Tag: Klimato kaita

  • Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Radiniai iškilo tirpstant ledui

    Pietų Norvegijos Kvitingskjølen kalnų regione archeologai per trijų savaičių ekspediciją aptiko dešimtis įspūdingai išsilaikiusių artefaktų, kuriuos tūkstančius metų saugojo ledas. Tyrimai vyko prie ledyno liežuvių ir ledo plotų, esančių netoli Langfonne, Storfonne ir Handklefonne.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie radiniai tiesiogiai susiję su spartėjančiu kalnų ledo traukimuosi. Tai leidžia aptikti naujus objektus, tačiau kartu reiškia, kad unikalus natūralus archyvas nyksta.

    Strėlės, datuojamos iki 6 000 metų

    Seniausias šių metų radinys yra strėlės fragmentas su antgaliu, pagamintu iš smulkiagrūdžio skalūno. Kartu rasta ir medinio koto detalių, todėl tyrėjai galėjo tiksliau atkurti, kaip atrodė visas ginklas.

    Lygindami su anksčiau aptiktais analogais, archeologai šio radinio amžių vertina maždaug 5 000–6 000 metų. Greta jo aptikta ir beveik pilna strėlė, kuri, kaip manoma, yra maždaug 3 600 metų senumo.

    Dalies strėlių antgaliai pagaminti iš gėlavandenių moliuskų kriauklių, kitų – iš kaulo, o vienas aptiktas objektas siejamas su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir yra geležinis. Per naujausią ekspediciją identifikuotos 48 priešistorinės strėlės.

    Kodėl ledas taip gerai išsaugo praeitį

    Kalnų ledas neretai išlaiko tai, kas įprastomis sąlygomis greitai suirtų: medį, odą, tekstilę ar sausgysles. Žema temperatūra ir ribotas deguonies kiekis sulėtina mikroorganizmų veiklą, todėl organinės medžiagos gali išlikti beveik nepakitusios.

    Dėl šios priežasties ledynų archeologija suteikia retą galimybę tyrinėti ne tik akmeninius ar metalinius įrankius, bet ir kasdienio gyvenimo detales, įrangą medžioklei, transporto priemonių fragmentus. Tokie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip žmonės judėjo kalnuose ir kaip prisitaikė prie atšiaurių sąlygų.

    Projektas renka radinius nuo 2006 metų

    Norvegijoje nuo 2006 metais vykdomas projektas Secrets of the Ice per laiką ištyrė 73 vietoves ir surinko daugiau nei 5 000 artefaktų. Tarp ankstesnių radinių minimi medžioklės įrangos likučiai, drabužių ir avalynės fragmentai, su kelionėmis susiję objektai.

    Taip pat yra aptikta ir viena seniausių pilnai išlikusių medinių slidžių porų. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai yra ypač reti, nes organinės medžiagos paprastai neišgyvena tūkstantmečių.

    Džiaugsmas su kartėliu: radiniai gali sunykti per dienas

    Tyrėjai pastebi pokytį: anksčiau dažniau pasitaikydavo jaunesni, iki 2 000 metų senumo objektai, tarp jų ir vikingų laikotarpio pėdsakai. Dabar vis daugiau radinių priskiriama bronzos ir akmens amžiams, o tai siejama su tirpstančiais seniausiais ledo sluoksniais.

    Didžiausia problema ta, kad iškilę į paviršių radiniai pradeda irti. Mediena, oda ir kitos organinės medžiagos, patekusios į šiltesnę aplinką, saulę ir drėgmę, gali greitai prarasti formą, sutrūkinėti ar supelyti.

    Dėl to archeologai priversti veikti nedelsdami: radinius skubiai dokumentuoti, surinkti ir konservuoti. Kai kuriuose regionuose prognozuojama, kad ledo plotai, saugoję istoriją tūkstančius metų, per artimiausius 20 metų gali išnykti visiškai.

  • Negyvoji jūra nyksta metru per metus, bet mokslininkai aptiko netikėtą efektą: ji pati šyla

    Negyvoji jūra nyksta metru per metus, bet mokslininkai aptiko netikėtą efektą: ji pati šyla

    Negyvoji jūra, itin sūrus uždaras ežeras tarp Izraelio, Palestinos ir Jordanijos, pastaraisiais dešimtmečiais traukiasi ypač sparčiai. Vanduo iš jos pasišalina beveik vien dėl garavimo, o gėlo vandens įtekėjimas sumažėjo dėl Jordano upės vandens naudojimo ir regiono sausrų.

    Mokslininkai skaičiuoja, kad vandens lygis dabar krenta maždaug 1 metru per metus. Per 1979–2019 metus bendras kritimas siekė apie 34 metrus, o kartu pastebėtas ir aiškus vandens temperatūros augimas skirtinguose sluoksniuose.

