CP v2

Tag: Katės

  • 99 dienos prieglaudoje: katė Tina darė neįtikėtiną darbą – kol pagaliau ją pasirinko

    99 dienos prieglaudoje: katė Tina darė neįtikėtiną darbą – kol pagaliau ją pasirinko

    Katė vardu Tina vienoje Kanados gyvūnų globos organizacijos prieglaudoje naujų namų laukė 99 dienas. Nors ji buvo draugiška ir sociali, lankytojai dažniau rinkosi kačiukus, o suaugusi katė liko nepastebėta. Prieglaudos darbuotojai tikino, kad jos elgesys tapo išskirtine istorija apie globą ir kantrybę.

    Tina į prieglaudą atvyko su dviem savo kačiukais ir iš pradžių elgėsi kaip itin sauganti mama. Tačiau situacija pasikeitė, kai į prieglaudą pateko dar viena, ką tik gimusi vada, kurios mama sunkiai sirgo ir negalėjo pasirūpinti jaunikliais. Vos kelių dienų amžiaus kačiukai be pagalbos nebūtų išgyvenę.

    Katė, kuri priėmė svetimus

    Prieglaudos darbuotojai nusprendė pabandyti sprendimą, kuris kartais taikomas gelbstint naujagimius: surasti žindančią katę, galinčią priimti našlaičius. Tina, netikėtai net ir patyrusiems globėjams, priėmė dalį mažylių ir ėmė juos maitinti bei šildyti. Likusia vada rūpinosi kita prieglaudoje buvusi katė.

    Anot globėjų, Tina elgėsi taip, lyg visi jaunikliai būtų jos pačios: juos laižė, ramino, neleido per daug kištis į „lizdą“ ir mokė kasdienių įgūdžių. Kačiukams augant ji demonstravo, kaip valgyti savarankiškai, naudotis kraiko dėže ir saugiai žaisti. Tokia priežiūra yra kritiškai svarbi ankstyvame amžiuje, kai kačiukams reikia ne tik maisto, bet ir socializacijos.

    Kodėl suaugusios katės laukia ilgiau

    Gyvūnų globos organizacijos ne kartą yra pabrėžusios, kad suaugę gyvūnai prieglaudose dažnai praleidžia daugiau laiko nei jaunikliai. Žmonėms patrauklesni atrodo maži, žaismingi kačiukai, o vyresnės katės klaidingai laikomos mažiau prisitaikančiomis. Praktikoje suaugusi katė neretai būna ramesnė, aiškesnio charakterio ir lengviau prognozuojamų įpročių.

    Tinos atvejis tai tik patvirtino: kai jos pačios kačiukai ir dalis globotų mažylių rado namus, ji pati dar kurį laiką liko prieglaudoje. Vis dėlto istorija nesibaigė ties tuo. Vėliau į prieglaudą pateko dar keli našlaičiai, ir Tina vėl ėmėsi globėjos vaidmens, priimdama naujus mažylius bei padėdama jiems sustiprėti.

    Laiminga pabaiga po 99 dienų

    Iš viso Tina, prieglaudos teigimu, padėjo užauginti ir išgelbėti 11 kačiukų, kurie nebuvo jos pačios. Kai galiausiai visi mažyliai iškeliavo į šeimas, Tina kasdien prie durų pasitikdavo lankytojus, tarsi tikėdamasi, kad šįkart ateita jos eilė. Tokį elgesį specialistai aiškina kaip socialumo ir žmogaus dėmesio poreikio ženklą, ypač kai katė pripranta prie globėjų rutinos.

    Po 99 dienų laukimo atsirado žmogus, kurį sujaudino Tinos istorija ir jos darbas prieglaudoje. Katė buvo priglausta ir, pasak globėjų, pagaliau gavo namus, kurių nusipelnė. Prieglaudų darbuotojai pabrėžia, kad tokios istorijos primena, jog suaugusio gyvūno adopcija dažnai reiškia ne mažiau, o kartais net daugiau dėkingumo ir ryšio.

  • Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške įrengta fotokamera užfiksavo „nepageidaujamą svečią“, kuris, pasak miškininkų, reguliariai pasirodo toliau nuo gyvenviečių ir gali daryti žalą vietinei gyvūnijai. Šįkart įrašas nustebino ne dėl reto laukinio žvėries, o dėl kasdienio, daugeliui pažįstamo gyvūno.

    Miškininkų teigimu, tokie vaizdo įrašai padeda stebėti gyvūnų elgseną, fiksuoti migracijos kelius ir laiku pastebėti rizikas. Vis dažniau fotokameros naudojamos ir prevencijai, kai siekiama apsaugoti pažeidžiamas perėjimo ar jauniklių vedimo vietas.

