Tag: Klimato kaita

  • Pusė pasaulio ant sausros ribos: kokius triukus taiko JAE ir Uzbekistanas, kad išgyventų

    Pusė pasaulio ant sausros ribos: kokius triukus taiko JAE ir Uzbekistanas, kad išgyventų

    Vandens trūkumas tampa viena ryškiausių šio dešimtmečio rizikų: Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija nurodo, kad maždaug pusė pasaulio gyventojų bent dalį metų patiria didelį vandens stygių. Situaciją aštrina klimato kaita, gyventojų augimas, miestų plėtra ir didėjantis vandens poreikis žemės ūkyje bei pramonėje.

    Nors vandens krizė skirtinguose regionuose atrodo nevienodai, bendra kryptis aiški: šalys ieško būdų mažinti nuostolius ir didinti efektyvumą. Gerą kontrastą rodo Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), kur geriamasis vanduo daugiausia gaunamas gėlinant jūros vandenį, ir Uzbekistanas, kur kritiškai svarbūs drėkinimo kanalai bei siurblinės.

    Gėlinimas ir vandens perdirbimas

    JAE natūralūs gėlo vandens ištekliai riboti: kritulių mažai, nuolatinių upių praktiškai nėra, todėl šalies vandens tiekimas priklauso nuo infrastruktūros ir technologijų. Didelę geriamojo vandens dalį čia užtikrina jūros vandens gėlinimas, o didėjant miestams vis svarbesnė tampa ir pakartotinio vandens panaudojimo logika.

    JAE užsienio reikalų ministerijos energetikos ir tvarumo padalinio atstovas Abdulla Balalaa primena, kad vandens valdymo tradicijos regione siekia šimtmečius: bendruomenės naudojo falaj tipo drėkinimo sistemas, kurios leido paskirstyti vandenį gyvenvietėms ir žemdirbystei. Šiandien dėmesys krypsta į modernesnius sprendimus, įskaitant DI taikymą vandens ūkyje.

    „Tarptautinėje kosminėje stotyje kiekvienas vandens lašas yra suskaičiuotas, o apie 95 proc. vandens perdirbama“, – sakė JAE astronautas dr. Sultan Al Neyadi.

    Kosmoso stoties principas vis dažniau įvardijamas kaip pavyzdys miestams ir pramonei: ne tik ieškoti naujų šaltinių, bet ir maksimaliai ilgai išlaikyti tą patį vandenį apytakoje. Praktikoje tai reiškia pažangesnį filtravimą, nuotekų valymą, pratekėjimų kontrolę bei tikslesnį suvartojimo apskaitos valdymą.

    Drėkinimo modernizavimas Uzbekistane

    Uzbekistane vandens trūkumas dažnai susijęs ne vien su bendru išteklių kiekiu, bet ir su tuo, ar vanduo laiku pasiekia laukus. Didelė žemės ūkio dalis priklauso nuo drėkinimo tinklų, kurie per sausas teritorijas perneša vandenį kanalais, rezervuarais ir siurblinėmis.

    Ferganos slėnyje vykdant Pasaulio banko remtą projektą nuo 2017 metų modernizuota dalis drėkinimo infrastruktūros. Vienoje vietovėje vanduo iš vietinių šaltinių surenkamas ir pumpuojamas maždaug 9 kilometrus į teritorijas, kuriose anksčiau prieiga prie vandens buvo sudėtinga, o atnaujinimai turėtų pagerinti drėkinimą apie 9 740 hektarų žemės.

    Patikimesnis vandens tiekimas keičia ir ūkininkavimo modelius: lašelinė drėkinimo sistema leidžia tiekti vandenį tik ten, kur jo reikia, mažinant išgaravimą ir sąnaudas. Tokie sprendimai, ypač soduose ir daržininkystėje, daugelyje šalių laikomi vienu efektyviausių būdų taupyti vandenį neprarandant derliaus.

    Mažiau nuostolių, daugiau kontrolės

    Vandens pernaša per dykumas ir ilgas atkarpas reikalauja ne tik energijos, bet ir nuoseklios nuostolių kontrolės. Uzbekistano vakaruose vanduo iš Amudarjos pumpuojamas per dykumą Amu Bucharos magistraliniu kanalu, o platesnis tinklas drėkina daugiau nei 350 000 hektarų Bucharos ir Navojaus regionuose bei tiekia geriamąjį vandenį Bucharai ir Kogonui.

    Modernizuojant infrastruktūrą diegiamos skaitmeninės valdymo sistemos, kurios leidžia tiksliau sekti vandens srautus ir elektros suvartojimą. Nurodoma, kad atnaujinus įrangą energijos sąnaudos kai kuriais atvejais sumažėjo iki 15 proc., o tai svarbu tiek kaštams, tiek patikimumui.

