CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Ryškiaspalvės giesmininkės sparčiai nyksta: mokslininkai aiškinasi, kodėl grožis tampa rizika

    Ryškiaspalvės giesmininkės daugeliui asocijuojasi su gamtos grožiu ir biologinės įvairovės simboliais, tačiau nauji duomenys rodo niūresnę tendenciją. Tyrėjai nustatė, kad kai kuriuose pasaulio regionuose spalvingesnių paukščių rūšys dažniau atsiduria nykstančiųjų sąrašuose.

    Mokslininkų dėmesio centre atsidūrė žvirbliniai paukščiai, didžiausia ir įvairiausia paukščių grupė, kuriai priskiriama daugiau nei pusė visų žinomų paukščių rūšių. Analizuodami duomenis jie ieškojo ryšio tarp plunksnų ryškumo ir rūšies išnykimo rizikos, įvertindami ir kitas savybes, pavyzdžiui, kūno masę, mitybą ar sparnų formą.

    Kas sieja spalvas ir riziką?

    Tyrime pasitelkti statistiniai modeliai sujungė informaciją apie paukščių išvaizdą su jų paplitimo geografija bei žmonių veiklos veiksniais. Rezultatai parodė, kad ryškesnė spalvinė išraiška dažniau sutampa su didesne išnykimo tikimybe, o ryšys kai kuriose vidutinių platumų zonose pasirodė stipresnis nei tropikuose.

    Pasak tyrėjų, tai leidžia manyti, kad grėsmės skirtinguose regionuose veikia nevienodai. Pietryčių Azijoje vienu svarbiausių spaudimo šaltinių išlieka paukščių gaudymas ir prekyba, o Afrikoje bei Lotynų Amerikoje didesnę reikšmę gali turėti buveinių nykimas, žemėnaudos pokyčiai ir klimato kaita.

    Kita svarbi išvada ta, kad ryšys tarp ryškumo ir didesnės rizikos išliko net tada, kai buvo vertinamos rūšys, kurios nėra plačiai siejamos su prekyba. Tai reiškia, kad vien paklausos naminiais augintiniais nepakanka paaiškinti viso reiškinio ir būtina ieškoti papildomų mechanizmų.

    Prekyba nėra vienintelis veiksnys

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškios spalvos gali tapti pažeidžiamumo dalimi ir kitais būdais. Tarp galimų paaiškinimų minimi didesnis plėšrūnų pastebimumas, jautrumas buveinių fragmentacijai, taip pat rizika, susijusi su klimato šiltėjimu, kai kurioms rūšims keičiant mitybos ar termoreguliacijos balansą.

    „Savo analizėje matėme teigiamą ryšį tarp išnykimo rizikos ir ryškios spalvos net tarp tūkstančių rūšių, kurios, kiek žinoma, nebuvo prekybos objektas. Tai daug sudėtingiau paaiškinti, todėl ieškome kitų priežasčių, kurios ryškiaspalvius paukščius gali paversti pažeidžiamesniais“, – teigė tyrimo autoriai.

    Kodėl tai svarbu apsaugai?

    Paradoksalu, bet tie patys paukščiai, kurie labiausiai žavi žmones, gali būti ir pažeidžiamiausi. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažniau telkiasi ginti charizmatiškas, lengvai atpažįstamas rūšis, todėl jos neretai tampa savotiškais gamtos apsaugos „indikatoriais“.

    Vis dėlto, jei pirmiausia prarandami ryškiausi paukščiai, kartu gali silpnėti ir visuomenės dėmesys platesnėms buveinių apsaugos programoms. Tyrėjai viliasi, kad geresnis rizikos veiksnių supratimas padės tiksliau nukreipti apsaugos priemones, nuo prekybos kontrolės iki buveinių atkūrimo ir klimato kaitos poveikio mažinimo.

  • Karščio bangos Europoje sparčiai tirpdo Šveicarijos ledynus: mokslininkai įspėja dėl vandens rizikų

    Europą užklupusios karščio bangos šią vasarą vis labiau veikia Alpių ledynus, o ypač Šveicarijoje sniego danga kai kur ištirpo gerokai anksčiau nei įprasta. Mokslininkai pažymi, kad tai reiškia ilgesnį laiką, kai saulė tiesiogiai šildo ledą, todėl tirpsmas įsibėgėja dar greičiau.

