CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Afrikinės klajoklinės erkės aptiktos Lenkijoje: jos vejasi žmogų ir kelia naujų grėsmių

    Afrikinės klajoklinės erkės aptiktos Lenkijoje: jos vejasi žmogų ir kelia naujų grėsmių

    Afrikinėmis arba klajoklinėmis vadinamos Hyalomma genties erkės vis dažniau fiksuojamos Vidurio Europoje, įskaitant Lenkiją. Skirtingai nei Lietuvoje įprastos erkės, šios rūšys elgiasi aktyviai: jos ne tik laukia ant žolių, bet gali judėti paskui pasirinktą „taikinį“.

    Specialistai pabrėžia, kad Hyalomma išsiskiria dydžiu ir išvaizda. Neįsisiurbusi suaugusi erkė dažnai siekia apie 8 milimetrus, o prisisiurbusi patelė gali smarkiai padidėti. Atpažinti padeda ilgos, tvirtos kojos su šviesiomis juostomis.

    Didžiausias šių erkių išskirtinumas – jų „medžioklės“ taktika. Hyalomma turi geriau išvystytą regą, gali pastebėti žmogų ar stambų gyvūną iš kelių ar net keliolikos metrų, o tada kelių minučių bėgyje sekti ir įveikti reikšmingą atstumą.

    Lenkijoje parazitologai Hyalomma paplitimą sieja su šiltėjančiu klimatu ir gyvūnų migracija, ypač paukščiais, kurie perneša nimfas ir lervas. Suaugę individai dažniau randami ant arklių, šunų ar kitų gyvūnų, todėl stebėsena dažnai remiasi gyventojų pranešimais ir laboratoriniu patvirtinimu.

    Svarbu tai, kad Hyalomma paprastai nėra laikomos pagrindiniu Laimo ligos ar erkinio encefalito pernešėju, todėl grėsmės profilis skiriasi nuo įprastų Lietuvoje erkių. Didžiausias dėmesys skiriamas kitoms infekcijoms, kurias šios erkės gali platinti kai kuriuose regionuose.

    Viena pavojingiausių siejamų ligų yra Krymo-Kongo hemoraginė karštligė, kuri kai kuriose pasaulio vietose gali turėti sunkų klinikinį vaizdą. Vis dėlto iki šiol pranešimuose apie Lenkijoje rastas Hyalomma erkes dažniausiai pabrėžiama, kad šio viruso aptikimas vietiniuose mėginiuose nėra patvirtintas, todėl rizika vertinama kaip labai maža.

    Realesne grėsme laikomos riketsiozės, įskaitant dėmėtąsias karštliges, kurias sukelia Rickettsia genties bakterijos. Jos gali sukelti ūmią būklę su karščiavimu, galvos ir raumenų skausmais, o įkandimo vietoje neretai susiformuoja šašas ir gali atsirasti bėrimas.

    Medikai primena, kad po bet kokio erkės įkandimo svarbiausia stebėti savijautą ir odos pokyčius. Jei per kelias dienas ar savaites atsiranda karščiavimas, išplitęs bėrimas, neįprastas silpnumas ar greitai didėjantis paraudimas, būtina kreiptis į gydytoją ir pasakyti, kad erkė atrodė neįprastai didelė, su ilgomis dryžuotomis kojomis.

    Profilaktika išlieka panaši, tačiau verta įvertinti Hyalomma elgseną: jos gali aktyviai judėti žeme ir kopti drabužiais. Todėl rekomenduojama dėvėti šviesius, kūną dengiančius drabužius, o grįžus iš gamtos kruopščiai apžiūrėti batus, kelnių apačias, kojas ir augintinius.

    Renkantis repelentus, dažniausiai patikimiausiais laikomi sintetiniai preparatai su DEET arba ikaridinu, naudojami pagal instrukciją. Augintiniams svarbi veterinarinė apsauga ir apžiūra po pasivaikščiojimų, nes didelė dalis Hyalomma radinių Vidurio Europoje fiksuota būtent ant gyvūnų.

    Pastebėjus erkę, jos negalima traiškyti plikomis rankomis. Erkė turėtų būti ištraukta pincetu ar specialiu įrankiu, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tiesiai, o įkandimo vietą dezinfekuoti.

    Jei erkė atrodo neįprasta ir yra galimybė, ją verta išsaugoti identifikavimui: įdėti į sandarų indelį ar maišelį ir laikyti vėsiai, o prireikus parodyti specialistams. Tokie pranešimai padeda tiksliau suprasti, ar Hyalomma rūšys regione atsiranda atsitiktinai, ar jau formuojasi nuolatinės populiacijos.

