Tag: Klimato kaita

  • Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas atvyko į miškų gaisro vietą: pasitiko švilpimas ir kritika

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas atvyko į miškų gaisro vietą: pasitiko švilpimas ir kritika

    By&nbspNela Heidner
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    Chancellor Friedrich Merz travelled to Hürtgenwald today, as firefighting in Belgium’s High Fens continues. The blaze on the German border is out, but ahead of his visit he faced opposition criticism for ‘doing nothing’.

    It was his first public engagement after the summer break: Two days after the complete extinguishing of the forest fire in the Hürtgen Forest, Federal Chancellor Friedrich Merz (CDU) visited the affected area today to thank the emergency services.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Merz was met with boos and whistles. Numerous onlookers gathered on the village square where Merz arrived. At times the chancellor was barely audible, as his words were drowned out.

    A member of the Hürtgenwald volunteer fire brigade expressed anger at the loud reactions. “Those who are shouting and whistling should turn that negative energy into positive energy and become members of the fire brigade or of the THW,” said the firefighter.

    Merz said he had deliberately chosen to travel to Hürtgenwald-Gey only today. He had wanted to ensure that the emergency crews could work undisturbed. At the same time, he said, he had been continuously briefed on the situation and had asked the local authorities what support was needed to bring the fire under control as quickly as possible.

    Merz was thus responding to criticism that he had arrived at the scene too late. “I am not impressed by those who stand there shouting,” Merz said. “I talk to the people who are not shouting, but who are working. I talk to those who help and to those who act in the interests of the community.”

    The chancellor described the large-scale forest fire in Hürtgenwald and the High Fens as a consequence of climate change. However, he did not spell out which concrete measures should be derived from this. He said he had come to Gey above all to thank the emergency services for their efforts and commitment.

    Earlier, during a visit to the forest, Merz had seen the scale of the damage for himself.

    Largest forest fire in North Rhine-Westphalia’s history

    The blaze broke out during the recent heatwave and spread rapidly because of the dry soils and woodland. According to North Rhine-Westphalia’s agriculture ministry, around 300 to 400 hectares of forest – equivalent to roughly 420 to 560 football pitches – were damaged or destroyed. The authorities described the fire as the largest forest fire in the history of North Rhine-Westphalia.

    At the height of the operation, around 1,400 emergency personnel and about ten firefighting helicopters were deployed. Four armoured vehicles were also used to cut firebreaks and support the firefighting efforts.

    The nearby village of Gey had to be evacuated at times. Around 1,800 people were affected. After about a week, the fire was finally extinguished completely.

    Criticism of Merz’s late visit

    Politically, the visit has sparked debate. While the forest fire was still raging, no member of the federal government was on the ground. Merz was on his summer holiday at the time, but said he was being regularly briefed on the situation.

    By contrast, North Rhine-Westphalia’s state premier Hendrik Wüst (CDU) interrupted his holiday and visited the affected area. Opposition politicians, especially from the Greens, criticised Merz’s decision not to travel to the region earlier.

    The federal government defended the chancellor, pointing out that he had been kept informed of developments during his holiday and could have intervened if needed.

    The issue is likely to remain relevant beyond the current forest fire. At next week’s cabinet retreat, topics will include heat protection, climate adaptation and how to deal with increasingly frequent extreme weather events.

    The cabinet retreat at Neuhardenberg Castle is scheduled for Tuesday, 25 August, on the federal government’s official calendar.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more


    Poland: Man who ordered 300 pizzas in food-delivery pranks faces up to eight years in prison


    France to give new interceptor missiles to Ukraine, Macron says


    Europe’s devastating wildfires unveil deadly new threat – buried bombs from WWI and WWII

  • „EDF“ gavo leidimą ruoštis dviem naujiems EPR2 reaktoriams Gravelines – kas keičiasi?

    „EDF“ gavo leidimą ruoštis dviem naujiems EPR2 reaktoriams Gravelines – kas keičiasi?

    Prancūzijos valdžia suteikė valstybės valdomai energetikos grupei „EDF“ aplinkosauginį leidimą pradėti parengiamuosius darbus planuojamiems dviem EPR2 branduoliniams reaktoriams Gravelines atominėje elektrinėje šalies šiaurėje.

    Leidimas reiškia, kad bendrovė gali pradėti aikštelės paruošimą, tačiau tai dar nėra galutinis sprendimas dėl pačių reaktorių statybos. „EDF“ pabrėžia, kad šis etapas nesuteikia teisės statyti pastatų, kuriuose būtų laikomos branduolinės medžiagos ar įranga, susijusi su branduoline sauga.