    Ne mažiau reikšminga problema yra vandens praradimai kanaluose. Bucharos regione anksčiau infiltravimosi nuostoliai kai kur siekė apie 37 proc., todėl kanalai pradėti betonuoti, kad vanduo mažiau „dingų“ pakeliui ir ūkininkai gautų stabilesnius srautus.

    Galiausiai vandens ūkis veikia ne tik žemdirbystę: drenažo ir grįžtamieji srautai iš laukų maitina Dengizkul pelkę, svarbią migruojantiems paukščiams. Vandens inžinerijos profesorė Malika Ikramova pabrėžia, kad augant gyventojų skaičiui ir kintant klimatui reikės dar tikslesnės apskaitos, mažesnių nuostolių ir platesnio vandens taupymo technologijų taikymo.

    Skirtingos šalys renkasi skirtingas priemones, tačiau kryptis sutampa: nuo gėlinimo iki drėkinimo tinklų atnaujinimo svarbiausia yra mažinti nuostolius ir tą patį ribotą vandens kiekį panaudoti kuo efektyviau.

  • Prie Kornvalio rasta spalvinga jūrinė sraigė: mokslininkus stebina šiltesni Britanijos vandenys

    Prie Kornvalio, Portpiano paplūdimyje, savanoriai aptiko neįprastai ryškių spalvų jūrinę sraigę, kuri įprastai aptinkama gerokai šiltesniuose Atlanto vandenyse. Specialistai sako, kad toks radinys Jungtinės Karalystės pakrantėje gali būti susijęs su šylančia jūra ir besikeičiančiomis rūšių paplitimo ribomis.

    Radinys užfiksuotas gamtosaugos renginio metu, kurį organizavo projektas The Rock Pool Project. Dalyvis Luke Galpin sraigę pastebėjo apvertęs akmenį seklioje uolėtoje baloje, o iškart išsiskyrė jos margas, „vaivorykštę“ primenantis kūno raštas.

    „Ji buvo visai mažytė, maždaug mano nago dydžio, todėl iš susijaudinimo sušukau kitiems, kad ateitų pažiūrėti“, – sakė Luke Galpin.

    Pasak jūrų biologija besidominčių ekspertų, ši rūšis, identifikuojama kaip Babakina anadoni, dažniau randama prie Ispanijos, Portugalijos ir Prancūzijos krantų. Kai tokie organizmai pasirodo šiauriau nei įprasta, tai gali reikšti, kad jiems tinkamos sąlygos plečiasi dėl ilgalaikio vandens temperatūros kilimo.

    Projektą remiantys gamtosaugininkai pabrėžia, kad vienas aptikimas dar nereiškia nuolatinio rūšies įsitvirtinimo, tačiau tai svarbus signalas stebėsenai. Reguliarūs pakrantės „piliečių mokslo“ stebėjimai leidžia greičiau pastebėti pokyčius, kurie vėliau patvirtinami nuoseklesniais tyrimais.

    „Nors tai labai įdomus radinys, jis taip pat primena, kaip sparčiai keičiasi mūsų pakrantės. Turime toliau sekti šiuos pokyčius, kad suprastume klimato kaitos poveikį Jungtinės Karalystės jūrinei gyvybei“, – sakė projekto vadovas dr. Ben Holt.

    Pietvakarių Anglijoje panašūs netikėti radiniai fiksuojami ne pirmą kartą. Pastaraisiais metais pranešta apie kelis mažus, ryškiaspalvius jūrinius moliuskus, aptiktus Devono pakrantėje ir netoli Lundi salos, kur narai tyrinėdami nuolaužas pastebėjo itin smulkų, iki kelių centimetrų ilgio, akį traukiantį organizmą.

    Mokslininkai primena, kad vandenynai sugeria didelę dalį papildomos šilumos, susijusios su šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaupimusi, todėl ilgainiui šyla ir pakrančių vandenys. Šis procesas daro įtaką rūšių migracijai, nerštui, maisto grandinėms ir net invazinių rūšių plitimo rizikai.

    Ekspertų teigimu, tokie pavieniai radiniai svarbūs ne tik kaip įdomybė, bet ir kaip duomenų taškai, padedantys tikslinti, kaip greitai keičiasi jūrų ekosistemos. Dėl to visuomenė raginama apie neįprastus aptikimus pranešti vietos gamtosaugos organizacijoms ir, jei įmanoma, pateikti nuotraukas bei tikslią vietą.

