsnių šiluma, o šviesa nėra būtina: pomidorai gali prinokti net dėžėje ar stalčiuje. Šaldytuvas dažniausiai nerekomenduojamas, nes žemesnė temperatūra slopina aromato ir skonio formavimąsi.