CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Europą apėmusi karščio banga ir užsitęsusi sausra nuleido Dunojaus vandens lygį iki rekordinių žemumų, o kai kuriose atkarpose atidengė tai, kas dešimtmečiais buvo paslėpta po vandeniu. Vietos bendruomenės ir specialistai skuba fiksuoti radinius, tačiau kartu primena apie išaugusias saugumo rizikas.

    Šiaurės Bulgarijoje, prie Rusės, išdžiūvusiuose krantuose po neseniai aptiktų mamuto žandikaulio ir ilties fragmentų prasidėjo intensyvios paieškos. Naujausiose žvalgymuose rasta suakmenėjusių austrių, kurios, specialistų vertinimu, gali būti maždaug 60–65 milijonų metų senumo ir liudyti senovines jūras dabartinės upės baseine.

    Radinių banga į paieškas pritraukė daug savanorių, tačiau jiems primenama elgtis atsargiai. Dunojaus dugne ir pakrantėse gali pasitaikyti metalinių objektų, susijusių su karo veiksmais, todėl įtartinų radinių nerekomenduojama liesti ir apie juos raginama pranešti atsakingoms tarnyboms.

    Tuo pat metu aukščiau upe, netoli Gigeno kaimo, archeologai pasinaudojo sumažėjusiu vandens lygiu ir galėjo detaliau ištirti seno tilto pamatų liekanas. Manoma, kad šis statinys buvo pastatytas imperatoriaus Konstantino I valdymo laikais 328 metais ir yra svarbus romėnų infrastruktūros pėdsakas regione.

    Karo pėdsakai upės dugne

    Rugpjūtį, vandeniui traukiantis, Austrijoje atidengtos dviejų Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivų nuolaužos. Vietos žiniasklaida skelbia, kad laivai 1945 metais buvo apgadinti mūšiuose, o vėliau nuskandinti jų pačių įgulų.

    Dar daugiau anksčiau apsemtų nacių laivų rasta prie Serbijos Prahovo, kur Dunojaus tėkmė išryškino istorinių kovų pėdsakus. Vengrijoje, Budapešto ruože, aptiktas karo laikų motociklas ir dviejų vokiečių karių palaikai, apie kuriuos pranešė Vokietijos karo kapų komisija.

    Kas vyksta su Europos upėmis?

    Europos klimato stebėjimo programa Copernicus skelbė, kad didžiausios žemyno upės liepą buvo nukritusios iki lygių, kurie kai kuriose vietose anksčiau nebuvo užfiksuoti. Dunojaus atvejis laikomas platesnio reiškinio dalimi, kai karščio bangos ir kritulių stoka smarkiai sumažina vandens atsargas.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina sausrų tikimybę ir intensyvumą, o pasekmės jaučiamos ne tik gamtai ar archeologijai. Nusekę upių keliai apsunkina krovinių gabenimą vidaus vandenų transportu, o kai kurioms elektrinėms kyla iššūkių dėl aušinimui naudojamo vandens trūkumo ir per šilto vandens grąžinimo į upes ribojimų.

    Specialistai primena, kad tokie radiniai, nors ir itin įdomūs mokslui, neretai yra laikini: pasikeitus orams ir pakilus vandens lygiui jie vėl gali būti užnešti sąnašomis. Dėl to raginama radinius dokumentuoti atsakingai ir laikytis saugumo taisyklių, ypač teritorijose, kuriose galimi sprogmenys ar kita karo palikimo tarša.

  • Kur dingo kolorado vabalai bulvių laukuose: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Šį sezoną daugelyje Ukrainos regionų daržininkai pastebi neįprastą vaizdą: ant bulvių lapų kolorado vabalų gerokai mažiau nei įprastai. Įprastai vasarą daug žalos darantis kenkėjas šiemet kai kur tarsi pranyko, tačiau specialistai ragina neskubėti daryti išvadų.

    Ukrainos nacionalinės agrarinių mokslų akademijos Bulvininkystės instituto mokslininkė Tetiana Oliinyk teigia, kad pagrindinė priežastis yra ne vienas veiksnys, o kelių nepalankių sąlygų sutapimas. Pasak jos, smūgis populiacijai prasidėjo dar žiemą ir tęsėsi visą sezoną.

    Orai sudavė dvigubą smūgį

    Kolorado vabalų suaugėliai žiemoja dirvožemyje, todėl stiprūs šalčiai ir giliai įšalusi žemė gali sumažinti peržiemojusių individų skaičių. Po to sekusi užsitęsusi vėsi pavasario pradžia lėtina kenkėjų aktyvumą, poravimąsi ir kiaušinių dėjimą, o tai tiesiogiai atsiliepia naujos kartos gausai.

