CP v2

Tag: Karščio bangos

  • Alpių ledynai tirpsta vis sparčiau: Šveicarija per penkerius metus neteko beveik 20 proc. ledo

    Šveicarijos ledynai per pastaruosius penkerius metus sumažėjo beveik penktadaliu, o tai vis labiau keičia Alpių kraštovaizdį. Mokslininkų vertinimu, spartų ledo nykimą lemia šylantis klimatas, vis dažnesnės karščio bangos ir mažėjantis žiemos sniego kiekis.

    Remiantis Šveicarijos ledynų stebėsenos duomenimis, vien per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius ledynų tūris traukėsi apie 5,5 proc. Šis kritimas siejamas su ypač šilta vasara ir menkai snieginga žiema, dėl ko pavasarį ir vasarą ledas buvo prasčiau „apsaugotas“ sniego sluoksniu.

    Glaciologai pabrėžia, kad nykimas nebėra tik lėtas ledyno atsitraukimas į aukštesnes zonas. Vis dažniau fiksuojamas ir struktūrinis irimas, kai ledynai skyla, plonėja ir praranda vientisumą, o dalis mažesnių ledynų gali visiškai išnykti dar prieš parengiant metines suvestines.

    ETH Zürich glaciologas Matthiasas Hussas atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažnai neįvertina tempo: vietose, kur dar visai neseniai buvo šimtai metrų ledo, šiandien lieka pliki akmenuoti šlaitai. Toks virsmas ne tik keičia kraštovaizdį, bet ir turi pasekmių vandens ištekliams, kalnų ekosistemoms bei turizmui.

    „Stovėti vietoje, kur prieš kelerius metus driekėsi storas ledo sluoksnis, o dabar likusi akmenuota dykvietė, yra sunkiai suvokiamas jausmas“, – sakė Matthiasas Hussas.

    Viena iš svarbių priežasčių yra vadinamasis tirpimas „iš vidaus“, kai po ledu tekantis vanduo išgraužia ertmes ir silpnina ledyno struktūrą. Tokios vidinės tuštumos vėliau įgriūva, ledas suskyla į atskiras dalis ir praranda stabilumą, todėl nykimas gali tapti dar spartesnis nei vien dėl šiltesnio oro.

    Papildomą vaidmenį atlieka ir tai, kiek saulės spinduliuotės sugeria sniego bei ledo paviršius. Kai ant sniego nusėda dulkės ar suodžiai, mažėja atspindėjimas, o tirpimas greitėja. Kai kuriais metais šį efektą sustiprina iš Šiaurės Afrikos atnešamos dulkės, tačiau bendrą tendenciją vis labiau formuoja kylanti temperatūra.

    Alpių regione ledynai yra svarbūs natūralūs vandens rezervuarai, ypač sausros periodais, kai tirpsmo vanduo palaiko upių debitą. Ilgainiui, mažėjant ledo atsargoms, trumpalaikė tirpsmo vandens gausa gali virsti vandens trūkumu vasaromis, o tai svarbu ir hidroenergetikai, ir žemės ūkiui, ir geriamojo vandens sistemoms.

    Be to, nykstant ledynams daugėja geologinių rizikų: nestabilūs šlaitai, akmenų griūtys ir nuo ledyno atsitraukimo atsiveriančios birios uolienos didina pavojų kalnų infrastruktūrai bei turistiniams maršrutams. Mokslininkai pabrėžia, kad be ryškaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo dalis Alpių ledynų šiame amžiuje gali tapti tik fragmentais arba visai išnykti.

  • Čikagos tyrimas atskleidė stulbinantį ryšį: nykstantys medžiai mieste siejasi su mirtimis

    Čikagos tyrimas atskleidė stulbinantį ryšį: nykstantys medžiai mieste siejasi su mirtimis

    Naujas tyrimas parodė aiškią sąsają tarp miesto medžių lajos pokyčių ir gyventojų mirtingumo. Mokslininkai analizavo, kaip 2011–2021 metais keitėsi medžių lajų danga skirtinguose Čikagos rajonuose, ir šiuos duomenis sugretino su daugiau nei 220 000 mirties liudijimų įrašų.

    Analizei buvo pasitelkti palydoviniai stebėjimai, o statistiniame modelyje įvertinti ir kiti veiksniai: vasaros temperatūra, oro tarša, gyventojų pajamos, populiacijos dydis bei demografinė sudėtis. Tyrėjai siekė atskirti medžių dangos poveikį nuo aplinkos ir socialinių aplinkybių, kurios miestuose dažnai persidengia.

    Rezultatai parodė, kad svarbiausias veiksnys buvo ne vien bendras medžių kiekis, o jo kaita bėgant metams. Ten, kur medžių lajų danga augo, mirčių skaičius mažėjo, o ryšys ypač išryškėjo vertinant širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos ligas.

    Ryškūs skirtumai matyti ir miesto žemėlapyje: pietiniai ir vakariniai Čikagos rajonai dažniau buvo karštesni vasarą, prarado daugiau medžių lajų ploto ir pasižymėjo didesniu mirtingumu. Tuo metu vėsesnėse teritorijose prie Mičigano ežero mirtingumo rodikliai buvo mažesni, o šalia miesto miškų rezervatų išsiskyrė didesne medžių danga.

