CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Mokslininkai įspėja: karščiai ir užterštas oras gali didinti insulto riziką

    Mokslininkai įspėja: karščiai ir užterštas oras gali didinti insulto riziką

    Nauja apžvalginė studija rodo, kad klimato kaitos sustiprinami aplinkos veiksniai, tokie kaip ekstremalios temperatūros, staigūs temperatūrų svyravimai, drėgmė, atmosferos slėgio pokyčiai, miškų gaisrų dūmai ir dulkių audros, gali būti susiję su didesne insulto rizika.

    Pasaulio insulto organizacijos ekspertai įvertino anksčiau publikuotus tyrimus, kuriuose nagrinėtos sąsajos tarp orų ekstremumų, oro taršos ir smegenų kraujotakos sutrikimų. Autoriai pabrėžia, kad dauguma duomenų rodo ryšius, bet ne visada įrodo tiesioginę priežastį.

    Kodėl ekstremalūs orai pavojingi?

    Mokslininkai aiškina, kad karštis gali skatinti dehidrataciją, didinti kraujo klampumą ir taip kelti trombų bei užsikimšusių kraujagyslių riziką. Tuo metu drėgmės ir atmosferos slėgio svyravimai gali prisidėti prie kraujospūdžio didėjimo, o tai yra vienas svarbiausių insulto rizikos veiksnių.

    „Karšta temperatūra gali sukelti dehidrataciją, tirštinti kraują ir didinti užsikimšusių kraujagyslių riziką, o drėgmės bei slėgio pokyčiai gali kelti kraujospūdį“, – sakė Otago universiteto Velingtono padalinio mokslininkė Anna Ranta.

    Apžvalgoje taip pat akcentuojama, kad keli veiksniai gali veikti kartu ir sustiprinti žalą. Pavyzdžiui, karščio banga kartu su sausra arba šalčio periodas su dideliu vėju ir drėgme gali dar labiau padidinti insulto tikimybę ir su tuo susijusį mirtingumą.

    Kas patiria didžiausią riziką?

    Tyrėjai išskiria grupes, kurioms klimato ir aplinkos pokyčiai gali būti ypač pavojingi: vyresnio amžiaus žmones, sergančius medžiagų apykaitos sutrikimais, taip pat gyvenančius regionuose, kur dažnesni dideli šalčio ar karščio ekstremumai.

    Didelę reikšmę turi ir socialiniai veiksniai: mažesnes pajamas gaunančiose bendruomenėse dažniau trūksta galimybių efektyviai vėsinti ar šildyti būstą, o tai didina ilgalaikį organizmo stresą ekstremaliomis sąlygomis. Dėl to insulto našta gali augti net ir ten, kur medicinos paslaugos formaliai yra pasiekiamos.

    Oro tarša – vienas svarbiausių veiksnių

    Pasaulio insulto organizacija atkreipia dėmesį, kad oro tarša išlieka vienu didžiausių aplinkos rizikos veiksnių. Organizacijos duomenimis, aplinkos rizikos veiksniai, pirmiausia oro tarša ir švino poveikis, sudaro apie 37 proc. pasaulinės insulto naštos.

    Smulkiosios kietosios dalelės, ypač susidarančios deginant iškastinį kurą ar per miškų gaisrus, gali patekti į plaučius ir toliau į kraujotaką, skatindamos kraujagyslių sienelių uždegimą bei pažeidimus. Tai didina tiek kraujagyslių užsikimšimo, tiek plyšimo tikimybę, o abu mechanizmai gali baigtis insultu.

    Ekspertai pabrėžia, kad klimato kaitą ir oro taršą dažnai sieja ta pati priežastis – iškastinio kuro deginimas, todėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas gali turėti dvigubą naudą. Tai reikštų ne tik klimato stabilizavimą, bet ir tiesioginę naudą visuomenės sveikatai, mažinant su tarša susijusias širdies ir kraujagyslių ligas.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad insultas yra viena pagrindinių mirties ir negalios priežasčių pasaulyje: 2021 metais užfiksuota apie 11,9 milijono naujų atvejų, o per gyvenimą su insulto rizika susiduria maždaug vienas iš keturių suaugusiųjų.