  • Karščio bangos smogia ne visiems vienodai: moterys moka didžiausią kainą ir jau prisitaiko

    Karščio bangos smogia ne visiems vienodai: moterys moka didžiausią kainą ir jau prisitaiko

    Neįprastai ankstyva ir stipri karščio banga Indijoje parodė, kaip greitai ekstremalios temperatūros gali sutrikdyti kasdienį gyvenimą. Kai kuriose šalies šiaurės vakarų ir centrinėse dalyse termometrų stulpeliai perkopė 46 laipsnius, uždarytos mokyklos, o ligoninėse įrengti atskiri padaliniai šilumos smūgių atvejams.

    Nors karščio bangos dažniausiai pristatomos kaip sveikatos krizė, jų poveikis neapsiriboja mirtingumo ar hospitalizacijų statistika. Vis daugiau tyrimų rodo, kad ekstremalus karštis nevienodai veikia skirtingas visuomenės grupes, o moterims kai kuriose situacijose tenka didesnė ir mažiau matoma našta.

    Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad karštis kasmet prisideda prie šimtų tūkstančių mirčių visame pasaulyje. Tačiau kasdieniai padariniai, tokie kaip prarastos pajamos, padidėjusi priežiūros našta šeimoje ar saugumo rizikos, dažnai lieka už oficialių skaičių ribų.

    Karštis darbe ir namuose

    Karščio patirtis dažnai priklauso ne tik nuo fiziologijos, bet ir nuo socialinių vaidmenų. Daugelyje Afrikos, Azijos ir Okeanijos regionų moterys dažniau atsakingos už namų ūkį ir artimųjų priežiūrą, todėl daugiau laiko praleidžia prastai vėdinamuose būstuose, kuriuose nėra izoliacijos ar vėsinimo.

    Tai didina fizinę įtampą, prastina miego kokybę ir veikia emocinę savijautą. Karštis taip pat apsunkina kasdienius darbus, kurių neįmanoma atidėti, pavyzdžiui, maisto ruošą ar vandens atsinešimą, ypač kai infrastruktūra silpna.

    Darbovietėse problemą paaštrina lyčių segregacija ir neformalūs užsiėmimai, kuriuose dažnai trūksta elementarių higienos sąlygų. Tyrimai Pietų Azijoje rodo, kad per karščius moterys kartais sąmoningai mažiau geria vandens, kad rečiau naudotųsi nehigieniškais tualetais, o tai didina dehidratacijos ir perkaitimo riziką.

    Kai kuriuose regionuose diskomfortą sustiprina ir kultūrinės normos, susijusios su apranga, kai moterys privalo vilkėti daugiau dengiančius drabužius nei vyrai. Tai nėra smulkmena, nes papildomi sluoksniai tiesiogiai didina šiluminę apkrovą ir mažina galimybes saugiai dirbti ar judėti lauke.

    Keičiasi socialinis saugumas

    Karščio bangos perkuria ir socialinius ryšius. Tropiniuose regionuose per didelius karščius moterys dažniau lieka namuose, o tai mažina bendravimą, paramą ir galimybes gauti pagalbą, ypač nėštumo metu ar prižiūrint mažus vaikus.

    Tyrimai rodo, kad bendruomenėse, kuriose moters vertė stipriai siejama su gebėjimu atlikti įprastus darbus, karštis gali sukelti papildomą psichologinę įtampą. Kai dėl perkaitimo tampa sunku atlikti fizines užduotis, moterys neretai susiduria su kaltinimais silpnumu ar tingumu.

    Didėjant temperatūrai, kai kuriose šalyse fiksuojamos ir didesnės smurto artimoje aplinkoje rizikos. Mokslinėje literatūroje aptariama sąsaja tarp karščio, streso ir agresijos, o pažeidžiamiausiose grupėse tai gali reikšti prastesnį saugumą namuose ir mažesnes galimybes ieškoti pagalbos.

    Prisitaikymas jau vyksta

    Nors institucijų sprendimai dažnai vėluoja, moterys daugelyje vietovių jau kuria praktinius būdus, kaip sumažinti karščio poveikį. Indijos neformaliose gyvenvietėse paplito stogų dažymas šviesiomis spalvomis, taip pat improvizuotos dangos iš lengvai prieinamų medžiagų, kurios mažina įkaitimą patalpose.

