Tag: Katės

  • „Katonomika“: pasaulinė kačių rinka perkopė 100 mlrd. eurų ir augina augintinių ekonomiką

    „Katonomika“: pasaulinė kačių rinka perkopė 100 mlrd. eurų ir augina augintinių ekonomiką

    Katės vis dažniau tampa ne tik augintiniais, bet ir reikšmingu ekonomikos varikliu: pasaulinė su jomis susijusių prekių ir paslaugų rinka jau vertinama daugiau kaip 100 mlrd. eurų.

    Šis reiškinys vadinamas „katonomika“ („Catnomics“) – jis apima ne vien pašarų pardavimus, bet ir įvairius aksesuarus, technologinius sprendimus, veterinarijos paslaugas bei net suvenyrų rinką, praneša „Euronews“.

    Tendencijos mastą iliustruoja ir skaičiai: pagal „PW Consulting“ ataskaitą, kačių segmentas sudaro 38,5 proc. visų išlaidų augintinių ekonomikoje.

    Kitaip tariant, augantis kačių populiarumas tiesiogiai didina vartojimą – nuo kasdienių pirkinių iki ilgalaikių investicijų į augintinio priežiūrą ir gerovę.

    Japonijoje „nekonomika“ jau tapo reiškiniu

    Japonijoje katėms skirtas vartojimas net turi atskirą pavadinimą – „nekonomika“. Profesoriaus Katsuhiro Miyamoto iš Kansai universiteto skaičiavimu, 2026 metais ši rinka beveik pasiekė 17 mlrd. eurų vertę (apie 3 000 mlrd. jenų), įskaitant kačių kavines, įvairius įrenginius ir prekes.

    Japonijos Gyvūnų maisto asociacijos apklausa rodo, kad 2025 metais šalyje buvo 8,8 mln. kačių – daugiau nei šunų (6,8 mln.). Toje pačioje ataskaitoje nurodoma, kad per visą katės gyvenimą šeima vidutiniškai išleidžia beveik 10 300 eurų (apie 1,8 mln. jenų).

    Europa taip pat renkasi kates: jų daugiau nei šunų

    Kačių populiarumą rodo ir Europos duomenys. Pagal 2026 metų FEDIAF „Facts & Figures“ ataskaitą, 2024 metais Europoje augintinius laikė apie 149 mln. namų ūkių (49 proc.), o iš viso buvo suskaičiuota 306 mln. gyvūnų kompanionų.

    Iš jų 111 mln. sudarė katės, 91 mln. – šunys. Įdomu tai, kad kačių pašarai generuoja didžiausią rinkos vertę (50 proc.), nors didesnė dalis Europoje pagaminamo augintinių maisto tenka šunims (58 proc.), o katėms – 41 proc.

    „Statista“ taip pat pažymi, kad kačių skaičius Europoje ryškiai augo nuo 2010 metų, o Europos Sąjungoje 2024 metais jos išliko populiariausiais gyvūnais kompanionais.

    JAV ir Kinijoje rinka plečiasi, o katės sensta kartu su šeimininkais

    Jungtinėse Valstijose augantį įsivaikinamų kačių skaičių, remiantis American Pet Products Association ataskaita, ypač skatina Z kartos vyrai. Nurodoma, kad vyrai sudaro 43 proc. kačių šeimininkų, o Z kartos grupėje įsivaikintų kačių dalis per metus išaugo 27 proc.

    Ataskaitoje taip pat teigiama, kad kačių turinčių JAV namų ūkių skaičius pasiekė 53 mln. – tai apie 39 proc. visų namų ūkių, o 2024–2025 metais fiksuotas 5 proc. augimas. Be to, nuo 2018 metų didėjo šeimų, laikančių bent tris kates, dalis – nurodomas 45 proc. šuolis.

    Kinijoje katėms skirta rinka auga greičiau nei šunų: miestuose suskaičiuojama 72,9 mln. kačių ir 53,4 mln. šunų. Teigiama, kad katėms skirto sektoriaus ekonominė vertė didėja 5,2 proc., kai šunų rinkos augimas siekia 3,2 proc.

    Dar viena kryptis – vadinamoji „sidabrinių kačių ekonomika“, siejama su senstančių kačių priežiūra, kuri sparčiai auga Honkonge. Tai rodo, kad šeimininkai vis dažniau investuoja į augintinių ilgaamžiškumą, o ryšys su katėmis tampa vis svarbesnis augintinių rinkai.

  • Kalėdinė puošmena namuose: betliejaus žvaigždė katei gali sukelti vėmimą ir dirginti odą

    Prieš šventes daugelis namus puošia betliejaus žvaigžde (puansetija), tačiau kačių augintojams verta būti atidesniems. Nors ši dekoratyvi gėlė nelaikoma itin pavojinga, ji gali sukelti nemalonių sveikatos sutrikimų smalsiam augintiniui.

    Pagrindinė rizika slypi augalo baltame, pieniškame sultyse, kurios išsiskiria pažeidus stiebą ar lapus. Šios sultys pasižymi dirginančiomis savybėmis, todėl kontaktas su augalu katei gali būti nemalonus.

    Prarytas puansetijos gabalėlis dažniausiai sukelia lengvesnius, bet aiškiai pastebimus virškinimo sutrikimus. Be to, augalo išskyros gali sudirginti ne tik burnos gleivinę, bet ir odą ar akis, jei gyvūnas prisiliečia ir vėliau trina snukutį.

    Jei namuose auga katė, gyvą betliejaus žvaigždę reikėtų patikimai izoliuoti arba apskritai jos atsisakyti. Vien pastatyti vazoną „aukščiau“ dažnai nepakanka – katės lengvai užšoka ant baldų ir pasiekia net ir, atrodytų, saugias vietas.

    Kaip pasireiškia kontaktas su puansetija

    Po kontakto su betliejaus žvaigžde katei gali pasireikšti seilėtekis, vėmimas ar viduriavimas. Taip pat gali būti pastebimas snukučio srities paraudimas ir sudirgimas, bendras virškinamojo trakto diskomfortas.

