CP v2

Tag: Kepsniai

  • Bobby Flay atskleidė pigesnį kepsnio gabalą už file mignon: skonis nustebins ir namuose

    Kodėl renkasi ne file mignon

    Garsus JAV šefas Bobby Flay sako, kad namuose dažniau renkasi ne file mignon, o ploną, bet ypač aromatingą jautienos gabalą – diafragmos srities mėsą, dažniausiai vadinamą skirt steak. Šis gabalas paprastai kainuoja mažiau, tačiau tinkamai paruoštas gali prilygti brangesniems kepsniams.

    Skirt steak pjaunamas iš apatinės jautienos dalies šalia krūtinės ir šono, todėl tai aktyviai dirbantis raumuo. Būtent dėl to jis turi ryškesnį skonį, bet reikalauja tikslesnio paruošimo, kad būtų minkštas ir sultingas.

    Du tipai ir esminis pasirinkimas

    Šis gabalas dažniausiai skirstomas į du tipus: išorinį ir vidinį. Išorinis paprastai būna vienodesnės struktūros, su daugiau riebalų gyslelių, todėl kepant išlieka sultingesnis, o vidinis gali būti plonesnis ir kietesnis, nors skoniu nenusileidžia.

    Perkant pas mėsininką verta paklausti, kuris variantas labiau tinka planuojamam patiekalui: greitam kepimui ar ilgesniam gaminimui. Nuo to priklausys, ar pakaks trumpo apkepimo, ar geriau rinktis marinavimą ir lėtesnį terminį apdorojimą.

    Karštis didelis, laikas trumpas

    Bobby Flay rekomenduoja šį kepsnį gaminti labai aukštoje temperatūroje, nes taip greitai susidaro apskrudusi pluta, o vidus nespėja išsausėti. Tam tinka kepimas orkaitės grilyje arba labai įkaitintoje keptuvėje, kai kiekvienai pusei užtenka kelių minučių.

    Vis dėlto skirt steak tinka ir ilgesniems metodams, pavyzdžiui, lėtam troškinimui ar sous vide, kai jungiamasis audinys pamažu suminkštėja. Tai ypač aktualu, jei gabalas plonesnis ar kietesnės struktūros.

    Didžiausia klaida pjaustant

    Anot šefo, dažniausia namų virėjų klaida yra neteisingas pjaustymas. Kadangi tai raumeningesnė mėsa, ją būtina pjaustyti prieš plaušą, kitaip net gerai iškeptas kepsnys burnoje atrodys kietas.

    Praktiškas būdas toks: kepsnį supjaustyti maždaug 8–10 centimetrų gabalais, juos pasukti ir tuomet pjaustyti plonomis riekelėmis prieš plaušą, geriausia įstrižai. Taip riekelės tampa trumpesnių skaidulų ir pastebimai minkštesnės.

    Marinatai ir patiekalai, kuriuose atsiskleidžia

    Šiam gabalui ypač tinka marinatai, nes jie paryškina skonį ir gali padėti švelninti tekstūrą. Dažnai pasirenkami citrusų ir sojų deriniai, raudonojo vyno bei svogūnų pagrindas arba švelnesnis aliejaus ir prieskonių mišinys, pavyzdžiui, su rūkyta paprika.

    Skirt steak patogus tuo, kad greitai virsta universaliais mėsos juostelėmis pagrįstais patiekalais: nuo fajitų ir takų iki wok keptuvėje ruošiamų daržovių ir mėsos derinių ar net šiltų salotų. Svarbiausia neperkepti ir visada teisingai supjaustyti prieš pat patiekiant.

  • Kietas kepsnys vis tiek gali būti sultingas: 7 būdai suminkštinti mėsą ir 3 klaidos

    Kodėl mėsa tampa kieta?

    Kepsnio kietumas dažniausiai susijęs ne su „blogu gabalu“, o su raumens sandara. Kuo raumuo gyvūnui buvo labiau „dirbantis“, tuo daugiau jungiamojo audinio ir kolageno jame susikaupia, o tai kramtant jaučiama kaip standumas.

