CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Kaip Kataras dykumoje kuria maisto saugumą: planas 2024–2030 keičia žaidimo taisykles

    Kaip Kataras dykumoje kuria maisto saugumą: planas 2024–2030 keičia žaidimo taisykles

    Nuo priklausomybės iki atsparumo

    Kataras yra viena sausiausių pasaulio valstybių, o dirbamos žemės plotai sudaro vos apie 2 proc. teritorijos. Dėl kaitros, ribotų kritulių ir vandens išteklių šalis ilgą laiką rėmėsi importu, kad aprūpintų gyventojus maistu.

    Situacija ryškiai pasikeitė po 2017 metais patirtų tiekimo grandinių sutrikimų, kai tapo akivaizdu, kaip greitai geopolitika gali paveikti kasdienes prekes. Nuo tada maisto savarankiškumas ir atsparumas tapo ne tik ekonominiu, bet ir nacionalinio saugumo klausimu.

    Nacionalinė strategija 2024–2030

    Šalies kryptį apibrėžia Nacionalinė maisto saugumo strategija 2024–2030, kuri orientuota į vietinės gamybos didinimą ir tiekimo rizikų mažinimą. Tikslas nėra visiškai atsisakyti importo, o sukurti sistemą, kuri būtų atsparesnė krizėms ir kainų šokams.

    Strategijoje akcentuojamas gamybos planavimas, atsargų valdymas ir investicijos į infrastruktūrą, kad kritiniais momentais būtų užtikrintas stabilus pagrindinių produktų prieinamumas. Tai atitinka platesnę Persijos įlankos regiono tendenciją stiprinti maisto rezervus ir vietinę gamybą.

    Technologijos, keičiančios dykumą

    Kataras siekia perrašyti žemės ūkio taisykles pasitelkdamas pažangias technologijas ir inovacijas, kurios leidžia auginti maistą ten, kur tradicinė žemdirbystė būtų nuostolinga. Daugiausia dėmesio skiriama šiltnamiams, kontroliuojamos aplinkos auginimui ir vandens taupymui.

    Praktikoje tai reiškia didesnį efektyvumą, mažesnius praradimus ir galimybę stabiliau planuoti derlių, nepaisant ekstremalių orų. Vis dažniau naudojami duomenų sprendimai, automatizavimas ir DI įrankiai, padedantys tiksliau valdyti drėkinimą, apšvietimą ir energijos sąnaudas.

    „Kai tiekimo grandinės sutrinka, maisto saugumas tampa ne pasirinkimu, o būtinybe“, – sakė laidos apie Kataro pokyčius autorė Laila.

    Kodėl tai svarbu visam regionui

    Maisto saugumo stiprinimas Katare yra dalis platesnio prisitaikymo prie klimato kaitos ir geopolitinės rizikos, kuri daro poveikį tarptautinei prekybai. Šilumos bangos, vandens stoka ir augančios energijos kainos skatina ieškoti sprendimų, kurie leistų mažinti priklausomybę nuo išorės.

    Kataro pavyzdys rodo, kad net esant itin nepalankioms gamtinėms sąlygoms įmanoma plėsti vietinę gamybą, jei tam skiriamos ilgalaikės investicijos ir kuriama aiški strategija. Tokie modeliai tampa vis aktualesni šalims, kurios susiduria su panašiais klimato ir tiekimo iššūkiais.

  • Kinijos Didžioji žalioji siena: pasodinti miškai dykumoje auga 66 proc. greičiau nei natūralūs

    Kinija daugiau kaip keturis dešimtmečius vykdo vieną didžiausių pasaulyje miškų atkūrimo programų, skirtą stabdyti Gobi ir Takla Makano dykumų plėtrą. Ši iniciatyva dažnai vadinama Didžiąja žaliąja siena ir apima milijardus pasodintų medžių šiaurinėse ir šiaurės vakarinėse šalies teritorijose.

    Naujas mokslininkų vertinimas rodo, kad dirbtinai įveisti miškai tokiose vietovėse gali augti gerokai sparčiau nei natūralūs. Tyrime nustatyta, kad programų metu pasodintų medžių augimo tempai vidutiniškai yra maždaug 66 proc. didesni nei natūraliuose miškuose augančių medžių.

