Tag: Kineziterapija

  • Griuvimo baimė vyresniame amžiuje gali didinti riziką: dažnai nuvertinami veiksniai

    Griuvimo baimė vyresniame amžiuje gali didinti riziką: dažnai nuvertinami veiksniai

    Griuvimo baimė vyresniame amžiuje gali tapti savotiška spąstais: bandydami saugotis, žmonės ima vengti judėjimo, silpnėja raumenys ir pusiausvyra, o tai galiausiai tik padidina tikimybę vėl pargriūti.

    Tokią situaciją iliustruoja 70-ies sulaukusio Beno Melancono istorija – po daugiau nei tuzino kritimų laiptais jis jų ėmė paniškai bijoti. Apie tai rašo „Euronews“, remdamiesi Ohajo valstijos universiteto Wexner medicinos centro informacija.

    Paskutinis kritimas vyrui baigėsi trauma – prie kairės akies prireikė devynių siūlių. Po šio įvykio jis pripažino, kad laiptai jam tapo kasdiene baime, kuri ėmė riboti įprastą gyvenimą.

    Medikai pabrėžia: baimė pargriūti dažnai nėra tik emocinė būsena – ji keičia elgesį. Žmogus mažiau juda, rečiau išeina į lauką, vengia laiptų ar ilgesnių pasivaikščiojimų, o ilgainiui praranda jėgą ir mobilumą.

    Dažnai nepastebimos griuvimų priežastys

    Wexner medicinos centro kritimų prevencijos klinikoje dirbanti slaugytoja praktikė Michelle Easley teigia, kad nepasitikėjimas savo kūnu ir baimė pargriūti yra vienas didžiausių rizikos veiksnių. Pasak jos, ankstesnis kritimas yra pagrindinis signalas, kad tikimybė pasikartoti išlieka didelė.

    Nacionalinė apklausa, kurioje dalyvavo 1 007 JAV suaugusieji, parodė, kad daugelis žmonių riziką vertina per siaurai. Joje 63 proc. respondentų nepripažino, kad nerimas dėl kritimo pats savaime didina riziką.

    Tyrimo duomenimis, 60 proc. apklaustųjų neįvertino klausos praradimo kaip svarbaus veiksnio. Dar daugiau – 74 proc. nenurodė, kad skubus poreikis nueiti į tualetą taip pat gali padidinti pargriuvimo tikimybę.

    Specialistai aiškina, kad griuvimai retai turi vieną priežastį: dažniausiai susideda keli veiksniai – nuo fizinių (silpni raumenys, pusiausvyros sutrikimai) iki elgesio ar aplinkos (netinkama avalynė, prastas apšvietimas, slidūs paviršiai).

    Griuvimai – problema ne tik JAV

    Griuvimai išlieka rimta visuomenės sveikatos problema ir Europoje: jie siejami su hospitalizacijomis, neįgalumu, savarankiškumo praradimu ir ankstyvomis mirtimis. EuroSafe parengtame ES faktų lape nurodoma, kad pagal 2010–2012 metų duomenis kasmet ES nuo griuvimų mirdavo apie 35 848 vyresni nei 65 metų žmonės.

    Taip pat teigiama, kad griuvimai buvo pagrindinė su traumomis susijusių apsilankymų skubios pagalbos skyriuose priežastis vyresniems žmonėms – jie sudarė 58 proc. tokių atvejų. Be fizinių pasekmių, griuvimai neretai sukelia ilgalaikį nerimą ir priklausomybę nuo artimųjų pagalbos.

    Faktų lape pažymima, kad beveik pusė apsilankymų skubioje pagalboje dėl griuvimų baigiasi lūžiais, o maždaug kas penktas atvejis susijęs su galvos traumomis. Traumų sunkumas didėja su amžiumi: hospitalizacijos poreikis auga nuo 32 proc. (65–74 metų grupėje) iki 45 proc. tarp 85 metų ir vyresnių žmonių.

    Didelė dalis griuvimų įvyksta namuose – EuroSafe duomenimis, 64 proc. su griuvimais susijusių traumų nutinka būtent ten. Dažniausios vietos – svetainės ar miegamieji, po jų seka vonios kambariai ir laiptai.

    Ką galima padaryti kasdienėje aplinkoje

    Prevencija dažniausiai prasideda nuo paprastų, bet kryptingų sprendimų – nuo namų aplinkos įvertinimo iki fizinio aktyvumo didinimo. M. Easley rekomenduoja atkreipti dėmesį į prastą apšvietimą, neužfiksuotus kilimėlius, nepatogius ar slidžius laiptus, taip pat į tai, ar vonios kambariu saugu naudotis.

    Pasak jos, kilimėliai yra viena dažniausių problemų: jie turėtų būti pašalinti arba tvirtai pritvirtinti. Tikslas, anot specialistės, yra ne „atimti savarankiškumą“, o sudaryti sąlygas saugiai judėti.

    Dar vienas svarbus žingsnis – peržiūrėti vartojamus vaistus su gydytoju ar vaistininku, nes kai kurie preparatai gali sukelti galvos svaigimą ar pusiausvyros sutrikimus. Ypač tai aktualu, kai vartojami keli skirtingi vaistai.

    B. Melanconas kelis kartus per savaitę keturis mėnesius lankė kritimų prevencijos kliniką, kur su kineziterapeutu dirbo stiprindamas raumenis ir lavindamas pusiausvyrą. Jis taip pat pradėjo mankštintis namuose ir avėti labiau prilaikančius sportinius batus – programą baigęs vyras teigia nuo to laiko nebepuolęs.

    Europos tyrimai, cituojami EuroSafe faktų lape, rodo, kad kompleksinės, į didelės rizikos grupes orientuotos programos gali sumažinti traumų skaičių 20–40 proc. Jose derinami individualūs rizikos vertinimai, vaistų peržiūra, pritaikyti pratimai bei namų ir viešųjų erdvių saugumo gerinimas.