    Jei pieniškos augalo sultys pateko ant odos ar į akis, galimas papildomas dirginimas. Simptomų stiprumas gali skirtis – tai priklauso ir nuo to, kiek augalo gyvūnas spėjo suėsti ar kaip intensyviai kontaktavo su sultimis.

    Ką daryti, jei katė suėdė betliejaus žvaigždę

    Įtariant, kad augintinis sugraužė puansetiją, rekomenduojama nedelsti ir pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Svarbu kuo tiksliau papasakoti situaciją: kiek laiko praėjo, ar katė suėdė lapų, ar galėjo patekti sulčių.

    Savarankiškai sukelti vėmimą ar duoti „naminių priemonių“ nereikėtų. Skubi veterinaro apžiūra ypač reikalinga, jei pasireiškia pasikartojantis vėmimas, stiprus seilėtekis, ryškus silpnumas ar intensyvus viduriavimas.

    Kaip apsaugoti šventinę puošmeną nuo katės

    Saugiausias sprendimas – gyvos puansetijos nelaikyti patalpose, kuriose katė juda laisvai. Jei vis dėlto augalą norisi turėti, jis turėtų būti laikomas taip, kad gyvūnas jo nepasiektų, tačiau praktikoje tai ne visada lengva užtikrinti.

    Alternatyva – dirbtinė betliejaus žvaigždė, kuri leidžia išvengti kontakto su dirginančiomis sultimis. Vis dėlto ir tokią dekoraciją būtina parinkti atsakingai: smulkios detalės gali būti apgraužtos ir prarytos, todėl ji taip pat turėtų būti nepasiekiama augintiniui.

  • Tyrimas parodė: katės miauksi dažniau, kai šalia yra žmogus – taip jos prašo pagalbos

    Katė prie tuščio dubenėlio, žvilgsnis į jus ir ilgas miauktelėjimas – daugeliui pažįstama scena. Naujas tyrimas rodo, kad tai gali būti ne vien emocijų proveržis, o kryptinga strategija, skirta išsikviesti pagalbą.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai stebėjo, kaip katės elgiasi, kai negali pasiekti skanėsto: jos ne tik miauksi, bet ir aktyviai ieško žmogaus dėmesio. Esminė detalė – vokalizacija ryškiai keičiasi priklausomai nuo to, ar kambaryje yra kas nors, kas galėtų „išspręsti problemą“.

    Tokį elgesį tyrėjai sieja su vadinamąja komunikacija „su auditorija“ – kai signalas siunčiamas ne šiaip sau, o konkrečiam klausytojui. Kitaip tariant, katė gali „pasirinkti“ miaukti tada, kai tai turi didžiausią prasmę.

    Šis atradimas aktualus ir augintinių šeimininkams: kai katė garsiai reaguoja į uždarytas duris ar nepasiekiamą maistą, ji gali ne „ožiuotis“, o bandyti jums aiškiai perduoti užduotį – atkreipkite dėmesį ir padėkite.

    Eksperimentas su nepasiekiamu skanėstu

    San Paulo universiteto (Brazilija) mokslininkai į tyrimą įtraukė 38 namines kates, kurios, pasak šeimininkų, ypač linkusios miaukti, kai kalba pasisuka apie maistą. Kiekvienai katei buvo pateikta užduotis: mėgstamas skanėstas buvo uždarytas mažame plastikiniame indelyje, kurį gyvūnas matė ir užuodė, bet negalėjo atidaryti.

    Kates stebėjo vieną minutę dviem sąlygomis: kai patalpoje buvo dėmesingas žmogus ir kai kambaryje nebuvo nieko. Rezultatai išsiskyrė ryškiai – esant žmogui katės sumiaukė 86 kartus, o būdamos vienos – 20 kartų.

    Statistinė analizė parodė, kad miaukimo tikimybė, kai šalia yra žmogus, buvo daugiau nei 16 kartų didesnė. Be to, katės dažnai žiūrėjo tiesiai į žmogų ir kaitaliojo žvilgsnį tarp jo ir nepasiekiamo skanėsto.

    Kai žmogaus nebuvo, katės daugiau laiko stovėjo vietoje ir žiūrėjo durų kryptimi. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad miaukimas gali būti sąmoningiau nukreiptas į tą, kuris turi galimybę padėti, o ne vien spontaniška reakcija į frustraciją.

    Ne tik miaukimas: katės „kalba“ ir akimis

    Tyrime akcentuota, kad svarbus ne vien garsas. Katės, susidūrusios su neįveikiama užduotimi, dažnai naudojo dėmesio pritraukimo schemą: žvilgsnis į objektą, žvilgsnis į žmogų ir vėl į objektą.

    Panašus elgesys aprašytas ir ankstesniuose tyrimuose. Pavyzdžiui, 2021 metais publikuotame eksperimente katėms skanėstai iš pradžių buvo pasiekiami, tačiau vėliau tapo nepasiekiami, ir tuomet gyvūnai vis dažniau kaitaliojo žvilgsnį tarp maisto ir globėjo.

    Toks „žvilgsnio kaitaliojimas“ laikomas komunikacijos forma, aptinkama ir pas kitus gyvūnus. Paprastas palyginimas – mažas vaikas, rodantis į žaislą ir tuo pat metu ieškantis suaugusiojo žvilgsnio: katės negali parodyti pirštu, bet, panašu, gana tiksliai „parodo“ akimis.

    Kodėl mums vis tiek sunku jas suprasti

    Nors katės, sprendžiant iš tyrimų, gana lanksčiai prisitaiko prie žmogaus, mums ne visada lengva atskirti, ką reiškia skirtingi miaukimai. 2020 metų tyrimas su 225 dalyviais parodė, kad žmonėms sudėtinga atpažinti, kuriomis situacijomis katė miauksi dėl maisto, o kada – dėl kitų priežasčių: mažiau nei pusė dalyvių teisingai identifikavo aplinkybes.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad miaukimas nebūtinai yra „žodis“ su pastovia reikšme. Jo prasmė gali priklausyti nuo konteksto, nuo konkrečios katės ir nuo to, kaip reaguoja žmogus.

