CP v2

Tag: Kinija

  • Le Havre sunaikinta 38 000 padirbtų sportbačių porų: byla tęsėsi 15 metų ir kainavo milijonus

    Le Havre sunaikinta 38 000 padirbtų sportbačių porų: byla tęsėsi 15 metų ir kainavo milijonus

    Prancūzijos Le Havre uoste sunaikinta beveik 38 000 porų padirbtų sportinių batelių, kurie dar 2011 metais buvo sulaikyti konteineriuose iš Kinijos. Šis atvejis išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir tuo, kad sprendimo teko laukti penkiolika metų dėl užsitęsusių teisminių ginčų.

    Importuotojas galutinai nuteistas 2025 metų gruodį: jam skirta 1 560 000 eurų muitinė bauda, papildomai 260 000 eurų bauda už su muitais siejamą pinigų plovimą. Teismas taip pat skyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, iš kurių dveji metai atidėti.

    Le Havre, kaip vienas svarbiausių Prancūzijos konteinerių uostų, dažnai tampa vieta, kur sustabdomi klastotėmis įtariami kroviniai. Muitinė nurodo, kad klastojami ne tik drabužiai ar avalynė, bet ir žaislai, technologijų prekės, buitinė chemija bei automobilių dalys.

    Kodėl klastotės naikinamos?

    Diskusijos, ar sulaikytas prekes būtų galima panaudoti dar kartą, kyla reguliariai, tačiau muitinė pabrėžia, kad tokios produkcijos perskirstymas ar pardavimas yra draudžiamas. Pagrindinis tikslas yra užkirsti kelią klastotėms grįžti į rinką ir vėl patekti pas pirkėjus.

    Be to, pareigūnai akcentuoja vartotojų saugumą: klastotės neretai neatitinka privalomų standartų, o jų sudėtyje gali būti sveikatai pavojingų medžiagų. Tai ypač aktualu žaislams ir kasdienio vartojimo prekėms, kurios tiesiogiai liečiasi su oda arba naudojamos vaikų.

    „Klastojimas yra reali problema, nes padirbti galima praktiškai bet ką: nuo prabangių prekių iki muilo, šampūno ar žaislų“, – sakė Le Havre dirbantis muitinės pareigūnas Anthony.

    Kaip vyko naikinimas?

    Naikinimo operacija Le Havre mieste vyko birželio 3 dieną specializuotame centre, dirbančiame pagal sutartį su muitine. Padirbti batai buvo traiškomi mobiliais kranais ir tuomet metami į pramoninį smulkintuvą.

    Susmulkinta masė vėliau nukreipiama į skirtingus srautus, priklausomai nuo medžiagų ir vietinių pajėgumų: ji gali būti sudeginama arba perdirbama. Praktikoje tokios atliekos kartais panaudojamos ir kaip kietasis kuras pramonėje, pavyzdžiui, cementui gaminti.

    „Šios atliekos gali turėti kelis kelius: šiuo atveju jos bus panaudotos sudeginimui kartu su vietiniu partneriu, o kitais atvejais tokie likučiai gali būti apdorojami kietajam kurui“, – sakė už operaciją atsakingos bendrovės „UNIFER Environnement“ regiono vadovas Stéphane Peterson.

    Ši istorija parodė, kad kova su klastotėmis Europoje remiasi ne vien sulaikymais pasienyje, bet ir ilgu teisiniu procesu, sandėliavimo kaštais bei nuosekliu naikinimu. Muitinės institucijos pabrėžia, kad didelės apimties klastočių prekyba vis dažniau siejama su organizuotu nusikalstamumu, todėl prevencija uostuose išlieka vienu svarbiausių frontų.

  • Dirbtinio intelekto kibernetinių atakų banga artėja: JAV ekspertai perspėja, laiko liko nedaug

    JAV institucijos ir technologijų bendrovės skuba stiprinti apsaugos priemones, nes nauja dirbtinio intelekto (DI) modelių karta vis geriau randa programinės įrangos spragas ir gali būti panaudota kibernetinėms atakoms. Kibernetinio saugumo ekspertai įspėja, kad reguliavimas ir praktiniai „saugikliai“ gali vėluoti, o tai keičia visą rizikos skaičiavimą.

    Vertinimai, kuriais remiasi JAV politikos formuotojai ir saugumo bendruomenė, rodo, kad artimiausi 6–12 mėnesių gali būti kritinis laikotarpis, per kurį Kinija priartės prie panašaus pajėgumo pažangių DI modelių. Tokia dinamika reiškia, kad laiko tarpas pasirengti galimai DI sustiprintų atakų bangai yra ribotas.