    Bangladeše kai kurios šeimos įsirengia papildomas, geriau vėdinamas ir užuovėją teikiančias erdves prie namų, kurios tampa ir poilsio zona, ir bendruomenės susitikimų vieta. Tokios kasdienės adaptacijos vienu metu sprendžia kelias problemas: vėsina, padeda palaikyti socialinius ryšius ir stiprina tarpusavio pagalbą.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo politika neturėtų laikyti karščio lyčiai neutraliu reiškiniu. Efektyvios priemonės apima ne tik perspėjimų sistemas ar sveikatos rekomendacijas, bet ir būsto vėsinimo sprendimus, prieigą prie vandens bei sanitarijos, saugias viešąsias erdves ir paramą bendruomenėms, kurios karštį patiria kasdien.

    Karščio bangoms tampant dažnesnėms ir intensyvesnėms, tampa akivaizdu, kad nematomas kasdienis prisitaikymas jau vyksta, tik jam trūksta pripažinimo ir resursų. Jei sprendimų priėmėjai įtrauks lyčių aspektą ir realias žmonių praktikas, tai gali sumažinti nelygybę ir išgelbėti gyvybes.

  • Londono Gamtos istorijos muziejus atveria juros periodo gelmes: ką fosilijos sako apie klimatą

    Londono Gamtos istorijos muziejus atveria juros periodo gelmes: ką fosilijos sako apie klimatą

    Juros periodo plėšrūnai Londone

    Kol dinozaurai dominavo sausumoje, vandenynuose klestėjo milžiniški jūrų ropliai, kurių istoriją dabar pasakoja nauja paroda Londono Gamtos istorijos muziejuje. Ekspozicija Jurų vandenynai: gelmių pabaisos lankytojams primena, kad maždaug prieš 200 milijonų metų po vandeniu vyko ne mažiau įspūdinga kova dėl išlikimo.

    Muziejus parodoje akcentuoja ne vien įspūdingą mastą, bet ir mokslinę žinutę: fosilijų įrašas leidžia atsekti, kaip praeities klimato svyravimai keitė ekosistemas. Tokia prieiga tampa ypač aktuali šiandien, kai vandenynai šyla ir rūgštėja dėl didėjančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos.

    Vienas ryškiausių eksponatų – pleziozauras, ilgo kaklo jūrų roplys, galėjęs užaugti iki 12 metrų ilgio. Mokslininkai pabrėžia, kad nors šie gyvūnai gyveno jūrose, jie kvėpavo oru ir turėjo reguliariai išnirti į paviršių.

    Ekspozicija leidžia geriau suprasti ir jų judėjimą: keturios į sparnus panašios galūnės veikė koordinuotai, todėl gyvūnas tarsi sklandė per vandenį. Tokie anatominiai sprendimai rodo, kaip evoliucija prisitaikė prie skirtingų jūrinių medžioklės strategijų.

    „Pleziozauras turėjo ilgą kaklą, mažą galvą ir keturias į sparnus panašias plaukmenis, kuriomis tarsi skrisdavo per vandenyną“, – sakė Gamtos istorijos muziejaus fosilinių roplių ir varliagyvių kuratorius dr. Marc E. H. Jones.

    Klimato pamokos iš fosilijų

    Paroda sąmoningai peržengia vien pramoginį riboženklį ir kelia klausimą, ką praeities vandenynai gali pasakyti apie dabartį. Muziejaus tyrėjai primena, kad per milijonus metų klimato pokyčiai ne kartą prisidėjo prie masinių išnykimų, o jūrų ekosistemos į pokyčius reaguoja ypač jautriai.

    Kuratorių teigimu, fosilijų įrašas rodo, kad net palyginti lėti temperatūros ir chemijos pokyčiai gali perbraižyti maisto grandines ir pakeisti rūšių paplitimą. Šiandien situacija išskirtinė tuo, kad daugelis procesų vyksta sparčiau, o tai didina riziką, jog ekosistemos nespės prisitaikyti.

    „Kai kurie klimato pokyčiai praeityje buvo lėti, palyginti su tuo, kas vyksta šiandien, tačiau net ir toks santykinai lėtas klimato kitimas gali stipriai paveikti ekosistemą“, – sakė dr. Marc E. H. Jones.

    Muziejus taip pat pabrėžia žmogaus veiklos mastą: per pastaruosius 200 metų į atmosferą pateko daugiau kaip 2 000 gigatonų anglies dioksido, o tai didina Žemės sulaikomą šilumą. Dėl to kyla vidutinė oro ir vandenynų temperatūra, o jūrinės buveinės patiria papildomą spaudimą.