    Duomenys rodo, kad gilesni vandens sluoksniai per šį laikotarpį sušilo apie 2,8 laipsnio Celsijaus, o viršutiniai sluoksniai – maždaug 1,7 laipsnio. Naujas tyrimas kelia klausimą, ar šį šilimą lemia vien šylantis oras, ar ir pati ežero nykimo dinamika.

    Kaip druska keičia garavimą

    Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip žmogaus odą vėsina prakaito garavimas. Tačiau Negyvojoje jūroje situaciją keičia druskingumas: mažėjant vandens kiekiui druskų koncentracija didėja, o tai slopina garavimą.

    Kai garavimas tampa mažiau efektyvus, silpnėja ir natūralus vėsinimas, todėl likęs vanduo gali šilti greičiau. Jei vanduo tampa šiltesnis už virš jo esantį orą, temperatūrų skirtumas gali skatinti tolesnį šilumos ir drėgmės mainą, palaikant sudėtingą vietinį ciklą.

    Modelis atskyrė du poveikius

    Tyrėjų sudarytas modelis leido atskirti atmosferos šiltėjimo poveikį nuo paties ežero lygio kritimo poveikio. Iki maždaug 2010 metų oro temperatūros kilimas galėjo paaiškinti apie 1,3 laipsnio gilesnių sluoksnių šilimą.

    Tuo pat metu ežero lygio kritimas, pasak skaičiavimų, prisidėjo dar maždaug 1,5 laipsnio. Tai reiškia, kad traukimasis ir druskingumo didėjimas gali daryti į Negyvosios jūros temperatūrai panašiai didelę įtaką kaip ir bendras regiono klimato šiltėjimas.

    Vasarą sninga druska

    Temperatūros ir druskingumo pokyčiai turi ir neįprastų pasekmių. Mokslininkai fiksuoja reiškinį, kai halito, tai yra akmens druskos, kristalai Negyvojoje jūroje gali formuotis net vasarą.

    Šį procesą lemia skirtingo tankio vandens sluoksnių maišymasis: šiltesnis ir sūresnis viršutinis vanduo gali atvėsti ir leistis žemyn, o vėsesnis gilesnis vanduo pakyla aukštyn. Druska tuomet iškrenta iš tirpalo ir grimzta žemyn tarsi sniegas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie procesai padeda geriau suprasti, kaip per geologinius laikotarpius galėjo formuotis milžiniški druskos klodai kitur pasaulyje. Negyvoji jūra, nors ir nykstanti, tampa natūralia laboratorija, leidžiančia realiu laiku stebėti, kaip vandens netektis keičia viso telkinio temperatūrą, cirkuliaciją ir chemiją.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad lygio kritimas regione siejamas ne tik su klimato veiksniais, bet ir su vandens išteklių valdymu bei pramone. Dėl traukimosi pakrantėse daugėja įgriuvų, kinta infrastruktūros rizikos, o ilgalaikiai sprendimai priklauso nuo tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir vandens vartojimo politikos.

  • Britų Lundi saloje – rekordinis vandens stygius: salai gresia uždarymas ir gyventojų evakuacija

    Didžiosios Britanijos Lundi sala atsidūrė ties riba, kai dėl rekordinio vandens stygiaus gali tekti stabdyti turizmą ir svarstyti evakuaciją. Sala, esanti Bristolio įlankoje, garsėja laukine gamta ir jūrų paukščiais, tačiau šiemet vandens atsargos pasiekė žemiausią lygį per stebėjimų istoriją.

    Lundy nuolat gyvena apie 28 žmonės, o per metus ją aplanko maždaug 18 000 turistų. Toks santykinai nedidelės bendruomenės ir didelio lankytojų srauto derinys reiškia, kad bet koks infrastruktūros sutrikimas, ypač susijęs su vandeniu, saloje greitai virsta krize.

    Vandens taupymo priemonės čia jau tapo kasdienybe: ribojamas naudojimas tiek gyventojams, tiek svečiams. Pranešama, kad, siekiant išvengti bereikalingo vartojimo, buvo imtasi ir netradicinių sprendimų, pavyzdžiui, apribotos galimybės prisileisti vonias.

    Nuo rugpjūčio salai pradėtos gabenti avarinės vandens atsargos iš žemyninės dalies. Tačiau situaciją apsunkina tai, kad sezoninis keleivinis keltas, kuris kartu padeda pristatyti ir vandenį, mėnesio pabaigoje baigs darbą, todėl logistika taps gerokai sudėtingesnė.

    Saloje taip pat naudojami tvenkiniai, tačiau jų lygis sparčiai krenta. Kraštutiniu atveju vanduo iš tvenkinių pumpuojamas į valymo įrenginius, nors anksčiau šie telkiniai pirmiausia buvo siejami su laukinės gamtos poreikiais, o ne žmonių kasdieniu vartojimu.

