CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Eufratas sparčiai seklėja: ką apie upės nykimą sako mokslas ir kodėl tai siejama su Apreiškimu?

    Eufrato upė Artimuosiuose Rytuose pastaraisiais metais vis dažniau minima dėl sparčiai mažėjančio vandens kiekio. Šis pokytis kelia praktinių grėsmių regionui, kuriame nuo upės priklauso geriamasis vanduo, žemės ūkis ir energetika.

    Kartu Eufratas turi ir ryškų kultūrinį bei religinį krūvį: jis minimas Biblijoje, įskaitant Apreiškimo Jonui knygą. Dėl to dalis visuomenės upės seklėjimą linkę interpretuoti kaip pranašysčių ženklą, nors mokslininkai akcentuoja visai kitokias priežastis.

    Apreiškimo Jonui knygos 16 skyriuje aprašoma scena, kurioje „didžiosios upės Eufrato“ vanduo išdžiūsta. Šis vaizdinys tekste siejamas su vėlyvųjų laikų įvykiais ir simboline kova tarp gėrio ir blogio.

    Istorikų ir religijotyrininkų vertinimu, tokie aprašymai dažnai naudoja to meto žmonėms suprantamus geografinius orientyrus ir simboliką. Eufratas tuomet buvo vienas svarbiausių regiono vandens kelių ir politinių riboženklių, todėl jo „išdžiūvimas“ galėjo reikšti sukrėtimą, o ne tikslią hidrologinę prognozę.

    Moksliniai tyrimai, paremti palydoviniais stebėjimais ir hidrologiniais vertinimais, rodo, kad Tigro ir Eufrato baseine vandens ištekliai traukėsi dėl kelių vienu metu veikiančių veiksnių. Prie jų priskiriami ilgėjantys sausrų periodai, kylanti temperatūra ir didėjantis vandens poreikis.

    Palydoviniai duomenys ir regioniniai vertinimai fiksavo reikšmingus gėlo vandens atsargų mažėjimo mastus dar nuo 2000-ųjų pradžios. Šį procesą sustiprina intensyvus drėkinamas žemės ūkis, požeminio vandens naudojimas ir vandens srautų reguliavimas užtvankomis.

    Eufrato tėkmė priklauso nuo kritulių ir sniego atsargų aukštupiuose, todėl šiltesnės žiemos ir nepastovūs krituliai keičia sezoninį vandens „maitinimą“. Kai kuriais metais tai reiškia mažesnius pavasario potvynius ir menkesnį bazinį debitą vasarą, kai vandens poreikis didžiausias.

    Kita svarbi grandis yra tarpvalstybinis vandens valdymas: upė teka per Turkiją, Siriją ir Iraką, o sprendimai aukštupyje tiesiogiai veikia žemupio šalis. Ekspertai pabrėžia, kad be suderintų taisyklių dėl vandens paskirstymo, efektyvesnio drėkinimo ir infrastruktūros atnaujinimo seklėjimo rizika tik auga.

    Irako institucijos ne kartą viešai įspėjo, kad be sisteminių pokyčių Eufrato būklė gali dar labiau blogėti per artimiausius dešimtmečius. Tai reikštų ne „apokaliptinį“ scenarijų, o labai konkrečias pasekmes: brangesnį geriamąjį vandenį, mažesnius derlius, didesnę migracijos ir socialinės įtampos riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad upės seklėjimas yra pirmiausia aplinkos ir valdymo iššūkis. Religiniai tekstai gali formuoti žmonių interpretacijas, tačiau sprendimai, galintys stabilizuoti situaciją, yra žemiški: vandens taupymas, efektyvesnė žemdirbystė, tarptautiniai susitarimai ir prisitaikymas prie klimato kaitos.

  • Mirtinai nuodingos gyvatės vis arčiau namų: mokslininkai paaiškino, kas keičia jų arealus

    Nuodingų gyvačių susidūrimai su žmonėmis ateityje gali dažnėti, nes šylantis klimatas ir besiplečiančios gyvenvietės keičia gyvūnų buveines. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kurios pavojingos rūšys pradeda judėti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos.

    Tyrimuose apie klimato kaitos poveikį ropliams akcentuojama paprasta grandinė: kylant temperatūrai ir keičiantis kritulių režimui, kinta grobio gausa, vandens prieinamumas ir slėptuvių sąlygos. Dėl to dalis rūšių plečia arealą į vėsesnes vietoves, aukštesnes zonas arba arčiau žmogaus kuriamų žaliųjų plotų.

    Vien klimato šiltėjimas nepaaiškina visko: didelę reikšmę turi ir žemėnaudos pokyčiai. Miškų fragmentacija, nauji keliai, ūkininkavimo plėtra ir priemiesčių augimas sukuria mozaikiškas buveines, kuriose gyvatėms lengviau rasti graužikų, paukščių ar varliagyvių.

