CP v2

Tag: Kepenys

  • Ne tik alkoholis: 5 kasdienių įpročių, kurie tyliai žaloja kepenis ir gali baigtis ciroze

    Kepenys kasdien filtruoja kraują, skaido vaistus, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir padeda reguliuoti cholesterolį bei gliukozę. Gydytojai pabrėžia, kad jas gali žaloti ne vien alkoholis: didelę įtaką daro mityba, antsvoris, netinkamas vaistų vartojimas ir aplinkos toksinai.

    Pastaraisiais metais vis dažniau minimos metabolinės kilmės kepenų ligos, susijusios su nutukimu ir 2 tipo diabetu. Ši būklė gali ilgai nesukelti simptomų, tačiau laikui bėgant pereiti į uždegimą, randėjimą ir net cirozę.

    Alkoholis ir „nekaltas“ reguliarumas

    Alkoholis kepenyse skaidomas į toksinius tarpinius junginius, kurie ilgainiui gali sukelti riebalinę kepenų infiltraciją, alkoholio sukeltą hepatitą ir cirozę. Riziką didina ne tik dideli kiekiai, bet ir reguliarus vartojimas, ypač jei kartu yra antsvoris.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad kepenims pavojingas ir alkoholio derinimas su vaistais, nes taip didėja toksinio pažeidimo tikimybė. Ypač atsargiai reikėtų vertinti situacijas, kai alkoholis vartojamas tuo pačiu metu kaip skausmą malšinantys ar karščiavimą mažinantys vaistai.

    Riebus maistas, cukrus ir perdirbti produktai

    Perteklinis sočiųjų riebalų, itin perdirbtų produktų ir saldžių gėrimų vartojimas siejamas su riebalų kaupimu kepenyse. Ši būklė dabar dažnai apibūdinama kaip metabolinė steatotinė kepenų liga, glaudžiai susijusi su atsparumu insulinui.

    Jei kartu nustatomas padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio kiekis ar 2 tipo diabetas, kepenų uždegimo ir randėjimo rizika auga. Dalis žmonių ilgą laiką nejaučia jokių požymių, todėl problema nustatoma tik atlikus kraujo tyrimus ar echoskopiją.

    Vaistai, ypač skausmą malšinantys

    Viena dažniausių ūminio toksinio kepenų pažeidimo priežasčių pasaulyje yra per didelės paracetamolio dozės. Viršijus rekomenduojamas ribas susidaro toksiški metabolitai, galintys greitai pažeisti kepenų ląsteles ir sukelti kepenų nepakankamumą.

    Pavojus didėja, jei keli preparatai turi tą pačią veikliąją medžiagą, o žmogus to neįvertina. Gydytojai ragina vaistus vartoti tik pagal instrukciją, neviršyti paros dozių ir pasitarti su mediku, jei tenka vartoti kelis preparatus vienu metu.

    Antsvoris ir nejudrus gyvenimo būdas

    Antsvoris, ypač pilvinis, didina riebalų kaupimąsi kepenyse ir skatina lėtinį uždegimą. Nejudrus gyvenimo būdas blogina gliukozės kontrolę ir medžiagų apykaitą, todėl kepenų apkrova dar labiau išauga.

    Svarbu tai, kad net nedidelis svorio sumažėjimas kai kuriems žmonėms gali pagerinti kepenų rodiklius, o reguliarus fizinis aktyvumas padeda mažinti riebalų kiekį kepenyse. Dažniausiai akcentuojamas nuoseklumas, o ne trumpalaikės drastiškos dietos.

    Aplinkos toksinai ir kasdienė chemija

    Kepenys neutralizuoja įvairias chemines medžiagas, todėl ilgalaikis kontaktas su tirpikliais, pesticidais ar kitomis pramoninėmis medžiagomis gali didinti pažeidimo riziką. Ne mažiau svarbus ir oro užterštumas, kuris siejamas su sisteminiu uždegimu ir metaboliniais sutrikimais.

    Specialistai pataria mažinti kontaktą su agresyviomis cheminėmis priemonėmis, laikytis saugos reikalavimų darbe ir namuose, o esant rizikos veiksniams profilaktiškai atlikti kepenų fermentų tyrimus. Jei vargina nuolatinis nuovargis, pykinimas, spaudimas po dešiniuoju šonkaulių lanku ar gelta, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    „Kepenų ligos dažnai progresuoja tyliai, todėl svarbiausia yra laiku atpažinti rizikos veiksnius ir imtis pokyčių, kol pažeidimas dar grįžtamas“, – pabrėžia gydytojai.