    Pagal dekretą leidžiama vykdyti infrastruktūros ir statybvietės parengimo darbus, įskaitant aikštelių aptarnavimą, statybinių bazių įrengimą, dalies geležinkelio terminalo perkėlimą, žemės darbus ir grunto sutvirtinimą. Taip pat numatyta įrengti vandens paėmimo kanalą ir sandarų barjerą po būsimo pramoninio bloko pastatais.

    Dalis numatytų veiksmų susiję su poveikio aplinkai mažinimu: planuojamas saugomų augalų ir gyvūnų perkėlimas tam palankiu metu bei naujo visuomenės informavimo centro įrengimas. „EDF“ nurodo, kad viso proceso metu bus vykdoma aplinkos stebėsena, prižiūrint atsakingoms institucijoms.

    Kur vyks darbai ir ką planuoja statyti

    Parengiamieji darbai numatyti Gravelines ir Longs-Plage teritorijose, o atskiras automobilių stovėjimo aikštelės objektas patenka į Craivic ir Bourbourg savivaldybių ribas. Tai yra didelis infrastruktūrinis projektas šalia Diunkerko uosto, kur veikia viena svarbiausių Prancūzijos energetikos grandžių.

    Gravelines aikštelėje planuojami du 1 600 megavatų galios EPR tipo reaktoriai, kurie papildytų jau veikiančius šešis 900 megavatų reaktorius. Plėtra siejama ir su Diunkerko regiono pramonės dekarbonizacijos tikslais, nes dalis vietos ūkio vis dar priklausoma nuo iškastinio kuro.

    Platesnis Prancūzijos branduolinis planas

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2022 metais paskelbė planą statyti šešis naujos kartos slėginio vandens reaktorius, paliekant galimybę vėliau pridėti dar aštuonis. Pirmosios trys poros numatytos Penly, Gravelines ir Bugey aikštelėse.

    Skelbiama, kad pirmoji naujų reaktorių pora Normandijoje turėtų pradėti veikti apie 2038 metus. Tuo pat metu tikimasi, kad galutinis investicinis sprendimas dėl šešių EPR2 reaktorių statybų gali būti priimtas iki 2026 metų pabaigos.

    Medūzos ir karščiai priminė rizikas

    Gravelines elektrinė pastaraisiais metais atsidūrė dėmesio centre ne tik dėl plėtros, bet ir dėl incidentų, susijusių su gamtinėmis sąlygomis. Rugpjūčio pradžioje, kai prie Diunkerko uosto buvo užfiksuotas didelis medūzų kiekis, keli elektrinės blokai buvo laikinai sustabdyti automatiškai, nes medūzos pateko į vandens siurblines.

    Tuo metu branduolinės saugos priežiūros institucija buvo nurodžiusi, kad incidentas nepaveikė įrangos aušinimo. Panašių atvejų dėl biologinių ar aplinkos veiksnių anksčiau yra patyrusios ir kitos šalys, kur elektrinės naudoja jūros ar upių vandenį aušinimui.

    Ši istorija sutapo su platesnėmis problemomis, kurias branduolinei energetikai kelia karščio bangos ir sausros: esant aukštai vandens temperatūrai ir mažesniam debitui, elektrinių darbą kartais tenka riboti dėl aplinkosauginių reikalavimų. Prancūzijoje branduolinė energetika tradiciškai sudaro apie 70 proc. elektros gamybos, todėl gamtiniai trikdžiai tampa jautrūs visai sistemai.

  • Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Europos gaisrai atskleidė šiurpų pavojų: iš žemės kyla Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo bombos

    Vasarą Europą niokojantys miškų ir durpynų gaisrai išryškino dar vieną, mažiau matomą, bet potencialiai mirtiną riziką – įkaitusi žemė ir išdegę plotai vis dažniau atveria Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią amuniciją.

    Ugniagesiai kai kuriose vietovėse susidūrė su papildomu pavojumi, kai gaisrų zonoje pasigirsdavo pavieniai sprogimai, o darbai turėdavo būti derinami su išminuotojais. Pranešimų apie tokius atvejus sulaukta Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose.

    Karų palikimas vėl tampa aktyvus

    Ekspertai pabrėžia, kad karų palikimas daugelį dešimtmečių buvo palyginti stabilus, tačiau klimato sąlygoms keičiantis situacija kinta. Ilgalaikės sausros, karščio bangos ir intensyvūs gaisrai ardo dirvožemį, mažina jo drėgmę ir gali pakeisti seniai užkastų sprogmenų būklę.

    „Klimato kaita dabar daro tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – išjudina ir vėl suaktyvina tai, kas ilgai buvo stabilu“, – sakė Londono SOAS universiteto taikos ir konfliktų tyrėja Sarah Njeri.