    Prie namų, sodų ir ūkių gyvates traukia ne tik maistas, bet ir priedanga: malkų krūvos, komposto dėžės, akmenų sangrūdos, sandėliukai ar tankūs krūmynai. Didesnę riziką didina ir tai, kad žmonės šiltesniu sezonu daugiau laiko praleidžia lauke, o kontaktų tikimybė natūraliai auga.

    Mokslininkai išskiria kelias grupes nuodingų gyvačių, kurioms arealo pokyčiai gali būti ryškesni per artimiausius dešimtmečius. Tarp jų minimos Šiaurės Amerikos mokasinės gyvatės, Afrikos spjaudančios kobros, įvairios angys ir Azijos kraitai.

    Atskirai pabrėžiama, kad juodosios mambos paplitimas kai kuriose Afrikos dalyse teoriškai gali pasislinkti link tankiau apgyvendintų teritorijų. Tokie pokyčiai paprastai nevyksta staiga, tačiau sveikatos apsaugos sistemoms svarbus net ir nuosaikus rizikos augimas.

    Didžiausia įkandimų našta pasaulyje tenka tropiniams regionams, ypač Pietų Azijai, kur incidentų mastas vertinamas milijonais per metus. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausią mirčių dalį lemia ne vien nuodų stiprumas, o pavėluota pagalba, ribotas priešnuodžių prieinamumas ir ilgas kelias iki gydymo įstaigų.

    Gyvatės vis dažniau gali būti sutinkamos ne tik atokiose vietovėse, bet ir šalia namų: soduose, ūkiuose, vaikų žaidimų aikštelėse ar miesto žaliuosiuose plotuose. Labiausiai pažeidžiamos išlieka kaimiškos teritorijos, kuriose medicinos paslaugos sunkiau pasiekiamos.

    „Pagrindinis būdas sumažinti riziką yra atsargumas ir bazinės žinios, kaip elgtis vietovėse, kur gali būti nuodingų gyvačių“, – sakė tyrimo autorius Davidas Williamsas.

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja paprastas prevencines priemones: avėti uždarą avalynę, atidžiai žiūrėti, kur dedama koja ar ranka, nekelti akmenų ir rąstų plikomis rankomis, o kiemuose mažinti slėptuvių kiekį. Sveikatos politikos lygmeniu akcentuojama priešnuodžių tiekimo grandinių stiprinimo ir greitesnės skubios pagalbos svarba regionuose, kur rizika didžiausia.

  • Klimato kaitos jau neneigia: įsigalėjo nauja taktika, kurią sieja su Kremliumi

    Klimato kaitos jau neneigia: įsigalėjo nauja taktika, kurią sieja su Kremliumi

    Klasikinis klimato kaitos neigimas vis dažniau užleidžia vietą kitokiai, labiau „protingai“ atrodančiai taktikai: pripažįstama, kad problema egzistuoja, bet siekiama įtikinti, jog veikti neverta arba per brangu. Tokie pranešimai akcentuoja tariamą chaotišką žaliosios transformacijos kainą, menkina atsinaujinančių išteklių patikimumą ir skatina nepasitikėjimą mokslu bei institucijomis.

    Ši kryptis tyrimuose vadinama klimato veiksmų vilkinimo naratyvais. Vietoj klausimo, ar klimato kaita vyksta, dėmesys perkeliamas į ginčą, ar apskritai verta imtis sprendimų. Taip visuomenėje auginamas bejėgiškumo jausmas, o diskusija nukreipiama į baimę dėl sąskaitų, darbo vietų ar tariamų draudimų.

    Nuo neigimo prie vilkinimo

    Praktikoje tokie naratyvai dažnai pasirodo ten, kur daug emocijų: kalbant apie energijos kainas, transporto pertvarką ar taršos mažinimo priemones. Tipiškas argumentas skamba paprastai: Europa esą sudaro per mažą pasaulio taršos dalį, todėl pastangos beprasmės, kol „pirmiau nesusitvarkys“ Kinija ar Jungtinės Valstijos.

    Problema ta, kad neretai pasitelkiami tikri skaičiai, tačiau jie pateikiami be konteksto. Europos Sąjunga išlieka viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir rinkų, todėl jos sprendimai daro įtaką technologijų, pramonės ir energijos standartams, o kartu ir investicijų krypčiai. Tai reiškia, kad pokyčiai Europoje gali turėti daug didesnį poveikį nei vien „tiesioginė“ išmetimų dalis.