    Perkaitinus mėsą situacija dar pablogėja: kolagenas traukiasi, suspaudžia raumenų skaidulas ir iš jų išspaudžia sultis. Dėl to liesesni gabalai greičiau išsausėja, o kietesniems reikia tinkamos technologijos, kad kolagenas virstų želatina.

    Veiksmingiausi būdai namuose

    Praktiškiausias ir patikimiausias metodas yra druska, ypač sauso sūdymo principu, kai mėsa įtrinamas druska ir paliekama šaldytuve. Druska padeda keisti baltymų struktūrą, mažina pernelyg stiprų susitraukimą kepant ir padeda išlaikyti daugiau sulčių.

    Ne mažiau svarbus ir pjovimas skersai skaidulų. Ilgos raumenų skaidulos yra viena pagrindinių „gumos“ priežasčių, todėl supjausčius mėsą skersai jų kramtyti tampa gerokai lengviau net ir tada, kai gabalas iš prigimties kietesnis.

    Mechaninis minkštinimas, pavyzdžiui, mušimas ar intensyvus masažavimas, taip pat gali padėti, nes ardomas jungiamasis audinys. Vis dėlto šis būdas labiau tinka plonesniems gabalams ar patiekalams, kur tekstūra gali būti mažiau „kepsniška“.

    Karštis, kuris išgelbsti kietus gabalus

    Kietesnei mėsai dažnai geriausiai veikia lėtas gaminimas žemoje temperatūroje, kai per laiką kolagenas ima irti bei virsta želatina. Taip anksčiau kramtomas gabalas gali tapti minkštas ir sultingas, ypač troškiniuose ar lėtai keptoje mėsoje.

    Slėginis puodas šį procesą paspartina, nes aukštesnė temperatūra pasiekiama greičiau, o kolageno virtimas želatina vyksta intensyviau. Tai patogu, kai norisi „ilgai troškintos“ tekstūros per trumpesnį laiką.

    Marinatai su fermentuotais pieno produktais, pavyzdžiui, jogurtu ar kefyru, gali būti švelnesnis būdas minkštinti mėsą. Juose esanti pieno rūgštis ir natūralios druskos padeda gerinti tekstūrą, tačiau svarbu neperlaikyti, kad paviršius netaptų pernelyg minkštas.

    Fermentai iš vaisių, tokių kaip ananasai ar papajos, baltymus skaido greitai, bet dažniausiai veikia tik mėsos paviršių. Dėl to lengva persistengti: paviršius gali tapti košės konsistencijos, o vidus išlikti beveik nepakitęs.

    3 populiarūs triukai, kurie gali pakenkti

    Maistinė soda kartais naudojama kaip greitas minkštiklis, tačiau ji gali iškreipti skonį ir sukurti neįprastą, „slidžią“ tekstūrą. Tokį metodą verta rinktis tik tiksliai dozuojant ir aiškiai žinant, kokio rezultato siekiama.

    Per rūgštūs marinatai, ypač su daug acto ar citrusų, gali suardyti paviršių taip, kad jis taps birus ir sausas, o kepant greičiau praras sultis. Tai ypač pastebima plonesniuose gabaluose, kuriems užtenka trumpesnio marinavimo.

    Kita klaida yra tikėjimas, kad „aukšta kaitra viską sutvarkys“: jei kietas gabalas kepamas trumpai, bet per karštai, kolagenas nespėja suminkštėti, o sultys išspaudžiamos dar greičiau. Tokiais atvejais geriau rinktis arba trumpą kepimą tinkamam gabalui, arba lėtą gaminimą kietesniam.

    Norint patikimo rezultato, dažniausiai geriausiai veikia derinys: saikingas sūdymas, teisingas pjovimas skersai skaidulų ir tinkamai parinktas kaitinimo režimas. Tuomet net ir kuklesnis mėsos gabalas gali būti minkštas, sultingas ir skanus.