    Įraše matomas naminis katinas, vaikštantis miško teritorijoje ir, tikėtina, medžiojantis smulkius gyvūnus. Miškininkai atkreipė dėmesį, kad katės, net ir gerai šeriamos, išlaiko stiprų medžioklės instinktą, todėl gamtoje jos tampa papildomu plėšrūnu, kuriam vietinės rūšys nėra prisitaikiusios.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad laukan išleidžiami naminiai katinai gali turėti reikšmingą poveikį biologinei įvairovei. Lenkijoje atliktose ekspertų vertinimuose skelbiama, kad katės kasmet sumedžioja apie 150 000 000 paukščių ir daugiau kaip 600 000 000 smulkių žinduolių, o didžiausias spaudimas tenka dažnoms, bet ekosistemai svarbioms rūšims.

    Miškininkai pabrėžia, kad tai problema ne tik gamtai, bet ir pačiam augintiniui. Miške katėms kyla grėsmė susidurti su lapėmis, palaidais šunimis ar vilkais, taip pat didėja rizika parsinešti parazitų ar užsikrėsti užkrečiamosiomis ligomis, kurias platina laukiniai gyvūnai ir kraujasiurbiai.

    Po paskelbto įrašo socialiniuose tinkluose kilo diskusija, kurioje dalis žmonių suabejojo, ar katės iš tiesų yra reikšmingas pavojus, o kiti ragino griežčiau reguliuoti augintinių laikymą šalia saugomų teritorijų. Miškininkai savo ruožtu kartoja, kad atsakomybė už augintinio elgesnį ir saugumą tenka šeimininkui.

    Specialistai primena, kad praktinių sprendimų yra: katę galima vedžioti su pavadėliu, įrengti saugų voljerą ar vadinamąjį „catio“, o jei gyvūnas vis tiek išeina į lauką, ypač svarbu jį ženklinti, sterilizuoti ir pasirūpinti profilaktika nuo parazitų. Tuo pat metu gamtosaugininkai pabrėžia, kad jautriausiais laikotarpiais, pavyzdžiui, perėjimo metu, net trumpas plėšrūno pasirodymas gali turėti didelių pasekmių.

  • Katė graužia kambarines gėles? Pavojus slypi ne tik nuodinguose augaluose – ką daryti

    Katė graužia kambarines gėles? Pavojus slypi ne tik nuodinguose augaluose – ką daryti

    Katės namuose dažnai susidomi kambariniais augalais: uosto, kramto lapus, kartais net išverčia vazonus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nekaltas įprotis, tačiau dalis augalų katėms yra toksiški ir gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Specialistai pabrėžia, kad rizika slypi ne tik pačiame augale, bet ir jo priežiūros priemonėse.

    Veterinarijos praktikoje apsinuodijimai augalais dažniausiai siejami su virškinamojo trakto sudirginimu, tačiau kai kurie atvejai būna gerokai sunkesni. Pavojingi signalai yra staigus vangumas, pakartotinis vėmimas, viduriavimas, seilėtekis ar kvėpavimo sutrikimai. Tokiais atvejais delsti nereikėtų, ypač jei žinoma, kad katė neseniai kramtė nežinomą augalą.

    Kokie augalai katėms pavojingiausi?

    Viena svarbiausių taisyklių augalų ir augintinių namuose – nepasikliauti vien intuicija. Katės ne visada instinktyviai atpažįsta, kas joms kenkia, todėl net ir populiarios dekoratyvinės rūšys gali tapti problema. Ypač dažnai riziką kelia ryškiai žydintys ar stiprų kvapą skleidžiantys kambariniai augalai.

    Itin didelis dėmesys skiriamas lelijoms, nes jos laikomos vienomis pavojingiausių katėms: net nedidelis kiekis gali sukelti sunkius inkstų pažeidimus. Taip pat atsargiai reikėtų vertinti difenbachijas, filodendrus ir kitas rūšis, kurių sultyse būna dirginančių medžiagų. Jei nesate tikri dėl augalo saugumo, patikimiausia išeitis – pasitikrinti veterinarijos rekomendacijose ir nelaikyti jo katės pasiekiamoje vietoje.

    Kodėl katės graužia lapus?

    Katės augalus graužia ne vien iš smalsumo. Dažna priežastis – bandymas palengvinti virškinimą ir pašalinti prarytus plaukus, kurie susikaupia skrandyje šėrimosi metu. Augalinės skaidulos gali paskatinti plaukų pasišalinimą su išmatomis arba sukelti vėmimą, todėl toks elgesys kartojasi.