    Kita dažna taktika – priešinti klimato politiką su socialiniu teisingumu, tarsi ji būtų nukreipta prieš „paprastus žmones“. Toks rėminimas ypač lengvai prigyja regionuose, kuriuose daug darbo vietų susiję su iškastiniu kuru ar energijai imlia pramone, nes ten bet kokios permainos natūraliai kelia nesaugumo jausmą.

    Kai tema tampa informacinio karo dalimi

    Vis daugiau analizių sieja klimato temų dezinformaciją su platesnėmis informacinėmis operacijomis, kurių tikslas – skaldyti visuomenę ir silpninti pasitikėjimą valstybe bei Europos Sąjunga. Klimato politika tam itin patogi, nes vienu metu paliečia pragyvenimo lygį, energetinį saugumą ir geopolitiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie naratyvai gali būti naudingi valstybėms, suinteresuotoms išlaikyti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Europos šalims energetikos transformacija reiškia ir mažesnę priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, todėl bandymai diskredituoti pokyčius gali turėti ir labai apčiuopiamą strateginę naudą.

    „Tikslas nėra laimėti ginčą faktais, o sukelti informacinį chaosą ir išsekinti visuomenės kantrybę“, – teigia dezinformacijos tyrėjai, vertinantys klimato temų komunikacijos tendencijas.

    Emocijos svarbesnės už faktus

    Vertinant dezinformacijos efektyvumą, lemiamas veiksnys dažnai būna ne argumentų logika, o emocinis krūvis. Turinys dažniau kuria pyktį, baimę ar neteisybės jausmą, o ne kviečia lyginti duomenis. Dėl to daugiausia dėmesio skiriama kasdieniams kaštams: elektrai, šildymui, kurui ir tariamai neišvengiamam skurdimui.

    Tokiose žinutėse energetikos pertvarka vaizduojama kaip elitų projektas, o ne kaip atsakas į rizikas, kurias fiksuoja klimato mokslas. Dėl to visuomenė gali pradėti klimato sprendimus vertinti ne pagal jų veiksmingumą ar ilgalaikę naudą, bet pagal tai, kas garsiau sužadina nepasitenkinimą.

    Specialistai ragina atskirti pagrįstą kritiką nuo manipuliacinių vilkinimo naratyvų: klausti, kokie konkretūs sprendimai siūlomi, kas už juos mokės ir kokios būtų neveikimo pasekmės. Klimato kaita nėra vien „aplinkos“ tema – tai ir ekonomikos, sveikatos, infrastruktūros, energetinio saugumo klausimas, todėl diskusijai būtinas kontekstas, o ne vien šūkiai.

  • San Franciske šlavė sklypus už kelis šimtus eurų: paaiškėjo šokiruojanti detalė

    San Franciske šlavė sklypus už kelis šimtus eurų: paaiškėjo šokiruojanti detalė

    San Franciske, viename brangiausių JAV miestų, netikėtas aukcionas sulaukė milžiniško dėmesio: siūlyti sklypai kainavo vos kelis šimtus eurų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip reta proga rinkoje, kur būstas ir žemė įprastai kainuoja milijonus.

    Tačiau netrukus paaiškėjo esminė detalė, dėl kurios internete kilo pasipiktinimo banga. Dalis parduotų sklypų yra ne sausumoje, o San Fransisko įlankos dugne, todėl jų panaudojimas šiandien praktiškai neįmanomas be sudėtingų leidimų ir milžiniškų investicijų.

    Vienas minėtų objektų – sklypas prie Candlestick Point teritorijos, apimantis maždaug 500 kvadratinių metrų plotą. Skelbiama, kad atskirų sklypų kaina siekė apie 250 JAV dolerių, tai yra maždaug 230 eurų, tačiau pirkėjai iš esmės įsigijo plotą, kuris nuolat yra po vandeniu.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie pirkiniai dažniausiai pristatomi kaip spekuliacinė investicija, tačiau rizika čia itin didelė. San Fransiskas ir platesnis įlankos regionas jau ne vienerius metus minimi tarp vietovių, kurios jautrios jūros lygio kilimui, audrų potvyniams ir grunto sėdimui, o tai ilgainiui tik didina neapibrėžtumą.

    „Tai skamba kaip sandoris, bet realybėje tai yra teisinių ir aplinkosauginių ribojimų labirintas“, – sakė su situacija susipažinęs nekilnojamojo turto rinkos komentatorius.

    Kita vertus, dalis specialistų atkreipia dėmesį į tai, kad brangiuose pakrančių miestuose žemės trūkumas skatina ieškoti nestandartinių sprendimų. Kai kur pasaulyje vystomi plūduriuojantys statiniai ir infrastruktūra, tačiau tokios idėjos San Fransisko įlankoje susidurtų su griežtu reguliavimu, gamtosaugos reikalavimais ir ilgu derinimo procesu.