  • Šefai įspėja: kepsnį gadina viena klaida – šis būdas išsaugo daugiausia maistinių medžiagų

    Jautienos kepsnis dažnai laikomas sunkesniu, riebesniu patiekalu, tačiau tinkamai paruoštas jis gali būti maistingas pasirinkimas. Jautiena yra svarbus visaverčių baltymų, geležies ir B grupės vitaminų šaltinis, ypač vitamino B12, kuris reikalingas kraujodarai ir nervų sistemai.

    Didžiausias iššūkis prasideda virtuvėje: labai aukšta temperatūra, ilgas kepimas ir apanglinimas gali ne tik išsausinti mėsą, bet ir paskatinti susidaryti junginiams, siejamiems su didesne sveikatos rizika. Būtent todėl mitybos specialistai vis dažniau rekomenduoja rinktis švelnesnius, žemesnės temperatūros gaminimo būdus.

    Vienas populiariausių sprendimų restoranuose ir namų virtuvėse yra sous vide metodas, kai mėsa sandariame maišelyje lėtai kaitinama tiksliai kontroliuojamoje vandens vonelėje. Taip temperatūra pakyla tolygiai, mėsa išlieka sultinga, o paklaida, dėl kurios kepsnys perkeptų, gerokai sumažėja.

    Praktikoje tai dažnai derinama su trumpu, greitu apskrudinimu keptuvėje ar ant grotelių pabaigoje, kad atsirastų skrudinimo aromatas ir tekstūra. Toks trumpas finišas leidžia išlaikyti mažesnį bendrą aukštos kaitros poveikį, palyginti su ilgu kepimu ant stiprios ugnies.

    Maistingumui svarbi ir pasirinkta mėsos dalis. Liesesni gabalai paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, todėl dažniau rekomenduojami kasdieniam racionui, ypač jei siekiama kontroliuoti cholesterolio ar sočiųjų riebalų kiekį. Dažniausiai kaip liesesni variantai minimi nugarinė, viršutinė šlaunies dalis ar filė.

    Svarbu įvertinti ir tai, kad labiau marmurinė mėsa suteikia daugiau skonio, tačiau kartu didina riebalų kiekį porcijoje. Jei renkatės riebesnį gabalą, dalį matomų riebalų galima nupjauti prieš kepant, o prieskoniams verčiau rinktis žoleles, pipirus, česnaką, o ne didelius sviesto ar riebių padažų kiekius.

    Sous vide metodui liesesnė mėsa dažnai netgi patogesnė: jai paprastai reikia šiek tiek žemesnės temperatūros ir trumpesnio laiko, kad išliktų sultinga. Tai reiškia, kad siekiant lengvesnio ir maistingesnio kepsnio, svarbiausia yra du dalykai: švelnesnis kaitinimas ir protingas mėsos gabalo pasirinkimas.

  • Gurmanai dėl jo kraustosi iš proto: legendinis Chateaubriand kepsnys ir viena klaida, kuri jį sugadina

    Chateaubriand – klasikinis prancūziškos virtuvės kepsnys, dažnai laikomas vienu prabangiausių jautienos patiekalų restoranų meniu. Jis ruošiamas iš storos, vidurinės jautienos išpjovos dalies – raumens, kuris mažai dirba, todėl tinkamai paruošta mėsa būna itin minkšta ir sultinga.

    Restoranuose šis kepsnys paprastai pateikiamas kaip porcija dviem žmonėms: mėsa pjaustoma storais griežinėliais ir derinama su daržovėmis, bulvėmis ar ryškaus skonio padažu. Skirtingose vietose receptas gali kisti, tačiau pagrindas išlieka tas pats – kokybiškas, tolygus ir nuo plėvių kruopščiai nuvalytas mėsos gabalas.