    Pasak tyrėjų, vienas svarbiausių paaiškinimų susijęs su tuo, kaip tokie miškai reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis anglies dioksido kiekis gali stiprinti fotosintezę, o tai tam tikromis sąlygomis leidžia medžiams greičiau kaupti biomasę, ypač jei netrūksta vandens ir maisto medžiagų.

    „Dirbtinai įveisti miškai dažnai geriau išnaudoja palankias augimo sąlygas, nes juose parenkamos produktyvios rūšys ir taikomas aktyvus valdymas“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Tyrime pabrėžiama, kad spartesnį augimą lemia ne vien klimato veiksniai, bet ir žmonių sprendimai. Miškų atkūrimo projektuose dažnai sodinamos greitai augančios rūšys, pavyzdžiui, tuopos ar kitos plantacijoms tinkamos medžių grupės, taip pat užtikrinama priežiūra: mažinama konkurencija dėl išteklių, atliekamas retinimas, kai kur taikomas tręšimas ar laistymas.

    Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad greitesnis augimas nereiškia, jog pasodinti miškai gali pakeisti natūralias ekosistemas. Natūralūs miškai paprastai pasižymi didesne biologine įvairove, stabilesniais ryšiais tarp rūšių ir didesniu atsparumu ligoms, kenkėjams bei ekstremaliems orams.

    Dar vienas svarbus aspektas – anglies kaupimo trukmė. Nors sparčiai augantys medžiai gali greičiau sugerti anglies dioksidą trumpuoju laikotarpiu, ilgalaikis anglies saugojimas priklauso nuo to, ar miškai išliks, kaip bus tvarkomi, ar nebus prarasti dėl sausros, gaisrų ar degradacijos.

    Todėl Didžiosios žaliosios sienos atveju, kaip pabrėžia tyrėjai, svarbu ne tik pasodintų medžių skaičius, bet ir miškų sudėtis, vandens naudojimo strategijos bei prisitaikymas prie šylančio ir dažniau ekstremalias sąlygas patiriančio klimato. Kitaip tariant, greitas augimas yra reikšmingas rodiklis, tačiau sėkmę ilgainiui lems tvarus planavimas ir ekosistemų atsparumas.

  • Arkties jūros ledo storinimo bandymas davė rezultatų: per žiemą ledas pastorėjo, bet kyla klausimų

    Kanados Nunavuto teritorijoje, Kembridž Bi (Cambridge Bay) apylinkėse, žiemos metu buvo atliktas pirmasis tokio tipo eksperimentas, kuriuo siekta padidinti jūros ledo storį ir jo atspindimąją gebą. Tyrėjai pasirinko palyginti paprastą principą: šaltuoju sezonu ant esamo ledo užpumpuoti jūros vandens ir leisti jam užšalti, suformuojant papildomą sluoksnį.

    Toks ledo storinimas šiaurės bendruomenėms nėra naujiena, nes panašūs sprendimai dešimtmečiais taikyti kuriant ledo kelius ar laikinus pagrindus darbams ant ledo. Vis dėlto šįkart siekta įvertinti, ar metodas galėtų turėti platesnę reikšmę prisitaikant prie klimato kaitos Arkties regione.

    Bandymo metu 2024–2025 metų žiemą buvo įrengti aštuoni bandomieji ir trys kontroliniai plotai. Bandomuosiuose plotuose panardinamaisiais siurbliais jūros vanduo buvo užlietas iki maždaug 20 centimetrų gylio, o kontroliniuose plotuose ledas paliktas natūraliai evoliucijai.

    Pavasarį viename kontrolinių plotų atliktas atskiras bandymas, susijęs su tirpsmo vandens telkiniais ant ledo. Tyrėjai gręžė nedideles angas, kad pašalintų tamsesnį tirpsmo vandenį ir atidengtų šviesesnį ledą po juo, nes tirpsmo balos sugeria daugiau saulės šilumos ir spartina tirpimą.

    Pasibaigus žiemai, bandomuosiuose plotuose ledo storis vidutiniškai buvo apie 32 centimetrais didesnis nei kontroliniuose. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad nedideliu mastu galima padidinti ir ledo šviesumą, o tai teoriškai svarbu todėl, kad šviesesnis paviršius daugiau saulės spinduliuotės atspindi atgal į kosmosą.