  • Ravėjate ir išmetate, o Meksikoje su kiaušiniais valgo kasdien: ši piktžolė naudinga kepenims

    Daržinė portulaka, Meksikoje žinoma kaip verdolagas, Lietuvoje dažnai laikoma įkyriu daržo ir vejos augalu. Ji žema, šliaužianti, su sultingais rausvai rusvais stiebais ir smulkiais ovaliais lapais, todėl puikiai ištveria karštį ir sausras. Dėl to portulaka neretai suželia ne tik lysvėse, bet ir takų plyšiuose ar smėlingose vietose.

    Vis dėlto daugelyje šalių portulaka vertinama kaip valgomas laukinis žalumynas. Ji minima kaip vienas seniausiai žmonių vartotų lapinių augalų, o kulinarijoje tinka tiek salotoms, tiek troškiniams ar sriuboms. Meksikoje portulaka dažnai derinama su kiaušiniais ir aštresniais padažais, todėl patiekalas tampa ir sotus, ir gaivus.

    Mitybos požiūriu portulaka išsiskiria tuo, kad turi omega-3 riebalų rūgščių, ypač alfa-linoleno rūgšties. Augale taip pat aptinkama antioksidantų, tarp jų vitamino C ir E, taip pat glutationo ir betalainų, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Šios medžiagos mityboje dažnai minimos kaip svarbios bendrai medžiagų apykaitai ir organizmo atsparumui.

    Kepenų sveikatos tema portulaka paprastai minima dėl priešuždegiminio potencialo ir antioksidacinės sudėties. Vis dėlto verta nepamiršti, kad tai nėra vaistas, o moksliniai duomenys apie tiesioginį poveikį konkrečioms ligoms žmonėms yra riboti. Jei turite kepenų sutrikimų ar vartojate vaistus, dėl mitybos pokyčių saugiausia pasitarti su gydytoju.

    Tradicinis meksikietiškas patiekalas huevos con verdolagas dažniausiai ruošiamas su salsa verde, kuri gaminama iš žaliųjų pomidorų, česnako, svogūnų ir aitriųjų paprikų. Portulakos švelniai rūgštokas skonis gerai subalansuoja kiaušinių sodrumą, o padažas suteikia aromato. Namų sąlygomis žaliuosius pomidorus galima pakeisti įprastais pomidorais ar tyre, o portulaką trumpai patroškinti, kad išliktų traškumas.

    Renkant portulaką maistui svarbiausia įsitikinti, kad augalas nebuvo purkštas chemikalais ir augo švarioje vietoje, atokiau nuo intensyvaus eismo. Prieš gaminant ją reikia kruopščiai nuplauti, o jei kyla abejonių dėl identifikavimo, verčiau pasitikrinti su augalų žinovu. Taip paprasta daržo piktžolė gali virsti netikėtu, maistingu ingredientu virtuvėje.

  • Atsisakykite nedelsiant: gydytojai įspėja, kas kasdien greitai naikina kepenis

    Печінка виконує ключову роль в організмі: вона фільтрує токсини, допомагає з травленням, зберігає поживні речовини та підтримує імунітет. Однак багато повсякденних продуктів створюють надмірне навантаження на цей орган і сприяють накопиченню жиру. Це підвищує ризик розвитку метаболічної дисфункціональної жирової хвороби печінки, запалення та навіть цирозу.

    Проблеми з печінкою. Ілюстративне фото

    Серед найбільш шкідливих страв і продуктів на першому місці опиняється фастфуд. Гамбургери, картопля фрі та інша їжа з ресторанів швидкого харчування містять багато насичених жирів, солі та цукру. Регулярне споживання такого харчування призводить до накопичення жиру в клітинах печінки.

    Не менш небезпечними є смажені страви. Вони насичені трансжирами та насиченими жирами, які ускладнюють роботу печінки. Постійне вживання картоплі фрі, смаженого курячого м’яса чи пончиків провокує запалення та сприяє рубцюванню тканин. Печінка витрачає багато ресурсів на переробку цих жирів, що з часом призводить до накопичення жирових відкладень.

    Велику загрозу становлять продукти з доданим цукром та напої з високим вмістом фруктози. Печінка майже повністю метаболізує фруктозу, перетворюючи її на жир. Солодкі газовані напої, енергетики, фруктові соки промислового виробництва, десерти та випічка з високофруктозним кукурудзяним сиропом швидко перевантажують орган.