    Kas lemia sultingą kepsnį

    Vienas svarbiausių žingsnių – prieš kepimą mėsą išimti iš šaldytuvo iš anksto, kad ji sušiltų iki artimesnės kambario temperatūros. Šaltas išpjovos gabalas dažnai kepa netolygiai: paviršius per greitai apskrunda, o vidus lieka per žalias arba, bandant „pataisyti“, perdžiovinamas.

    Kepimui dažniausiai pasirenkama stipriai įkaitinta keptuvė storu dugnu: taip greičiau susidaro plutelė ir lengviau išlaikyti viduje sultis. Druską patikimiau berti prieš pat kepimą arba iškart po jo, o pipirus – pabaigoje, kad kaitroje nesukartėtų.

    Temperatūra ir poilsis – esminiai

    Tiksliausias būdas pasiekti norimą iškepimo lygį yra virtuvinis termometras. Jei siekiate medium rare, mėsą verta nuimti nuo kaitros, kai vidinė temperatūra siekia apie 52–54 laipsnius, nes ilsintis ji dar pakyla keliais laipsniais.

    Dar viena dažna klaida – mėsą pjaustyti iškart po kepimo. Kepsniui būtina „pailsėti“ kelias minutes, kad sultys tolygiai pasiskirstytų ir neišbėgtų ant lentelės, o griežinėliai išliktų sultingi.

    Su kuo patiekti Chateaubriand

    Tradiciniai garnyrai dažnai sukasi apie bulves ir sezonines daržoves: jaunų bulvių ar bulvių košės tekstūra gerai „surenka“ mėsos sultis, o žalios daržovės suteikia gaivos. Populiarūs deriniai apima žaliuosius šparagus, taip pat tinka brokoliai, cukinijos ar šparaginės pupelės.

    Padažų pasirinkimas priklauso nuo norimo charakterio: pipirinis, sviestinis ar intensyvesnis mėsos padažas pabrėžia jautienos skonį, tačiau svarbu neužgožti pačios išpjovos. Būtent todėl šio patiekalo sėkmę dažniausiai lemia ne sudėtingi priedai, o žaliavos kokybė, temperatūrų kontrolė ir kantrybė prieš pjaustant.

  • Pamirškite taisyklę apsukti tik kartą: šefai atskleidė triuką kepsniui su tobula plutele

    Ką siūlo daryti kitaip

    Ilgus metus populiariausias patarimas buvo paprastas: dėkite kepsnį į labai karštą keptuvę ir apverskite tik vieną kartą. Vis dėlto vis daugiau maisto mokslo autorių ir profesionalių virtuvės šefų teigia, kad dažnesnis vartymas duoda geresnį rezultatą.

    Vietoj kelių minučių kepimo vienoje pusėje siūloma kepsnį vartyti kas 30–60 sekundžių, o kartais ir dar dažniau. Taip, anot tyrimų ir bandymų, išgaunama ryškesnė plutelė ir tolygesnis iškepimas.

    Kodėl tai veikia

    Plutelė susidaro dėl Maillardo reakcijos, kai baltymai ir cukrūs, veikiami aukštos temperatūros, paruduoja ir sukuria sodrų skonį. Dažnas vartymas šios reakcijos nesustabdo, nes kiekvieną kartą kepsniui sugrįžus ant įkaitusio paviršiaus rudimas tęsiasi.

    Svarbiausia nauda slypi šilumos perdavime: ilgai laikant vieną pusę ant keptuvės, šiluma spėja giliai prasiskverbti ir po plutele suformuoti pilką, perkeptą sluoksnį. Dažnai vartant, šiluma pasiskirsto tolygiau, todėl vidus išlieka sultingesnis, o perkeptas kraštas būna plonesnis.

    Kaip pritaikyti namuose

    Geriausiai šis metodas tinka storesniems kepsniams, maždaug 2,5 centimetro ir storesniems, nes jiems reikia laiko, kad susidarytų plutelė, o vidus spėtų pasiekti norimą temperatūrą. Plonesnė mėsa iškepa taip greitai, kad vartymo pranašumas gali būti mažiau pastebimas.