    Jurų vandenynai: gelmių pabaisos Londono Gamtos istorijos muziejuje veiks iki 2027 metų sausio 3 dienos. Organizatoriai tikisi, kad lankytojai iš parodos išeis ne tik su įspūdžiais apie priešistorinius plėšrūnus, bet ir su aiškesniu supratimu, kodėl vandenynų pokyčiai šiandien tapo viena svarbiausių klimato politikos temų.

  • Sacharos dulkės kasmet maitina Amazoniją fosforu: kodėl šis ryšys svarbus visam klimatui

    Kasmet didžiuliai Sacharos dykumos dulkių debesys pasiekia kitą Atlanto vandenyno pusę ir nusėda Amazonės baseine. Mokslininkų skaičiavimais, per metus iki Amazonijos atkeliauja apie 27,7 mln. tonų dulkių, o kartu atgabenama ir maždaug 22 000 tonų fosforo.

    Šis fosforas Amazonijos atogrąžų miškams yra itin svarbus, nes vietinės dirvos yra senos, stipriai išplautos ir natūraliai skurdžios fosforo. Gausūs tropikų lietūs maistines medžiagas nuolat išplauna, todėl be išorinio papildymo miško produktyvumas ilgainiui mažėtų.

    Fosforas yra vienas pagrindinių elementų, be kurio augalai negali normaliai augti: jis reikalingas energijos apykaitai, šaknų sistemai, sėkloms ir fotosintezės procesams. Amazonijos dirvose šio elemento atsargos menkos, todėl net palyginti nedidelis, bet pastovus fosforo „pristatymas“ iš Afrikos tampa reikšmingas.

    Didžioji dalis Sacharos dulkių sudaryta iš silicio junginių ir molio mineralų, kurie patys savaime miškui nėra maistinga „trąša“. Tačiau mažesnė dalis dulkių neša būtent fosforo turinčias daleles, kurios ir padeda palaikyti pusiausvyrą tarp to, ką miškas praranda su nuotėkiu, ir to, ką gauna iš atmosferos.

    Anksčiau dažnai buvo manoma, kad itin reikšmingas fosforo šaltinis yra Bodėlės įduba šiaurės Čade, kur kadaise tyvuliavo didelis ežeras, o jam išdžiūvus liko fosforu turtingos nuosėdos. Tokios teritorijos gali būti ypač „dulkėtos“, nes vėjai lengvai pakelia smulkias daleles į atmosferą.

    Vis dėlto vėlesni tyrimai parodė, kad didelė dalis dulkių, kurios pasiekia Amazoniją, kyla ir iš kitų Sacharos regionų. Pavyzdžiui, reikšmingu šaltiniu įvardijamas El Džiufo dykumų plotas, besidriekiantis per Mauritaniją, Malį ir šiaurinį Alžyrą.

    Šis transatlantinis ryšys primena, kad Amazonija nėra visiškai uždara, savarankiškai besilaikanti sistema: jos „maistinių medžiagų biudžetas“ priklauso ir nuo procesų, vykstančių už tūkstančių kilometrų. Dulkių pernašą lemia pasatai, audros, sausros, dirvos būklė ir kiti atmosferos veiksniai.

    Didžiausias neatsakytas klausimas yra tai, kaip dulkių srautai keisis šylant klimatui ir kintant kritulių režimui Afrikoje bei virš Atlanto. Modeliai dar ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, ar per artimiausią šimtmetį fosforo „tiltas“ tarp Sacharos ir Amazonijos išliks toks pat stabilus.

  • Milžiniškos ir itin saldžios: kodėl šių metų braškių derlius stebina pirkėjus

    Šių metų braškių sezonas daugelyje Europos regionų prasidėjo kiek vėliau nei įprasta, tačiau pirkėjai jau pastebi neįprastą tendenciją: naujo derliaus uogos dažnai būna gerokai didesnės ir saldesnės. Augintojai aiškina, kad tam daug įtakos turėjo užsitęsęs vėsesnis pavasaris ir lėtesnis nokimas.

    Pasak britų uogų augintojų atstovų, šaltos ir permainingos savaitės gegužę pristabdė įprastą braškių vystymosi tempą laukuose ir šiltnamiuose. Kai augalui nereikia skubiai „baigti“ sezono per karščius, vaisius ilgiau formuojasi, sukaupia daugiau sulčių ir natūralių cukrų.

    „Nors dėl vėsesnio pavasario braškių teko palaukti ilgiau, šių metų uogų kokybė išsiskiria: jos didelės, sultingos ir labai saldžios“, – sakė British Berry Growers atstovas Nikas Marstonas.

    Kas didina braškių dydį ir saldumą?

