CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglija ir Velsas 2026 metais išgyveno sausiausią liepos mėnesį nuo stebėjimų pradžios, skelbia Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office, remdamasi preliminariais duomenimis. Sinoptikai pabrėžia, kad tai buvo išskirtinis mėnuo, kai vienu metu fiksuoti ir kritulių, ir saulės šviesos, ir temperatūros rekordai.

    Met Office duomenimis, Anglijoje per visą liepą iškrito apie 6,5 milimetro kritulių. Tai sudaro maždaug 10 proc. įprasto liepos vidurkio ir yra mažiau nei perpus nuo ankstesnio rekordo, užfiksuoto 1911 metais, kai iškrito 13,4 milimetro.

    Velse per liepą registruota apie 9,3 milimetro kritulių, arba maždaug 9 proc. įprasto mėnesio kiekio. Ankstesnis rekordas taip pat siejamas su 1911 metais, kai Velse buvo fiksuota 22,6 milimetro kritulių.

    Kas labiausiai išsiskyrė pietuose?

    Met Office atkreipė dėmesį ir į regioninį vaizdą: Pietų Anglijoje liepa įvardyta kaip sausiausias kada nors užfiksuotas mėnuo, o stebėjimų istorija šiame regione siekia 1836 metus. Tokia situacija reiškia ne tik išdžiūvusią dirvą, bet ir itin padidėjusią miškų bei durpynų gaisrų riziką.

    „Rekordinė sausra, neįprasta šiluma ir precedento neturėjęs saulėtumas pavertė liepą vienu ryškiausių vasaros mėnesių mūsų istoriniuose įrašuose“, – sakė Met Office mokslo vadovė Amy Doherty.

    Karščio banga visoje Europoje

    Ši vasara ypač karšta ne tik Jungtinėje Karalystėje: didelė Europos dalis patyrė pasikartojančias karščio bangas, kurios didino sausrų, vandens trūkumo ir gaisrų tikimybę. Dėl karščių kai kuriose šalyse augo ir skubios pagalbos iškvietimų skaičius, o ligoninėms teko atlaikyti didesnį pacientų srautą.

    Jungtinės Karalystės sveikatos saugumo agentūra anksčiau skelbė, kad per du karščio epizodus 2026 metų gegužę ir birželį Anglijoje galėjo būti apie 2 877 su karščiu siejamos mirtys. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką paprastai patiria vyresnio amžiaus žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, taip pat mažamečiai.

    Karščiai kelia ir ekonominių pasekmių: žemi upių lygiai apsunkina krovinių gabenimą, o aukšta vandens temperatūra ir jo trūkumas didina spaudimą energetikos sektoriui. Pavyzdžiui, Vidurio Europoje susirūpinimą sustiprino rekordiškai nusekę kai kurie vandens keliai, tarp jų ir Dunojus, nuo kurio priklauso pramonės bei energetikos grandinės.

  • Siuco kanalas ir Viduržemio jūra: kaip nuo 1869 metų perplaukusios rūšys keičia ekosistemą

    1869 metais pradėjęs veikti kanalas sutrumpino prekybos maršrutus tarp Europos ir Azijos ir tapo vienu svarbiausių pasaulio jūrų transporto mazgų. Tačiau ekologiniu požiūriu jis sukūrė naują „koridorių“, leidžiantį organizmams persikelti tarp anksčiau atskirtų baseinų.

    Tel Avivo universiteto tyrėjų komanda, analizuodama Viduržemio jūros ekosistemą, suskaičiavo apie 120 žuvų rūšių, kurios iš Raudonosios jūros pateko per Siuco kanalą. Tokie persikėlimai dažnai vadinami lessepsine migracija, o jos mastas laikui bėgant tik augo.

    Mokslininkai sukūrė statistinį modelį, kuris padeda ne tik paaiškinti jau užfiksuotus migracijos atvejus, bet ir prognozuoti, kurios rūšys gali tapti artimiausiais „naujokais“. Tarp labiausiai tikėtinų kandidatų jie įvardijo žvaigždinį iglopygį, kininį barbulinį ožkelį ir geltondėmį karanksą.

    Tyrimui naudotos stereoskopinės povandeninės vaizdo sistemos su masalu, įrengtos 5–150 metrų gylyje Eilato įlankoje ir palei Izraelio Viduržemio jūros pakrantę. Išanalizavę šimtus valandų įrašų, mokslininkai lygino 179 žuvų populiacijas, sugretindami rūšis, kurios jau persikėlė, su artimais giminaičiais, vis dar gyvenančiais tik Raudonojoje jūroje.

    Vienas svarbiausių tyrimo akcentų buvo tai, kad vertintos ne vien „sėkmingai įsitvirtinusios“ rūšys, bet ir jų pradinės populiacijos Raudonojoje jūroje. Tai leido atskirti, kokie bruožai buvo būdingi dar iki migracijos, o kokie atsirado jau prisitaikant naujoje aplinkoje.