    Keptuvė turi būti gerai įkaitinta, o praktiškiausios yra ketaus arba anglinio plieno, nes jos geriau išlaiko karštį. Vietoj kepimo pagal laiką patikimiausia vadovautis vidine temperatūra ir naudoti momentinį termometrą.

    „Dažnas vartymas leidžia išlaikyti tolygesnį iškepimą ir sumažina perkeptą sluoksnį po plutele“, – aiškina maisto mokslo autorius Haroldas McGee.

    Šis būdas ypač praverčia, kai norisi ryškios plutelės, bet kartu ir rožinio, tolygiai iškepusio vidaus. Skirtumas ne visada bus „stebuklas“, tačiau dažniausiai jis matomas ir skonyje, ir pjūvyje, o kepimo laikas neretai sutrumpėja keliomis minutėmis.

  • Karkówka z grilio kieta kaip padas? Šie marinavimo ir kaitros triukai pakeis viską

    Kiaulienos sprandinė, Lietuvoje dažniau vadinama karkovka, yra vienas populiariausių pasirinkimų griliui. Tačiau net ir gera mėsa lengvai tampa sausa bei kieta, jei klaidos padaromos dar prieš kepimą. Dažniausiai tai nutinka dėl per trumpo marinavimo ir per didelės kaitros.

    Sultingos karkovkos pagrindas yra ne tik mėsos kokybė, bet ir druskos, rūgšties bei riebalų balansas marinate. Druska padeda tolygiau pasiskirstyti drėgmei, o aliejus apsaugo paviršių nuo greito išsausėjimo. Rūgšties reikia saikingai, nes per didelis jos kiekis gali pabloginti tekstūrą.

    Vienas patikimiausių variantų yra garstyčių ir šviesaus alaus marinatas su aliejumi, česnaku ir prieskoniais. Garstyčios sukuria aromatingą sluoksnį, o alus padeda skoniui įsigerti ir švelniau veikti mėsos paviršių. Svarbu viską gerai išmaišyti ir tolygiai įtrinti į gabalus.

    Minimalus marinavimo laikas turėtų siekti apie 4 valandas, bet geriausias rezultatas dažniausiai pasiekiamas palikus per naktį. Storesniems gabalams realistiškas intervalas yra 12–24 valandos šaldytuve, sandariame inde. Marinuoti kelias dienas paprastai neverta, nes tekstūra gali pradėti prastėti.

    Dažniausia kietos mėsos priežastis yra per aukšta grilio temperatūra ir kepimas tiesiai virš intensyvios liepsnos. Kai kaitra per didelė, paviršius greitai pridega, o vidus arba lieka nepakankamai iškepęs, arba netenka sulčių. Patikimiausia kepti ant vidutinės kaitros, kad riebalas pamažu tirptų ir mėsa liktų minkštesnė.

    Vertinga taisyklė yra nejudinti mėsos per anksti: ji turėtų pati lengvai atsiklijuoti nuo grotelių. Iškeptus gabalus verta 3–5 minutes pailsinti, kad sultys tolygiai pasiskirstytų ir neišbėgtų pjaustant. Tai nedidelis žingsnis, bet būtent jis dažnai atskiria sultingą rezultatą nuo sausos mėsos.

    Reikšmę turi ir storis: per ploni gabalai išdžiūsta greičiau, todėl praktiškas pasirinkimas yra apie 2 centimetrų storio riekės. Tokia mėsa atlaiko ilgesnį kepimą ir lengviau išlieka sultinga. Jei norisi dar didesnio tikslumo, padeda ir mėsos termometras, nes sprandinė geriausiai atsiskleidžia, kai ji neperkepta.

  • Grilio meistrų triukas: kaip kiekvieną kartą išgauti tobulas skrudinimo žymes ant mėsos

    Tobulos skrudinimo žymės ant kepsnio dažnai laikomos grilio meistriškumo ženklu, tačiau jų paslaptis slypi ne vien sėkmėje. Rezultatą lemia įkaitinimas, tinkamos grotelės ir keli tikslūs judesiai, kuriuos naudoja patyrę kepėjai.