    Agronomai primena, kad braškių dydį lemia keli veiksniai: veislė, šviesos kiekis, drėgmė, temperatūros svyravimai ir maistinių medžiagų balansas. Vėsesnėmis sąlygomis braškės dažnai auga lėčiau, o ilgesnis nokimo laikas padeda uogoms tolygiau prisipildyti vandens ir cukrų, todėl jos atrodo stambesnės.

    Vis dėlto augintojai pabrėžia, kad „milžiniškos“ braškės ne visada reiškia vien geras naujienas. Didesnis vaisius gali būti jautresnis transportavimui, greičiau prarasti prekinę išvaizdą, o per didelė drėgmė laukuose didina pelėsio riziką, todėl tiekėjai dar atidžiau vertina skynimo laiką ir šaldymo grandinę.

    Technologijos padeda suvaldyti orus

    Permainingi sezonai skatina ūkius investuoti į tikslesnį mikroklimato valdymą ir automatizavimą. Šiltnamiuose vis plačiau taikomi jutikliai, kurie seka temperatūrą, drėgmę ir anglies dioksido lygį, o laistymas bei tręšimas pritaikomas pagal realius augalo poreikius.

    Kai kurie ūkiai eksperimentuoja ir su pažangesniais sprendimais: robotizuotu skynimu, išmaniu uogų rūšiavimu pagal dydį ir kokybę, o planuojant derlių vis dažniau pasitelkiami DI modeliai, padedantys prognozuoti nokimą ir darbo jėgos poreikį. Tikslas paprastas: net ir esant orų anomalijoms išlaikyti stabilų tiekimą ir vienodą kokybės standartą.

    Prekybininkai prognozuoja, kad artimiausiomis savaitėmis braškių pasiūla didės, tačiau kainos ir toliau gali svyruoti dėl energijos, logistikos ir darbo sąnaudų. Pirkėjams patariama atkreipti dėmesį ne tik į dydį, bet ir į kvapą, spalvą bei tvirtumą, nes būtent šie požymiai dažniausiai išduoda šviežumą.

  • Kaniukas paprastasis vis dažniau pastebimas Lenkijoje: ornitologai fiksuoja naują plitimo trendą

    Kaniukas paprastasis vis dažniau pastebimas Lenkijoje: ornitologai fiksuoja naują plitimo trendą

    Kaniukas paprastasis (Elanus caeruleus) iki šiol Lenkijoje buvo laikomas itin retu užklystančiu plėšriuoju paukščiu, tačiau pastaraisiais metais situacija pastebimai keičiasi. Ornitologai fiksuoja vis daugiau patikimų pranešimų iš skirtingų šalies regionų, o tai rodo galimą rūšies arealo plėtimąsi į šiaurę.

    Šis paukštis išsiskiria šviesiu, beveik baltu plunksnų apdaru, kontrastingais tamsiais sparnų plotais ir ryškiomis rausvomis akimis. Skrydžio manieros taip pat būdingos: kaniukas neretai „kabo“ ore beveik nejudėdamas, primindamas paukštvanaginių šeimos plėšrūnus, prisitaikiusius medžioti iš tykojimo.

    Suaugę individai paprastai užauga iki maždaug 30–37 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali viršyti 90 centimetrų. Minta daugiausia vabzdžiais, ypač stambesniais, tokiais kaip žiogai ar vabalai, tačiau gali sumedžioti ir smulkius graužikus, driežus ar varliagyvius, jei aplinkoje jų netrūksta.

    Lenkijoje pirmieji oficialiai patvirtinti stebėjimai pradėjo ryškėti tik per pastarąjį dešimtmetį, o nuo to laiko registracijų skaičius nuosekliai auga. Pranešimai dažniau pasirodo iš pajūrio ir šiaurinių teritorijų, tačiau paukštis fiksuojamas ir kitose vietovėse, todėl vien atsitiktiniu užklydimu šį reiškinį aiškinti darosi vis sunkiau.

    Specialistai vienu iš galimų paaiškinimų įvardija klimato kaitą ir švelnėjančias žiemas, kurios sudaro palankesnes sąlygas rūšims plisti į anksčiau per vėsias buveines. Kaniukas paprastasis natūraliai paplitęs Afrikoje, Pirėnų pusiasalyje ir dalyje Azijos, todėl šiltesnės sąlygos Europoje gali palengvinti jo judėjimą į šiauresnes platumas.

    Jei fiksuojamas trendas išliks, neatmetama ir dar svarbesnė raidos kryptis: laikui bėgant kaniukas galėtų ne tik dažniau užklysti, bet ir pradėti perėti regione. Panašių pokyčių Europoje stebima ir kitoms paukščių rūšims, kai dėl ilgalaikių temperatūros bei buveinių pokyčių kinta migracijos įpročiai ir plečiasi įprastos paplitimo ribos.