  • Karščio bangos kelia grėsmę nėščiosioms ir kūdikiams: ekspertai sako, sprendimai jau yra

    Karščio bangos kelia grėsmę nėščiosioms ir kūdikiams: ekspertai sako, sprendimai jau yra

    Ekstremalus karštis vis dažniau tampa rizikos veiksniu nėštumui ir gimdymui, perspėja sveikatos ekspertai. Pasaulinės sveikatos fondo „Wellcome“ užsakymu atlikta apklausa rodo, kad beveik trys iš keturių akušerių, gydytojų ir kitų specialistų per pastaruosius penkerius metus matė išaugusį su karščiu siejamų komplikacijų skaičių.

    Apklausą viešai aptardamas Jungtinių Tautų klimato sistemos vadovas Simonas Stiellas pabrėžė, kad šilumos pavojai ne visada akivaizdūs. Jo teigimu, klimato politikos sprendimuose turi atsirasti aiški vieta motinų ir naujagimių sveikatai, nes karščio ekstremumai tiesiogiai veikia pažeidžiamiausias grupes.

    Kas nutinka per karščius?

    Medicinos literatūroje ir visuomenės sveikatos institucijų vertinimuose aukštesnė oro temperatūra siejama su didesne priešlaikinio gimdymo, vaisiaus žūties ir mažo naujagimių svorio rizika. „Wellcome“ pateikia ir kiekybinius ryšius: kiekvienas 1 laipsnio temperatūros kilimas koreliuoja su maždaug 5 proc. didesniu priešlaikinių gimdymų skaičiumi ir 7 proc. didesne gestacinio diabeto rizika.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad nėščiosios patiria didesnį šilumos stresą dėl fiziologinių pokyčių, o dehidratacija ir perkaitimas gali paaštrinti esamas būkles. Didžiausia rizika dažniausiai tenka moterims, dirbančioms lauke, gyvenančioms be patikimo vėsinimo namuose arba turinčioms ilgai keliauti į sveikatos priežiūros įstaigas.

    Medikai prašo daugiau pagalbos

    „Wellcome“ apklausoje dalyvavo 1 000 motinystės sveikatos specialistų Australijoje, Brazilijoje, Indijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Zimbabvėje. 98 proc. respondentų nurodė slaugę nėščiąją, kurios sveikatai, jų vertinimu, pakenkė ekstremalus karštis, o 99 proc. teigė matę panašų poveikį kūdikiams.

    Dauguma apklaustųjų akcentavo, kad vien informacijos nepakanka. 92 proc. teigė, jog reikia daugiau mokymų, praktinių gairių ir resursų, kad būtų galima geriau apsaugoti nėščiąsias per karščius ir laiku atpažinti pavojingus simptomus.

    „Išlikti vėsiems nėra pasirinkimas, kai nėra kur pasislėpti nuo karščio“, – sakė Simonas Stiellas.

    Sprendimai yra, bet reikia įgyvendinimo

    Ekspertų vertinimu, dalį rizikų galima sumažinti gana greitai, jei veikia bazinė infrastruktūra: patikimas vanduo, elektra ir vėsinimas klinikose, taip pat aiškios karščio perspėjimo sistemos. S. Stiellas ragina šias priemones laikyti ne komforto klausimu, o būtina sveikatos apsaugos pasirengimo dalimi.

    Praktiniai bandymai jau vyksta. Zimbabvėje ir Pietų Afrikoje „Wellcome“ finansuojamas projektas, kuriame dalyvauja apie 1 600 moterų, testuoja nebrangias apsaugos priemones: skrybėles nuo saulės, vandens talpas, skėčius ir ventiliatorius, o dalis bendruomenių taiko ir paprastus pastatų vėsinimo sprendimus, pavyzdžiui, šviesina stogus.

    Miestuose vis svarbesnės tampa vadinamosios klimato priedangos, kai pavojingų karščių metu gyventojams atveriami vėsūs viešieji pastatai. Ispanijoje tokia praktika taikoma plačiau, o Barselonoje, kaip skelbiama, veikia apie 400 vietų, kur galima trumpam atsikvėpti nuo karščio, įskaitant bibliotekas, muziejus ir savivaldybės turgus.

    Kitas kryptingas kelias yra tikslinės priemonės ten, kur susikerta didžiausia kaitra ir pažeidžiamos grupės. COP31 šeimininkė Antalija yra žemėlapiuose identifikavusi karščio ir pažeidžiamumo zonas, kad prioritetas tektų pavėsiui, želdynams, ankstyvo perspėjimo sistemoms ir sveikatos pagalbai būtent ten, kur jų labiausiai reikia.

    Finansavimas išlieka esminiu išbandymu. COP30 metu šalys sutarė iki 2035 metų tris kartus didinti prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimą, o artėjanti COP31 konferencija, tikėtina, taps testu, ar šie įsipareigojimai virs realiais projektais, kurie sumažina riziką nėščiosioms ir naujagimiams.