  • Kineziterapeutai pataria nugarai: rumuniška mirties trauka ir kaip ją atlikti saugiai

    Nugaros skausmas daugeliui tampa nuolatiniu palydovu, o greitų sprendimų internete – apstu. Vis dėlto kineziterapeutai pabrėžia: didžiausią naudą dažnai duoda ne pavieniai „nugaros“ pratimai, o judesiai, stiprinantys visą kūną ir kasdieniams veiksmams svarbiausias raumenų grandines.

    Būtent todėl, kaip rašo „EatingWell“, keli kineziterapeutai į klausimą, kokį pratimą žmonės turėtų dažniau įtraukti į rutiną, atsakė vienodai – rumunišką mirties trauką (angl. Romanian deadlift, RDL).

    RDL yra sudėtinis pratimas, į kurį įsijungia kelios sąnarių grandys ir keli svarbūs raumenų „blokai“ vienu metu. Didžiausias krūvis tenka vadinamajai užpakalinei grandinei – sėdmenims, užpakaliniams šlaunies raumenims, nugaros tiesiamiesiems, o liemens raumenys padeda išlaikyti stuburo kontrolę.

    Kineziterapeutų teigimu, šio judesio esmė – mokytis judinti kūną per klubus, o ne „laužti“ nugarą. Tai turi praktinę vertę ir kasdienybėje: keliant daiktus, lenkiantis, sportuojant ar atliekant buities darbus.

    Kodėl RDL gali padėti nugarai

    Pratimo nauda siejama su tuo, kad vienu metu ugdoma jėga ir kontrolė raumenų, kurie padeda atlaikyti stuburui tenkančius krūvius. Užuot bandžius „sutvirtinti“ vien tik nugarą, treniruojama visa grandinė, kuri realiai dalyvauja judesiuose.

    Tekste pažymima, kad jėgos pratimai gali prisidėti prie funkcinės jėgos gerinimo ir lėtinio nugaros skausmo valdymo. RDL čia išsiskiria tuo, kad jėga lavinama per kelias raumenų grupes, o ne izoliuotai.

    Specialistai pabrėžia ir dar vieną niuansą: „palaikyti“ stuburą nereiškia jį laikyti sustingusį. Tikslas – sukurti gebėjimą judėti komfortiškai net ir esant apkrovai, išlaikant taisyklingą kūno mechaniką.

    Kaip atlikti rumunišką mirties trauką

    RDL galima atlikti su savo kūno svoriu, su hanteliais arba su giria (kettlebell). Pradedantiesiems siūloma pirmiausia išmokti judesio techniką be papildomo svorio.

    Pradinė padėtis – kojos maždaug klubų plotyje, keliai šiek tiek sulenkti. Svoris laikomas rankose priekyje, arti šlaunų.

    Toliau klubai stumiami atgal, viršutinė kūno dalis palenkiama pirmyn, o svoris leidžiamas žemyn išlaikant jį arti kojų. Svarbi užuomina, minima tekste: įsivaizduokite, kad klubus stumiate link sienos už nugaros – tai padeda atlikti judesį per klubus, o ne per stuburą.

    Svorį leiskite tol, kol aiškiai pajusite tempimą užpakalinėje šlaunies dalyje – dažniausiai ties kelių lygiu arba šiek tiek žemiau. Nebūtina svorio nuleisti iki grindų.

    Grįžtant į pradinę padėtį, pėdomis remiamasi į žemę ir klubai stumiami į priekį iki stovimos padėties. Straipsnyje siūlomas orientyras – 2–3 serijos po 8–12 pakartojimų.

    Jei trūksta lankstumo, galima kiek labiau sulenkti kelius arba sumažinti judesio amplitudę. Turintiems pusiausvyros sunkumų patariama pratimą praktikuoti prie stabilios atramos arba laikyti svorį viena ranka, kita – prilaikant save.

    Kokie pratimai dar gali papildyti rutiną

    Be RDL, tekste minimi dar keli pratimai, galintys papildyti nugaros stiprinimo programą. Vienas jų – „bird dog“ (pratimas keturpėsčioje padėtyje), kai vienu metu tiesiama priešinga ranka ir koja, išlaikant stabilų liemenį.

    Taip pat išskiriami vadinamieji „farmer’s carries“ – ėjimas laikant svorius abiejose rankose prie šonų, išlaikant vertikalią laikyseną ir įtemptą liemenį. Šis judesys lavina stabilumą, o užduotis paprasta ir pritaikoma net mažoje erdvėje.

    Dar vienas dažnai rekomenduojamas pratimas – sėdmenų tiltelis (glute bridge), atliekamas gulint ant nugaros ir keliant klubus aukštyn, aktyviai įjungiant sėdmenis.

    Saugumas: kada pristabdyti

    Specialistai nurodo, kad norint pradėti praktikuoti RDL, nebūtinai reikia atskiro „leidimo“ – jei žmogus naujokas, jis gali pradėti nuo judesio be svorio ir krūvį didinti palaipsniui per kelias savaites ar mėnesius.

    Tačiau žmonėms, kurių nugaros skausmas reikšmingas ar blogėjantis, taip pat jaučiantiems į koją plintančius simptomus, po neseniai atliktų stuburo operacijų ar patyrusiems lūžių, patariama prieš atliekant RDL su svoriu pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Akcentuojama ir taisyklė „klausykitės kūno“: jei skausmas atsiranda pratimo metu, po jo arba kitą dieną, pratimą reikėtų nutraukti ar koreguoti. Aštrus ar stiprėjantis skausmas, tirpimas, dilgčiojimas ar silpnumas – aiškūs signalai sustoti ir peržiūrėti krūvį bei techniką.

  • 4 pratimai, kuriuos kineziterapeutai siūlo kaulams stiprinti senstant

    Kaulų sveikata nėra tik vyresnio amžiaus žmonių rūpestis: didžiausia kaulų masė dažniausiai pasiekiama 18–25 metų, o maždaug nuo 30–35 metų kaulų tankis gali pradėti mažėti.