    „Praktikoje šis metodas jau seniai naudotas ledo keliams ir platformoms įrengti, tačiau dabar siekiame suprasti, ar jis gali turėti pritaikymą klimato kaitos kontekste“, – sakė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Arkties jūros ledo mažėjimas laikomas vienu ryškiausių klimato kaitos signalų, turinčių pasekmių tiek ekosistemoms, tiek pakrančių infrastruktūrai ir vietos gyventojų kasdienybei. Storesnis ir ilgiau išliekantis ledas galėtų sumažinti bangavimo poveikį kai kurioms pakrantėms, palengvinti judėjimą tradiciniais maršrutais ir tam tikrais sezonais sumažinti rizikas medžioklei ar žvejybai.

    Vis dėlto didžiausias klausimas išlieka mastelio problema. Kad metodas būtų reikšmingas visam regionui, reikėtų didelių pajėgumų, žmonių ir technikos, veikiančios atšiauriomis sąlygomis, taip pat patikimos logistikos bei energijos šaltinių.

    Ankstesniuose skaičiavimuose buvo vertinta, kad vien 10 proc. Arkties vandenyno ploto padengimui galėtų prireikti milijonų specialių siurblių, o visos Arkties mastu skaičius išaugtų dar kelis kartus. Tokios apimtys reikštų ne tik milžiniškas sąnaudas, bet ir papildomą poveikį aplinkai, kurį dar reikėtų įvertinti.

    Kita svarbi tema yra ekologinės ir socialinės pasekmės. Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra pakankamai duomenų apie tai, kaip ilgalaikis ir didelio masto ledo storinimas paveiktų vietos ekosistemas, jūros druskingumo režimą, ledo struktūrą, gyvūnų migracijos kelius ar tradicinį vietos bendruomenių gyvenimo būdą.

    Todėl šis metodas kol kas labiau vertinamas kaip potenciali prisitaikymo priemonė lokaliems atvejams, o ne greitas sprendimas visos Arkties ledo nykimui sustabdyti. Mokslininkai tikina, kad nauji bandymai davė vilčių, tačiau prieš svarstant platesnį taikymą reikės daugiau lauko tyrimų, nepriklausomo poveikio vertinimo ir aiškaus ekonominio pagrįstumo.

  • Tūkstančiai vabzdžių ant medžių kamienų: šis blakės giminaitis sparčiai plinta Lenkijoje

    Tūkstančiai vabzdžių ant medžių kamienų: šis blakės giminaitis sparčiai plinta Lenkijoje

    Lenkijoje vis dažniau fiksuojami įspūdingi vabzdžių telkiniai ant medžių kamienų, kurie iš tolo gali priminti masinę invaziją. Specialistai aiškina, kad dažniausiai tai vadinamasis liepinis susibūrėlis – nedidelis iš Pietų Europos kilęs tikrasis blakės giminaitis, pastaraisiais metais sparčiai plečiantis arealą.

    Šio vabzdžio plitimą sieja su šiltėjančiu klimatu ir švelnesnėmis žiemomis, kurios palengvina peržiemojimą bei didina išgyvenamumą. Dėl to rūšis, kuri anksčiau Lenkijoje buvo reta, dabar aptinkama daugelyje regionų, ypač ten, kur gausu liepų ir kitų lapuočių.

    Kodėl jų tiek daug?

    Liepinis susibūrėlis pasižymi vienu ryškiausių bruožų – polinkiu masiškai telktis. Ant kamienų ir prie medžių pagrindo gali susirinkti šimtai ar net tūkstančiai individų, todėl žmonėms tai atrodo grėsmingai, nors pats vaizdas dažnai tėra natūralaus elgesio pasekmė.

    Nors vabzdžiai dažniausiai pastebimi ant liepų, jie gali pasirodyti ir ant kitų lapuočių. Minta daugiausia sėklomis ir augalų sultimis, todėl gausesnės populiacijos kartais gali varginti jaunus augalus, tačiau didžiausią diskomfortą sukelia ne sodui, o žmogaus aplinkai.

    Ar pavojinga žmonėms?

    Entomologai pabrėžia, kad šis vabzdys žmonėms paprastai nėra pavojingas: nekanda, negelia ir nėra žinomas kaip ligų platintojas. Pagrindinė problema kyla tuomet, kai atvėsus orams jie ima ieškoti vietų peržiemoti ir patenka į pastatus.