    Ультраоброблені продукти також шкодять печінці. Чіпси, готові сніданки, упаковані тістечка та напівфабрикати містять численні добавки, консерванти, рафіновані вуглеводи та велику кількість солі. Організм змушений переробляти всі ці речовини, що призводить до жирового переродження печінки та запальних процесів. Рафіновані зернові вироби, такі як білий хліб, білий рис та здоба, швидко підвищують рівень цукру в крові та сприяють відкладенню жиру.

    Сіль у великих кількостях також негативно впливає на печінку. Продукти з високим вмістом натрію сприяють накопиченню жиру та підвищують ризик цирозу. Штучні підсолоджувачі, які часто використовують у дієтичних напоях, можуть порушувати баланс мікрофлори кишківника, що опосередковано шкодить печінці.

    Нагадаємо: портал “Коментарі” писав, який алкоголь найшвидше “вбиває” печінку.

  • Močiutė tai vadino medumi vargšams: pavasarį rinkite kiaulpienes, žiemą turėsite sirupo

    Kiaulpienė (mniszek lekarski) daugelį metų liaudyje vadinama medumi vargšams, tačiau jos vertę šiandien vis dažniau aptaria ir mokslas. Augale aptinkama biologiškai aktyvių junginių, tarp jų flavonoidų ir polifenolių, o tradiciškai jis siejamas su virškinimo ir kepenų funkcijos palaikymu.

    Vis dėlto svarbu atskirti augalo ekstraktų tyrimus nuo naminio sirupo, kuris dažniausiai verdamas su dideliu kiekiu cukraus. Dėl to toks pagardas labiau tinka kaip aromatingas priedas prie arbatos ar desertų, o ne kaip gydymo priemonė nuo ligų.

    Geriausias laikas rinkti žiedus paprastai būna pavasarį, dažniausiai nuo balandžio iki gegužės, kai pievos nusidažo ryškiai geltonai. Žiedus verta skinti sausu, saulėtu oru, vėlyvą rytą ar priešpiet, kai rasa jau nudžiūvusi ir žiedai pilnai atsivėrę.

    Ne mažiau svarbi ir vieta: rinkti reikėtų tik ten, kur augalai nebuvo veikiami automobilių išmetamųjų dujų, purškalų ar kitų teršalų. Venkite pakelių, judrių gatvių parkų, automobilių stovėjimo aikštelių pašalių, intensyviai dirbamų laukų bei vietų, kur dažnai vedžiojami augintiniai.

    Sirupui geriausiai tinka sveiki, ryškiai geltoni, kvapnūs, pilnai prasiskleidę žiedai. Peržydėję, parudavę ar jau į pūkus virstantys žiedynai gali suprastinti skonį, o ilgų žalių kotelių ir žalių dalių perteklius dažnai suteikia kartumo.

    Parsinešus žiedus namo jų nerekomenduojama iškart plauti po vandeniu, nes taip nuplaunamos žiedadulkės, kurios prisideda prie aromato ir spalvos. Praktinis būdas yra paskleisti žiedus plonu sluoksniu ant šviesaus popieriaus ar audinio ir 1–2 valandas palaikyti pavėsyje, kad smulkūs vabzdžiai pasišalintų patys.

    Tradicinis kiaulpienių sirupas dažniausiai gaminamas iš žiedų nuoviro su citrina ir cukrumi, kol skystis sutirštėja iki skysto medaus konsistencijos. Paprastai žiedai su citrinos griežinėliais trumpai paverdami, nuoviras brandinamas per naktį, o kitą dieną nukošiamas ir verdamas su cukrumi 1,5–2 valandas, kol sutirštėja.

    Sirupas vertinamas kaip švelnus, gėliškas saldiklis, tinkantis į šiltą, bet ne verdantį gėrimą, taip pat į košes ar varškės patiekalus. Dėl didelio cukraus kiekio jį reikėtų vartoti saikingai, ypač žmonėms, kurie turi kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje.

    Atsargumo reikėtų ir tiems, kurie yra alergiški astrinių šeimos augalams, taip pat žmonėms, turintiems tulžies latakų sutrikimų. Jei vartojate diuretikus, vaistus nuo diabeto ar kraują skystinančius vaistus, reguliarų kiaulpienių preparatų vartojimą verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Karštą sirupą patogiausia supilstyti į iškaitintus, sausus stiklainėlius ar buteliukus, iškart sandariai užsukti ir kelioms minutėms apversti. Tinkamai paruoštas sirupas laikomas tamsioje, vėsioje vietoje, o atidarius geriausia jį laikyti šaldytuve.

