CP v2

Tag: Karščio bangos

  • Japonai pristatė „Trusco“ žmogaus šaldytuvą: 10 minučių ir kūnas atvėsta iki 5 laipsnių

    Japonijoje pristatytas neįprastas sprendimas, skirtas kovoti su vis dažnesnėmis karščio bangomis: asmeninė vėsinimo kabina, neretai vadinama žmogaus šaldytuvu. Įrenginį „Personal Cooling Box“ sukūrė Japonijos bendrovė „Trusco“, o jo idėja paprasta – per trumpą laiką greitai atvėsinti žmogų.

    Pastaraisiais metais ekstremalūs karščiai tampa nebe išimtimi, o tendencija, todėl auga ir poreikis alternatyvoms tradiciniams kondicionieriams. Tokios priemonės ypač aktualios ten, kur žmonės dirba sandėliuose, gamyboje ar lauke, o patalpų vėsinimas visam pastatui yra brangus arba neįmanomas.

    Kaip veikia vėsinimo kabina

    „Personal Cooling Box“ yra daugiau nei 2 metrų aukščio kabina su nedidele sėdyne viduje. Žmogui įėjus ir atsisėdus, vėsus oras pradedamas pūsti iš viršaus ir iš nugaros, kad atvėsinimas būtų tolygesnis nei naudojant įprastą ventiliatorių.

    Gamintojo teigimu, kabinos viduje palaikoma maždaug 5 laipsnių temperatūra, artima buitinio šaldytuvo skyriui. Skelbiama, kad apčiuopiamam efektui dažnai pakanka apie 10 minučių.

    Saugumo ribojimai ir naudojimas

    Siekiant sumažinti per didelio atšaldymo riziką, įrenginys turi automatinį laiko ribojimą. Po maždaug 20 minučių veikimo jis išsijungia, kad naudotojas nebūtų per ilgai veikiamas intensyvaus šalčio.

    Įrenginys suprojektuotas taip, kad nereikėtų sudėtingo montavimo: jis turi ratukus, todėl gali būti perstumiamas į kitą vietą. Tai leidžia jį naudoti tiek viduje, pavyzdžiui, gamybinėse erdvėse, tiek tam tikrose lauko vietose, jei yra tinkamos sąlygos ir elektros tiekimas.

    Kaina ir prieinamumas

    Standartinė „Personal Cooling Box“ versija Japonijoje kainuoja apie 8 500 eurų, perskaičiavus iš nurodytos kainos jenomis. Gamintojas taip pat skelbia, kad eksploatacijos kaštai yra palyginti nedideli, nes energijos sąnaudos vertinamos kaip nedidelė dalis bendro naudojimo kainų.

    Kol kas įrenginys oficialiai parduodamas tik Japonijoje, tačiau didėjant karščių dažniui ir darbo saugos reikalavimams, panašūs sprendimai gali sparčiau plisti ir kitose rinkose. Tokios kabinos dažniausiai pristatomos kaip trumpalaikė, greita atgaiva, o ne pilnavertė pastatų kondicionavimo alternatyva.

  • Kaip globalinis atšilimas keičia dykumas: mokslininkai įspėja apie karštį, dulkes ir net lietų

    Globalinis atšilimas vis dažniau siejamas su karščio bangomis Europoje ir kitur, tačiau dykumose jo poveikis pasireiškia ne vien paprastu temperatūros kilimu. Klimato mokslininkai pabrėžia, kad dykumos gali ir toliau kaisti, bet kai kur keičiasi ir kritulių režimas, todėl scenarijai nėra vienodi.

    Svarbu suprasti, kad dykuma moksliškai apibrėžiama pirmiausia pagal kritulių kiekį, o ne pagal karštį. Teritorijos, kur per metus iškrenta mažiau nei 250 milimetrų kritulių, paprastai laikomos dykumomis, todėl prie jų priskiriama ir Antarktida, nors ten vyrauja itin žemos temperatūros.

    Daugelis karščiausių pasaulio dykumų, tokių kaip Sahara ar Arabijos dykuma, yra maždaug ties 30-uoju šiaurės ar pietų platumos laipsniu. Šiose platumose atmosferos cirkuliacija dažnai lemia leidžiantisį, šylantį ir sausėjantį orą, kuris palaiko sausas sąlygas ir riboja debesų bei kritulių susidarymą.

    Didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, šis balansas kai kuriose vietose persitvarko. Dalis regionų patiria dar intensyvesnį karštį, sausrą ir dulkių audras, o dykumėjimo procesai gali plėstis į teritorijas, kur anksčiau buvo daugiau augalijos.

    „Daugelyje pasaulio vietų globalinis atšilimas dykumas daro karštesnes, sausesnes ir dulkėtesnes, tačiau pokyčiai visur nevyksta vienodai“, – sako klimato mokslininkai.

    Kai kuriose dykumose situacija gali būti netikėta: dėl pakitusios atmosferos cirkuliacijos ir drėgmės pernašos didėja kritulių tikimybė. Tokios tendencijos stebimos pietiniuose Sacharos pakraščiuose, taip pat kai kuriuose Pietų Azijos ir Kinijos regionuose, kur įprastai sausos zonos periodiškai gauna daugiau lietaus nei anksčiau.

    Iš pirmo žvilgsnio dykumos „žalėjimas“ gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau ekologai įspėja, kad tai nebūtinai reiškia ekosistemų atsigavimą. Staigesni kritulių svyravimai, naujų augalų rūšių plitimas ar dirvožemio pokyčiai gali išbalansuoti vietines bendrijas ir apsunkinti rūšių, prisitaikiusių prie itin sausų sąlygų, išlikimą.

    Mokslininkų vertinimu, dykumos yra vienos pažeidžiamiausių gamtinių sistemų, nes jose net nedideli kritulių ar temperatūros pokyčiai gali greitai pakeisti vandens prieinamumą, dirvožemio būklę ir gyvūnų bei augalų išteklius. Todėl globalinis atšilimas dykumoms reiškia ne vien daugiau karščio, bet ir sudėtingesnį, vietovėmis labai besiskiriantį klimato persitvarkymą.

  • Pomidorų nokinimą greitina ne saulė: sodininkė paaiškino, kas iš tiesų veikia

    Pomidorų nokinimą greitina ne saulė: sodininkė paaiškino, kas iš tiesų veikia

    Saulė ne visada padeda

    Pomidorams saulė būtina augti, tačiau vaisių nokimą ir raudonėjimą ji skatina ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja. Sodininkai dažnai specialiai apnuogina kekes, kad vaisiai gautų kuo daugiau šviesos, bet karščių metu tai gali duoti priešingą rezultatą.

    Pomidorų spalvos pokyčius daugiausia lemia ne šviesa, o temperatūra ir etilenas – natūralios dujos, kurias išskiria nokstantys vaisiai. Dėl to intensyvus apšvietimas pats savaime nebūtinai reiškia greitesnį nokimą.

    Kodėl karštyje pomidorai lėčiau rausta?

    Pomidorams raudoną spalvą suteikia likopenas, o jo gamyba priklauso nuo šilumos režimo. Kai vaisiaus temperatūra pakyla virš maždaug 30 laipsnių, likopeno sintezė ryškiai sulėtėja arba gali laikinai sustoti, todėl pomidorai ilgiau išlieka gelsvi ar oranžiniai.

    Jei nuo lapų nuimama per daug žalios masės, vaisiai netenka natūralios „užuovėjos“ ir gali įkaisti labiau nei aplinkos oras. Tokiu atveju stipri saulė kartu su karščiu nokimą ne pagreitina, o pristabdo, be to, didėja saulės nudegimų rizika.

    „Galite nustebti, bet tiesioginiai saulės spinduliai patys savaime pomidorų nokimo nepagreitina. Svarbiausia yra tinkama temperatūra ir etilenas“, – sakė sodininkė.

    Kaip realiai paspartinti nokimą?

    Praktikoje veiksmingiausia strategija – skinti pomidorus tada, kai jie pradeda vos rausvėti. Tai ženklas, kad vaisius pasiekė vadinamąją fiziologinę brandą ir gali toliau normaliai nokti jau nuskintas.

    Norint pagreitinti procesą namuose, svarbu pasinaudoti etileno efektu: šalia pomidorų padėtas obuolys ar bananas išskiria daugiau etileno ir gali paspartinti gretimų vaisių nokimą. Tuo pat metu svarbiausia išlaikyti stabilią kambario temperatūrą, o ne bandyti „prikepti“ pomidorus saulėje.

    Sezono pabaigoje kartais taikomas ir švelnus augalo „stresas“, pavyzdžiui, saikingai sumažinamas laistymas ar ribojamas naujų ūglių augimas. Tačiau per didelis sausros sukėlimas gali susilpninti augalą ir pabloginti derliaus kokybę.