    Rezultatai rodo, kad didesnę tikimybę persikelti ir įsitvirtinti turi rūšys, mažiau priklausomos nuo koralinių rifų. Kartu tyrimas kvestionuoja paprastą prielaidą, esą labiausiai plinta „universalios“ rūšys, galinčios gyventi beveik bet kur, nes sėkmę, panašu, lemia konkretesnės ekologinės savybės.

    Atvykusios į Viduržemio jūrą žuvys keičia elgseną ir neretai ima naudoti kitokias buveines nei Raudonojoje jūroje. Be to, invazinės rūšys dažnai ne „užpildo laisvas nišas“, o konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl maisto, slėptuvių ir teritorijos.

    „Iki šiol biologines invazijas dažniausiai bandyta suprasti tiriant rūšis, kurios jau atvyko į Viduržemio jūrą. Mes žengėme žingsnį atgal ir paklausėme, kokios šios rūšys yra dar prieš prasidedant jų kelionei“, – sakė tyrėjai.

    Tokių modelių reikšmė didėja ir dėl klimato kaitos: šylant vandeniui Viduržemio jūra tampa palankesnė tropinėms rūšims. Ankstyvos prognozės gali padėti stiprinti ekologinį monitoringą, greičiau aptikti naujus invazinius organizmus ir įvertinti rizikas žvejybai bei biologinei įvairovei.

  • Etiopija skelbė per dieną pasodinusi 353 mln. medžių: ką rodo duomenys apie jų išlikimą

    2019 metais Etiopija paskelbė per vieną dieną pasodinusi 353 633 660 medžių sodinukų ir taip esą pagerinusi masinės sodinimo akcijos rekordą. Ši iniciatyva tapo dalimi vyriausybės pradėtos „Green Legacy Initiative“, kuria siekta atsverti ilgalaikį miškų nykimą ir dirvožemio eroziją.

    Istoriškai didelę Etiopijos teritorijos dalį dengė miškai, tačiau per XX amžių jų plotas smarkiai sumažėjo. Tarptautinės organizacijos ir tyrėjai ne kartą pabrėžė, kad miškų praradimas šalyje didina dirvožemio nualinimą, mažina vandens sulaikymą kraštovaizdyje ir didina priklausomybę nuo malkų.

    Oficialiai buvo skelbta, kad per maždaug 12 valandų sodinukai buvo pasodinti apie tūkstantyje vietų, o į talką įsitraukė milijonai žmonių. Tądien kai kurios mokyklos ir valstybinės įstaigos laikinai pristabdė darbus, kad darbuotojai ir mokiniai galėtų dalyvauti sodinime.

    Etiopijos pateiktas skaičius gerokai viršijo ankstesnį plačiai cituotą Indijos pasiekimą, kai 2017 metais per panašų laiką buvo pasodinta apie 66 mln. medžių. Vis dėlto svarbiausias klausimas liko ne vien apie mastą, o apie tai, kaip tokie skaičiai patikrinami ir ką jie reiškia ilguoju laikotarpiu.

    Nors apie rekordinę akciją buvo plačiai rašoma, Etiopija nepateikė paraiškos Guinnesso rekordų knygai, todėl šis pasiekimas nebuvo oficialiai patvirtintas. Tai reiškia, kad viešojoje erdvėje dažniau vartojama formuluotė „Etiopija skelbė“ ar „Etiopija teigė“, o ne „rekordas užfiksuotas“.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad suskaičiuoti daugiau nei trečdalį milijardo sodinukų, pasodintų per trumpą laiką daugybėje skirtingų taškų, itin sudėtinga. Tokiose akcijose paprastai remiamasi organizatorių ataskaitomis, išdalintų sodinukų kiekiu ir apytikriais vietinių koordinatorių skaičiavimais, o ne nepriklausomu vienodu auditu.

    Miškų atkūrimo programose svarbiausia ne vien pasodinimo skaičius, o išgyvenamumas po 1–3 metų ir vėliau, taip pat rūšių parinkimas ir priežiūra. Tyrėjai pabrėžia, kad sodinukų žūtį dažnai lemia vandens trūkumas, netinkamai parinktos rūšys, ganymas, dirvožemio degradacija, kenkėjai, taip pat nepakankama priežiūra po pasodinimo.

    Akademiniuose darbuose, kuriuose vertintos Etiopijos sodinimo iniciatyvos atskirose teritorijose, fiksuojamas nevienodas rezultatas. Pavyzdžiui, viename 2025 metų tyrime, nagrinėjusiame konkrečią Etiopijos vietovę, nurodytas vidutinis maždaug 39,8 proc. sodinukų išgyvenamumas per 2019–2024 metų laikotarpį, o tai rodo, kad masinė sodinimo banga ne visur virsta brandžiais miškais.