    Tyrimo autoriai pabrėžė, kad vien medžių sodinimas nėra greitas sprendimas. Jauni medžiai ilgai nekuria tokio pavėsio, kuris realiai mažintų kaitrą, o subrendę medžiai šį efektą suteikia jau dabar, todėl jų netektis dėl ligų, audrų ar statybų gali per trumpą laiką panaikinti daugelio metų naudą.

    Modeliuojant scenarijų, kuriame Čikaga kasmet didintų medžių lajų dangą maždaug 0,03 proc., tai atitiktų apie 14 000 pasodintų medžių per metus. Pagal skaičiavimus, toks nuoseklus augimas galėtų būti siejamas su maždaug 105 mažiau mirčių per metus.

    Mokslininkai aiškina, kad medžiai pirmiausia saugo nuo karščio padarinių, mažindami vadinamąjį miesto šilumos salos efektą, kai tankiai užstatytos teritorijos įkaista labiau nei aplinka. Kartu medžių danga gali prisidėti ir prie geresnės oro kokybės, mažesnio streso bei didesnio žmonių fizinio aktyvumo, o tai netiesiogiai veikia sveikatos rodiklius.

    Didėjant klimato kaitos poveikiui ir dažnėjant karščio bangoms, miesto medžiai vis dažniau vertinami kaip visuomenės sveikatos infrastruktūros dalis. Tai reiškia, kad miestams svarbu ne tik sodinti naujus želdinius, bet ir kryptingai prižiūrėti esamus, ypač saugant subrendusius medžius, kurie karščių metu duoda didžiausią naudą.

  • Šampanės derlius smuko beveik perpus: kodėl parduotuvėse burbuliukų kol kas netrūks

    Šampanės derlius smuko beveik perpus: kodėl parduotuvėse burbuliukų kol kas netrūks

    Prancūzijos Šampanės regione šiemet fiksuojamas išskirtinis derliaus nuosmukis, tačiau pirkėjai artimiausiu metu neturėtų tikėtis, kad parduotuvėse šampano butelių sumažės perpus. Priežastis paprasta: šampanas gaminamas kelerius metus, o gamintojai turi sukaupę dideles atsargas ir vadinamuosius rezervinius vynus iš ankstesnių derlių.

    Prastesni metai juntami ne tik Šampanėje. Pagal Prancūzijos Žemės ūkio ministerijos statistikos tarnybos Agreste pirminius vertinimus, 2026 metais šalies vyno gamyba gali sumažėti iki 3,39 mlrd. litrų, tai yra 6 proc. mažiau nei 2025 metais ir 28 proc. mažiau nei 2023 metais, kai buvo pagaminta 4,72 mlrd. litrų.

    Jei šie skaičiai pasitvirtins, tai būtų mažiausias Prancūzijos vyno derlius nuo 1957 metų, kai pagaminta apie 3,25 mlrd. litrų. Nuosmukį lemia ne tik mažėjantys vynuogynų plotai, bet ir ekstremalūs orai, kurie smarkiai mažina derlių iš hektaro.

    Kodėl Šampanė nukentėjo labiausiai?

    Šampanės regione prognozuojama, kad iš šių metų vynuogių pagaminamo vyno apimtys kris 48 proc., nuo 2,57 mln. hektolitrų 2025 metais iki 1,34 mln. hektolitrų šiemet. Vynui, kuris atitinka saugomą kilmės nuorodą Champagne, kritimas dar šiek tiek didesnis: numatomas 49 proc. nuosmukis iki 1,24 mln. hektolitrų.

    Tačiau šie skaičiai apibūdina vyną, pagamintą iš šių metų derliaus, o ne tai, kiek gatavo šampano bus išpilstyta ir parduota dabar. Šampano gamybos ciklas ilgas, todėl rinką labiau veikia sukauptos atsargos, o ne vieno sezono rezultatas.

    Pasak Bordo universiteto profesoriaus Jeano-Marie Cardebat, šių metų išskirtinai prastą derlių pirmiausia paaiškina karščio bangos ir sausra, kurios sumažino derlingumą iš hektaro.

    „Įrodymai stipriai rodo, kad karštis ir sausra, per mažesnį derlių iš hektaro, yra pagrindinė šių metų itin mažo derliaus priežastis“, – sakė Jeanas-Marie Cardebat.

    Šampanėje derliaus nuėmimas prasidėjo rugpjūčio viduryje, vynuogės subrendo itin gerai, tačiau pavasario šalnos En departamente, kruša ir nuo kovo besitęsianti sausra smarkiai apkarpė uogų kiekį. Skelbiama, kad vidutinis kekių svoris krito iki žemiausio lygio per 20 metų.

    Ar šampanas brangs ir ar jo trūks?