  • Bodeno ežeras pasiekė žemiausią lygį per 135 metus: džiūsta uostai, žuvims trūksta deguonies

    Bodeno ežere, laikomame vienu svarbiausių geriamojo vandens šaltinių Europoje, fiksuojamas išskirtinai žemas vandens lygis. Ties Berlingenu Šveicarijoje matavimai pasiekė žemiausią ribą per 135 metus, o tai jaučiama ir pakrantės miesteliuose, ir ežero ekosistemose.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad kai kur uostuose vanduo tiesiog pasitraukė, o pakrantėse atsivėrė dumblėti ruožai. Kartu daugėja skundų dėl nemalonaus kvapo, kuris siejamas su apnuogėjusia augmenija ir dumblu.

    Ekspertai pabrėžia, kad situacija neįprasta tuo, jog ryškus nusekimas matomas rudenėjant, o ne žiemą, kai tokie reiškiniai pasitaiko dažniau. Pastarąjį mėnesį į šiaurę nuo Alpių iškrito tik apie 35–50 proc. įprasto kritulių kiekio, o šiltomis dienomis garavimas ežero lygį mažino maždaug 0,5 centimetro per parą.

    „Didžioji vandens dalis prarandama dėl nutekėjimų, garavimo ir vartojimo, o reikšmingo pagerėjimo greitai nesimato“, – sakė vietos gyventojas Timas Hensleris.

    Mažėjantis vandens kiekis kelia rizikų ir gyvajai gamtai. Žuvims kenkia keli veiksniai vienu metu: šiltesnis vanduo, žemesnis lygis ir mažesnis ištirpusio deguonies kiekis, todėl jautresnėse vietose gali daugėti kritinių zonų.

    Praktinių nepatogumų patiria ir gyventojai bei turistai. Kai kuriuose uostuose ribojamas įplaukimas, dalis prieplaukų tampa neprieinamos, o prieš nuomojantis valtis ar planuojant vandens pramogas rekomenduojama pasitikrinti vietos taisykles bei realią padėtį pakrantėje.

    Priežasčių grandinė dažniausiai siejama su keliais sezoniniais faktoriais: menkesniu sniego kiekiu Alpėse praėjusią žiemą, kritulių stoka pastaraisiais mėnesiais ir šiltojo sezono temperatūromis, kurios didina garavimą. Tokie epizodai vis dažniau aptariami ir platesniame klimato kaitos kontekste, kai ilgėja sausringi periodai, o vandens balansą tampa sunkiau prognozuoti.

    Bodeno ežeras telkšo Reino upės baseine ir ribojasi su Vokietija, Šveicarija bei Austrija. Tai didžiausias Alpių regiono ežeras: jo plotas siekia apie 536 kvadratinius kilometrus, o didžiausias gylis vietomis artėja prie 254 metrų.

  • JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    Naujas mokslinis tyrimas atskleidė, kad Didysis druskos ežeras Jutos valstijoje per pastaruosius 240 000 metų patyrė dramatiškus virsmus: kai kuriais laikotarpiais jis buvo maždaug 10 kartų didesnis ir gerokai mažiau sūrus nei šiandien. Dabar tai vienas ryškiausių uždaro baseino ežero pavyzdžių, kur vanduo daugiausia prarandamas per garavimą, todėl druskingumas linkęs augti.

    Mokslininkai ežero dugne išgręžė apie 120 metrų ilgio nuosėdų gręžinį ir sluoksnius datavo pagal radioaktyvų mineralų skilimą. Papildomai buvo vertinami mikroorganizmų palikti cheminiai „parašai“, kurie leidžia spręsti, koks tuo metu buvo vandens druskingumas ir kokios sąlygos vyravo ekosistemoje.

    Du „gaivesni“ laikotarpiai istorijoje

    Tyrime išskirti du laikotarpiai, kai ežero vanduo buvo gerokai gėlesnis ir jis dengė daug platesnę teritoriją. Šie etapai siejami su dideliais senoviniais vandens telkiniais, žinomais kaip Bonneville ežeras, egzistavęs maždaug prieš 30 000–16 000 metų, ir Little Valley laikotarpis, datuojamas maždaug prieš 140 000–135 000 metų.

    Kalnų šlaituose aplink dabartinį ežerą išlikusios terasos ir lyg „laiptai“ žymi buvusias pakrantes ir rodo, kad anuomet vanduo galėjo siekti apie 300 metrų gylį. Nuosėdų analizė papildė šį vaizdą: Little Valley laikotarpiu vanduo, tikėtina, išliko kiek sūrokas, o Bonneville etapas labiau priminė tikrą gėlavandenį ežerą.