    Dar vienas svarbus veiksnys buvo vasaros karščiai. Esant maždaug 35–37 laipsnių karščiui, kiaušinėliai gali perdžiūti, o lervoms didėja dehidratacijos rizika, todėl dalis jų neišgyvena arba vystosi prasčiau.

    Mažiau bulvių plotų, mažiau maisto

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į pokyčius žemės ūkyje: kai kur sumažėjo bulvių auginimo plotai. Mažesni pasėliai reiškia mažiau maisto ir mažiau vietų, kur kenkėjai gali sėkmingai daugintis bei sparčiai plisti.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra ženklas, jog kolorado vabalas išnyko. Populiacija gali greitai atsigauti, jei kitą sezoną bus daugiau vidutinės šilumos ir drėgmės, o tokios sąlygos dažnai sudaro palankų foną kenkėjų gausėjimui.

    Kodėl nereikėtų atsipalaiduoti

    Agronomai primena, kad kolorado vabalas pasižymi dideliu prisitaikymu ir gali sparčiai atkurti skaičių, kai sąlygos pagerėja. Be to, kenkėjų gausą lemia ne tik temperatūra, bet ir kritulių režimas, dirvožemio drėgmė bei tai, kiek anksti pasirodo bulvių daigai.

    Net jei vabalų matyti mažai, patariama reguliariai apžiūrėti bulvių lapus ir stebėti, ar nėra kiaušinėlių sankaupų ir lervų. Ankstyvas aptikimas paprastai leidžia išvengti masinio išplitimo, kai žala pasėliui padidėja per labai trumpą laiką.

  • Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Ilgą laiką mokslininkai laikėsi logiškos prielaidos: kuo medis aukštesnis, tuo jam sunkiau išgyventi sausrą. Vanduo turi būti pakeltas iš dirvožemio į lapus per plonų indų tinklą, o drėgmės trūkumas gali sukelti vadinamąją hidraulinę avariją, kai nutrūksta vandens srautas ir medis ima džiūti.

    Ankstyvieji stebėjimai dažnai šią prielaidą patvirtindavo. Per sausras didesni medžiai kai kuriose ekosistemose augo lėčiau arba dažniau žūdavo, nes jų lajos yra aukščiau, kur stipresnė saulės spinduliuotė, aukštesnė temperatūra ir sausesnis oras.

    Ryškus pavyzdys buvo 2015–2016 metais pasireiškęs stiprus El Ninjo, smarkiai paveikęs Amazoniją. Tyrimuose, apėmusiuose šimtus tūkstančių medžių, fiksuota didesnė medžių mirtingumo banga, o miškas laikinai susilpnino gebėjimą sugerti anglies dioksidą, nes labiausiai nukentėjo būtent stambiausi individai.

    Tačiau vėlesni duomenys parodė, kad ši taisyklė nėra universali. Tropiniuose Afrikos miškuose per panašius klimato svyravimus didžiausi medžiai kai kuriose vietovėse pasirodė esantys atsparesni, o ryškiausias augimo sulėtėjimas fiksuotas mažesnių medžių grupėse.

    Toks kontrastas rodo, kad svarbiausia yra ne vien medžio dydis, o jo rūšis, fiziologija ir aplinkos sąlygos. Tyrimai kituose tropikuose, pavyzdžiui, Puerto Rike, rodo, kad net tos pačios rūšies medžiai gali skirtingai pakelti sausrą priklausomai nuo to, ar jie auga drėgnesnėje, ar sausesnėje buveinėje.

    Ypatingo dėmesio sulaukė Pietryčių Azijos miškuose paplitę dvusparninių šeimos medžiai, tarp jų ir itin aukšti Borneo saloje. Nors jų aukštis įspūdingas, dalis jų išsiskiria anatominiais ir fiziologiniais prisitaikymais, leidžiančiais palaikyti vandens transportą net tada, kai drėgmės trūksta, o karštis ir sausas oras lajų zonoje didžiausi.

    Ši tema svarbi ne tik botanikams. Stambiausi medžiai paprastai sukaupia neproporcingai daug biomasės, todėl ir anglies, tad jų išlikimas tiesiogiai veikia miškų gebėjimą mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimą atmosferoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad didžiausi medžiai yra reti, o ilgalaikiuose stebėjimuose jų imtys dažnai per mažos, kad būtų lengva daryti apibendrinimus visiems regionams. Todėl išlieka atviras klausimas, ar Borneo atsparūs miškų milžinai yra išskirtinis atvejis, ar panašūs mechanizmai plačiai paplitę, tik dar nepakankamai ištirti.