    Vyndariams ir smulkiesiems augintojams smūgis yra labai skausmingas, tačiau tai nereiškia, kad pardavimai iškart kris 50 proc. Dar iki galutinai paaiškėjus nuostoliams, pramonė buvo nustačiusi, kad 2026 metų derliui parduoti leidžiama 8 800 kilogramų vynuogių iš hektaro, tik apie 2 proc. mažiau nei 2025 metais taikyta 9 000 kilogramų riba.

    Dabar prognozuojama, kad realus vidurkis sieks tik apie 7 000 kilogramų iš hektaro, o tai būtų žemiausias lygis nuo 1980-ųjų. Jei augintojas nepasiekia leistinos ribos, trūkstamų vynuogių jis kompensuoti negali, tačiau didieji šampano namai gali atsiremti į rezervinius vynus ir sukauptas atsargas.

    „Šampanė prarado maždaug pusę įprasto derliaus, bet tai nereiškia, kad pardavimai iškart kris 50 proc., nes gamintojai gali naudoti dideles atsargas ir rezervinius vynus“, – sakė Jeanas-Marie Cardebat.

    Profesorius skaičiuoja, kad prarasta gamyba apytikriai prilygsta maždaug 140 mln. 0,75 litro butelių. Tokia apimtis, vertinant pagal 2025 metų vidutinę apyvartą, galėtų reikšti apie 2,7 mlrd. eurų potencialios komercinės vertės, tačiau tai nėra tiesioginis artimiausio laikotarpio pajamų praradimas, nes rinkai pirmiausia tiekiama produkcija iš ankstesnių metų atsargų.

    Didžiausia rizika, anot eksperto, atsirastų tuomet, jei tokio masto mažas derlius taptų pasikartojančiu reiškiniu. Ilgainiui atsargos mažėtų, vieno butelio savikaina augtų dėl fiksuotų kaštų paskirstymo mažesniam kiekiui, o rinkoje šampanas galėtų pradėti prarasti dalį lentynų konkurentams, tokiems kaip prosecco ar crémant.

    Vis dėlto Prancūzijos vyno sektoriuje egzistuoja ir kita realybė: kai kuriose kategorijose, ypač raudonojo vyno, pastaraisiais metais fiksuojamas perteklinis pasiūlos spaudimas dėl mažėjančio vartojimo. Tokiose sąlygose laikinai mažesnis derlius gali padėti rinkai priartėti prie pusiausvyros, nors atskiriems ūkiams tai vis tiek reiškia sudėtingus finansinius sprendimus.

  • Klimatologas perspėja: Europoje karštis ir sausros gali kartotis beveik kasmet

    Vakarų Europoje 2026 metų vasara pažymėta rekordinių karščio bangų ir ilgų laikotarpių be lietaus virtine. Kai kur fiksuoti transporto sutrikimai, išaugęs gaisrų pavojus ir kritusi žemės ūkio produkcija, o ūkininkai vis dažniau kalba apie rizikas kitų metų derliui.

    Tokius epizodus mokslininkai sieja su klimato kaita, tačiau dalis ekspertų pabrėžia, kad vien „šiltesnių vasarų“ paaiškinimo gali nepakakti. Klimatologas Timas Palmeris atkreipia dėmesį, jog priežastys gali slypėti ne tik didėjančioje temperatūroje, bet ir galimuose atmosferos cirkuliacijos pokyčiuose.

    Kas keičiasi: ne tik temperatūra

    Vienas aiškinimas remiasi termodinamikos logika: šylanti atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų, todėl kritulių režimas darosi ekstremalesnis, o karščio epizodai ilgėja. Tuo pat metu kai kuriuose regionuose didėja išgaravimas, dirvožemis greičiau išdžiūsta, o sausros poveikis stiprėja.

    Vis dėlto 2026 metais didelę dalį vasaros orų nulėmė itin stabilus anticiklonas, kuris ilgai laikėsi virš Vakarų Europos ir nukreipė lietų atnešančias sistemas į šoną. Tokia „užstrigusi“ situacija paprastai reiškia daugiau saulėtų dienų, mažiau kritulių ir nuosekliai kylančią dirvos bei augalijos sausros riziką.

    „Jeigu atmosferos dinamika priartėtų prie lūžio taško, stabilūs anticiklonai galėtų formuotis beveik kiekvieną vasarą, ir tuomet prisitaikymui nebeturėtume vieno ar dviejų dešimtmečių“, – sakė Timas Palmeris.

    Modeliai ne viską pagauna

    Palmeris pripažįsta, kad dalis dabartinių klimato modelių tokio scenarijaus aiškiai nerodo. Tačiau jis pabrėžia ir kitą problemą: tie patys modeliai ne visuomet tiksliai atkuria itin patvarius anticiklonus, nes tam gali trūkti erdvinės ir laikinės raiškos, reikalingos sudėtingoms atmosferos sąveikoms aprašyti.

    Dėl to, pasak mokslininko, svarbu stiprinti stebėseną ir investuoti į didesnės raiškos skaičiavimus, kurie geriau atspindėtų srovių, anticiklonų ir turbulencijos sąveiką. Tokios investicijos reikalingos ne vien prognozių tikslumui, bet ir praktiniam planavimui, pavyzdžiui, vandens išteklių ar energetikos sistemų valdymui.