    „Jeigu to nedarytume, tektų susidurti su realybe, kad Lundi reikėtų uždaryti. Mums tai būtų pražūtinga“, – sakė salos vadovas Derekas Grinas.

    Jo teigimu, šiemet saloje iškrito tik apie 20 proc. įprasto kritulių kiekio šiam laikotarpiui. Jei padėtis toliau blogės, gali tekti evakuoti ne tik žmones, bet ir ūkyje laikomus gyvulius, taip pat atšaukti suplanuotas turistines keliones.

    „Tokio dalyko Lundi istorijoje dar nebuvo. Tai būtų itin rimtas sprendimas, o mes jau prie pat ribos“, – teigė Derekas Grinas.

    Sala priklauso organizacijai „National Trust“ ir yra svarbi biologinės įvairovės teritorija, ypač jūrų paukščiams. Vietos administracija pabrėžia, kad vandens stygiaus epizodai dažnėja, o klimato kaita saloje jaučiama vis akivaizdžiau, todėl ateityje reikės nuolatinių prisitaikymo priemonių.

    Praėjusiais metais Lundi taip pat buvo priartėjusi prie uždarymo scenarijaus, kai vandens atsargos rezervuaruose sumenko iki maždaug 33 proc. Dabar salos bendruomenė tikisi lietaus, tačiau kartu pripažįsta, kad vien sezoniškumo nebepakanka, o vandens valdymas tampa ilgalaikiu iššūkiu.

  • 10 000 metų paslaptis Vokietijos pelkėje: ant kuolo užvertas tauro kaukolės radinys šokiravo

    10 000 metų paslaptis Vokietijos pelkėje: ant kuolo užvertas tauro kaukolės radinys šokiravo

    Šlėzvigo ir Holšteino žemėje, Duvensee durpyne, archeologai aptiko išskirtinį radinį: beveik nepažeistą tauro kaukolę, kadaise užvertą ant medinio kuolo. Tyrėjų teigimu, radinys gali būti senesnis nei 10 000 metų ir sietinas su ankstyvosiomis mezolito bendruomenėmis.

    Duvensee teritorija jau seniai laikoma viena svarbiausių Šiaurės Europos vietų, kur galima tirti medžiotojų ir rinkėjų kasdienybę bei ritualus. Dėl drėgnų durpyno sąlygų čia neretai išlieka organinės medžiagos, kurios kitur per tūkstantmečius suirtų, pavyzdžiui, mediena ar kaulai.

    Kaip paaiškėjo, kad buvo kuolas

    Kaukolė buvo rasta kasinėjimų metu ir iš pradžių neatrodė išskirtinė, nes taurai buvo natūrali to meto faunos dalis. Vis dėlto archeologus suglumino tai, kad kaukolė nebuvo apdorota kaip įprastas medžioklės laimikio likutis: ji nebuvo suskaldyta ir neturėjo būdingų pjaustymo ar ardymo žymių.

    Dėl trapios būklės radinys buvo iškeltas kartu su aplinkiniu nuogulų bloku ir nugabentas į laboratoriją archeologijos muziejuje Gottorfo pilyje. Konservavimo metu kaukolės viduje pastebėtas medienos fragmentas, o kompiuterinės tomografijos tyrimai patvirtino, kad tai nulūžusio kuolo dalis.

    Nustatyta, kad kuolas buvo iš pušies medienos ir ėjo per kaukolės pakaušinę angą. Archeologai mano, kad kuolas vėliau buvo sulaužytas, o dalis liko kaulo viduje, todėl neįprastas radinys išsilaikė iki mūsų dienų.

    Ryšys su vienu seniausių kremavimo kapų

    Radiniui ypatingą svorį suteikia vieta: vos už kelių metrų anksčiau buvo identifikuotas maždaug 10 500 metų senumo kremavimo kapas. Tyrimai parodė, kad sudeginti palaikai buvo supilti į negilią duobę kartu su laužavietės liekanomis.

    Tyrėjai teigia, kad kapo vieta kurį laiką išliko aiškiai matoma, todėl aplink ją galėjo vykti papildomi veiksmai. Šalia rastas tauro kaukolės ir kuolo derinys, pasak mokslininkų, leidžia svarstyti, jog abu objektai galėjo priklausyti tai pačiai ritualinei tradicijai.

    Leibniz archeologijos centro mokslininkas Haraldas Lübke sieja kaukolę su galimomis apsauginėmis ar simbolinėmis praktikomis, kai aplink laidojimo vietą galėjo būti statomi kuolai su gyvūnų kaukolėmis. Tokios interpretacijos dažnai aptariamos kalbant apie animistines ir totemines ankstyvųjų bendruomenių pasaulėžiūras.