    Vis dėlto bendras vaizdas iš kelių tyrimų panašus: katės, panašu, stebi mūsų dėmesį, žvilgsnį ir elgesį bei koreguoja savo signalus pagal situaciją. Tad kai katė miaukia, verta žiūrėti ne tik į garsą, bet ir į tai, kur ji žiūri bei ko tuo metu negali pasiekti.

  • Koks katinas tinka senjorui: svarbiausia ne veislė, o ramus charakteris

    Senjorui tinkamiausias katinas nebūtinai bus įspūdingiausios išvaizdos ar populiariausios veislės – daug svarbiau jo charakteris. Geriausiai tinka ramus, draugiškas, ne per daug triukšmingas augintinis, kuriam nereikia kelių valandų intensyvių žaidimų kasdien.

    Privalumas – ir lengvai prižiūrimas kailis bei gebėjimas ramiai gyventi bute. Todėl renkantis katę dažnai verta pradėti ne nuo klausimo „kokią veislę rinktis?“, o „kokio temperamento man reikia?“.

    Du to paties amžiaus žmonės gali turėti visiškai skirtingas galimybes. Aktyvesnis senjoras, daug laiko leidžiantis namuose ir norintis užsiimti su augintiniu, gali rinktis energingesnį katiną, o mažiau jėgų turinčiam žmogui geriau tiks nuspėjamas ir ramesnis augintinis.

    Dažnai praktiškiausias sprendimas – ne kelių mėnesių kačiukas, o suaugęs katinas. Jo būdas paprastai jau būna aiškesnis, o kasdienybėje jis dažniau būna ramesnis ir nereikalauja tiek daug nuolatinio dėmesio.

    Veislės, kurios dažnai tinka ramesniam gyvenimo ritmui

    Vienas dažniausių pasirinkimų – britų trumpaplaukis. Šie katinai paprastai būna ramūs ir gana subalansuoti: mėgsta žmogaus draugiją, bet ne visada reikalauja nuolatinio dėmesio, neretai tiesiog laikosi šalia.

    Britų trumpaplaukio privalumas – trumpas kailis, kurį prižiūrėti paprasčiau nei ilgaplaukių veislių. Vis dėlto verta prisiminti, kad tai gana stambūs katinai ir ne kiekvienas jų bus „kelių katinas“, nuolat ieškantis glėbio.

    Ragdolas garsėja švelniu, draugišku charakteriu. Jis dažniausiai mėgsta būti arti žmonių, bet jo aktyvumas paprastai būna vidutinis – pakanka reguliarių, ne per intensyvių žaidimų.

    Ragdolas gali būti itin „dalyvaujantis“ kasdienybėje: sekti šeimininką po namus, ilsėtis šalia, ieškoti kontakto. Kita vertus, tai viena didesnių veislių, o pusilgį kailį reikia nuosekliai šukuoti.

    Dar vienas galimas kompanionas – birmos katinas. Jis dažnai apibūdinamas kaip švelnus, kantrus ir orientuotas į ryšį su žmogumi, bet kartu paprastai nepaverčia namų nuolatiniu bėgimo takeliu.

    Birmos katinas ypač tinka senjorui, kuris didžiąją dienos dalį būna namuose, nes šiai veislei būdingas stiprus poreikis bendrauti. Kailis pusilgis – šukuoti reikės, tačiau priežiūra neretai būna paprastesnė nei itin tankų kailį turinčių ilgaplaukių.

    Rusiškas mėlynasis dažnai būna tylus, protingas ir prisirišantis prie šeimininko, nors su nepažįstamais iš pradžių gali laikytis atokiau. Jam paprastai patinka tvarkinga, rami aplinka, todėl vieno ar dviejų žmonių namai gali būti ypač tinkami.

    Šios veislės privalumas – trumpas kailis, tad kasdienė priežiūra neturėtų varginti. Vis dėlto rusiškajam mėlynajam svarbi protinė veikla: paprasti žaislai, „meškerė“ ar interaktyvios užduotys gali padėti jam jaustis geriau.

    Suaugęs katinas iš prieglaudos – dažnai pranašumas

    Ieškant ramaus kompaniono nebūtina apsiriboti veisliniais gyvūnais. Prieglaudose ir globos organizacijose galima rasti daugybę kelių metų amžiaus, ramių kačių, kurių elgesį globėjai jau būna gerai pažinę.

    Tai leidžia iš anksto sužinoti praktiškai svarbius dalykus: ar katinas mėgsta glostymą, ar naktimis būna ramus, kaip reaguoja į vienatvę ir ar jam patinka būti šalia žmogaus. Tokia informacija kasdienybėje kartais vertingesnė už bendrą veislės apibūdinimą.

    Kada grožis gali reikšti daugiau rūpesčių

    Ne kiekviena veislė bus vienodai lengva. Pavyzdžiui, bengalijos katinas yra labai judrus ir smalsus – jam reikia laipiojimo, aktyvių „medžioklės“ žaidimų ir nuolatinės stimuliacijos, o be užsiėmimų jis pramogų gali susirasti pats.

    Panašiai ir abisinijos katinas – tai aktyvi, nuolat aplinką tyrinėjanti veislė. Labai aktyviam senjorui toks augintinis gali būti puikus draugas, tačiau žmogui, kuris ieško kuo ramesnio buvimo namuose, tai gali tapti iššūkiu.

    Siamo ir orientalų veislės stipriai prisiriša prie žmonių, tačiau dažnai būna labai komunikabilios ir reiklios dėmesiui. Jei namuose vertinama absoliuti tyla ir itin ramus ritmas, toks katinas gali varginti, nors kitam žmogui tai gali būti kaip tik norima savybė.

    Persų katinas paprastai ramesnis, bet jo ilgas kailis reikalauja reguliarios priežiūros. Be to, ši veislė priskiriama brachicefaliniams gyvūnams, tad gali turėti didesnę kvėpavimo, akių ar dantų problemų riziką, o tai reiškia daugiau rūpesčių.

    Net ir sfinksas, nors dažnai būna labai meilus, nėra „be priežiūros“ augintinis: kailio nebuvimas reiškia papildomą dėmesį odai, ausims, nagams ir apsaugai nuo šalčio bei stiprios saulės.