    Kita priežastis – nuobodulys, stresas ar per mažai fizinės veiklos. Jei katė ilgai būna viena, neturi pakankamai žaidimų ar draskyklių, ji dažniau imasi nepageidaujamo elgesio, įskaitant augalų kramtymą ar vazonų kasimą. Tokiais atvejais vien augalų paslėpimas problemos neišsprendžia, reikia didinti aplinkos praturtinimą.

    Ne tik nuodai: žemė, trąšos ir purškalai

    Net jei augalas laikomas saugesniu, riziką gali sukelti vazoninė žemė ir priežiūrai naudojamos priemonės. Katės kartais kasinėja substratą, o kai kurios net bando paragauti žemės, ypač jei ji tręšta ar apdorota. Papildomą grėsmę kelia insekticidai, lapų blizgikliai ir kiti purškalai, kurie lieka ant lapų paviršiaus.

    Jeigu katė linkusi rausti vazonus, praktinis sprendimas – uždengti žemės paviršių didesniais, sunkiais akmenukais, kurių ji nepajėgtų išstumdyti. Taip pat verta augalus statyti ten, kur katė rečiau šokinėja, arba rinktis pakabinamus vazonus, tačiau būtina užtikrinti, kad jie būtų tvirtai pritvirtinti ir nekeltų kritimo pavojaus.

    Saugiausias kelias – namuose laikyti tik katėms draugišką želdyną ir suteikti alternatyvą, pavyzdžiui, specialiai auginamą katžolę ar katėms skirtą žolę. Jei vis dėlto įtariate apsinuodijimą, patartina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją ir, jei įmanoma, tiksliai įvardyti augalą arba jo dalį, kurią katė galėjo suėsti.

  • 500 eurų už šunį ar katę: kas gali gauti kompensaciją už sterilizaciją ir čipavimą?

    500 eurų už šunį ar katę: kas gali gauti kompensaciją už sterilizaciją ir čipavimą?

    Lenkijoje savivaldybės vis dažniau kompensuoja šunų ir kačių sterilizaciją bei mikroschemų implantavimą, o gyventojai tai neretai vadina 500 plius gyvūnams. Reali parama paprastai siekia iki maždaug 115 eurų, tačiau ji taikoma ne visoje šalyje, o tik ten, kur vietos valdžia yra patvirtinusi tokias programas.

    Šios priemonės esmė paprasta: savivaldybė apmoka procedūras, kurios mažina nepageidaujamų vadų skaičių ir ilgainiui padeda mažinti beglobių gyvūnų problemą. Praktikoje tai reiškia, kad gyventojui nereikia mokėti už pačią sterilizaciją ir gyvūno paženklinimą mikroschema, jei laikomasi nustatytos tvarkos.

    Kam ir kada skiriama parama

    Dažniausia sąlyga yra gyvenamoji vieta: paramą gali gauti tik tie, kurie deklaruoja gyvenantys savivaldybėje, finansuojančioje programą. Dalis savivaldybių prašo papildomų įrodymų, pavyzdžiui, dokumento apie būsto nuomą, studijas vietos mokymo įstaigoje ar mokesčių mokėjimą toje teritorijoje.

    Taikomi ir reikalavimai pačiam gyvūnui. Įprasta praktika, kad gyvūnas turi būti ne jaunesnis nei 6 mėnesių amžiaus ir tinkamas bendrajai nejautrai, o galutinį sprendimą priima veterinarijos gydytojas po apžiūros.

    Pagal kai kurių savivaldybių taisykles parama gali būti suteikiama iki dviejų kartų per metus. Tai reiškia, kad per vienus metus gyventojas gali kreiptis dėl kompensacijos, pavyzdžiui, dviem skirtingiems gyvūnams, arba tuo pačiu metu spręsti ir sterilizacijos, ir ženklinimo klausimą, jei tvarka tai leidžia.

    Kodėl akcentuojamas čipavimas

    Mikroschema padeda greičiau grąžinti pasimetusį gyvūną šeimininkui ir mažina savivaldybių bei prieglaudų patiriamas išlaidas. Be to, daugelyje vietų čipavimas tampa būtina sąlyga norint gauti bet kokią su augintiniu susijusią kompensaciją, nes tai leidžia tiksliai identifikuoti gyvūną.

    Savivaldybės tokiomis programomis dažniausiai siekia dviejų tikslų: mažinti beglobių gyvūnų skaičių ir skatinti atsakingą augintinių laikymą. Sterilizacija yra viena efektyviausių priemonių, nes ji veikia priežastį, o ne pasekmes, kai gyvūnai jau atsiduria gatvėje ar prieglaudose.