    Svarbu suprasti, kad žymės pirmiausia kuria vaizdą, o ne skonį. Skonį labiau formuoja bendras paviršiaus apskrudinimas ir vadinamoji Maillardo reakcija, kai baltymai ir cukrūs aukštoje temperatūroje sukuria skrudintos mėsos aromatus.

    Ryškiausias žymes paprastai padeda išgauti masyvesnės, gerai šilumą kaupiamos grotelės, pavyzdžiui, ketaus. Tokios grotelės įkaista stipriau ir ilgiau išlaiko temperatūrą, todėl mėsai prisilietus žymės susiformuoja greitai ir aiškiai.

    Karštis ir dviejų zonų ugnis

    Be tinkamai suformuotos kaitros net geriausios grotelės nepadės. Patikimas būdas yra dviejų zonų kepimas, kai viena grilio pusė tampa labai karšta tiesioginei kaitrai, o kita paliekama vėsesnė, kad maistas ramiai pasiektų norimą iškepimą.

    „Įkaitusių grotelių karštis tikrai paliks žymę ant maisto, ir tai įvyks greitai, maždaug per 1–2 minutes“, – sako grilio technikų apžvalgininkai.

    Praktiškai tai reiškia, kad anglis ar kaitros šaltinį verta sukoncentruoti vienoje pusėje, o grilį prieš kepimą palaikyti uždengtą kelias minutes, kad grotelės maksimaliai įkaistų. Kai žymės jau aiškiai įspaustos, mėsą geriau perkelti į vėsesnę zoną ir baigti kepti netiesiogiai.

    Kaip išvengti prilipimo

    Vienas dažniausių nesklandumų – prilipęs kepsnys, kuris nuplėšia gražiai besiformuojančias žymes. Tam padeda plona aliejaus plėvelė: ją galima užtepti ant maisto arba lengvai patepti švarias, įkaitintas groteles.

    Net ir pateptas produktas pirmomis sekundėmis gali šiek tiek kibti, tačiau, susiformavus plutelei, mėsa dažniausiai pati lengviau atsileidžia. Skubotas vartymas dažniau sugadina paviršių, todėl verta palaukti, kol žymės „užsifiksuos“.

    Kampas ir pasukimas dėl rašto

    Norint estetiško rašto, kepsnį reikėtų dėti ne lygiagrečiai grotelių juostoms, o maždaug 45 laipsnių kampu. Taip žymės atrodys tvarkingiau ir vizualiai išraiškingiau, net jei raštas bus viengubas.

    Jei siekiate rombų rašto, po pirmos trumpos apskrudinimo fazės kepsnį reikia pasukti apie 90 laipsnių ir dar kartą trumpai paskrudinti, tuomet apversti ir pakartoti tą patį kitoje pusėje. Esminė taisyklė – žymes daryti karštojoje zonoje, o iškepimą užbaigti vėsesnėje.

    Galiausiai verta prisiminti, kad grilio žymės nėra tikslas savaime. Jei norite daugiau skonio, dažnai geriau siekti tolygaus, rudo apskrudinimo per didesnį paviršiaus plotą, o žymes laikyti papildomu estetiniu akcentu.

  • Grilis be dūmų ir laukimo: ką būtina žinoti renkantis dujinį grilį ir ko nepasako kaina

    Grilis be dūmų ir laukimo: ką būtina žinoti renkantis dujinį grilį ir ko nepasako kaina

    Dujiniai griliai pastaraisiais metais vis dažniau keičia tradicinius anglies modelius, nes leidžia pradėti kepti beveik iškart, lengviau valdyti temperatūrą ir išvengti intensyvaus dūmų debesies. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia patogumas terasoje ar sode, kai norisi greitai paruošti maistą ir mažiau laiko skirti pasiruošimui.