    Todėl įpročiai, kurie „apkrauna“ kaulus ir skatina juos stiprėti, svarbūs visą gyvenimą. Apie tai rašoma „EatingWell“ parengtoje apžvalgoje, kurioje patarimais dalijasi kineziterapeutai.

    Specialistai pabrėžia dvi kryptis: smūginio pobūdžio judesius (pavyzdžiui, šuolius) ir jėgos pratimus. Tokia veikla sukuria vadinamąjį „naudingą stresą“, kuris signalizuoja organizmui stiprinti kaulinį audinį.

    Be pratimų, reikšmę turi ir ilgalaikė rutina – subalansuota mityba, pakankamas kaulams svarbių medžiagų kiekis bei rūkymo vengimas, nes tai siejama su prastesne kaulų būkle.

    1. Šuoliukai išskėstomis rankomis ir kojomis

    Šis pratimas daugeliui pažįstamas dar iš kūno kultūros pamokų, tačiau jis vertinamas kaip efektyvus būdas suteikti kaulams trumpą, intensyvų smūginį krūvį. Šuoliai įdarbina visą kūną ir nereikalauja jokios įrangos.

    Atlikimas paprastas: atsistokite suglaustomis pėdomis, rankas laikykite prie šonų, šoktelėkite išskėsdami kojas į šalis ir keldami rankas virš galvos, tuomet grįžkite į pradinę padėtį.

    Jei šokinėti dar sunku, galima pradėti nuo mažų šuoliukų vietoje ir tik vėliau pridėti pilną rankų judesį.

    2. Mirties trauka

    Kineziterapeutai šį pratimą mini kaip vieną geriausių būdų palaipsniui didinti apkrovą klubams ir liemeniui. Atliekant mirties trauką raumenys sukuria jėgą, o kaulai tą apkrovą turi „atlaikyti“, todėl judesys siejamas su kaulų tankio palaikymu.

    Mirties trauką galima daryti su hanteliais, giromis arba štanga – priklausomai nuo turimos įrangos. Svarbiausia išlaikyti tiesią nugarą, įtemptą liemenį ir judesį atlikti kontroliuojamai.

    Jei pratimas per sunkus, galima mažinti svorį, koreguoti stovėseną arba riboti pasilenkimo gylį. Taip pat minimas rumuniškos mirties traukos variantas, kai svoris laikomas rankose ir daugiau dėmesio skiriama judesiui per klubus.

    3. Atsispaudimai

    Atsispaudimai vertinami ne tik kaip viršutinės kūno dalies jėgos pratimas – jis perduoda apkrovą per riešus, dilbius ir pečius, o įtemptas liemuo leidžia jėgai „keliauti“ per stuburą.

    Tekste paminima ir mokslinių tyrimų kryptis: prastesnis atsispaudimų „pajėgumas“ (mažiau nei 12 pakartojimų) gali būti siejamas su didesne osteoporozės rizika, tačiau tai nėra tas pats, kas tiesioginis priežasties ir pasekmės įrodymas.

    Pratimą galima pritaikyti pagal pasirengimą: daryti atsispaudimus nuo kelių, nuo sienos ar nuo stalviršio. Norint didesnio iššūkio, siūloma lėtinti nusileidimo fazę.

    4. Trauka pasilenkus

    Trauka pasilenkus įvardijama kaip pratimas, kuriame kojos dirba stabilizuodamos kūną, daug dėmesio tenka liemens stabilumui, nugaros tiesiamiesiems ir viršutinei nugaros daliai. Ilgesnis išlaikymas pasilenkus ir trauka prieš gravitaciją suteikia viso kūno „darbo“.

    Dažniausias variantas atliekamas su hanteliais: šiek tiek sulenkus kelius ir pasilenkus per klubus traukiama alkūnėmis atgal, sutraukiant mentes, o po to svoris nuleidžiamas atgal kontroliuojamai.

    Jei pasilenkusi padėtis nepatogi dėl nugaros ar pusiausvyros, siūloma alternatyva su pasipriešinimo guma – atsisėdus tiesiai ir traukiant gumą link liemens.

    Ką dar verta įtraukti kasdien

    Be fizinio aktyvumo, kaulų būklei svarbi ir mityba: siūloma siekti kuo įvairesnio raciono – daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, žuvies, liesų baltymų ir sveikųjų riebalų.

    Taip pat pabrėžiamas kalcio ir vitamino D vaidmuo: kalcis yra kaulų struktūros pagrindas, o vitaminas D padeda organizmui jį pasisavinti. Tarp kitų paminėtų medžiagų – vitaminas K ir boras.

    Dar viena aiški kryptis – rūkymo vengimas. Tekste nurodoma, kad rūkymas siejamas su neigiamu poveikiu kaulams ir didesne osteoporozės rizika, todėl raginama jo atsisakyti.

    Specialistai primena: nereikia iš karto daryti visko maksimaliai. Saugiau pradėti nuo lengvesnių pratimų versijų, išlaikyti taisyklingą techniką ir krūvį didinti palaipsniui.

  • Tempimo pratimai ne tik „prailgina“ raumenis: kineziterapeutai paaiškina, kas iš tiesų vyksta

    Reguliariai atliekant tempimo pratimus neretai atrodo, kad raumenys tiesiog „prailgėjo“ – pasiekiate toliau, lengviau išsitiesiate ar giliau įeinate į tempimo padėtį. Tačiau, pasak kineziterapeutų, šis pokytis ne visada reiškia realų raumens ilgio padidėjimą.

    Kaip aiškinama „EatingWell“ publikuotame straipsnyje, ankstyviausi lankstumo pagerėjimai dažnai labiau susiję su nervų sistemos prisitaikymu, o ne su staigiais pokyčiais pačiame raumenyje. Kitaip tariant, kūnas ima „leisti“ jums judėti toliau, nes kitaip vertina tempimą.