    Ypač atsargiai verta vertinti škotų nulėpausį katiną: nulėpusios ausys siejamos su mutacija, veikiančia kremzlės ir kaulų vystymąsi. Veislė siejama su osteochondrodysplazija, galinčia sukelti judėjimo ribojimą ir skausmą, todėl vien išvaizda neturėtų būti lemiamas argumentas.

    Galutinis pasirinkimas dažniausiai priklauso ne nuo veislės pavadinimo, o nuo to, ar katino temperamentas ir poreikiai dera su šeimininko kasdienybe. Prieš apsisprendžiant verta sąžiningai įsivertinti, ar pavyks reguliariai prižiūrėti kailį, tvarkyti kraiko dėžę, nuvežti pas veterinarą ir kasdien skirti laiko bent trumpiems žaidimams.

    Jei atsakymas teigiamas, tuomet svarbiausia rasti ramų, sveiką ir prognozuojamo būdo katiną – tokį, su kuriuo sutaps gyvenimo ritmas. Būtent ši „charakterių dermė“ dažniausiai ir lemia, ar senjoras su augintiniu taps tikrai sėkmingu duetu.

  • Senovės Egipto kačių garbinimas turėjo tamsią pusę: kaukolės atskleidė smurtą ir ligas

    Senovės Egipte katės buvo laikomos šventomis, siejamos su galingomis dievybėmis, ypač deive Bastete. Tačiau naujas kačių mumijų tyrimas rodo, kad dalies jų gyvenimas galėjo būti gerokai žiauresnis, nei įprasta įsivaizduoti.

    Tyrėjai išnagrinėjo 131 gerai išsilaikiusią kačių kaukolę, kilusią iš Beni Hasano – senovinio religinio laidojimo komplekso Egipto viduryje. Kaulai buvo išimti iš mumijų dar XIX amžiuje ir išsaugoti moksliniams tyrimams, o dabar pateikė netikėtų užuominų apie gyvūnų patirtas traumas ir ligas.

    Kaukolėse aptikti sugiję ir nesugiję sužalojimai, dantų bei kaulų pakitimai, infekcijų pėdsakai. Tyrėjai teigia, kad tai dera su aplinka, kurioje buvo ankšta, daug gyvūnų, o konfliktai ir ligos galėjo plisti lengviau.

    Svarbu ir tai, kad šie gyvūnai ne visada buvo mylimi naminiai augintiniai: jų palaikai siejami su praktika gyvūnus mumifikuoti kaip šventas aukas. Tokia paklausa, sprendžiant iš istorinių liudijimų ir radinių, galėjo sukurti ištisą „aukojimui“ skirtų kačių auginimo pramonę.

    Milžiniška mumifikuotų kačių paklausa

    Senovės Egipto požiūris į kates buvo nevienareikšmis. Vienos galėjo būti laikomos namuose ir globojamos, tačiau kitos – renkamos ar auginamos būtent tam, kad būtų paverstos religinėmis aukomis.

    Beni Hasane archeologai aptiko didžiules mumifikuotų kačių sankaupas. Ankstyvieji aprašymai mini duobes su tankiai sukrautais gyvūnų sluoksniais, kai kur – net dešimtimis vienas ant kito.

    XIX amžiaus pabaigoje dalis šių radinių patyrė dar vieną likimo posūkį: tyrime primenama, kad vien 1890-aisiais maždaug 180 000 mumifikuotų kačių buvo išsiųstos į Liverpulį ir parduotos aukcione kaip žemės ūkio trąšos.

    Vis dėlto išliko ir kolekcijų, kurios pateko į muziejus bei buvo išsaugotos mokslui. Būtent tokia, ilgą laiką mažai tyrinėta kolekcija Vienos Gamtos istorijos muziejuje tapo šio darbo pagrindu.

    Ką parodė 131 kaukolės analizė

    Tyrėjų komanda, vadovaujama zooarcheologo Wimo Van Neerio iš Belgijos karališkojo gamtos mokslų instituto, vertino gyvūnų amžių, rūšis, ligų bei traumų požymius. Taip pat buvo taikyta radioaktyviosios anglies analizė ir kaulų cheminiai tyrimai, padėję geriau suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis šios katės gyveno.

    Iš 131 kaukolės 81 – tai yra beveik 62 proc. – turėjo bent vieną patologinį pakitimą. Tarp jų – periodontito požymiai (uždegiminė liga, pažeidžianti dantį laikančius audinius) bei trūkstami dantys, nors dalis jų galėjo būti įgimta ypatybė.

    Be to, dalyje kaukolių fiksuoti kaulo paviršiaus pakitimai: duobėtumas, smulkios perforacijos akiduobių srityje. Tokie požymiai gali sietis su infekcijomis ar medžiagų apykaitos sutrikimais, taip pat – su mitybos stoka, tačiau vien pagal kaukoles tikslios diagnozės ne visada įmanomos.

    Tyrėjai pabrėžė ir ribotumą: išlikus tik kaukolėms, neįmanoma įvertinti, kiek ligų ar traumų požymių buvo likusioje kūno dalyje.

    Traumos, kurios gali rodyti ir žmogaus smurtą

    Ryškiausią įspūdį paliko sužalojimai. Iš 131 kaukolės 14 turėjo trauminių pažeidimų – lūžių, įdubimų ar pradūrimų, kurie, sprendžiant pagal formą, galėjo atsirasti tiek per gyvūnų konfliktus, tiek dėl žmogaus veiksmų.

    Dalis sužeidimų buvo sugiję – tai reiškia, kad katės po patirtų traumų dar kurį laiką išgyveno. Kiti pažeidimai gijimo požymių neturėjo, todėl galėjo įvykti prieš pat mirtį, tapti mirties priežastimi arba atsirasti jau po jos.

    Kai kurie pradūrimai panašėjo į įkandimus. Vienu atveju sugijusios žymės mažesnės katės kaukolėje buvo lyginamos su džiungline kate (Felis chaus) – didesniu laukiniu katinu – ir atitiko jo ilčių padėtį.