  • Los Andželas mėlynai dengia gatves: temperatūra krenta iki 12 laipsnių, bet vairuotojai pastebi ir kitą efektą

    Los Andželas mėlynai dengia gatves: temperatūra krenta iki 12 laipsnių, bet vairuotojai pastebi ir kitą efektą

    Pietinėje Kalifornijoje karščio bangos tampa vis dažnesnės, o Los Andželas ieško greitų priemonių mažinti vadinamąjį miesto šilumos salos efektą. Viena iš jų – ant tamsaus asfalto kai kuriose gatvėse dengiama melsvo atspalvio atspindinti danga, kuri sumažina įkaitimą saulėje.

    Tokios dangos tikslas paprastas: mažiau sugerti saulės spinduliuotės ir daugiau jos atspindėti. Praktikoje tai reiškia, kad važiuojamoji dalis gali būti pastebimai vėsesnė, o karščio „baterija“ naktį išskiria mažiau sukauptos šilumos.

    Kaip veikia vėsinanti danga

    Įprastas juodas asfaltas sugeria didelę dalį saulės energijos ir įkaista iki labai aukštų paviršiaus temperatūrų. Vakare ši šiluma palaipsniui atiduodama aplinkai, todėl miestuose net ir po saulėlydžio išlieka tvanku, ypač tankiai užstatytuose rajonuose.

    Vėsinančios dangos veikia kitu principu: jų sudėtis ir pigmentai geriau atspindi saulės spinduliuotę, ypač artimojo infraraudonojo spektro dalį, kuri stipriai šildo paviršius. Dėl to įkaitimas dieną mažėja, o kartu mažėja ir vakarinės bei naktinės šilumos „grąža“ į orą.

    Ką parodė matavimai Pacoimoje

    Vienas plačiausiai aptartų pavyzdžių – Pacoimos rajonas, kur dalis dangos buvo padengta specialia medžiaga, naudota miesto vėsinimo iniciatyvose. Lauko matavimai fiksavo, kad paviršiaus temperatūra saulėtą dieną kai kuriais atvejais sumažėdavo maždaug 12 laipsnių, palyginti su nepadengtu asfaltu.

    Toks pokytis svarbus ne tik dėl komforto vaikštant ar vairuojant. Karščio rizika miestams dažnai didėja tada, kai naktys neatvėsta, todėl sprendimai, mažinantys vakarinį šilumos išsiskyrimą, laikomi viena priemonių, galinčių padėti apsaugoti pažeidžiamiausius gyventojus.

    Kodėl vairuotojai kalba apie dar vieną efektą

    Nors gatvės paviršius tampa vėsesnis, tyrimai ir miesto planuotojų pastabos rodo, kad ne visada tai automatiškai reiškia vienodai vėsesnį mikroklimatą žmogui. Danga keičia šilumos balansą: dalis energijos atspindima, todėl tam tikromis sąlygomis gali didėti atspindėtos spinduliuotės poveikis šalia esantiems objektams ar pėstiesiems.

    Dėl to reali žmogaus juntama temperatūra priklauso ir nuo šešėlio, vėjo, oro drėgmės, aplinkinių pastatų bei medžių. Kitaip tariant, vėsesnis asfaltas yra reikšminga priemonė, tačiau geriausiai veikia kartu su kitais sprendimais, pavyzdžiui, pavėsį kuriančiais želdiniais ir mažiau įkaistančiomis dangomis šaligatviuose.

    Los Andželas šią kryptį sieja su prisitaikymu prie klimato kaitos ir didėjančio karščio poveikio sveikatai. Miesto praktika rodo, kad spalva ir danga gali tapti infrastruktūros įrankiu, tačiau tikėtina, kad vasarą, stiprėjant karščiams, bus dar atidžiau vertinama, kaip tokios priemonės veikia ne tik paviršiaus temperatūrą, bet ir žmonių savijautą gatvėje.

  • Upės, kurios maitino gyvybę, dabar šildo klimatą: mokslininkai skelbia nerimą keliantį posūkį

    Upės, kurios maitino gyvybę, dabar šildo klimatą: mokslininkai skelbia nerimą keliantį posūkį

    Kodėl upės tapo klimato problema?

    Moksliniame žurnale „Global Change Biology“ paskelbta analizė rodo, kad pasaulio upės vis dažniau tampa reikšmingu šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltiniu. Anot tyrėjų, upėse vykstantys biogeocheminiai procesai lemia, kad į atmosferą patenka daugiau anglies dioksido, metano ir diazoto oksido.