  • Prisirinkite 300 kiaulpienių žiedų: auksinis sirupas kepenims ir imunitetui, bet tinka ne visiems

    Prisirinkite 300 kiaulpienių žiedų: auksinis sirupas kepenims ir imunitetui, bet tinka ne visiems

    Kada ir kur rinkti žiedus?

    Kiaulpienė vaistinė pavasarį masiškai žydi pievose ir pakelėse, o jos žiedai nuo seno naudojami sirupui, vadinamam auksiniu balzamu. Liaudies medicinoje jis siejamas su savijautos gerinimu, ypač peršalimo sezonu, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra vaistas.

    Žiedus geriausia rinkti nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos, saulėtą ir sausą dieną. Dažniausiai daugiausia nektaro būna vėlyvą rytą, kai žiedai pilnai prasiskleidę, todėl rinkimas tuo metu duoda aromatingesnę žaliavą.

    Venkite vietų prie judrių kelių, pramonės teritorijų ir intensyviai tręšiamų vejų, nes augalai gali kaupti teršalus. Rinkite tik sausas žiedų galvutes be kotelių, o po lietaus palaukite, kol žiedai visiškai nudžius.

    Kuo vertinga kiaulpienė?

    Kiaulpienėje natūraliai yra kartumynų, triterpenų, inulino, fenolinių junginių ir antioksidantų, o jos lapuose ir žieduose aptinkama ir vitaminų bei mineralų. Dėl kartiųjų medžiagų ji dažnai minima kaip augalas, galintis skatinti virškinimo sulčių sekreciją.

    Nors tradiciškai kiaulpienė siejama su kepenų ir tulžies sistemos veikla, moksliniai duomenys apie sirupo poveikį žmonėms yra riboti. Dalis tyrimų rodo antioksidacines ir priešuždegimines augalo savybes, tačiau tai nereiškia, kad naminis sirupas išsprendžia sveikatos problemas.

    Praktikoje sirupas dažniau vertinamas kaip sezoninis saldiklis ir švelnus žolelių produktas gerklei, o ne kaip gydomoji priemonė. Be to, jo nauda labai priklauso nuo sudėties, nes tradiciniuose receptuose paprastai naudojama daug cukraus.

    Kaip vartoti saugiai?

    Tokie produktai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei sirupas saldintas cukrumi, nes per didelis cukraus kiekis didina kalorijų suvartojimą ir gali būti nepalankus dantims bei gliukozės kontrolei. Jei sirupą naudojate, patogiau jį laikyti kaip priedą prie arbatos ar desertų, o ne kaip kasdienę didelėmis dozėmis vartojamą priemonę.

    Ne visiems kiaulpienių produktai tinka. Jų reikėtų vengti ar vartoti tik pasitarus su gydytoju, jei yra tulžies latakų sutrikimų, tulžies pūslės akmenligė, žarnyno nepraeinamumas, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, taip pat jei esate alergiški astrinių šeimos augalams.

    Atsargumas svarbus ir nėštumo bei žindymo laikotarpiu, nes individualus jautrumas gali skirtis, o patikimų duomenų apie didesnių kiekių saugumą nepakanka. Jei vartojant atsiranda bėrimas, pilvo skausmas ar pykinimas, sirupo reikėtų atsisakyti.

    Renkant žiedus verta prisiminti ir dar vieną taisyklę: rinkite tik tuos augalus, kuriuos patikimai atpažįstate. Kiaulpienė vaistinė dažniausiai atpažįstama iš tuščiavidurio stiebo su pieno sultimis ir vieno žiedo ant stiebo, tačiau painiava su panašiais augalais pievose pasitaiko.

    Kiaulpienių sirupas gali būti malonus sezoninis produktas, bet didžiausią naudą dažniausiai duoda ne stebuklingi eliksyrai, o subalansuota mityba, pakankamas miegas ir fizinis aktyvumas. Jei norite jį įtraukti į racioną, verta tai daryti atsakingai ir saikingai.

  • Salierą dažnas apeina be reikalo: kuo naudingas lieknėjimui ir kaip nepersistengti kasdien

    Salieras yra viena iš tų daržovių, kuri parduotuvėje dažnai lieka nuošalyje, nors gali būti labai praktiškas kasdienėje mityboje. Jis turi mažai kalorijų, daug vandens ir suteikia sotumo jausmą, todėl neretai padeda lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Lieknėjimui salieras nėra stebuklinga priemonė, tačiau gali būti naudingas kaip didesnės apimties, traškus priedas prie patiekalų. Dėl skaidulų jis prisideda prie normalesnės žarnyno veiklos, o valgant daugiau daržovių paprasčiau išlaikyti įprastą kūno masę.