    Aiškėja viena: vien medžio aukštis dar nepasako, kaip jis reaguos į sausrą. Atsparumą greičiausiai lemia rūšies savybės, gebėjimas išvengti vandens transporto sutrikimų, toleruoti karštį ir prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, kurios ypač ryškios viršutinėje miško lajų dalyje.

  • Vandenynų paviršius įkaito iki rekordo: 21,1 laipsnio vidurkis kelia naujų grėsmių klimatui

    Mokslininkai užfiksavo rekordiškai aukštą pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūrą: vidurkis pasiekė 21,1 laipsnio. Toks rodiklis laikomas dar vienu aiškiu ženklu, kad klimato krizė daro vis didesnį spaudimą jūroms ir vandenynams.

    Išskirtinumas tas, kad jūrų vandens temperatūra pasauliniu mastu dažniausiai piką pasiekia kovo ir balandžio mėnesiais, kai po Australijos vasaros labiau įšyla pietinis pusrutulis. Todėl rekordas vasaros pabaigoje rodo ne įprastą sezoniškumą, o platesnį, ilgalaikį šilimo foną.

    „Šie duomenys yra dar vienas aiškus ženklas, kad vandenynams tenka vis didesnis stresas“, – sakė Europos Sąjungos Copernicus klimato kaitos tarnybos atstovė dr. Samantha Burgess.

    Pasak jos, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai daugelyje pasaulio regionų fiksuojama neįprastai aukšta jūros temperatūra, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Tai reiškia, kad šilumos anomalijos jūrose vis dažniau tampa ne vienkartiniu reiškiniu, o pasikartojančia tendencija.

    Vandenynai sugeria didelę dalį anglies dioksido, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą ir naikinant miškus, todėl jie ilgą laiką veikė kaip vienas svarbiausių natūralių klimato buferių. Tačiau šylant vandeniui jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą silpnėja, o tai gali dar labiau paspartinti atšilimą atmosferoje.

    Auganti vandenyno temperatūra siejama ir su didesne jūros lygio kilimo rizika bei stipresniais ekstremaliais reiškiniais. Šiltesni vandenys perduoda daugiau energijos ir vandens garų atmosferai, todėl didėja intensyvių liūčių ir audrų tikimybė, o pakrantėse dažnėja potvynių grėsmė.

    Dar viena pasekmė yra jūrinės karščio bangos, galinčios staigiai pakeisti ekosistemas, mažinti žuvų išteklius ir didinti spaudimą pakrančių bendruomenių pragyvenimui. Be to, šiluma spartina vandens tūrio didėjimą dėl šiluminio plėtimosi, todėl jūros lygis kyla net ir be papildomo ledynų tirpsmo poveikio.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildomą šilumos impulsą gali suteikti stiprėjantis El Ninjo. Šis natūralus klimato svyravimas paprastai didina pasaulinę temperatūrą ir perstumdo kritulių bei vėjų režimus, todėl jo poveikis juntamas skirtinguose žemynuose per karščio bangas, sausrų ar liūčių epizodus.

    Pastaraisiais metais El Ninjo siejamas su ryškiais regioniniais padariniais, įskaitant silpnesnes musonines liūtis kai kuriose Pietų Azijos dalyse, didesnę miškų gaisrų riziką Pietryčių Azijoje ir išaugusį gaisringumą Australijoje. Tai vienas iš veiksnių, kodėl rekordinių jūros paviršiaus temperatūrų signalai vertinami kaip svarbi ankstyvo perspėjimo indikacija.

  • Ukrainoje kolorado vabalų šiemet mažiau: ekspertė paaiškino priežastis ir ko tikėtis kitą sezoną

    Skirtinguose Ukrainos regionuose šiemet fiksuojamas gerokai mažesnis kolorado vabalų skaičius bulvių pasėliuose. Tačiau specialistai perspėja, kad tai nebūtinai reiškia ilgalaikį lūžį, nes palankiomis sąlygomis kenkėjas gali greitai atkurti populiaciją.

    Apie situaciją kalbėjo žemės ūkio mokslų atstovė, Ukrainos bulvininkystės instituto vadovybės narė Tatjana Oleinik. Jos teigimu, vabalo sumažėjimą lėmė ne vienas veiksnys, o kelių aplinkybių sutapimas per žiemą, pavasarį ir vasarą.

    Vienas svarbiausių elementų buvo atšiauresnė žiema, kai dirvožemis kai kur įšalo giliau nei įprastai. Būtent dirvoje žiemoja suaugę kolorado vabalai, todėl didesnis įšalas gali sumažinti peržiemojusių individų dalį ir susilpninti pavasarinį populiacijos startą.