    Specialistai pabrėžia, kad lankstumas yra sudėtingas reiškinys: jį veikia ir raumenys, ir sausgyslės, ir aplinkiniai audiniai, bet taip pat – nervų sistemos siunčiami signalai, kurie riboja judesį, kai jaučiamas didėjantis tempimas ar diskomfortas.

    Dėl to tempimo nauda dažnai pasireiškia kaip didesnė judesių amplitudė ir geresnis mobilumas, tačiau siekiant rezultatų svarbu pasirinkti tinkamą tempimo tipą ir suprasti, kada tempimas gali padėti, o kada – net trumpam pabloginti sportinius rodiklius.

    Kas keičiasi tempiantis reguliariai?

    Kineziterapeutė Dhara Shah pabrėžia, kad reguliarus tempimas padeda palaikyti lankstumą ir judrumą, tačiau būtų klaidinga viską aiškinti vien raumens „prailgėjimu“. Lankstumas priklauso nuo to, kaip įvairios organizmo sistemos leidžia pasiekti konkrečią padėtį.

    Kineziterapeutas Alexas McRobbie aiškina, kad ankstyvi pokyčiai dažnai susiję su didesne tolerancija tempimui. Reguliariai tempiantis nervų sistema gali tapti atlaidesnė įtampai ir rečiau „stabdyti“ judesį – todėl žmogus gali judėti per didesnę amplitudę.

    Kineziterapeutė Kaylee LeCavalier atkreipia dėmesį ir į pojūčių mechaniką: gilėjant tempimui, raumenys ir aplinkiniai audiniai siunčia signalus apie didėjančią įtampą bei diskomfortą. Dalis judesio amplitudės padidėjimo gali būti susijusi su tuo, kaip nervų sistema šiuos signalus interpretuoja ir į juos reaguoja.

    Statinis ar dinaminis tempimas: kada kurį rinktis?

    Ne visi tempimo pratimai vienodi. Statinis tempimas paprastai reiškia, kad įeinama į tempimo padėtį ir ji išlaikoma tam tikrą laiką. Dinaminis tempimas – tai aktyvūs judesiai per judesio amplitudę, pavyzdžiui, kojų mostai, ėjimas į įtūpstus ar rankų sukimas.

    Anot D. Shah, bendra praktinė taisyklė dažnai tokia: dinaminį tempimą verta rinktis prieš treniruotę, o statinį – po jos. Tai leidžia prieš fizinį krūvį „paruošti“ kūną judesiui, o po treniruotės ramiau skirti laiko tempimo pozicijoms.

    Vis dėlto statinis tempimas prieš treniruotę nėra „draudžiamas“. Tiesiog svarbu žinoti niuansą: straipsnyje pažymima, kad ilgiau nei 60 sekundžių laikomas statinis tempimas gali sumažinti jėgos treniruotės rezultatus. K. LeCavalier rekomenduoja vengti ilgų išlaikymų prieš veiklas, kuriose reikia maksimalios jėgos, galios ar greičio.

    Paprasta tempimo rutina ir saugūs įpročiai

    Straipsnyje siūloma pradedantiesiems draugiška tempimo rutina, kurią rekomenduojama atlikti 2–3 kartus per savaitę – po treniruotės arba atskirai. Statinius tempimus patariama laikyti 15–30 sekundžių ir kartoti 2–3 kartus kiekvienai pusei.

    Pateikiami keli pavyzdžiai: gulint atliekamas užpakalinės šlaunies tempimas, klubo lenkiamųjų tempimas klūpant, blauzdų tempimas stovint prie sienos, taip pat dinamiškesnis judesys – „atverstos knygos“ rotacija, kai lėtai sukamas viršutinis petys ir krūtinės ląsta.

    Prieš pradedant siūloma trumpai apšilti – kelias minutes sparčiau paeiti ar žygiuoti vietoje, kad suaktyvėtų kraujotaka. Taip pat akcentuojama pradėti palaipsniui ir neforsuoti amplitudės: didesnis lankstumas ne visada automatiškai reiškia geriau.

    Dar keli praktiniai patarimai: atliekant statinius tempimus nereikėtų spyruokliuoti, svarbu išlaikyti nuoseklumą, o lankstumą gali padėti gerinti ir jėgos pratimai per pilną judesio amplitudę. Jei tempimas sukelia skausmą ar atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, silpnumas ar staigus judrumo sumažėjimas, rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Tyrimas: inulino skaidulų papildas per 6 savaites sumažino kelio artrito skausmą

    Kasdien vartojamas prebiotinių skaidulų papildas per šešias savaites sumažino kelio sąnario osteoartrito skausmą ir sustiprino rankų suėmimo jėgą. Toks poveikis išryškėjo klinikiniame tyrime, kuriame lygintas skaidulų papildas ir kineziterapijos pratimų programa.

    Tyrimą atliko Notingamo universiteto mokslininkai, o jo rezultatus apžvelgia „ZME Science“. Nors abiem priemonėmis pavyko sumažinti skausmą, jų nauda pasireiškė skirtingais aspektais – tai leidžia svarstyti apie žarnyno ir sąnarių ryšį.

    Kelio osteoartritas vystosi palaipsniui yrant kremzlei ir kitiems sąnario audiniams. Dėl to žmonės dažnai jaučia nuolatinį skausmą, sustingimą, patinimą, sunkiau vaikšto ar lipa laiptais, o fizinis aktyvumas tampa sudėtingesnis.

    Mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria ne tik pačiam sąnariui, bet ir nervų sistemai bei uždegimą galintiems veikti procesams. Viena iš krypčių – žarnyno mikrobioma, nes žarnyne gyvenantys mikroorganizmai dalyvauja uždegimo reguliavime ir gali turėti įtakos skausmo suvokimui.

    Ką ir kaip tikrino tyrėjai

    Atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas INSPIRE apėmė 136 suaugusiuosius, sergančius kelio osteoartritu, iš kurių 117 baigė šešių savaičių programą. Vidutinis dalyvių amžius siekė apie 68 metus, 58 proc. sudarė moterys.

    Dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes: vieni kasdien vartojo po 20 gramų inulino, kiti laikėsi skaitmeniniu būdu palaikomos kineziterapijos pratimų programos, treti taikė abu metodus, o ketvirti gavo placebą (maltodekstriną).

    Inulinas – natūraliai maiste randama skaidula (pavyzdžiui, cikorijų šaknyse, topinambuose, svogūnuose, česnakuose). Ji plonajame žarnyne beveik nesuvirškinama, o storojoje žarnoje fermentuojama bakterijų, kurios gamina trumpos grandinės riebalų rūgštis, tarp jų – sviesto rūgštį (butiratą).

    Per šešias savaites vertintas kelio skausmas, jautrumas skausmingam spaudimui, rankų suėmimo jėga ir fizinis pajėgumas (pavyzdžiui, atsistojimo, ėjimo ir atsisėdimo testai). Taip pat tirti biologiniai rodikliai, tarp jų – trumpos grandinės riebalų rūgštys ir žarnyne gaminamas hormonas GLP-1.

    Skaidulos ir kineziterapija veikė skirtingai

    Tiek inulinas, tiek kineziterapija statistiškai reikšmingai sumažino kelio skausmą, palyginti su placebu. Tyrimo duomenimis, skausmo sumažėjimas 10 balų skalėje siejosi su 1,11 balo pokyčiu vartojant inuliną ir 1,55 balo pokyčiu taikant kineziterapiją, tačiau tyrimas neįrodė, kad kuri nors priemonė yra pranašesnė.

    Vis dėlto išryškėjo skirtumų: inulinas, lyginant su placebu, siejosi su vidutiniškai 4,62 kilogramo didesne rankų suėmimo jėga ir mažesniu jautrumu spaudimui bei kartojamiems skausmingiems dirgikliams. Tokios naudos vien kineziterapijos grupėje nebuvo stebėta.

    Kineziterapija tuo metu pagerino funkcinius rodiklius – dalyviai geriau atliko testus, kurie vertino, kaip greitai jie gali atsistoti, paeiti ir atsisėsti, taip pat kiek kartų per 30 sekundžių gali atsistoti nuo kėdės. Inulino grupėje tokio pagerėjimo nefiksuota.

    Abi priemones derinę dalyviai taip pat patyrė skausmo sumažėjimą, tačiau tyrėjai negalėjo patikimai nustatyti, ar derinys suteikia papildomos naudos, palyginti su kiekvienu metodu atskirai.

    Užuominos apie žarnyno hormonų vaidmenį

    Inulino grupėje nustatyti didesni butirato ir GLP-1 kiekiai. GLP-1 – žarnyne gaminamas hormonas, žinomas dėl savo vaidmens reguliuojant cukraus kiekį kraujyje ir apetitą; jo kelią veikia ir kai kurie diabeto bei svorio mažinimo vaistai, tačiau inulinas nėra GLP-1 vaistas.

    Tyrėjai pastebėjo sąsają tarp didesnio GLP-1 kiekio ir geresnės suėmimo jėgos. Tai gali rodyti galimą „žarnyno–raumenų–skausmo“ ašį, tačiau pats tyrimas neįrodo priežastinio ryšio ir nenurodo tikslaus mechanizmo.

    Ką svarbu įvertinti prieš darant išvadas

    Nors rezultatai žada, tyrimas buvo palyginti nedidelis ir truko tik šešias savaites. Kol kas neaišku, ar pagerėjimas išlieka ilgiau, kuriems pacientams jis ryškiausias ir kaip tiksliai žarnyno mikrobiomos pokyčiai veikia skausmą bei raumenų funkciją.

    Inulinas apskritai buvo gerai toleruojamas, tačiau 23 iš 50 dalyvių, vartojusių inuliną (arba dalyvavusių grupėse su inulinu), pranešė apie nedidelius virškinimo sutrikimus, tokius kaip pilvo pūtimas ar dujos. Nė vienas dalyvis dėl to iš tyrimo nepasitraukė.

    Pastebėtas ir skirtingas dalyvavimo tęstinumas: grupėse be kineziterapijos iš tyrimo pasitraukė 3,6 proc. dalyvių, o grupėse su kineziterapija – 21 proc. Dėl skirtingų pasitraukimo rodiklių tyrėjai keitė dalyvių paskirstymo tvarką, o tai didina rezultatų neapibrėžtumą.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad reikalingi didesni ir ilgesnės trukmės tyrimai, kurie patvirtintų naudą ir padėtų įvertinti, ar būtent butirato ir GLP-1 pokyčiai lemia stebėtus rezultatus. Tyrimas publikuotas žurnale „Nutrients“.

  • Turite per 50? Vienas pratimas su vandens buteliu namuose stiprina visą kūną ir pusiausvyrą

    Turite per 50? Vienas pratimas su vandens buteliu namuose stiprina visą kūną ir pusiausvyrą

    Kodėl po 50 svarbu judėti?

    Su amžiumi natūraliai mažėja raumenų masė ir jėga, o pusiausvyra gali prastėti, todėl kasdieniai veiksmai tampa sunkesni. Vis dėlto tai nėra priežastis atsisakyti aktyvumo, nes reguliarus judėjimas padeda išlaikyti savarankiškumą ir geresnę gyvenimo kokybę.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems raumenis stiprinančius pratimus atlikti bent 2 kartus per savaitę. Vyresniame amžiuje papildomai itin svarbūs pusiausvyros ir stabilumo pratimai, nes jie siejami su mažesne griuvimų rizika.

    Paprasta priemonė namuose

    Vienas lengviausių būdų pradėti treniruotes namuose yra įprastas 0,5 litro vandens butelis, kuris gali atstoti lengvą svarmenį. Toks krūvis tinka grįžtant į sportą po pertraukos, daugiau sėdintiems žmonėms ar tiems, kurie nori pradėti nuo saugesnio intensyvumo.