    Durpynas išsaugo, bet klimatas naikina

    Duvensee durpynas vertinamas ir dėl to, kad drėgnos sąlygos ilgą laiką stabdė organinių radinių irimą. Tačiau mokslininkai įspėja, kad pelkės ir durpynai visame regione vis dažniau sausėja, o vandens lygio kritimas gali greitai pradėti ardyti tūkstantmečius išsilaikiusius artefaktus.

    Dėl šios priežasties planuojami tolesni kasinėjimai, siekiant kuo daugiau informacijos surinkti dar prieš prastėjant konservuojančioms sąlygoms. Tyrėjai neatmeta, kad aplink kapą galėjo būti ir daugiau panašių konstrukcijų, tačiau jų pėdsakai galėjo sunykti arba vis dar slypėti po durpių sluoksniais.

  • Tibeto ledynas slepia 128 tūkst. metų paslaptį: mokslininkai rado neįtikėtiną klimato įrašą

    Tibeto ledynas slepia 128 tūkst. metų paslaptį: mokslininkai rado neįtikėtiną klimato įrašą

    Vienas seniausių kalnų ledo archyvų

    Šiaurės vakarų Tibeto plokščiakalnyje esanti Guliya ledo kepurė mokslininkams tapo išskirtiniu klimato archyvu. Nauja analizė rodo, kad giliausiuose sluoksniuose gali slypėti daugiau kaip 128 tūkstančių metų senumo ledas, išsaugojęs labai seną atmosferos ir aplinkos „parašą“.

    Toks amžius kalnų ledynams yra itin retas, nes jie jautresni šiltėjimui nei poliariniai ledynai. Jei datavimas pasitvirtins, Guliya būtų vienas svarbiausių nepoliarinių taškų, leidžiančių atsekti klimato kaitos eigą per ištisus ledynmečių ir tarpledynmečių ciklus.

    Kodėl du gręžiniai pakeitė vaizdą

    Esminiu argumentu tapo dviejų ledo gręžinių palyginimas: vienas išgręžtas 1992 metais, kitas – 2015 metais. Nors juos skiria daugiau nei du dešimtmečiai, abiejuose aptikti panašūs deguonies izotopų signalai, kurie padeda spręsti apie praeities temperatūrą ir kritulių režimą.

    Toks sutapimas svarbus todėl, kad mažina riziką, jog rezultatus iškreipė lokali vieno gręžinio specifika. Kitaip tariant, panašūs „piešiniai“ dviejose skirtingu metu paimtose šerdyse rodo, kad klimato signalas yra pakankamai stabilus ir pakartojamas.

    Kaip datuojamas labai senas ledas

    Nustatyti tokio senumo ledo amžių sudėtinga, todėl tyrėjai rėmėsi keliais nepriklausomais metodais. Buvo pasitelkti radioaktyvieji izotopai, tarp jų berilis ir chloras, kurių skilimo sparta leidžia vertinti laiko tėkmę natūraliame archyve.

    Šerdyse taip pat ieškota vadinamojo Lašampo įvykio pėdsakų – ryškaus Žemės magnetinio lauko sutrikimo, įvykusio prieš daugiau kaip 41 tūkstantį metų. Šis įvykis veikia kaip patikimas chronologinis „žymeklis“, padedantis sudėlioti sluoksnius į laiko juostą.

    Papildomai duomenys sulyginti su kitais regioniniais įrašais, pavyzdžiui, izotopų signalais iš Tibeto plokščiakalnio urvų nuogulų. Skirtingų šaltinių sutapimai didina tikimybę, kad Guliya lede išties užfiksuotas labai ilgas, toli į praeitį siekiantis klimato pasakojimas.

    Ką gali papasakoti ledo šerdys

    Ledo šerdys klimatologams yra tarsi laiko kapsulės: kasmet kaupdamasis sniegas virsta ledu ir „užrakina“ ore buvusias daleles, dulkes, cheminius junginius bei dujas. Iš jų galima spręsti apie seną atmosferos sudėtį, vulkaninius išsiveržimus, dykumėjimo epizodus ar kritulių kilmę.

    Ypač vertinga tai, kad kalnų regionuose tokie ilgi įrašai beveik neišlikę. Palyginimui, kai kuriuose Andų gręžiniuose aptinkamas maždaug iki 30 tūkstančių metų siekiantis įrašas, o Guliya atveju galimas amžius peržengtų 100 tūkstančių metų ribą.

    Tokie duomenys gali padėti tiksliau suprasti, kada prasidėdavo ir baigdavosi intensyvaus apledėjimo laikotarpiai, kaip greitai kito regioninis klimatas ir kaip į natūralius svyravimus reagavo ledynai. Tai ypač aktualu šiandien, kai dėl spartaus šiltėjimo kalnų ledynai traukiasi, o kartu nyksta ir jų saugomas istorinis klimato įrašas.