    Prie to prisidėjo ir užsitęsęs vėsus pavasaris, kuris sulėtina kenkėjų aktyvumą bei vystymąsi. Kai pavasaris šaltas, vabalams sunkiau greitai pereiti į intensyvų dauginimosi etapą, o lervų vystymosi ciklas pailgėja.

    Vis dėlto, pasak ekspertės, ryškiausiai šių metų vaizdą pakeitė vasaros karščiai. Esant maždaug 35–37 laipsnių temperatūrai, vabalų kiaušinėliai gali išdžiūti, o lervos masiškai žūti nuo dehidratacijos, todėl net ir pasirodžius pirmoms generacijoms, populiacija ne visur pasiekia įprastą piką.

    Dar vienas veiksnys susijęs su pačia žemdirbystės struktūra: kai kuriose vietovėse sumažėjo bulvių auginimo plotai. Mažesni plotai reiškia mažiau nuolatinio maisto šaltinio ir mažiau galimybių kenkėjui greitai plisti dideliais atstumais, ypač jei laukai išsibarstę ir tarp jų daugiau nepalankių buveinių.

    Nepaisant šių metų rodiklių, specialistai ragina nesusidaryti įspūdžio, kad kolorado vabalas „dingsta“. Šis kenkėjas pasižymi dideliu prisitaikymu, o populiacija po nepalankių sezonų gali atsistatyti, jei kitais metais vyraus šiltesnės ir drėgnesnės sąlygos.

    Vertindama ateitį, ekspertė pabrėžia nuoseklios kontrolės svarbą, ypač didesniuose bulvių plotuose. Viena dažniausiai akcentuojamų praktikų yra kaitalioti insekticidus, kad kenkėjui nesusiformuotų atsparumas tai pačiai veikliajai medžiagai ir efektyvios priemonės neišsektų per kelis sezonus.

    Prognozė išlieka atsargi: jei kitą sezoną bus daugiau vidutinės šilumos ir drėgmės, kolorado vabalų gali vėl padaugėti. Tokios sąlygos paprastai palankesnės kiaušinėlių išgyvenamumui ir lervų vystymuisi, todėl populiacija greičiau atsistato.

    Ūkininkams ir daržininkams tai signalas neatsipalaiduoti vien dėl šių metų sumažėjimo. Praktikoje tai reiškia ankstyvą stebėseną, savalaikį sprendimų priėmimą ir atsakingą priemonių parinkimą, kad masinis plitimas neįsibėgėtų.

  • Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkų analizuotos suakmenėjusios augalų liekanos iš Vajomingo Bighorno baseino atskleidė, kad po staigaus klimato atšilimo miškų ekosistemoms atsigauti gali prireikti milžiniško laiko. Tyrimas rekonstruoja, kas vyko prieš maždaug 56 milijonus metų, per paleoceno ir eoceno terminį maksimumą.

    Tuomet į atmosferą per palyginti trumpą geologinį laiką pateko didelis anglies kiekis, o vidutinė Žemės temperatūra, kaip skaičiuoja tyrėjai, pakilo apie 6 laipsnius Celsijaus. Padidėjusios temperatūros laikėsi ilgiau nei 100 000 metų, todėl ekosistemos patyrė ne vienkartinį smūgį, o ilgalaikį spaudimą.

    Tyrėjai rėmėsi suakmenėjusiomis žiedadulkėmis ir kitais nuosėdose išlikusiais indikatoriais, leidžiančiais atkurti augalijos sudėtį skirtingais laikotarpiais. Duomenys rodo, kad prasidėjus ekstremaliam atšilimui miškas tapo gerokai atviresnis, o medžių lajų danga sumenko apie 60 proc.

    Pagrindinės priežastys siejamos su karščiu ir vandens stygiumi, kai augalams sudėtingiau palaikyti įprastą augimą ir drėgmės apykaitą. Tokiose sąlygose tankus miškas gali trauktis, o kraštovaizdis tampa labiau mozaikinis, palankesnis sausrai atsparesnėms rūšims.

    Vis dėlto suakmenėjusių liekanų seka leidžia daryti išvadą, kad ekosistema visiškai neišnyko. Dalis rūšių išliko, augalija palaipsniui prisitaikė, o kai klimatas vėliau vėl tapo palankesnis, regione sugrįžę miškai buvo labai panašūs į tuos, kurie augo iki atšilimo.

    Didžiausia žinia slypi atsistatymo trukmėje: pilnam miškų sugrįžimui prireikė daugiau nei 100 000 metų. Tai pabrėžia, kad ekosistemos gali būti atsparios, tačiau jų atsigavimas po ilgalaikio klimato šoko yra lėtas, ypač jei pasikeičia vandens prieinamumas, dirvožemio režimas ir gaisrų rizika.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai akcentuoja, kad PETM nėra tiesioginis dabartinio klimato krizės atitikmuo, nes priežastys skiriasi. Vis dėlto šis laikotarpis dažnai naudojamas kaip natūralus eksperimentas, leidžiantis įvertinti, kaip į didelį atšilimą reaguoja biosfera.