    Pagrindinis mechanizmas siejamas su mikroorganizmų veikla: į upes iš žemės ūkio ir nuotekų patekę organinis anglies kiekis bei maistinės medžiagos skaidomos, o šalutiniai produktai yra klimatą šildančios dujos. Šis procesas ypač suintensyvėja, kai vanduo šiltesnis, o deguonies jame mažiau.

    DI, palydovai ir 20 metų duomenų

    Tyrėjai sujungė matavimus iš daugiau nei 1 000 upių stebėsenos taškų su palydoviniais duomenimis ir DI modeliais. Taip buvo įvertinta, kaip aplinkos veiksniai veikia vandens temperatūrą, ištirpusio deguonies kiekį ir šiltnamio dujų koncentracijas.

    Gautas sąsajas mokslininkai pritaikė daugiau nei 5 000 pasaulio baseinų, vertindami laikotarpį nuo 2002 iki 2022 metų. Rezultatai rodo kryptingą tendenciją: upės šyla, praranda deguonį ir vis labiau prisotinamos dujomis, kurios vėliau patenka į atmosferą.

    Kas labiausiai blogina situaciją?

    Analizė išryškino, kad spartūs pokyčiai ypač matomi regionuose, kur plečiasi žemės ūkis ir urbanizacija. Ten vandens temperatūros kilimas sutampa su didesniu maistinių medžiagų ir organinės anglies prietaku, o tai sukuria palankias sąlygas intensyvesniam mikroorganizmų darbui.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiose vietose susidaro savotiški karštieji taškai, kai nepalankūs veiksniai vienas kitą sustiprina. Dėl to upių vandenyje greičiau kaupiasi šiltnamio dujos, o jų išsiskyrimas į atmosferą didėja.

    „Vis dažniau stebime, kad upės tampa reikšmingu šiltnamio dujų šaltiniu. Daugiausia tai lemia mikroorganizmų vykdomi skaidymo procesai“, – sakė Karlsrūhės technologijos instituto tyrėjas Ralfas Kiese.

    „Vidutiniškai ištirpusio deguonies kiekis mažėja 0,058 miligramo litre per dešimtmetį, tai vyksta greičiau nei ežeruose ir vandenynuose“, – teigė Karlsrūhės technologijos instituto mokslininkas Ricky Mwanake.

    Pasak tyrėjų, per 2002–2022 metų laikotarpį papildomos žmogaus veiklos nulemtos upių emisijos galėjo siekti apie 1,5 mlrd. tonų anglies dioksido ekvivalento. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad toks indėlis anksčiau ne visada būdavo tinkamai įvertinamas pasauliniuose šiltnamio dujų balansuose.

    Kartu jie pabrėžia, kad situacija nėra negrįžtama. Ribojant teršalų patekimą į upes, mažinant maistinių medžiagų perteklių ir gerinant nuotekų tvarkymą, dalį neigiamų procesų galima pristabdyti arba apsukti, o tai reikštų ir tiesioginę naudą klimatui.

    „Jei geriau apsaugosime upes ir sumažinsime kenksmingų medžiagų prietaką, šį efektą galima apsukti. Upės apsauga iš esmės yra aktyvi klimato apsauga“, – sakė R. Mwanake.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.

  • Arktis siunčia nerimą keliantį signalą: balandį čia kaip birželį, mokslininkai kalba apie anomaliją

    Arktis siunčia nerimą keliantį signalą: balandį čia kaip birželį, mokslininkai kalba apie anomaliją

    Mokslininkai, vykdantys stebėjimus prie Lenkijos poliarinės stoties Hornsund pietų Špicbergene, šį sezoną susidūrė su neįprasta kliūtimi: įprastai šiuo metu turintis būti stabilus sniego sluoksnis praktiškai nesusiformavo. Dėl to dalis planuotų darbų ir kelionių sniego motociklais tapo neįmanomi, o kita komanda negalėjo pasiekti stoties ir iš jūros pusės, nes pakrantę blokavo tankus jūros ledas.

    48-osios poliarinės ekspedicijos vadovas Krzesimiras Tomaszewskis pabrėžė, kad vienalytės ir plačios sniego dangos nebuvimas kovo ir balandžio mėnesiais šioje vietovėje yra reta situacija. Anot jo, ekspedicijų kalendoriuje būtent kovas ir balandis paprastai būna šalčiausi ir sniegingiausi, tačiau šiemet sąlygos labiau primena ankstyvą vasarą.

    „Paprastai kovas ir balandis būna patys šalčiausi ir sniegingiausi mėnesiai, o šiemet balandis atrodo kaip birželis“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.