    Ką reiškia El Ninjo ir vandens trūkumas

    Papildomą neapibrėžtumą kelia El Ninjo reiškinys, galintis paveikti sezoniškumą, ypač žiemos laikotarpiu. Nors Europoje jo poveikis dažniau aptariamas per žiemos kritulių ir temperatūros nukrypimus, vandens balansas gali būti svarbus ir tam, kaip regionas pasiruoš kitai vasarai.

    Jeigu žiemą kritulių būtų mažiau nei įprasta, vandens saugyklos ir gruntiniai ištekliai gali neatsistatyti iki šiltojo sezono. Tai didintų tikimybę, kad vasaros sausra smogs anksčiau, o jos pasekmės bus gilesnės: nuo ribojimų vandeniui iki didesnio spaudimo maisto gamybos grandinėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės turi apimti ir „kietąją“ infrastruktūrą, ir kasdienę praktiką, pradedant efektyvesniu vandens vartojimu, baigiant sprendimais dėl papildomų vandens šaltinių. Kai kuriose valstybėse jau svarstomos ir brangios alternatyvos, tokios kaip jūros vandens gėlinimas, tačiau tai paprastai reikalauja daug energijos ir ilgalaikio planavimo.

    Karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai pastaraisiais metais vis dažniau tampa vienu metu vykstančių krizių dalimi, kuri veikia sveikatą, infrastruktūrą ir ekonomiką. Todėl mokslininkų raginimai gerinti prognozes ir spartinti prisitaikymą tampa nebe teorija, o praktiniu pasirengimu scenarijui, kuriame ekstremalūs vasaros orai gali tapti beveik kasmetine norma.

  • Mokslininkai suskaičiavo: kondicionierius per karščius gali sumažinti mirčių skaičių 57 proc.

    Mokslininkai suskaičiavo: kondicionierius per karščius gali sumažinti mirčių skaičių 57 proc.

    Ką parodė Jeilio tyrimas

    Karščio bangos vis dažniau tampa ne tik nepatogumu, bet ir realia grėsme sveikatai bei gyvybei. Jeilio universiteto mokslininkai nustatė, kad namų ūkiuose naudojamas oro kondicionierius su karščiu susijusių mirčių riziką gali sumažinti 57 proc.

    Tyrimas išsiskiria tuo, kad vertino ne vien kondicionieriaus turėjimą, o faktinį jo naudojimą. Analizuoti 3 108 JAV grafysčių 2010–2020 metų duomenys, kurie sieti su temperatūrų pokyčiais ir mirtingumo statistika.

    Kodėl ne visada daugiau reiškia geriau

    Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad didėjant kondicionavimo intensyvumui nauda neauga be ribų. Pasiekus tam tikrą naudojimo lygį, apsauginis efektas ima silpnėti, o dalis vėsinimo gali būti „iššvaistoma“ dienomis, kai karštis dar nėra ekstremalus.

    „Mūsų duomenų rinkinys leido susieti kondicionierių naudojimą su mirtingumu ir temperatūra reikšmingu geografiniu mastu“, – sakė vienas tyrimo bendraautorių, energetikos sistemų profesorius Narasimha Rao.

    Rizika niekur nedingsta, ypač per ekstremalius karščius

    Tyrimas pabrėžia, kad net ir plačiai naudojamas kondicionavimas visiškai neeliminuoja pavojaus. Esant pačioms aukščiausioms temperatūroms, mirtingumo rizika vėl ima augti, todėl vien techninio vėsinimo gali nepakakti.

    Vis dėlto bendras efektas išlieka labai ryškus: skaičiuojama, kad kondicionierių naudojimas galėjo padėti išvengti daugiau nei 5 000 mirčių per metus. Tai rodo, kad vėsinimas karščio bangų metu yra svarbi visuomenės sveikatos priemonė, o ne vien komforto klausimas.

    Energijos kaina ir socialinė nelygybė

    Dar viena svarbi įžvalga susijusi su išlaidomis energijai. Daugiau nei ketvirtadalis analizuotų namų ūkių nurodė sunkiai apmokantys elektros sąskaitas, todėl dalis žmonių riboja kondicionavimą būtent tada, kai jis labiausiai reikalingas.

    „Kai kurie įjungia kondicionierių, o kiti turi rinktis ir ištverti karštį, kad sutaupytų pinigų maistui“, – teigė prof. N. Rao.

    Mokslininkai pažymi, kad sprendimai turėtų būti platesni nei vien kondicionierių prieinamumas. Tarp prioritetų įvardijamas ir miestų žalinimas, nes medžiai, pavėsis ir mažesnis įkaitimas gali sumažinti karščio poveikį dar prieš prireikiant intensyvaus vėsinimo.

  • Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Rekordinės kaitros, sausros ir miškų gaisrų kaina Europoje dažnai išryškėja tik praėjus keliems mėnesiams, kai valstybės pradeda mokėti kompensacijas ir taisyti žalą. Kol vandens lygis upėse atsistato, finansų ministerijoms tenka dengti ūkininkų nuostolius, infrastruktūros remontą ir papildomas sveikatos sistemos išlaidas.