    Renkantis dujinį grilį svarbiausia ne vien kaina, o tai, kiek žmonių dažniausiai maitinsite ir kaip dažnai kepsite. Mažai šeimai ar porai paprastai pakanka kompaktiško modelio su dviem degikliais ir vidutiniu kepimo plotu, o didesnėms kompanijoms praverčia erdvesnis grilis.

    Degiklių skaičius turi tiesioginę įtaką patogumui, nes leidžia sukurti kelias temperatūrines zonas. Taip vienoje pusėje galima stipriai apskrudinti mėsą, o kitoje lėčiau kepti daržoves, žuvį ar tiesiog palaikyti maistą šiltą, kad viskas būtų patiekta vienu metu.

    Ne mažiau svarbi ir konstrukcijos kokybė, nes ji nulemia, kiek sezonų grilis tarnaus be rūdžių ir gedimų. Ilgaamžiškumui didelę reikšmę turi kepimo grotelių medžiaga, šilumos paskirstymas ir korpusas, ypač jei įrenginys bus laikomas lauke ir patirs drėgmės bei temperatūros svyravimus.

    Papildomos funkcijos gali palengvinti kasdienį naudojimą, tačiau ne visos jos būtinos kiekvienam. Termometras dangtyje, šoninės lentynos ar vieta dujų balionui dažnai yra praktiški sprendimai, bet pirmiausia verta įsitikinti, kad grilis atitinka jūsų įpročius pagal dydį, galią ir valdymo tikslumą.

    Prieš perkant pravartu įvertinti ir saugaus naudojimo niuansus: grilį reikėtų statyti gerai vėdinamoje vietoje, laikytis gamintojo nurodymų dėl žarnos ir jungčių būklės, o po naudojimo užsukti dujas. Tinkamai parinktas ir prižiūrimas dujinis grilis leidžia patogiai kepti dažniau, neaukojant nei skonio, nei laiko.

  • Kepsnys bus minkštas kaip sviestas: viena dažna pjaustymo klaida sugadina net brangiausią mėsą

    Net ir idealiai iškeptas kepsnys gali pasirodyti kietas ir guminis, jei padarysite vieną paprastą klaidą pjaustydami. Esminė taisyklė, kurią dažnai pamiršta net patyrę kepėjai, yra pjaustyti mėsą ne pagal, o prieš plaušą.

    Mėsos plaušas yra kryptis, kuria raumenų skaidulos eina per gabalą. Tai ypač aiškiai matyti tokiuose pjausniuose kaip flank, skirt, hanger kepsniai ar krūtininė, kur skaidulos ilgos ir ryškios, todėl neteisingas pjūvis greitai išryškina kramtomumą.

    Kodėl kryptis taip svarbi?

    Pjaustant pagal plaušą, skaidulos lieka ilgos, todėl kąsnyje susidaro tarsi virvelės, kurias tenka ilgai kramtyti. Dėl to mėsa gali atrodyti kieta net tada, kai ji nei perdžiūvusi, nei perkepusi, o vidinė temperatūra buvo tinkama.

    Pjaustant prieš plaušą, skaidulos sutrumpinamos dar prieš mėsai pasiekiant dantis. Kramtyti tampa lengviau, o tekstūra pastebimai švelnėja, todėl skirtumas juntamas iš karto, net jei kepimo būdas nesikeičia.

    Kaip atpažinti plaušą?

    Plaušą lengviausia pamatyti kaip lygiagrečias linijas mėsos paviršiuje. Jei pjausnys turi ryškią plutelę arba buvo rūkytas, po kepimo kryptis gali būti prasčiau matoma, todėl verta ją įsidėmėti dar prieš dedant mėsą ant grotelių ar į orkaitę.

    Radus skaidulų kryptį, peilį reikia statyti taip, kad pjūvis kirstų linijas kuo statesniu kampu, idealiu atveju apie 90 laipsnių. Praktikoje tai reiškia, kad griežinėliai bus trumpesnių skaidulų ir malonesni valgyti.