    Tyrimuose pabrėžiama ir dar viena detalė: anglies išsiskyrimo tempas PETM metu, tikėtina, buvo maždaug dešimt kartų lėtesnis nei dabartinis, kurį lemia žmogaus veikla. Tai reiškia, kad šiandienos ekosistemoms prisitaikyti laiko gali būti dar mažiau, o pokyčiai gali vykti staigiau.

    Miškų atsparumas tiesiogiai susijęs su vandens ciklu, karščio bangomis, kenkėjų plitimu ir gaisrų dažnėjimu, todėl klimato šiltėjimas veikia ne tik atskiras rūšis, bet ir visą miško struktūrą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net jei temperatūros stabilizuojasi, biologinė įvairovė ir miškų funkcijos gali atsistatyti gerokai vėliau.

    Tokie rezultatai stiprina argumentą, kad klimato švelninimas ir prisitaikymas turi būti planuojami dešimtmečiams į priekį. Miškų apsauga, natūralių buveinių junglumas ir atsparumo didinimas tampa ne tik gamtosaugos, bet ir ilgalaikio saugumo klausimu.

  • Stokholme į gatves išėjo daugiau kaip 10 000: klimato politika tapo esminiu Švedijos rinkimų klausimu

    Stokholme į gatves išėjo daugiau kaip 10 000: klimato politika tapo esminiu Švedijos rinkimų klausimu

    Stokholme sekmadienį į protesto eitynes dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos susirinko daugiau kaip 10 000 žmonių. Demonstracija įvyko likus kelioms savaitėms iki rugsėjo 13 dieną vyksiančių visuotinių Švedijos parlamento rinkimų, kuriuose klimato politika tapo viena svarbiausių temų.

    Protesto dalyviai ragino valdžią griežtinti priemones, skirtas mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Organizatoriai pabrėžė, kad sprendimų tempas, jų vertinimu, nebėra suderinamas su mokslininkų įvardijamomis rizikomis ir didėjančiu ekstremalių orų reiškinių dažniu Europoje.

    Ką reikalauja pasiekti Švedija

    Diskusijos centre atsidūrė Švedijos tikslai: transporto sektoriuje iki 2030 metų sumažinti anglies dvideginio emisijas 70 proc., lyginant su 2010 metų lygiu, ir iki 2045 metų pasiekti klimatui neutralų balansą. Ekspertai Švedijoje ir už jos ribų įspėja, kad dalis pastarųjų sprendimų gali apsunkinti šių tikslų įgyvendinimą.

    Protestą rėmė įvairios organizacijos: jaunimo ir sporto judėjimai, profsąjungos, kaimo bendruomenių asociacijos bei žmogaus teisių grupės. Eitynėse dalyvavo ir viena žinomiausių pasaulio klimato aktyvisčių Greta Thunberg.

    „Švedijoje nėra nė vienos partijos, kuri siūlytų politiką, artimą tam, ko, pasak mokslo, reikia, kad išvengtume klimato katastrofos“, – sakė Greta Thunberg.

    „Jei ir toliau viską darysime kaip dabar, matysime griūtį, o jos požymius jau matome“, – pabrėžė ji.

    Politika, kuri kelia ginčus

    Premjero Ulf Kristersson vadovaujama dešiniųjų vyriausybė, valdžioje esanti nuo 2022 metų, mažino degalų mokesčius ir sušvelnino reikalavimus degalų tiekėjams dėl mažesnio anglies pėdsako alternatyvų įmaišymo. Kritikai tvirtina, kad tokie žingsniai didina riziką atsilikti nuo 2030 metų tarpinio tikslo.

    Valdžia savo sprendimus grindžia argumentu, kad iškastinio kuro atsisakymas turi vykti palaipsniui, siekiant išlaikyti šalies konkurencingumą ir apsaugoti pramonę bei darbo vietas. Tuo pat metu demonstracijos organizatoriai reikalauja greitesnių priemonių, kurios poveikį emisijoms duotų jau artimiausiais metais.

    „Klimato krizė yra reali ir ji jau čia“, – sakė Švedijos gamtos apsaugos draugijos vadovė Beatrice Rindevall.

    Ji pabrėžė, kad po Europą šią vasarą užklupusių karščio bangų būtina klimato politiką orientuoti į skubų emisijų mažinimą. Tokia žinutė tapo viena pagrindinių demonstracijos ašių, atkartojant viešojoje erdvėje vis dažniau girdimą raginimą sprendimus matuoti ne pažadais, o konkrečiais rodikliais.

