Tag: Kepimas

  • Šias česnako klaidas daro beveik visi: kodėl šaldytuvas, spaudyklė ir keptuvė sugadina skonį

    Daugelis česnaką laiko paprastu prieskoniu, tačiau jo skonis ir aromatas labai priklauso nuo laikymo, pjaustymo ir kaitinimo. Kulinarijos specialistai pabrėžia, kad net nedideli įpročiai gali paversti česnaką karčiu, prėsku ar net visai bekvapiu.

    Dažniausia klaida prasideda dar virtuvėje, kai visa česnako galva be svarstymų padedama į šaldytuvą. Vėsi ir drėgna aplinka skatina dygimą, o kartu keičiasi skonis ir tekstūra, todėl skiltelės greičiau praranda kokybę.

    Kur česnaką laikyti teisingai?

    Laikant šaldytuve, česnakas neretai tampa minkštas, kempiniškas, praranda ryškų aromatą. Be to, drėgmė ir temperatūrų svyravimai gali paspartinti gedimą, ypač jei galva laikoma sandariame maišelyje.

    Patikimiausias pasirinkimas yra kambario temperatūra, vėsesnė vieta ir kuo mažiau tiesioginės saulės. Tam tinka pintinė, krepšelis ar tinklinis maišelis, nes gera oro cirkuliacija padeda česnakui ilgiau išlikti sausam ir kvapniam.

    Pjaustymas keičia aštrumą

    Ne visi žino, kad česnako aštrumas didėja kuo smulkiau jis sutraiškomas ar supjaustomas. Smulkinant suaktyvėja fermentinės reakcijos, išsiskiria daugiau sieros junginių, todėl skonis tampa intensyvesnis ir kartais net agresyvus.

    Dėl to vien spaudyklės naudojimas ne visada yra geriausia išeitis. Padažams ar troškiniams tinka sutraiškytas česnakas, sriuboms dažnai pakanka smulkiai sukapoto, o lengviems daržovių patiekalams geriau rinktis plonai pjaustytas skilteles.

    Dar viena smulkmena, kuri gali sugadinti rezultatą, yra žalias daigelis senesnėse skiltelėse. Jis nėra pavojingas, tačiau dažnai suteikia ryškų kartumą, todėl jautresniuose patiekaluose verta jį išimti.

    Kepinimas ir marinavimas: kur dažniausiai sudeginamas skonis

    Kepinant ant stiprios ugnies česnakas dega itin greitai, nes turi mažai drėgmės ir nemažai natūralių cukrų. Todėl į įkaitintą aliejų įmestas pačioje pradžioje jis gali pajuoduoti per kelias dešimtis sekundžių ir patiekalui suteikti svilėsių kartumą.

    Praktiškas metodas yra česnaką dėti pačioje pabaigoje, kai pagrindiniai ingredientai jau beveik paruošti. Kaitinti geriausia ant silpnos ar vidutinės kaitros, trumpai, kad atsiskleistų aromatas, bet prieskonis nevirstų kartumu.

    Panašiai elgtis verta ir marinuojant mėsą kepimui ant grilio ar keptuvėje. Labai smulkūs gabalėliai prilimpa prie paviršiaus ir sudega anksčiau nei iškepa mėsa, todėl marinavimui dažnai geriau rinktis lengvai sutraiškytas skilteles, o kietus likučius prieš kepimą pašalinti.

  • Į pieną įpilkite šį priedą ir pamirkykite karbonadą: kotletai bus itin minkšti ir sultingi

    Kiaulienos karbonadas daugeliui siejasi su traškia plutele ir minkštu vidumi, tačiau namuose tai pavyksta ne visada. Dažniausia problema ta pati: mėsa po kepimo tampa kieta, sausa ir sunkiai sukramtoma.

    Kulinarai aiškina, kad rezultatą labiausiai lemia du dalykai: mėsos paruošimas ir terminė kontrolė keptuvėje. Jei gabalėliai paliekami per stori arba kepami per ilgai, drėgmė išgaruoja, o baltymai susitraukia, todėl kotletas sukietėja.

    Prieš kepant karbonadą verta išmušti iki maždaug 1,5 centimetro storio. Toks storis leidžia mėsai iškepti tolygiai ir greičiau, o tai sumažina riziką perkepti paviršių, kol vidus dar neparuoštas.