    Patekę į namus, garažus ar ūkines patalpas vabzdžiai gali tapti nemalonia kaimynyste, ypač jei jų daug. Be to, sutraiškyti jie skleidžia specifinį kvapą, todėl gyventojai dažnai ieško būdų, kaip jų atsikratyti kuo švariau ir be papildomų nepatogumų.

    Kaip sumažinti jų skaičių?

    Jei vabzdžių telkiniai atsirado kieme ar sode, dažnai pakanka mechaninių priemonių. Juos galima nuplauti stipresne vandens srove arba surinkti sodo darbams pritaikytu dulkių siurbliu, o po medžiais reguliariai sutvarkyti nukritusius lapus ir sėklas.

    Artėjant rudeniui svarbiausia pasirūpinti prevencija: patikrinti langų ir durų sandarumą, užtaisyti plyšius, įvertinti ventiliacijos angas, prireikus įrengti tinklelius. Tokios priemonės reikšmingai sumažina tikimybę, kad vabzdžiai pateks į vidų ir taps nuolatiniu galvos skausmu.

    Jei vabzdžių labai daug, o situacija kartojasi kasmet, verta pasikonsultuoti su kenkėjų kontrolės specialistais, kurie pasiūlys aplinkai saugesnius sprendimus ir įvertins, ar priemonės taikomos tikslingai. Dažniausiai efektyviausia yra ne vienkartinė chemija, o nuosekli tvarka aplink medžius ir pastato sandarinimas prieš atvėsimą.

  • Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Peru atrado 4 naujos kakavmedžio linijos: mokslininkai sako, tai gali išgelbėti šokoladą

    Mokslininkai Peru tradiciniuose ūkiuose aptiko keturias iki šiol neaprašytas kakavmedžio genetines linijas. Tyrėjai teigia, kad šis atradimas gali tapti svarbiu ginklu saugant pasaulinę šokolado gamybą, kuri vis labiau susiduria su klimato kaitos ir ligų spaudimu.

    Tyrimo metu buvo analizuota 390 laukinių ir pusiau laukinių kakavmedžių genetinė medžiaga iš skirtingų Peru regionų. Iki šiol dažniausiai buvo laikomasi požiūrio, kad kakavmedžių įvairovę galima suskirstyti į 10 pagrindinių genetinių grupių, tačiau nauji duomenys rodo, jog ši klasifikacija buvo nepilna.

    „Tradiciniuose ūkiuose auginami medžiai gali slėpti unikalias savybes, kurios pagerina pupelių kokybę ir padidina atsparumą“, – sakė tyrimo autoriai.

    Genetinė įvairovė tampa kritiška

    Kakava yra viena svarbiausių pasaulio žemės ūkio kultūrų, o jos tiekimo grandinė yra jautri sukrėtimams. Pastaraisiais metais kakavmedžius vis dažniau veikia ekstremalūs orai, karščio bangos, kritulių režimo pokyčiai, taip pat plintančios ligos ir kenkėjai, todėl atsparių veislių paieška tapo prioritetu.

    Tyrėjai pasitelkė vieno nukleotido polimorfizmų analizę, leidžiančią tiksliai palyginti DNR skirtumus ir nustatyti giminystės ryšius. Tokiu būdu jie ne tik identifikavo keturias naujas linijas, bet ir parodė, kad dalis medžių yra skirtingų genetinių grupių mišiniai, o tai gali būti reikšminga selekcijai.

    Ką tai gali duoti šokolado pramonei

    Dvi iš naujai identifikuotų linijų, anot autorių, yra ypač perspektyvios dėl galimai išskirtinės pupelių kokybės ir turtingesnio skonio profilio. Tai atveria galimybių nišinei ir premium šokolado gamybai, kur žaliavos aromatinės savybės dažnai lemia galutinę produkto vertę.

    Kartu didesnė genetinė įvairovė gali padėti kurti veisles, geriau prisitaikančias prie kintančių sąlygų, ir mažinti riziką, kai dideli plotai apsodinami genetiškai panašiais medžiais. Tokia vienodumo problema žemės ūkyje yra gerai žinoma, nes ji didina pažeidžiamumą ligoms ir derliaus svyravimams.