    Šveicarijos ledynai yra svarbi Europos vandens sistemos dalis: jie papildo upes, prisideda prie geriamojo vandens tiekimo, žemės ūkio poreikių ir hidroenergijos gamybos. Kai žiemą sukauptas sniegas nutirpsta per anksti, ledynas netenka natūralios apsaugos, o prarastas ledas per vieną sezoną nebeatsistato.

    „Dabar esame situacijoje, kuri paprastai susiklosto tik rugpjūtį. Tai iš tiesų kelia nerimą“, – sakė Ciuricho ETH glaciologas Matthias Huss.

    Ekspertų vertinimu, šį sezoną ledynai į šiltesnį laikotarpį įžengė su mažesniu sniego kiekiu nei daugiametis vidurkis, o vėliau sekusios karščio bangos procesą dar paspartino. Dėl to kai kurie rodikliai, pasak stebėseną vykdančių specialistų, pasiekė vėlyvai vasarai būdingą lygį maždaug mėnesiu anksčiau.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne tik kalnų regionams. Ilgainiui tai gali reikšti mažiau stabilias gėlo vandens atsargas: pavasarį ir vasaros pradžioje vandens gali laikinai padaugėti dėl spartaus tirpsmo, tačiau vėliau, mažėjant ledo tūriui, didėja sausros ir žemų upių debitų rizika.

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartėjantis ledynų tirpsmas siejamas su klimato šiltėjimu, o ekstremalios karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės. Praktikoje tai reiškia, kad ledynų stebėseną tenka vykdyti vis dažniau: nuo palydovinių vaizdų iki vietoje atliekamų matavimų, kurie leidžia tiksliai fiksuoti, kaip greitai mažėja ledo sluoksnis.

    „Tai nėra istorija apie tai, kas nutiks po šimto metų. Kai kuriuos padarinius galime pajusti per artimiausius 10–20 metų“, – pabrėžė Matthias Huss.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kodėl Kinija sodina tiek medžių

    Kinija per kelis dešimtmečius pasodino apie 66 milijardus medžių, siekdama sustabdyti dykumėjimą šiaurinėse šalies dalyse ir sumažinti dulkių audrų žalą miestams bei žemės ūkiui. Vienas svarbiausių šios krypties projektų – vadinamoji Didžioji žalioji siena, pradėta 1978 metais ir planuojama tęsti iki maždaug 2050 metų.

    Šių želdinimų tikslas nėra vien estetinis: didinant medžių dangą siekiama gerinti dirvožemio būklę, mažinti vėjo eroziją, stabilizuoti smėlynus ir sušvelninti klimato kaitos padarinius. Per tą laiką miškingumas daugelyje regionų išaugo, o programa laikoma viena didžiausių tokio tipo iniciatyvų pasaulyje.

    Ką parodė naujausi tyrimai

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi palydoviniais stebėjimais ir kelių dešimtmečių medžių augimo duomenimis, įvertino, kaip dirbtinai įveisti miškai reaguoja į klimato pokyčius. Tyrėjai nustatė, kad žmogaus pasodinti medynai kai kuriais atvejais auga greičiau nei natūralūs miškai.

    Viena iš tikėtinų priežasčių – stipresnė reakcija į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis CO2 kiekis gali skatinti fotosintezę ir leisti augalams sparčiau auginti biomasę, tačiau tai nėra vienareikšmis privalumas visai ekosistemai.

    Kodėl plantacijos nėra tas pats, kas natūralus miškas

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartesnis augimas dar nereiškia, jog naujai suformuoti medynai tampa lygiaverčiais natūraliems miškams. Dalis tokių želdinių yra plantacinio tipo, kai sodinami vienos ar kelių rūšių medžiai, dažnai išdėstyti taisyklingomis eilėmis.

    Tokie miškai gali efektyviai kaupti anglį ir mažinti dirvos eroziją, tačiau biologinės įvairovės požiūriu paprastai nusileidžia natūralioms buveinėms. Natūraliuose miškuose daugiau augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, o jų tarpusavio ryšiai formuoja stabilesnę, geriau atsistatančią ekosistemą.

    Skiriasi ir atsparumas ekstremaliems reiškiniams: natūralūs miškai paprastai sudaryti iš įvairaus amžiaus ir skirtingų rūšių medžių, todėl geriau atlaiko sausras, ligas ar kenkėjų protrūkius. Tuo metu vienos rūšies dominavimas plantacijose gali didinti riziką, kad liga ar kenkėjai greitai išplis ir sukels masinį džiūvimą.