    Kur kreiptis ir ką verta pasitikrinti

    Norint pasinaudoti kompensacija, pirmiausia reikia pasitikrinti savo savivaldybės taisykles ir kvietimų laikotarpius, nes paraiškos dažnai priimamos ribotą laiką arba iki kol baigiasi tam numatytos lėšos. Informacija paprastai teikiama savivaldybės aplinkos apsaugos ar gyvūnų gerovės padaliniuose.

    Prieš registruojantis procedūrai verta išsiaiškinti, ar savivaldybė dirba su konkrečiu veterinarijos klinikų sąrašu ir ar reikalinga išankstinė registracija. Taip pat svarbu pasitikslinti, ar kompensacija apima tik sterilizaciją ir čipavimą, ar dar ir registraciją duomenų bazėje, nes šios detalės skirtingose vietovėse gali skirtis.

  • PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    Lenkijoje vis daugiau dėmesio sulaukia socialinė kampanija PiESEL, siūlanti įteisinti privalomą šunų ir kačių ženklinimą mikroschemomis ir registravimą bendroje duomenų bazėje. Iniciatoriai tikina, kad tai būtų sisteminis sprendimas, galintis mažinti gyvūnų benamystę ir apsunkinti nelegalią veisimo veiklą.

    Pagrindinė idėja paprasta: gyvūnas su mikroschema tampa atsekamas, o atsakomybė už jį konkrečiai priskiriama šeimininkui. Tai ypač aktualu, kai augintiniai pasimeta, yra paliekami arba patenka į prieglaudas, kur identifikacija dažnai lemia, ar gyvūnas grįš namo.

    Kodėl mikroschema svarbi?

    Kampanijos atstovai pabrėžia, kad ženklinimas nėra vien formalumas. Pasak jų, privalomas registravimas apsunkintų situacijas, kai gyvūnai dauginami dėl pelno prastomis sąlygomis, o vėliau atsikratoma jaunikliais ar sergančiais gyvūnais.

    „Mikroschema neišspręs visų problemų, bet ji apsunkina galimybę paprastai atsikratyti gyvūno ir mažina piktnaudžiavimą sistema“, – sakė kampanijos koordinatorė Joanna Studzińska.

    Taip pat akcentuojama savivaldybių našta: gyvūnų gaudymas, laikinas apgyvendinimas, veterinarinė pagalba ir ilgalaikė prieglaudų priežiūra finansuojama viešosiomis lėšomis. Iniciatyvos šalininkai teigia, kad aiški identifikacija padėtų efektyviau naudoti biudžetus ir greičiau grąžinti pasimetusius gyvūnus šeimininkams.

    Kodėl kalbama ir apie kates?

    Nors pavadinimas PiESEL daugeliui pirmiausia siejasi su šunimis, iniciatoriai pabrėžia, kad kačių problema dažnai dar didesnė, tik mažiau matoma. Katės dažniau klaidžioja lauke, rečiau patenka į prieglaudas, todėl dingusios neretai niekada nebegrįžta į namus ir tampa benamėmis.

    „Kačių, kaip naminių gyvūnų, yra ne mažiau nei šunų, o jų benamystės mastas, nors ir mažiau pastebimas, yra didesnis“, – sakė Joanna Studzińska.

    Kampanijos šalininkai atkreipia dėmesį ir į praktinį aspektą: gatvėje sutiktą katę dažnai sunku priskirti vienai iš kelių grupių – tai gali būti laisvai gyvenanti, iš namų išėjusi ar iš tiesų benamė katė. Mikroschema, jų teigimu, leistų greitai nustatyti statusą, sumažinti stresą gyvūnui ir išvengti nereikalingo apgyvendinimo prieglaudoje.

    Europos praktika ir teisėkūros kryptis

    Iniciatyvos atstovai primena, kad dalyje Europos valstybių privalomas šunų ir kačių ženklinimas jau seniai laikomas įprasta praktika. Kaip vieną pavyzdžių jie mini Ispaniją, kur teisės aktuose numatytas privalomas gyvūnų identifikavimas ir registravimas, o nepaženklintų gyvūnų perdavimas ar prekyba yra ribojami.

    Pasak kampanijos ambasadorių, vienas svarbiausių tikslų yra, kad pareiga ženklinti galiotų ne tik prieglaudoms ar veislynams, bet ir gyvūnų laikytojams. Būtent „šeimininkiški“ gyvūnai, anot jų, dažniausiai iškrenta iš kontrolės zonos, kai gyvūnas paliekamas, paleidžiamas ar dingsta.

    Kampanijos komanda skelbia tęsianti pokalbius su sprendimų priėmėjais ir savivalda, siekdama, kad privalomas ženklinimas būtų įtvirtintas aiškiomis taisyklėmis, o kontrolės ir atsakomybės mechanizmai veiktų realiai. Iniciatoriai tikina, kad be efektyvaus įgyvendinimo ir priežiūros pati pareiga gali likti tik deklaracija.

