Tag: Klimato kaita

  • Grenlandijos ledynuose aptiktas ežeras lede: mokslininkai aiškina, kodėl tai didina įtrūkimų riziką

    Šiaurinėje Grenlandijoje nuo Petermanno ledyno šelfo atskilo milžiniškas ledkalnis, o tyrėjai jo atsiradimą sieja su reta ir netikėta priežastimi – ežeru, susiformavusiu pačiame lede. Mokslininkų vertinimu, tokie vandens telkiniai gali veikti kaip silpnoji grandis, spartinanti skilimus ir didelius ledo lūžius.

    Petermanno šelfas yra svarbi jungtis tarp Grenlandijos ledyninio skydo ir Arkties vandenyno. Kai šelfas plonėja arba skilinėja, jis prasčiau stabdo žemyninio ledo slinkimą į jūrą, todėl ilgainiui gali didėti ledo netektys ir indėlis į jūros lygio kilimą.

    Tyrėjai, analizavę palydovinius vaizdus ir kelių metų vandenyno bei ledo būklės duomenis, nustatė, kad šioje vietoje periodiškai formavosi estuarija – zona, kur gėlas tirpsmo vanduo maišosi su sūriu vandenyno vandeniu. Tokia sandara ledo šelfuose laikoma itin reta, nes paprastai upeliai ir tirpsmo srautai vandenį tiesiog nuveda į vandenyną.

    Mokslininkų aiškinimu, tirpsmo vandens upė pamažu išgraužė vis gilesnę vagą, kuri kai kur nusileido žemiau jūros lygio. Dėl to šiltesnis ir sūresnis vandenyno vanduo galėjo pradėti skverbtis atgal į kanalą ir maišytis su gėlu vandeniu, o tai ilgainiui skatino ledo ardymą bei įtrūkimų plitimą.

    Stebėjimai rodo, kad vandens telkinys nebuvo pastovus: jis susiformuodavo, vėliau pranykdavo, kai paviršinis vanduo užšaldavo arba nutekėdavo. Toks kartotinis atsiradimas ir išnykimas, tyrėjų vertinimu, galėjo nuolat „dirbinti“ ledą, silpninti jo struktūrą ir sudaryti palankesnes sąlygas dideliam atskilimui.

    Anksčiau dalis tyrimų pabrėždavo, kad tirpsmo upės šelfuose gali sumažinti riziką, nes jos nuveda vandenį nuo paviršiaus ir taip mažina vandens kaupimąsi įdubose. Tačiau estuarijos tipo telkiniai gali veikti priešingai, nes sūraus vandens patekimas ir šiltesni srautai prisideda prie ledo plonėjimo ir trūkinėjimo.

    Mokslininkai įspėja, kad šylant klimatui ir plonėjant šelfams tokie reiškiniai gali dažnėti. Ypač daug dėmesio skiriama Antarktidai, kur didelė žemyno dalis yra apsupta ledo šelfų, todėl jų stabilumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek greitai ledas gali patekti į vandenyną.

    Tuo metu atskilęs ledkalnis dreifuoja sąsiauriais link šiltesnių vandenų. Specialistai prognozuoja, kad siauresnėse vietose ir esant didesniam bangavimui jis gali skilti į mažesnes dalis, kurios greičiau ištirps.

  • Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Kiekvieną žiemą Antarktida tarsi išsiplečia, kai aplink žemyną susiformuoja jūros ledas. Tačiau 2024 metų rugpjūtį Rytų Antarktidoje, Breido įlankoje, palydoviniai vaizdai užfiksavo neįprastą reiškinį – didžiulę atviro vandens zoną, apsuptą ledo.

    Tokios ledo properšos, vadinamos polinijomis, mokslininkams nėra naujiena, bet jų atsiradimas viduržiemį šioje vietoje – ypač retas. Didžiausiu metu properšos plotas siekė apie 89 121 kvadratinį kilometrą, tai yra beveik Portugalijos dydžio teritorija.

    Indijos mokslininkų komanda, vadovaujama Žemės mokslų tyrėjo Jeebanjyoti Swaino, nustatė, kad reiškinį sukėlė keli vienu metu susidėję ekstremalūs veiksniai. Tarp jų – intensyvios atmosferos drėgmės pernašos, vadinamos atmosferos upėmis, ir jūrinės karščio bangos, kurios slopino ledo formavimąsi.

    Kas yra atmosferos upės?