    Kitas patikimas būdas suminkštinti mėsą yra marinavimas pieno pagrindo mišinyje. Piene esanti pieno rūgštis ir fermentai gali švelninti raumenų skaidulas, todėl po kepimo kotletas būna trapesnis ir sultingesnis.

    Praktikoje dažnai pasirenkamas paprastas pieno ir garstyčių derinys, papildytas druska, pipirais ar kitais mėgstamais prieskoniais. Pienas suteikia švelnumo, o garstyčios prideda ryškesnio skonio ir aromato, nepaversdamos mėsos aitria.

    Optimalu karbonadą mirkyti 8–12 valandų šaldytuve, sandariame inde. Išėmus mėsą svarbu nusausinti paviršių, kad apvoliojimas miltuose, kiaušinyje ir džiūvėsėliuose geriau prikibtų, o plutelė keptų, o ne troškintųsi.

    Kepant svarbiausia gerai įkaitinti riebalus, nes tuomet pluta greitai užsidaro ir mažiau sugeria riebalus. Tradiciškai dažnai pasirenkami kiauliniai taukai, tačiau tinka ir rapsų aliejus ar lydytas sviestas, jei norisi neutralesnio kvapo.

    Jei kotletai dažnai išeina kieti, verta atkreipti dėmesį ir į kepimo laiką. Perkaitinti keptuvės nereikia, bet ji turi būti pakankamai karšta, o kepimas trumpas, kad mėsa išliktų drėgna ir minkšta.

  • Mielinė tešla nekyla? Dažniausiai kaltas vienas dalykas – temperatūra ir „užmigę“ mielės

    Mielinė tešla namų virtuvėje laikoma viena kaprizingiausių: mielės jautriai reaguoja į temperatūrą, drėgmę ir net tai, kada į tešlą patenka druska ar riebalai. Vienas neapgalvotas žingsnis, ir vietoje purios bandelės galima gauti kietą, menkai pakilusią masę. Dažniausiai problema nėra mistinė – ji susijusi su per šalta aplinka arba nebeaktyviomis mielėmis.

    Pirmas dalykas, kurį verta patikrinti, yra mielių būklė. Pasenusios arba netinkamai laikytos mielės gali tiesiog nebefermentuoti, todėl tešla liks beveik tokia pati, kaip ir užminkyta. Šviežios mielės paprastai būna šviesios, elastingos, malonaus kvapo, o suirusios dažnai patamsėja, trupinėja ar įgauna rūgštoką aromatą.

    Ne mažiau svarbi ir temperatūra, nes mielėms reikia šilumos, bet per karštas skystis jas greitai sunaikina. Praktikoje patikimiausia orientuotis į šiltą, bet nedeginančią temperatūrą: skystis turi būti maloniai šiltas liečiant, o ne karštas. Jei tešla kyla vangiai, dažna priežastis būna ir tai, kad dalis ingredientų įmaišomi tiesiai iš šaldytuvo, todėl bendra masės temperatūra nukrenta ir mielių aktyvumas sulėtėja.

    Kita dažna klaida – per ankstyvas mielių kontaktas su druska arba labai dideliu cukraus kiekiu. Druska ir cukrus, patekę tiesiai ant mielių ar į ką tik paruoštą raugą, gali slopinti jų darbą, todėl kyla gerokai lėčiau arba visai sustoja. Riebalai taip pat gali trukdyti, jei įmaišomi per anksti, todėl sviestą ar aliejų verta dėti tada, kai mielės jau pradeda aktyviai dirbti.

    Jei virtuvėje vėsu, tešlą galima perkelti į stabilesnės šilumos vietą. Dažnai padeda išjungta orkaitė su įjungta lempute, nes ji sukuria švelnią šilumą, tinkamą kilimui. Kad paviršius neapdžiūtų ir nesusidarytų pluta, dubenį verta pridengti lengvai sudrėkinta švaria šluoste.

    Kai tešla vis tiek nekyla, ją dar galima išgelbėti su nauju, aktyviu raugu. Nedidelį kiekį šviežių mielių galima ištirpinti šiltame piene ar vandenyje su cukrumi ir palaukti, kol paviršiuje pasirodys putos – tai ženklas, kad fermentacija vyksta. Tuomet raugą įmaišius į tešlą ir suteikus šilumos, procesas dažnai atsigauna.