    Jei tolesni tyrimai patvirtins siūlomą chronologiją, Guliya taps vienu reikšmingiausių pasaulio kalnų klimato archyvų. Tai suteiktų mokslui retesnę galimybę palyginti skirtingų Žemės regionų klimato raidą ir geriau įvertinti dabartinių pokyčių mastą ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Slovėnijos Triglavo ledynas tirpsta akyse: mokslininkai įspėja, kad jis gali išnykti per kelias dienas

    Vienas paskutinių Slovėnijoje išlikusių ledynų – Triglavo ledynas – šiuo metu yra virtęs tik nedideliais ledo lopinėliais, o mokslininkai perspėja, kad jie gali sunykti jau artimiausiomis dienomis. Tyrėjai tai sieja su sparčiai šylančiu klimatu ir neįprastai silpna praėjusia žiema, kai regione iškrito mažiau sniego nei įprastai.

    Geografas Miha Pavšekas iš Antono Meliko geografijos instituto, veikiančio Slovėnijos mokslų ir menų akademijos tyrimų centre, teigia ledyną stebintis apie 30 metų. Jo vertinimu, dabartinė situacija rodo, kad paskutiniai ledo likučiai gali tiesiog ištirpti per labai trumpą laiką.

    Esminė problema ta, kad pastaraisiais metais ledynas nebeatitinka klasikinio ledyno apibrėžimo: naujas ledas praktiškai nebesiformuoja. Tai reiškia, kad net ir trumpesni šilumos epizodai vasarą gali turėti neproporcingai didelį poveikį – nėra „atsargos“, kuri kompensuotų nuostolius.

    Triglavo ledynas yra šiaurės rytiniame Triglavo kalno šlaite. Triglavas – Slovėnijos nacionalinis simbolis ir aukščiausia šalies viršukalnė, siekianti 2 863,65 metro, todėl ledynas ilgą laiką buvo laikomas svarbia Alpių paveldo dalimi.

    Istoriniai duomenys rodo ryškų nykimą: XIX amžiaus pabaigoje ledynas užėmė daugiau nei 40 hektarų, o 1946 metais jo plotas buvo sumažėjęs iki 14 hektarų. Pastaraisiais dešimtmečiais tirpimas dar labiau paspartėjo, o dabar ledynas iš esmės fragmentuotas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ledynų traukimasis nėra vien simbolinis praradimas. Pavšekas įspėja, jog tolimesnis ledynų mažėjimas gretimoje Austrijoje ateityje gali prisidėti prie mažesnio vandens nuotėkio Dravos ir Muros upių baseinuose.

    Šie baseinai yra svarbūs žemės ūkio drėkinimui, todėl ilgainiui gali kilti papildomų iššūkių regionams, priklausomiems nuo stabilaus vandens tiekimo. Mažesnės vasaros tėkmės paprastai reiškia didesnę sausrų, konkurencijos dėl vandens ir ekonominių nuostolių riziką.

    Ledynų nykimas fiksuojamas visoje Europoje, kuri, vertinant ilgalaikes klimato tendencijas, šyla sparčiau nei daugelis kitų regionų. Šveicarijos Alpių stebėsenos duomenys rodo, kad kai kuriais metais ledynai praranda reikšmingą ledo tūrio dalį, o specialistai perspėja: esant dažnoms karščio bangoms ir menkesniems žiemos krituliams, ilgalaikės išlikimo perspektyvos prastėja.

    Triglavo ledyno atvejis tampa dar vienu ženklu, kaip greitai klimato kaita gali pakeisti net ir, atrodytų, gerai nuo kaitros apsaugotas kalnų vietoves. Net šešėliuotos ir nuo tiesioginės saulės labiau apsaugotos vietos nebeužtikrina išlikimo, kai sniego danga nutirpsta anksčiau, o vasaros šiluma užsitęsia.

  • Mokslininkai įspėja dėl Vilkso poledyninio baseino Antarktidoje: jūros lygį gali kilstelėti 3–4 metrais

    Rytų Antarktidos ledynas ilgą laiką buvo laikomas santykinai stabilesniu nei Vakarų Antarktida, tačiau naujausi tyrimai ragina šią prielaidą vertinti atsargiau. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Vilkso poledyninį baseiną – milžinišką įdubą po ledu, kurioje sukaupta tiek ledo, kad jo praradimas globalų jūros lygį galėtų padidinti maždaug 3–4 metrais.

    Ši sritis yra po Rytų Antarktidos ledo skydu ir didžiąja dalimi lieka menkai ištirta, nes ją dengia storas ledo sluoksnis. Dėl to tyrėjai remiasi palydoviniais stebėjimais, radarų duomenimis ir skaitmeniniais modeliais, o tiesioginių matavimų regione vis dar trūksta.