    Atmosferos upės – tai siauri, bet labai drėgni oro srautai, kurie perneša šilumą ir vandens garus iš žemesnių platumų į poliarinius regionus. Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio Antarktidos link fiksuotos šešios tokios drėgmės pernašos, o dalis jų priskiriamos prie stipriausių viduržiemio epizodų, užregistruotų stebėjimų istorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino vadinamąją žemyn nukreiptą ilgabangę spinduliuotę, šildė atmosferą ir net sniegą, todėl susidarė papildomas šilumos srautas į vandenyną. Dėl to jūros ledas augo lėčiau, o kai kuriose vietose jo formavimasis buvo visai sustabdytas.

    Vėjai ir šiltesnis vanduo iš gelmių

    Prie properšos atsiradimo prisidėjo ir stiprūs vėjai, sukėlę Ekmano siurbimą – procesą, kai vėjas stumia paviršinį vandenį ir sudaro sąlygas šiltesniam vandeniui iš gilesnių sluoksnių pakilti aukštyn. Šiuo atveju į paviršių pateko palyginti šiltesnis cirkumpoliarinis giluminis vanduo, kuris dar labiau trukdė vandeniui užšalti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad efektą sustiprino jūrinės karščio bangos, kai tam tikrą laiką paviršinio vandens temperatūra išlieka neįprastai aukšta. Toks derinys – šiltesnė atmosfera, papildoma šiluma vandenyne ir vėjų sukelta vandens cirkuliacija – sudarė sąlygas polinijai išlikti ir plėstis.

    Kodėl tai svarbu?

    Jūros ledas plūduriuoja, todėl tiesiogiai jūros lygio nekelia. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginė juosta, slopinanti bangavimą ir šiltesnių vandenų poveikį ledo lentynoms bei ledynams, kurie jau gali prisidėti prie jūros lygio kilimo.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į ekosistemas: sezoninis jūros ledo sugrįžimas yra svarbus maisto grandinėms, kurios palaiko daugelį Pietų vandenyno rūšių. Jei žiemą ledo danga plonėja ar formuojasi vėliau, gali kisti ir biologiniai procesai, nuo kurių priklauso platesnės ekosistemos.

    Tyrėjų vertinimu, šiltėjant klimatui atmosferos upės gali stiprėti, o karščio bangos ore ir jūroje tapti dažnesnės bei ilgesnės. Tai reikštų, kad ateityje polinijos gali vis dažniau formuotis net tose Antarktidos vietose, kur jūros ledas anksčiau laikytas santykinai stabilus.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Geophysical Research Letters“.

  • Juodoji jūra šyla greičiau nei įprasta: mokslininkai įspėja apie bangas, rūgštėjimą ir rizikas

    Pasaulio vandenynas pastaraisiais metais sparčiai kaupia šilumą, kyla jo lygis ir didėja rūgštingumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai susiję tarpusavyje ir stiprina vienas kitą: šiltesnis vanduo plečiasi, tirpstant ledynams daugėja vandens, o anglies dioksidas keičia jūros chemiją.

    Duomenys rodo, kad vien per 2025 metus vandenynas sugėrė rekordinį šilumos kiekį. Šis perteklius – tai didžioji dalis papildomos šilumos, kurią Žemės klimato sistemoje sulaiko šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl vandenynas tampa pagrindiniu klimato kaitos „amortizatoriumi“.

    Nuo 1999 metų pasaulinio vandenyno lygis kilo vidutiniškai apie 3,8 milimetro per metus, o 2012–2025 metais tempas paspartėjo iki maždaug 4,2 milimetro per metus. Tuo pat metu, vertinant ilgąjį laikotarpį, per kelis dešimtmečius vandenyno rūgštingumas padidėjo apie 17 proc., o tai daro spaudimą jautrioms rūšims ir buveinėms.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuojami Europoje, kuri šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis. Dėl to Viduržemio ir Juodojoje jūrose vis dažniau registruojamos jūrinės karščio bangos, kai vandens temperatūra ilgai išlieka neįprastai aukšta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šiluma kaupiasi ne tik paviršiuje: šiltesnio vandens sluoksniai gali išlikti ir didesniame gylyje, o tai keičia sroves, deguonies pasiskirstymą ir maistinių medžiagų apykaitą. Tokie pokyčiai didina riziką ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių infrastruktūrai.

    „Vandenynas keičiasi mūsų akyse“, – sakė „Mercator Ocean International“ vadovas Pierre’as Bahurelis.

    Šiltesnis ir rūgštesnis vanduo blogina sąlygas daugeliui jūrų organizmų, ypač jautriems rifams ir moliuskams. Nuo 2023 metų pradžios iki 2025 metų rugsėjo šiluminį stresą, pakankamą blukimui, patyrė apie 84 proc. pasaulio koralinių rifų.

    Pokyčiai pastebimi ir jūrų „pamatinėje grandyje“ – fitoplanktone, nuo kurio priklauso maisto grandinės ir anglies ciklas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius dalyje vandenyno teritorijų fiksuoti ilgalaikiai fitoplanktono augimo režimo pokyčiai, o tai gali atsiliepti žuvų ištekliams.