    Modeliai greitina atakas ir gynybą

    Naujausi pažangūs modeliai jau demonstruoja gebėjimus, kurie anksčiau reikalavo daug laiko ir žmonių darbo: nuo kodo analizės iki pažeidžiamumų identifikavimo. Saugumo įmonės pabrėžia, kad DI gali sumažinti operacijų trukmę nuo dienų ar savaičių iki sekundžių, todėl auga atakų mastas ir dažnis.

    Tuo pat metu DI tampa ir esminiu gynybos įrankiu: organizacijos siekia pasinaudoti modeliais tam, kad greičiau aptiktų spragas, automatizuotų prioritetizavimą ir spartintų pataisų diegimą. Tačiau čia kyla dilema: kuo plačiau tokie modeliai prieinami, tuo didesnė tikimybė, kad jų galimybėmis pasinaudos ir nusikaltėliai.

    „Tai uragano perspėjimas, o ne bangolaužis“, – sakė SANS Institute atstovas Robas T. Lee, kalbėdamas apie laiką, kurį JAV turi pasirengti iki tol, kol DI pakoreguos kibernetinio saugumo taisykles.

    Prieiga prie modelių ir „distiliavimo“ rizika

    Technologijų bendrovės DI modelių testavimą ir prieigą dažnai riboja iki patikimų partnerių, ypač kai kalbama apie galimybes, susijusias su pažeidžiamumų paieška ar kenkėjiškų veiksmų automatizavimu. Vis dėlto spaudimas atverti prieigą auga, nes įmonės, valdžios institucijos ir sąjungininkų vyriausybės siekia stiprinti tinklų atsparumą.

    Vienas iš papildomų JAV nerimo veiksnių siejamas su vadinamaisiais distiliavimo metodais, kai iš „mokytojo“ modelio išvesties apmokomas „mokinio“ modelis. Tokia praktika gali padėti greičiau sukurti konkurencingus modelius, net neturint prieigos prie visos infrastruktūros ar mokymo duomenų, todėl modelių „nutekėjimo“ ir netiesioginio kopijavimo rizikos tampa geopolitinės.

    Reguliavimas vejasi realybę

    JAV administracija laikosi nuostatos, kad pernelyg griežtas reguliavimas gali slopinti inovacijas ir mažinti konkurencingumą, ypač konkurencijoje su Kinija. Vis dėlto spaudimas įvesti daugiau saugumo reikalavimų auga, kai viešumoje daugėja signalų, kad pažangūs DI modeliai gali būti pritaikomi ne tik gynybai, bet ir puolimui.

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas šią savaitę pasirašė vykdomąjį įsaką, kuriuo DI bendrovės skatinamos savanoriškai pateikti galingus naujus modelius valdžios peržiūrai bent 30 dienų prieš jų viešą išleidimą. Kongrese taip pat pristatytas didelės apimties įstatymo projekto juodraštis, numatantis DI saugos ir saugumo reguliavimo kryptis, nors jo priėmimo perspektyvos kol kas neaiškios.

    Kinija tuo pat metu DI integraciją į ekonomiką yra įtraukusi į strateginius planus, o Pekinas siekia spartinti technologinį savarankiškumą. Tokios konkurencinės aplinkos sąlygomis JAV saugumo ekspertai pabrėžia, kad realistiškiausias atsakas yra ne vien teisėkūra, bet ir greitas praktinis pasirengimas: spragų paieška, pataisų diegimo disciplina, atsarginių scenarijų pratybos ir griežtesnė tiekimo grandinės kontrolė.

    „Jūs dar turite laiko užkalti langus ir perkelti tai, kas svarbiausia. Tačiau audra ateis, ir reikia užtikrinti, kad jos nesitiksite stovėdami kieme“, – sakė Robas T. Lee.

  • Didžiausias pasaulio miestas Čongčingas: gyventojų daugiau nei Ukrainoje, plotas kaip dvi Šveicarijos

    Kinijos pietvakariuose esantis Čongčingas dažnai vadinamas didžiausiu pasaulio miestu, tačiau šis titulas slepia svarbų niuansą. Čongčingas yra ne vien tankiai užstatytas urbanistinis branduolys, o administracinio lygmens savivaldybė, apimanti ir miestus, ir kaimiškas teritorijas.

    Oficialiai Čongčingo savivaldybė užima apie 82 200 kvadratinių kilometrų plotą, tai yra beveik prilygsta dviem Šveicarijoms. Dėl tokio masto jis dažnai lyginamas su atskiromis valstybėmis ar dideliais regionais, nors reali miesto užstatymo zona sudaro tik dalį visos teritorijos.

    Pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis, Čongčingo savivaldybėje gyvena daugiau nei 32 milijonai žmonių. Toks skaičius leidžia jį sieti su didžiausiais pasaulio urbanistiniais regionais, tačiau tarptautiniuose palyginimuose svarbu atskirti administracinę teritoriją nuo metropolinės aglomeracijos.

    Čongčingas turi provincijos lygmens miesto statusą ir yra tiesiogiai pavaldus centrinei Kinijos valdžiai, panašiai kaip Pekinas ar Šanchajus. Šis statusas istoriniu ir administraciniu požiūriu leido prie miesto prijungti plačias aplinkines teritorijas, įskaitant mažesnius miestelius ir kaimiškus rajonus.

    Čongčingo urbanistinį veidą formuoja sudėtingas reljefas: tankiausiai užstatytos dalys įsikūrusios kalvose, kur susilieja Jangdzė ir Dzialing upės. Dėl to mieste gausu tiltų, viadukų, laiptų, o transporto infrastruktūra dažnai planuojama keliais lygiais.

    Vietos žiniasklaidos ir demografijos apžvalgose dažnai akcentuojama, kad gyventojų skaičius Čongčinge kasmet padidėja maždaug 500 000 žmonių. Spartus augimas siejamas su vidine migracija, pramonės ir paslaugų sektoriaus plėtra bei didelio masto infrastruktūros projektais.

    Kartu Čongčingo pavyzdys parodo, kaip skirtingi skaičiavimo metodai gali keisti „didžiausio miesto“ sąvoką. Vienur lyginamos tik tankiai urbanizuotos aglomeracijos, kitur naudojamos administracinės ribos, todėl skirtinguose reitinguose pirmauja skirtingi miestai.

    Vis dėlto Čongčingas išlieka vienu įspūdingiausių Kinijos urbanizacijos simbolių, jungiančiu milžinišką teritoriją, dešimtis administracinių vienetų ir vieną sparčiausiai besikeičiančių miesto kraštovaizdžių šalyje. Būtent ši kombinacija ir maitina jo reputaciją kaip „miesto, kuris mastu peržengia įprastas ribas“.

  • Kinija baigia 134 km Pinglu kanalą: vidaus regionams atveriamas tiesus kelias į jūrų uostus

    Kinijoje į baigiamąją stadiją įžengė Pinglu kanalo projektas – nauja 134,2 kilometro ilgio vidaus vandens arterija, turinti sujungti pietų ir vakarų šalies regionus su jūrų prekybos maršrutais. Valstybinės žiniasklaidos skelbiamais duomenimis, kanalas jau pripildytas vandeniu, o dabar pradedami vandens bandymai prieš oficialų projekto paleidimą.

    Pinglu kanalas driekiasi nuo Xidzinio (Xijin) vandens telkinio iki Činžou (Qinzhou) uosto Guangsi Džuangų autonominiame regione. Projekto esmė – ne tik naujas maršrutas žemėlapyje, bet ir trumpesnė, tiesioginė logistika pramoniniams rajonams, kuriems iki šiol dažnai tekdavo labiau remtis rytinės pakrantės infrastruktūra.

    Numatoma, kad pilnavertis laivybos eismas kanale galėtų prasidėti 2026 metų rudenį, kai bus užbaigti bandymai ir suderintos eksploatavimo procedūros. Kanalas pristatomas kaip vienas iš svarbiausių grandinės elementų, kuriuo Kinija siekia stiprinti vidaus regionų konkurencingumą ir mažinti transporto sąnaudas.

    Koridorius, jungiantis sausumą ir uostus

    Pinglu kanalas įtraukiamas į „Naujo tarptautinio sausumos ir jūrų prekybos koridoriaus“ (New International Land-Sea Trade Corridor) plėtros logiką, kurioje svarbų vaidmenį atlieka uostai ir geležinkeliai. Kartu akcentuojami Činžou, Fangčengango (Fangchenggang) ir Beihajaus (Beihai) uostų modernizavimo darbai bei krovinių srautų sujungimas su šalies vidaus centrais, tarp jų ir Čongčingu (Chongqing).

    Tokio tipo sprendimai svarbūs ne tik regioninei ekonomikai, bet ir platesniam tiekimo grandinių planavimui: kuo daugiau alternatyvių maršrutų, tuo mažesnė rizika, kad vieno ruožo apkrovos ar trikdžiai stabdys visą krovinių judėjimą. Pastaraisiais metais ši tema tapo itin aktuali dėl augančios pasaulinės konkurencijos, logistikos kainų svyravimų ir geopolitinių įtampų.

    Inžineriniai iššūkiai ir rekordai

    Vienas didžiausių projekto techninių išbandymų – apie 65 metrų aukščio skirtumas kanalo trasoje. Jam įveikti įrengti trys kaskadiniai šliuzų kompleksai, leidžiantys laivams „pakilti“ ir „nusileisti“ tarp skirtingų vandens lygių.