    Ekspertai akcentuoja, kad didelio masto želdinimas vis tiek duoda apčiuopiamą naudą, tačiau vien medžių skaičius automatiškai neatkuria pilnaverčio miško. Norint priartėti prie natūralių ekosistemų, svarbu rinktis vietines rūšis, didinti rūšinę įvairovę ir sudaryti sąlygas natūraliai miško regeneracijai.

    „Didelio masto želdinimas gali stiprinti anglies kaupimą ir mažinti eroziją, bet tai dar nėra natūralaus miško atitikmuo“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Mokslininkų 2100 metų žemėlapis: kylantis jūros lygis keičia pakrantes ir valstybių ribas

    Jūros lygis kyla greičiau, nei buvo manyta dar prieš kelis dešimtmečius, o tai iki 2100 metų gali iš esmės perbraižyti pasaulio pakrantes. Mokslininkų sudaromi rizikos žemėlapiai rodo, kad labiausiai pažeidžiamos bus žemai virš jūros iškilusios salų valstybės ir tankiai apgyvendinti deltų regionai.

    NASA palydoviniai matavimai fiksuoja aiškią tendenciją: pastaraisiais dešimtmečiais pasaulinio jūros lygio kilimo tempas paspartėjo. Priežastys dvi: šylantis vandenynas plečiasi, o ledynai ir ledo skydai Grenlandijoje bei Antarktidoje netenka masės, papildydami vandenynus vandeniu.

    Didžiausia grėsmė tenka mažoms salų valstybėms, kurių vidutinis aukštis virš jūros lygio yra vos keli metrai ar net mažiau. Tokiose šalyse pakanka santykinai nedidelio vidutinio jūros lygio kilimo, kad dažnėtų audrų potvyniai, sūrus vanduo skverbtųsi į gėlo vandens telkinius, o dirvožemis taptų mažiau tinkamas žemdirbystei.

    Ypač dažnai minimos Maldyvų ir Kiribačio perspektyvos: net jei dalis teritorijos formaliai išliktų, gyvenimas gali tapti ekonomiškai ir fiziškai neįmanomas dėl infrastruktūros pažeidžiamumo, pakrančių erozijos ir gėlo vandens trūkumo. Dėl to diskusijose vis dažniau kalbama ne tik apie „užliejimą“, bet ir apie priverstinę migraciją bei valstybingumo tęstinumą.

    Ramiajame vandenyne padėtį sunkina tai, kad daugelis bendruomenių gyvena visai šalia kranto. Tyrimai yra fiksavę atvejus, kai nedidelės salos per pastaruosius dešimtmečius nunyko, o pakrantės atsitraukė, todėl kai kur jau dabar svarstomi perkėlimo planai.

    Jūros lygio kilimo poveikis neapsiriboja salomis. Labai pažeidžiami yra dideli pakrančių miestai ir deltų regionai, kur gyventojų tankis didelis, o žemės aukštis virš jūros lygio mažas, todėl net nedidelis papildomas vandens lygis gali reikšmingai padidinti potvynių riziką.

    Didelės rizikos zonos dažnai siejamos su Pietų ir Rytų Azijos pakrantėmis, įskaitant tankiai gyvenamas teritorijas Kinijoje, Bangladeše ir Indijoje. Čia potvynių padariniai gali paliesti dešimtis milijonų žmonių, ypač jei kartu stiprėja ekstremalūs krituliai ir ciklonai.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Džakarta, kur problemą didina ne tik kylantis jūros lygis, bet ir miesto sėdimas dėl intensyvaus požeminio vandens naudojimo. Indonezija jau priėmė sprendimus dėl sostinės perkėlimo į Nusantrarą Borneo saloje, siekdama sumažinti ilgalaikę riziką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinis poveikis priklausys ne tik nuo klimato scenarijų, bet ir nuo prisitaikymo priemonių. Apsauginiai pylimai, krantinių stiprinimas, natūralių pakrančių buferių atkūrimas ir griežtesnis teritorijų planavimas kai kuriais atvejais gali reikšmingai sumažinti žalą.

    Nyderlandai dažnai minimi kaip pavyzdys, kaip ilgalaikės investicijos į apsaugos sistemas ir vandens valdymą leidžia gyventi teritorijose, kurios istoriškai yra žemiau jūros lygio. Vis dėlto tokios priemonės brangios, todėl labiausiai pažeidžiamos valstybės ir bendruomenės dažnai turi mažiausiai išteklių apsisaugoti.