    Vilkso poledyninis baseinas priskiriamas vadinamajai jūrinei ledo skydo daliai: po ledu esanti uoliena kai kur yra žemiau jūros lygio. Tokia sandara laikoma pažeidžiama, nes šiltesnis vandenyno vanduo, patekęs arčiau ledo atramos zonų, gali spartinti ledynų atsitraukimą ir plonėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ledo dinamika priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo vandenyno cirkuliacijos, vandens temperatūros pokyčių bei ledo lentynų būklės. Ledo lentynos veikia tarsi „kamštis“: jos pristabdo ledynų slinkimą į vandenyną, o joms silpnėjant ledas į jūrą gali tekėti greičiau.

    Apžvalginiame tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature Reviews Earth & Environment“, apibendrinti turimi stebėjimai ir modeliavimas, rodantys, kad kai kuriose vietose ledas galėtų trauktis itin sparčiai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad už tam tikrų uolienos „atramos“ taškų atsitraukimas teoriškai galėtų siekti apie 1 kilometrą per metus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia nei neišvengiamo, nei greito kelių metrų jūros lygio šuolio artimiausiais metais. Vis dėlto tokie scenarijai stiprina argumentą, kad Vilkso poledyninį baseiną būtina stebėti atidžiau, nes ilgalaikis klimato šiltėjimas gali didinti tikimybę, jog procesai taps sunkiau sustabdomi.

    Tyrėjai nurodo požymius, kad dalyje regiono pokyčiai jau vyksta: kai kurių šelfinių ledynų plonėjimas ir irimas stebimas ne vienerius metus. Taip pat akcentuojamas Kuko ledynas, siejamas su šiuo baseinu – teigiama, kad nuo 1990-ųjų jo plonėjimo tempai didėja, o į vandenyną kasmet gali patekti apie 40 milijardų tonų ledo.

    Tokie skaičiai svarbūs ne tik pačiam Antarktidos regionui. Jūros lygio kilimas didina pakrančių eroziją, potvynių riziką ir druskingo vandens skverbimąsi į gėlo vandens telkinius, o tai ilgainiui tampa infrastruktūros, draudimo ir miestų planavimo klausimu visame pasaulyje.

    Pagrindinė problema – duomenų spragos: kai kur nėra detalaus dugno reljefo kartografavimo ir nuoseklių vandenyno sąlygų matavimų, kurie padėtų tiksliau įvertinti, kiek šiltesnis vanduo gali pasiekti kritines zonas. Tyrėjai ragina stiprinti stebėseną, nes nuo jos priklauso, kaip tiksliai bus prognozuojamas būsimasis jūros lygio kilimas.

    Pastaraisiais metais vis plačiau naudojami palydoviniai gravitacijos, aukščio ir ledo judėjimo matavimai, o modeliai tampa tikslesni, kai juos papildo nauji radarų ir lauko tyrimų duomenys. Mokslininkų vertinimu, būtent tokia duomenų ir modelių kombinacija artimiausiu metu gali geriausiai atsakyti, kiek didelė ilgalaikė rizika kyla iš Vilkso poledyninio baseino.

    „Vilkso poledyninis baseinas yra viena iš mažiausiai tiesiogiai ištirtų Antarktidos vietų, o apie vandenyno sąlygas, galinčias lemti būsimą tirpimą, turime per mažai duomenų“, – sakė Tasmanijos universiteto profesorius Mattas Kingas.

  • Atlanto vandenyne aptiktas šaltasis taškas: mokslininkai įspėja dėl Europos žiemų ir audrų

    Šiaurės Atlante, į pietus nuo Grenlandijos, mokslininkai fiksuoja neįprastai vėsią vandenyno zoną, vadinamą šaltuoju tašku. Kai kurie tyrėjai ją sieja su didesniais pokyčiais vandenyno cirkuliacijoje, nuo kurios priklauso Europos klimatas, žiemos švelnumas ir audrų trajektorijos.

    Daug dėmesio sulaukia Atlanto meridioninė apverčiamoji cirkuliacija, dažnai trumpinama AMOC. Tai didžiulė srovių sistema, pernešanti šiltesnį tropikų vandenį į šiaurę, o atvėsusį ir sūresnį vandenį nuleidžianti į gelmes, taip palaikant „konvejerio“ veikimą.

    Dėl AMOC poveikio Vakarų ir Šiaurės Europoje žiemos paprastai būna švelnesnės, nei būtų panašiose platumose Šiaurės Amerikoje. Silpnėjant šiai cirkuliacijai, regionuose, kuriuos dabar sušildo Atlantas, klimato režimas gali keistis: daugėti staigesnių šalčio epizodų, stiprėti audros, keistis kritulių pasiskirstymas.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – spartėjantis Grenlandijos ledo tirpsmas ir didesnis gėlo vandens patekimas į šiaurinę Atlanto dalį. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jam sunkiau grimzti, o būtent grimzdimas yra svarbi AMOC „variklio“ dalis.