    Pokyčiai buvo staigūs geologiniu mastu

    Tyrėjai pabrėžė, kad druskingumo šuoliai grįžtant į sausesnes fazes vyko santykinai greitai, nors kalbama apie tūkstantmečius. Geologiniu mastu tai laikoma staigiu lūžiu, parodančiu, kaip trapios yra trumpalaikės gėlesnio vandens „langų“ fazės.

    „Nuosėdų gręžinys apima du su puse ledynmečio ciklo, todėl matome du perėjimus iš gėlesnio vandens į sūresnį ir galime palyginti, kiek ilgai truko šie epizodai“, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkė Sarah Feakins.

    Mokslininkų vertinimu, viena iš priežasčių, kodėl Bonneville etapas truko ilgiau ir buvo gėlesnis, galėjo būti didesnis įtekantis upių vandens kiekis. Tokiu atveju ežero baseinas ilgiau atsilaiko prieš garavimo poveikį ir druskų koncentracijos didėjimą.

    Pamokos šiandienos klimato sąlygoms

    Tyrimas taip pat sieja ežero susitraukimo epizodus su šiltėjančiomis sąlygomis ledynmečių pabaigose. Šylant klimatui, atmosfera gali „reikalauti“ daugiau drėgmės, o garavimas iš dirvožemio ir vandens telkinių spartėja, todėl uždaro baseino ežerai tampa ypač pažeidžiami.

    „Šiandien klimatą šildome precedento neturinčiu tempu, o tai didina garavimo džiovinimą visame regione“, – sakė mokslininkė Rachel So.

    Anot tyrėjų, panašūs šlapio ir sauso režimo svyravimai fiksuojami ir kituose istoriniuose ežerų įrašuose Nevadoje, Kalifornijoje bei Arizonoje. Tai padeda patikrinti, ar aptikti pokyčiai nėra vien lokali anomalija, o atspindi platesnio regiono klimato kaitą ir vandens balansą.

    Mokslininkai pabrėžia ir dar vieną aspektą: nors gamtiniai svyravimai vyko ir anksčiau, šiuolaikines rizikas stiprina žmogaus veikla ir vandens išteklių naudojimas. Todėl, jų teigimu, natūrali praeities kaita neturėtų tapti argumentu, jog šiandieninis ežerų traukimasis yra savaime normalus ir nereikalaujantis sprendimų.

  • Antarktidos lede atsivėrė Portugalijos dydžio skylė: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Rytų Antarktidoje žiemos įkarštyje jūros lede atsivėrė milžiniška atviro vandens zona, kurios plotas siekė apie 90 000 kvadratinių kilometrų. Tai šiek tiek mažiau nei Portugalijos teritorija ir, mokslininkų teigimu, tokio reiškinio šioje vietoje ir šiuo metų laiku iki šiol nebuvo fiksuota.

    Neįprastas darinys buvo pastebėtas Breido įlankoje 2024 metų rugpjūtį, kai šis regionas paprastai būna vientisai sukaustytas ledo. Palydoviniai stebėjimai parodė didelį atviro vandens plotą, išsilaikiusį tarp aplinkinio jūros ledo.

    Tyrėjai aiškina, kad skylė susiformavo dėl kelių vienu metu sutapusių ekstremalių veiksnių. Pagrindinį vaidmenį atliko atmosferos upės, siauros, tačiau itin drėgnos oro masių juostos, pernešančios didelius vandens garų kiekius iš šiltesnių platumų į poliarinius regionus.

    2024 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais link Antarktidos nusidriekė keli tokie srautai, atnešę šiltesnį ir drėgnesnį orą. Dėl to sustiprėjo šiluminis fonas, o į vandenyno paviršių pateko daugiau šilumos, todėl ledui formuotis tapo gerokai sunkiau.

    Tuo pat metu stiprūs vėjai pakeitė paviršinių vandenų judėjimą ir paskatino gilesnių, šiltesnių vandens masių kilimą į viršų. Šis procesas dažnai siejamas su Ekmano efektu, kai vėjas stumia paviršinį vandenį, o jo vietą užima iš gylio pakilęs šiltesnis vanduo.

    Kai šiltesnis vanduo pasiekia paviršių, jis ne tik stabdo užšalimą, bet ir padeda išlaikyti atviro vandens plotą net tada, kai aplinkui ledo danga turėtų storėti. Tokia kombinacija gali veikti kaip savotiškas pastiprinantis mechanizmas, nes atviras vanduo sugeria daugiau šilumos nei ledas.

    Autoriai perspėja, kad ateityje panašios skylės gali pasitaikyti dažniau, jei dėl klimato kaitos stiprės atmosferos upės ir daugės jūrinių karščio bangų. Tai reikštų papildomą spaudimą jūros ledo stabilumui net ir regionuose, kurie anksčiau buvo laikomi atsparesniais.

  • Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje, Breid įlankoje, 2024 metų rugpjūtį palydoviniai vaizdai užfiksavo milžinišką atviro vandens plotą ten, kur žiemą paprastai turėtų būti ištisinis jūros ledas. Toks reiškinys vadinamas polinija, o šį kartą jos mastas buvo išskirtinis ir, kaip teigia tyrėjai, šiame regione tokiu metų laiku anksčiau nefiksuotas.

    Polinija susidaro, kai ledo danga tam tikroje vietoje išretėja ar atsitraukia ir atsiveria atviras vanduo, nors aplinkui laikosi ledas. Breid įlankoje jūros ledas paprastai stabiliausiai laikosi liepos ir rugpjūčio mėnesiais, todėl toks „langas“ vandenyne žiemos pike mokslininkams tapo aiškiu signalu, kad sutapo keli neįprasti procesai.

    Kas iš tikrųjų ją atvėrė

    Tyrėjai analizavo atmosferos ir vandenyno duomenis ir padarė išvadą, kad vienos priežasties nebuvo. Lemiamas tapo kelių veiksnių derinys, kai atmosfera ir vandenynas tarsi sustiprino vienas kito poveikį, o ledas nespėjo atsistatyti.

    Viena svarbiausių grandžių buvo vadinamosios atmosferos upės, tai siauri, bet itin drėgni oro srautai, pernešantys didelius vandens garų kiekius iš žemesnių platumų Antarktidos kryptimi. Nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio virš regiono užėjo šeši tokie epizodai, o dalis jų priskirta prie stipriausių žieminių drėgmės pernašos atvejų toje teritorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino temperatūrą, keitė kritulių pobūdį ir didino energijos patekimą į vandenyno paviršių. Dėl to naujas jūros ledas formavosi sunkiau, o esamas ledas silpo greičiau nei įprastai.

    Vandenynas pridėjo dar daugiau šilumos

    Kartu svarbų vaidmenį suvaidino vėjai ir vandenyno dinamika. Stiprūs vėjai judino paviršinį vandenį ir skatino Ekmano pernašą, kai paviršinis vanduo yra „nustumiamas“, o iš gilesnių sluoksnių iškeliama šiltesnė vandens masė.

    Į paviršių patekęs šiltesnis ir labiau turbulentiškas Pietų vandenyno vanduo stabdė užšalimą. Papildomai situaciją galėjo paaštrinti ir jūrinės karščio bangos, kai tam tikru laikotarpiu vandens temperatūra būna neįprastai aukšta, todėl ledas ne tik neauga, bet ir greičiau praranda tvirtumą.

    Kodėl tai svarbu ne tik mokslui

    Jūros ledas tiesiogiai jūros lygio nekelia, nes jis plūduriuoja. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginis barjeras, mažinantis šiltesnio vandenyno poveikį Antarktidos šelfiniams ledynams ir kranto ledynams, todėl jo mažėjimas gali netiesiogiai didinti riziką spartesniam sausumos ledo nykimui.

    Ne mažiau reikšmingas ir poveikis ekosistemoms, nes jūros ledas yra pagrindinė buveinių ir maisto grandinių dalis Pietų vandenyne. Mokslininkai įspėja, kad jei atmosferos upės stiprės, o šilumos bangos atmosferoje ir vandenyne dažnės, panašios polinijos gali atsirasti vis dažniau ir ten, kur žiemos ledas iki šiol buvo laikomas gana stabiliu.

    Šis atvejis sustiprina bendrą pastarųjų metų signalą: Antarktidos jūros ledo režimas darosi mažiau nuspėjamas, o trumpalaikiai ekstremalūs įvykiai gali turėti didelį poveikį tiek ledo dinamikai, tiek biologinėms sistemoms. Dėl to didėja poreikis tankesniems palydoviniams stebėjimams ir geresniems atmosferos bei vandenyno sąveikos modeliams.

  • Alpių ledynai sparčiai traukiasi: Šveicarija per penkerius metus neteko penktadalio, ryškėja poveikis upėms

    Europos Alpėse fiksuojamas spartus ledynų nykimas, o ryškiausi pokyčiai matomi Šveicarijoje. Šalies ledynų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius penkerius metus Šveicarija prarado apie penktadalį ledynų tūrio, o tai jau ima keisti vandens režimą kalnų upėse.

    Šių metų tirpsmas kai kuriose vietose buvo išskirtinai intensyvus: vidutinis ledynų storis sumažėjo maždaug 2,5–4 metrais, o atskirų ledynų „liežuviai“ kai kur sutrumpėjo apie 10 metrų. Tarp labiausiai tirpusių minimi Allalino, Klaridento, Ronos ir Alečo ledynai.