    Praktikoje mikroschemos patikra dažnai tampa pirmu žingsniu, kai gyvūnas atsiduria veterinarijos klinikoje ar prieglaudoje. Kampanijos šalininkai pabrėžia, kad kuo plačiau veikia registras ir kuo daugiau gyvūnų paženklinta, tuo didesnė tikimybė greitai rasti šeimininką ir sumažinti benamių gyvūnų skaičių.

  • Kodėl žmonės smeigia šakutes darže? Paprastas triukas, kuris gali apsaugoti daigus

    Kodėl žmonės smeigia šakutes darže? Paprastas triukas, kuris gali apsaugoti daigus

    Daržuose vis dažniau galima pamatyti keistą vaizdą – tarp daržovių lysvių į žemę įsmeigtas šakutes. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip atsitiktinai palikti stalo įrankiai, tačiau iš tiesų tai paprastas būdas sumažinti gyvūnų daromą žalą ką tik pasėtoms ar pasodintoms vietoms.

    Šviežiai supurenta, atvira žemė vilioja kates, kurios tokiose vietose mėgsta raustis, žymėti teritoriją ar net įsirengti tualetą. Paukščius atvira lysvė taip pat traukia, nes joje patogu nutūpti ir ieškoti maisto, o kai kuriais atvejais jie gali iškapstyti sėklas ar pažeisti jaunus daigus.

    Kaip veikia šakučių metodas

    Šakutės čia veikia ne kaip cheminė atbaidymo priemonė, o kaip fizinė kliūtis. Kai į dirvą įsmeigiama daug vertikalių elementų, paviršius tampa nepatogus judėti, o rausti ar patogiai įsitaisyti katei gerokai sunkiau.

    Panašus principas galioja ir paukščiams: kliūtys sumažina laisvą plotą nutūpimui ir judėjimui. Vis dėlto tai nėra absoliuti apsauga – dalis gyvūnų gali prisitaikyti, todėl metodą verta vertinti kaip papildomą, o ne vienintelę priemonę.

    Kur ir kaip jas išdėstyti

    Praktiškiausia šį triuką taikyti nedideliuose plotuose, kuriuose žala juntama labiausiai: ką tik pasėtose eilutėse, jaunuose daiguose, svogūnų ar česnakų lysvėse, pakeltose lysvėse ar dideliuose vazonuose balkone. Visos daržo teritorijos dengti šakutėmis paprastai nereikia.

    Šakutes rekomenduojama smeigti koteliu į žemę, paliekant dantukus nukreiptus į viršų. Tarp jų dažniausiai paliekamas maždaug 10–15 centimetrų atstumas – taip susidaro tankus kliūčių tinklas, kuris sumažina laisvą erdvę ir atima norą rausti žemę.

    Ką svarbu įvertinti dėl saugumo

    Renkantis šakutes verta pagalvoti apie medžiagą ir naudojimo aplinkybes. Jei naudojami daiktai su danga, laku ar kitomis apsauginėmis priemonėmis, kyla rizika, kad laikui bėgant į dirvą pateks nepageidaujamų medžiagų, todėl geriau rinktis paprastus, nepadengtus sprendimus.

    Taip pat svarbu nepamiršti ir žmogaus saugumo: dirbant darže lengva nepastebėti išlindusių dantukų. Laistant, ravint ar sodinant šalia, tokias kliūtis reikėtų aiškiai matyti ir, jei reikia, laikinai ištraukti, kad jos netaptų traumų priežastimi.

    Šis būdas geriausiai pasiteisina kaip greitas, pigus ir lengvai pakeičiamas sprendimas konkrečiai problemai spręsti. Jei gyvūnų aktyvumas didelis, dažnai prireikia derinti kelias priemones, pavyzdžiui, fizines užtvaras, tinklą ar kitas daržui pritaikytas apsaugas.

  • Kačių „kokainu“ vadinama šanta: žydi visą vasarą, atlaiko sausrą ir vilioja bites

    Šanta katžolė, dar vadinama katžole (lot. Nepeta cataria), pastaraisiais metais vis dažniau pasirenkama želdynams dėl atsparumo karščiui ir ilgo žydėjimo. Ji primena levandas ar isopą, tačiau paprastai būna dar mažiau reikli ir gerai auga net skurdesnėje dirvoje.

    Augalas paprastai užauga maždaug 30–100 centimetrų aukščio, turi pilkšvai žalius, švelniai plaukuotus lapus ir smulkius žiedus, kurių spalva priklauso nuo veislės. Žydėjimo metu šanta traukia apdulkintojus, todėl ją renkasi ir tie, kurie nori sode daugiau bičių bei drugių.