    Kinijos žiniasklaida taip pat mini, kad vienas mazgų – Madao šliuzų kompleksas – siejamas su keliais pasauliniais rekordais. Skelbiama, kad maksimalus vandens lygio skirtumas šiame objekte siekia 29,6 metro, o šliuzo kameros matmenys – 300 metrų ilgio ir 34 metrų pločio – išskiriami kaip vieni didžiausių laivybos infrastruktūroje.

    Didelis buvo ir žemės darbų mastas: nurodoma, kad statybų metu perkelta apie 315 milijonų kubinių metrų grunto ir uolienų. Tokie skaičiai rodo, kad kanalas kuriamas kaip ilgalaikė strateginė infrastruktūra, o ne vien lokalus susisiekimo pagerinimas.

    Ką tai reiškia prekybai

    Vidaus vandens keliai paprastai laikomi vienu efektyviausių masinių krovinių gabenimo būdų, ypač kai svarbiausia ne greitis, o apimtys ir kaina. Jei naujasis kanalas realiai sutrumpins maršrutus iki uostų ir sumažins perkrovimo etapų skaičių, tai gali tapti papildomu impulsu pramonei regionuose, kurie iki šiol buvo toliau nuo jūrinės logistikos.

    Europos kontekste tokie projektai dažnai lyginami su Reino–Maino–Dunojaus vandens keliu, kuris sujungė dideles žemyno vidaus teritorijas su jūriniais maršrutais. Kinijos atveju Pinglu kanalas pristatomas kaip dar vienas pavyzdys, kaip infrastruktūros plėtra naudojama ekonominiams srautams perorientuoti ir regioninei plėtrai spartinti.

  • Kinija atmeta JAV kritiką dėl Tiananmenio: Pekinas vadina tai istorijos iškraipymu ir kišimusi

    Kinija atmeta JAV kritiką dėl Tiananmenio: Pekinas vadina tai istorijos iškraipymu ir kišimusi

    Kinija ketvirtadienį aštriai sureagavo į JAV pareiškimus Tiananmenio įvykių metinių proga ir apkaltino Vašingtoną faktų iškraipymu bei bandymu juodinti šalies politinę sistemą. Pekino užsienio reikalų ministerija pabrėžė, kad tokie komentarai esą yra kišimasis į Kinijos vidaus reikalus.

    Reakcija pasirodė po JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio pasisakymo, kuriame jis teigė, kad cenzūra negali ištrinti atminties apie 1989 metų birželio 4-osios susidorojimą su protestais Pekino centre. Jo žodžiais, žuvusiųjų ir persekiojamųjų atminimas išliks, nepaisant bandymų riboti diskusijas.

    „Jokia cenzūra neištrins praeities“, – sakė Marco Rubio.

    Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Mao Ning tvirtino, kad valdžia „seniai priėjo aiškią išvadą“ dėl vadinamųjų politinių neramumų praėjusio amžiaus pabaigoje. Pasak jos, JAV pareiškimai neva iškraipo istorinius faktus, menkina Kinijos raidos kelią ir daro politinį spaudimą.

    Tiananmenio aikštės protestai 1989 metais kilo kaip studentų ir visuomenės judėjimas, reikalavęs didesnių politinių permainų ir laisvių. Birželio 4 dieną Kinijos valdžia į Pekino centrą pasiuntė kariuomenę ir šarvuotąją techniką, o protestai buvo jėga numalšinti.

    Žuvusiųjų skaičius iki šiol nėra tiksliai žinomas, nes nepriklausomi tyrimai žemyninėje Kinijoje yra ribojami, o viešas įvykių aptarimas daugelį metų cenzūruojamas. Oficialioji Kinijos pozicija ilgą laiką rėmėsi tuo metu vartotu apibūdinimu, kad tai buvo „kontrrevoliucinis maištas“, o jėgos panaudojimas buvo esą būtinas tvarkai atkurti.

    Skirtinguose šaltiniuose pateikiami skaičiai išlieka nevienodi: Kinijos institucijos anksčiau skelbė, kad žuvo keli šimtai žmonių, įskaitant kariškius, o kiti vertinimai nurodo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių aukų. Dėl informacijos ribojimo tikslus mastas tebėra nepatikrintas.

    Atminties politika ir cenzūra

    Pekinas metinių laikotarpiu tradiciškai stiprina informacijos kontrolę, o jautriausi raktiniai žodžiai socialiniuose tinkluose ir paieškose dažnai ribojami. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos ne kartą ragino Kiniją sudaryti sąlygas laisvai kalbėti apie 1989 metų įvykius ir užtikrinti aukų artimųjų teises.