    Istoriškai dalis San Fransisko teritorijų buvo suformuotos užpilant įlankos pakraščius, tačiau šiandien tokie darbai būtų vertinami visiškai kitaip. Dabartinis požiūris į pakrančių ekosistemų apsaugą, taršos prevenciją ir klimato kaitos poveikio valdymą reiškia, kad panašūs projektai dažniausiai tampa ne ekonomikos, o politikos ir aplinkosaugos klausimu.

    Kol kas neaišku, ką konkrečiai pirkėjai tikisi nuveikti su po vandeniu esančiais sklypais. Vis dėlto ši istorija ryškiai parodė dvi tendencijas: ekstremalų nekilnojamojo turto kainų kontrastą brangiuose miestuose ir tai, kaip rinkoje atsiranda vis rizikingesnių, į antraštes patenkančių pasiūlymų.

  • Afrikos miestai skambina pavojaus varpais: klimatas ir būstai spaudžia, pinigų nėra

    Afrikos miestai skambina pavojaus varpais: klimatas ir būstai spaudžia, pinigų nėra

    Afrikos miestams pritrūko laiko

    Afrikos miestų atstovai Pasaulio urbanistikos forume Baku perspėjo, kad klimato kaita, spartus urbanizavimasis ir lėtinis būsto trūkumas jau vejasi valdžios galimybes reaguoti. Jų teigimu, tradiciniai finansavimo modeliai nebespėja su poreikiais.

    Forumo diskusijose būstas vis dažniau įvardijamas ne kaip socialinės paramos klausimas, o kaip ekonomikos ir infrastruktūros pagrindas. Tai glaudžiai siejama su prisitaikymu prie klimato kaitos, migracija ir pokonfliktiniu atsigavimu.

    Angolos pavyzdys ir finansavimo ribos

    Angolos viešųjų darbų, urbanistikos ir būsto ministras Carlos Alberto Gregório dos Santos sakė, kad šalis būsto sektoriui nukreipia apie 7,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai viena didžiausių viešųjų investicijų krypčių, tačiau poreikiai vis tiek auga greičiau nei statybų tempas.

    Pasak ministro, pastaraisiais metais valstybė pastatė apie 350 000 būstų, siekdama mažinti deficitą sparčiai augančiuose miestuose. Vis dėlto net ir tokio masto programos, anot dalyvių, dažnai atsiremia į ribotas biudžetų galimybes ir brangstančią infrastruktūrą.

    Pamokos iš atstatymo ir nauji sprendimai

    Azerbaidžano atstatymo patirtis forume tapo dažna nuoroda šalims, kurios sprendžia pokonfliktinio atsigavimo ar nusidėvėjusios infrastruktūros problemas. Gambijos žemių, regioninės valdžios ir religinių reikalų ministras Hamat Ngai Kumba Bah teigė, kad Baku pademonstravo atsparumo ir nacionalinio koordinavimo svarbą.

    „Šiandieniniame pasaulyje niekas neturi pakankamai pinigų“, – sakė Hamat Ngai Kumba Bah.

    Ministras pabrėžė, kad vien tarptautinių institucijų paskolų ar paramos nebeužtenka, todėl būtini inovatyvesni finansavimo mechanizmai. Tarp dažniausiai minimų krypčių – didesnis privataus kapitalo įtraukimas, ilgalaikis infrastruktūros planavimas ir aiškesnės taisyklės, mažinančios investuotojų riziką.

    Potvyniai, medžiai ir nelygi našta

    Klimato atsparumas tapo viena pagrindinių forumo ašių, ypač miestams, kurie jau dabar patiria ekstremalių reiškinių žalą. Adis Abebos atsparumo vadovas Moges Tadesse įspėjo, kad sezoniniai potvyniai griauna namus, gadina infrastruktūrą ir išstumia gyventojus iš upių pakrančių bei užliejamų teritorijų.

    Jo teigimu, Etiopija daug investuoja į gamta grįstus sprendimus: per pastaruosius penkerius metus Adis Abeba pasodino daugiau nei 90 mln. medžių. Nacionaliniu mastu, pasak jo, vykdomoje atkūrimo programoje minima apie 47 mlrd. pasodintų medžių.

    Tadesse taip pat akcentavo klimato teisingumo klausimą, primindamas, kad mažiausiai prie pasaulinių emisijų prisidedančios valstybės dažnai patiria didžiausius ekonominius ir socialinius nuostolius. Forumo dalyviai sutaria, kad būsto, klimato ir ekonomikos problemų atskirai spręsti nebeįmanoma, tačiau lemiamas klausimas lieka tas pats: ar finansavimas pasivys realybę.