    Kur ir kaip sodinti?

    Šantai labiausiai tinka saulėta vieta ir laidus, neužmirkstantis dirvožemis, nes per drėgnose vietose šaknys gali pradėti pūti. Praktikoje ji puikiai jaučiasi smėlingoje ar akmenuotoje žemėje, o esant ilgoms sausroms paprastai išsilaiko geriau nei daugelis kitų daugiamečių gėlių.

    Dauginti šantą galima sėklomis, kero dalijimu ar auginiais, todėl ji greitai prigyja ir lengvai atsinaujina. Po pirmos žydėjimo bangos augalą verta patrumpinti iki maždaug 10–15 centimetrų, tuomet jis sutankėja ir dažnai pražysta dar kartą.

    Kodėl ją dievina katės?

    Šanta neretai vadinama kačių „kokainu“, nes daliai kačių jos kvapas sukelia ryškią, bet trumpalaikę reakciją. Pagrindinis „kaltininkas“ yra junginys nepetalaktonas, kurį katės užuodžia ir į kurį reaguoja voliojimusi, trynimusi, laižymu ar žaismingu aktyvumu.

    Tokie epizodai dažniausiai trunka kelias minutes, vėliau neretai seka ramesnė fazė. Svarbu tai, kad šanta katėms laikoma netoksiška, tačiau su ja, kaip ir su bet kuriuo augalu ar priedu, nereikėtų persistengti, ypač jei augintinis mėgsta stipriai kramtyti lapus.

    Nauda žmonėms ir daržui

    Žmonės šantą tradiciškai naudojo kaip raminančią, virškinimą palengvinančią žolelę, dažniausiai arbatai ar užpilams, tačiau jos poveikis gali skirtis, o turint lėtinių ligų ar vartojant vaistus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Švelnus mėtinis aromatas lemia, kad ji kartais naudojama ir virtuvėje kaip prieskonis.

    Dar viena praktinė šantos savybė susijusi su kvapniais junginiais, kurie kai kuriuos vabzdžius gali atbaidyti, todėl ji neretai sodinama šalia poilsio zonų. Vis dėlto geriausias jos „vaidmuo“ sode išlieka dekoratyvumas, atsparumas ir tai, kad žydėjimo metu ji tampa tikru traukos tašku apdulkintojams.

  • Kodėl katės laižo viena kitą: mokslininkai paaiškino, kada tai draugystė, o kada įtampa

    Katės tarpusavyje besilaižančios dažnai atrodo kaip akivaizdus draugystės ženklas, tačiau naujesni gyvūnų elgsenos tyrimai rodo sudėtingesnį vaizdą. Toks elgesys gali būti ir socialinis ryšys, ir praktinė higiena, o kartais net subtilus būdas kontroliuoti situaciją.

    Gyvūnų elgsenos tyrėja iš Gento universiteto (Belgija) Morgan Van Belle su komanda analizavo vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos 106 katės iš 53 namų ūkių. Vertinti keli signalų rinkiniai: tarpusavio bendravimas, kūno laikysena ir judesiai, ausų padėtis bei uodegos judesiai.

    Tyrime pastebėta, kad didžioji dalis tarpusavio laižymo tenka galvai ir kaklui, tai yra vietoms, kurias katei pačiai pasiekti sunkiau. Dėl to mokslininkai tokį elgesį sieja su praktine funkcija: padėti vienai kitai prižiūrėti kailį ir pašalinti nešvarumus.

    Tačiau reikšminga dalis epizodų buvo susijusi ir su ausimis, o tai neretai lydėjo aiškūs diskomforto ženklai. Kai kurios katės, kurias laižė, atlošdavo ausis, kraty­davo galvą ar bandydavo pasitraukti, tokie signalai dažnai rodo dirginimą ar įtampą.

    Vaizdo medžiagoje pasitaikė atvejų, kai laižoma katė ne tik vengė kontakto, bet ir atsakė kandimu ar staigiu judesiu. Tyrėjai tai aiškina kaip galimą situaciją, kai laižymas naudojamas ne vien rūpinimuisi, o fiziniam kontaktui primesti arba hierarchijai parodyti.

    Ypač iškalbinga, kai viena katė nuosekliai laižo, o kita neatsako tuo pačiu ir demonstruoja uždarą kūno kalbą. Tokiu atveju tai gali būti ne abipusė draugystė, o vienpusis bandymas valdyti bendravimo taisykles.

    Nepaisant dviprasmiškų situacijų, tyrimas fiksavo ir aiškius artumo požymius: dalyje namų ūkių katės dažniau elgėsi kooperatyviai, ilsėjosi šalia, rodė mažiau įtampos signalų ir tarpusavio laižymas atrodė labiau abipusis. Tai leidžia manyti, kad kai kurioms poroms laižymas iš tiesų yra socialinio prisirišimo dalis.