    Kodėl nuskinti pomidorai sunoksta?

    Pomidorui pradėjus rausti, jo kotelyje formuojasi atsiskyrimo zona, o maistinių medžiagų srautas iš augalo į vaisių mažėja. Nuo šio etapo nokimas vis labiau priklauso nuo paties vaisiaus fermentinių procesų ir etileno, todėl pomidoras gali sėkmingai sunokti ir ne ant kero.

    Dar viena priežastis skinti beveik sunokusius vaisius – skonio išsaugojimas. Ilgai laikant pomidorus ant kero per liūtis ar gausiai laistant, į vaisių patenka daugiau vandens, o skonis gali tapti blankesnis, minkštimas – vandeningesnis.

    Kur laikyti nuskintus pomidorus?

    Nuskintiems pomidorams šviesa nėra būtina: jie gali nokti dėžėje ar stalčiuje, jei tik temperatūra yra apie 20 laipsnių. Daug svarbiau vengti per didelių svyravimų ir laikyti vaisius sausoje, vėdinamoje vietoje.

    Šaldytuvas dažnai pakenkia skoniui, nes žema temperatūra slopina aromatą ir skonį formuojančių junginių vystymąsi. Dėl to pomidorai gali atrodyti prinokę, bet būti mažiau kvapnūs ir prastesnio skonio.

    Karštomis dienomis saugesnis kelias – ne apnuoginti vaisius ir ne kaitinti juos saulėje, o leisti jiems ramiai sunokti kambaryje. Taip sumažėja perkaitimo rizika ir dažnai išsaugomas sodresnis skonis.

  • Karščiai ir sausra stabdo Europos ekonomiką: seklėjančios upės smogia logistikai ir energetikai

    Užsitęsusios karščio bangos ir sausra vis dažniau tampa ne vien gamtos, bet ir ekonomikos problema. Kai Europos upėse vandens lygis krenta iki rekordinių žemumų, nukenčia krovininė laivyba, o pasekmės greitai persiduoda pramonei, tiekimo grandinėms ir elektros kainoms.

    Ryškiausias pavyzdys – Reinas, vienas svarbiausių Vakarų Europos vidaus vandens kelių. Kai kuriuose jo ruožuose baržos priverstos plaukti su smarkiai sumažintu kroviniu, nes seklus farvateris nebeleidžia saugiai gabenti įprastų apimčių.

    Tokie apribojimai reiškia, kad tas pats krovinių kiekis turi būti vežamas daugiau reisų arba perskirstomas į geležinkelius ir kelius. Tai didina logistikos kaštus, ilgina pristatymo terminus ir ypač jautriai paliečia sektorius, kuriems svarbios masinės žaliavos ir tarpiniai produktai.

    Problema neapsiriboja vien Reinu: panašūs iššūkiai fiksuojami ir kitose Europos upėse, tarp jų Dunojuje, Senos, Po, Mozos baseinuose. Žemi vandens lygiai mažina laivybos pralaidumą, o kai kuriose atkarpose žvejyba ar turistinė navigacija taip pat ribojama dėl saugumo.

    Vis dėlto didžiausias smūgis tenka energetikai, nes karščiai ir vandens trūkumas veikia iš karto keliais kanalais. Pirma, upių vanduo naudojamas elektrinių aušinimui, o kai jo per mažai arba kai vanduo per šiltas, jėgaines tenka riboti arba laikinai stabdyti.

    Ypač jautrios yra branduolinės jėgainės ir didelės šiluminės elektrinės, kurioms būtini stabilūs aušinimo srautai ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkanti išleidžiamo vandens temperatūra. Kai karštis kelia upių temperatūrą, eksploatacija ribojama ne tik dėl techninių, bet ir dėl ekologinių priežasčių.

    Karščiai veikia ir vandens elektrines – kai sumažėja upių debitas bei rezervuarų papildymas, mažėja ir hidroenergijos gamyba. Tai ypač svarbu šalims, kuriose hidroelektrinės sudaro reikšmingą elektros balanso dalį, o svyravimai greitai atsispindi regione prekiaujamos elektros kainose.