    Šylantis vandenynas taip pat kelia praktines grėsmes žmonėms: prisideda prie jūros lygio kilimo, didina pakrančių užliejimo tikimybę ir gali sustiprinti audrų poveikį. Be to, šylant vandeniui mažėja jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą, todėl ilgainiui silpnėja natūralus klimato kaitos slopinimas.

    Stebėsenos tarnybos fiksavo ir paviršiaus temperatūrų rekordus: vėlyvą vasarą pasaulinio vandenyno paviršius pasiekė apie 21,1 laipsnio šilumos. Įprastai aukščiausios reikšmės dažniau būna pavasarį, todėl vasaros pabaigos rekordai laikomi svarbiu signalu.

    „Copernicus“ duomenimis, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai jūrose fiksuojamas neįprastai šiltas vanduo, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ekspertai sako, kad tokios tendencijos reiškia didesnę riziką jūrų karščio bangoms, ekosistemų stresui ir pakrančių ekstremumams, įskaitant potvynius ir audras.

  • Alpių ledynai tirpsta vis sparčiau: Šveicarija per penkerius metus neteko beveik 20 proc. ledo

    Šveicarijos ledynai per pastaruosius penkerius metus sumažėjo beveik penktadaliu, o tai vis labiau keičia Alpių kraštovaizdį. Mokslininkų vertinimu, spartų ledo nykimą lemia šylantis klimatas, vis dažnesnės karščio bangos ir mažėjantis žiemos sniego kiekis.

    Remiantis Šveicarijos ledynų stebėsenos duomenimis, vien per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius ledynų tūris traukėsi apie 5,5 proc. Šis kritimas siejamas su ypač šilta vasara ir menkai snieginga žiema, dėl ko pavasarį ir vasarą ledas buvo prasčiau „apsaugotas“ sniego sluoksniu.

    Glaciologai pabrėžia, kad nykimas nebėra tik lėtas ledyno atsitraukimas į aukštesnes zonas. Vis dažniau fiksuojamas ir struktūrinis irimas, kai ledynai skyla, plonėja ir praranda vientisumą, o dalis mažesnių ledynų gali visiškai išnykti dar prieš parengiant metines suvestines.

    ETH Zürich glaciologas Matthiasas Hussas atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažnai neįvertina tempo: vietose, kur dar visai neseniai buvo šimtai metrų ledo, šiandien lieka pliki akmenuoti šlaitai. Toks virsmas ne tik keičia kraštovaizdį, bet ir turi pasekmių vandens ištekliams, kalnų ekosistemoms bei turizmui.

    „Stovėti vietoje, kur prieš kelerius metus driekėsi storas ledo sluoksnis, o dabar likusi akmenuota dykvietė, yra sunkiai suvokiamas jausmas“, – sakė Matthiasas Hussas.

    Viena iš svarbių priežasčių yra vadinamasis tirpimas „iš vidaus“, kai po ledu tekantis vanduo išgraužia ertmes ir silpnina ledyno struktūrą. Tokios vidinės tuštumos vėliau įgriūva, ledas suskyla į atskiras dalis ir praranda stabilumą, todėl nykimas gali tapti dar spartesnis nei vien dėl šiltesnio oro.

    Papildomą vaidmenį atlieka ir tai, kiek saulės spinduliuotės sugeria sniego bei ledo paviršius. Kai ant sniego nusėda dulkės ar suodžiai, mažėja atspindėjimas, o tirpimas greitėja. Kai kuriais metais šį efektą sustiprina iš Šiaurės Afrikos atnešamos dulkės, tačiau bendrą tendenciją vis labiau formuoja kylanti temperatūra.

    Alpių regione ledynai yra svarbūs natūralūs vandens rezervuarai, ypač sausros periodais, kai tirpsmo vanduo palaiko upių debitą. Ilgainiui, mažėjant ledo atsargoms, trumpalaikė tirpsmo vandens gausa gali virsti vandens trūkumu vasaromis, o tai svarbu ir hidroenergetikai, ir žemės ūkiui, ir geriamojo vandens sistemoms.

    Be to, nykstant ledynams daugėja geologinių rizikų: nestabilūs šlaitai, akmenų griūtys ir nuo ledyno atsitraukimo atsiveriančios birios uolienos didina pavojų kalnų infrastruktūrai bei turistiniams maršrutams. Mokslininkai pabrėžia, kad be ryškaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo dalis Alpių ledynų šiame amžiuje gali tapti tik fragmentais arba visai išnykti.

  • Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Aliaskos Brooks kalnagūbrio upės ir ežerai, ilgai laikyti itin švariais, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau įgauna rūdžių atspalvį. Mokslininkai fiksuoja oranžines drumzles, kurios į vandenį patenka iš atokių vietovių, pasiekiamų beveik tik sraigtasparniais.

    Pirmieji aiškūs požymiai pastebėti 2018 metais, o vėlesni tyrimai parodė, kad reiškinys plečiasi. Pokyčiai iš pirmo žvilgsnio primena rūgštinę taršą, būdingą kasybos regionams, tačiau šiose teritorijose kasyklų nėra.

    Naujausią reiškinio analizę atlikusi tyrėjų grupė iš Kalifornijos universiteto Deivise sieja upių oranžėjimą su atšylančiu amžinuoju įšalu. Tirpstant anksčiau įšalusiems gruntams, vanduo pradeda skverbtis giliau ir susiduria su uolienose esančiais mineralais, kurie iki tol galėjo būti izoliuoti tūkstančius metų.

    Šiems mineralams oksiduojantis, į vandenį išplaunami metalai, įskaitant geležį, aliuminį, manganą, cinką, nikelį, kadmį ir retųjų žemių elementus. Būtent jie suteikia vandeniui rūdžių spalvą ir gali keisti rūgštingumą, o tai didina riziką ekosistemoms.

    Metalų šuolis ir rūgštėjimas

    2022–2024 metais mokslininkai ėmė mėginius šešiuose skirtinguose baseinuose, kad matytų ne vien momentinę situaciją, bet ir ilgalaikes tendencijas. Kai kur nustatytas didesnis rūgštingumas ir metalų koncentracijos, prilygstančios ar net viršijančios rodiklius, aptinkamus rūgštiniame kasyklų drenaže.

    Viename Salmon upės ruože nuo konkretų šaltinį turinčio pratekėjimo metalų kiekis pakilo iki 70 kartų, palyginti su įprastiniu fonu. Padidėję rodikliai buvo fiksuojami net maždaug 97 kilometrų atstumu žemiau srovės.

    Mokslininkai šuolį sieja su 2019 metais Aliaskoje fiksuota rekordiškai šilta vasara, po kurios sekė neįprastai snieginga žiema. Didesnis sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija, todėl gruntas prasčiau atšąla ir ne taip greitai vėl įšąla, o tai leidžia vandeniui skverbtis giliau.

    „Kai sniego daugiau, jis izoliuoja dirvožemį ir trukdo jam vėl įšalti“, – sakė tyrimo autorė Taylor Evinger.

    Tyrėjų duomenimis, po šio laikotarpio upėse staigiai kilo sulfatų ir cinko koncentracijos, o vėlesniais metais jos pamažu mažėjo. Tai rodo, kad ekstremalūs sezonai gali suveikti kaip savotiški paleidikliai, staiga pakeičiantys vandens chemiją didesnėse teritorijose.

    Kuo tai pavojinga gamtai ir žmonėms

    Mažas pH ir padidėję metalų kiekiai gali būti žalingi vandens organizmams, ypač žuvims ir bestuburiams, taip pat pakrančių augalijai. Kituose Arkties regionuose jau fiksuotos vietovės, kur šalia rūgštėjančių upių nyksta augalai, o kai kur mažėja lašišinių žuvų ir kitų rūšių gausa.

    Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugelis šiaurės bendruomenių kasdien remiasi upių vandeniu ir žvejyba. Aliaskoje atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms upės yra ne tik ekosistemos dalis, bet ir maisto bei pragyvenimo šaltinis.

    „Šiuo metu nematome masinių žuvų kritimų ir nežinome apie geriamojo vandens kokybės problemas, kurios tiesiogiai kenktų gyvenvietėms, tačiau stebėjimų skaičius kelia nerimą“, – sakė Taylor Evinger.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas ilgą laiką nebuvo aiškiai įtrauktas į prognozes, kaip Arktis keisis šylant klimatui. Vis dėlto pranešimų apie panašius rūgštinio drenažo pratekėjimus per amžinojo įšalo zonas daugėja, o šimtai baseinų gali patirti panašius cheminius pokyčius.

    Augantis reiškinys visoje Arktyje

    Susiję tyrimai rodo, kad nuo 2018 metų Šiaurės Amerikos įšalo zonoje dokumentuota tūkstančiai pratekėjimų, susijusių su rūgštinių uolienų drenažu, ir poveikis užfiksuotas daugiau nei 200 upių bei upelių. Panašūs vadinamųjų rūdijančių upių atvejai aprašomi ir borealinėje bei arktinėje Kanadoje.

    Ekspertai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį vandens ištekliams šylančiame klimate. Didžiausias iššūkis, anot tyrėjų, yra tai, kad pokyčiai gali pasireikšti staiga, o poveikis žemyn upe gali būti jaučiamas dar dešimtis ar net šimtus kilometrų.