    Kas saliere svarbiausia?

    Didelę saliero dalį sudaro vanduo, todėl jis prisideda prie bendro skysčių kiekio maiste. Tai ypač aktualu tiems, kurie dienos metu išgeria per mažai vandens ir dažnai painioja troškulį su alkiu.

    Salieras taip pat turi kalio, kuris svarbus skysčių pusiausvyrai organizme ir normaliai kraujospūdžio kontrolei. Be to, jame yra augalinių junginių, kurie veikia kaip antioksidantai ir padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Kepenų darbą salieras dažniausiai „palaiko“ netiesiogiai, kai juo pakeičiami riebesni ar labiau perdirbti užkandžiai. Jei vietoje majonezinių salotų, riebių padažų ar keptų užkandžių renkamasi lengvesnės sudėties patiekalai su daržovėmis, tai gali sumažinti bendrą mitybos „apkrovą“.

    Kaip įtraukti į mitybą?

    Patogiausia salierą valgyti žalią: pjaustytą į lazdeles su jogurtiniu padažu, humusu ar varške. Jis tinka ir į salotas su obuoliu, morka, vištiena, kiaušiniu, avinžirniais, tunu ar feta, nes traškumas gerai „subalansuoja“ minkštesnius ingredientus.

    Dar viena idėja yra daržovių kokteilis su agurku, obuoliu, citrina ir petražolėmis, kuriame salieras suteikia gaivesnį, lengvai žolelių primenantį skonį. Vis dėlto salierų sulčių neverta laikyti universaliu sprendimu visoms problemoms, geriau žiūrėti į tai kaip į vieną iš mitybos detalių.

    Termiškai apdorotas salieras taip pat naudingas: jis tinka sriuboms, troškiniams ir padažams, ypač kartu su svogūnu, morka ir česnaku. Kaitinamas skonis švelnėja, todėl daržovė lengviau pritaikoma įvairiuose patiekaluose.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Salieras yra vienas stipresnių maisto alergenų, todėl alergiškiems žmonėms jo reikėtų vengti. Atsargiau jį turėtų vertinti ir tie, kuriems dėl sveikatos būklės rekomenduota riboti kalio kiekį mityboje, pavyzdžiui, sergant tam tikromis inkstų ligomis.

    Jei jautresnis virškinimas, žalias salieras kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Tokiu atveju verta mažinti porciją, nulupti standesnes skaidulas arba rinktis trumpai apvirtą ar troškintą variantą.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, dėl didesnių mitybos pokyčių verta pasitarti su specialistu.

  • Liga vystosi tyliai ir naikina kepenis: gydytojai įvardijo dažniausias fibrozės priežastis

    Liga vystosi tyliai ir naikina kepenis: gydytojai įvardijo dažniausias fibrozės priežastis

    Kepenų fibrozė – tai procesas, kai dėl ilgalaikio pažeidimo kepenyse ima kauptis randinis, jungiamasis audinys. Iš pradžių organizmas taip bando „užlopyti“ žalą, tačiau užsitęsus uždegimui randėjimas ima keisti kepenų struktūrą ir silpnina jų funkciją.

    Svarbu tai, kad fibrozė nėra atskira liga – dažniausiai tai pasekmė, rodanti, jog kepenis ilgą laiką veikė žalingas veiksnys. Ankstyvose stadijose pokyčiai dar gali būti pristabdomi, o kai kuriais atvejais – iš dalies ir grįžtami, jei pašalinama priežastis.

    Kas dažniausiai sukelia kepenų fibrozę

    Viena pagrindinių priežasčių – ilgalaikis alkoholio vartojimas, kuris toksiškai veikia kepenų ląsteles ir palaiko lėtinį uždegimą. Laikui bėgant tai gali vesti į pažengusią fibrozę ir cirozę, net jei žmogus ilgai nejaučia ryškių simptomų.

    Vis dažniau fibrozė siejama ir su nealkoholine suriebėjusių kepenų liga, kurią skatina antsvoris, nutukimas, 2 tipo cukrinis diabetas bei atsparumas insulinui. Ši būklė pastaraisiais metais tampa viena dažniausių lėtinių kepenų ligų priežasčių išsivysčiusiose šalyse.

    Dar viena reikšminga grupė – lėtiniai virusiniai hepatitai B ir C. Negydomos infekcijos gali metų metus „tyliai“ žaloti kepenis ir didinti cirozės bei kepenų vėžio riziką, todėl ankstyvas nustatymas ir gydymas turi lemiamą reikšmę.