    „Mums tiesiog trūksta maždaug trečdalio vandens kiekio, kurį hidroelektrinės įprastai galėtų panaudoti“, – sakė vienos didžiausių Austrijos energetikos grupių vadovas Michaelis Struglis.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad tokie epizodai darosi dažnesni ir intensyvesni, todėl įmonės ir valdžios institucijos vis dažniau kalba apie prisitaikymo priemones. Tarp jų – transporto diversifikavimas, geresnis vidaus vandenų infrastruktūros valdymas, lankstesnės elektros sistemos ir spartesnė generacijos plėtra, mažiau priklausanti nuo vandens aušinimo.

    Ekonominis karščių poveikis paprastai matuojamas ne vien tiesioginiais nuostoliais, bet ir grandininėmis reakcijomis: nuo brangesnės logistikos iki mažesnės pramonės gamybos, nuo elektros pasiūlos sumažėjimo iki didesnio poreikio importui. Dėl to karštis tampa ne sezonine naujiena, o vis reikšmingesniu veiksniu planuojant tiek energijos, tiek tiekimo grandinių atsparumą.

  • Karščiai nekelia grėsmės Belchatovo elektrinei: PGE aiškina, kaip veikia uždaras aušinimas

    Lenkijos energetikos grupė PGE teigia, kad per ekstremalius karščius Belchatovo elektrinė išlieka stabili ir išlieka patikimu šalies elektros sistemos elementu. Bendrovės teigimu, tai lemia uždaras aušinimo ciklas, kuris mažina priklausomybę nuo upių vandens lygio ir temperatūros.

    Belchatovo elektrinė yra viena didžiausių Europoje lignitu kūrenamų jėgainių ir turi svarbų vaidmenį Lenkijos elektros tiekimo grandinėje. Karščio bangos, pastaraisiais metais vis dažnesnės Vidurio Europoje, kelia papildomų rizikų elektrinėms, kurių aušinimas priklauso nuo paviršinių vandens telkinių.

    Kaip veikia uždaras aušinimas?

    PGE aiškina, kad Belchatove įrengtas uždaras aušinimo sprendimas, paremtas aušinimo bokštais, leidžia palaikyti didesnį blokų prieinamumą per kaitras. Tokiame cikle vanduo daugiausia cirkuliuoja sistemoje, o papildymas reikalingas tik kompensuojant natūralius nuostolius.

    Pasak bendrovės, elektrinė turi diversifikuotą vandens tiekimą iš kelių nepriklausomų šaltinių. Pagrindinis vanduo gaunamas iš Belchatovo kasyklos nusausinimo sistemos, o papildomas kiekis gali būti paimamas iš Vartos baseino.

    „Per visą elektrinės eksploatacijos istoriją nefiksavome atvejų, kai gamyba būtų ribota dėl aušinimo vandens trūkumo ar per aukštos jo temperatūros“, – teigė PGE atstovai.

    Kas daroma karščių metu?

    PGE nurodo, kad vasarą elektrinėse kasmet taikomas sustiprintos parengties režimas, apimantis technines ir organizacines priemones. Nuolat stebimos kritinės sistemos, ypač aušinimo, vėdinimo ir kondicionavimo įranga, o eksploatacijos tarnybos dirba padidintos parengties sąlygomis.

    Bendrovė pabrėžia, kad panašiu principu dirba ir kitos PGE valdomos elektrinės, kuriose dauguma blokų taip pat pritaikyti uždaram aušinimui. Toks sprendimas laikomas vienu iš būdų mažinti riziką, kai vasarą upėse nukrenta vandens lygis arba vanduo per daug įšyla.

    Kodėl tai svarbu elektros sistemai?

    Karščiai energetikos sektoriui pavojingi ne tik dėl didesnio vartojimo piko, bet ir dėl aušinimo apribojimų elektrinėse, ypač ten, kur naudojamas atviras aušinimas. Kai upių vanduo įšyla arba sumažėja jo debitas, operatoriai gali būti priversti mažinti galią, kad būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų ir apsaugotos ekosistemos.

    PGE teigia, kad uždaras aušinimas šią riziką sumažina, todėl tikimybė, kad per karščius tektų riboti Belchatovo elektrinės darbą dėl vandens sąlygų, yra gerokai mažesnė. Bendrovė taip pat akcentuoja, kad sistemos patikimumas priklauso nuo koordinacijos su perdavimo sistemos operatoriumi ir nuolatinio pasirengimo vykdyti jo nurodymus.

    „Elektros sistemos saugumas yra bendros rinkos dalyvių atsakomybės rezultatas, o pasirengimas avarinių situacijų scenarijams yra nuolatinė, nors vartotojams dažnai nematoma darbo dalis“, – pabrėžė PGE.