    Ekspertai pabrėžia, kad kuo anksčiau mažinamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir planuojamas prisitaikymas, tuo mažesnė tikimybė, kad iki amžiaus pabaigos daliai regionų teks susidurti su nevaldoma, chaotiška migracija ir nuolatiniais potvyniais.

  • Atakamos dykuma virsta žydinčiu sodu: kas lemia retą reiškinį ir kada jis pasikartoja

    Atakamos dykuma šiaurinėje Čilėje laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, tačiau tam tikrais metais ji netikėtai pasidengia žiedų kilimu. Šis reiškinys vadinamas žydinčia dykuma ir, mokslininkų vertinimu, per pastaruosius maždaug 40 metų ryškiau pasikartojo apie 15 kartų.

    Įprastai didelė Atakamos dalis beveik negauna kritulių, o kai kuriose vietovėse lietaus gali nebūti ištisus metus. Dėl itin sausų sąlygų regionas dažnai minimas kaip natūrali laboratorija, kurioje tiriamos aplinkos, primenančios Marso paviršiaus sąlygas.

    Vis dėlto po retesnių, bet intensyvesnių lietaus epizodų kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia. Smėlio kopas ir šlaitus nuspalvina rožiniai, violetiniai, balti bei geltoni atspalviai, o vienu metu gali sužydėti daugiau nei 200 augalų rūšių.

    Žydėjimo „mechanizmas“ slypi dirvožemyje: jame išsibarsčiusios sėklos gali išlikti ramybės būsenoje labai ilgai. Jos turi natūralių prisitaikymo savybių, padedančių ištverti karštį ir drėgmės trūkumą, todėl laukia tinkamo momento, kai pasirodys vanduo.

    Kai krituliai sudrėkina paviršių, sėklos greitai sugeria drėgmę ir sudygsta, bandydamos išnaudoti trumpą laiką, kol vanduo dar neišgaravo. Specialistai nurodo, kad masiškesniam žydėjimui paprastai reikia maždaug 15–30 milimetrų kritulių, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai, tokie kaip temperatūra bei oro drėgnis.

    Dėl to žydinčios dykumos neįmanoma tiksliai „suplanuoti“ pagal kalendorių: net ir sulaukus lietaus, sąlygos ne visada sutampa. Jei jos palankios, kartu su žiedais suaktyvėja vabzdžiai apdulkintojai, pasirodo daugiau paukščių, o trumpam laikui vienas atšiauriausių planetos regionų tampa gyvybinga ekosistema.

    Čilė šį unikalų gamtos reiškinį siekia saugoti ir valdyti lankytojų srautus. 2023 metais šalyje buvo įkurtas nacionalinis parkas, skirtas apsaugoti žydintį dykumos kraštovaizdį, apimantį apie 570 kvadratinių kilometrų plotą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie epizodai svarbūs ne tik turizmui ar įspūdingoms nuotraukoms. Jie leidžia geriau suprasti, kaip ekosistemos reaguoja į kritulių svyravimus, o klimato kaitos kontekste padeda vertinti, kaip ateityje gali kisti itin sausų regionų biologinė įvairovė.

  • Rekordinė karščio banga Europoje: virš 1 300 mirčių, 43,7 laipsnio rekordai ir kas laukia toliau

    Rekordinė karščio banga Europoje: virš 1 300 mirčių, 43,7 laipsnio rekordai ir kas laukia toliau

    Karščio banga slenka į rytus

    Europa išgyvena vieną intensyviausių karščio bangų per stebėjimų istoriją: fiksuojami nauji temperatūros rekordai, o karštis iš Vakarų ir Vidurio Europos slenka Balkanų ir Ukrainos kryptimi. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad nuo birželio 21 dienos užfiksuota daugiau kaip 1 300 perteklinių mirčių.

    Medikai ir meteorologai pabrėžia, kad rizika didžiausia vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis, taip pat mažiems vaikams. Tarp skaudžiausių incidentų minimos mirtys įkaitusiuose automobiliuose ir nelaimės prie vandens telkinių, kai žmonės ieško atgaivos neprižiūrimose vietose.

    Kodėl šis karštis toks užsitęsęs?

    Sinoptikai karščio bangą sieja su vadinamuoju omega bloku, kai atmosferos srautai suformuoja stabilų barjerą ir karštas, sausas oras užstringa virš regiono. Tokiu atveju vėsinančios žemo slėgio sistemos lieka tarsi „atstumtos“ į šonus, todėl įkaitęs oras išsilaiko kelias dienas ar net ilgiau.