    Be to, didėjant kritulių kiekiui ir tirpsmo vandeniui, paviršinis vandenynas gali dar labiau gėlintis. Tai potencialiai kuria uždarą ratą: mažėjant sūrumui, lėtėja grimzdimas, o lėtėjant cirkuliacijai į šiaurę atplukdoma mažiau sūraus vandens.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ir akimirksnis „srovių sustojimas“ labiau primena kino scenarijus nei realią prognozę. Vis dėlto ilgalaikis AMOC silpnėjimas laikomas tikėtinu, o jo pasekmės galėtų būti reikšmingos net ir be visiško kolapso.

    Galimų scenarijų spektras platus: nuo šaltesnių žiemų dalyje Europos iki didesnio orų nepastovumo, kai šiltesnius periodus keičia aštresni šalčio įsiveržimai. Taip pat aptariama didesnė audrų rizika dėl kontrasto tarp skirtingai įšylančių regionų ir galimi vandens išteklių svyravimai vasarą.

    Kartu dalis tyrimų sieja AMOC pokyčius su jūros lygio pasiskirstymo kaita Atlanto pakrantėse. Nors atskirų valstybių poveikis gali skirtis, bendras vardiklis yra tas pats: vandenyno cirkuliacijos pokyčiai gali persidėti į infrastruktūros, žemės ūkio, energetikos ir civilinės saugos planavimą.

    Kai kurios Europos šalys AMOC silpnėjimą jau vertina kaip strateginę riziką ir stiprina stebėseną. Praktiniai sprendimai dažniausiai sukasi apie ankstyvojo perspėjimo sistemas, geresnį Grenlandijos ledo skydo ir Šiaurės Atlanto srovių monitoringą bei ilgalaikius duomenų rinkimo projektus.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad svarbiausia rizikos mažinimo priemonė išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimas. Kuo lėtesnis bus globalus atšilimas, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pasiektos ribos, po kurių vandenyno cirkuliacijos pokyčiai taptų sunkiai suvaldomi.

  • Du ciklonai užkūrė svirplių krizę: kaip dykuma tapo spiečių „fabriku“ ir pasiekė Keniją

    Du 2018 metais Indijos vandenyne susiformavę ciklonai iš esmės pakeitė vienos sausiausių pasaulio teritorijų – Rub al Chali dykumos Arabijos pusiasalyje – sąlygas ir netiesiogiai prisidėjo prie didžiausio per daugiau nei 70 metų skėrių antplūdžio Rytų Afrikoje, ypač Kenijoje.

    Ciklonai „Mekunu“ ir „Lubanas“ kai kuriose Omano ir Jemeno vietovėse atnešė neįprastai daug kritulių, keliomis kartomis viršijusių daugiametę normą. Smėlynuose susidarę laikini ežerai ir drėgnas gruntas sukūrė idealias sąlygas dykuminei skėrių rūšiai greitai daugintis, o procesas kurį laiką vyko beveik nepastebimai.

    Dykumų regionuose paprastai trūksta lietaus, todėl skėrių židiniai ne visada laiku pastebimi ir stebimi. Kai šiluma sutampa su drėgme, vabzdžiai per trumpą laiką gali pereiti kelias dauginimosi kartas: kiaušiniai išsirita maždaug per dvi savaites, lervos bręsta apie šešias, o dar po kelių savaičių suaugėliai jau deda naujus kiaušinius.

    Palankiomis sąlygomis viena karta gali padidinti populiaciją keliasdešimt kartų, o keli ciklai iš eilės sukuria eksponentinį augimą. Esminis lūžis įvyko dėl antrojo ciklono: jei po pirmojo dirva būtų greitai išdžiūvusi, dalis ankstyvų populiacijų galėjo žūti, tačiau vėlesnis lietus vėl „palaistė“ veisimosi vietas ir leido susiformuoti naujoms kartoms.

    Suaugęs dykuminis skėrys sveria apie 2 gramus ir per parą gali suėsti maždaug tiek pat augalijos. Tačiau tikroji grėsmė atsiranda tada, kai didelės vabzdžių sankaupos pakeičia elgseną: skėriai tampa judrūs, telkiasi į spiečius ir pradeda masiškai migruoti.

    Viename kvadratiniame kilometre gali būti dešimtys milijonų individų, o toks spiečius per parą įveikia iki maždaug 150 kilometrų. Skaičiuojama, kad vieno kvadratinio kilometro spiečius per dieną gali sunaikinti iki 160 tonų žaliosios masės – tai prilyginama dešimčių tūkstančių žmonių maisto poreikiui.

    2019 metais skėriai išplito per Saudo Arabiją ir Jemeną, o vėliau pasiekė Iraną, Pakistaną ir Indiją. Persiritę per Adeno įlanką, jie pateko į Etiopiją ir Somalį, o tolesnis judėjimas vis labiau priklausė nuo lietaus zonų, kuriose buvo įmanoma vėl sėkmingai veistis.