  • Odesos srities Tuzlų limanuose vanduo paraudo: mokslininkai paaiškino, kokie mikroorganizmai tai lemia

    Apie pokyčius pranešė parko tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, tokia spalva dažniausiai pasirodo tuomet, kai dėl aukštos temperatūros ir stiprios saulės spinduliuotės staigiai pakinta telkinių druskingumas.

    Pagrindiniu „dažytoju“ įvardijami mikrodumbliai Dunaliella salina. Įprastomis sąlygomis ši vienaląstė rūšis atrodo žalsva, tačiau didėjant druskingumui ir saulės intensyvumui ji pradeda gaminti daug beta karotino.

    Beta karotinas yra oranžiškai raudonas pigmentas, padedantis mikroorganizmams apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių ir oksidacinio streso. Dėl to vanduo, ypač sekliose ir labiau įšylančiose vietose, gali įgauti rausvą ar net sodriai raudoną spalvą.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbus ir kitas veiksnys: telkiniams toliau garuojant bei didėjant druskų koncentracijai, suaktyvėja halofilinės archėjos, tarp jų Halobacterium. Šie mikroorganizmai turi pigmentą bakteriorodopsiną, kuris sustiprina purpurinius ir raudonus atspalvius.

    Mokslininkai pažymi, kad pats vandens paraudimas nebūtinai signalizuoja taršą ar avariją. Dažniausiai tai sezoninis pokytis sūriuose limanuose, kai karštis, mažas kritulių kiekis ir aktyvus garavimas sukuria palankias sąlygas ekstremofilams daugintis.

    Vis dėlto tokie epizodai yra ir indikatorius, kaip jautriai ekosistemos reaguoja į orų anomalijas bei ilgėjančius karščio laikotarpius. Parko specialistai ragina stebėti telkinių būklę, o lankytojams primena laikytis saugomų teritorijų taisyklių ir netrikdyti jautrių pakrančių buveinių.

  • El Ninjo smogia vis stipriau: meteorologai perspėja dėl rekordinių karščių, liūčių ir potvynių

    El Ninjo smogia vis stipriau: meteorologai perspėja dėl rekordinių karščių, liūčių ir potvynių

    El Ninjo yra natūralus klimato reiškinys, susijęs su neįprastai įšilusių paviršinių vandenų plotu centrinėje ir rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje. Šis įšilimas keičia atmosferos cirkuliaciją, todėl pasaulyje persiskirsto krituliai ir didėja ekstremalių orų tikimybė.

    Pastaraisiais mėnesiais stebėjimai rodė greitą vandenyno paviršiaus temperatūros kilimą pagrindiniuose regionuose, nuo kurių priklauso El Ninjo stiprumas. Pasaulio meteorologai pabrėžia, kad reiškinys gali toliau stiprėti, o didžiausia jo įtaka dažnai pasireiškia metų pabaigoje ir šaltuoju sezonu.

    Kodėl šis ciklas kelia daugiau nerimo?

    Didžiausia rizika kyla dėl dviejų veiksnių sutapimo: natūralaus El Ninjo ir ilgalaikio žmogaus sukelto globalinio atšilimo. Kai bazinė pasaulio temperatūra jau yra aukšta, papildomas šilumos impulsas iš vandenyno didina rekordų tikimybę tiek sausumoje, tiek jūrose.

    Pasaulio meteorologijos organizacija ne kartą akcentavo, kad stipresnis El Ninjo paprastai didina karščio bangų, sausros ir ekstremalių kritulių tikimybę. Tai nereiškia, kad visur bus vienodos pasekmės, tačiau bendras fonas tampa pavojingesnis ir sunkiau prognozuojamas.

    Kur tikėtini didžiausi padariniai?

    Istoriškai ryškesnės El Ninjo pasekmės dažnai juntamos Pietryčių Azijoje, Australijoje, kai kuriose Pietų Amerikos dalyse ir pietinėje Afrikoje. Vienur didėja sausros ir gaisrų rizika, kitur išauga liūčių, nuošliaužų ir potvynių tikimybė.

    Europa taip pat nėra izoliuota nuo šių procesų, nes pasikeitusi pasaulinė cirkuliacija gali koreguoti audrų kelius ir kritulių pasiskirstymą. Lietuvoje tai dažniau siejama ne su tiesioginiu tropikų karščiu, o su didesne tikimybe sulaukti nepastovių, kontrastingų orų epizodų, kai per trumpą laiką iškrenta daug kritulių.