  • Mirtinai nuodingos gyvatės keičia buveines: tyrimas įspėja dėl didesnės įkandimų rizikos

    Mirtinai nuodingos gyvatės keičia buveines: tyrimas įspėja dėl didesnės įkandimų rizikos

    Šylantis klimatas ir žmogaus veikla, keičianti natūralias ekosistemas, gali padidinti gyvačių įkandimų riziką daugelyje pasaulio regionų, rodo naujas tyrimas. Autoriai įspėja, kad kai kurios labai nuodingos rūšys gali artėti prie tankiai apgyvendintų vietovių arba pasirodyti teritorijose, kur jų anksčiau beveik nebuvo.

    Tyrimą koordinavo Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų komanda, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale PLOS Neglected Tropical Diseases. Analizėje derinti vieši ir privatūs duomenų rinkiniai, muziejų kolekcijų įrašai, mokslinė literatūra ir piliečių mokslo platformų stebėjimai.

    Skaičiuojama, kad per metus pasaulyje registruojama apie 4 000 000 naujų gyvačių įkandimų atvejų, tačiau tikslūs skaičiai kai kuriose šalyse gali būti nepakankamai fiksuojami. Didžiausia našta tradiciškai tenka atogrąžų zonoms, ypač Pietų Azijai, kur rizika didėja dėl didelio gyventojų tankio ir ribotesnės sveikatos paslaugų prieigos.

    Kur ir kodėl keičiasi rizikos žemėlapis?

    Tyrimo autoriai prognozavo, kaip kylanti temperatūra gali pakeisti nuodingų gyvačių paplitimą iki 2050 ir 2090 metų. Dalis rūšių, vengdamos karščio ar prarasdamos buveines dėl miškų kirtimo, šlapynių sausinimo ir urbanizacijos, gali trauktis į naujas teritorijas.

    Tai reikštų daugiau susidūrimų su žmonėmis kasdienėse erdvėse, pavyzdžiui, žaidimų aikštelėse, bėgimo takuose, prie vandens telkinių ar dirbamuose laukuose. Kartu pabrėžiama, kad didesnis kontaktų skaičius kelia riziką ne tik žmonėms, bet ir pačioms gyvatėms, kurios dažniau žūsta dėl baimės ar netinkamo elgesio.

    Kokios rūšys gali plisti?

    Tyrime išskiriamos kelios grupės, kurių arealai gali plėstis arba slinkti: Šiaurės Amerikos vandens angys, Afrikos spjaudančios kobros, įvairios angys Pietų Amerikoje ir Europoje, taip pat kai kurios Azijos nuodingos rūšys. Autoriai pažymi, kad jei dalis šių rūšių priartės prie didelių gyvenviečių, potencialiai daugiau žmonių gali atsidurti didesnės įkandimų rizikos zonoje.

    Ypač pažeidžiamos gali būti kaimiškos ir skurdesnės teritorijos, kur žemdirbiai dirba basomis ar su atvira avalyne, o gydymo įstaigos yra toli. Tokiose vietovėse kritiškai svarbūs ne tik prevenciniai įpročiai, bet ir greitas patekimas į medicinos pagalbą bei savalaikis priešnuodžių skyrimas.

    Kaip pasiruošti sveikatos sistemoms?

    Autoriai pabrėžia, kad prognozės gali padėti sveikatos institucijoms planuoti resursus, ypač priešnuodžių atsargas ir jų paskirstymą, taip pat stiprinti skubios pagalbos grandinę atokesnėse bendruomenėse. Kartu akcentuojamas gamtosaugos aspektas, nes kai kurioms rūšims spartūs pokyčiai gali reikšti buveinių nykimą ir didesnę išnykimo riziką.

    „Žmonės turėtų būti atidūs savo aplinkai ir pastebėti pokyčius. Susidūrus su nuodingomis gyvatėmis svarbu imtis aktyvių prevencijos veiksmų ir vengti rizikos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Davidas Williamsas.

    „Tai reiškia avėti uždarą avalynę, stebėti, kur dedame rankas ir kojas, tamsoje naudoti šviesos šaltinį, netrukdyti gyvatei, o susidūrus leisti jai pasišalinti ir žinoti, kaip elgtis nelaimės atveju“, – pridūrė jis.

    Specialistai primena, kad įkandimo atveju svarbiausia kuo greičiau kreiptis į medikus ir nesiremti nepatikrintomis „namų priemonėmis“, kurios gali pabloginti būklę. Ilgalaikėje perspektyvoje didėjanti temperatūra ir intensyvesnė žemės naudojimo kaita gali tapti vienu iš veiksnių, keičiančių visuomenės sveikatos rizikas ir reikalaujančių tikslesnio planavimo.