    Tokie sukrėtimai smogia ne tik per tiesiogines išlaidas, bet ir per negautas pajamas: sulėtėjus ekonomikai surenkama mažiau mokesčių, o dalis planuotų investicijų atidedama. Ekspertai pabrėžia, kad ekstremalūs vasaros reiškiniai vis dažniau tampa ne išimtimi, o nauja norma, kurią tenka įskaičiuoti į biudžetų planavimą.

    Žala auga, draudimas nespėja

    Europos aplinkos agentūros vertinimu, ekstremalūs orai Europos Sąjungai per 1980–2024 metų laikotarpį sukėlė apie 822 mlrd. eurų tiesioginių nuostolių, o reikšminga jų dalis susitelkė pastaraisiais metais. Agentūra akcentuoja, kad ilgalaikė tendencija rodo nuostolių didėjimą, o metiniai svyravimai tampa vis aštresni.

    Problema ta, kad apdrausta tik palyginti nedidelė nuostolių dalis, o su karščio bangomis, sausromis ir gaisrais susijusi apsauga dažnai dar menkesnė. Dalis žalos yra netiesioginė: mažesnis derlius, prarastos darbo valandos, sveikatos sutrikimai, ekosistemų degradacija, todėl draudikams ją įkainoti sudėtingiau, o našta persikelia valstybėms.

    Dėl to viešasis sektorius daugelyje šalių tampa faktiniu paskutinės instancijos draudiku. Ne visos valstybės turi atskirus nelaimių fondus, tad išlaidos dažnai dengiamos perskirstant biudžetą, o pagalba gyventojus ir verslą pasiekia lėčiau.

    Kodėl tikroji sąskaita paaiškėja vėliau?

    Net ir tada, kai gaisrai užgesinti, išlaidos tęsiasi: tenka atkurti sudegusius miškus, tvarkyti kelių ir geležinkelių pažeidimus, kompensuoti žemės ūkiui bei finansuoti civilinę saugą. Prie to prisideda sveikatos sektoriaus spaudimas per karščio bangas, kai išauga hospitalizacijų ir greitosios pagalbos iškvietimų skaičiai.

    Šalys susiduria ir su duomenų problema: ne visur vienodai apskaitomos gaisrų gesinimo, evakuacijos, žalos infrastruktūrai ir ilgalaikio atkūrimo sąnaudos. Kai informacija išsklaidyta tarp skirtingų institucijų, tampa sunku greitai ir tiksliai įvertinti, kiek iš tiesų kainavo konkretus įvykis.

    Smūgis ekonomikai ir kainoms

    Išlaidos yra tik viena pusė, kita – prarastas augimas. Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad po karščio bangų ir sausrų bendrasis vidaus produktas gali išlikti mažesnis ir praėjus keleriems metams, o tai reiškia mažesnes biudžeto įplaukas bei didesnį skolos aptarnavimo spaudimą.

    Ypač lėtai, bet apčiuopiamai pasekmės ateina per maisto kainas: nuo žaliavų iki perdirbimo ir mažmeninės prekybos kainodaros pokyčiai persiduoda per kelis mėnesius. Europos Komisijos prognozės signalizuoja, kad kai kurių kultūrų derliai gali mažėti, o tai didina riziką, kad kitais metais maisto infliacija euro zonoje bus didesnė.

    Tuo pat metu vis garsiau kalbama apie vadinamąjį klimato rizikos užburtą ratą: stichinės nelaimės mažina augimą ir mokesčių surinkimą, didina deficitą ir skolinimosi kainą, o dėl to lieka mažiau lėšų prevencijai. Europos Centrinio Banko analizė pabrėžia, kad didelės sausros scenarijai gali kelti reikšmingą riziką ekonomikos apimčiai, ypač regionuose, priklausomuose nuo žemės ūkio ir vandens kelių.

    Tarptautiniai vertinimai rodo, kad prisitaikymo priemonės – nuo vandens ūkio modernizavimo iki atsparios infrastruktūros ir gaisrų prevencijos – ilgainiui gali atsipirkti, nes mažina būsimus nuostolius. Vis dėlto praktikoje valstybės dažnai yra priverstos rinktis tarp skubaus reagavimo išlaidų ir ilgalaikių investicijų, o rekordinės vasaros šį pasirinkimą tik aštrina.

  • Prie to teks priprasti: dėl karščių daržovės ir vaisiai smulkėja, prastėja išvaizda ir brangsta

    Europą šią vasarą užklupus karščio bangoms ir užsitęsus sausroms, pokyčiai vis aiškiau matomi ir parduotuvių lentynose. Prancūzijos didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų atstovai įspėja, kad pirkėjams teks priprasti prie naujos realybės: daržovės ir vaisiai dažniau bus mažesni, ne tokie dailūs, bet kainuos daugiau.