    Alpės dažnai vadinamos Europos vandens bokštu, nes jose sukauptas sniegas ir ledas ilgą laiką palaiko stabilų nuotėkį sausuoju sezonu. Tirpsmo vanduo ypač reikšmingas vasarą, kai kritulių būna mažiau, o paklausa vandeniui auga dėl žemės ūkio, energetikos ir turizmo.

    Ekspertai pabrėžia, kad ledynų nykimas reiškia ne tik mažesnius ledo plotus, bet ir kitokią sezoninę dinamiką. Trumpuoju laikotarpiu tirpsmas gali laikinai padidinti vasaros nuotėkį, tačiau ilgainiui, kai ledynų masė sumažėja, upės netenka svarbaus „rezervo“, o vandens kiekiai tampa mažiau stabilūs.

    Šveicarijos ledynų monitoringo tarnybos GLAMOS vadovas Matthias Huss teigia, kad dabartinį atšilimą lemia žmogaus sukelta klimato kaita. Jo vertinimu, be šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ir iškastinio kuro deginimo tokio masto šiltėjimo nebūtų.

    „Dabartinis atšilimas šimtu procentų susijęs su žmogaus sukelta klimato kaita. Be emisijų ir iškastinio kuro deginimo šiandieninio šiltėjimo nebūtų“, – sakė Matthias Huss.

    Pasak jo, lemiamą vaidmenį atlieka ir žiemos sniego danga. Storesnė ir ilgiau išsilaikanti sniego danga veikia kaip izoliacija, saugo ledą nuo tiesioginės saulės šilumos ir kartu prisideda prie naujų ledo sluoksnių formavimosi.

    Šveicarijoje rekordinis ledynų tirpsmas buvo užfiksuotas 2022 metais, kai vasaros karštį lydėjo sniego stoka žiemą. Prie tirpsmo prisidėjo ir papildomi veiksniai, pavyzdžiui, į Alpes atkeliavusios Sacharos dulkės, kurios patamsina paviršių ir didina saulės spinduliuotės sugėrimą.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien Šveicarijos ar Alpių problema. Ledynų traukimasis fiksuojamas daugelyje regionų, o kai kur jis susijęs ir su didesnėmis rizikomis, įskaitant staigius potvynius, nuošliaužas ar ledyninių ežerų proveržius.

    Vis dėlto Europai vienas praktiškiausių klausimų išlieka vandens ištekliai. Mažėjant ledynams, ateityje gali dažnėti situacijos, kai vasarą upėse trūks vandens, o tai reikšminga tiek geriamojo vandens tiekimui, tiek hidroenergetikai ir ekosistemoms.

  • Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas jau čia: nemokamai pasitikrink žinias apie klimato kaitą

    Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas jau čia: nemokamai pasitikrink žinias apie klimato kaitą

    Spalio 24 dieną minima Tarptautinė klimato kaitos diena, o kartu su ja gyventojai kviečiami į Nacionalinį aplinkosaugos egzaminą. Renginį organizuoja „Žaliosios politikos institutas“, o dalyvavimas yra atviras ir nemokamas.

    Egzaminas vyksta internetu, todėl prisijungti galima patogiu metu nuo 8.00 iki 20.00 valandos. Organizatoriai pabrėžia, kad tai proga ne tik pasitikrinti žinias, bet ir gauti aiškius paaiškinimus, padedančius geriau suprasti aktualias temas.

    Klausimai apima klimato kaitą, atsakingą vartojimą, atliekų tvarkymą, žiedinę ekonomiką ir atsinaujinančią energetiką. Tai sritys, kurios tiesiogiai susijusios su kasdieniais pasirinkimais: energijos vartojimu namuose, transportu, pirkinių krepšeliu ir atliekų rūšiavimu.

    Kas gali dalyvauti?

    Organizatoriai kviečia prisijungti 7–12 klasių moksleivius, plačiąją visuomenę ir aplinkosaugos ekspertus. Kad dalyviams būtų paprasčiau pasirinkti, klausimai suskirstyti pagal sudėtingumą į kelias kategorijas.

    Moksleiviams siūlomos pradedančiojo ir smalsuolio kategorijos, norintiems gilesnio iššūkio numatyta ekspertų kategorija. Taip pat yra kategorija dalyviams, kurie nori išbandyti jėgas ir įvertinti savo bendrą supratimą apie aplinkosaugą.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Klimato kaitos tema pastaraisiais metais vis dažniau persikelia iš mokslinių ataskaitų į kasdienį gyvenimą: daugiau ekstremalių orų reiškinių, šiltesnės žiemos ir dažnesnės karščio bangos keičia įprastus planus ir didina rizikas sveikatai bei ūkiui. Švietimas šioje srityje laikomas viena efektyviausių ilgalaikių priemonių, padedančių priimti pagrįstus sprendimus.