    Stoties pastarųjų penkerių metų duomenys rodo, kad vidutinė balandžio temperatūra siekė apie minus 6,9 laipsnio, o 2026 metų balandį ji pakilo iki maždaug minus 2,5 laipsnio. Pasak ekspedicijos vadovo, tai leidžia kalbėti apie ryškų šuolį, o platesniame kontekste kelia klausimą, ar tokios sąlygos netaps dažnesnės, jei šiltėjimo tendencijos išliks.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net poliarinės nakties laikotarpis šiemet nesudarė įprasto žiemos įspūdžio: fiksuotos dažnos atodrėkio bangos, lietus ir stiprūs vėjai, kurie išpustė ir taip menkas sniego sankaupas. Tokie svyravimai apsunkina tradicinį lauko monitoringą, tačiau kartu priverčia koreguoti tyrimų prioritetus.

    „Vietoje sniego dangos, kurios praktiškai nėra, daugiau dėmesio skiriame lietaus mėginiams ir atitirpstantiems upeliams“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.

    Ši situacija siejama su plačiau aptariamu Arkties šiltėjimu, kuris pastaraisiais dešimtmečiais spartėja ir daro poveikį ledynams bei jūros ledui. Ledas ir sniegas paprastai atspindi dalį Saulės spinduliuotės, todėl jų mažėjimas didina šilumos sugertį ir gali dar labiau paspartinti regiono šiltėjimą, sukeldamas vadinamąjį grįžtamojo ryšio efektą.

    Dėl to Arkties pokyčiai tampa svarbūs ne tik vietos ekosistemoms ar mokslinėms ekspedicijoms, bet ir platesniam klimatui: tirpstant ledynams kyla jūrų lygis, o šiltesnės sąlygos keičia kritulių režimą bei ekstremalių orų tikimybę kituose regionuose. Mokslininkai pabrėžia, kad vienas sezonas dar nėra galutinė išvada, tačiau tokie „keisti“ metai vis dažniau tampa signalu, kurį verta vertinti rimtai.

  • Europa liepsnoja ir tirpsta: „Copernicus“ ir WMO fiksuoja rekordinius karščius visame žemyne

    Europa liepsnoja ir tirpsta: „Copernicus“ ir WMO fiksuoja rekordinius karščius visame žemyne

    Rekordinė šiluma beveik visur

    Europos žemyną 2025 metais užklupo istorinės karščio bangos, o temperatūros daugelyje regionų buvo gerokai aukštesnės už daugiametį vidurkį. Naujausi programos Copernicus ir Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys rodo, kad neįprastai šilta buvo didžiojoje dalyje Europos teritorijos.

    Vertinimuose akcentuojama, kad aukštesnės nei įprasta temperatūros fiksuotos maždaug 95 proc. Europos. Tarp ryškiausių išskiriamos Jungtinė Karalystė, Norvegija ir Islandija, kur 2025 metais registruoti šilumos rekordai matavimų istorijoje.

    Karščio bangos pasiekė ir šiaurę

    Copernicus ir WMO ataskaitose pabrėžiama, kad Europoje karščio bangos darosi dažnesnės, ilgesnės ir apima vis platesnes teritorijas. Karštis 2025 metais driekėsi nuo Viduržemio jūros regiono iki šiaurinių platumų, paveikdamas ir įprastai vėsesnes zonas.

    Subarktinėje Suomijos, Norvegijos ir Švedijos dalyje vasarą fiksuota kelias savaites trukusi karščio banga, o vietomis termometrai kilo iki 30 laipsnių šilumos net už poliarinio rato. Kai kur beveik dvi savaites vyravo vadinamasis stiprus šiluminis stresas, kai juntamoji temperatūra perkopdavo 32 laipsnius.

    50 laipsnių Turkijoje ir šylančios jūros

    Rekordai krito ir pietuose: Turkijoje liepos mėnesį pirmą kartą buvo fiksuota 50 laipsnių temperatūra. Graikijoje didelė dalis gyventojų patyrė ekstremalias sąlygas, kai karštis artėjo prie 40 laipsnių ar ją viršijo.

    Birželį vakarinę ir pietinę Europą taip pat veikė kelios stiprios karščio bangos, ypač Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir pietinėje Jungtinės Karalystės dalyje. Ataskaitose pažymima, kad Europos jūrų paviršiaus metinė temperatūra 2025 metais buvo aukščiausia stebėjimų istorijoje ir tai jau ketvirti metai iš eilės.