    Fibrozę gali skatinti ir autoimuninės ligos, kai imuninė sistema klaidingai puola kepenų audinį, pavyzdžiui, autoimuninis hepatitas ar pirminis sklerozuojantis tulžies latakų uždegimas. Tokiais atvejais itin svarbi nuolatinė specialisto priežiūra ir gydymo režimo laikymasis.

    Randėjimą gali lemti ir retesni metaboliniai ar genetiniai sutrikimai, susiję su per dideliu medžiagų kaupimu organizme, pavyzdžiui, geležies ar vario apykaitos problemos. Nors šios būklės pasitaiko rečiau, jos gali sukelti sunkius kepenų pažeidimus, jei laiku nediagnozuojamos.

    Riziką didina ir kai kurie vaistai bei toksinės medžiagos, ypač jei jie vartojami ilgai arba be gydytojo priežiūros. Medikai pabrėžia, kad savarankiškas didelių dozių nuskausminamųjų, neaiškios kilmės papildų ar anabolinių medžiagų vartojimas gali turėti rimtų pasekmių kepenims.

    Kodėl simptomų galima nepastebėti

    Didžiausia problema ta, kad fibrozė ilgą laiką gali nepasireikšti specifiniais požymiais. Žmogus kartais jaučia tik bendrą nuovargį, sumažėjusį darbingumą ar diskomfortą pilvo srityje, todėl pokyčiai neretai nustatomi atsitiktinai.

    Pažengus fibrozės procesui, didėja cirozės rizika, o cirozė gali komplikuotis kepenų nepakankamumu ir reikšmingai padidinti kepenų vėžio tikimybę. Dėl šios priežasties ypač svarbu neatidėlioti ištyrimo, jei yra rizikos veiksnių.

    Diagnostika ir ką galima padaryti

    Įprastai pradedama nuo kraujo tyrimų, vertinant kepenų fermentus, tačiau normalūs rodikliai ne visada reiškia, kad fibrozės nėra. Vis dažniau taikomi neinvaziniai metodai, pavyzdžiui, kepenų elastografija, kuri leidžia įvertinti kepenų standumą ir netiesiogiai – randėjimo laipsnį.

    Kai kuriais atvejais gali būti svarstoma kepenų biopsija, nors ji atliekama rečiau nei anksčiau. Taktika parenkama individualiai, įvertinus riziką, gretutines ligas ir kitų tyrimų rezultatus.

    Gydymo esmė – pašalinti kepenų pažeidimo priežastį: atsisakyti alkoholio, kontroliuoti kūno masę ir cukraus apykaitą, gydyti virusinius hepatitus, koreguoti vaistų vartojimą. Vieno universalaus vaisto fibrozės „panaikinimui“ nėra, todėl gydymas orientuotas į ligos priežastį ir kepenų būklės stabilizavimą.

    Mityba ir gyvenimo būdas turi didelę reikšmę, ypač esant suriebėjusių kepenų ligai. Tyrimai rodo, kad sumažinus kūno masę maždaug 10 proc. gali pastebimai gerėti kepenų būklė, o vienu geriausiai ištirtų pasirinkimų laikoma Viduržemio jūros dieta, siejama su mažesniu uždegimu ir geresne medžiagų apykaita.

    Profilaktikai svarbu reguliariai tikrintis, jei yra antsvoris, diabetas, padidėjęs kraujospūdis ar įprotis vartoti alkoholį. Taip pat reikšminga vakcinacija nuo hepatito B, atsargus elgesys siekiant išvengti hepatito C užsikrėtimo ir atsakingas vaistų bei papildų vartojimas.

  • Gydytojai įspėja: šie alkoholiniai gėrimai greičiausiai žaloja kepenis – ko atsisakyti

    Kepenys yra pagrindinis organas, atsakingas už toksinų, įskaitant alkoholį, skaidymą ir neutralizavimą. Reguliariai viršijant mažos rizikos vartojimo ribas, kepenų ląstelės patiria uždegimą, ima kauptis riebalai, o ilgainiui didėja hepatito ir cirozės rizika.

    Medikai pabrėžia, kad kepenims nėra visiškai saugaus alkoholio tipo. Žalą lemia bendra suvartoto etanolio dozė, vartojimo dažnis, gretutinės ligos, kūno masė, taip pat tai, ar alkoholis vartojamas su maistu, ar ne.

    Viena svarbiausių priežasčių, kodėl alkoholis žaloja kepenis, yra jo skaidymo metu susidarantis acetaldehidas. Tai toksinis junginys, galintis pažeisti ląsteles ir skatinti uždegiminius procesus, o tęsiant vartojimą organizmas sunkiau atkuria pažeistą audinį.