    Mokslininkų grupė World Weather Attribution vertinimu, tokio masto karštis taip anksti vasarą be klimato kaitos būtų buvęs praktiškai neįmanomas. Pasaulio meteorologijos organizacija ir PSO ne kartą yra pabrėžusios, kad Europa šyla sparčiausiai iš visų žemynų, o temperatūros augimas čia viršija pasaulinį vidurkį.

    Rekordai ir padariniai

    Karščio mastą iliustruoja nacionaliniai rekordai: Čekijoje Doksanuose užfiksuota 41,9 laipsnio temperatūra, Vokietijoje prie Lenkijos sienos Coschene 41,7 laipsnio. Lenkijoje Slubicuose termometrai rodė 40,5 laipsnio, o Ispanijos Kantabrijoje Tama gyvenvietėje pasiekta 43,7 laipsnio riba.

    Kai kur fiksuotos ir itin šiltos naktys, kurios pavojingos tuo, kad organizmas neatsigauna nuo dienos karščio. Tai didina šilumos streso, dehidratacijos, širdies ir kraujagyslių komplikacijų tikimybę, o ligoninių priėmimo skyriai sulaukia daugiau pacientų.

    Prancūzijoje nacionalinė sveikatos agentūra skaičiuoja apie 1 000 perteklinių mirčių per kelias dienas, daugiausia tarp 65 metų ir vyresnių žmonių. Šalyje taip pat daugėjo skendimų atvejų, o panaši tendencija fiksuota ir kitose valstybėse, kai žmonės masiškai traukė prie upių ir ežerų.

    Kaip reaguoja valdžios institucijos?

    Dalis miestų ėmėsi papildomų priemonių, kad sumažintų spaudimą greitosios pagalbos ir gelbėjimo tarnyboms. Paryžiuje buvo ribojamas alkoholio vartojimas viešose vietose, kai kurie renginiai perkelti, o lankytini objektai karščio piko metu trumpino darbo laiką.

    Vokietijos sostinėje pareigūnai karštomis dienomis naudojo vandens patrankas gyventojams atvėsinti, o Belgijoje atšauktas masinis renginys, motyvuojant dalyvių ir gelbėtojų saugumu. Prancūzijoje valdžia taip pat akcentavo mokyklų ir darželių vėsinimo bei pastatų pritaikymo klausimą.

    Kur karštis keliaus toliau?

    Prognozuojama, kad karščio banga artimiausiomis dienomis stipriausiai veiks Balkanų šalis ir dalį Ukrainos, o kai kur temperatūra gali artėti prie 40 laipsnių. Kai kur jau fiksuojami gaisrai, kuriuos kursto sausra ir aukšta temperatūra.

    Ukrainai situaciją apsunkina karo nuniokota energetikos infrastruktūra: dėl pažeidimų ir remonto darbų elektros tinklas vasarą turi mažiau rezervo, o karštis didina elektros paklausą, ypač vėsinimui. Energetikos operatoriai kai kuriuose regionuose skelbė laikinas vartojimo ribojimo priemones, siekdami išvengti tinklo perkrovų.

    PSO vadovas Tedros Adhanom Ghebreyesus ragino šalis įgyvendinti karščio sveikatos veiksmų planus ir priminė, kad šilumos stresas gali būti tylus žudikas. Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas tampa ne vien komforto, bet ir visuomenės sveikatos bei infrastruktūros atsparumo klausimu.

  • Vėl pagerintas Vokietijos karščio rekordas: 41,7 laipsnio, o sinoptikai įspėja dėl audrų

    Vėl pagerintas Vokietijos karščio rekordas: 41,7 laipsnio, o sinoptikai įspėja dėl audrų

    Vokietijoje ir vėl fiksuotas naujas karščio rekordas. Vokietijos meteorologijos tarnyba DWD pranešė, kad Brandenburge, Oderio–Spree rajone esančioje Neisemundės–Košeno matavimo stotyje užregistruota 41,7 laipsnio temperatūra.

    Sinoptikai pabrėžė, kad dienos eigoje rodiklis dar galėjo kilti, todėl galutinis rekordas paprastai patvirtinamas tik įvertinus visos paros duomenis. DWD skelbė, kad aiškesnis patvirtinimas tikėtinas vakare, kai suvedami ir patikrinami matavimai iš skirtingų stočių.