    Rinkėjų nuotaikos prieš balsavimą

    Rugsėjo 13 dieną Švedijos rinkėjai rinks naują parlamentą, o apklausos rodo, kad valdančiajam dešiniųjų blokui gali tekti pripažinti pralaimėjimą. Viešosios transliacijos bendrovės SVT skelbta Verian apklausa rodė, kad centro kairės opozicija turi maždaug 10 proc. punktų pranašumą.

    Toje pačioje apklausoje 37 proc. respondentų nurodė, kad svarbiausias rinkimų prioritetas yra klimato kaita. Tai reiškia, kad klimato politika Švedijoje nebėra tik aplinkosaugos darbotvarkės dalis, o tampa lemiamu pasirinkimo kriterijumi plačiai rinkėjų grupei.

    Protesto dalyviai sako, kad tokia mobilizacija suteikia vilties, tačiau kartu signalizuoja politinį spaudimą visoms partijoms. Rinkimų kampanijos finišo tiesiojoje būtent klimato sprendimai gali tapti vienu iš klausimų, dėl kurių bus sprendžiama, kas formuos kitą Švedijos vyriausybę.

  • Mokslininkai aptiko jūroje „nematomus“ grybus: jie gali būti svarbūs klimato kovai

    Mokslininkai aptiko jūroje „nematomus“ grybus: jie gali būti svarbūs klimato kovai

    Grybai dažniausiai siejami su miškais ar dirvožemiu, tačiau mokslininkai vis aiškiau mato, kad jie gausiai gyvena ir vandenynuose. Naujas tyrimas parodė, jog jūriniai grybai gali būti reikšmingi pasauliniame anglies apytakos cikle, ypač Arkties fiordų nuosėdose.

    Tyrėjai analizavo Norvegijos Arkties fiordo Kongsfiordo jūros vandenį ir dugno nuosėdas bei lygino jas su greta esančių teritorijų tundros dirvožemiu. Darbe pabrėžiama, kad iki šiol jūrinių grybų vaidmuo dažnai buvo nuvertinamas, nes jie mikroskopiniai ir sunkiau aptinkami nei didesni organizmai.

    Ką tiksliai parodė eksperimentai

    Pirmą kartą kiekybiškai įvertinta, kiek grybai jūrų nuosėdose į savo biomasę įjungia ištirpusių, vandenyje plūduriuojančių aminorūgščių. Tai svarbu todėl, kad aminorūgštys yra lengvai skaidoma organinė medžiaga, kurios virtimas į mikrobų biomasę reiškia anglies ir azoto sulaikymą, o ne greitą grįžimą į aplinką.

    Rezultatai parodė, kad ten, kur organinę medžiagą aktyviau „suvalgo“ grybai, susidaro mažiau anglies dioksido nei tose mėginių dalyse, kuriose vyrauja prokariotiniai mikroorganizmai, tokie kaip bakterijos ir archėjos. Ši tendencija pastebėta tiek fiordo nuosėdose, tiek tundros dirvožemyje, tačiau jūros dugne grybų ir prokariotų biomasės santykis buvo gerokai didesnis.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad Arkties vandenyne grybai gali reikšmingai prisidėti prie anglies kaupimo nuosėdose dėl itin efektyvios jų medžiagų apykaitos“, – sakė geomikrobiologas Williamas Orsi.

    Netikėtas atradimas apie konkurenciją

    Ilgą laiką manyta, kad lengvai skaidomą ištirpusią organinę medžiagą daugiausia įsisavina bakterijos. Vis dėlto nauji duomenys leidžia teigti, kad grybai kai kuriais atvejais gali būti ne tik konkurentai, bet ir efektyvesni šios medžiagos „surinkėjai“, todėl jūrinė anglies apytaka gali būti sudėtingesnė nei manyta.

    „Naujas tyrimas griauna ankstesnę nuostatą, kad lengvai skaidoma ištirpusi organinė medžiaga pirmiausia yra bakterijų niša“, – sakė mokslininkė Marlis Reich, rengusi tyrimą lydintį komentarą.

    Fiordo nuosėdose identifikuota daugiau nei 80 grybų tipų, susijusių su šiuo natūraliu anglies „užrakinimo“ procesu. Dalis jų priskirti vandens aplinkoms būdingoms grupėms, o gretimuose dirvožemiuose aminorūgštis aktyviai vartojančių grybų aptikta gerokai mažiau.