    Pasak Prancūzijos mažmeninės prekybos kooperatyvo „Coopérative U“ vadovo Dominique’o Schelcherio, vasarą vaisių ir daržovių kainos vidutiniškai didėjo apie 13 proc., nors pačių produktų kalibras akivaizdžiai mažėjo. Tai siejama su vandens trūkumu ir karščiu, kurie lėtina augalų vystymąsi ir trumpina laiką, per kurį vaisiai bei daržovės spėja užaugti iki įprasto dydžio.

    Ilgesni karščio periodai ir mažesnis kritulių kiekis reiškia ne tik mažesnį derlių, bet ir daugiau rizikos dėl kokybės. Augalams patiriant stresą, dalis derliaus sunoksta anksčiau, o dalis tiesiog nepasiekia įprastų matmenų, todėl tiekėjai vis dažniau atveža mažesnio kalibro produkciją.

    Brangimą lemia keli veiksniai: mažesnis kiekis rinkoje, didesnės ūkininkų sąnaudos laistant laukus ir didesni nuostoliai dėl prastesnio derliaus. Tai ypač jautru sezoninėms prekėms, kurių pasiūla priklauso nuo konkretaus laikotarpio ir meteorologinių sąlygų.

    „Coopérative U“ vadovas teigia, kad reaguodami į situaciją prekybininkai peržiūri kokybės standartus. Praktikoje tai reiškia, kad į parduotuves dažniau pateks ir mažesni ar mažiau estetiški vaisiai bei daržovės, kurie anksčiau galėjo būti atrenkami griežčiau.

    „Prašau supratimo ir solidarumo. Galbūt šie produktai ne tokie gražūs kaip anksčiau, bet pirkite juos, nes taip remiate Prancūzijos ūkininkus“, – sakė Dominique’as Schelcheris.

    Tokį poslinkį skatina ir maisto švaistymo mažinimo tikslai: kai derlius mažesnis, didesnę vertę įgauna kiekviena užauginta tona, todėl rinkos dalyviai linkę panaudoti didesnę produkcijos dalį, net jei ji neatitinka ankstesnių „tobulos išvaizdos“ kriterijų.

    Prekybos atstovai atskirai išskiria bulves, kurios jautriai reaguoja į drėgmės trūkumą. Skelbiama, kad kai kurių Prancūzijos augintojų vertinimais bulvių derlius gali būti reikšmingai mažesnis, o tai didintų spaudimą kainoms ir perdirbimo sektoriui.

    Mažesnė gamyba prognozuojama ne tik bulvėms: sausra ir karščiai veikia ir kitas kultūras, įskaitant cukrinius runkelius. Žemės ūkyje tai reiškia didesnį derliaus nepastovumą, o vartotojams – dažnesnius kainų svyravimus ir sezono metu kintančią produktų kokybę.

    Vis dėlto mažmenininkai pabrėžia, kad kainų dinamika ne visur vienoda: kai kuriuose ne maisto segmentuose, pavyzdžiui, buities ir higienos prekių rinkoje, kainos gali stabilizuotis ar net mažėti. Tačiau šviežių vaisių ir daržovių kategorijoje dėl klimato sąlygų įtaka, tikėtina, išliks viena svarbiausių artimiausių sezonų temų.

  • Po karščio bangų veja gelsta? 5 žingsniai, kurie padės ją atgaivinti dar šį sezoną

    Po karščio bangų veja gelsta? 5 žingsniai, kurie padės ją atgaivinti dar šį sezoną

    Po karščio bangų gelstanti ir išdžiūvusi veja nebūtinai reiškia, kad ją teks keisti. Dažnai žolė patiria laikiną stresą, o atsigavimą lemia tai, ar išliko gyvos šaknys ir ar dirva dar geba sugerti vandenį.

    Pirmiausia verta įvertinti vejos būklę paprastu testu. Suimkite kuokštą žolės ir švelniai timptelėkite: jei jaučiamas pasipriešinimas, o šaknys šviesios, tikėtina, kad žolė atsigaus. Jei kuokštas lengvai išsitraukia, o šaknys tamsios ir trapios, tose vietose prireiks atsėjimo.

    Kaip suprasti, ar veja dar gyva?

    Patikras naudinga atlikti keliose vietose, nes saulėkaitoje, pavėsyje ir prie trinkelių ar sienų dirva džiūsta skirtingai. Gyvos vejos požymis yra žalias atspalvis ties stiebo pagrindu, kuris gali pasirodyti per kelias dienas po tolygaus drėkinimo.

    Dar vienas svarbus signalas yra vandens įsigėrimas. Jei po laistymo vanduo ilgai telkšo paviršiuje, o žemė lieka kieta, tikėtina, kad dirva suslėgta ir ima atstumti vandenį. Tokiu atveju vien laistymas problemos neišspręs.

    Dirvos aeracija ir vandens sugėrimas

    Suslėgtai dirvai būtina aeracija, nes karštis ir sausra sutankina viršutinį sluoksnį, o šaknys gauna mažiau oro. Mažame kieme pakanka sodo šakių: durkite kas keliolika centimetrų maždaug 10 centimetrų gyliu, kad atsivertų kanalai drėgmei ir orui.