    Egzamino iniciatoriai akcentuoja, kad aplinkosaugos raštingumas tampa praktiniu įgūdžiu: nuo gebėjimo mažinti energijos sąnaudas iki supratimo, kaip veikia atliekų prevencija ir kodėl vien rūšiavimo nepakanka. Vis daugiau dėmesio skiriama ir atsinaujinančiai energetikai, kuri Europoje sparčiai plečiama siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Prizai ir grįžtamasis ryšys

    Geriausiai pasirodžiusių dalyvių laukia prizai, tarp kurių numatytos planšetės, elektroninės skaityklės, ekskursijos ir knygos. Po egzamino dalyviai el. paštu gauna ne tik teisingus atsakymus, bet ir išsamesnius paaiškinimus, padedančius mokytis iš klaidų.

    Norint dalyvauti, reikia iš anksto užsiregistruoti. Užsiregistravus taip pat žadama gauti informaciją, kuri gali padėti pasiruošti klausimams ir geriau orientuotis egzamino temose.

  • Viena didžiausių Graikijos ežerų traukiasi akyse: Koronejo vandens plotas sumažėjo daugiau nei 10 kartų

    Šiaurės Graikijoje esantis Koronejo ežeras, kadaise laikytas vienu didžiausių šalies ežerų, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai nuseko ir vietomis beveik išnyko. Naujausi stebėjimai rodo, kad buvusi ištisinė vandens akvatorija virto pavieniais drumstais tvenkiniais, o didelę dalį buvusio dugno dabar dengia išdžiūvęs, sutrūkinėjęs dumblas.

    Atėnų nacionalinės observatorijos analizė, paremta palydoviniais duomenimis, fiksuoja itin ryškų pokytį: vandens paviršiaus plotas nuo 34,4 kv. kilometro 2016 metais sumažėjo iki 2,7 kv. kilometro. Tai reiškia, kad ežeras prarado didžiąją dalį savo ploto ir šis procesas vyksta sparčiau, nei tikėtasi dar prieš kelerius metus.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija užsitęsusį kritulių trūkumą ir aukštesnę oro temperatūrą, dėl kurios didėja garavimas. Ekspertų vertinimu, ežero baseine pastaruosius bent penkerius metus vidutinis metinis kritulių kiekis siekė apie 400 milimetrų, tai yra maždaug 150 milimetrų mažiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Prie nuosmukio prisideda ir karščio suintensyvintas vandens garavimas, kuris, anot specialistų, gali padidėti apie 100–150 milimetrų per metus. Ilgai trunkant sausroms, mažėja ne tik pats ežeras, bet ir silpsta jį maitinę šaltiniai bei paviršiniai intakai, todėl atsistatymo galimybės dar labiau menksta.

    „Mes prisimename šį ežerą geriausiais laikais: buvo žvejų, daug vandens, gražus parkas ir nuostabūs paukščių pilni vaizdai. Tai, ką matome šiandien, nuvilia“, – sakė pakrantės bendruomenės Agios Vasilios vadovas Kostas Chacivulgaridis.

    Koronejo būklę apsunkina ir žmogaus veikla, ypač vandens naudojimas žemės ūkyje. Vietos ūkininkai, siekdami kompensuoti kritulių stygių, ilgą laiką rėmėsi ežero ir apylinkių požeminio vandens ištekliais gyvuliams bei pasėliams, o tai dar labiau didino hidrologinį spaudimą.

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 metais buvo konstatavęs, kad Graikija neužtikrino pakankamos Koronejo apsaugos nuo per didelio drėkinimo, neteisėto gręžinių įrengimo ir taršos. Pastaruoju metu Graikijos aplinkosaugos institucijos skelbia griežtesnę stebėseną ir kontrolę, siekiant mažinti drėkinimo mastą bei tiksliau vertinti vandens balansą.

    Koronejo istorija tampa vis dažnesnio Viduržemio regiono reiškinio pavyzdžiu, kai klimato kaita ir didelis vandens poreikis sutampa vienu metu. Europa šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, o šiltesnės vasaros didina sausros riziką, trumpina sniego sezoną kalnuose ir keičia upių bei ežerų mitybą.

    Ekologiniu požiūriu ežero nykimas reiškia ir buveinių praradimą: anksčiau Koronejo apylinkės buvo svarbios vandens paukščiams ir migruojančioms rūšims, pritraukdavo turistus, žvejus bei teikė naudą vietos ekonomikai. Kuo ilgiau išlieka mažas vandens lygis, tuo didesnė rizika, kad vandens telkinio ekosistema nebegrįš į ankstesnę būklę net ir pagerėjus kritulių režimui.