    Pastarosiomis dienomis Vokietijoje rekordai krito vienas po kito, o ankstesnis aukščiausios temperatūros rodiklis buvo pasiektas tik prieš parą Saksonijoje-Anhalte. DWD taip pat pranešė apie neįprastai šiltą naktį: Saksonijoje Kubšiucėje temperatūra naktį siekė 29,4 laipsnio.

    Karštis jau daro žalą

    Ekstremali kaitra kelia ne tik sveikatos riziką, bet ir sukelia tiesioginę žalą infrastruktūrai. Keliuose greitkelių ruožuose, įskaitant A2, dėl įkaitusios dangos atsirado plyšimų ir deformacijų, dalis atkarpų buvo laikinai uždarytos.

    Pranešta, kad ties Burg miestu Saksonijoje-Anhalte buvęs uždarytas A2 ruožas vėl atvertas eismui, tačiau Brandenburge ir Saksonijoje-Anhalte kai kurios atkarpos dar liko nepravažiuojamos. Leipcige karštis paveikė ir miesto transportą: asfaltas vietomis aptirpo virš tramvajaus bėgių.

    Pagalbos prašo ir socialinės organizacijos

    Karščio bangos metu daug dėmesio skiriama pažeidžiamiausioms grupėms, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir lėtinėmis ligomis sergantiems gyventojams. „Caritas“ vadovė Eva Maria Welskop-Deffaa paragino dažniau atverti bažnyčias, kad jos galėtų tapti vietomis atsivėsinti.

    „Daugelis maldos namų jau atviri, tačiau to nepakanka, jų turėtų būti daugiau“, – sakė Eva Maria Welskop-Deffaa.

    Prognozuojamas lūžis: liūtys ir atvėsimas

    DWD prognozavo, kad sekmadienio vakarą karščio bangą turėtų nutraukti audros, o pirmadienį daugelyje regionų numatomas ryškesnis atvėsimas. Maksimali temperatūra tuomet turėtų siekti 25–29 laipsnius, nors šalies rytuose ir pietryčiuose vietomis gali sušilti iki 32 laipsnių.

    Tokios kaitros epizodai Europoje vis dažniau siejami su klimato kaitos tendencijomis, kai karščio bangos tampa intensyvesnės ir dažnesnės, o naktys išlieka šiltos, didindamos perkaitimo riziką. Meteorologai nuolat pabrėžia, kad ypač pavojingas derinys yra aukšta dienos temperatūra ir menkai atvėstanti naktis.

  • Po Grenlandijos ledu aptikta apleista JAV bazė: NASA radaras išryškino Camp Century ir jo palikimą

    NASA mokslininkai, 2024 metais vykdydami skrydį virš Grenlandijos ledyninio skydo, radaru netikėtai užfiksavo didelį po ledu paslėptą objektą. Vėliau paaiškėjo, kad tai Camp Century – Šaltojo karo laikų JAV kariuomenės bazė, daugiau kaip šešis dešimtmečius buvusi maždaug 30 metrų gylyje po ledu.

    Atradimas padarytas naudojant radarų sistemą, skirtą ledo sluoksniams ir jų pagrindui tirti. Vietoje įprastų geologinių struktūrų ekrane išryškėjo aiškios žmogaus sukurtos formos, primenančios tunelių ir patalpų tinklą.

    „Ieškojome ledo pagrindo, o staiga pasirodė Camp Century. Iš pradžių net nesupratome, kas tai“, – sakė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos kriosferos mokslininkas Aleksas Gardneris.

    Camp Century bazę JAV kariuomenės inžinieriai pastatė 1959–1960 metais, išpjaudami tunelius lede ir įrengdami požeminę infrastruktūrą. Kompleksą sudarė 21 tunelis, kurių bendras ilgis siekė beveik 3 kilometrus, o veiklai užtikrinti buvo panaudotas branduolinis reaktorius PM-2.

    Nors oficialiai bazė pristatyta kaip mokslinių tyrimų vieta, vėliau paaiškėjo, kad ji buvo susijusi ir su slaptu projektu Project Iceworm. Šio sumanymo esmė – po ledu sukurti didžiulę tunelių sistemą, kurioje teoriškai galėjo būti dislokuojamos balistinės raketos, tačiau planus sustabdė techniniai sunkumai ir nestabilus ledo judėjimas.

    Bazė galutinai uždaryta 1967 metais, o dalis infrastruktūros buvo išmontuota. Vis dėlto po ledu, kaip nurodo tyrėjai, liko pavojingų medžiagų, įskaitant radioaktyvias atliekas ir kitus potencialiai taršius likučius, kurie tuo metu buvo laikomi saugiai „užkonservuotais“ amžiname šaltyje.