    Naujos įžvalgos apie CCN 51

    Tyrimas pateikė ir papildomų duomenų apie vieną plačiausiai plantacijose naudojamų kakavos veislių CCN 51, vertinamą dėl didesnio derlingumo ir atsparumo. Genetinė analizė leido tiksliau nustatyti, iš kokių linijų ši veislė kilusi ir kokia jų įtaka dabartinei genetinei sandarai.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad skirtingi Peru regionai pasižymi savitu genetiniu parašu. Tai rodo, jog vietinės kakavmedžių populiacijos ilgą laiką vystėsi gana izoliuotai, todėl išsaugojo unikalių savybių, kurios gali būti svarbios tiek gamtos apsaugai, tiek šiuolaikinei selekcijai.

  • Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Ledynai traukiasi, rizikos auga

    Alpės, vadinamos Europos vandens bokštu, šyla maždaug dukart greičiau nei pasaulio vidurkis, o tai spartina ledynų tirpimą ir keičia upių maitinimą. Tokią tendenciją sieja ir IPCC vertinimai: tirpstant ledynams, didėja grėsmė vandens tiekimui kalnų bendruomenėms ir milijonams žmonių žemupiuose.

    Alpiniai ištakų baseinai, kuriuose gimsta aukštikalnių upeliai, yra ypač jautrūs: čia kritulių forma, sniego danga ir vasaros karščiai greitai pakeičia vandens kiekį. Pasekmės gali būti dvejopos: trumpuoju laikotarpiu didesni potvyniai ir nuošliaužos, o vėliau – ilgesnės vasaros sausros.

    „Waterwise“ matuoja tai, ko nematome

    Į šiuos pokyčius orientuojasi tarptautinis ES remiamas projektas „Waterwise“, bandomąsias vietas pasirinkęs įvairiose Alpėse. Viena jų – Contamines-Montjoie gamtos rezervatas netoli Monblano Prancūzijos pusėje, kur per pastaruosius dešimtmečius nykstant ledynams kinta ežerų ir upelių režimas.

    Projekto tikslas – sukaupti precedento neturintį duomenų kiekį apie vandens kiekį, temperatūrą ir ekologinę būklę, o trūkstamą informaciją surinkti lauko tyrimais. Tam diegiami lengvi jutikliai, vadinami išmaniaisiais akmenimis, kurie įkurdinami vandens vagose ir nuolat fiksuoja pokyčius.

    „Saugome tik tai, ką pažįstame. Šiuo projektu siekiame didinti žinias, o kartu ir apsaugą“, – sakė Contamines-Montjoie rezervato prižiūrėtojas Geoffrey Garcel.

    Vanduo kalnuose – ne vien gamtos klausimas

    „Waterwise“ tyrėjai pabrėžia, kad ištakų baseinų būklė lemia tai, kas vyksta žemiau – didžiosiose Europos upėse ir jų slėniuose. Todėl gamtiniai duomenys derinami su socialiniais ir ekonominiais rodikliais: žemdirbyste, hidroenergetika, turizmu ir vietos bendruomenių poreikiais.

    Contamines-Montjoie teritoriją kasmet kerta tūkstančiai žygeivių, einančių Tour du Mont Blanc maršrutu, o vasarą palei upelius ganosi galvijų bandos. Be to, dalis vandens paimama energijos gamybai: tai didina konkurenciją dėl resurso karštesniais ir sausesniais laikotarpiais, kai vandens būna mažiau.

    „Į ištakų baseinus koncentruojamės, nes klimato kaitos kontekste jie bus itin pažeidžiami. Ir todėl, kad viskas, kas vyksta aukštupyje, paveiks tai, kas vyks žemupyje“, – sakė „Waterwise“ tyrimų pareigūnė Solène Pignard.

    Siekiama ne tik diagnozuoti problemą, bet ir parengti prisitaikymo priemones, kurios padėtų išlaikyti ekosistemų atsparumą. Praktikoje tai gali reikšti geresnį vandens paėmimo valdymą, jautrių buveinių apsaugą, turistinių srautų reguliavimą ar ūkininkavimo pritaikymą prie naujų hidrologinių sąlygų.