    Kol kas Brooks kalnagūbrio regione ieškoma atsakymų, kiek šie cheminiai pokyčiai ilgainiui paveiks žuvis, geriamojo vandens šaltinius ir vietos bendruomenes. Tačiau aiškėja viena tendencija: tirpstant amžinajam įšalui keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir vandens chemija, o tai gali tapti vis dažnesne nauja realybe šiaurėje.

  • Invaziniai krabai ir krevetės gali slinkti į sausumą: ką iki 2050 metų pakeis kylantis jūros lygis

    Iki 2050 metų dėl kylančio jūros lygio šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų pakrančių teritorijų gali atsidurti po vandeniu, o tai sudarytų naujas sąlygas plisti invaziniams jūrų organizmams. Mokslininkai įspėja, kad tai gali pakeisti pakrančių ekosistemas ir padidinti spaudimą žvejybai bei infrastruktūrai.

    Naujausiame tyrime modeliuotas 122 svetimžemių jūrų rūšių plitimas, kai skirtingais scenarijais kyla jūros lygis. Tarp minimų organizmų yra kinų gauruotažnyplis krabas, Ramiojo vandenyno austrė ir Azijos tigrinė krevetė, kurie daugelyje regionų jau dabar laikomi problemiškais dėl konkurencijos su vietinėmis rūšimis.

    Didžiausia rizika siejama su estuarijomis, tai yra upių žiotimis, kur maišosi gėlas ir sūrus vanduo. Tokios vietovės dažnai yra intensyvios ūkinės veiklos zonos, jose koncentruojasi uostai, pramonė, akvakultūra ir tankiai apgyvendintos teritorijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad estuarijos veikia kaip natūralūs „vartai“ į žemyno gilumą: jei pakrantės žemumos užliejamos, sūrus vanduo pasiekia naujas buveines, o kartu atsiveria keliai rūšims, kurios anksčiau apsiribodavo jūra. Dėl to invaziniai organizmai gali atsirasti ten, kur jų anksčiau nebūdavo, ir įsitvirtinti greičiau, nei spėjama reaguoti valdymo priemonėmis.

    Esant vidutinių emisijų scenarijui, iki amžiaus vidurio vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti maždaug 20 centimetrų. Toks pokytis, tyrėjų skaičiavimais, galėtų sukurti nuo 290 000 iki 470 000 kvadratinių kilometrų naujų užlietų pakrančių plotų, kurie kai kuriais atvejais taptų tinkami invaziniams organizmams.

    Tyrėjai teigia, kad dalis rūšių dėl savo biologinių savybių turi konkurencinį pranašumą ir gali greitai išnaudoti naujai atsirandančias buveines. Tai gali reikšti spartesnius pokyčius maisto grandinėse, dugno bendrijose ir pakrančių „inžinierinių“ rūšių, pavyzdžiui, austrių formuojamų rifų, dinamikoje.

    „Kylantis jūros lygis gali atverti naujas buveines svetimžemėms jūrų rūšims plisti į sausumos gilumą per užliejamas pakrančių teritorijas, tačiau šis procesas iki šiol buvo menkai ištirtas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Invazinių rūšių įsitvirtinimas dažnai siejamas su biologinės įvairovės mažėjimu, vietinių rūšių nykimu ir ekosistemų paslaugų silpnėjimu. Praktikoje tai gali reikšti papildomas sąnaudas uostams ir infrastruktūrai dėl apaugimo organizmais, pokyčius žuvų ištekliuose bei didesnes rizikas akvakultūros ūkiams.

    Mokslininkai ragina į invazinių rūšių rizikos vertinimą sistemingai įtraukti jūros lygio kilimą ir iš anksto stiprinti stebėseną pažeidžiamiausiuose taškuose, ypač upių žiotyse. Akcentuojama, kad vien užliejimas dar negarantuoja momentinio įsikūrimo, tačiau be nuolatinio monitoringo invazijos dažnai pastebimos per vėlai, kai suvaldymas tampa brangus ir sudėtingas.

  • Į butus veržiasi invazinė blakė: smirda, lenda pro plyšius ir plinta vis sparčiau

    Į butus veržiasi invazinė blakė: smirda, lenda pro plyšius ir plinta vis sparčiau

    Pastaraisiais metais vis daugiau gyventojų rudenį ir vėlyvą rudenį namuose aptinka netikėtą svečią – vadinamąją amerikietiškąją kankorėžinę blakę. Tai invazinis vabzdys, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kuris Europoje įsitvirtino per prekybą augalais ir sparčiai išplito.