  • Kinijoje liūtys miestus pavertė upėmis: žuvusiųjų jau 22, tūkstančiai evakuoti

    Kinijoje liūtys miestus pavertė upėmis: žuvusiųjų jau 22, tūkstančiai evakuoti

    Keliose Kinijos provincijose pastarosiomis dienomis užfiksuotos rekordinės liūtys sukėlė staigius potvynius, dėl kurių gatvės virto srauniomis upėmis. Vietos valdžia praneša apie sutrikusį susisiekimą, užlietus gyvenamuosius rajonus ir pradėtas gelbėjimo operacijas.

    Valstybinė žiniasklaida skelbia, kad iš viso patvirtintos 22 žūtys, dalis žmonių laikomi dingusiais. Daugiausia pranešimų apie aukas gauta iš Hunano, Hubejaus, Guidžou ir Guangsi regionų, kur liūtys sukėlė nuošliaužas ir staigius vandens lygio šuolius.

    Hunano provincijoje, anot oficialių pranešimų, žuvo penki žmonės, dar vienuolika laikomi dingusiais. Viename šios provincijos rajone nuo stichijos nukentėjo daugiau nei 61 500 gyventojų, tačiau nuostolių mastas dar tikslinamas.

    Guangsi regione tragiškas incidentas įvyko, kai sunkvežimis bandė kirsti patvinusią upę ir buvo nuneštas srovės. Iki antradienio patvirtinta 10 žuvusiųjų, o gelbėtojai kelias dienas tikrino vandens telkinius ir pakrantes.

    Guidžou provincijoje pranešta apie keturias žūtis ir penkis dingusius asmenis, o Hubejuje – apie tris žuvusius ir keturis dingusius. Kai kuriose vietovėse sugriuvo pastatai, dalis kaimų laikinai liko be ryšio, todėl gelbėtojai darbavosi sudėtingomis sąlygomis.

    Pagalba ir evakuacija

    Kinijos institucijos paskelbė skiriančios 120 mln. juanių paramą penkiems labiausiai nukentėjusiems regionams. Ši suma atitinka maždaug 15 mln. eurų, o lėšos numatytos skubiai pagalbai, infrastruktūros atstatymui ir gyventojų aprūpinimui.

    Dar 30 mln. juanių, arba apie 4 mln. eurų, papildomai skirta Guidžou provincijai, kur fiksuojama daug žuvusiųjų ir dideli materialiniai nuostoliai. Valdžia taip pat koordinuoja laikino apgyvendinimo vietas ir tiekimą teritorijose, kur nutrūkę keliai ar ryšio linijos.

    Pagal tarptautinių agentūrų skaičiavimus, iš Hunano, Guidžou ir Hubejaus provincijų evakuota beveik 24 000 žmonių. Sinoptikai įspėja, kad artimiausiomis dienomis kritulių zona gali išlikti aktyvi, todėl potvynių rizika išlieka didelė.

    Kodėl ekstremalūs lietūs dažnėja

    Mokslininkai pabrėžia, kad šylant klimatui daugėja ekstremalių kritulių epizodų, nes šiltesnė atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų. Tai didina staigių liūčių tikimybę ir kelia didesnę potvynių bei nuošliaužų riziką, ypač kalnuotuose regionuose.

    Kinija yra didžiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emitentė pasaulyje, tačiau kartu sparčiai plečia atsinaujinančios energetikos pajėgumus. Šalis yra deklaravusi tikslą pasiekti anglies neutralumą iki 2060 metų.

  • Pasaulio bankas apie urbanizaciją: kodėl miestų augimas lemia ekonomiką ir darbo vietas

    Pasaulio bankas apie urbanizaciją: kodėl miestų augimas lemia ekonomiką ir darbo vietas

    Pasaulio banko vyresnysis ekonomistas Markas Robertsas Pasaulio miestų forume Baku teigė, kad nė viena šalis iki galo neišsivystė be urbanizacijos. Jo vertinimu, miestų augimas turėtų būti laikomas ne problema, o galimybe kryptingai formuoti ekonomikos pažangą.

    Ekspertas pabrėžė, kad urbanizacija paprastai spartina produktyvumą, nes miestuose lengviau telkiasi darbo rinka, paslaugos ir verslai, o tai didina investicijų grąžą. Kartu ji kuria daugiau darbo vietų, tačiau reikalauja planavimo, kad nauda būtų pasidalinta plačiau, o ne kauptųsi tik keliuose rajonuose ar sektoriuose.