    Gaisrų židiniuose – ir senos amunicijos radiniai

    Pranešta, kad netoli Bordo miesto pietvakarių Prancūzijoje vienas gaisras atvėrė, kaip manoma, Antrojo pasaulinio karo laikų amunicijos sankaupą. Belgijos rytinėje Lježo provincijoje vietos valdžia teigė, kad gelbėjimo tarnybos priverstos prisitaikyti prie situacijos, kai gaisrų teritorijose gali būti užkastų sprogmenų.

    Ypač daug dėmesio sulaukė Aukštųjų Fenių regionas, besidriekiantis per Belgijos ir Vokietijos pasienį, kur fiksuotas intensyvus gaisras. Ši teritorija istoriškai siejama su Ardenų mūšiu, vienu kruviniausių Antrojo pasaulinio karo etapų Vakarų Europoje.

    Sausros atidengia ir upių dugną

    Ne vien gaisrai, bet ir sausros Europoje primena apie karų pėdsakus: vandens lygiui smunkant, kai kuriose upėse ir jų pakrantėse randami kariniai objektai bei ginklai. Dėl menkesnio upių debito gali atsiverti anksčiau užneštos vietos, o radiniai tampa pasiekiami ir žmonėms, ir tarnyboms.

    „Karo palikimas dėl klimato kaitos vis išlenda į paviršių“, – sakė Arizonos universiteto tyrėja Christina Greene.

    Specialistai primena, kad nesprogusi amunicija išlieka pavojinga net praėjus šimtmečiui, o bandymai ją liesti ar perkelti gali baigtis tragedija. Aptikus įtartiną metalinį objektą gaisravietėje, laukuose ar upės pakrantėje rekomenduojama laikytis atstumo ir nedelsiant informuoti atsakingas tarnybas.

  • Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito dronu nufilmuoti vaizdai iš Andalūzijos, kuriuose matyti kilometrais nusidriekusios fotovoltinių modulių eilės. Internautai jas praminė stikliniais laukais, nes saulės parkai užėmė žemes, kuriose dar neseniai augo alyvmedžių giraitės.

    Daugiausia dėmesio sulaukė teritorija prie Cartaojal, netoli Antequeros Malagos provincijoje. Skelbiama, kad 2023–2025 metais čia buvo pašalinta apie 500 hektarų alyvmedynų, o tai prilygsta maždaug 20 000 medžių, dalis jų buvo beveik 100 metų amžiaus.

    Vietos bendruomenės teigia praradusios ne tik medžius, bet ir darbo vietas bei tradicinį kraštovaizdį, kuris siejamas su alyvuogių aliejaus gamybos regionu. Protestai ir peticijos tapo nuolatine šių projektų palydove, o ginčai persikėlė ir į savivaldos bei teismų lygmenį.

    Panašūs konfliktai fiksuojami ir Jaéno bei Córdobos provincijose, kurios laikomos pagrindinėmis Ispanijos alyvuogių auginimo teritorijomis. Regiono valdžios institucijos yra patvirtinusios dešimtis didelių saulės elektrinių projektų alyvmedynų žemėse, o kai kuriais atvejais investicijos pripažįstamos viešuoju interesu, sudarančiu prielaidas žemės paėmimui visuomenės poreikiams.

    Prieš projektus pasisakantys ūkininkai pabrėžia kultūrinio paveldo ir vietos ekonomikos žalą, o energetikos bendrovės akcentuoja atsinaujinančios energetikos plėtrą ir tai, kad dalis savininkų žemę išnuomoja savo noru. Augant elektros paklausai ir spartėjant dekarbonizacijos tikslams, tokie interesų susidūrimai pietų Europoje tampa vis dažnesni.

    Diskusijose minimas ir vadinamasis fotovoltikos šilumos salos efektas. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad virš saulės modulių naktimis oras neretai išlieka apie 3–4 laipsniais šiltesnis nei virš natūralios augmenijos, o dieną temperatūrų skirtumai prie paviršiaus gali būti dar didesni.

    Tuo metu alyvmedžiai, kaip ir kiti medžiai, vėsina aplinką šešėliu ir garinimu, todėl jų pašalinimas keičia vietos mikroklimatą. Tyrimai taip pat pabrėžia, kad šis efektas paprastai yra lokalus ir silpnėja nutolus kelis šimtus metrų, tačiau būtent dėl to jis aktualiausias šalia gyvenviečių ir dirbamų laukų.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendras alyvmedynų plotas Ispanijoje pastaraisiais metais ne būtinai mažėja, tačiau konfliktai kyla dėl konkrečių vietovių ir kraštovaizdžio pokyčio. Vis dažniau kaip kompromisas aptariama agrofotovoltika, kai moduliai projektuojami taip, kad po jais būtų galima tęsti žemės ūkio veiklą, įskaitant alyvmedžių auginimą.