    Vis dėlto keli radiniai labiau siejami su žmogaus smurtu: vienoje kaukolėje aptikti lygiagrečiai įrėžimai, atitinkantys smūgius aštriu metaliniu įrankiu, o kitur – bukos jėgos sukelti lūžiai ir įdubimai. Tyrėjų vertinimu, dalis kačių galėjo būti tyčia užmuštos ruošiant jas mumifikacijai, nors sugijusios traumos verčia svarstyti ir apie bausmes ar bandymus nutraukti gyvūnų peštynes.

    Tyrimo išvada atsargi: kaukolės gana aiškiai rodo, kas įvyko, tačiau ne visada leidžia tiksliai atsakyti, kodėl. Vis dėlto bendra ligų, įkandimų ir žmogaus sukeltų traumų visuma piešia ne idealizuotą šventų gyvūnų globos, o rizikingos ir kartais žiaurios kasdienybės paveikslą.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Archaeological Science“.

  • Tyrimas parodė, kodėl katės miaukia garsiau, kai šalia yra žmogus

    Tyrimas parodė, kodėl katės miaukia garsiau, kai šalia yra žmogus

    Katės miaukimas dažnai skamba kaip paprastas dėmesio prašymas, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jis gali būti ir labai kryptingas signalas žmogui – tarsi raginimas „sutvarkyti“ situaciją, kurios pati katė išspręsti negali.

    Tai paaiškėjo, kai Brazilijos San Paulo universiteto gyvūnų elgsenos tyrėjai stebėjo 38 namines kates skirtingomis sąlygomis: kai žmogus yra šalia ir kai jo kambaryje nėra.

    Eksperimente katėms buvo pateikta problema – mėgstamas skanėstas įdėtas į mažą plastikinę dėžutę su skylutėmis. Kvapas ir grobis pasiekiami, tačiau pačiai katei jų ištraukti nepavyksta – tam praverstų žmogaus „įrankis“, priešpriešiniai nykščiai.

    Rezultatas buvo aiškus: esant žmogui katės balsu „skųsdavosi“ gerokai dažniau, o tyrėjų vertinimu tai atitinka miaukimo kaip komunikacijos priemonės katės ir žmogaus santykyje vaidmenį.

    Katės su žmogumi miaukė kelis kartus dažniau

    Tyrėjai vieną minutę stebėjo kates dviem scenarijais: kai žmogus yra patalpoje ir skiria dėmesį, ir kai katė paliekama viena. Palyginus abi situacijas, miaukimo buvo gerokai daugiau tada, kai šalia buvo kam „adresuoti“ signalą.

    Iš viso užfiksuoti 86 miaukimai, kai patalpoje buvo žmogus, ir 20 miaukimų, kai katė buvo viena. Taip pat nustatyta, kad miaukimo tikimybė, žmogui esant kambaryje, buvo daugiau nei 16 kartų didesnė.

    Kitaip tariant, katės ne šiaip „vokalizavo į aplinką“ – jos dažniau rinkosi balsą būtent tada, kai buvo reali galimybė sulaukti reakcijos ir pagalbos.

    Žvilgsnis į žmogų ir į dėžutę – tarsi prašymas veikti

    Tyrėjai fiksavo ne tik garsus, bet ir elgesį. Miaukdamos katės dažnai žiūrėdavo į žmogų, o kai kada kaitaliodavo žvilgsnį tarp žmogaus ir dėžutės su skanėstu – tai priminė prašymą įsikišti.

    Kai žmogaus nebuvo, katės daugiau laiko praleisdavo stovėdamos ir žiūrėdamos į duris. Toks elgesys leidžia manyti, kad katės prisitaiko prie to, kas gali išspręsti problemą: jei pagalbininko nėra, strategija keičiasi.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nereiškia, jog katės sąmoningai „supranta“ žmogaus galimybes ar kad kiekvienas miauktelėjimas yra apgalvotas prašymas. Tačiau duomenys rodo, kad miaukimas gali būti nukreiptas į konkretų adresatą – žmogų.

    Svarbi išlyga: tirtos katės buvo linkusios miaukti dėl maisto

    Tyrimas turėjo ir apribojimų. Imtis buvo palyginti nedidelė, be to, atrinktos katės, kurių šeimininkai jau buvo pastebėję ryškesnį miaukimą, kai kalba pasisuka apie maistą.

    Dėl to rezultatai gali ne taip tiksliai atspindėti „tylesnių“ kačių elgesį. Visgi išvada papildo seniau keltą mintį, kad naminės katės miaukimą ypač dažnai naudoja bendraudamos su žmonėmis, o ne tarpusavyje.

    Tyrėjų darbas publikuotas mokslo žurnale „Animal Behaviour“, o ateityje planuojama detaliau lyginti skirtingus miaukimo tipus įvairiose situacijose – galbūt katės naudoja skirtingus garsus skirtingiems prašymams.

  • Kodėl katė staiga ima lakstyti po namus: „zoomies“ (FRAP) priežastys ir kada sunerimti

    Katė dar ką tik ramiai miegojo, o po akimirkos šauna į koridorių, šokinėja ant baldų, staigiai keičia kryptį ir atrodo tarsi medžiotų nematomą grobį. Tokie netikėti energijos pliūpsniai neretai nustebina šeimininkus, ypač kai kartojasi vėlai vakare ar net naktį.

    Dažniausiai tai nėra ligos požymis – toks elgesys katėms įprastas ir trumpalaikis. Šie staigūs „pasiutimai“ net turi pavadinimus: kasdienėje kalboje dažnai vadinami „zoomies“, o specialistai vartoja trumpinį FRAP.

    FRAP reiškia „frenetic random activity periods“ – tai trumpi, intensyvūs aktyvumo epizodai, kai katė bėga, staigiai stabdo, šokinėja ir, atrodytų, be jokios aiškios priežasties „įsijungia“ visu pajėgumu.

    Tokiu būdu augintinis dažnai iškrauna susikaupusią energiją po ilgesnio miego, o kartu patenkina įgimtą medžioklės instinktą. Kadangi katės aktyvesnės auštant ir temstant, būtent šiomis paros valandomis šeimininkai dažniausiai ir pamato „lenktynes“ namuose.