    Didesniame plote patogiau naudoti mechaninį aeratorių, kuris išpjauna smulkius dirvos „kamščius“. Į susidariusias skylutes verta įšluoti ploną smėlio sluoksnį, kad efektas laikytųsi ilgiau ir dirva greičiau vėl neprarastų pralaidumo.

    Teisingas laistymas ir tręšimas

    Veją dažnai silpnina kasdienis, bet paviršinis laistymas, kai sudrėkinamas tik viršus, o šaknys nepriverčiamos leistis gilyn. Regeneracijai efektyvesnis retesnis, bet gausesnis laistymas, kad drėgmė pasiektų maždaug 10–15 centimetrų gylį.

    Laistyti geriausia anksti ryte, kad vanduo spėtų įsigerti, o žolė iki vakaro nudžiūtų. Jei net po aeracijos vanduo iš pradžių nubėga paviršiumi, laistymą suskaidykite į kelis trumpus ciklus su pertraukomis, kad dirva pradėtų priimti drėgmę.

    Ant visiškai išdžiūvusios vejos trąšų berti nereikėtų, nes galima nudeginti šaknis. Pirmiausia atkurkite drėgmę, o vėliau rinkitės sezonui tinkamas trąšas: vasaros pabaigoje dažniau rekomenduojamas mažesnis azoto ir didesnis kalio kiekis, nes kalis padeda didinti atsparumą ir paruošti veją vėsesniam laikotarpiui.

    Jei norisi švelnesnio sprendimo, galima paskleisti ploną per sietą pertrinto komposto sluoksnį. Jis veikia lėčiau nei mineralinės trąšos, tačiau sumažina riziką pertręšti ir gali padėti pagerinti dirvos struktūrą.

    Kosimas po sausros: svarbiausia taisyklė

    Pirmas kosimas po sausros turi būti atsargus. Vienu pjovimu nereikėtų nupjauti daugiau nei trečdalio žolės aukščio, o pirmą kartą pravartu nustatyti aukštesnį pjovimą, apie 6–8 centimetrus, kad veja nebūtų papildomai nusilpninta.

    Prieš kosimą verta pagaląsti peilį: bukas peilis plėšo stiebus, ilgina gijimą ir didina ligų riziką. Taip pat rekomenduojama pjauti ryte arba vėlyvą popietę, kai kaitra mažesnė, o žolė ne šlapia nuo rasos.

    Po kosimo smulkias, sausas nuopjovas galima palikti kaip lengvą mulčią, tačiau storesnį sluoksnį geriau sugrėbti. Per didelis poklotas blokuoja oro patekimą ir lėtina atsigavimą, ypač kai veja jau nusilpusi.

    Jei atskiros vejos vietos neatsigauna, praktiškiausias sprendimas yra atsėjimas. Tam tinka ankstyvas ruduo, kai dirva dar šilta, bet sumažėja kaitra ir garavimas, todėl sėklos dygsta patikimiau.

  • Graikijos karščiai neatbaido turistų: Atėnuose daugėja skėčių nuo UV, kepurių ir kremo

    Graikijos karščiai neatbaido turistų: Atėnuose daugėja skėčių nuo UV, kepurių ir kremo

    Po kelių nemalonių incidentų ankstesniais metais Graikijoje atostogaujantys turistai vis dažniau atvyksta geriau pasiruošę kaitrai ir ultravioletinių spindulių poveikiui. Atėnų centre matyti daugiau kepurių, akinių nuo saulės, o kai kurie keliautojai naudoja ir skėčius, skirtus apsaugai nuo UV.

    Tendenciją pastebi ir vietoje dirbantys savanoriai, kurie kasmet turistams primena apie perkaitimo ir saulės smūgio riziką. Atėnuose vykdomų prevencinių akcijų metu dalijami vanduo ir apsaugos nuo saulės priemonės, tačiau, pasak savanorių, kepurių prireikia vis rečiau.

    „Keliauju su kepure, o šis skėtis taip pat turi apsaugą nuo ultravioletinių spindulių, tad esu visiškai apsaugotas“, – sakė turistas iš Peru, lankydamasis Akropolyje.

    Raudonojo Kryžiaus savanorė Eirini Bourovili teigia, kad žmonės dažniau nei anksčiau renkasi kelias apsaugos priemones vienu metu. Jos vertinimu, didesnį atsargumą lemia išaugęs visuomenės informuotumas apie UV spinduliuotę, odos senėjimą ir odos vėžio riziką.

    Pastaraisiais metais Europa susiduria su vis dažnesnėmis karščio bangomis ir miškų gaisrais, o Viduržemio jūros regionas išlieka viena jautriausių zonų. Tokios sąlygos skatina institucijas ir sveikatos specialistus pabrėžti paprastus, bet veiksmingus veiksmus: riboti buvimą saulėje vidurdienį, gerti daugiau vandens, dėvėti galvos apdangalą ir naudoti apsauginį kremą.