    2019 metų pabaigoje papildomi drėgni periodai Rytų Afrikoje prailgino palankias sąlygas, o 2020 metų pradžioje Kenija susidūrė su didžiausiu dykuminių skėrių antplūdžiu per daugiau nei 70 metų. Tai smogė ganykloms ir pasėliams, didino spaudimą maisto tiekimo grandinėms ir ūkių pajamoms.

    Padėtį apsunkino konfliktai ir ribotos stebėsenos galimybės. Dėl karo Jemene specialistams buvo sunku pasiekti svarbias veisimosi teritorijas, panašūs iššūkiai kilo ir kai kuriose Somalio vietovėse, o pandemijos laikotarpiu sutriko tiek pesticidų logistika, tiek tarptautinių komandų darbas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šis atvejis parodė, kaip ekstremalūs orai gali sukelti netikėtą poveikį tūkstančius kilometrų nuo įvykio vietos. Šylantis vandenynas ir kintančios atmosferos sąlygos didina tikimybę, kad intensyvių ciklonų epizodai gali kartotis dažniau, o kartu išauga ir rizika staigiems skėrių populiacijų šuoliams.

  • Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra sparčiai traukiasi, tačiau kartu fiksuojamas ir dar vienas, mažiau akivaizdus reiškinys – jos vanduo šyla. Naujas tyrimas rodo, kad dalį šio šilimo kursto ne vien kylanti oro temperatūra, bet ir pats vandens nykimas, sukuriantis savotišką grįžtamąjį ryšį.

    Negyvoji jūra yra itin sūrus ežeras, esantis tarp Jordanijos rytuose ir Izraelio bei Vakarų Kranto vakaruose. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus veikla, ypač įtekėjimų nukreipimas ir intensyvus vandens naudojimas regione, prisideda prie vandens lygio kritimo ir druskų nusėdimo pakrantėse.

    Tyrime teigiama, kad 1979–2019 metais Negyvosios jūros lygis nukrito maždaug 34 metrais. Per tą patį laikotarpį gilesni vandens sluoksniai sušilo apie 2,8 laipsnio, o viršutinis sluoksnis – maždaug 1,7 laipsnio.

    Kaip traukimasis verčia šilti

    Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip prakaito garavimas vėsina žmogaus odą. Tačiau didelis druskingumas keičia šį procesą: ištirpusios druskos mažina vandens polinkį garuoti esant tai pačiai temperatūrai, todėl vėsinantis garavimo efektas silpnėja.

    Kai vandens mažėja, sūrymas tampa dar labiau koncentruotas, o garavimas vis prasčiau „išneša“ šilumą. Dėl to likęs vanduo gali šilti, o šiltesnis vanduo, esant tinkamam temperatūrų skirtumui tarp vandens ir oro, toliau palaiko garavimą net ir esant itin didelei druskų koncentracijai.

    „Ši vandens šilimo dalis susijusi su vandens nukreipimu, ir ji prisideda prie šilimo, kurį sukelia žmogaus veiklos lemtas oro šiltėjimas“, – sakė tyrimo autorius Emmanuelis Guillermas.

    Kiek prisideda oras, o kiek vandens kritimas

    Mokslininkų komanda sudarė modelį, siejantį vandens netekimą, druskingumo pokyčius ir šilumos mainus. Modelis buvo kalibruotas remiantis 2012–2015 metų matavimais ir atkartojant 1979–2019 metų sezoninius temperatūros svyravimus bei bendrą šilimo tendenciją.

    Skaičiavimai leido atskirai įvertinti du veiksnius: oro temperatūros kilimą ir vandens lygio kritimą. Simuliacijose iki 2010-ųjų oro šiltėjimas gilesnių sluoksnių šilimą paaiškino maždaug 1,3 laipsnio, o vandens lygio kritimas – apie 1,5 laipsnio.

    Prognozės iki 2100 metų

    Ateities scenarijuose, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, numatomas reikšmingas tolesnis šilimas. Tyrime nurodoma, kad iki 2100 metų vandens lygis galėtų kristi apie 85 metrus, o vanduo sušilti maždaug 5–8 laipsniais.

    Tyrėjai pažymi, kad tokios prognozės priklauso nuo prielaidų apie įtekėjimus, pramoninę veiklą ir maišymosi režimą, o požeminio vandens indėlis išlieka ne iki galo aiškus. Vis dėlto pagrindinė žinutė išlieka ta pati: traukimasis ir šilimas gali maitinti vienas kitą, spartindami pokyčius.

    Pasak autorių, istorinių gėlo vandens įtekėjimų atkūrimas galėtų sustabdyti vandens lygio kritimą. Tai, jų teigimu, sustabdytų ir šilimą, kurį palaiko didėjantis druskingumas, nors paviršiuje atmosferos šiltėjimo poveikis vis tiek išliktų.