    Kas yra „zoomies“ ir FRAP

    „Zoomies“ – tai staigus katės aktyvumo protrūkis, kai judesiai atrodo chaotiški, tačiau iš tiesų yra natūrali gyvūno elgsena. Katė gali lakstyti ratais, daryti šuolius, staiga apsisukti ar užšokti ant aukštesnių paviršių.

    Toks elgesys neretai pasireiškia po ilgo snaudulio, kai organizmui tiesiog reikia „prasijudinti“. Kita dažna priežastis – poreikis imituoti medžioklę ir išlieti susikaupusį susijaudinimą.

    Kada vertėtų pasitarti su veterinaru

    Paprastai nerimauti nėra dėl ko, jei po kelių minučių katė nurimsta, išlieka įprastai aktyvi, gerai ėda ir normaliai naudojasi kraiko dėže. Tokie trumpi epizodai patys savaime nėra pavojingi.

    Vis dėlto šeimininkams verta stebėti, ar kartu neatsiranda kitų neįprastų signalų. Didesnio dėmesio reikalauja staigūs elgesio pokyčiai vyresnio amžiaus katei, taip pat dezorientacija, garsus miaukimas, akivaizdūs skausmo požymiai ar sunkumai nusiraminti.

    Kaip padėti katei saugiai iškrauti energiją

    Jei vakariniai ar naktiniai „bėgimai“ kartojasi nuolat, pravartu peržiūrėti katės dienos rutiną. Katėms reikia ne tik ramios vietos miegui, bet ir kasdienės fizinės veiklos bei protinių iššūkių.

    Praktinis sprendimas – keli trumpi žaidimo seansai per dieną, ypač prieš maitinimą ar prieš šeimininkams einant miegoti. Tam tinka meškerėlės tipo žaislai, kamuoliukai, šnarantys tuneliai, dėžės slėptuvėms ar žaislai, iš kurių iškrenta skanėstai.

    Naudinga ir praturtinti namų aplinką: aukšta draskyklė, laipiojimui pritaikytos lentynos ar kitos saugios „aukštumos“ leidžia net į lauką neinančiai katei realizuoti prigimtinius instinktus.

  • Myli šunį kaip šeimos narį? Psichologė aiškina, kodėl tai kai kuriuos erzina ir išprovokuoja pašaipas

    Šuns ar katės šeimininkai vis dažniau viešai kalba apie savo augintinius kaip apie artimus šeimos narius – ir dėl to neretai sulaukia pašaipų ar net agresijos. Lenkijoje kilusi diskusija parodė, kad daliai žmonių gyvūnui skiriama šiluma ir rūpestis atrodo „pertekliniai“ arba kelia vidinį pasipriešinimą.

    Pedagogas ir sociologas prof. Mariuszas Jędrzejko interviu platformai „Biznes Misja“ teigė, kad žmonės, kurie vietoj vaikų renkasi augintinį, esą vengia atsakomybės, o šunį „auklėti“ yra lengviau. Jis argumentavo tuo, kad gyvūną galima atiduoti ar uždaryti, kai tuo tarpu vaiko „į narvą neįdėsi“.

    Tokie pasisakymai nėra pavieniai – panašus tonas dažnai pasirodo ir komentarų skiltyse po įrašais apie gyvūnų gerovę ar šeimininkų kasdienybę su augintiniais. Kai kategorišką nuomonę išsako akademinį autoritetą turintis žmogus, daliai auditorijos ji gali skambėti kaip faktas, o ne interpretacija.

    Tuo pat metu žmonės augintinius renkasi dėl labai skirtingų priežasčių: vieni užaugo su gyvūnais, kiti ieško draugijos, treti ilgai svajojo apie šunį ar katę. Ne visi planuoja vaikų – ir sprendimą dėl tėvystės ar motinystės taip pat lemia įvairūs asmeniniai, finansiniai, sveikatos ar vertybiniai motyvai.

    Kai rūpestis augintiniu virsta kitų kritikos taikiniu

    31 metų Basia, ketverius metus auginanti kalytę Sali, sako save vadinanti „šuns mama“ ir dėl to nesijaučianti nejaukiai. Jos teigimu, sprendimas įsigyti šunį nebuvo spontaniškas: ji svarstė laiką, finansus, atsakomybę, skaitė knygas, klausėsi elgsenos specialistų tinklalaidžių.

    Pasak jos, daliai žmonių sunku priimti, kad skiriasi gyvenimo pasirinkimai: vieni pirmiausia siekia karjeros, kiti kuria šeimą su vaikais, treti sąmoningai renkasi gyvenimą su augintiniu. Konfliktas dažnai kyla ne dėl paties šuns, o dėl to, kad kažkieno sprendimas neatitinka kito žmogaus lūkesčių.

    Psichologė Katarzyna Łopian pabrėžia, jog kitų motyvų aiškinimas per „baimės“ ar „patogumo“ prizmę paprastina realybę. Jos teigimu, prielaida, kad vienas pasirinkimas būtinai yra lengvesnis ar „mažiau vertas“, gali žeisti ir nuvertinti žmogaus patirtį.

    Psichologė atkreipia dėmesį ir į dar vieną nuostatą: kai kuriems atrodo, kad žmogaus meilės ir rūpesčio „užtenka“ tik vienai būtybei. Tačiau artimas ryšys su gyvūnu, anot jos, nereiškia, kad žmogus nepajėgus kurti gilių santykių su partneriu, šeima ar vaikais – šie ryšiai tarpusavyje nesikerta.

    Ką rodo tyrimai: ryšys su šunimi panašus, bet ne tapatus

    Tekste minimas 2014 metais žurnale „PLOS ONE“ publikuotas Massachusetts General Hospital mokslininkų tyrimas, kuriame mamos, auginančios 2–10 metų vaikus ir turinčios šunį, magnetinio rezonanso metu žiūrėjo savo vaiko ir savo šuns nuotraukas. Abiem atvejais aktyvavosi su emocijomis, atlygiu ir prisirišimu siejamos smegenų sritys.