    Poveikis maistui ir kainoms

    Meteorologai ir rizikų analitikai atkreipia dėmesį į galimą poveikį žemės ūkiui: karštis, sausra arba per gausūs krituliai gali mažinti derlių ir prastinti produkcijos kokybę. Ankstesni stiprūs El Ninjo epizodai kai kuriose šalyse buvo siejami su pagrindinių kultūrų derliaus svyravimais ir kainų kilimu tarptautinėse rinkose.

    Vis dėlto galutinis poveikis priklausys ne vien nuo vandenyno temperatūros, bet ir nuo atmosferos reakcijos bei kitų klimato veiksnių, įskaitant regionines jūrų sroves ir vėjus. Dėl to ekspertai pabrėžia pasirengimo svarbą: ankstyvas perspėjimas, vandens išteklių planavimas ir infrastruktūros atsparumas tampa kritiškai reikalingi.

    „Įžengėme į laikotarpį, kai ekstremalių orų rizika daugelyje regionų yra padidėjusi, o dalis pasekmių gali būti sustiprintos dėl bendro klimato šiltėjimo“, – teigia Pasaulio meteorologijos organizacijos atstovai.

  • Europa liepsnose: Graikija kovoja su vėjų kurstomais gaisrais, Ispanijoje – nauji židiniai

    Europa liepsnose: Graikija kovoja su vėjų kurstomais gaisrais, Ispanijoje – nauji židiniai

    Europos pietuose tęsiasi intensyvi kova su miškų gaisrais: Prancūzija skelbia suvaldžiusi pagrindinius židinius, o Graikijoje ir dalyje Ispanijos situacija išlieka įtempta. Gelbėtojai pabrėžia, kad didžiausią grėsmę šiuo metu kelia stiprus vėjas ir išsausėjusi augmenija.

    Graikijoje keli gaisrai siautėja didesnės Atėnų aglomeracijos teritorijoje ir salose, o ugniagesių darbą apsunkina gūsiai, kai kur siekiantys apie 100 kilometrų per valandą. Dėl turbulencijos ir riboto matomumo dalis aviacijos pajėgų ne visada gali saugiai semti vandens ar vykdyti numetimus.

    Graikijoje – evakuacijos ir dideli nuostoliai

    Didžiausias dėmesys sutelktas į regionus netoli Atėnų, kur ugnis persimetė per kalnuotas vietoves ir priartėjo prie gyvenviečių. Kai kur, vietos valdžios teigimu, apgadinta ar sunaikinta nemažai namų, o gyventojai buvo evakuojami prevenciškai, siekiant išvengti aukų.

    Specialistai vertina, kad dalis gaisrų jau paveikė daugiau nei 10 000 hektarų, o bendras šios bangos nuostolis Graikijoje perkopė 12 000 hektarų miškų ir žemės ūkio plotų. Skelbiama ir apie žuvusius ugniagesius, o tai dar kartą išryškina, kokia pavojinga tapo vasaros gaisrų sezono realybė regione.

    „Ugniagesių pajėgos stumiamos iki galimybių ribos, o vėjas kartais paverčia aviacijos darbą praktiškai neįmanomu“, – sakė Graikijos civilinės saugos ministras Evangelos Tournas.

    Prancūzijoje plitimas sustabdytas

    Prancūzija praneša suvaldžiusi didžiausius gaisrus netoli Bordo ir pietryčiuose, nors dalis teritorijų tebėra atidžiai stebimos dėl galimų atsinaujinimų. Nuo liepos pradžios, pagal oficialiai skelbtus duomenis, šalyje išdegė apie 63 000 hektarų miškų ir žemės ūkio plotų.

    Didžiausias gaisras Žirondos regione nuniokojo apie 42 000 hektarų ir sunaikino šimtus namų. Evakuotų žmonių skaičius buvo išaugęs iki 220 000, tačiau didžioji dalis jau grįžo į namus, o pareigūnai akcentuoja, kad rizika išlieka, jei grįš vėjas ir karštis.

    Ispanijoje – gerėja, bet gaisrai atsinaujina

    Ispanijoje bendra padėtis vertinama kaip gerėjanti, tačiau kai kur židiniai vėl įsižiebia, ypač Zamoros ir Kasteljono regionuose, taip pat kai kuriose Kastilijos ir Leono vietovėse. Vienose teritorijose gyventojai jau sugrįžo, kitur evakuacijos taikomos prevenciškai, jei ugnis priartėja prie kaimų ar kelių.