    Toks sprendimas gali sumažinti įtampą tarp energetikos ir žemės ūkio, tačiau reikalauja kitokių techninių sprendimų, didesnių investicijų ir aiškesnių taisyklių, kaip suderinti gamybą, biologinę įvairovę ir vietos gyventojų interesus. Kol kas Andalūzijoje ginčai rodo, kad energetikos transformacija neapsiriboja technologijomis, ji tiesiogiai paliečia ir regionų tapatybę.

  • Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Europa susiduria su augančia uodų platinamų ligų grėsme, o pasirengimas ją suvaldyti skirtingose šalyse išlieka nevienodas. Apie tai perspėja Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, raginantis stiprinti uodų stebėseną ir plėsti kontrolės priemonių arsenalą.

    ECDC atkreipia dėmesį, kad Vakarų Nilo virusas žemyne plinta toliau, o invazinės uodų rūšys įsitvirtina naujose teritorijose. Didžiausias rizikos laikotarpis paprastai sutampa su vasaros pabaiga, kai perdavimo sezonas būna aktyviausias.

    „Vakarų Nilo viruso plitimo plėtra ir invazinių uodų rūšių sklaida rodo, kodėl Europai būtina stiprinti uodų kontrolės pajėgumus“, – sakė ECDC ekspertė Céline Gossner.

    Iki rugpjūčio 13 dienos ECDC buvo užfiksuoti 429 vietiniai Vakarų Nilo viruso atvejai devyniose Europos šalyse, o šešiuose regionuose vietinis užsikrėtimas šiemet registruotas pirmą kartą. ECDC pabrėžia, kad užsikrėtimų pikas dažniausiai pasiekiamas rugpjūtį ir ankstyvą rugsėjį, todėl skaičiai gali augti.

    Skirtingos taisyklės, bendra rizika

    ECDC analizė rodo, kad Europoje nėra vientisos uodų kontrolės sistemos. Skiriasi tiek programų organizavimas, tiek finansavimas, tiek praktinis įgyvendinimas, o tai apsunkina koordinaciją tarp valstybių ir regionų.

    Apklausoje dalyvavo 26 iš 38 pakviestų šalių ir jurisdikcijų. Išvadose akcentuojama, kad dalis stebėsenos ir kontrolės programų remiasi trumpalaikiu finansavimu, todėl trūksta ilgalaikio planavimo ir stabilumo, ypač tada, kai sezonas būna intensyvus.

    „Kad uodų kontrolė būtų veiksminga, Europoje reikia glaudaus bendradarbiavimo ir integruoto požiūrio, apimančio stebėseną, bendruomenių įtraukimą ir tikslingas priemones, vertinant poveikį aplinkai“, – sakė Céline Gossner.

    Tigrinis uodas jau įsitvirtino

    Kartu su Vakarų Nilo virusu ECDC išskiria ir invazinių rūšių plitimą, ypač Azijos tigrinį uodą Aedes albopictus. Ši rūšis jau įsitvirtino 16 Europos šalių, tai yra maždaug dukart daugiau nei prieš 12 metų.

    Azijos tigrinis uodas gali platinti dengės ir čikungunijos virusus, kurie anksčiau dažniausiai buvo siejami su tropinėmis ir subtropinėmis vietovėmis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik importuotų atvejų stebėjimui, bet ir vietinio perdavimo rizikai.

    Kodėl kontrolė tampa sunkesnė?

    ECDC pažymi, kad daugelyje vietų uodų kontrolė išlieka reaktyvi ir epizodinė, dažnai koncentruojantis į suaugusių uodų naikinimą. Tuo metu ilgalaikės strategijos, skirtos invazinių populiacijų įsitvirtinimui stabdyti, dažnai būna nepakankamai išplėtotos.

    Valstybės taiko ir chemines, ir nechemines priemones, įskaitant lervų kontrolę bei informavimo kampanijas, kurios skatina gyventojus mažinti veisimosi vietas. ECDC pabrėžia, kad uodai nepaiso administracinių sienų, todėl vienos savivaldybės ar vienos šalies pastangų nepakanka, jei kaimynystėje priemonės nevykdomos.

    Klimato kaita problemą dar labiau paaštrina, nes šiltesnės sąlygos prailgina perdavimo sezoną ir sudaro palankesnę aplinką uodams bei virusų cirkuliacijai. ECDC teigimu, ilgesni ir intensyvesni sezonai jau stebimi Vakarų Nilo viruso, dengės ir čikungunijos atveju, todėl artimiausiais metais rizikos valdymui gali prireikti daugiau resursų ir nuoseklesnės politikos.

  • Portugalijoje aptiktas 3 350 metų alyvmedis: kaip jis dar dera ir ką apie tai sako mokslininkai

    Portugalijoje auga alyvmedžiai, kurių amžius peržengia 2 000 metų ribą, o vienas įspūdingiausių pavyzdžių siejamas su Abrantešo savivaldybe. Čia esantis medis, vadinamas „Oliveira do Mouchão“, vertinamas kaip vienas seniausių šalyje ir, nepaisant amžiaus, vis dar subrandina derlių.