    Šiemet žmogaus teisių gynėjai taip pat atkreipė dėmesį į pranešimus, kad daliai žuvusiųjų artimųjų esą buvo trukdoma lankyti kapus Pekine. Tokie atvejai paprastai pristatomi kaip „viešosios tvarkos“ priemonės, tačiau kritikai tai laiko bandymu mažinti viešą atminimo matomumą.

    Honkonge – sustiprinta policijos kontrolė

    Honkonge, kur dešimtmečius vyko masinės žvakių ceremonijos Tiananmenio aukoms atminti, pastaraisiais metais vieši minėjimai iš esmės buvo užgniaužti. Po 2020 metais įsigaliojusio nacionalinio saugumo įstatymo mieste mažėjo erdvės viešoms demonstracijoms, o organizatoriai ir aktyvistai susidūrė su teisinėmis rizikomis.

    Žurnalistai pranešė, kad prie Viktorijos parko, kuris anksčiau buvo pagrindinė minėjimų vieta, metinių dienomis matytas sustiprintas policijos buvimas. Kai kurie aktyvistai buvo sustabdyti, patikrinti, dalis jų trumpam sulaikyti apklausai.

    „Dabar galime padaryti labai mažai. Viktorijos parkas saugo 37 metus honkongiečių kolektyvinės atminties, tikiuosi, jos nepamiršime“, – sakė Chan Po-Ying.

    JAV ir Kinijos ginčas dėl Tiananmenio atminties kasmet primena platesnę įtampą dėl žmogaus teisių, politinių laisvių ir informacijos kontrolės. Pekinas tokias pastabas dažniausiai atmeta kaip politizuotas, o Vašingtonas jas sieja su demokratinių vertybių ir laisvo žodžio gynimu.

  • Kinija tyliai paleido savo „Falcon 9“ konkurentą: nauja raketa sėkmingai pakėlė palydovus

    Kinija tyliai paleido savo „Falcon 9“ konkurentą: nauja raketa sėkmingai pakėlė palydovus

    Kinija birželio 1 dieną be išankstinio viešo anonso į kosmosą iškėlė naują „Ilgojo žygio 12B“ raketą. Startas įvyko Jiuquano palydovų paleidimo centre Gobio dykumoje, o misija, kaip skelbiama, baigėsi sėkmingai.

    Pagrindinė šios raketos ambicija siejama su bandymu priartėti prie „SpaceX“ „Falcon 9“ modelio, kuris pasaulinėje rinkoje iš esmės pakeitė palydovų iškėlimo ekonomiką. Daugkartinis pirmosios pakopos naudojimas leido mažinti vieno skrydžio kainą ir didinti paleidimų dažnį.

    Per pirmąjį skrydį „Ilgojo žygio 12B“ į žemąją Žemės orbitą iškėlė du palydovus, skirtus Qianfan megakonstelacijai, dar vadinamai Tūkstančiu burių. Šis projektas siejamas su Kinijos planais kurti pasaulinio ryšio iš palydovų sistemą, kuri dažnai lyginama su „Starlink“.

    Kinijos aerokosminės pramonės korporacija nurodė, kad palydovai pasiekė numatytą orbitą. Vis dėlto per šią misiją nebuvo mėginama susigrąžinti pirmosios pakopos, nors būtent toks sprendimas laikomas svarbiausiu žingsniu, jei raketa iš tiesų turi tapti daugkartinio naudojimo platforma.

    Pagal skelbiamus techninius duomenis, „Ilgojo žygio 12B“ yra apie 70 metrų aukščio, dviejų pakopų raketa, o pirmoji pakopa ateityje turėtų būti pritaikyta grįžimui į Žemę. Jei tokie bandymai pavyktų, Kinija priartėtų prie dabar dominuojančio komercinių paleidimų standarto, kurį nustatė „SpaceX“.

    Kinija paraleliai vysto ir kitus daugkartinio naudojimo sprendimus, o konkurencija vyksta ne tik valstybiniame sektoriuje. Pavyzdžiui, Pekine įsikūrusi Landspace kuria „Zhuque-3“ raketą, tačiau bandymų programa rodo, kad patikimas pakopų susigrąžinimas išlieka vienu sudėtingiausių technologinių uždavinių.

    Ekspertai pabrėžia, kad ryšio megakonstelacijos tampa strateginiu infrastruktūros sluoksniu, nes užtikrina ryšį atokiose vietovėse ir gali turėti reikšmę saugumui bei ekonomikai. Dėl to JAV ir Kinija vis aktyviau investuoja į paleidimų pajėgumus, o daugkartinės raketos laikomos kertiniu įrankiu, leidžiančiu greitai ir palyginti pigiai didinti palydovų skaičių orbitoje.