    Didžiausias iššūkis – infrastruktūra

    Pasak M. Robertso, ypač Afrikoje miestų infrastruktūros finansavimo poreikis yra milžiniškas ir per didelis vienai institucijai ar vien tik viešajam sektoriui. Todėl, jo teigimu, svarbiausia tampa gebėjimas pritraukti kapitalą iš kelių šaltinių, įskaitant privatų sektorių, tarptautinius fondus ir vietos finansų rinkas.

    Ši tema tampa vis aktualesnė, nes sparčiai augančiuose miestuose prireikia vandens tiekimo, nuotekų, elektros tinklų, viešojo transporto, mokyklų ir sveikatos paslaugų plėtros. Kai investicijos vėluoja, miestai susiduria su būsto trūkumu, kainų šuoliais ir didėjančia socialine atskirtimi.

    Klimato rizikos jau keičia miestus

    Pasaulio banko ekonomistas įspėjo, kad miestų funkcionavimą vis labiau trikdo klimato poveikis, įskaitant potvynius ir ekstremalų karštį. Tokios rizikos didina išlaidas, mažina infrastruktūros patikimumą ir kelia grėsmių gyventojų sveikatai, ypač ten, kur trūksta želdynų, vėsinimo sprendimų ir tvirtų statybos standartų.

    Didėjančios spūstys, brangstanti žemė ir įtempta būsto rinka, anot M. Robertso, yra ne vien urbanizacijos „kaina“, bet ir ženklas, kad miestai traukia žmones bei kapitalą. Jo teigimu, užduotis yra ne stabdyti šį procesą, o suvaldyti jį taip, kad infrastruktūra ir būstas būtų vystomi laiku.

    Įspėjimai dėl nelygybės

    Ne visi dalyviai dalijosi tokiu optimizmu, nes spartus ir prastai valdomas miestų augimas kai kuriose Afrikos ir Pietų Azijos dalyse paskatino didelius neformalius rajonus. Tokiose teritorijose dažnai trūksta pagrindinių paslaugų, o tarša ir užstatymo chaosas didina nelygybę ir aplinkos žalą.

    Adis Abebos miesto vyriausiasis atsparumo pareigūnas Mogesas Tadesse pabrėžė, kad klimato kaita veikia ne tik būstą, bet ir ekonomiką bei žmonių gyvybes. Jo teigimu, daugeliui Afrikos miestų spaudimas jau viršija valdžios gebėjimą reaguoti, todėl būtinos didesnės tarptautinės investicijos, padedančios padengti sparčiai augančias prisitaikymo išlaidas.

    Pasaulio miestų forumas, rengiamas kas dvejus metus, šį kartą Baku vyko gegužės 17–22 dienomis ir pritraukė dešimtis tūkstančių dalyvių iš daugiau nei 180 šalių. Renginio tema buvo būstas ir atsparūs miestai, o vienu iš rezultatų turėtų tapti Baku kvietimas veikti, siejamas su Jungtinių Tautų Naująja miestų darbotvarke.

  • Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Pasaulyje vis dažniau fiksuojamas paradoksas: kai kur kritulių nemažėja, tačiau sausros stiprėja. Priežastis slypi ne vien bendrame metiniame lietaus kiekyje, o tame, kaip jis pasiskirsto laike: vis daugiau kritulių iškrenta trumpomis, labai intensyviomis liūtimis.

    Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tokia kritulių koncentracija gali mažinti vandens atsargas sausumoje net ir tuomet, kai metinė kritulių suma išlieka panaši. Kai lietus krenta retai, bet smarkiai, dirvožemis ir kraštovaizdis nespėja vandens sugerti, todėl didesnė jo dalis nuteka paviršiumi.

    Liūtys ne visada padeda

    Iš pirmo žvilgsnio intensyvus lietus turėtų papildyti vandens atsargas, tačiau praktikoje dažnai nutinka priešingai. Išdžiūvęs ir sukietėjęs dirvožemis prastai įgeria vandenį, o liūties metu vanduo greitai nubėga į upes ir galiausiai pasiekia jūras arba išgaruoja.

    Tuo pat metu ilgesnės sausos pertraukos tarp kritulių didina garavimą ir augalų patiriamą stresą, mažėja dirvožemio drėgmė, krenta gruntinio vandens lygis. Dėl to net po gausių liūčių kraštovaizdis gali išlikti hidrologiškai nuskurdęs.