    Didžiausią riziką dažnai kelia stiprieji gėrimai, tokie kaip viskis, romas ar degtinė, nes dėl didelės koncentracijos lengva greitai suvartoti daug etanolio. Kai dozė didelė, kepenys per trumpą laiką gauna ypač didelį metabolinį krūvį, o toksinių medžiagų susidarymas intensyvėja.

    Ne mažiau klastingas gali būti alus, nors jo stiprumas mažesnis. Jį žmonės neretai geria didesniais kiekiais, todėl bendra etanolio dozė gali prilygti stipriesiems gėrimams, o papildomas kalorijų ir angliavandenių perteklius prisideda prie riebalinės kepenų ligos vystymosi.

    Ypatingo dėmesio nusipelno saldūs kokteiliai ir aromatizuoti gėrimai, kuriuose daug cukraus ar fruktozės. Kepenims tenka dvigubas darbas, nes tuo pačiu metu skaidomas alkoholis ir apdorojamas cukrų perteklius, todėl greičiau kaupiasi riebalai ir didėja uždegimo tikimybė.

    Vynas neretai turi sveikatai palankumo aureolę, ypač kalbant apie antioksidantus. Tačiau kepenims šie argumentai apsaugos nesuteikia, nes reguliarus vartojimas, net ir mažomis dozėmis, vis tiek reiškia nuolatinę toksinių metabolitų gamybą ir uždegimo riziką.

    Gydytojai akcentuoja, kad žalingiausias modelis dažnai yra ne vieno konkretaus gėrimo pasirinkimas, o dažnas ir gausus vartojimas, ypač savaitgaliais per trumpą laiką. Kuo dažniau kepenys verčiamos dirbti virš savo galimybių, tuo didesnė tikimybė, kad riebalinė kepenų liga progresuos į alkoholinį hepatitą, o vėliau ir į cirozę.

    Jei pasireiškia nuolatinis nuovargis, apetito stoka, pykinimas, skausmas ar sunkumas dešinėje pašonėje, gelta, patinimai ar tamsus šlapimas, delsti nereikėtų. Tokie simptomai gali rodyti kepenų pažeidimą, todėl verta kreiptis į šeimos gydytoją ir atlikti tyrimus, nes ankstyvoje stadijoje gyvenimo būdo pokyčiai dažnai turi didžiausią efektą.

  • Lapų arbata, kurią lenkai tik atranda: žada palengvinti virškinimą ir padėti kepenims

    Lapų arbata, kurią lenkai tik atranda: žada palengvinti virškinimą ir padėti kepenims

    Pietų Amerikoje nuo seno vartojami boldo lapai Europoje vis dažniau aptinkami arbatose ir prieskonių mišiniuose. Šis augalas siejamas su tradiciniu naudojimu virškinimui palengvinti ir kepenų bei tulžies sistemos veiklai palaikyti.

    Boldo, arba Peumus boldus, yra visžalis medis, natūraliai augantis Čilėje ir dalyje Peru. Jo lapai pasižymi ryškiu, specifiniu aromatu, kurį dažnai apibūdina kaip žolelių ir kamparo natų derinį, todėl džiovinti lapai naudojami ne tik užpilams, bet ir kaip prieskonis.

    Kas slypi boldo lapuose?

    Boldo lapuose esantis alkaloidas boldinas tiriamas dėl sąsajų su tulžies išsiskyrimo skatinimu. Būtent dėl šios priežasties boldo užpilas dažniausiai minimas kaip priemonė po sotesnio maisto, kai vargina pilnumo jausmas, pūtimas ar epizodiniai virškinimo sutrikimai.

    Be boldino, lapuose yra eterinių aliejų ir polifenolių, kurie prisideda prie augalo biologinio aktyvumo. Vis dėlto dauguma teiginių apie poveikį sveikatai remiasi tradiciniu vartojimu ir atskirų medžiagų tyrimais, o ne vienareikšmėmis išvadomis, kad jis „gydo“ konkrečias ligas.

    Kaip vartojamas ir kur sutinkamas?

    Europoje boldo dažniausiai parduodamas džiovintų lapų pavidalu, skirtas užpilui. Taip pat jo galima rasti arbatų mišiniuose, o kai kuriose šalyse jis naudojamas kaip prieskonis žuvies, mėsos patiekalams, sriuboms ar padažams, kai norima išraiškingesnio, kartoko skonio.