    Jeigu nepavyksta net ir po šių veiksmų, tai nebūtinai reiškia, kad viską reikia išmesti. Iš prastai pakilusios masės galima kepti plonus mielinius blynelius ar mažus keptuvėje kepamus paplotėlius, o kitą kartą didžiausią dėmesį skirti trims dalykams: mielių šviežumui, ingredientų temperatūrai ir teisingai jų įmaišymo eigai.

  • Šniceliai traukiasi: slovakiški kotletai su bulvių paniruote ir krienais užkariauja stalus

    Tradiciniai kiaulienos šniceliai vis dažniau užleidžia vietą naujesnėms variacijoms, kurios nustebina tekstūra ir ryškesniu skoniu. Viena populiariausių alternatyvų – slovakiško stiliaus kotletai, apvoliojami ne vien džiūvėsėliuose, o bulvių masėje. Taip mėsa išlieka sultinga, o išorėje susiformuoja ypač traški, auksinė plutelė.

    Šio patiekalo esmė – tarkuotos bulvės, kurios paniruotei suteikia tvirtumo ir sodrumo. Skirtingai nei įprasta paniruotė, bulvės kepdamos karamelizuojasi ir sukuria grubesnę, ryškiai traškančią tekstūrą. Aštresnį akcentą suteikia krienai, kurie dera su kiauliena ir „pramuša“ riebesnį skonį.

    Norint, kad plutelė būtų traški, svarbiausia pasirūpinti bulvių drėgme. Tarkuotas bulves būtina gerai nuspausti, o skystį nupilti, nes per didelė drėgmė keptuvėje „verda“ paniruotę ir ji neapskrunda. Jei bulvės labai krakmolingos, paniruotė geriau kimba, tačiau prireikus galima įmaišyti šaukštą krakmolo arba miltų.

    Ne mažiau svarbi ir kepimo technika: kotletus verta kepti porcijomis, kad aliejus ar sviesto ir aliejaus mišinys neprarastų temperatūros. Pergrūstoje keptuvėje šiluma krenta, o vietoj traškumo atsiranda troškinimo efektas. Geriausiai tinka vidutinė arba vidutiniškai aukšta kaitra, kad bulvinė plutelė spėtų apskrusti, o mėsa neišsausėtų.

    Skonį lengva pritaikyti pagal namų įpročius: į bulvių masę galima įmaišyti česnako, mairūno ar rūkytos paprikos, o krienų kiekį reguliuoti pagal pageidaujamą aštrumą. Patiekiant tinka lengvesnės salotos ar marinuotos daržovės, nes jos subalansuoja sotų, keptą patiekalą. Tokie kotletai yra geras būdas atnaujinti įprastą repertuarą, neatsisakant pažįstamo komforto maisto.

  • Sekmadienio pietums kepsniai po čekų: bulvės paniruotėje daro stebuklą, tradicinių nebereikia

    Jei įprasti kotletai jau pabodo, vis daugiau namų virtuvėse atrandami kepsniai po čekų, kurių pagrindinis triukas slypi ne mėsoje, o paniruotėje. Vietoj vien džiūvėsėlių ar miltų čia naudojamos ir bulvės, todėl paviršius apskrunda, o vidus išlieka sultingas. Toks derinys ypač tinka sekmadienio pietums, kai norisi sočiai, bet be sudėtingų procesų.

    Šio varianto esmė yra bulvių krakmolas, kuris kepant veikia kaip natūralus rišiklis. Smulkiai sutarkuotas bulves svarbu gerai nuspausti, kad neliktų perteklinio vandens, o tuomet maišyti su kiaušiniu ir nedideliu kiekiu miltų. Gauta tiršta masė greitai paruduoja ir tvirtai laikosi ant mėsos, todėl paniruotė nenubyra net apverčiant keptuvėje.

    Dažniausiai tokiems kepsniams pasirenkama malta mėsa arba plonai išmušti mėsos gabalėliai, tačiau technika tinka ir paukštienai. Skonis išlieka švelnus, todėl prieskonius verta derinti pagal garnyrą: klasikinė druska, pipirai ir česnakas tiks beveik visada. Jei norisi daugiau aromato, galima įtarkuoti svogūno ar įmaišyti mėgstamų džiovintų žolelių.