  • Pralaužė 2 200 metų senumo indą: kas slypėjo viduje, mokslininkai atkūrė receptą

    Pralaužė 2 200 metų senumo indą: kas slypėjo viduje, mokslininkai atkūrė receptą

    Kinijoje, Shanjiabao kapinyne netoli senosios Činų valstybės Didžiosios sienos atkarpų, archeologai aptiko išskirtinį radinį: bronzinį indą, kuris buvo sandariai uždarytas daugiau kaip 2 200 metų. Indas rastas kape, pažymėtame M39, o jo kaklelis forma priminė česnako galvutę.

    Atidarius indą paaiškėjo, kad viduje išlikęs skystis nebuvo paprastas vanduo ar suirusios organikos likutis. Mokslininkai ėmėsi cheminių ir mikroskopinių tyrimų, siekdami nustatyti, kas tai per gėrimas ir kaip jis galėjo išsilaikyti tiek laiko.

    Cheminiai pėdsakai parodė kryptį

    Tyrėjai nustatė dideles pieno ir oksalo rūgščių koncentracijas bei labai mažą vyno rūgšties kiekį. Toks derinys leido daryti išvadą, kad tai greičiausiai ne vaisių vynas, o fermentuotas gėrimas, gamintas iš grūdų.

    Mikroskopu skystyje buvo aptikta šimtai tūkstančių smulkių augalinių dalelių. Tarp jų identifikuotos sorų, kviečių ir miežių liekanos, taip pat rasta mielių ląstelių, kurios yra būtinos fermentacijos procesui.

    Receptą padėjo atkurti ir DI

    Norėdami tiksliau patvirtinti kilmę, mokslininkai pasitelkė ir pažangius duomenų analizės metodus, įskaitant DI taikymą cheminiams profiliams lyginti. Gauti rezultatai buvo sugretinti su didele baze, apimančia daugiau kaip 2 000 šiuolaikinių ir istorinių mėginių.

    Išvada buvo aiški: skystis atitiko grūdinės kilmės alkoholinio gėrimo požymius. Mėginyje identifikuota daugiau kaip 2 400 organinių junginių, įskaitant aminorūgštis ir cukrus, susidarančius fermentacijos metu.

    Kodėl gėrimas išliko 2 200 metų?

    Tyrėjų teigimu, ne mažiau svarbus už patį receptą buvo ir laikymo būdas. Indas buvo užsandarintas kelių sluoksnių apsauga, naudojant audinius, purvą ir organines medžiagas, kurios sudarė barjerą nuo oro ir drėgmės pokyčių.

    Tokios sandarinimo technologijos rodo, kad Činų valstybės laikų amatininkai turėjo praktinių žinių, kaip apsaugoti skysčius nuo suirimo. Be to, kelių grūdų naudojimas viename gėrime leidžia manyti, jog tuometinė alaus gamyba buvo labiau apgalvota ir įvairesnė, nei ilgą laiką manyta.

    „Rezultatai rodo, kad tai buvo grūdinis fermentuotas alkoholinis gėrimas, o jo sudėtis liudija sąmoningą kelių javų derinimą“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis radinys papildo žinias apie alkoholio gamybos tradicijas Kinijoje laikotarpiu iki šalies suvienijimo, siejamo su pirmuoju imperatoriumi Qin Shi Huangu. Tokie duomenys leidžia geriau suprasti ankstyvąsias technologijas, skonio formavimo principus ir fermentacijos kontrolę senovės visuomenėse.

  • Viduramžiais laiką uostė nosimi: kaip veikė kvapų laikrodžiai Kinijoje ir Japonijoje

    Viduramžiais laiką uostė nosimi: kaip veikė kvapų laikrodžiai Kinijoje ir Japonijoje

    Gerokai iki šiuolaikinių mechaninių laikrodžių Rytų Azijoje paplito išradingas būdas skaičiuoti laiką: vadinamieji kvapų, arba smilkalų, laikrodžiai. Jie ypač siejami su Kinija, kur bent Songų dinastijos laikotarpiu laiko matavimas buvo svarbus ir valstybės administracijai, ir religiniams ritualams, ir kasdieniams įpročiams.

    Nors tuo metu jau egzistavo vandens laikrodžiai bei sudėtingi astronominiai mechanizmai, smilkstančios medžiagos pasirodė esąs patogus, palyginti stabilus „natūralus laikmatis“. Pagrindinė idėja paprasta: specialiai paruoštos aromatinių medžiagų kompozicijos degdavo prognozuojamu tempu, todėl buvo galima numatyti, kiek laiko truks jų sudegimas.