    Pastaraisiais metais Grenlandijos ledo skydas sparčiai tirpsta dėl klimato kaitos, todėl didėja susirūpinimas dėl ilgalaikių pasekmių. Kai kurie mokslininkų vertinimai rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos tirpsmo dinamika gali priartinti bazės likučius prie paviršiaus ir padidinti riziką, jog teršalai pradės migruoti į aplinką.

    „Jie manė, kad tai niekada neiškils į paviršių. Tačiau klimatas keičiasi, ir dabar klausimas paprastas: ar tai, kas ten apačioje, liks ten apačioje“, – sakė glaciologas Williamas Colganas.

    Šis atvejis laikomas aiškiu pavyzdžiu, kaip Šaltojo karo infrastruktūra gali tapti šių dienų aplinkosauginiu iššūkiu. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radariniai aptikimai leidžia tiksliau žemėlapiuoti palaidotus objektus ir įvertinti, kokių stebėsenos bei rizikos valdymo sprendimų gali prireikti ateityje.

  • Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos San Gorgonio perėjoje veikiantis vienas didžiausių JAV vėjo jėgainių parkų atkreipė mokslininkų dėmesį ne vien dėl pagaminamos elektros. Tyrimai rodo, kad tankiai išdėstytos turbinos gali pakeisti vietos temperatūrų režimą: dieną aplink jėgaines fiksuojama vėsiau, o naktį šilčiau.

    Tokie pokyčiai vadinami mikroklimato efektu, nes pasireiškia lokaliai, greta jėgainių, o ne visame regione. Svarbiausia, kad tai nėra tiesioginis globalios klimato kaitos signalas, o fizikinis reiškinys, susijęs su oro sluoksnių judėjimu ties žeme.

    Kas keičia temperatūrą?

    Mokslinėje literatūroje šis mechanizmas dažniausiai aiškinamas vadinamuoju pabudimo srautų maišymu, kai rotoriai sukuria turbulenciją ir sumaišo skirtingos temperatūros oro sluoksnius. Tai ypač svarbu vadinamajame atmosferos ribiniame sluoksnyje, kuris tiesiogiai lemia, kaip greitai įšyla ar atvėsta paviršius.

    Naktimis dykumų ir sausų teritorijų paviršius paprastai greitai atvėsta, o prie žemės susidaro vėsesnio oro „kišenė“, virš kurios laikosi šiltesnis sluoksnis. Sukdamosi turbinos šiuos sluoksnius sumaišo ir dalį šiltesnio oro „nuleidžia“ žemyn, todėl atšalimas sulėtėja ir temperatūra prie paviršiaus išlieka aukštesnė.

    Kodėl dieną tampa vėsiau?

    Dienos metu situacija apsiverčia: intensyviai įkaitinamas žemės paviršius ir šiltesnis oras kyla aukštyn, tačiau turbinos vėl didina oro maišymą ir keičia šilumos pasiskirstymą. Be to, pati infrastruktūra ir rotorių metami šešėliai gali sumažinti tiesioginės saulės spinduliuotės kiekį tam tikrose zonose.

    Dėl šių veiksnių šalia vėjo jėgainių kai kuriose vietose gali būti fiksuojama kiek žemesnė paviršiaus temperatūra nei atviroje aplinkoje. Efektas paprastai nėra tolygus ir priklauso nuo vėjo stiprumo, reljefo, jėgainių tankio bei paros laiko.

    Ar tai problema aplinkai?

    Meteorologai ir klimato tyrėjai pabrėžia, kad toks mikroklimato „apsikeitimas“ nebūtinai reiškia žalą, tačiau tai yra svarbus signalas planuojant didelio masto atsinaujinančios energetikos infrastruktūrą. Vietiniai temperatūros pokyčiai gali turėti įtakos dirvožemio drėgmei, rasos susidarymui ar augalijos sąlygoms, todėl poveikis turi būti vertinamas konkrečioje vietovėje.

    Tuo pačiu tai primena platesnę tendenciją: net ir švari energija turi fizinį pėdsaką, kurį galima išmatuoti. Dėl to vis dažniau kalbama apie būtinybę plėtrą derinti su ilgalaikiu stebėjimu, geresniu parkų išdėstymo modeliavimu ir skaidria poveikio aplinkai analize.