    Kai plaušas keičia kryptį

    Kai kuriuose pjausniuose skaidulos bėga nevienodai, todėl pjaustant tenka sustoti ir pasukti mėsą. Taip dažnai nutinka su tri-tip, o krūtininėje kryptis gali skirtis tarp dviejų pagrindinių raumenų, todėl vienu „teisingu“ pjūviu viso gabalo neįveiksite.

    Virtuvės profesionalai pabrėžia, kad pjaustymo kryptis yra viena greičiausiai pritaikomų gudrybių, kuri nepriklauso nei nuo prieskonių, nei nuo brangios įrangos. Užtenka kelių sekundžių prieš pjaustant, kad net įspūdingas kepsnys netaptų kramtomu nusivylimu.

  • Ne kotletai ar šlaunelės: ši prancūziška kepta mėsa su pievagrybiais nustebins anytą

    Jei pabodo įprasti kotletai ar vištienos šlaunelės, šeimos pietums verta išbandyti prancūzišką įdarytą kepsnį su pievagrybiais. Patiekalas atrodo šventiškai, o skonis išlieka naminis ir suprantamas net tiems, kurie paprastai renkasi klasiką. Svarbiausia, kad jis pavyksta ir namų virtuvėje, jei laikomasi kelių taisyklių.

    Prancūzų virtuvėje panašus kepsnys dažnai vadinamas rôti farci, tai yra įdaryta kepta mėsa, patiekiama su grybų padažu. Tokie patiekalai paremti lėtu kepimu ir padažu, kuris sujungia skonius, todėl mėsa tampa sultingesnė. Namuose dažniausiai pasirenkama kiaulienos nugarinė ar mentė, bet tinka ir kalakutiena.

    Pagrindinis akcentas čia yra pievagrybių įdaras, kuris suteikia sodrumo ir lengvą miško natą. Kad įdaras nebūtų vandeningas, pievagrybius reikia kepti iki tol, kol išgaruos drėgmė, o skonis taps ryškesnis. Dažnai papildomai dedama svogūnų, česnako ir žolelių, kad aromatas būtų gilesnis.

    Kreminis pievagrybių padažas ne tik papuošia, bet ir padeda išlaikyti mėsą minkštą. Jį galima gaminti iš kepimo sulčių, pievagrybių ir grietinėlės, pagardinant druska bei pipirais. Jei norisi lengvesnės versijos, dalį grietinėlės galima keisti sultiniu, tačiau padažas vis tiek turi būti vientisas.

    Pievagrybiai vertinami ir dėl maistinių savybių: juose yra skaidulų, B grupės vitaminų ir kalio. Jie taip pat pasižymi nedideliu kaloringumu, todėl gerai tinka sočiam, bet ne per sunkiam patiekalui. Dėl šios priežasties grybų įdarai pastaraisiais metais dažnai naudojami kaip alternatyva riebesniems priedams.

    Yra vienas žingsnis, kuris dažnai nulemia rezultatą, tai mėsos poilsis po kepimo. Ištraukus kepsnį, jį verta palaikyti apie 10 minučių, kad sultys pasiskirstytų tolygiai ir pjaunant mėsa neišsausėtų. Tada riekės būna tvirtesnės, o įdaras gražiai matomas pjūvyje.

    Patiekimas gali būti paprastas: tinka bulvės, bulvių košė ar duona, kuri gerai sugeria padažą. Šis kepsnys ypač efektingai atrodo supjaustytas, nes matosi mėsos sluoksnis ir sodrus grybų įdaras. Dėl to jis dažnai tampa savaitgalio stalo centru net be sudėtingų garnyrų.

    Planuojant ruošą, patogu dalį darbų atlikti iš anksto ir pasiruošti įdarą bei padažo pagrindą. Tai atitinka šiandieninę tendenciją rinktis patiekalus, kurie atrodo įspūdingai, bet nereikalauja nuolatinio stovėjimo prie viryklės. Lėtas kepimas daug ką padaro už jus, o rezultatas dažnai pranoksta įprastą kasdienį variantą.