    Suaugęs vabzdys paprastai užauga iki maždaug 2 centimetrų ilgio, yra tamsiai rudas, su ilgomis antenomis ir būdingomis užpakalinių kojų išplatėjusiomis dalimis. Dėl išvaizdos jis neretai painiojamas su kitomis blakėmis, tačiau šis kenkėjas dažniausiai siejamas su spygliuočiais.

    Kodėl ji masiškai lenda į namus?

    Atvėsus orams vabzdžiai ieško šiltesnių vietų peržiemoti, todėl taikosi į daugiabučius ir individualius namus. Dažniausiai jie patenka per langų ir durų tarpelius, ventiliacijos angas, plyšius ties palangėmis ar fasado siūlėmis.

    Ši rūšis nėra pavojinga žmogui: nekanda ir nelaikoma ligų platintoja. Didžiausias nepatogumas – specifinis kvapas, kuris pasijunta, kai vabzdys sutrikdomas, prispaudžiamas ar bando gintis.

    Ką ji daro gamtoje?

    Amerikietiškoji kankorėžinė blakė minta spygliuočių, ypač pušų, sultimis, dažniausiai kankorėžių ir spyglių srityje. Kai kuriais atvejais, ypač esant gausai, ji gali silpninti augalus ir mažinti sėklų kokybę, kas aktualu miškų ūkiui ir medelynams.

    Europoje ši rūšis laikoma invazine, o jos plitimui palankios švelnesnės žiemos ir ilgesnis šiltasis sezonas. Dėl klimato kaitos tendencijų tokie vabzdžiai vis dažniau sėkmingai peržiemoja ir plečia arealą.

    Kaip sumažinti riziką?

    Patikimiausia priemonė – fizinė prevencija: ant langų įrengti tinklelius nuo vabzdžių ir sandarinti plyšius aplink rėmus, duris bei komunikacijų įvadus. Tai sumažina galimybes vabzdžiams patekti į vidų, nors šimtaprocentinės garantijos paprastai nebūna.

    Jei blakės jau pateko į patalpas, geriausia jas surinkti nepažeidžiant, pavyzdžiui, naudojant indą ar popieriaus lapą, ir išnešti į lauką. Svarbu jų netraiškyti, nes tuomet kvapas patalpose gali išlikti ilgiau.

    Kai kurie gyventojai papildomai naudoja kvapų barjerus, pavyzdžiui, pipirmėčių ar levandų kvapo priemones, tačiau jų veiksmingumas gali skirtis. Praktikoje daugiausia rezultatų duoda būtent sandarinimas ir tinkleliai.

  • Gdanskas pristatė nemokamą gidą Dieta planetai: kaip pradėti ir ką valgyti, kad poveikis būtų mažesnis

    Gdanskas kartu su gyvūnų teisių organizacija „Viva!“ pristatė nemokamą praktinį gidą Dieta planetai. Leidinys parengtas kaip projekto dalis, skatinanti mažinti gyvūninės kilmės produktų vartojimą ir rinktis tvaresnius kasdienius sprendimus.

    Pirmoje dalyje aiškinama, kaip mitybos pasirinkimai siejasi su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, žemės ir vandens naudojimu bei miškų nykimu. Akcentuojama, kad didelė dalis pasaulyje užauginamos sojos naudojama gyvulių pašarams, todėl sojos produktų vartojimas žmonių mityboje nėra pagrindinė miškų kirtimo priežastis.

    Gide pateikiamas ir vietinis kontekstas, primenant Baltijos jūros taršos bei eutrofikacijos problemas. Didesni maistinių medžiagų, ypač azoto ir fosforo, srautai į vandens telkinius siejami su intensyvia žemdirbyste ir gyvulininkyste, o tai prisideda prie dumblių žydėjimo ir prastesnės vandens kokybės.

    Antroji leidinio dalis skirta tiems, kurie nori pradėti nuo mažų žingsnių. Siūloma pirmiausia suplanuoti vieną augalinį patiekalą per savaitę ir pamažu plėsti valgiaraštį, kad pokytis būtų paprastesnis ir lengviau išlaikomas.

    Pateikiami konkretūs pakaitalai kasdieniams patiekalams: faršą spagečių padaže siūloma keisti lęšiais, pieną kavai – avižų ar sojų gėrimu, o baltymams dažniau rinktis ankštines kultūras, tofu ar tempeh. Taip pat primenama, kad augalinė mityba turėtų būti įvairi, o laikantis visiškai veganiškos mitybos būtina nuolat vartoti vitamino B12 papildus.