    Butelis padeda įtraukti rankas ir pečių juostą, o pratimai stovint sujungia jėgą ir koordinaciją. Dėl to vienu metu dirba kelios raumenų grupės, o kūnas mokosi stabilizuoti padėtį.

    Kaip atlikti pratimą saugiai?

    Pratimą galima atlikti iš dviejų dalių: pirmoje keliama koja į šoną, laikant butelį virš galvos arba prieš krūtinę. Antroje keliama sulenkta koja per kelį ir atliekamas lengvas liemens pasukimas kelio link.

    Nors judesiai atrodo paprasti, jie aktyvina kojų, sėdmenų, pilvo preso ir pečių raumenis, o kartu lavina pusiausvyrą. Svarbiausia neskubėti, išlaikyti taisyklingą laikyseną ir vengti skausmo.

    Prieš pradedant verta kelias minutes apšilti, pavyzdžiui, žingsniuoti vietoje, atlikti pečių sukinius ir lengvus kelių lenkimus. Jei pusiausvyra prastesnė, pradėkite be butelio ir prireikus laikykitės tvirtos kėdės atlošo.

    „Svarbiausia yra nuoseklumas ir technika, o ne didelis pakartojimų skaičius nuo pirmos dienos“, – pabrėžia specialistai, kalbėdami apie saugų grįžimą į fizinį aktyvumą.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nurodo, kad jėgos, pusiausvyros ir aerobinio aktyvumo derinys padeda vyresniems žmonėms išlikti funkcionaliems ir mažina griuvimų tikimybę. Tai reiškia, kad kelių minučių pratimai su buteliu gali būti gera pradžia, tačiau ilgainiui verta didinti krūvį ir įtraukti daugiau judėjimo formų.

    Jei jaučiate svaigulį, turite lėtinių ligų, sąnarių skausmų ar judėjimo apribojimų, saugiausia pratimų planą aptarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Tinkamai parinktas intensyvumas leidžia treniruotis be rizikos ir pasiekti stabilesnį, tvirtesnį kūną kasdienybėje.

  • Pilvo presui – 6 pratimai stovint be kilimėlio: tinka ir pradedantiesiems, ir nugarai

    Pilvo presui – 6 pratimai stovint be kilimėlio: tinka ir pradedantiesiems, ir nugarai

    Vis daugiau žmonių pilvo preso pratimus renkasi atlikti stovint, be kilimėlio. Toks būdas patogus dirbantiems sėdimą darbą, nenorintiems pratimų ant grindų ar turintiems judėjimo apribojimų. Stovimi judesiai dažnai padeda saugiau įtraukti liemens stabilizatorius ir palaikyti taisyklingą laikyseną.

    Treniruotė stovint aktyvina vadinamąjį kūno centrą – giliuosius pilvo, nugaros ir dubens srities raumenis, kurie svarbūs pusiausvyrai bei stuburo apsaugai. Reguliarus darbas su šia raumenų grupe gali pagerinti koordinaciją, sumažinti nugaros diskomforto riziką ir padėti lengviau išlaikyti stabilią laikyseną kasdienėje veikloje.

    Kaip atlikti saugiai?

    Prieš pradėdami keliasdešimčiai sekundžių suaktyvinkite kvėpavimą: įkvėpdami išplėskite šonkaulius, iškvėpdami švelniai įtempkite pilvą tarsi trauktumėte bambą link stuburo. Judesius atlikite kontroliuodami dubenį ir pečius, venkite staigaus išsilenkimo per juosmenį.

    Jei jaučiate skausmą juosmens srityje, mažinkite judesio amplitudę ir tempą, pirmiausia siekite stabilumo, o ne greičio. Turintiems lėtinių nugaros problemų ar po traumų, prieš didinant krūvį verta pasitarti su kineziterapeutu.

    6 paprasti pratimai stovint

    Pirmasis pratimas – dinamiškas kelių kėlimas vietoje. Atsistokite tiesiai, įtempkite pilvą ir kelkite kelius aukščiau, išlaikydami stabilų liemenį. Šis judesys pakelia pulsą ir įtraukia visą kūno centrą.

    Antrasis – pakaitinis tiesios kojos kėlimas į priekį. Laikykite tiesią nugarą, neatsiloškite ir kelkite koją tiek, kad išliktų kontrolė. Pratimas lavina apatinių pilvo raumenų įsitraukimą ir pusiausvyrą.

    Trečiasis – kelio traukimas prie priešingos alkūnės. Judėkite dinamiškai, bet neaukodami technikos: pasukite liemenį tik tiek, kiek leidžia mobilumas, o pilvą laikykite įtemptą. Taip aktyviau dirba įstrižiniai pilvo raumenys ir gerėja liemens kontrolė.

    Ketvirtasis – priešingos rankos siekimas prie pakeltos kojos. Keldami koją stenkitės nesusikūprinti, o liemenį stabilizuokite pilvo įtampa. Šis pratimas reikalauja koncentracijos ir gerai lavina koordinaciją.

    Penktasis – šoniniai pasilenkimai su svoriu vienoje rankoje, jei turite, tinka ir vandens butelis. Pasilenkite į šoną lėtai, pečių nekelkite, o dubenį laikykite stabilų. Pratimas padeda stiprinti šoninius liemens raumenis ir formuoti talijos liniją.

    Šeštasis – kojos kėlimas į šoną, rankas vedant ta pačia kryptimi. Judesys atrodo paprastas, bet reikalauja pusiausvyros ir aktyvina giliuosius stabilizatorius. Atliekant reguliariai gali gerėti laikysena ir dubens kontrolė.

    Kada tikėtis rezultato?

    Pastebimi pokyčiai dažniausiai ateina su reguliarumu: net kelios minutės kasdien gali pagerinti liemens stabilumą ir savijautą. Vis dėlto plokščias pilvas priklauso ne tik nuo pratimų, bet ir nuo bendro fizinio aktyvumo, miego, streso valdymo bei mitybos.