    Ledynai traukiasi, rizikos auga

    Mokslininkus vis labiau neramina spartėjantis ledynų tirpimas: ledo masės balansas išlieka neigiamas, o Islandijoje fiksuotas vienas didžiausių tirpimų per stebėjimų istoriją. Europos ledynai telkiasi Alpėse, šiaurinėje Skandinavijoje, Islandijoje ir Grenlandijos pakraščiuose, tačiau prognozuojama, kad jų mažėjimas tęsis visą XXI amžių.

    Ataskaitose taip pat pabrėžiama mažesnė sniego danga, kuri kai kuriose vietovėse ne tik keičia hidrologinį režimą, bet ir didina sausrų bei miškų gaisrų riziką. Ilgėjant karščio periodams, ryškėja ir poveikis biologinei įvairovei, ypač Viduržemio jūros ekosistemoms, kur šiluma ir jūros temperatūros anomalijos silpnina jautrias buveines.

    „Europa šyla maždaug dvigubai greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl tampa sparčiausiai šylančiu žemynu“, – sakė Pasaulio meteorologijos organizacijos generalinė sekretorė Celeste Saulo.

    Ekspertai įspėja, kad ekstremalūs karščiai gali kartotis ir artimiausiais sezonais, o globalius temperatūrų šuolius papildomai gali sustiprinti natūralūs klimato svyravimai. Dėl to vis dažniau keliami klausimai ne tik apie prisitaikymą prie karščio, bet ir apie energijos bei sveikatos apsaugos sistemų pasirengimą ilgesniems karščio epizodams.

  • Europa fiksuoja rekordinę 2025 metų kaitrą: mokslininkai įspėja, kad El Ninjo gali dar pakelti temperatūras

    Europa fiksuoja rekordinę 2025 metų kaitrą: mokslininkai įspėja, kad El Ninjo gali dar pakelti temperatūras

    Mokslininkai skelbia, kad 2025 metais Europa buvo viena šilčiausių per stebėjimų istoriją, o artėjantis El Ninjo gali paskatinti naują karščio bangą.

    2025 metais beveik visa Europa buvo šiltesnė už daugiametį vidurkį, rodo Pasaulio meteorologijos organizacijos ir ES programos „Copernicus“ vertinimai. Kai kuriuose duomenų rinkiniuose tai tapo pirmu atveju, kai virš vidurkio atsidūrė beveik visas žemynas.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad karščio bangos apėmė ne tik sausumą, bet ir jūras, o aukšta temperatūra prisidėjo prie miškų gaisrų, sausros ir spartesnio ledynų tirpsmo. Tuo pat metu vis dažniau fiksuojami ir šiltesnių žiemų požymiai, mažėjant dienų su šalčiu skaičiui.

    El Ninjo efektas gali sustiprėti

    Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad vėliau šiais metais gali susiformuoti El Ninjo, natūralus klimato reiškinys, kuris paprastai sustiprina žmogaus sukeltos klimato kaitos poveikį. Tokiais metais pasaulinė temperatūra dažnai pakyla dar labiau, o didžiausias efektas neretai juntamas kitais metais.

    Jungtinės Karalystės Met Office taip pat pažymi didesnę tikimybę, kad šis El Ninjo gali būti neįprastai stiprus. Tai reikštų didesnę ekstremalių orų riziką skirtinguose regionuose, priklausomai nuo atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos.

    Kas vyko Europoje 2025 metais

    Ataskaitoje teigiama, kad 2025 metais Europa patyrė ypač intensyvų miškų gaisrų sezoną, išsiskyrusį tiek išdegusiais plotais, tiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis. Šiltesni ir sausesni periodai didino gaisrų plitimo greitį bei gesinimo sudėtingumą.

    Jūrų paviršiaus temperatūros aplink Europą kilo ketvirtus metus iš eilės ir pasiekė aukščiausią lygį pagal turimus stebėjimus. Be to, 2025 metai buvo vieni sausiausių nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios, o tai dar labiau paaštrino vandens trūkumo ir žemės ūkio nuostolių riziką.

    Ledynų masė daugelyje regionų toliau mažėjo, o Grenlandijos ledo skydas, įtrauktas į Pasaulio meteorologijos organizacijos Europos apibrėžtį, taip pat fiksavo reikšmingą tirpsmą. Tai svarbu ne tik vietos ekosistemoms, bet ir pasauliniam jūros lygio kilimui.