    Kaip „degdavo“ valandos

    Smilkalai būdavo dedami į specialius indus ar lovelius, suformuotus taip, kad ugnis keliautų iš anksto numatytu taku. Kartais tas takas primindavo labirintą: liepsnelė slinkdavo posūkiais, o kiekviena atkarpa atitikdavo tam tikrą laiko vienetą, pavyzdžiui, valandą ar jos dalį.

    Dalis įrenginių turėjo ir garsinį signalą. Degimo trasoje būdavo išdėstomi metaliniai rutuliukai ar mažyčiai varpeliai: ugniai pasiekus konkretų tašką, sudegdavo atrama, metalas nukrisdavo ant plokštelės ir pranešdavo, kad praėjo dar viena laiko atkarpa.

    Kvapas kaip papildomas „rodmuo“

    Didžiausias išskirtinumas buvo kvapas, kuris keitėsi priklausomai nuo naudojamų mišinių ir degimo etapų. Žmonės galėjo orientuotis ne vien pagal patį įrenginį ar skambesį, bet ir pagal ore tvyrantį aromatą, todėl laiko tėkmė tapdavo ne vien matoma, bet ir užuodžiama.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo vien subjektyvus „spėjimas pagal kvapo stiprumą“. Laikas buvo žymimas konstrukciškai: degimo kelias, atkarpų ilgis, smilkalų sudėtis ir aplinkos sąlygos turėjo būti apgalvotos taip, kad rezultatas būtų pakankamai patikimas.

    Japonijoje virto kultūros dalimi

    Vėliau technologija paplito Japonijoje, kur įgavo dar ryškesnį kultūrinį krūvį. Šalyje susiformavo tradicija, siejama su sąmoningu aromatų patyrimu ir interpretavimu, todėl laiko matavimas smilkalais natūraliai įsiliejo į estetikos ir kasdienybės ritualus.

    Tyrėjai pažymi, kad Europos keliautojams šie įrenginiai ilgą laiką atrodė mįslingi: XVII–XVIII amžių aprašymuose jie neretai pateikiami kaip egzotiška keistenybė. Tačiau iš tiesų kvapų laikrodžiai rėmėsi gana racionalia idėja: kontroliuojamu degimu, suplanuotu keliu ir, kai kuriais atvejais, garsiniu laiko „mušimu“.

    Šiandien, kai laiką matuojame atominių laikrodžių tikslumu ir sinchronizuojame išmaniaisiais įrenginiais, kvapų laikrodžiai primena kitokią laiko sampratą. Jie rodo, kad technologija gali būti ne tik tiksli, bet ir juntama pojūčiais, o kasdienis laiko skaičiavimas gali tapti kultūros dalimi.

  • Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija pranešė užbaigusi išskirtinį, realiomis sąlygomis vykdytą medžiagų atsparumo korozijai bandymą. Eksperimentas truko 537 dienas ir buvo atliktas maždaug 11 000 metrų gylyje, kur vyrauja vienos ekstremaliausių sąlygų Žemėje.

    Tokio gylio aplinkoje derinasi milžiniškas slėgis, žema temperatūra, didelis druskingumas ir ribotas deguonies kiekis. Būtent šie veiksniai spartina kai kurių lydinių, dangų ir konstrukcinių elementų irimą, o laboratorinės simuliacijos ne visada tiksliai atkuria realų poveikį.

    Projektą vykdė su laivų statyba ir jūrinėmis technologijomis siejama Kinijos valstybinė pramonės grupė „CSSC“. Pagrindinis tikslas buvo surinkti duomenis vietoje, stebint, kaip skirtingos medžiagų grupės elgiasi ilgą laiką veikiamos giliavandenių sąlygų.

    Bandymuose naudotos kelios kategorijos: geležies ir spalvotųjų metalų lydiniai, įvairios funkcinės apsauginės dangos, anodinės katodinės apsaugos elementai bei nemetalinių, plūdrumą suteikiančių medžiagų pavyzdžiai. Pasak projekto rengėjų, dalis mėginių jau rodo irimo požymius, o kiti išliko stabilūs, todėl svarbiausia taps detali laboratorinė analizė po iškėlimo.

    Gauti rezultatai svarbūs kuriant giliavandenę įrangą, kurioje gedimų kaina yra itin didelė: nuo povandeninių robotų ir sensorių iki kabelių, jungčių bei tyrimų platformų. Realių bandymų duomenys padeda tiksliau parinkti medžiagas, apsaugines dangas ir konstrukcinius sprendimus, taip mažinant eksploatacijos riziką ir priežiūros kaštus.