    „Jei palyginsime skirtingus baseinus skirtingose šalyse, galėsime atpažinti bendrus dėsningumus ir sukurti tvarius sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima perkelti į kitas Alpių vietoves“, – sakė Karlsrūhės taikomųjų mokslų universiteto profesorius Markus Noack.

    Projekto rezultatai turėtų papildyti atviros prieigos skaitmeninį įrankių rinkinį, skirtą sprendimų priėmėjams ir vietos suinteresuotosioms pusėms. Bendra „Waterwise“ biudžeto suma siekia apie 2 690 000 eurų, iš jų apie 1 610 000 eurų skiria Europos regioninės plėtros fondas, o partneriai – iš Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos ir Slovėnijos.

  • Šylant Viduržemio jūrai, Graikiją užplūdo nuodinga fugu: už sugautą kilogramą žada atlygį

    Graikija pradėjo bandomąją programą, kuria žvejams žadama mokėti už invazinės ir nuodingos sidabraskruostės fugu (Lagocephalus sceleratus) sugavimą. Ši rūšis sparčiai plinta Viduržemio jūroje, o valdžia tikisi taip pristabdyti jos populiacijos augimą ir sumažinti žalą žvejybai.

    Pagal programą už kiekvieną sugautos žuvies kilogramą numatomas 5,33 euro atlygis. Graikijos institucijos tam skyrė 1 500 000 eurų fondą, o prioritetas teikiamas Kretos apylinkėms ir pietinei Egėjo jūros daliai, kur problema pastaruoju metu tapo aštriausia.

    Sidabraskruostė fugu į Viduržemio jūrą pateko iš tropinių Indijos vandenyno regionų, o vienu pagrindinių „vartų“ laikomas Sueco kanalas. Šis procesas siejamas su vadinamąja lessepsine migracija, kai svetimžemės rūšys įsitvirtina naujose ekosistemose.

    Graikijos vandenyse ši žuvis fiksuojama nuo 2005 metais, tačiau pastaraisiais metais jos gausa šoktelėjo. Žvejai skundžiasi, kad ji aktyviai konkuruoja dėl maisto, naikina kitų rūšių jauniklius ir daro tiesioginę žalą įrankiams.

    Ši fugu rūšis turi ypač tvirtą, „snapą“ primenantį dantų darinį, kuriuo gali perkąsti įprastus žvejybos tinklus. Dėl to didėja žvejybos sąnaudos, o dalis laimikių prarandama dar jūroje.

    Ne mažiau svarbus ir saugumo aspektas: žuvies audiniuose gali būti tetrodotoksino, sukeliančio raumenų silpnumą, paralyžių ir kvėpavimo sutrikimus. Europos Sąjungoje tokių žuvų prekyba ir vartojimas paprastai ribojami dėl apsinuodijimo rizikos.

    Mokslininkai invazinių rūšių plitimą sieja su sparčiai šylančiu Viduržemio jūros regionu. Šiltesnis vanduo sudaro palankesnes sąlygas tropinės kilmės rūšims, kurios anksčiau čia neišgyvendavo arba neįsitvirtindavo.

    Pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami ir kiti atšilimo sukelti pokyčiai: kai kuriose vietovėse daugėja naujų plėšrių rūšių, o tradiciniai žvejybos objektai traukiasi į vėsesnius vandenis. Tai didina spaudimą tiek biologinei įvairovei, tiek pakrančių ekonomikai.

    Vasarą socialiniuose tinkluose Graikijoje pasirodžius pranešimų apie tariamus fugu išpuolius, specialistai ragino nepervertinti rizikos. Pabrėžiama, kad šios žuvys dažniausiai vengia žmonių, o patvirtintų incidentų skaičius yra labai mažas.

    Vis dėlto poilsiautojams patariama nebandyti liesti nepažįstamų žuvų, o radus įtartiną laimikį ar sužeistą gyvūną pakrantėje informuoti vietos tarnybas. Graikija tikisi, kad finansinis paskatinimas žvejams padės suvaldyti situaciją, tačiau dalis ekspertų pripažįsta, kad rūšis regione greičiausiai jau įsitvirtino ilgam.