    Kodėl Europa šyla sparčiau

    Specialistai pabrėžia, kad Europa šyla greičiau nei pasaulio vidurkis dėl geografinių ir atmosferos cirkuliacijos ypatybių, taip pat dėl mažėjančios sniego dangos, kuri anksčiau atspindėdavo daugiau Saulės spinduliuotės. Prie pokyčių prisideda ir oro taršos mažėjimas, kuris kai kuriais atvejais sumažina atmosferos gebėjimą „užtamsinti“ Saulės spinduliuotę.

    ES institucijų atstovai akcentuoja, kad spartėjant kaitrai būtinos ne tik emisijų mažinimo priemonės, bet ir prisitaikymas: ankstyvo perspėjimo sistemos, atsparios infrastruktūros plėtra, miestų vėsinimo sprendimai ir efektyvesnis vandens išteklių valdymas.

    Ekspertai pažymi, kad net ir trumpalaikiai temperatūros „atšokimai“ po vėsesnių periodų nekeičia bendros tendencijos: šiltesni metai didina ekstremalių reiškinių tikimybę, o El Ninjo gali tapti papildomu veiksniu, pastumiančiu temperatūras į naujas aukštumas.

  • Ne tik Venecija: 17 krypčių, kurias iki amžiaus pabaigos gali pakeisti kylantis jūros lygis

    Klimato kaita ir kylantis jūros lygis vis dažniau įvardijami kaip grėsmė ne tik pakrančių infrastruktūrai, bet ir turizmo ikonoms. Mokslininkai prognozuoja, kad iki šio amžiaus pabaigos dalis šiandien populiarių krypčių gali susidurti su nuolatiniu užliejimu, erozija ir dažnėjančiais ekstremaliais reiškiniais.

    Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių – Venecija, tačiau rizikos žemėlapyje atsiduria ir salų valstybės, ir dideli miestai. Tokią kryptį rodo ir naujausios klimato projekcijos, siejančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas su ilgalaikiu vandenynų šilimu bei ledynų tirpsmu.

    Kas prognozuojama iki 2100 metų?

    Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) vertina, kad iki 2100 metų vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti keliasdešimt centimetrų, o kai kuriuose scenarijuose ir daugiau, priklausomai nuo emisijų trajektorijos. Net ir toks, iš pirmo žvilgsnio nedidelis, pokytis reiškia didesnę audrų bangų žalą, dažnesnius potvynius ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Didmiesčiams tai dažnai virsta brangiais prisitaikymo sprendimais, o žemoms saloms – egzistenciniu klausimu. Dalis koralinių atolų ir labai žemų salų turi ribotas galimybes apsisaugoti, nes trūksta aukštesnių teritorijų, o gėlo vandens ištekliai sūdrėja dėl jūros vandens infiltracijos.

    17 krypčių, kurios laikomos pažeidžiamomis

    Ekspertų apžvalgose dažnai minimos Maldyvų salos, Tuvalu, Maršalo salos, Kiribatis ir kitos Ramiojo vandenyno bei Indijos vandenyno salų valstybės. Jų vidutinis aukštis virš jūros lygio nedidelis, todėl net spartėjantis pakrančių ardymas ir dažnesni potvyniai gali lemti gyvenviečių perkėlimą ar infrastruktūros praradimą.

    Rizika įvardijama ir Fidži, Samoa, Seišeliams, Palau bei Saliamono saloms, kur šalia vandens lygio kilimo svarbus veiksnys yra ciklonai, liūtys ir rifų nykimas. Koraliniai rifai veikia kaip natūralūs bangolaužiai, todėl jų būklei blogėjant krantas tampa mažiau apsaugotas.

    Į sąrašus patenka ir Venecija, kurios problemą sustiprina ne tik aukštas vanduo, bet ir miesto sėdimas bei intensyvus turizmas. Taip pat minimos teritorijos, kur potvynius didina geologija, pavyzdžiui, porėtas kalkakmenis, leidžiantis vandeniui skverbtis iš apačios, kaip kai kuriose Floridos vietose.

    Be salų ir miestų, dažnai aptariami ir dideli žemumų regionai, tokie kaip Bangladešas, kur potvynių riziką didina upių deltų specifika, audrų bangos ir sūraus vandens skverbimasis į dirvožemį. Europoje pažeidžiamumo pavyzdžiu neretai įvardijami Nyderlandai, kurių dalis teritorijos yra žemiau jūros lygio, todėl apsauga remiasi nuolatine inžinerine priežiūra ir investicijomis.