  • Vakarų Europą kaitina šilumos kupolas: gegužę fiksuojami rekordai, perspėjama dėl bangų dažnėjimo

    Vakarų Europą kaitina šilumos kupolas: gegužę fiksuojami rekordai, perspėjama dėl bangų dažnėjimo

    Vakarų Europoje šią savaitę prognozuojami neįprastai aukšti gegužės temperatūrų rodikliai, kai kur artėjantys prie vasaros kaitros rekordų. Meteorologai situaciją sieja su vadinamuoju šilumos kupolu, kai aukšto slėgio sritis tarsi „uždengia“ regioną ir įkalina šiltą orą.

    Didžiausios kaitros laukiama Pirėnų pusiasalyje: Portugalijoje kai kur gali būti fiksuojama beveik 40 laipsnių, o pietų Ispanijoje temperatūra gali kilti iki maždaug 38 laipsnių. Tuo pat metu gerokai šilčiau už daugiametį vidurkį turėtų būti ir Prancūzijoje, Belgijoje bei Jungtinėje Karalystėje.

    Kas yra šilumos kupolas?

    Šilumos kupolas susiformuoja, kai virš regiono įsitvirtina aukšto slėgio sistema, stabdanti oro masių judėjimą ir slopinanti debesuotumą. Į Vakarų Europą iš Šiaurės Afrikos plūstantis šiltas oras tokiomis sąlygomis „užsilaiko“, o saulė dieną dar labiau įkaitina paviršių.

    Tokio tipo situacijos dažnai reiškia ir silpnesnį vėją bei menkesnį atvėsimą naktį, todėl šiluma kaupiasi kelias dienas iš eilės. Dėl to didėja tikimybė, kad miestai, ypač tankiai apgyvendinti, patirs ryškesnį karščio stresą.

    Rekordai gegužę ir sveikatos rizikos

    Prancūzijos meteorologijos tarnyba įspėjo apie ankstyvą, išskirtinį ir galintį užsitęsti karščio epizodą, kai temperatūra gali viršyti sezoninį vidurkį maždaug 12 laipsnių ar daugiau. Kai kuriuose Prancūzijos miestuose tikimasi gegužės rekordų, o prognozuojami rodikliai kai kur gali būti keliais laipsniais aukštesni už ankstesnes aukščiausias reikšmes.

    Jungtinėje Karalystėje taip pat skelbiami karščio sveikatos perspėjimai daliai Anglijos, įskaitant griežtesnio lygio įspėjimus didmiesčiams. Sveikatos tarnybos paprastai pabrėžia, kad karščiai labiausiai pavojingi vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiesiems lėtinėmis ligomis, mažiems vaikams ir dirbantiems lauke.

    Kodėl karščio bangos ankstėja?

    Meteorologų vertinimu, tokie karščio epizodai tampa dažnesni dėl klimato kaitos, nes šylantis klimatas didina ekstremalių temperatūrų tikimybę ir jų intensyvumą. Tai ypač pastebima, kai aukšto slėgio sistemos ilgiau užsilaiko virš tų pačių teritorijų.

    Ekspertai pabrėžia, kad ankstyvos karščio bangos gegužę kelia papildomų iššūkių, nes žmonės ir infrastruktūra dažnai dar nebūna prisitaikę prie vasariškų sąlygų. Todėl daugelyje šalių didelis dėmesys skiriamas perspėjimų sistemoms ir visuomenės informavimui.

    „Tikimės, kad tokios karščio bangos kartosis vis dažniau, prasidės anksčiau ir bus intensyvesnės“, – teigė Prancūzijos meteorologijos tarnyba.

  • Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    500 kilometrų planas prieš potvynius

    Indonezija atgaivino vadinamosios Didžiosios jūros sienos projektą – daugiau kaip 500 kilometrų ilgio pylimų ir užtvarų sistemą palei Javos šiaurinę pakrantę. Ji turėtų sumažinti potvynių riziką ir apsaugoti tankiai apgyvendintas teritorijas, įskaitant Džakartos regioną.

    Projektas numatytas etapais ir suskirstytas į kelias dešimtis atkarpų, kurias planuojama įgyvendinti palaipsniui. Vyriausybė taip pat pabrėžia, kad tai daugiametė programa, apimanti kelias provincijas ir savivaldybes.

    Kodėl vanduo kyla taip greitai?

    Javos šiaurinę pakrantę veikia du vienu metu stiprėjantys veiksniai: klimato kaita ir grunto sėdimas. Didėjančios liūtys bei aukštesnis jūros lygis reiškia dažnesnius užliejimus, o kai kuriose vietovėse žemė leidžiasi dėl intensyvaus požeminio vandens siurbimo.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien betonas problemos neišspręs, jei nebus sprendžiamos priežastys sausumoje. Be griežtesnės požeminio vandens naudojimo kontrolės, patikimesnio vandentiekio ir efektyvesnio upių valymo, užtvaros gali tapti tik laikinu palengvinimu.