    Norint saugiai progresuoti, didinkite krūvį palaipsniui: ilginkite darbo laiką, lėtinkite tempą, gerinkite techniką arba pridėkite nedidelį svorį. Svarbiausia – judėti be skausmo ir išlaikyti kontrolę, nes kokybė čia svarbesnė už kiekį.

  • Nauja mankšta be sporto salės: taiči ėjimas žada geresnę pusiausvyrą ir mažiau kritimų

    Nauja mankšta be sporto salės: taiči ėjimas žada geresnę pusiausvyrą ir mažiau kritimų

    Taiči dažnai siejamas su lėtais, tiksliais judesiais, kurie iš šalies atrodo beveik be pastangų. Tačiau tai yra šimtmečius skaičiuojanti praktika, kurioje derinami judesiai, kvėpavimas ir dėmesingumas, o pastaraisiais metais jos nauda vis dažniau vertinama ir mokslo tyrimuose.

    Viena paprasčiau pritaikomų šios praktikos formų yra taiči ėjimas. Jo esmė – sąmoningai sulėtinti žingsnį, stabiliai išlaikyti laikyseną ir kryptingai perkelti kūno svorį nuo vienos pėdos ant kitos, nuolat stebint kvėpavimą ir kūno pojūčius.

    Kaip veikia taiči ėjimas?

    Įprastai eidami judame beveik automatiškai, o tempas padeda kūnui lengviau riedėti į priekį. Sulėtinus ėjimą, svoris ilgiau išlieka ant vienos kojos, todėl labiau įsijungia pusiausvyrą palaikantys smulkieji pėdų ir blauzdų raumenys.

    Dėl šios mechanikos pradžioje tai gali būti iššūkis, ypač jei pusiausvyra nėra treniruota. Kita vertus, lėtesnis judesys dažnai skatina tiesesnę laikyseną, ramesnį kvėpavimą ir geresnį žingsnio kontrolės jausmą.

    Taiči ėjimas taip pat lavina pėdų jautrumą atramai: pėda statoma ne skubotai, o sąmoningai, stebint, kaip pasiskirsto kūno svoris. Praktikuojant reguliariai, dalis žmonių pastebi, kad ir kasdienybėje pradeda eiti stabiliau, mažiau klupinėja, geriau jaučia kūno padėtį erdvėje.

    Ką rodo tyrimai apie naudą?

    Pastaraisiais metais publikuotos sisteminės apžvalgos ir metaanalizės rodo, kad taiči gali reikšmingai prisidėti prie vyresnio amžiaus žmonių pusiausvyros gerinimo ir kritimų rizikos mažinimo. Vienoje metaanalizėje, apėmusioje kelias dešimtis atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų, kritimų rizika mažėjo maždaug ketvirtadaliu, kartu gerėjo dalis pusiausvyros rodiklių.

    Kiti tyrimai, vertinę taiči taikymą žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, rodo, kad reguliari praktika gali padėti mažinti tiek sistolinį, tiek diastolinį kraujospūdį, o taip pat gerinti savijautą ir kai kuriuos gyvenimo kokybės aspektus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistų pakaitalas, o veikiau papildoma, saugi fizinio aktyvumo forma.

    Svarbu atskirti ir lūkesčius: taiči ėjimas nėra intensyvus kardio krūvis ir paprastai nesuteikia tokio energijos sunaudojimo, kuris lemtų greitą svorio mažėjimą. Taip pat tai nėra kelias į ryškų raumenų masės auginimą, tačiau gali būti vertingas judėjimo kokybei, koordinacijai ir streso mažinimui.

    Kaip pradėti ir ko vengti?

    Pagrindinė taisyklė – lėtumas ir pastovus tempas: žingsnis atliekamas ramiai, be skubėjimo, išlaikant vertikalią laikyseną ir stabilų kvėpavimą. Dažnai naudojama vadinamojo tuščio žingsnio idėja, kai prieš pilnai perkeliant svorį koja tarsi lengvai patikrina atramą.

    Ši praktika patogi tuo, kad ją galima atlikti beveik bet kur ir be specialios įrangos, tačiau verta rinktis patogią avalynę, leidžiančią gerai jausti pagrindą. Jei yra ryškūs pusiausvyros sutrikimai, neurologinės ar ortopedinės problemos, arba reabilitacijos laikotarpis, prieš pradedant saugiausia pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Norint greičiau perprasti techniką, naudinga pradėti su instruktoriumi, bet dalis žmonių sėkmingai mokosi ir savarankiškai, pasirinkdami trumpas, reguliarias praktikas. Esminis tikslas – ne nueiti kuo daugiau, o išmokti judėti stabiliau, sąmoningiau ir saugiau.

  • Visaginas kviečia į treniruotes su svarmenimis: nemokamos vietos tirpsta, registruokitės dabar

    Visaginas kviečia į treniruotes su svarmenimis: nemokamos vietos tirpsta, registruokitės dabar

    Visagino savivaldybė kviečia gyventojus prisijungti prie projektinės veiklos „Treniruotės su varžybiniais svarsčiais“. Užsiėmimuose bus mokomasi taisyklingos technikos ir darbo metodikos su varžybiniais svarsčiais, o treniruotės bus pritaikomos skirtingo fizinio pasirengimo dalyviams.

    Organizatoriai pabrėžia, kad tokio tipo jėgos ir ištvermės treniruotės padeda stiprinti viso kūno raumenyną, gerinti stabilumą ir koordinaciją. Pastaraisiais metais varžybiniai svarsčiai vis dažniau pasirenkami dėl universalumo, nes leidžia derinti jėgos pratimus su dinaminiu krūviu.

    Treniruočių pabaigoje numatyta skirti laiko mobilumui, kūno išilginimui ir atsipalaidavimui pagal Pilateso metodą. Tam bus naudojami profesionalūs „Spine Corrector“ įrankiai, kurie dažnai taikomi laikysenai gerinti ir judesių amplitudei didinti.