    Didžiausia klaida, dėl kurios nusivilia net patyrę gamintojai, yra per didelė kaitra. Esant aukštai temperatūrai bulvinė paniruotė greitai prisvilsta, o mėsa viduje nespėja iškepti. Patikimiausias kelias yra vidutinė ugnis ir kantrybė: geriau kepti kiek ilgiau, bet tolygiai, kad plutelė būtų auksinė, o vidus saugiai iškepęs.

    Praktikoje šis metodas taip pat padeda sutaupyti, nes bulvės padidina bendrą masę ir suteikia sotumo, todėl dažnai užtenka mažesnio mėsos kiekio. Prie tokių kepsnių tinka lengvesnės salotos, marinuotos daržovės ar paprastas jogurtinis padažas. Jei pietums įprastai visada gaminate tradicinius kotletus, šis variantas gali tapti nauju šeimos favoritu vien dėl tekstūros.

  • Kodėl net patyrusiems pridega pyragas? Kaltas ne laikas, o skarda ir jos spalva

    Kodėl net patyrusiems pridega pyragas? Kaltas ne laikas, o skarda ir jos spalva

    Net ir tiksliai laikantis recepto, kartais pyrago viršus atrodo iškepęs idealiai, o apačia būna per tamsi, sukietėjusi ar net prisvilusi. Dažnai kaltinamas orkaitės režimas ar per ilgas kepimas, tačiau praktikoje problema neretai slypi visai kitur. Lemiamą įtaką gali daryti kepimo forma ir jos medžiaga bei spalva.

    Skirtingos formos nevienodai sugeria ir perduoda karštį, todėl apačia gali kaisti greičiau nei viršus. Tai ypač aktualu, kai kepama orkaitėje, kurioje šiluma intensyviau kyla nuo dugno. Dėl to ta pati tešla skirtingose formose gali iškepti nevienodai, net jei temperatūra ir laikas nesikeičia.

    Šviesios skardos kaitina švelniau

    Šviesios metalinės formos paprastai lėčiau įkaista ir ne taip agresyviai apskrudina dugną. Dėl to jos dažnai tinka biskvitams, varškės pyragams ar trapiai tešlai, kai norisi švelnesnio kepimo ir minkštesnės tekstūros. Tokiose formose paprasčiau išvengti situacijos, kai apačia paruduoja anksčiau, nei spėja iškepti vidus.

    Jei pastebite, kad pyragas nuolat tamsėja iš apačios, verta išbandyti šviesesnę formą arba padėti ją aukščiau orkaitėje. Taip pat gali padėti kepimas ant grotelių, o ne ant skardos, nes oras cirkuliuoja tolygiau. Smulkūs pakeitimai dažnai duoda greitą rezultatą.

    Tamsios formos greičiau parudina

    Tamsios skardos paprastai sugeria daugiau šilumos ir greičiau atiduoda ją kepiniui, todėl dugnas ir kraštai skrunda intensyviau. Tai gali būti privalumas kepant kepinius, kuriems norisi ryškesnės plutelės, pavyzdžiui, picą, brownie ar mielinius kepinius. Tačiau jautresniems pyragams toks efektas gali tapti problema.

    Jei tamsioje formoje kepinys ima svilti iš apačios, praktinis sprendimas yra sumažinti temperatūrą ir pailginti kepimo laiką arba formą dėti ant papildomo kepimo padėklo. Kai kuriems kepiniams padeda ir kepimo popierius, kuris šiek tiek izoliuoja dugną. Svarbu stebėti ne tik laiką, bet ir realų spalvos pokytį.

    Stiklas, keramika ir silikonas kepa kitaip

    Stikliniai ir keramikiniai indai įkaista lėčiau nei metalas, tačiau sukaupia daugiau šilumos ir ilgiau ją išlaiko. Dėl to kepinys dar kurį laiką kepa ir ištraukus iš orkaitės, o tai svarbu planuojant, kada sustabdyti procesą. Tokie indai dažnai pasirenkami duonai ar mieliniams kepiniams, kai norisi tolygesnio karščio.

    Silikoninės formos paprastai ne taip stipriai apskrudina dugną, todėl kepinio apačia lieka šviesesnė ir minkštesnė. Jos ypač patogios keksiukams ir lengviems biskvitams, nes kepinius lengviau išimti ir dažniausiai nereikia intensyvaus riebalavimo. Visgi silikoną svarbu statyti ant tvirto pagrindo, kad forma nekraipytų tešlos ir kepimas būtų tolygus.