  • Įkaitęs Ramusis vandenynas keičia orus: ką tai reiškia audroms, karščiams ir potvyniams

    Ramusis vandenynas pastarosiomis savaitėmis išgyvena neįprastai stiprią jūrinę karščio bangą, o klimato mokslininkai perspėja: jos poveikis gali persikelti į atmosferą ir pakoreguoti orus daugelyje pasaulio regionų. Šiltesnis vanduo reiškia daugiau energijos ir drėgmės, todėl didėja ekstremalių reiškinių tikimybė.

    Anomalija apima didžiulę teritoriją per tropinę ir šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį, susiformavusią susiliejus keliems šilto vandens plotams. Toks šilumos „rezervuaras“ gali keisti vėjų ir slėgio laukus, o tai daro įtaką audrų maršrutams ir kritulių pasiskirstymui.

    „Mėnesiai užsitęsusios šilumos gali turėti rimtų pasekmių šią žiemą ir kitą pavasarį“, – sakė klimatologas Dillonas Amaya.

    Viena tiesioginių pasekmių – palankesnės sąlygos tropinėms audroms stiprėti. Kai paviršinis vanduo ilgiau išlieka labai šiltas, ciklonai gali greičiau „pasipildyti“ energijos, o tai didina riziką, kad audros pasieks sausumą stipresnės, atneš daugiau kritulių ir sukels didesnių potvynių.

    Kita grėsmė – intensyvesnės karščio bangos sausumoje. Šiltesnis vandenynas gali prisidėti prie atmosferos cirkuliacijos blokavimo situacijų, kai virš regiono susiformuoja ilgiau išsilaikantis aukšto slėgio laukas ir karštis užsilaiko dienomis ar savaitėmis, didindamas miškų gaisrų riziką.

    Šiltesnis vanduo taip pat plečiasi, todėl vietomis gali kilti jūros lygis, ypač pakrantėse, kur vėjai ir srovės „sustumia“ vandenį į krantą. Jei tuo pat metu užklumpa žiemos audros, bangavimas ir pakilęs vandens lygis gali stiprinti pakrančių užliejimą bei krantų ardymą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikė tendencija aiški: jūrinės karščio bangos pasaulio vandenynuose fiksuojamos dažniau ir didesniuose plotuose nei prieš kelis dešimtmečius. Šylant vandenynams didėja garavimas, o vandens garai atmosferoje tampa „kuru“ smarkioms liūtims, todėl ekstremalūs krituliai daugelyje regionų gali dažnėti.

    Artimiausiais mėnesiais didžiausias dėmesys bus skiriamas tam, kaip Ramiojo vandenyno šilumos perteklius sąveikaus su natūraliais svyravimais, įskaitant El Ninjo ir La Ninja ciklus. Nuo to priklausys, ar rizika išaugs tam tikriems sezoniniams reiškiniams, pavyzdžiui, tropinių audrų aktyvumui, žiemos liūtims ar užsitęsusiam sausros ir karščio epizodui kai kuriuose regionuose.

  • Prancūziją alina karščiai: parduotuvėse graibstomi ventiliatoriai, o internete kainos šoka

    Prancūziją užklupusi karščio banga išaugino paklausą vėsinimo įrangai: kondicionieriai ir ventiliatoriai kai kur tapo deficitine preke. Vietos žiniasklaida fiksuoja, kad dalis pirkėjų ieško bet kokių sprendimų, o prekybos vietose pasitaikė įtampos ir spūsčių.

    Didieji diskontų tinklai vieną iš praėjusios savaitės dienų surengė akciją ir pasiūlė apie 200 000 vėsinimo prietaisų su nuolaida. Tačiau netrukus po to dalis prekių ėmė migruoti į antrinę rinką, kuriose kainos, anot apžvalgų, kai kur šoktelėjo kelis kartus.

    Kainų šuolis antrinėje rinkoje

    Žiniasklaida atkreipia dėmesį į konkretų pavyzdį: nedidelis kondicionierius, parduotuvėse kainavęs 179 eurus, interneto platformose buvo siūlomas už 600–700 eurų. Tokia dinamika būdinga situacijoms, kai pasiūla nespėja paskui staigų paklausos šuolį, o dalis pirkėjų įsigyja prekes ne tik sau, bet ir perpardavimui.

    Internete pasirodė ir akivaizdžiai ironiškų skelbimų, kai vėsinimo prietaisai siūlomi su humoristinėmis pastabomis apie tariamą efektą. Tai rodo, kad visuomenės dėmesys kaista ne tik dėl temperatūros, bet ir dėl kainų bei prekių prieinamumo.