    Kas keičiasi klimato sistemoje

    Klimatui šylant, atmosfera gali išlaikyti daugiau vandens garų, todėl didėja prielaidos staigioms, intensyvioms liūtims. Kartu dažnėja ir ilgesni laikotarpiai be kritulių, nes krituliai vis dažniau „susitelkia“ į kelis epizodus, o tarp jų įsivyrauja sausesnės sąlygos.

    Mokslininkai kritulių pasiskirstymo netolygumui vertinti taiko ir ekonomikoje žinomus metodus, pavyzdžiui, Gini koeficientą, pritaikytą kritulių „nelygybei“ per metus apskaičiuoti. Išvados rodo, kad didesnė kritulių koncentracija siejama su mažesniu sausumos vandens kaupimu įvairiuose klimato regionuose.

    Pasekmės miestams, žemės ūkiui ir energetikai

    Tokie pokyčiai kelia rizikų ne tik žemės ūkiui. Miestuose intensyvios liūtys didina staigių poplūdžių tikimybę ir apkrauna lietaus nuotekų sistemas, tačiau po kelių savaičių gali tekti susidurti su vandens trūkumu ir ribojimais.

    Sausros daro poveikį ir energetikai: mažėjant upių debitui ir vandens lygiui, sunkėja hidroenergijos gamyba, kai kur ribojamas elektrinių aušinimas. Papildomai nukenčia vidaus vandenų transportas, didėja gaisrų rizika, o vandens ištekliai tampa labiau pažeidžiami konfliktams ir kainų svyravimams.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas turi apimti ne tik vandens taupymą, bet ir geresnį jo sulaikymą ten, kur jis iškrenta. Tam vis svarbesnės tampa gamta paremtos priemonės, dirvožemio gerinimas, mažesnis paviršių sandarinimas miestuose ir lankstesnis vandens išteklių valdymas.

    Šiandien vis aiškiau, kad vien metinių kritulių sumų nebeužtenka realiai sausros rizikai įvertinti. Lemiamu veiksniu tampa kritulių ritmas, o dažnėjančios liūtys gali būti ne problemos pabaiga, o signalas, kad hidrologinis nestabilumas tik stiprėja.

  • Europoje artėja rekordinė karščio banga: meteorologai įspėja, kur temperatūra gali viršyti 40 laipsnių

    Europoje šią vasarą gali būti pasiekti arba net viršyti daugiametiai temperatūros rekordai, o kai kuriose vietovėse neatmetama ir daugiau nei 40 laipsnių kaitra. Tokias prognozes sustiprina pastarųjų metų tendencijos, kai karščio bangos žemyne darosi ilgesnės, dažnesnės ir intensyvesnės.

    Lenkijos meteorologų ir žiniasklaidos apžvalgos akcentuoja, kad karštų dienų skaičius šalyje per kelis pastaruosius sezonus išaugo kelis kartus. Jei anksčiau vasarą virš 30 laipsnių temperatūra laikydavosi tik kelias dienas, dabar tokie epizodai vis dažniau tampa įprasta vasaros dalimi.

    Lenkijoje dažniausiai minimas istorinis maksimumas siejamas su 1921 metų liepa, kai fiksuota 40,2 laipsnio temperatūra. Vis dėlto dalis specialistų šį rezultatą vertina atsargiai dėl to meto matavimo sąlygų, o patikimesniu rekordu laikomas 39,5 laipsnio rodiklis, užregistruotas 1994 metų liepos 30 dieną.

    Nors 40 laipsnių riba Lenkijoje oficialiai dar nėra patvirtinta šiuolaikiniais standartais, sinoptikai pabrėžia, kad ji tampa vis realesnė. Prie to prisideda dažnesni karšto oro masių įsiveržimai iš Šiaurės Afrikos ir pietvakarių Azijos, kurie pastaraisiais metais vis dažniau pasiekia Vidurio Europą.

    Rekordai jau perrašyti ir kai kuriose kaimyninėse šalyse: Vokietijoje fiksuota daugiau nei 41 laipsnio temperatūra, o Čekijoje ir Slovakijoje yra registruoti virš 40 laipsnių siekiantys rodikliai. Ukrainoje vienas iš minimų rekordų siejamas su Luhansku, kur kaitra buvo pasiekusi 42 laipsnius pavėsyje.

    Meteorologų vertinimu, net jei šią vasarą kai kuriose valstybėse 40 laipsnių riba dar nebus peržengta, bendras atšilimo fonas didina tikimybę, kad nauji absoliutūs rekordai bus pasiekti artimiausiais metais. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama pasirengimui karščiui miestuose, sveikatos rizikų valdymui ir energijos sistemų apkrovų planavimui.