    Kodėl raginimas pamatyti dabar kelia diskusijų?

    Kartu su įspėjimais apie nykstančias vietas viešojoje erdvėje atsiranda ir vadinamasis paskutinės progos turizmas, kai žmonės skuba aplankyti vietas, kurios, tikėtina, ateityje pasikeis. Tačiau kelionių ekspertai pabrėžia, kad toks impulsas gali turėti priešingą efektą: didesni srautai didina emisijas, o vietovėms su ribotais ištekliais sukelia papildomą apkrovą.

    „Akivaizdžiausia problema yra emisijos: papildomi tolimi skrydžiai prisideda prie šiltėjimo ir jūros lygio kilimo, o turizmas apskritai palieka reikšmingą anglies pėdsaką“, – sakė kelionių platformos „The Gap Decaders“ įkūrėja Izzy Nicholls.

    Pasak jos, kai turistų skaičius staigiai išauga, poveikis pasimato greitai: gali trūkti vandens, perkraunamos nuotekų sistemos, nukenčia takai ir viešosios erdvės, o vietiniams mažėja gyvenimo kokybė. Dėl to vis dažniau kalbama apie atsakingesnį keliavimą, sezoniškumo mažinimą ir vietos bendruomenėms naudingus sprendimus.

    Specialistai primena, kad prognozės nereiškia, jog visos vietos neišvengiamai „dings“, tačiau jos signalizuoja apie didėjančią riziką ir būtinybę prisitaikyti. Keliautojams tai tampa proga rinktis mažesnio poveikio maršrutus, ilgiau pasilikti vienoje vietoje ir gerbti vietos ribojimus, ypač ten, kur jautriausia infrastruktūra ir gamtinės sistemos.

  • Aliaskos amžinasis įšalas prabudo: 40 000 metų snaudę ledynmečio mikrobai vėl aktyvūs

    Aliaskoje mokslininkai praneša užfiksavę reiškinį, kuris iš naujo atkreipia dėmesį į amžinojo įšalo tirpsmo pasekmes: iš atitirpintų grunto mėginių suaktyvėjo tūkstančius metų „užšaldyti“ mikroorganizmai. Tyrimas atliktas centrinėje Aliaskoje esančiame JAV kariuomenės tunelyje, kur grunto sluoksniuose išlikę ledynmečio faunos pėdsakai.

    Mėginiai buvo paimti iš amžinojo įšalo ir atitirpinti kontroliuojamomis sąlygomis, o jų biologinė ir cheminė aktyvumo kaita stebėta apie pusę metų. Pirmuosius mėnesius pokyčiai buvo menki, tačiau vėliau mokslininkai fiksavo ryškesnį suaktyvėjimą, rodantį, kad dalis mikrobų geba atnaujinti gyvybines funkcijas po itin ilgo užšalimo.

    „Tai tikrai nėra mirę mėginiai. Jie vis dar gali palaikyti aktyvią gyvybę, kuri skaido organines medžiagas ir išskiria jas kaip anglies dioksidą“, – sakė tyrimui vadovavęs mokslininkas Tristanas Karo.

    Darbo metu tyrėjai atkreipė dėmesį ir į tunelyje juntamą specifinį kvapą, kuris, pasak mikrobiologų, gali būti vienas iš aktyvėjančių mikroorganizmų veiklos požymių. Toks praktinis pastebėjimas nėra įrodymas savaime, tačiau kartu su laboratoriniais matavimais gali padėti geriau suprasti, kada ir kaip atitirpęs gruntas pereina iš „ramybės“ būsenos į biologiškai aktyvią.

    Geologijos mokslų profesorius Sebastianas Kopfas pabrėžia, kad amžinojo įšalo tirpsmas yra viena svarbiausių klimato sistemos nežinomųjų. Amžinajame įšale sukaupta daug organinės anglies, o mikrobams pradėjus ją skaidyti didėja šiltnamio dujų, ypač anglies dioksido, emisijų rizika, galinti sustiprinti šiltėjimo grandininį efektą.

    Pastaraisiais metais Arkties regione fiksuojamas spartesnis temperatūros kilimas nei pasaulio vidurkis, todėl amžinojo įšalo stabilumas tampa vis labiau pažeidžiamas. Dėl to mokslininkai vis dažniau vertina ne tik infrastruktūros ir ekosistemų pažeidžiamumą, bet ir biologinius procesus, kurie atitirpus grunto sluoksniams gali reikšmingai pakeisti anglies apytaką.