    Praktikoje žmonės boldo dažniau renkasi po gausesnių valgymų ar tada, kai jaučia su virškinimu susijusį diskomfortą. Svarbu įvertinti, kad žolelių užpilai nėra vaistų pakaitalas, o jų poveikis skirtingiems žmonėms gali smarkiai skirtis.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Specialistai paprastai ragina nepiktnaudžiauti boldo užpilais ir nevartoti jų ilgą laiką be pertraukų. Didesnė rizika siejama su būklėmis, kai yra tulžies latakų nepraeinamumas, taip pat nėštumo ir žindymo laikotarpiu.

    Jei vartojate receptinius vaistus, turite kepenų ar tulžies pūslės sutrikimų, arba simptomai kartojasi, saugiausia prieš įtraukiant boldo į mitybą pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Nuolatinis pilvo pūtimas, skausmas ar pykinimas gali signalizuoti ir apie būkles, kurias reikia ištirti, o ne maskuoti žolelėmis.

  • Dažnas palaiko piktžole: purpurinė notra žada naudą kepenims ir tulžies takams, bet tinka ne visiems

    Nors pavasarį pievose ir pakelėse gausu valgomų augalų, purpurinė notra dažnai lieka nepastebėta arba palaikoma dilgėle. Iš tiesų tai visai kitas augalas: jis nedegina, yra švelnesnio skonio ir tradiciškai vartojamas kaip žolelių arbata ar šviežias priedas maiste.

    Purpurinė notra (Lamium purpureum) priklauso notrelinių šeimai. Liaudies medicinoje ji siejama su virškinimo sistemos komfortu, ypač kai vargina sunkumo jausmas po riebaus maisto, tačiau mokslinių įrodymų apimtis nėra tokia didelė kaip vaistiniams augalams, kurie plačiai ištirti klinikiniuose tyrimuose.

    Kaip atskirti nuo dilgėlės?

    Vizualiai notra gali priminti dilgėlę, bet yra aiškių požymių. Svarbiausia, kad notra neturi geliančių plaukelių, jos lapai minkštesni, o viršūnėje dažnai matyti purpurinis atspalvis.

    Dar vienas atpažinimo ženklas yra žiedai: notros žydi smulkiais vamzdiškais, dažnai rausvai violetiniais žiedais, kurie pritraukia vabzdžius. Dilgėlės žiedynai visiškai kitokie, be tokių ryškių „trimitėlių“ formos žiedų.

    Kuo ji vertinama mityboje?

    Žolelių šalininkai purpurinę notrą vertina dėl augale esančių biologiškai aktyvių junginių, tarp jų flavonoidų ir fenolinių rūgščių. Šios medžiagos plačiai paplitusios augaluose ir siejamos su antioksidaciniu bei priešuždegiminiu poveikiu, nors konkretaus augalo poveikis gali skirtis pagal paruošimą ir vartojamą kiekį.

    Dažniausiai minima, kad notra gali švelniai skatinti tulžies išsiskyrimą ir taip padėti virškinti riebesnį maistą. Jei žmogus turi jautresnį skrandį, šiltas žolelių gėrimas kai kam padeda sumažinti diskomfortą, tačiau tai neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo.

    Kaip vartoti ir kada atsargiai?

    Paprastas būdas yra užpilas: švieži arba džiovinti augalo lapai ir žiedai užplikomi karštu vandeniu ir palaikomi apie 10–15 minučių. Švieži jauni lapeliai dažnai dedami į pavasarines salotas, varškės užtepėles ar žaliuosius kokteilius, nes skonis paprastai būna švelnus, šiek tiek žemiškas.

    Vis dėlto purpurinė notra tinka ne visiems. Nėščiosioms ir žindančioms moterims, taip pat žmonėms, turintiems tulžies pūslės akmenligę ar dažnus tulžies dieglius, prieš vartojimą verta pasitarti su gydytoju, nes tulžies tekėjimo skatinimas kai kuriais atvejais gali pabloginti savijautą.

    Atsargumo reikia ir tiems, kurie turi inkstų ligų ar yra jautrūs notrelinių šeimos augalams. Jei po žolelių arbatos atsiranda pilvo skausmas, pykinimas, bėrimas ar kiti neįprasti simptomai, vartojimą reikėtų nutraukti ir pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Renkant laukinius augalus svarbiausia taisyklė yra tikslus atpažinimas ir švara: vengti teritorijų prie intensyvaus eismo kelių, purškiamų laukų ar vietų, kur galimas užterštumas. Jei kyla abejonių, saugiau rinktis vaistinėse parduodamas, aiškiai sužymėtas žoleles.