    Korozija jūroje aktuali ne tik mokslo tyrimams, bet ir pramonei, ypač ten, kur įranga dirba dešimtmečiais. Kinija nurodo, kad projekto metu tobulintos apsauginės dangos gali praversti naftos ir dujų gavybos infrastruktūroje bei giliavandeniame kasime, kur medžiagų patvarumas lemia tiek saugą, tiek investicijų grąžą.

    Pastaraisiais metais vis daugiau šalių investuoja į giliavandenių technologijų vystymą, nes auga poreikis patikimai stebėti vandenynus, užtikrinti infrastruktūros saugumą ir plėsti jūrinių resursų panaudojimą. Todėl ilgalaikiai bandymai itin dideliame gylyje laikomi vienu iš nedaugelio būdų gauti patikimą, inžinerijai pritaikomą informaciją.

  • Berlynas pritaria griežtesnei ES prekybos gynybai prieš Kiniją: kas keičiasi rinkoje ir verslui?

    Berlynas pritaria griežtesnei ES prekybos gynybai prieš Kiniją: kas keičiasi rinkoje ir verslui?

    Vokietija signalizuoja, kad Europos Sąjunga gali imtis griežtesnių prekybos gynybos priemonių Kinijos prekių srautui suvaldyti. Toks Berlyno tonas laikomas svarbiu postūmiu Europos Komisijos planams stiprinti instrumentus, kurie saugotų ES pramonę nuo nesąžiningos konkurencijos.

    Iki šiol Vokietija, turinti didelius eksporto interesus ir jautri Kinijos atsakomųjų veiksmų rizikai, dažniau ragino vengti per griežtų sprendimų. Tačiau dabar Vokietijos vyriausybės atstovai teigia esantys atviri diskusijoms apie priemones, kurios spręstų vadinamąją perteklinės pasiūlos problemą, kai į ES rinką plūsta pigesnės prekės.

    Kas verčia ES griežtinti poziciją?

    Pagrindinis argumentas yra didėjantis prekybos disbalansas ir spaudimas Europos gamintojams. ES prekybos deficitas su Kinija pastaraisiais metais išliko itin didelis, o Europos įmonės skundžiasi, kad kai kuriuose sektoriuose konkurenciją iškraipo valstybinė parama, subsidijos ar palankesnės finansavimo sąlygos Kinijos gamintojams.

    Daugiausia įtampos kelia tokios prekių grupės kaip elektromobiliai, saulės moduliai ir kai kurių kategorijų plataus vartojimo gaminiai. Europos pramonės atstovai teigia, kad agresyvi kainodara mažina investicijų grąžą, didina gamyklų uždarymo riziką ir gali lemti darbo vietų praradimą.

    Kokių priemonių galima tikėtis?

    ES prekybos gynybos priemonės paprastai apima antidempingo ir antisubsidijų tyrimus, papildomus importo muitus ar kitus reikalavimus, skirtus atkurti sąžiningas konkurencijos sąlygas. Praktikoje tai gali reikšti ilgesnius tyrimus, griežtesnį subsidijų vertinimą ir greitesnį laikinojo reguliavimo pritaikymą tam tikriems sektoriams.

    Europos Komisijai vis dėlto reikės suvienodinti pozicijas tarp valstybių narių, nes dalis jų siekia kuo griežtesnės apsaugos, o kitos baiminasi, kad atsakomosios Kinijos priemonės paveiktų eksportuotojus. Vokietijos pozicijos pasikeitimas šioje diskusijoje yra svarbus, nes Berlynas tradiciškai laikomas vienu įtakingiausių žaidėjų formuojant ES prekybos kryptį.

    Ką tai reiškia verslui ir pirkėjams?

    Verslui tai gali reikšti didesnį reguliacinį neapibrėžtumą tiekimo grandinėse ir galimus kainų pokyčius importuojamoms prekėms, ypač jei būtų įvesti papildomi muitai. Europos gamintojams tai galėtų suteikti daugiau erdvės konkuruoti, tačiau importuotojams ir prekybos tinklams atsirastų poreikis persiderėti dėl tiekimo, atsargų ir kainodaros.

    Pirkėjams trumpuoju laikotarpiu svarbiausias klausimas būtų, ar priemonės nepabrangins kai kurių produktų, ypač technologijų ar žaliųjų sprendimų, kurių rinkoje daug importo. Tuo pat metu ES institucijos argumentuoja, kad ilgalaikis tikslas yra ne riboti prekybą, o užtikrinti, kad konkurencija vyktų vienodomis sąlygomis.

    Artimiausiu metu sprendimai priklausys nuo Europos Komisijos politinės darbotvarkės, konkrečių tyrimų eigos ir valstybių narių sutarimo. Tačiau Berlyno signalas rodo, kad ES diskusija apie Kinijos importo suvaldymą pereina į praktiškesnį, priemonių lygmens etapą.