    Skaičiuojama, kad 2018 metais šiam alyvmedžiui buvo apie 3 350 metų. Tai reikštų, kad jis pradėjo augti dar gerokai iki Romos imperijos įsitvirtinimo Pirėnų pusiasalyje ir išgyveno daugybę istorinių lūžių, klimato svyravimų bei žemdirbystės kaitą.

    Tokio amžiaus medžiams įprastas rievėmis paremtas datavimas dažnai netinka, nes labai seni alyvmedžiai gali būti ištuštėję, suirusiu ar atsinaujinusiu kamienu. Dėl to tyrėjai naudoja specializuotas metodikas, kurios remiasi medienos struktūros analize ir kitais biologiniais žymenimis.

    Portugalijoje alyvmedžių amžiaus vertinimai siejami su Trás-os-Montes ir Alto Douro universiteto mokslininkų grupe, kuri yra sukūrusi ir pritaikiusi patentuotą vertinimo metodą. Ši praktika taikoma ne tik Portugalijoje, bet ir už jos ribų, kai siekiama patikimai įvertinti ypač senų medžių amžių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad alyvmedis yra viena atspariausių ilgaamžių rūšių dėl išskirtinės regeneracijos. Net ir labai senas kamieno fragmentas gali suformuoti naujus ūglius, todėl medis išlieka gyvybingas, nors jo išorė gali atrodyti stipriai paveikta laiko.

    Didelę reikšmę turi ir šaknų sistema: giliai įsiskverbusios šaknys padeda medžiui pasiekti drėgmę sausrų metu ir stabiliai maitintis prastesnėmis sąlygomis. Dėl to alyvmedžiai gali išgyventi šimtmečius trunkančius klimato bei kraštovaizdžio pokyčius ir toliau megzti vaisius.

    „Alyvmedis neabejotinai yra vienas geriausiai laikui atsparių gyvų organizmų, nes pasižymi labai stipria regeneracija“, – sakė tyrėjas Jose Luisas Luzada.

    Portugalijoje minimas ne vienas rekordinio amžiaus medis. Alentežu regione, Vidigueiros apylinkėse esančiame Herdade do Peso ūkyje, taip pat yra vertinamas dar senesnis alyvmedis, kurio amžius, pagal 2021 metais atliktą vertinimą, gali viršyti 3 700 metų.

    Tokie medžiai dažnai atsiduria nacionaliniuose konkursuose ir tampa ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo simboliais. Jie primena, kad biologinė įvairovė, ilgaamžės rūšys ir atsakingas kraštovaizdžio tvarkymas gali išsaugoti gyvus liudininkus, kurie jungia kelis tūkstantmečius istorijos.

  • 60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    Vakarų Afrikos pakrantėje, prie Benino, mokslininkai aptiko netikėtą vaizdą: koralų bendrijas, kurios dar nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio buvo laikytos sunykusiomis. Nauji tyrimai rodo, kad gilesniame vandenyje esantys koralai gali išlikti kur kas ilgiau, nei manyta.

    Tyrime aprašoma, kad koralų struktūros yra maždaug 54 metrų gylyje ir priklauso vadinamosioms mezofotinėms ekosistemoms. Tai prieblandos zonos rifai, kur šviesos pakanka tik minimaliai, tačiau jos užtenka koralams ir su jais susijusiai gyvybei.

    Kuo šis atradimas svarbus?

    Koralų rifai visame pasaulyje patiria vis stipresnį spaudimą dėl šylančių vandenynų ir dažnėjančių balinimo epizodų. Pastaraisiais metais fiksuojami masiniai balinimo įvykiai rodo, kad net trumpalaikės karščio bangos jūroje gali sukelti ilgalaikių padarinių rifų būklei.

    Gilesni rifai dažnai laikomi potencialiomis užuovėjomis, nes temperatūros svyravimai ten gali būti mažesni, o šilumos pikai ateina vėliau. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokios ekosistemos nėra stebuklingas draudimas nuo klimato kaitos, o greičiau papildoma galimybė išsaugoti biologinę įvairovę.

    Kaip pavyko rasti rifus?

    Ankstesnės ekspedicijos šeštajame dešimtmetyje aptiko galimas koralų formacijas, tačiau tuometiniai metodai buvo netikslūs, todėl padaryta išvada, kad rifai negyvi. Dabartinė komanda pasitelkė modernesnę šoninio skenavimo sonaro įrangą ir detalesnius dugno žemėlapius.