    Kaina milžiniška, rizikos taip pat

    Bendra projekto kaina vertinama maždaug 70 milijardų eurų, o pradinis etapas Džakartos įlankoje galėtų kainuoti apie 7–9 milijardus eurų. Vyriausybė svarsto, kad užtvaros galėtų atlikti ir ekonominę funkciją: skatinti investicijas, kurti naujus verslo centrus ir pritraukti kapitalą pakrantės regionuose.

    Kritikai atkreipia dėmesį, kad tokios apimties statybos gali pakeisti vandens apykaitą, pakenkti mangrovių ekosistemoms ir pabloginti upių būklę. Taip pat keliami klausimai dėl poveikio žvejybos bendruomenėms, kurių pragyvenimas tiesiogiai priklauso nuo pakrančių ir lagūnų biologinės įvairovės.

    „Siena gali veikti tik kaip platesnio plano dalis, o ne kaip vienintelis sprendimas“, – teigia klimatui atsparios infrastruktūros tyrėjai, vertinantys projektą. Pasak jų, be gyventojų įtraukimo, socialinių kompensacijų ir aiškaus aplinkosaugos plano rizika išlieka, kad brangi užtvara nepasieks laukto efekto.

    Indonezija jau yra susidūrusi su sudėtingu pasirinkimu tarp greitų inžinerinių sprendimų ir lėtesnių, bet sisteminių pokyčių. Ar Didžioji jūros siena taps proveržiu prisitaikant prie klimato kaitos, priklausys ne tik nuo statybų tempo, bet ir nuo to, ar lygiagrečiai bus tvarkomas vandens ūkis, upės ir pakrančių ekosistemos.

  • Šokas Svalbarde: iš po ledyno kyla šimtmečių senumo kūnai, o mokslininkus stebina detalės

    Šokas Svalbarde: iš po ledyno kyla šimtmečių senumo kūnai, o mokslininkus stebina detalės

    Kas rasta Svalbarde

    Svalbardo salyne, šiaurės vakarų pakrantėje prie Smeerenburgfjorden fjordo, archeologai fiksuoja neįprastą ir jautrų reiškinį: iš tirpstančio amžinojo įšalo ima ryškėti šimtmečius senų žmonių palaikai. Ši vietovė norvegiškai vadinama Likneset, neretai įvardijama ir Prieplaukos ar Kyšulio su palaikais vardu.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad XVII ir XVIII amžiuje ši Arkties dalis buvo vienas svarbiausių europinio banginių medžioklės centrų. Vasaromis čia atplaukdavo laivai iš Nyderlandų, Anglijos ir Danijos, o dalis jūreivių namo taip ir negrįždavo.

    Mirę vyrai būdavo laidojami vietoje, sekliose kapavietėse, dažnai pažymėtose akmenų sampilais ar mediniais kryžiais. Skaičiuojama, kad teritorijoje galėjo būti mažiausiai 225 kapai, tačiau dalį jų jau sunaikino pakrantės erozija ir grunto slinkimas.

    Kodėl palaikai taip gerai išsilaikė

    Ilgus šimtmečius amžinasis įšalas veikė kaip natūrali šaldymo kamera, todėl kai kuriose kapavietėse išliko ne tik kaulai, bet ir audiniai bei aprangos detalės. Mokslininkai mini vilnonių švarkų, kojinių, lininių marškinių ir net šilkinių skarelių fragmentus.

    Toks išlikimas archeologams yra itin vertingas, nes leidžia tiksliau rekonstruoti kasdienybę, mitybą, darbo sąlygas ir net socialinius skirtumus banginių medžioklės pramonėje. Kartu tai primena, kad Arkties archeologinis paveldas yra trapus ir sparčiai nykstantis.

    „Amžinasis įšalas šimtmečius saugojo palaikus, tačiau dabar jis praranda stabilumą ir atveria tai, kas turėjo likti po žeme“, – sako tyrimuose dalyvaujantys mokslininkai.

    Kaulai atskleidė atšiaurią realybę

    Osteologinė analizė piešia labai sunkų tuometinių darbininkų paveikslą. Dauguma ištirtų skeletų priklausė jauniems vyrams, tačiau jų kauluose aptinkami pokyčiai primena vyresnio amžiaus žmonių nusidėvėjimą.

    Tyrėjai fiksuoja ryškius sąnarių degeneracijos požymius, senas traumas ir pervargimo žymes, būdingas ilgalaikiam itin sunkiam fiziniam darbui. Taip pat aptinkami požymiai, siejami su skorbutu, kurį sukelia vitamino C trūkumas.

    Banginių medžioklė tuo metu buvo viena pavojingiausių profesijų: milžiniškų gyvūnų tempimas, skerdimas šaltyje, riebalų lydymas drėgmėje ir vėjyje reiškė nuolatinę traumų, hipotermijos ir infekcijų riziką. Dalis organizmų, sprendžiant iš kaulų būklės, būdavo „sudėvimi“ dar nesulaukus trisdešimties.