    Kodėl tai svarbu Arkties ateičiai

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arkties fiordai yra svarbios anglies kaupimo vietos, tačiau šių ekosistemų mikrobiniai procesai vis dar ištirti nepakankamai. Ypač svarbu tai, kad kai kurios fiordų nuosėdų zonos tampa bedeguonės vos keli milimetrai po paviršiumi, o eksperimentai rodo, kad dalis grybų gali išlikti veiklūs net esant menkam deguonies kiekiui.

    Arkties aplinka šyla sparčiau nei daugelis kitų regionų, todėl kinta ledynų tirpsmo, nuosėdų kaupimosi ir organinės medžiagos srautai. Mokslininkų teigimu, norint tiksliau prognozuoti klimato kaitą, būtina geriau suprasti, kaip tokie mikroorganizmai kaip jūriniai grybai veikia anglies saugojimą jūros dugne.

    „Arktis keičiasi precedento neturinčiu greičiu, o pastangos suprasti jos ekosistemų veikimą vis dar nepakankamos. Ateities tyrimai neturėtų ignoruoti grybų kaip svarbių anglies apytakos dalyvių“, – sakė tyrimo autorius Juanas Carlosas Trejos-Espeleta.

  • Mokslininkų įspėjimas dėl klimato lūžio taškų: kokia grandininė reakcija gali sukelti sistemos griūtį

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad pasaulis artėja prie vadinamųjų klimato lūžio taškų, kai natūralios sistemos ima keistis taip greitai, kad įprastomis priemonėmis procesų suvaldyti tampa itin sunku. Tokie pokyčiai gali neapsiriboti vien karščio rekordais ar ekstremaliais reiškiniais, bet virsti grandinine reakcija, darančia įtaką maistui, vandeniui, migracijai ir ekonomikai.

    Lūžio taškai siejami su skirtingomis planetos „gyvybės palaikymo“ sistemomis: poliarinių ledo skydų stabilumu, atogrąžų miškų būkle, vandenynų šilumos ir anglies apykaita. Kai kurios šių sistemų turi vadinamąją inerciją, todėl net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, dalis pasekmių gali tęstis dešimtmečius.

    Klimato lūžio taškas paprastai apibūdinamas kaip riba, kurią peržengus tam tikra sistema ima keistis savipalaikiu režimu. Kitaip tariant, pokyčius pradeda maitinti patys pokyčiai, todėl rizika tampa ne vien „didesnė“, bet ir sunkiau prognozuojama.

    Ši logika svarbi vertinant, kodėl mokslininkai kalba ne tik apie vidutinės temperatūros kilimą, bet ir apie staigius šuolius, regioninius griūties scenarijus bei kumuliacinius padarinius. Tai aktualu ir politikos formuotojams, nes sprendimai vėluojant gali tapti brangesni ir mažiau veiksmingi.

    Viena dažniausiai minimų rizikų yra Amazonijos miškų degradacija, kurią skatina kirtimai, gaisrai ir sausros. Šie miškai svarbūs ne tik biologinei įvairovei, bet ir anglies dioksido sugėrimui, todėl jų silpnėjimas gali papildomai didinti šiltėjimą.

    Kita didelė grėsmė siejama su Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydais. Jiems tirpstant, kyla pasaulinis jūros lygis, o tai didina pakrančių užliejimo, infrastruktūros nuostolių ir gyventojų perkėlimo riziką, ypač tankiai apgyvendintose deltose bei žemumose.

    Didžiausią nerimą kelia scenarijus, kai vienas lūžio taškas paskatina kitą ir susidaro kaskada. Pavyzdžiui, didesnis šilimas spartina ledynų tirpimą ir jūros lygio kilimą, o kartu keičiasi vandenynų cirkuliacija bei šilumos pasiskirstymas, kas gali paveikti kritulių režimus ir sausras.

    Papildomas rizikos šaltinis yra amžinasis įšalas, kurio plotas šiauriniuose regionuose siekia apie 18 mln. kvadratinių kilometrų. Skaičiuojama, kad jame gali būti iki 1,5 trln. tonų anglies, o tirpstant dalis jos gali patekti į atmosferą kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, stiprinančios šiltėjimo spiralę.

    Australijos nacionalinio universiteto profesorius Willas Steffenas yra įspėjęs, kad dėl Žemės sistemų ir visuomenės sprendimų inercijos laiko langas rizikoms mažinti gali būti siauresnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    „Atsižvelgiant į Žemės ir žmonių sistemų inerciją bei didėjantį atotrūkį tarp laiko, kurio reikia nukreipti pasaulį į tvaresnę ateitį, ir laiko, likusio išvengti kai kurių katastrofų, jau esame giliai trajektorijoje, vedančioje į griūtį“, – sakė W. Steffenas.