    Norint tiksliau kontroliuoti rezultatą, verta įvertinti ir orkaitės ypatumus: kai kuriose temperatūra realiai skiriasi nuo nustatytos, o kaitinimas iš apačios būna agresyvesnis. Tokiais atvejais padeda orkaitės termometras ir įprotis tikrinti kepinį ne vien pagal laiką, bet ir pagal vizualius požymius. Tinkamai parinkta forma dažnai išsprendžia problemą be jokių sudėtingų korekcijų recepte.

  • Vištienos krūtinėlė vis sausa? Šefai turi paprastą triuką su obuolių actu – štai kaip tai veikia

    Vištienos krūtinėlė yra viena populiariausių kasdienės virtuvės mėsų, tačiau ji dažnai nuvilia: keliomis minutėmis per ilgai kepta krūtinėlė greitai tampa sausa ir plaušinga. Taip nutinka todėl, kad tai liesa mėsa, kurioje mažai riebalų, o drėgmė iš jos išgaruoja itin greitai.

    Šefai ir maisto technologai dažnai siūlo paprastą sprendimą: trumpai panaudoti obuolių actą. Švelni acto rūgštis sumažina mėsos paviršiaus pH ir gali šiek tiek pakeisti baltymų struktūrą, todėl krūtinėlė lengviau sugeria marinato skonį ir po terminio apdorojimo atrodo minkštesnė.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad rūgštiniai tirpalai gali mažinti vištienos krūtinėlės kietumą ir reikalingą pjovimo jėgą, o tai vartotojai dažniausiai jaučia kaip didesnį minkštumą. Vis dėlto pabrėžiama ir kita medalio pusė: per didelis rūgšties kiekis ar per ilgas marinavimas gali paveikti spalvą ir „perlaužti“ tekstūrą, todėl svarbus saikas.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis 5–6 proc. rūgštingumo obuolių actą, nes jo skonis švelnesnis ir neužgožia mėsos. Paprastai pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių dviem krūtinėlėms, o jei daroma trumpa marinato versija, actą galima įmaišyti į aliejų, druską, pipirus ir česnaką.

    Jei norite efekto be rizikos perrūgštinti, patikimas variantas yra trumpas kontaktas: palaikyti mėsą marinate 15–30 minučių. Ilgesnis laikas, ypač jei acto daugiau, gali pernelyg suminkštinti paviršių ir kepant jis taps tarsi miltingas.

    Ne mažiau svarbūs ir „techniniai“ žingsniai prieš kepimą: krūtinėlę verta išimti iš šaldytuvo 15–20 minučių, nusausinti ir sulyginti storį, kad ji iškeptų tolygiai. Kai viena pusė yra gerokai storesnė už kitą, plonesnė dalis perkeps dar nespėjus saugiai paruošti storesnės.

    Dar vienas profesionalus triukas taikomas jau po kepimo, kai mėsa perkelta į lėkštę pailsėti. Į tą pačią keptuvę įpilkite 1–2 arbatinius šaukštelius obuolių acto ir kelis šaukštus sultinio, nugramdykite apskrudusias daleles nuo dugno ir įmaišykite mažą gabalėlį sviesto – gausite trumpą blizgų padažą, kuris grąžina sultingumo įspūdį.

    Obuolių actą verta prisiminti ir kituose patiekaluose, kai norisi subalansuoti skonį: šaukštas į troškinį ar padažą gali „pakelti“ aromatą, ypač kai yra svogūnų, morkų ar šiek tiek saldumo. Kartu tai leidžia išlaikyti mėsą minkštesnę, jei rūgštis naudojama saikingai ir trumpai.

  • Šefai atskleidė geriausią riebalą maltiniams: traškiau, mažiau dūmų ir daugiau skonio

    Nors daug kas maltinius vis dar kepa aliejuje, vis dažniau virtuvėse sugrįžta tradicinis kiaulienos taukas. Šefai teigia, kad jis ypač tinka kepimui keptuvėje, nes aukštoje temperatūroje išlieka stabilesnis ir padeda išgauti ryškesnį, sodresnį skonį.

    Vienas svarbiausių taukų privalumų – jų elgsena karštyje. Kai riebalai yra termiškai stabilesni, jie lėčiau skyla ir rečiau svyla, todėl kepant būna mažiau dūmų, o keptuvėje susidaro mažiau pridegusių likučių, kurie gadina skonį ir kvapą.