    Klimato kaita naikina archeologiją

    Didžiausias nerimas kyla dėl tempo, kuriuo keičiasi Svalbardo klimatas. Arktis šyla sparčiau nei vidutiniškai pasaulyje, todėl dažnėja atlydžiai, stiprėja pakrančių ardymas, o gruntas tampa nestabilus.

    Tirpstant amžinajam įšalui, įdumba karstai, slenka dirvožemio sluoksniai ir palaikai atsiduria paviršiuje. Tai reiškia ne tik mokslinę, bet ir etinę dilemą: kaip skubiai dokumentuoti, apsaugoti ir pagarbiai tvarkyti žmonių palaikus, kai pati aplinka juos iškelia į paviršių.

    Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos gali būti prarastos dar iki išsamių tyrimų, todėl vis dažniau kalbama apie gelbėjimo archeologijos būtinybę Arkties regione. Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau istorijos sluoksnių nuplauna jūra ir ištirpina šiltesnės žiemos.

  • Po Kaspijos jūra šimtmečius slėpėsi gyvenvietė: archeologai atskleidė netikėtą jos paslaptį

    Po Kaspijos jūra šimtmečius slėpėsi gyvenvietė: archeologai atskleidė netikėtą jos paslaptį

    Pietinėje Azerbaidžano pakrantėje, netoli Lenkorano, archeologai identifikavo povandeninius viduramžių laikotarpio gyvenvietės pėdsakus, kurie ilgą laiką buvo paslėpti po Kaspijos jūros vandeniu. Radiniai leidžia manyti, kad ši vieta kadaise buvo aktyviai apgyvendinta ir susijusi su prekyba bei žvejyba.

    Tyrėjai pakrantės zonoje aptiko keramikos fragmentų, pastatų liekanų ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų, datuojamų viduramžiais. Anot specialistų, tokie radiniai rodo ne pavienį objektą, o veikiau organizuotą gyvenvietę su nuolatiniu gyvenimu ir ūkine veikla.

    Kas keitė Kaspijos pakrantę

    Šis atradimas svarbus ne tik archeologijai: jis papildo žinias apie Kaspijos jūros lygio svyravimus, kurie per tūkstantmečius buvo itin ryškūs. Mokslininkai pabrėžia, kad vandens lygį šiame uždarame baseine veikia klimato kaita, upių įtekėjimo ir garavimo balansas, taip pat regiono geologiniai procesai.

    Tokie svyravimai galėjo periodiškai užlieti pakrantės teritorijas, priversti bendruomenes trauktis arba perkelti gyvenvietes į saugesnes vietas. Lenkorano apylinkių radiniai laikomi vienu aiškesnių pavyzdžių, kaip smarkiai per laiką galėjo kisti kranto linija.

    Įtarimų kelia akmeniniai statiniai

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė po dugno nuosėdomis aptikti akmeninių konstrukcijų pėdsakai. Pirminės išvados leidžia spėti, kad tai galėjo būti pastatų pamatai arba su pakrančių infrastruktūra susiję statiniai, pavyzdžiui, prieplaukos ar sandėliavimo vietos.

    Jei šios prielaidos pasitvirtins, radinys suteiks vertingos informacijos apie viduramžių pakrančių architektūrą ir tai, kaip buvo organizuojamas gyvenimas prie Kaspijos jūros. Pietinė pakrantė istoriškai buvo svarbi jungtis tarp Kaukazo, Persijos ir Centrinės Azijos maršrutų, todėl tokios gyvenvietės galėjo atlikti reikšmingą vaidmenį regioninėje prekyboje.

    Kas bus daroma toliau

    Tolesniuose etapuose planuojami detalesni povandeniniai tyrimai, pasitelkiant sonarą ir 3D dugno dokumentavimą. Tai turėtų padėti tiksliai nustatyti gyvenvietės ribas, patikslinti datavimą ir atkurti scenarijų, kaip ir kada teritorija atsidūrė po vandeniu.

    Archeologai neatmeta, kad Kaspijos jūros dugne gali būti ir daugiau panašių objektų, tačiau jų paieška reikalauja didelių technologinių išteklių ir sistemingo kartografavimo. Kuo tiksliau bus susieti archeologiniai duomenys su pakrantės dinamikos rekonstrukcijomis, tuo aiškesnis taps šio regiono istorinis kraštovaizdis.

    „Šie radiniai rodo, kad šiandien po vandeniu esantys plotai anksčiau galėjo būti aktyviai gyvenami ir ekonomiškai svarbūs“, – sakė tyrėjai, komentuodami pirmines išvadas.