    Pagal Ispanijos ekologinės pertvarkos ir demografinio iššūkio ministerijos pateiktus preliminarius skaičius, nuo metų pradžios iki rugpjūčio 2 dienos šalyje išdegė 186 544 hektarai miškų. ES mastu nuo metų pradžios gaisrai jau buvo nuniokoję apie 485 000 hektarų, o tai rodo, kad sezonas išlieka vienas aktyviausių per pastaruosius metus.

    Ekspertai pabrėžia, kad Viduržemio jūros regiono gaisrų riziką didina karščio bangos, užsitęsusios sausros ir itin žema augmenijos drėgmė. Ši kombinacija leidžia ugniai plisti greitai, o staigūs vėjo sustiprėjimai per kelias minutes gali pakeisti gaisro kryptį ir pavojų gyvenvietėms.

  • Vėjo turbina kukurūzų lauke pakeitė derliaus sąlygas: mokslininkai paaiškino, kas vyksta

    Mokslininkai, stebėję komercinį vėjo jėgainių parką JAV Vidurio Vakaruose, pastebėjo netikėtą skirtumą: aplink vieną turbiną kukurūzai atrodė atsparesni karščiui. Tai išsiskyrė ypač per laikotarpį, kai aukšta temperatūra ir sausra spartina drėgmės garavimą ir didina augalų šiluminį stresą.

    Tyrėjai iš Eimso laboratorijos ir Kolorado universiteto analizavo oro judėjimą ir temperatūros svyravimus virš pasėlių. Tam buvo naudojami anemometrai ir nuotoliniai matavimai, leidžiantys sudaryti detalesnius srautų ir mikroklimato žemėlapius.

    Matavimai parodė aiškų turbulentiško oro „pėdsaką“ pavėjui nuo turbinos maždaug 0,4 kilometro atstumu. Įprastai saulė įkaitina augalų lapus, o šiluma kyla aukštyn į santykinai ramesnį orą, tačiau šiuo atveju suaktyvėjęs oro maišymasis pagreitino šilumos mainus tarp augalų ir žemutinės atmosferos.

    Nors vėsesnės sąlygos dalį efekto paaiškino, tyrėjai pabrėžė, kad svarbus buvo ne vien temperatūros pokytis. Turbinos sukeltas maišymasis keitė visą apatinio atmosferos sluoksnio dinamiką, o tai gali turėti reikšmės tiek karščio, tiek šalnų rizikai.

    Pasak mokslininkų, kai apatiniai oro sluoksniai aktyviau maišosi, šiltesnis oras gali būti „pritraukiamas“ arčiau paviršiaus. Dėl to tam tikromis naktimis sumažėja rizika, kad prie žemės susiformuos labai šaltas, sustingęs oro sluoksnis, kuris ir sudaro sąlygas šalnoms.

    Dar vienas ryškus signalas buvo susijęs su drėgme rytais. Zonoje už turbinos rasa nuo kukurūzų lapų garavo greičiau nei įprastai, nes judantis oras greičiau pašalina drėgmės perteklių nuo lapų paviršiaus ir spartina džiūvimą.

    Tyrimas taip pat iškėlė hipotezę, kad oro srautas gali padėti augalams efektyviau gauti anglies dioksido. Fotosintezei kukurūzams būtinas pastovus anglies dioksido papildymas, o ramesnėmis sąlygomis virš pasėlių kartais formuojasi tarsi „užsistovėjęs“ sluoksnis, kuris riboja dujų apykaitą.

    Mokslininkų vertinimu, vėjo turbina veikia kaip aukštuminis oro maišytuvas: ji „nutempia“ greitesnį viršutinių sluoksnių orą žemyn, link pasėlių ir dirvos paviršiaus. Taip suardomas stagnuojantis sluoksnis, o dujų mainai tarp augalų ir atmosferos tampa intensyvesni.

    Šis efektas nereiškia, kad turbiną pastatę ūkininkai automatiškai užsitikrins didesnį derlių, nes derlingumą lemia daugybė veiksnių: dirvožemis, veislė, tręšimas, drėkinimas ir konkretus sezonas. Tačiau tyrimas papildo vis daugiau diskusijų apie tai, kaip atsinaujinančios energetikos infrastruktūra gali keisti vietos mikroklimatą ir kokias papildomas pasekmes tai gali turėti žemės ūkiui.