    2025 metais nuo balandžio iki gruodžio mėnesio identifikuotos dvi kietadugnės buveinės atkarpos, apimančios apie 7 kilometrus. Lemiamas momentas atėjo nuleidus povandenines kameras ir nuotoliniu būdu valdomą aparatą, kurie patvirtino, kad bent viena zona yra apaugusi gyvais koralais.

    „Tai nebuvo lengva lauko kampanija: ilgos dienos jūroje, techninės bėdos ir daug nežinomybės. Tačiau sonare pamatę struktūras, panašias į rifų požymius, supratome, kad esame arti“, – sakė okeanografas Gérard Zinzindohoué.

    Ką tiksliai mokslininkai pamatė?

    Užfiksuotas ne vientisas ištisinis rifas, o atskiros kietadugnės dėmės smėlingame dugne, kuriose susiformavo koralų sodai. Tokia mozaikinė struktūra būdinga ir kitoms mezofotinėms buveinėms, kur kolonijos įsitvirtina tik ten, kur yra tinkamas pagrindas.

    Pagrindinę bendrijos dalį sudaro minkštieji, paparčius primenantys aštuonspinduliai koralai, taip pat užfiksuoti ir juodieji koralai, garsėjantys ilgaamžiškumu. Kartu nufilmuotos žuvys, kurios slėpėsi ir maitinosi tarp koralų struktūrų, tačiau rūšių nustatymas dar laikomas preliminariu.

    „Aš vis dar prisimenu pirmuosius vaizdus: jaudulys ir netikėjimas, nes po tiek metų galvojimo apie šį rifą staiga prieš akis atsirado kažkas realaus“, – sakė Gérard Zinzindohoué.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į ribotumus: vizualiai detaliai apžiūrėta tik viena iš dviejų sonaru pažymėtų zonų, o mėginiai nebuvo renkami, todėl dalis identifikacijų paremta tik vaizdo medžiaga. Nepaisant to, toks „pirmas žvilgsnis“ gali tapti svarbiu atspirties tašku planuojant detalesnius biologinės įvairovės tyrimus ir apsaugos priemones.

    Gilesni šelfo buveinių plotai patiria vis didesnę žmogaus veiklos įtaką, įskaitant dugninę žvejybą, o klimato kaita keičia sąlygas net ten, kur anksčiau atrodė saugiau. Todėl tikslios tokių mezofotinių koralų buveinių žinios tampa viena svarbiausių prielaidų jas suprasti ir, jei įmanoma, apsaugoti.

  • Kalifornijoje žemė sėda rekordiniu tempu: mokslininkai įspėja, kad vandens atsargos nebeatsikurs

    Kalifornijoje žemė sėda rekordiniu tempu: mokslininkai įspėja, kad vandens atsargos nebeatsikurs

    Kalifornijos Sakramento slėnyje esanti požeminio vandens sistema patyrė pokyčius, kuriuos mokslininkai vadina nebegrįžtamais. Nauja palydovinių stebėjimų analizė rodo, kad intensyvi požeminio vandens gavyba per pastarąsias sausras sumažino vandeningojo sluoksnio talpą, todėl jis ateityje gali sukaupti mažiau vandens.

    Požeminiai vandeningieji sluoksniai veikia tarsi natūralios kempinės: kai vanduo išsiurbiamas, grunto poros ir nuosėdų sluoksniai susispaudžia. Jei susispaudimas būna elastingas, talpa gali bent iš dalies atsistatyti, tačiau kai procesas tampa neelastingas, prarasta erdvė vandeniui sugrįžti nebegali.

    Remiantis tyrimo duomenimis, lūžis Sakramento slėnyje ryškiai išryškėjo nuo 2021 metų. Kai kuriose vietovėse žemės paviršius ėmė sėsti iki 50 centimetrų per metus, gerokai daugiau nei ankstesniais metais fiksuoti kelių centimetrų svyravimai, kuriuos dar buvo galima laikyti grįžtamais.

    Palydovai pamatė tai, ko neparodė gręžiniai

    Tyrėjai rėmėsi palydoviniais radarais ir geodeziniais matavimais, leidžiančiais milimetrų tikslumu stebėti, kaip laikui bėgant deformuojasi žemės paviršius. Tokie duomenys suteikia regioninį vaizdą ir gali atskleisti pokyčius net tada, kai vien tik vandens lygio matavimai gręžiniuose jų neparodo.

    Tyrime pabrėžiama, kad vien gręžinių tinklas, nors ir didelis, ne visada leidžia laiku pastebėti požeminės sistemos „susėdimo“ slenkstį. Dėl to valdymo sprendimai gali vėluoti, o kai prarandama vandeningojo sluoksnio talpa, situacijos sugrąžinti į ankstesnę būklę nebeįmanoma.