    „Didelio masto vėjo energetika nekeičia regiono klimato taip, kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, tačiau ji gali pastebimai paveikti vietos mikroklimatą ten, kur turbinų yra daug“, – teigia tyrėjai, apibendrindami panašių studijų išvadas.

  • Mokslininkai atskleidė: čiurliai kasmet grįžta į tą patį lizdą, o karštis kelia naują grėsmę

    Didžiosios Britanijos mokslininkai nustatė, kad čiurliai pasižymi išskirtiniu prisirišimu prie konkrečios lizdavietės: dauguma paukščių kasmet sugrįžta į tą pačią vietą net po tūkstančių kilometrų migracijos. Tyrėjai pabrėžia, kad ši elgsena daro lizdaviečių apsaugą miestuose ir miesteliuose ypač svarbią.

    Tyrimas, kurį atliko Karališkoji paukščių apsaugos draugija, rėmėsi ilgalaikiais stebėjimais vienoje Pietvakarių Anglijos vietovėje. 15 metų trukusio darbo metu buvo stebimi šimtai lizdų, o suaugę paukščiai žymimi žiedais, kad būtų galima tiksliai sekti jų sugrįžimus.

    Duomenys parodė, kad apie 94 proc. stebėtų čiurlių kasmet grįždavo į tą patį lizdą, kuriame perėjo ankstesniais metais. Tuo metu poros stabilumas buvo mažesnis: maždaug 59 proc. paukščių kitą sezoną perėjo su tuo pačiu partneriu.

    Prie lizdų įrengtos kameros fiksavo ir konfliktus: dėl teisės užimti lizdavietę paukščiai neretai susiremia, ypač kai tinkamų angų pastatuose mažėja. Tokia konkurencija sustiprėja renovuojant senus namus, keičiant stogus ar šiltinant fasadus, kai užsandarinami plyšiai ir ertmės.

    „Pirmą kartą galėjome dokumentiškai patvirtinti, kokia stipri yra čiurlių ištikimybė būtent lizdavietei. Tai dar kartą parodo, kad tokias vietas būtina saugoti mūsų miestuose ir kaimuose“, – sakė Karališkosios paukščių apsaugos draugijos tyrėjas Malcolmas Burgessas.

    Jungtinėje Karalystėje čiurliai įtraukti į rūšių, kurioms reikalinga sustiprinta apsauga, sąrašus, o jų populiacija nuo 1995 metais, kaip skelbia gamtosaugininkai, smuko maždaug 70 proc. Viena svarbiausių priežasčių siejama su lizdaviečių praradimu, kai pastatai sandarinami ar pertvarkomi nepaliekant ertmių paukščiams.

    Reaguodama į problemą, Škotija nuo šių metų įpareigojo naujų namų statyboje numatyti specialius sprendimus čiurliams, pavyzdžiui, integruotus lizdavietės tipo blokelius. Tuo tarpu Anglijoje analogiškas reikalavimas kol kas nėra įtvirtintas nacionaliniu mastu, nors tokio sprendimo kaina, kaip nurodoma viešai, siekia apie 40 eurų už vienetą.

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje nuskambėjo ir praktiniai pavyzdžiai, kaip sprendimai daromi po visuomenės spaudimo. Vienu atveju infrastruktūros valdytojas po gyventojų protestų atnaujino uždarytas angas viaduke, kad čiurliai galėtų sugrįžti į įprastas vietas.

    Tyrėjai ir savanorių grupės atkreipia dėmesį į dar vieną riziką, kuri stiprėja dėl klimato kaitos: karščio bangas perėjimo metu. Kai lizdavietės įkaista, jaunikliai gali perkaisti ir iškristi iš lizdo, o ant žemės atsidūrę čiurliai dažnai nebegali patys pakilti.

    „Svarbiausias veiksnys šiemet bus tai, kiek jauniklių neteksime dėl itin aukštos temperatūros lizduose. Tai nauja rimta problema šiai rūšiai“, – sakė čiurlių apsaugos iniciatyvų koordinatorius Nickas Brownas.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad situaciją gali pagerinti paprasti, bet nuoseklūs sprendimai: planuojant renovacijas palikti ar įrengti saugias lizdavietes, o karščių metu gyventojams būti atidiems, jei šalia namų randama nusilpusių jauniklių. Kuo daugiau miestai prisitaikys prie laukinių rūšių poreikių, tuo didesnė tikimybė, kad čiurliai išliks įprasta vasaros dangaus dalimi.