    Kas daroma dėl karščio?

    Prancūzija jau ne vienerius metus rengia nacionalinius prisitaikymo prie klimato kaitos planus, kuriuose numatomos priemonės nuo pastatų izoliacijos iki infrastruktūros apsaugos ir vandens išteklių valdymo. Tarp akcentuojamų temų yra ir miestų perkaitimas, kuris didžiausią poveikį daro tankiai apgyvendintose teritorijose.

    Vis dėlto planams įgyvendinti būtinos didelės investicijos. Pasak viešai aptariamų vertinimų, finansavimo poreikis pastatų šiluminiam pritaikymui yra skaičiuojamas milijardais eurų per metus, o valstybės programų biudžetai per pastaruosius metus mažėjo, todėl praktinis įgyvendinimas išlieka sudėtingas.

    Meteorologams prognozuojant galimą naują karščių bangą, didelė paklausa vėsinimo įrangai gali išlikti, o tai reiškia, kad kainų svyravimai ir prekių trūkumo epizodai gali kartotis. Vartotojų organizacijos tokiais atvejais paprastai ragina lyginti kainas ir vengti impulsyvių pirkinių antrinėje rinkoje.

  • Mokslininkai apie Europos karščius: be klimato kaitos tokia kaitra būtų beveik neįmanoma

    Vakarų Europą apėmusi rekordinė karščio banga, pasak mokslininkų, be klimato kaitos būtų buvusi beveik neįmanoma. World Weather Attribution (WWA) tyrėjų vertinimu, dabartinės itin šiltos naktys regione tapo maždaug 100 kartų labiau tikėtinos nei prieš du dešimtmečius.

    WWA analizėje pabrėžiama, kad per kelis dešimtmečius šylantis klimatas pakeitė karščio bangų „foną“, todėl ekstremalios temperatūros pasiekiamos lengviau ir kartojasi dažniau. Skaičiuojama, kad panaši kaitra, kokia fiksuojama dabar, 1976 metų birželį būtų buvusi apie 3,5 laipsnio Celsijaus žemesnė.

    Šilumos poveikis jaučiamas ne tik dieną: ekstremaliai šiltos naktys ypač didina sveikatos riziką, nes organizmas nebeatsigauna po dienos karščio. Kai kuriose Prancūzijos vietovėse daugiau nei savaitę naktimis laikėsi aukštesnė nei 20 laipsnių Celsijaus temperatūra, o atskiromis naktimis minimali temperatūra priartėjo prie 30 laipsnių Celsijaus.

    Analizėje taip pat įvertintas šiluminis stresas, kai žmogaus kūnas nebesugeba pakankamai atvėsti prakaituodamas. Iš daugiau nei 800 Europos miestų apie 45 proc. jau patyrė arba, prognozuojama, patirs didžiausius šiluminio streso lygius birželio pabaigoje.

    Ilgalaikė tendencija atitinka tarptautinių institucijų skelbiamus duomenis: Pasaulio meteorologijos organizacija nurodo, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, daugiausia iš anglies, naftos ir dujų deginimo, pakėlė pasaulio vidutinę temperatūrą maždaug 1,4 laipsnio Celsijaus virš ikipramoninio XIX amžiaus lygio.

    „Šiuo metu darome per mažai, kad sulėtintume globalų atšilimą. Todėl, jam tęsiantis, reikia tikėtis, kad rekordai bus mušami vis dažniau“, – sakė Londono Imperijos koledžo ekstremalių reiškinių tyrėja Claire Barnes, viena iš WWA analizės bendraautorių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausi karščio bangų padariniai sveikatai dažnai išryškėja ne iš karto. WWA primena mokslinius vertinimus, jog 2022 metų vasarą per karščio bangų seriją Europoje galėjo mirti daugiau kaip 60 000 žmonių dėl su karščiu susijusių priežasčių.

    WWA taip pat pažymi, kad šį kartą stiprios kaitros Europoje nepaaiškina El Ninjo reiškinys, paprastai didinantis pasaulines temperatūras. Tai sustiprina išvadą, kad pagrindinis veiksnys, didinantis tokių ekstremumų tikimybę, yra ilgalaikis klimato šiltėjimas.