    Nors suaktyvėję senoviniai mikrobai savaime nereiškia tiesioginės grėsmės žmonių sveikatai, tyrėjai pabrėžia būtinybę nuosekliai vertinti rizikas. Pagrindinis šių stebėjimų akcentas yra klimato poveikis: kuo daugiau organikos bus suskaidyta, tuo daugiau dujų gali patekti į atmosferą, o tai didina poreikį tikslinti klimato modelius ir prognozes.

  • Himalajų viršūnės „žaliuoja“: palydovai fiksuoja augalijos kilimą ir naujas grėsmes vandeniui

    Himalajų kalnynas, daugelio įsivaizduojamas kaip amžino sniego ir ledo teritorija, pastebimai keičiasi. Nauja palydovinių stebėjimų ir klimatinių duomenų analizė rodo, kad aukštikalnėse augalija kyla vis aukščiau, o kai kuriose vietose keičiasi net viršūnių „spalva“.

    Tyrėjai, analizavę 1999–2022 metų duomenis šešiuose regionuose per visą Himalajų lanką nuo Ladakho Indijoje iki Butano, nustatė nuoseklų aukštutinės augalijos ribos kilimą. Kai kur augalijos riba kilo beveik 7 metrais per metus, o lėčiausias fiksuotas augimas siekė apie 1,4 metro per metus.

    Alpinė zona paprastai laikoma itin atšiauria: čia vyrauja žemaūgiai augalai, pagalvėlinius kilimus formuojanti augalija ir krūmynai, prisitaikę prie vėjo, šalčio ir plono dirvožemio. Tačiau šylant klimatui ir trumpėjant sniego dangos laikotarpiui, „langas“ augalams išgyventi aukštai kalnuose ilgėja.

    Palydoviniai rodikliai leidžia sekti ne tik vadinamąjį „žalėjimą“, kai augalinė danga tampa tankesnė ar lapingesnė, bet ir „tamsėjimą“ ar „geltimą“, kuris gali signalizuoti vegetacijos nykimą, sausros poveikį arba bendrijų persitvarkymą. Daugumoje tirtų teritorijų dominavo žalėjimo tendencija, tačiau rytinėse zonose fiksuoti ir ryškesni geltonavimo signalai.

    Himalajai maitina didžiąsias Azijos upių sistemas, nuo kurių priklauso geriamasis vanduo, drėkinimas ir hidroenergetika milijonams žmonių. Todėl pokyčiai aukštikalnėse gali turėti grandininį poveikį vandens apykaitai žemiau esančiuose baseinuose.

    Augalijai kylant aukščiau, gali keistis sniego kaupimasis ir tirpsmo dinamika: krūmynai geba sulaikyti pustymą, o šaknys gali pakeisti dirvožemio gebėjimą sugerti ir išlaikyti drėgmę. Kita vertus, tamsesnis žemės paviršius, palyginti su sniegu, sugeria daugiau Saulės energijos, todėl vietomis šilimas gali dar labiau spartėti.

    Ilgą laiką Himalajų klimato kaitos diskusijose daugiausia dėmesio teko ledynų traukimuisi ir sniego ribos slinkimui. Nauji duomenys apie augalijos migraciją papildo vaizdą: augalai nėra pasyvūs pokyčių stebėtojai, jie patys keičia aplinką, nuo paviršiaus albedo iki vandens sulaikymo ir maisto medžiagų apykaitos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausi klausimai dar priešakyje: kiek papildomo vandens suvartos ar sulaikys naujos augalų bendrijos, ar žalėjimas spartės toliau, ir ką tiksliai reiškia rytinėse teritorijose fiksuojamas geltonavimas. Atsakymams reikės nuoseklaus ilgalaikio monitoringo ir duomenų derinimo su vietiniais matavimais.

    „Perėjimas nuo sniego atspindinčių šlaitų prie tamsesnės augalinės dangos gali pakeisti šilumos ir vandens balansą didelėse teritorijose“, – teigiama tyrimą aptariančiuose mokslininkų komentaruose.

    Stebėjimai rodo, kad Himalajai nėra statiškas, „užšalęs“ kraštovaizdis. Tai dinamiška sistema, kuri į šiltėjantį klimatą reaguoja realiuoju laiku, o viršūnių vaizdas tampa vienu ryškiausių šių pokyčių ženklų.