    „Visi turimi matavimai rodo, kad pagreitėjęs sėdimas nuo 2021 metų pirmiausia susijęs su neelastiniu suslėgimu dėl požeminio vandens gavybos“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir infrastruktūrai

    Sakramento ir gretimų slėnių regionas yra vienas svarbiausių žemės ūkio centrų Jungtinėse Valstijose, todėl vandens patikimumas čia tiesiogiai veikia maisto gamybos grandines. Ilgalaikės sausros, kurias sustiprina klimato kaita, didina spaudimą naudoti požeminį vandenį, kai sumažėja paviršinių šaltinių pasiūla.

    Žemės sėdimas nėra vien „geologinė statistika“: jis gali pažeisti kelius, tiltus, drėkinimo kanalus, vamzdynus ir kitą inžinerinę infrastruktūrą. Kuo greičiau ir plačiau vyksta sėdimas, tuo didesnė rizika tiek ekonomikai, tiek vandens tiekimo patikimumui.

    Tyrėjų vertinimu, metinis prarandamos vandens saugojimo erdvės mastas nuo 2021 metų šoktelėjo iki maždaug 0,2 kubinio kilometro. Paprastai tariant, tai reiškia, kad vandeningasis sluoksnis „susitraukė“ ir ateityje gali sukaupti mažiau vandens net ir tada, kai kritulių padaugėja.

    Ką keičia realaus laiko stebėsena

    Mokslininkai pabrėžia, kad realaus laiko palydovinė stebėsena galėtų tapti ankstyvo perspėjimo sistema, leidžiančia greičiau pastebėti pavojingą pernaudojimo etapą. Tokia praktika ypač reikšminga regionuose, kur antžeminė stebėsena ribota arba per brangi, tačiau požeminis vanduo tampa vis svarbesnis.

    Kalifornijos atvejis išryškina platesnę pasaulinę tendenciją: didėjant karščiui ir sausroms, požeminis vanduo vis dažniau tampa paskutine patikima atsarga. Tačiau kai išgaunama daugiau, nei sistema spėja pasipildyti, rizikuojama prarasti ne tik vandenį, bet ir pačią talpą jam laikyti.

  • Mokslininkai pirmą kartą sužymėjo nematomas dangaus upes: jos lemia Pietų Amerikos lietų

    Mokslininkai pirmą kartą sužymėjo nematomas dangaus upes: jos lemia Pietų Amerikos lietų

    Mokslininkai paskelbė išsamų vadinamųjų dangaus upių žemėlapį ir parodė, kaip šios nuolatinės drėgmės „magistralės“ atmosferoje maitina ištisus Pietų Amerikos regionus. Skirtingai nei plačiau žinomos atmosferinės upės, kurios dažniausiai būna trumpalaikės ir epizodinės, dangaus upės apibūdina pastovesnius drėgmės pernašos kelius.

    Tyrime pabrėžiama, kad drėgmė į žemyną keliauja ne tik nuo vandenyno: reikšminga dalis „perdirbama“ pačiame žemyne. Vanduo išgaruoja nuo dirvos ir vandens telkinių, o augalija jį grąžina į orą per transpiraciją, todėl miškai tampa ne tik anglies, bet ir kritulių sistemos dalimi.

    Analizuodami stebėjimų duomenis ir modeliavimą, autoriai išskyrė svarbiausius „priešvėjinius“ baseinus, iš kurių dangaus upės pasipildo drėgme, ir nustatė lūžio taškus. Tai ribos, už kurių į konkrečią teritoriją atkeliaujančios drėgmės indėlis staigiai mažėja, todėl regionai tampa jautresni sausroms.

    Tyrėjai taip pat suskirstė dangaus upes į kelis tipus pagal jų „nutekėjimo“ logiką virš žemyno: nuo įėjimo zonų, kur drėgmė įžengia iš vandenyno, iki tolimų pavėjinių sričių. Pastarosiose drėgmės paprastai mažiausia, todėl jose dažniau susidaro vandens trūkumo rizika, ypač sparčiai augant miestams.

    Vienas svarbiausių akcentų – šių sistemų kintamumas: vėjų kryptys ir stiprumas gali greitai pakeisti drėgmės srautų trajektorijas, o tai apsunkina tiek prognozes, tiek vandens planavimą. Dėl to dangaus upių „valdymas“ nėra vien hidrologijos klausimas – jis susijęs ir su žemėnauda, miškininkyste bei tarpregioniniu bendradarbiavimu.

    Tyrime pabrėžiama, kad miškų apsauga ir atkūrimas priešvėjinėse srityse gali turėti apčiuopiamą poveikį krituliams ir nuotėkiui žemiau srovės. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad intensyvus miškų naikinimas kai kuriose Amazonijos baseino dalyse siejamas su pastebimais metinių kritulių ir upių nuotėkio sumažėjimais, o poveikio amplitudė gali siekti nuo kelių iki kelių dešimčių proc., priklausomai nuo vietovės ir scenarijaus.