    Pasak tyrėjų, svarbiausia ne pats veiksmas, o kontekstas ir kūno kalba. Jei katė atsipalaidavusi, išlieka rami, o laižymas yra abipusis, tikimybė, kad tai draugiškas ryšys, didesnė.

    „Katės konfliktus dažnai sprendžia labai subtiliai, o jų elgsena rodo lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti“, – sakė Morgan Van Belle.

    Tyrėja yra pasakojusi, kad idėja analizuoti šį elgesį kilo stebint namų kates: ginčas dėl patogios vietos poilsiui kartais baigdavosi ne kova, o staigiu vienos katės bandymu pradėti laižyti kitą. Tai primena, kad iš pažiūros švelnus gestas ne visada turi vienareikšmę prasmę.

  • Kačių „kokainas“ sode: kodėl šanta veikia augintinius ir kam ji iš tiesų naudinga žmogui

    Šanta katžolė, dar vadinama katžole (Nepeta cataria), pastaraisiais metais vis dažniau pasirenkama gėlynuose: ji primena levandas, ilgai žydi, pakelia sausras ir vilioja apdulkintojus. Tačiau didžiausią šios žolės populiarumą dažnai lemia ne dekoratyvumas, o įspūdingas poveikis katėms.

    Šis daugiametis augalas paprastai užauga maždaug iki 30–100 centimetrų, geriausiai jaučiasi saulėtoje vietoje ir laidžioje, neužmirkstančioje dirvoje. Šanta dažnai rekomenduojama natūralistiniams želdynams ir „mažos priežiūros“ gėlynams, nes atželia po karpymo ir gali žydėti didžiąją vasaros dalį.

    Kodėl katės ją taip mėgsta?

    Katėms šanta patraukli dėl eterinių junginių, ypač nepetalaktono, kurį jos užuodžia ir įkvepia. Dalis kačių pradeda trintis, vartytis, kandžioti lapus, o po kelių minučių dažnai pereina į ramesnę fazę ir nurimsta.

    Veterinarijos praktikoje pabrėžiama, kad daugumai kačių šanta laikoma saugia, o reakcija paprastai būna trumpalaikė. Vis dėlto jautresniems gyvūnams per dažnas stimuliavimas gali sukelti per didelį sujaudinimą, todėl patariama šantą siūlyti kaip retą praturtinimo priemonę, o ne nuolatinį „žaislą“.

    Įdomu tai, kad šanta veikia ne visas kates: reakcija neretai priklauso nuo paveldimumo, amžiaus ir individualaus jautrumo kvapams. Kačiukai ir dalis vyresnių kačių gali nereaguoti visai, o kitos į šį augalą reaguoja itin ryškiai.

    Kaip ją auginti, kad nenuviltų?

    Šantai svarbiausia saulė ir laidus dirvožemis: užmirkusiose vietose ji gali iššusti ir sunykti per žiemą. Jei auginate vazone, rinkitės didesnį indą su drenažu ir lengvu substratu, o laistykite saikingai.

    Augalą paprasta dauginti sėklomis, kerų dalijimu ar auginiais, todėl jis greitai „įsikuria“ sode. Po žydėjimo šantą verta patrumpinti: tai skatina atžėlimą, sutankina kerą ir dažnai padeda sulaukti pakartotinio žydėjimo.

    Turintiems katę verta pagalvoti ir apie vietą: jei augalas pasodintas gėlyno centre, augintinis, vartydamasis keruose, gali išguldyti ir kaimynines gėles. Praktinis sprendimas yra šantą sodinti atokiau arba skirti jai atskirą plotelį, kur katė galėtų saugiai „išsikrauti“.

    Ką apie naudą žmogui sako šaltiniai?

    Šanta nuo seno minima žolininkystėje: ji siejama su raminamuoju poveikiu ir tradiciškai vartota kaip arbata lengvam nervingumui ar įtampai mažinti. Šiuolaikinėje literatūroje pabrėžiama, kad augaluose esantys eteriniai aliejai ir kiti junginiai gali turėti švelnų raminamąjį ir spazmus mažinantį poveikį, tačiau tai nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo rekomendacijų.

    Peršalimo sezonu šanta dažnai minima kaip prakaitavimą skatinanti žolelė, todėl tradiciškai siejama su pagalba karščiuojant ar jaučiant šaltkrėtį. Vis dėlto žmonėms, vartojantiems raminamuosius, nėščiosioms ar turintiems lėtinių ligų, prieš dažnesnį vartojimą vertėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Šanta įdomi ir kaip natūralus vabzdžių atbaidymo krypties augalas: kai kurių tyrimų apžvalgose nepetalaktonas minimas kaip galintis atbaidyti uodus. Praktikoje tai reiškia, kad šanta gali būti papildoma priemonė terasoje ar sode, tačiau ji nepakeičia patikrintų apsaugos būdų, kai uodų itin daug.