    Nepaisant karščių, kelionių srautai į Graikiją nemažėja. Praėjusią vasarą šalis fiksavo trečią karščiausią vasarą savo istorijoje, tačiau turistų skaičius pasiekė 38 milijonus ir tapo nauju rekordu.

    Kas keičiasi turistų elgesyje

    Atėnų gatvėse ryškėja dar vienas pokytis: skėtis tampa ne tik lietaus, bet ir saulės aksesuaru. Keliautojai vis dažniau renkasi skėčius su UV filtru, ypač lankydami atviras archeologines vietoves, kur pavėsio mažai.

    Specialistai primena, kad kaitra pavojingiausia ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir vaikams, taip pat sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Karštomis dienomis didžiausia rizika kyla intensyviai vaikštant ir ilgai būnant saulėje, todėl planuojant maršrutus rekomenduojama numatyti pertraukas vėsesnėse vietose.

  • Mokslininkai įspėja: šie miestų medžiai gali bloginti orą per karščius – kaltas izoprenas

    Mokslininkai įspėja: šie miestų medžiai gali bloginti orą per karščius – kaltas izoprenas

    Miestų želdinimas dažnai laikomas vienu paprasčiausių būdų vėsinti urbanistines erdves ir gerinti gyventojų savijautą, tačiau naujesni tyrimai rodo ir mažiau akivaizdžią pusę. Kai kurios medžių rūšys karščio metu gali išskirti daugiau lakiųjų organinių junginių, kurie atmosferoje dalyvauja reakcijose, susijusiose su žemutiniu ozonu ir antrine tarša.

    Tokią išvadą pateikia Kinijos Dzinano universiteto mokslininkai, analizavę Pekino oro cheminę sudėtį, ypatingą dėmesį skirdami lakiesiems organiniams junginiams. Vienas reikšmingiausių junginių buvo izoprenas, natūraliai susidarantis augaluose, o reikšminga jo dalis mieste, kaip nustatyta, buvo siejama būtent su medžiais.

    Kas buvo išmatuota Pekine?

    Tyrėjai naudojo tiesioginio emisijų stebėjimo sistemą, įrengtą 102 metrų aukštyje meteorologiniame bokšte, kad galėtų sekti atmosferos sudėtį realiuoju laiku ir dideliu dažniu. Papildomai matavimai buvo atliekami ir laboratorijoje bokšto papėdėje, taip patikrinant, kaip keičiasi junginių koncentracijos skirtingomis sąlygomis.

    Duomenys parodė aiškią priklausomybę nuo temperatūros. Temperatūrai kylant nuo 20 iki 35 laipsnių Celsijaus, medžių išskiriamų lakiųjų junginių reaktyvumas didėjo apie 7–8 kartus, o tai ypač svarbu, kai karščio bangos miestuose tampa vis dažnesnės ir intensyvesnės.

    Kodėl natūralios emisijos tampa problema?

    Patys medžiai nėra taršos šaltinis ta prasme, kaip transportas ar pramonė, tačiau jų išskiriami lakieji junginiai gali reaguoti atmosferoje. Esant saulės šviesai ir azoto oksidams, kurie dažniausiai siejami su eismu ir degimo procesais, šios reakcijos gali prisidėti prie ozono prie žemės paviršiaus susidarymo.

    Žemutinis ozonas nėra tas pats, kas ozono sluoksnis aukštai atmosferoje. Prie žemės paviršiaus jis laikomas sveikatai nepalankiu teršalu, susijusiu su kvėpavimo takų dirginimu, astmos simptomų paūmėjimu ir didesne rizika jautresnėms grupėms karštomis, saulėtomis dienomis.

    Ką tai reiškia miestų želdinimui?

    Tyrime pažymima, kad didesnės izopreno koncentracijos Pekine buvo panašios į tas, kurios sutinkamos vidutinių platumų miškuose. Mokslininkai šią situaciją sieja su tuo, kad mieste plačiai sodintos rūšys, kurios išskiria daugiau izopreno, todėl per karščius ir intensyvią saulę cheminės reakcijos atmosferoje gali stiprėti.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra argumentas atsisakyti miesto želdinių ar kirsti esamus medžius. Pagrindinė žinutė susijusi su rūšių parinkimu ir planavimu, ypač ten, kur dideli srautai sukuria aukštesnį azoto oksidų foną ir kur karščio bangos tampa įprastesnės.

    Skaičiuojama, kad pakeitus dalį didesnes emisijas turinčių rūšių į mažiau lakiųjų organinių junginių išskiriančius medžius, būtų galima apčiuopiamai sumažinti izopreno emisijas. Tyrėjų vertinimu, net ir pakeitus apie vieną dešimtadalį miesto želdinių, izopreno emisijos galėtų mažėti bent 29 proc.

    Praktinė išvada paprasta: miestams reikės ne tik daugiau žalumos, bet ir tikslesnių sprendimų, kokią žalumą rinktis skirtingose vietose. Urbanistams ir aplinkosaugos specialistams tai reiškia, kad želdinimo strategijos vis dažniau bus derinamos su oro kokybės modeliavimu, karščio rizikos vertinimu ir vietiniais taršos šaltiniais.