    Užsiėmimai vyks ketvirtadieniais 8:00 valandą ir šeštadieniais 9:00 valandą. Treniruočių vieta ir papildomos organizacinės detalės pateikiamos registracijos metu.

    Registracija vykdoma asmenine žinute, nurodant vardą, pavardę, el. paštą ir telefono numerį. Dėl smulkesnės informacijos galima kreiptis telefonu 65 993 302, o treniruotes ves trenerė Eglė.

    Prieš pradedant sportuoti rekomenduojama įvertinti savo sveikatos būklę ir krūvį didinti palaipsniui. Jei turite traumų, lėtinių skausmų ar širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Gydytojai įspėja: po mastektomijos šių problemų galima išvengti, jei pradėsite dar prieš operaciją

    Kodėl verta pradėti anksčiau

    Mastektomija daugeliui pacienčių tampa vienu sunkiausių krūties vėžio gydymo etapų, tačiau pasiruošimas neturėtų prasidėti tik atvykus į ligoninę. Vis daugiau specialistų pabrėžia, kad reabilitacija gali ir turėtų startuoti dar prieš operaciją, kai organizmas turi daugiau jėgų prisitaikyti.

    Šis požiūris vadinamas prehabilitacija ir jo tikslas yra pagerinti funkcinę būklę iki chirurginio gydymo. Praktiškai tai reiškia kryptingą darbą su judesiu, kvėpavimu, mityba ir psichologiniu pasirengimu, kad po operacijos būtų lengviau grįžti į kasdienį ritmą.

    Dažniausi sunkumai po mastektomijos

    Po mastektomijos dalis pacienčių susiduria su skausmu, peties judesių ribotumu, rankos silpnumu ar pakitusiu pečių juostos funkcionavimu. Jei operacijos metu ar vėliau taikomas gydymas pažasties limfmazgių srityje, gali atsirasti ir limfedemos, arba limfinės edemos, rizika.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pradėjus reabilitaciją tik tuomet, kai simptomai jau įsibėgėję, dažnai susiformuoja uždaras ratas. Skausmas riboja judesį, o sumažėjęs judesys dar labiau silpnina raumenis ir mažina peties sąnario paslankumą.

    „Reabilitacija neturėtų būti pradedama tik tada, kai atsiranda problema. Pasiruošimas prieš operaciją padeda turėti daugiau funkcinės atsargos ir aiškesnį planą po operacijos“, – sakė kineziterapeutė Monika Stryjewska.

    Ką apima prehabilitacija

    Prieš operaciją svarbu įvertinti pradinę būklę: peties sąnario judesių amplitudę, raumenų jėgą, laikyseną, rankos funkciją ir fizinio aktyvumo lygį. Tai tampa atskaitos tašku, pagal kurį po operacijos lengviau pastebėti pokyčius ir tiksliau parinkti pratimus.

    Ne mažiau reikšminga yra edukacija, nes pacientė dar iki operacijos gali išmokti saugių judesių ir pratimų, kuriuos vėliau atliks namuose. Tai sumažina stresą po operacijos, kai prisideda nuovargis, skausmas ir informacijos perteklius.

    Praktikoje prehabilitacija dažnai apima ištvermės lavinimą, pavyzdžiui, ėjimą ar lengvus aerobinius pratimus, taip pat individualiai parinktus jėgos pratimus pečių juostai, rankoms ir liemeniui. Tikslas nėra sportiniai rezultatai, o geresnė bendra būklė, kad laikinas aktyvumo sumažėjimas po operacijos nesukeltų staigaus fizinio „duobės“ efekto.

    Didelis dėmesys skiriamas kvėpavimui, ypač jei pacientė turi gretutinių ligų ar didesnę kvėpavimo komplikacijų riziką. Mokoma taisyklingo kvėpavimo, sąmoningo oro įkvėpimo ir iškvėpimo kontrolės, o prireikus ir efektyvaus kosulio technikos.

    Taip pat svarbi informacija apie galimus limfedemos požymius ir ankstyvą reagavimą. Nors limfedema pasireiškia ne visoms, ankstyvas simptomų atpažinimas ir kreipimasis į specialistus gali padėti greičiau suvaldyti būklę ir sumažinti ilgalaikių komplikacijų riziką.

    Mityba ir psichologinis pasirengimas

    Prieš operaciją organizmui reikia energijos ir statybinių medžiagų, todėl mitybos klausimas neturėtų būti nustumtas į šalį. Klinikinėje praktikoje pabrėžiama pakankama baltymų, skysčių, vitaminų ir mineralinių medžiagų parama, ypač jei yra nepakankamos mitybos rizika.

    Specialistai įspėja, kad atsitiktinės eliminuojančios dietos ar nepagrįsti papildai prieš operaciją gali duoti priešingą efektą. Jei kyla abejonių dėl mitybos, tikslinga individuali konsultacija, kad planas būtų pritaikytas sveikatos būklei ir gydymo eigai.

    Ne mažiau svarbus ir psichologinis pasirengimas, nes krūties vėžio diagnozė bei laukimas prieš operaciją daugeliui sukelia stiprų nerimą. Aiškiai aptartas gydymo planas, galimi funkciniai pokyčiai ir praktinės rekomendacijos po operacijos neretai sumažina nežinomybės jausmą.

    „Net kelios savaitės iki operacijos gali būti laikotarpis, per kurį pagerinamas aktyvumas, ištvermė ir jėga, o kartu pacientė paruošiama saugesniam sugrįžimui į judėjimą po operacijos“, – sakė Monika Stryjewska.

    Gydytojai ir kineziterapeutai pabrėžia, kad nėra vienos universalios schemos visoms pacientėms. Prehabilitacijos apimtis priklauso nuo planuojamos operacijos, limfmazgių gydymo apimties, gretutinių ligų ir laiko iki operacijos, tačiau svarbiausia yra nepradėti per vėlai ir tęsti reabilitaciją po operacijos.