    Norint katę pradžiuginti be gyvo augalo, dažnai pasirenkami žaislai su džiovinta šanta arba purškiami ekstraktai, skirti privilioti prie draskyklės. Tokiais atvejais svarbiausia saikas ir stebėjimas, ar augintinis nereaguoja pernelyg audringai.

    Šanta katžolė yra reta „dvigubos paskirties“ žolė: vieniems ji tampa dekoratyviu, apdulkintojus viliojančiu augalu, kitiems – būdu praturtinti katės aplinką. Tinkamai parinkus vietą ir nepersistengiant, šis augalas sode gali būti ir praktiškas, ir smagus.

  • Kodėl katė graužia laidus: nuo nuobodulio ir streso iki dantų problemų ar kitų sveikatos signalų

    Katės, ypač jaunos, neretai bando kandžioti įvairius daiktus, o laidai joms tampa lengvu ir „įdomiu“ taikiniu. Toks elgesys dažnai prasideda nuo natūralaus pasaulio pažinimo, kai daiktai tiriami ne tik letenomis, bet ir burna. Vis dėlto laidų graužimas nėra nekaltas įprotis, nes gali baigtis nudegimais, elektros smūgiu ar net gaisro rizika.

    Dažniausia priežastis yra nuobodulys ir per maža kasdienė stimuliacija. Kai katė ilgai būna viena, neturi ką veikti arba jos žaidimai monotoniški, kandžiojimas gali tapti būdu iškrauti energiją. Laidas dar ir juda, linguoja, kartais skleidžia garsą, todėl suveikia medžioklės instinktas.

    Stresas ir nerimas namuose

    Laidų graužimas kartais yra savotiška saviraminimo strategija. Katę gali išmušti iš ritmo persikraustymas, naujas šeimos narys, kitas gyvūnas namuose, pasikeitęs šeimininkų darbo grafikas ar net per dažnas triukšmas. Tada kandžiojimas, kaip ir kiti pasikartojantys veiksmai, gali trumpam sumažinti įtampą.

    Jei elgesys sustiprėja po pokyčių, verta įvertinti, ar katė turi saugių vietų atsitraukti, ar jos dienotvarkė pakankamai stabili, ar ji gauna pakankamai dėmesio. Praktikoje padeda reguliarūs trumpi aktyvūs žaidimai, maisto paieškos žaidimai ir aiškios poilsio zonos, kur katė netrukdoma.

    Ką gali signalizuoti apie sveikatą?

    Staiga atsiradęs noras graužti laidus ar kitus neįprastus daiktus gali būti susijęs su burnos diskomfortu. Dantų akmenys, dantenų uždegimas, nulūžęs dantis ar kitos burnos ertmės problemos kartais paskatina katę ieškoti kietesnių objektų, kuriuos galima „pakramtyti“. Tokiu atveju elgesys gali būti ne žaidimas, o bandymas sumažinti nemalonų pojūtį.

    „Pamaniau, kad katė tiesiog žaidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad problema buvo dantys“, – sakė augintinio šeimininkas, apibūdindamas situaciją, kai tik po vizito pas veterinarą paaiškėjo tikroji graužimo priežastis.

    Jei katė ne tik graužia laidus, bet ir seilėjasi, vengia sauso maisto, blogiau ėda, krato galvą, trina snukutį letena ar atsiranda blogas kvapas iš burnos, tai yra aiškūs signalai neatidėlioti apžiūros. Taip pat svarbu reaguoti, jei katė pradeda ryti ne maistui skirtus daiktus, nes tai gali baigtis žarnyno nepraeinamumu.

    Kaip sumažinti riziką namuose?

    Pirmas žingsnis yra saugumas: laidus verta paslėpti, pakelti nuo grindų, sutvarkyti kabelių kanalais ar apsaugomis, ypač ten, kur katė dažnai būna viena. Tuo pačiu svarbu pasiūlyti alternatyvų: žaislų, draskyklių, laipynių, o kai kurioms katėms tinka ir saugūs kramtukai, skirti būtent gyvūnams.

    Jei elgesys kartojasi, geriausia derinti aplinkos praturtinimą su veterinaro konsultacija, kad būtų atmestos sveikatos priežastys. Nuoseklus režimas, kasdienis aktyvus žaidimas ir mažiau streso šaltinių namuose dažnai duoda greitą rezultatą, o laidai lieka sveiki ir, svarbiausia, saugūs.