    Vis dėlto skirtumų taip pat buvo: viena iš sričių, laikoma svarbia ryšio formavimui, reagavo tik į vaiko vaizdą. Išvada buvo tokia, kad prisirišimas prie šuns ir prisirišimas prie vaiko gali būti panašūs, tačiau nėra identiški.

    Kiti ankstesni tyrimai, kuriuos aptaria straipsnis, rodo, kad šunys į šeimininko išėjimą ir sugrįžimą gali reaguoti panašiai kaip maži vaikai klasikiniame prisirišimo teste, o tarpusavio žiūrėjimas į akis gali būti siejamas su oksitocino lygio pokyčiais abiem pusėms.

    Pašaipos, agresija ir „neįteisintas“ gedulas

    K. Łopian aiškina, kad žeminančios replikos dažnai labiau pasako apie vertinantįjį nei apie žmogų, kuris rūpinasi augintiniu. Ji išskiria galimus mechanizmus: vieni turi griežtą „hierarchiją“, kam „priklauso“ švelnumas ir rūpestis, kitiems tokie vaizdai gali paliesti asmenines patirtis, kurių jie patys vaikystėje negavo.

    Tokiose situacijose gali pasireikšti psichologinės gynybos: nuvertinimas („čia tik šuo“), racionalizavimas (ieškoma „protingų“ paaiškinimų savo nepatogumui) ar projekcija, kai kitiems priskiriami savi motyvai ir baimės. Kritika tuomet tampa būdu nesusidurti su vidiniu diskomfortu.

    Ypač skaudūs, anot specialistės, būna komentarai apie gedulą po augintinio netekties. Straipsnyje aprašomas reiškinys vadinamas „neįteisintu gedulu“ – tai gedulas, kurio aplinka nepripažįsta, neleidžia jo atvirai išgyventi ar palaikyti. Toks nepripažinimas gali sustiprinti netekties skausmą.

    Psichologė pabrėžia: ne kiekviena skirtinga nuomonė yra puolimas, bet tikras puolimas neturėtų versti žmogaus abejoti savo jausmais. Jei rūpestis gyvūnu yra sąmoningas pasirinkimas ir atsakinga priežiūra, kitų pašaipos nėra argumentas, kad šis ryšys „mažiau tikras“.

  • Demencija gali išsivystyti ir augintiniams: veterinarų patarimai, kaip sumažinti riziką

    Demencija gali išsivystyti ne tik žmonėms – su amžiumi panašūs kognityviniai sutrikimai pasitaiko ir šunims bei katėms. Šeimininkai dažnai pirmiausia pastebi elgesio pokyčius: augintinis ima atrodyti sutrikęs, keičiasi miego ritmas, o katė gali įstrigti kampe ar ilgai spoksoti į sieną.

    Tokie požymiai siejami su kognityvinės disfunkcijos sindromu (KDS) – būkle, kuri laikoma panašia į žmonių demenciją. Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis veterinarų įžvalgomis ir moksliniais tyrimais.

    Specialistai pabrėžia, kad dalis pokyčių senstant yra tikėtini, tačiau sumišimas, sutrikęs miegas ar pasikeitę švaros įpročiai neturėtų būti automatiškai nurašomi „paprastam senėjimui“. Tokiais atvejais verta stebėti situaciją ir pasitarti su veterinaru.

    Nors garantuoto būdo užkirsti kelią KDS nėra, kasdieniai įpročiai gali padėti palaikyti augintinio smegenų sveikatą. Veterinarai išskiria keturias kryptis: judėjimą, protinę veiklą, subalansuotą mitybą ir tinkamą socialinį kontaktą.

    Judėjimas gali būti svarbus ir smegenims

    Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas ne tik su geresne bendra savijauta, bet ir su lėtesniu kognityvinių gebėjimų silpnėjimu. Viename „Dog Aging Project“ tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 15 000 šunų, pastebėtas ryšys tarp didesnio aktyvumo ir geresnės kognityvinės būklės.

    Tyrime nurodoma, kad neaktyvūs šunys turėjo daugiau nei šešis kartus didesnę tikimybę patirti kognityvinės disfunkcijos požymius nei labai aktyvūs. Vis dėlto pabrėžiama, kad tokie stebėjimo duomenys neįrodo, jog būtent sportas „apsaugo“ nuo demencijos.

    Veterinarai pataria senjorams šunims rinktis trumpesnius, bet dažnesnius pasivaikščiojimus, o veiklą pritaikyti pagal amžių ir sąnarių būklę. Vyresnėms katėms gali tikti švelnūs žaidimai ant grindų, kad nereikėtų šokinėti ir pernelyg apkrauti sąnarių.

    Protinė stimuliacija: žaidimai ir trumpos treniruotės

    Protinė veikla laikoma vienu svarbiausių būdų palaikyti kognityvinę sveikatą. Tyrimas, publikuotas „Journal of the American Veterinary Medical Association“, parodė, kad vyresni šunys, dalyvavę keturių savaičių mokymo ir užimtumo programoje, per kitus metus patyrė mažesnį KDS simptomų blogėjimą nei nedalyvavę.

    Veterinarai rekomenduoja paprastus sprendimus: maisto galvosūkius, uoslės žaidimus, trumpas dresūros sesijas. Svarbu, kad užduotys būtų įveikiamos – per sudėtinga veikla gali kelti frustraciją, todėl geriau rinktis trumpesnius, „sėkmę garantuojančius“ užsiėmimus.

    Mityba: omega-3, antioksidantai ir MCT

    Pasak veterinarų, tai, ką augintinis ėda, taip pat gali turėti reikšmės senstant. Tyrimai rodo, kad tam tikros maistinės medžiagos – omega-3 riebalų rūgštys, antioksidantai ir vidutinės grandinės trigliceridai (MCT) – gali būti naudingos vyresnių šunų kognityvinei funkcijai palaikyti.

    Aiškinama, kad MCT gali tapti alternatyviu energijos šaltiniu smegenims, o omega-3 ir antioksidantai siejami su mažesniu uždegimu bei oksidacine žala ląstelėms. Kai kurios specialiai suformuluotos dietos tyrimuose buvo susijusios su geresniais kognityviniais rezultatais ir tam tikrų elgesio simptomų mažėjimu vyresniems šunims.