    Platesniame kontekste tai sutampa su bendromis klimato tendencijomis: šylantis klimatas didina garavimą ir gali keisti kritulių pasiskirstymą, todėl vandens saugumas vis dažniau tampa strateginiu klausimu. Dangaus upių žemėlapiai ir kriterijai, kuriuos siūlo autoriai, gali tapti papildomu įrankiu planuojant tiek ekosistemų apsaugą, tiek žemės ūkio ir miestų vandens poreikius.

    Mokslininkai pažymi, kad efektyviam sprendimų priėmimui prireiks institucijų bendradarbiavimo, nes drėgmės šaltiniai ir poveikio zonos peržengia administracines ribas. Kitaip tariant, kritulius „gaminančios“ teritorijos ne visada sutampa su tomis, kuriose tas vanduo vėliau tampa gyvybiškai svarbus.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“ ir siūlo matematinį pagrindą analogiškai analizei kitose pasaulio dalyse. Autorių teigimu, dangaus upių įtraukimas į vandens valdymo sistemas gali padėti tiksliau įvertinti rizikas ir mažinti vandens trūkumo pasekmes ateityje.

  • Medūzų antplūdis vėl sustabdė Prancūzijos AE: ekspertai sieja su klimato kaita

    Medūzų antplūdis vėl sustabdė Prancūzijos AE: ekspertai sieja su klimato kaita

    Šiaurės Prancūzijoje esanti Gravelines atominė elektrinė antrus metus iš eilės buvo priversta laikinai stabdyti dalį reaktorių darbo, kai į aušinimo sistemoms svarbias vandens paėmimo stotis netikėtai suplūdo didelis kiekis medūzų. Apie incidentą pranešė operatorius „EDF“, pabrėžęs, kad sprendimas priimtas kaip prevencinė saugos priemonė.

    Elektrinėje jūros vanduo naudojamas šilumai iš aušinimo sistemų išsklaidyti, todėl siurblių ir filtrų užsikimšimas gali sutrikdyti normalų režimą. Tokiais atvejais blokai stabdomi tam, kad įranga nebūtų pažeista ir būtų išvengta rizikų, susijusių su aušinimo kontūro patikimumu.

    Kodėl medūzų daugėja?

    Mokslininkai medūzų gausėjimą vis dažniau sieja su šylančiais vandenimis, ilgesniais šiltojo sezono periodais ir pakrančių ekosistemų pokyčiais. Šiltesnis vanduo gali spartinti medūzų vystymosi ciklą, o taip pat didinti jų maisto bazę, pavyzdžiui, planktono kiekį.

    Prie palankių sąlygų prisideda ir žmogaus veikla: eutrofikacija, kai dėl perteklinių maistinių medžiagų vandenyje daugėja dumblių ir planktono, bei žuvų išteklių pokyčiai, galintys sumažinti natūralių medūzų konkurentų ar plėšrūnų gausą. Dėl to vadinamieji žydėjimai kai kuriose vietovėse tampa vis sunkiau prognozuojami.

    Ką daro „EDF“ ir kuo tai svarbu energetikai?

    „EDF“ teigimu, aplink elektrinę stiprinamos prevencinės priemonės, įskaitant nuolatinę situacijos stebėseną jūroje ir techninius sprendimus, kurie turėtų sumažinti riziką, kad medūzos pateks į siurblines. Vis dėlto pastarųjų metų pasikartojimas rodo, kad vienkartinių sprendimų gali nepakakti.

    Energetikos ekspertai pabrėžia, kad tai platesnės tendencijos dalis: klimato kaitos sukelti ekstremalūs reiškiniai ir biologiniai pokyčiai vis dažniau veikia infrastruktūrą. Nors branduolinės elektrinės paprastai turi griežtus saugos standartus, jų patikimumas priklauso ir nuo išorinių veiksnių, tokių kaip vandens temperatūra, vandens lygis ar biologinė tarša aušinimo sistemose.

    „Kai aušinimo vandens paėmimo sistema patiria neįprastą apkrovą, saugiausia reakcija yra mažinti galią arba stabdyti bloką, kol rizika pašalinama“, – sakė energetikos sektoriaus analitikas, komentavęs tokio pobūdžio incidentų logiką.

    Gravelines elektrinė yra viena didžiausių Prancūzijoje, todėl net laikini stabdymai sulaukia plataus dėmesio ir kelia klausimų dėl sistemos atsparumo. Tuo pačiu incidentas primena, kad prisitaikymas prie kintančių gamtos sąlygų tampa ne tik ekologijos, bet ir energetinio saugumo uždaviniu.