    Pastaraisiais metais mokslinė bendruomenė taip pat akcentuoja, kad šiltėjimas reiškia ne tik aukštesnę vidutinę temperatūrą, bet ir dažnesnes karščio bangas, intensyvesnes liūtis po sausrų, didesnę miškų gaisrų tikimybę. Tokie ekstremumai tiesiogiai veikia sveikatą, energetikos paklausą, žemės ūkį ir draudimo rinkas.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizikų mažinimas remiasi dviem kryptimis: emisijų mažinimu ir prisitaikymu. Pirmoji lemia, kiek greitai artėjama prie pavojingų ribų, o antroji apsprendžia, kiek visuomenės ir infrastruktūra pasiruošusios suvaldyti jau neišvengiamus pokyčius.

  • Rekordinis El Ninjo įsibėgėja: meteorologai neatmeta, kad 2027 metais bus karščiausi metai

    Ramiajame vandenyne stiprėjantis El Ninjo reiškinys, pasak meteorologų, gali tapti vienu galingiausių per ilgesnį stebėjimų laikotarpį ir papildomai kilstelėti pasaulio vidutinę temperatūrą. Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office prognozuoja, kad kai kuriuose vandenyno regionuose paviršiaus temperatūra gali viršyti daugiametę normą daugiau nei 3 laipsniais Celsijaus.

    Toks šuolis svarbus ne tik vandenynui, nes El Ninjo metu į atmosferą išsiskiria daugiau šilumos, o tai paprastai padidina tikimybę, kad pasaulio metinė temperatūra pasieks naujus rekordus. Dėl to 2027 metais, kai šio reiškinio įtaka dažnai būna ryškiausia po žiemos piko, gali būti perrašytos šilumos statistikos eilutės.

    El Ninjo vadinama fazė, kai centrinėje ir rytinėje ekvatorinio Ramiojo vandenyno dalyje jūros paviršius sušyla bent 0,5 laipsnio Celsijaus virš vidurkio. Paprastai tuo pat metu silpnėja pasatai, todėl šiltesnis vanduo slenka į rytus, o kartu keičiasi atmosferos cirkuliacija ir kritulių pasiskirstymas.

    Dabartiniai stebėjimai rodo, kad anomalija jau viršija 2 laipsnius Celsijaus, o metų pabaigoje ji gali dar padidėti. Met Office specialistai atkreipia dėmesį, kad šiluma kaupiama ne tik paviršiuje: kai kur maždaug 100 metrų gylyje vanduo yra apie 8 laipsniais Celsijaus šiltesnis nei norma, ir tai gali tapti papildomu energijos šaltiniu reiškiniui stiprėti.

    El Ninjo poveikis pasauliui nėra vienodas, tačiau tam tikros tendencijos kartojasi. Pietų Azijoje šis reiškinys dažnai siejamas su silpnesniu musonu, o tai gali didinti sausros ir vandens trūkumo riziką, ypač jei kritulių deficitas tęsiasi kelis mėnesius.

    Kituose regionuose gali būti priešingai: Peru, Ekvadore ar pietinėse JAV dalyse dažniau išauga liūčių ir potvynių tikimybė. Australijoje El Ninjo neretai didina sausros bei miškų gaisrų riziką, tačiau kiekvienas epizodas skiriasi, todėl tikslūs padariniai priklauso nuo reiškinio struktūros ir sezono.

    Met Office pabrėžia, kad El Ninjo ne visada yra tiesioginė konkrečios vasaros karščio bangų priežastis, tačiau rudenį ir žiemos pradžioje jo įtaka orams dažnai stiprėja. Šiaurės vakarų Europoje tai gali reikšti didesnę audrų ir lietingų periodų tikimybę, o vėlesnėje žiemos dalyje kai kuriais atvejais didėja ir šaltesnių epizodų tikimybė.

    Svarbiausias aspektas išlieka pasaulinė temperatūra: El Ninjo iš vandenyno į atmosferą išleidžiama šiluma veikia kaip papildomas postūmis žmogaus veiklos sukeltam atšilimui. Klimatologai pažymi, kad didžiausias poveikis pasaulinei metinei temperatūrai dažnai matomas kalendoriniais metais po žiemos piko, todėl 2027 metais rekordas laikomas realiu scenarijumi.

    Pastaraisiais metais fiksuojami itin šilti sezonai rodo, kad klimato sistema tapo jautresnė trumpalaikiams svyravimams, o vandenynų šilumos perteklius didina ekstremalių reiškinių tikimybę. Dėl to meteorologai ir klimato tyrėjai ragina ne tik sekti prognozes, bet ir vertinti rizikas energetikai, žemės ūkiui, sveikatai bei infrastruktūrai.