    Kartu pabrėžiama, kad universalaus sprendimo nėra: tinkamai subalansuota mityba turi atitikti amžių, sveikatos būklę ir padėti palaikyti normalų svorį. Dėl pašaro ar papildų pokyčių rekomenduojama tartis su veterinaru.

    Socialinis kontaktas ir kasdienė rutina

    Laikas kartu su šeimininku gali būti svarbus ne tik emocinei savijautai – tyrime „Frontiers in Veterinary Science“ teigiama, kad šunys, kurie reguliariai užsiėmė veiklomis su šeimininkais, turėjo mažiau kognityvinio silpnėjimo požymių. Vis dėlto ir čia akcentuojama: toks ryšys neįrodo, kad socialinis aktyvumas apsaugo nuo demencijos.

    Veterinarai pataria siekti pusiausvyros: ne kiekvienam vyresniam gyvūnui tiks triukšmingos vietos, minios ar ilgi susitikimai su nepažįstamais gyvūnais. Dažnai naudingiausia – ramus, pažįstamas bendravimas, kurį pats augintinis gali „dozuoti“ pagal savijautą.

    Prie papildomų rekomendacijų priskiriama ir mažo streso rutina namuose, reguliarūs profilaktiniai patikrinimai bei dėmesys subtiliems elgesio pokyčiams. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kai kurios ligos (pavyzdžiui, artritas, dantų problemos, inkstų ligos ar regėjimo ir klausos silpnėjimas) gali imituoti „demencijos“ simptomus, todėl tikslią priežastį gali nustatyti tik veterinarinis įvertinimas.

    Jei pastebite, kad augintinis keistai elgiasi naktimis, dažniau pasiklysta pažįstamoje aplinkoje ar atsiranda naujų švaros problemų, pravartu užsirašyti detales arba nufilmuoti trumpą vaizdo įrašą. Tokia informacija gali padėti veterinarui greičiau suprasti situaciją ir atmesti kitas, gydomas priežastis.

  • Mokslininkai patikrino: katės atpažįsta savo vardą, bet dažnai tiesiog ignoruoja

    Katės nesupranta žmonių kalbos taip, kaip ją supranta žmogus, tačiau jos puikiai mokosi iš pasikartojančių situacijų. Gyvūnas stebi balso toną, kūno kalbą ir įvykių seką, todėl atskirus garsus ar žodžius gali susieti su konkrečiu veiksmu, pavyzdžiui, maistu ar žaidimu.

    Vis dėlto daugeliui šeimininkų kyla klausimas, ar katė iš tiesų žino savo vardą, ar tik reaguoja į balsą. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad katės geba atskirti savo vardą nuo panašiai skambančių žodžių, net jei išoriškai tai ne visada matyti.

    Kas nustatyta apie vardo atpažinimą

    2019 metais Tokijo Sophia universiteto tyrėjai stebėjo kačių reakcijas į jų vardus ir į kitus panašaus skambesio žodžius. Rezultatai parodė, kad dauguma kačių patikimiau reaguodavo būtent į savo vardą, nors reakcija dažnai būdavo subtili.

    Tokie signalai gali būti vos pastebimi: ausų kryptelėjimas, akių mirktelėjimas, galvos pakėlimas ar trumpas žvilgsnis į šaltinį. Kitaip tariant, katė gali atpažinti kreipinį, bet nebūtinai ateis prie žmogaus, kaip tai dažniau daro šunys.

    Paaiškinimas paprastas: katės elgesį stipriai lemia motyvacija ir tuo metu konkuruojantys dirgikliai. Jei aplinkoje vyksta kas nors įdomesnio arba katė nenori kontakto, ji gali sąmoningai pasirinkti nereaguoti, nors garsą atpažįsta.

    Ar katės supranta kitų vardus?

    Naujesni Japonijoje atlikti eksperimentai analizavo, ar katės sieja žmonių tariamus vardus su konkrečiais individais. Tyrėjai rodė kačių nuotraukas ekrane ir kartu leisdavo įrašą, kuriame pasakomas atitinkamas vardas, o vėliau sąmoningai sukeisdavo vardą su kitu vaizdu.

    2022 metais publikuoti duomenys parodė, kad namuose gyvenančios katės dažniau ilgiau žiūrėdavo į ekraną, kai girdimas vardas neatitiko rodomo vaizdo. Tai interpretuojama kaip ženklas, kad jos geba susieti vardą su konkrečiu pažįstamu gyvūnu ar žmogumi, ypač kai kasdienybėje yra daug pasikartojančių situacijų.

    Tuo tarpu kačių kavinėse gyvenančios katės tokių aiškių reakcijų dažniau nerodydavo. Tyrėjai tai siejo su tuo, kad tokioje aplinkoje mažiau stabili socialinė grupė, daugiau triukšmo, naujų lankytojų ir trumpalaikių kontaktų, todėl vardų susiejimui su individais gali trūkti pastovaus konteksto.

    Ką svarbu suprasti šeimininkams

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie tyrimai rėmėsi palyginti nedidelėmis imtimis, todėl rezultatų nereikėtų mechaniškai taikyti visoms katėms. Vis dėlto bendra kryptis aiški: katės geba diferencijuoti žodžius, ypač dažnai kartojamus, ir susieti juos su patirtimi.

    Jei norisi, kad katė dažniau sureaguotų į vardą, svarbus nuoseklumas ir teigiamos asociacijos. Kai vardas siejamas su malonia patirtimi, pavyzdžiui, šėrimu ar žaidimu, reakcija dažniau būna ryškesnė, o kai vardas skamba tik draudimo ar streso situacijose, katė gali jo vengti.

    Galiausiai katės reakcija į vardą ne visada reiškia paklusnumą ar jo stoką. Dažnai tai yra savarankiško gyvūno pasirinkimas, o atpažinimo ženklai gali būti labai subtilūs, todėl juos verta stebėti ne mažiau atidžiai nei patį priėjimą.