    Taukai taip pat gerai perduoda šilumą, todėl maltinių paviršius greičiau apskrunda ir susiformuoja traški plutelė. Tai padeda „užrakinti“ mėsos sultis viduje, tad vidus išlieka minkštesnis ir sultingesnis, ypač jei kepama ne per plonai ir neperdžiovinama.

    Norint dar švelnesnio aromato, kulinarai pataria kepimo pabaigoje į keptuvę įdėti šaukštą lydyto sviesto. Tuomet trumpai pavartyti maltinius riebaluose ir leisti jiems kelias minutes „pailsėti“, kad skonis pasiskirstytų, o plutelė neprarastų traškumo.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad taukai yra sotųjų riebalų šaltinis, todėl svarbus saikas. Jei padidėjęs MTL cholesterolio kiekis ar yra širdies ir kraujagyslių ligų rizika, dažną kepimą taukuose verta riboti ir dažniau rinktis švelnesnius gaminimo būdus.

    Reikia įvertinti ir tai, kad pats kepimas padidina patiekalo kaloringumą, ypač jei riebalai įsigeria į paniruotę ar garnyrą. Subalansuoti padeda lengvesni priedai, pavyzdžiui, virtos bulvės ir šviežios daržovės ar rauginti produktai, o ne dar viena kepta garnyro porcija.

  • Šefai pataria: vienas triukas orkaitėje ir pica bus rumena bei traški kaip iš picerijos

    Naminė pica dažnai nuvilia ne dėl tešlos ar ingredientų, o dėl vienos priežasties: namų orkaitė retai pasiekia tokias sąlygas kaip malkomis kūrenamos picos krosnys. Vis dėlto keliais paprastais sprendimais galima priartėti prie rezultato, kai kraštai apskrunda, o padas išlieka traškus.

    Svarbiausias principas yra labai aukšta temperatūra ir maksimaliai įkaitintas paviršius, ant kurio kepama pica. Kuo karščiau, tuo greičiau tešla iškyla ir sutvirtėja, o sūris tirpsta tolygiai, neatskirdamas riebalų, todėl pica atrodo ir skaniau, ir valgosi lengviau.

    Temperatūra lemia beveik viską

    Jei orkaitė leidžia, ją verta įkaitinti iki 250 laipsnių ir picą kepti apie 10 minučių, stebint, kaip keičiasi kraštų spalva. Orkaitėse, kurios pasiekia 270 laipsnių, 30 centimetrų skersmens pica dažnai iškepa per 5–7 minutes.

    Kepant 220–230 laipsnių temperatūroje su įjungtu kaitinimu iš viršaus ir apačios, dažniausiai prireikia 10–12 minučių. Storesnės, amerikietiško stiliaus picos tešla paprastai kepama žemesnėje 200–220 laipsnių temperatūroje ir ilgiau, apie 15–20 minučių, kad vidus spėtų iškepti.

    Didžiausia klaida – šalta skarda

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl picos padas lieka minkštas, yra kepimas ant neįkaitintos skardos. Sprendimas paprastas: skardą ar groteles reikia kaitinti kartu su orkaite bent 30 minučių, kad pica patektų ant įkaitusio metalo.

    Praktikoje tai reiškia, kad tešlą geriausia uždėti ant kito paviršiaus, o į orkaitę perkelti tik tada, kai skarda jau įkaitusi. Taip šiluma iš karto „užrakina“ pado struktūrą ir padeda išgauti traškumą, kurio dažniausiai ir tikimasi.

    Popierius gali sugadinti rezultatą

    Dar viena klaida – kepimo popierius, kai temperatūra viršija 230 laipsnių. Tokiomis sąlygomis popierius gali pradėti tamsėti, trupėti ar svilti, o tai ne tik gadina skonį, bet ir apsunkina kepimą.

    Vietoje jo tešlą galima dėti tiesiai ant švarios skardos, lengvai pabarstytos miltais arba plonai pateptos aliejumi. Norint dar geresnio efekto, padeda picos akmuo ar plieninė kepimo plokštė, kuri sukaupia daugiau šilumos ir leidžia iškepti picą greičiau.

    Jei pabaigoje norisi labiau apskrudusių kraštų, trumpam galima įjungti grilio funkciją ir kelias akimirkas stebėti, kad kraštai neperkeptų. Taip išgaunami apetitą keliantys, lengvai parudavę burbuliukai ant picos bortelių.