    Leidinyje atkreipiamas dėmesys ir į maistinių medžiagų pasisavinimą. Geležies šaltinius iš augalų rekomenduojama derinti su vitamino C turinčiais produktais, o kalcio bei omega-3 riebalų rūgščių ieškoti praturtintuose augaliniuose gėrimuose, tofu su kalcio druskomis, sezamuose, linų sėmenyse, chia sėklose ir graikiniuose riešutuose.

  • Mokslininkai įspėja: Ramiojo vandenyno gelmėse vanduo staiga „sensta“, pasekmės gali būti didelės

    Mokslininkai įspėja: Ramiojo vandenyno gelmėse vanduo staiga „sensta“, pasekmės gali būti didelės

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai, pasitelkę supaprastintą vandenynų cirkuliacijos modelį, nustatė netikėtą reiškinį Ramiajame vandenyne: dalyje regionų vandens masių „amžius“ ateityje gali kisti priešingomis kryptimis. Tai svarbu ne tik mokslininkams, bet ir žvejybai, ekosistemoms bei klimato prognozėms.

    Tyrėjų rezultatai publikuoti mokslo žurnale „AGU Advances“. Modeliavimas apėmė maždaug 100 metų laikotarpį ir analizavo, kaip šylantis klimatas gali keisti vandens masių atsinaujinimą ir deguonies kiekį skirtingose Ramiojo vandenyno zonose.

    Vandens „amžius“ šiame kontekste nereiškia, kad vanduo tiesiogine prasme sensta. Taip vadinamas laikas, praėjęs nuo paskutinio vandens masės kontakto su atmosfera, kai ji galėjo pasipildyti deguonimi.

    Šis rodiklis glaudžiai susijęs su deguonies atsargomis: paviršiuje vanduo sugeria deguonį iš oro, o gilesniuose sluoksniuose jis palaipsniui sunaudojamas bakterijų, cheminių reakcijų ir kvėpuojančių organizmų. Kuo ilgiau vanduo izoliuotas nuo paviršiaus, tuo didesnė rizika, kad deguonies jame mažės.

    Šylantis vandenynas susiduria su dvigubu iššūkiu. Šiltesnis vanduo fiziškai gali ištirpinti mažiau deguonies, o tuo pačiu stiprėja stratifikacija, kai šiltesni paviršiniai sluoksniai vis labiau atsiskiria nuo šaltesnių gilesnių, todėl vertikalus maišymasis silpnėja.

    Ypač svarbi yra vadinamoji termoklina, pereinamoji zona maždaug 200–1 000 metrų gylyje. Būtent joje, kaip rodo modeliavimas, gali ryškėti didžiausi pokyčiai, nes tai riba tarp deguonimi turtingesnių paviršinių vandenų ir gilesnių, lėčiau atsinaujinančių sluoksnių.

    Subtropinėje šiaurinio Ramiojo vandenyno dalyje prognozuojama situacija, kai vanduo vis rečiau bus „vėdinamas“ maišantis su paviršiumi. Dėl lėtesnio vertikalaus judėjimo į gilesnius sluoksnius pateks mažiau šviežio, deguonimi turtingo vandens, todėl vidutinis vandens „amžius“ gali didėti, o deguonies kiekis mažėti.

    Tuo metu tropiniame Ramiajame vandenyne mechanizmas gali veikti priešinga kryptimi. Šiuo metu ten vyrauja procesai, kurie kelia į viršų senesnį, deguonies stokojantį vandenį, tačiau jei šis kilimas sulėtės, į termokliną pateks mažiau „senos“ vandens masės.

    Dėl to tropikų regione vidutinis vandens „amžius“ gali mažėti, o deguonies lygis, remiantis modeliu, išlikti stabilesnis arba net kiek padidėti. Vis dėlto tai nereiškia, kad deguonies stokos zonos tropikuose savaime taps saugios jūrų gyvybei.

    Tyrime išskiriamas ir dar vienas netikėtas veiksnys: nuotolinis Pietų vandenyno poveikis. Modeliavimas rodo, kad Pietų vandenyno šiltėjimas gali per didelio masto cirkuliacijos pokyčius paveikti Ramiojo vandenyno vandenų atsinaujinimą ir deguonies dinamiką net už tūkstančių kilometrų.

    Pasak autorių, toks „nuotolinis ryšys“ gali riboti senų, deguonies stokojančių vandenų kilimą tropiniame ir šiauriniame Ramiajame vandenyne. Tai pabrėžia, kad atskiri vandenynų regionai nėra izoliuoti, o pokyčiai vienoje pasaulio dalyje gali persiduoti kitur per globalią cirkuliaciją.

    Mokslininkai akcentuoja, kad deguonies pokyčiai ypač jautrūs ribinėse zonose, kuriose jo ir taip mažai. Net nedideli svyravimai gali keisti rūšių pasiskirstymą, mažinti buveinių plotą ir didinti stresą žuvims bei kitiems organizmams, ypač kai tai sutampa su kylančia temperatūra.