    Autoriai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs ūkininkams regionuose, kur karščio bangos ir temperatūrų svyravimai tampa vis dažnesni. Jie siūlo tęsti matavimus skirtingomis oro sąlygomis ir skirtinguose pasėliuose, kad būtų aiškiau, kada turbinos poveikis gali būti naudingas, neutralus arba nepageidaujamas.

    Panašūs ilgalaikiai stebėjimai atliekami ir jūroje, kur vėjo jėgainių konstrukcijos keičia aplinką aplink polius ir akmenų apsaugas. Mokslininkai fiksuoja, kad tokios struktūros gali tapti naujomis buveinėmis įvairioms rūšims, todėl poveikį būtina vertinti ne tik energetikos, bet ir ekologijos požiūriu.

    Nors sausumoje ir jūroje procesai skiriasi, bendra išvada ta pati: dideli infrastruktūros objektai keičia vietos sąlygas, o jų poveikis ne visada apsiriboja vien elektros gamyba. Dėl to vis dažniau pabrėžiama, kad planuojant vėjo parkus svarbu vertinti ir mikroklimato, ir biologinės įvairovės, ir ūkinės veiklos sąveikas.

  • Mokslininkai: klimato kaita Ispanijoje megagaisrų riziką padidino 20 kartų

    Mokslininkų atlikta greitoji analizė rodo, kad klimato kaita Ispanijoje smarkiai padidino sąlygas megagaisrams: tikimybė, kad susiformuos itin pavojingas karščio, sausros ir vėjo derinys, išaugo apie 20 kartų. Prancūzijoje panašios ekstremalios sąlygos, pasak tyrėjų, tapo bent dukart labiau tikėtinos.

    Dideli miškų gaisrai pastarosiomis savaitėmis apėmė teritorijas netoli Madrido ir Bordo. Ugnis privertė tūkstančius žmonių palikti namus, o dalyje vietovių sunaikinta ar apgadinta šimtai pastatų, sutrikdytas susisiekimas ir uždarytos kai kurios viešosios erdvės.

    Kas slypi už skaičių?

    Vertinimą parengė tarptautinė mokslininkų grupė World Weather Attribution, kuri analizuoja, kiek žmogaus sukelta klimato kaita pakeičia konkrečių ekstremalių reiškinių tikimybę. Šiuo atveju buvo vertinama, kaip šiltesnė atmosfera ir išsausėjusi dirva didina gaisrų plitimo potencialą, ypač kai prisideda stipresni vėjai.

    Tyrėjų teigimu, globalus atšilimas sustiprino Vakarų Europoje fiksuotų rekordinių karščių ir pavasarinės sausros tikimybę. Būtent tokie epizodai išdžiovina augmeniją ir dirvožemį, todėl net nedideli užsidegimai gali greitai peraugti į sunkiai suvaldomus gaisrus.

    Kaip dažnai tai gali kartotis?

    Skaičiavimai rodo, kad dabartinėmis klimato sąlygomis ypač pavojingos gaisrams meteorologinės situacijos pietvakarių Prancūzijoje gali pasikartoti maždaug kartą per 20 metų. Centrinėje Ispanijoje panašios sąlygos, mokslininkų vertinimu, gali susidaryti vidutiniškai kartą per šešerius metus.

    Viena iš akcentuojamų priežasčių – ryškėjantys orų kontrastai: po drėgnesnės žiemos dažnai seka sausesnis pavasaris. Tai lemia spartesnį augalijos augimą, o vėliau išdžiūvusi biomasė tampa lengvai užsiliepsnojančiu kuru, kuris gaisrams suteikia papildomos „medžiagos“ plisti.

    Signalas ir keliautojams

    Gaisrų apimtos zonos atskleidžia, kaip greitai ekstremalūs karščiai ir išsausėję kraštovaizdžiai įprastą gaisrą gali paversti plataus masto krize. Tai reiškia didesnę evakuacijų, kelių uždarymų, elektros tiekimo sutrikimų ir oro taršos riziką net regionuose, kurie anksčiau su tokiais scenarijais susidurdavo rečiau.

    Vietos institucijos ir gelbėjimo tarnybos turistams bei gyventojams įprastai rekomenduoja sekti oficialius pranešimus apie gaisrų frontą ir dūmų plitimą, o keliones į labiausiai paveiktas vietoves planuoti atsargiai. Specialistai pabrėžia, kad ilgainiui, kylant temperatūrai, panašių ekstremalių epizodų tikimybė tik didės.