    Kartu pabrėžiama, kad modeliavimas neišvengiamai supaprastina realybę ir gali neapimti visų veiksnių, tokių kaip trumpalaikiai klimato svyravimai ar regioniniai procesai. Vis dėlto bendras signalas aiškus: Ramiojo vandenyno šiltėjimas gali lemti ne tolygų, o sudėtingą, regioniškai nevienodą vandens „amžiaus“ ir deguonies pokyčių paveikslą.

  • Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Vandenyno vanduo, nors to plika akimi nematyti, turi vadinamąjį amžių: kuo ilgiau jis nepasiekia paviršiaus, tuo labiau išeikvojamas jame ištirpęs deguonis. Deguonį sunaudoja jūrų organizmai, bakterijos ir cheminės reakcijos, o atsargos atsikuria tik vandeniui susimaišius su oru.

    Naujas tyrimas rodo paradoksalų scenarijų Ramiajame vandenyne: dalis vadinamojo jauno vandens sensta, o dalis seno vandens tarsi atjaunėja. Mokslininkai šį efektą sieja su šylančio klimato keičiamomis vandenyno cirkuliacijos kryptimis ir maišymosi greičiu.

    Kas yra termoklina?

    Ryškiausi pokyčiai prognozuojami viršutinėje Ramiojo vandenyno termoklinoje, maždaug 200–1 000 metrų gylyje. Tai pereinamasis sluoksnis tarp šilto, vėjų gerai išmaišomo paviršiaus ir šaltesnių, gilesnių vandens masių.

    Šylant vandenynui, didėja temperatūrų skirtumas tarp viršaus ir gelmės, todėl stiprėja sluoksniavimasis. Paprastai tariant, vandens sluoksniai prasčiau susimaišo, o tai tiesiogiai veikia ir deguonies tiekimą į gilesnius horizontus.

    Kodėl vienur vanduo sensta, o kitur jaunėja?

    Tyrėjai, naudodami idealizuotą vandenyno cirkuliacijos modelį, simuliavo šimtmečio pokyčius ir analizavo, kaip šylantis klimatas lėtina vertikalius srautus. Paaiškėjo, kad poveikis skirtinguose Ramiojo vandenyno regionuose nėra vienodas.

    Šiaurės Ramiojo vandenyno subtropikuose termokliną labiau papildo jaunesnis, deguonies turtingesnis vanduo iš viršaus. Kai vertikalus maišymasis sulėtėja, šio papildymo mažėja, todėl vanduo tampa senesnis ir dažniau siejamas su mažesniu deguonies kiekiu.

    Tuo metu tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje termokliną labiau veikia senesnio vandens priemaiša iš apačios. Jei šis maišymasis taip pat lėtėja, į termokliną patenka mažiau seno vandens, todėl vidutinis vandens amžius gali mažėti.

    „Modeliuodami siekėme atskirti ir aiškiai parodyti, kokie šilimo sukelti cirkuliacijos pokyčiai lemia modelį, kai jaunas vanduo sensta, o senas vanduo jaunėja Ramiojo vandenyno termoklinoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ką tai gali reikšti ekosistemoms?

    Nors tyrime daugiausia dėmesio skirta fiziniams procesams, jo išvados svarbios ir biologijai: mažėjant maišymuisi, giliau esantys sluoksniai dažniau susiduria su deguonies deficitu. Tai ypač aktualu žuvims ir kitiems organizmams, kurių paplitimą riboja deguonies kiekis.

    Mokslininkai pažymi, kad didžiausi pokyčiai, tikėtina, bus juntami Šiaurės Ramiajame vandenyne, kur vandens tinkamumas gyvybei gali keistis labiausiai. Tuo pačiu kai kuriuose jau dabar mažo deguonies plotuose prognozuojamas nuostolis per artimiausią šimtmetį gali būti ne toks staigus, tačiau pradinis fonas šiose zonose ir taip išlieka prastesnis.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į vadinamąjį nuotolinį poveikį: Pietų vandenyno ties Antarktida šilimas gali daryti įtaką Ramiojo vandenyno vertikaliems srautams. Tokia sąveika rodo, kad atskiri vandenynų regionai klimato sistemoje yra glaudžiai susieti.

    Autoriai pabrėžia, kad tolesniems vertinimams reikės detalesnių modelių, įtraukiant vėjų laukų pokyčius ir biogeocheminius procesus. Vis dėlto jau dabar aišku, kad šiltėjant planetai, vandenyno cirkuliacijos sulėtėjimas gali nevienodai perbraižyti deguonies ir vandens amžiaus žemėlapį skirtingose Ramiojo vandenyno dalyse.