    Pastarųjų metų apžvalgos taip pat kelia bendresnę problemą: kai trūksta patikimų, viešai prieinamų ir nepriklausomai patikrintų duomenų apie išgyvenusių medžių skaičių, jų rūšinę sudėtį bei ekologinę naudą, sunku įvertinti realų poveikį. Dėl to vis dažniau raginama pereiti nuo kiekybės prie kokybės: orientuotis į ekosistemų atkūrimą, vietines rūšis, priežiūros planus ir ilgalaikį monitoringą.

    Etiopijos valdžia programą tęsė ir vėlesniais metais, skelbdama apie didelius sodinimo kiekius bei infrastruktūrinius pokyčius, pavyzdžiui, išaugusį medelynų skaičių. Tačiau galutinis atsakymas, ar milijonai pasodintų sodinukų taps atspariais miškais, priklauso nuo to, kiek jų išgyvens, kaip bus valdoma žemė ir ar bus sukurta nuosekli priežiūros sistema.

    Tarptautinėje klimato politikoje medžių sodinimas dažnai pristatomas kaip viena iš priemonių mažinti anglies dvideginio kiekį ir atkurti nualintas teritorijas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tik ilgalaikiai, gerai prižiūrimi ir vietos sąlygoms pritaikyti miškai gali užtikrinti stabilų poveikį klimatui, biologinei įvairovei ir žmonių pragyvenimui.

  • Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos išseko Lac de Brenets: karščio bangos stabdo turizmą

    Prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos esantis Lac de Brenets ežeras šią vasarą beveik ištuštėjo: po kelių mėnesių sausros ir kelių karščio bangų vandens lygis nusmuko iki rekordinių žemumų. Vietovė, kuri įprastai traukia poilsiautojus vaizdingais krantais ir galimybėmis plaukioti, dabar kai kur primena atidengtą dumblėtą dugną.

    Ežerą maitinančios Doubs upės debitas smarkiai sumažėjo, todėl dalis valtelių ir katerių liko įstrigę seklumoje. Vietos turizmo paslaugų teikėjai kalba apie sutrumpintą sezoną, mažesnius užsakymus ir būtinybę riboti darbuotojų skaičių, nes maršrutai vandeniu tapo sunkiai įgyvendinami.

    Šveicarijos meteorologijos tarnybos duomenimis, nuo pavasario kritulių regione iškrito gerokai mažiau nei įprastai, o ilgalaikės prognozės reikšmingo lietaus artimiausiu metu nežada. Specialistai pabrėžia, kad tokie laikotarpiai vis dažniau sutampa su užsitęsusiomis karščio fazėmis, kai vanduo intensyviai garuoja, o dirvožemis ir upės nespėja atsigauti.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad ežeras pastebimai pasikeitė: likęs vanduo kai kur patamsėjęs, susiaurėjęs iki juostos, o įprasti vaizdai, dėl kurių čia atvykdavo fotografai ir poilsiautojai, tapo retenybe. Sumenkęs vandens kiekis veikia ir aplinkines gamtines vietas, nes vandens kaskados ir kriokliai, priklausantys nuo ežero ir upės režimo, taip pat silpsta.

    „Kai čia yra vandens, tai išties pasakiška vieta. Labai liūdna matyti ją tokią“, – sakė vietos gyventojas Marcial Beieler.

    Lac de Brenets situacija įsilieja į platesnį Europos kontekstą: pastaraisiais metais karščio bangos tampa ilgesnės, o sausros epizodai dažnėja, ypač vasaros sezono metu. Tai reiškia ne tik nepatogumus turizmui, bet ir didesnę įtampą vandens ištekliams, upių laivybai, ekosistemoms bei vietos ekonomikai, kuri priklauso nuo vasaros srautų.

  • Keistas 1977 metų eksperimentas JAV: iš Aliaskos atgabentas ledkalnio gabalas, kad patikrintų vandens idėją

    Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje vis garsiau svarstyta, kaip didėjant miestams ir pramonei užtikrinti patikimą gėlo vandens tiekimą. Viena iš tuo metu aptartų krypčių buvo ne tik jūros vandens gėlinimas, bet ir natūralių ledo masių panaudojimas, ypač ten, kur vanduo tampa strateginiu ištekliumi.

    1977 metų spalio 2–6 dienomis Ajovos valstijos universitete vyko Pirmoji tarptautinė konferencija apie ledkalnių panaudojimą. Į renginį, kaip nurodoma to meto aprašymuose, susirinko apie 200 dalyvių iš 18 šalių, tarp jų glaciologai, inžinieriai, jūrų biologai, valdžios atstovai ir verslo delegatai.

    Kad idėja skambėtų ne kaip teorija, o kaip reali inžinerinė užduotis, konferencijai buvo paruošta neįprasta demonstracija. Į Ajovos miestą Eimsą atgabentas maždaug 1 133 kilogramų ledo gabalas iš Portidžo ežero Aliaskoje, kuris buvo pristatomas kaip ledkalnio fragmentas.

    Ledo luitas buvo izoliuotas, papildomai vėsintas sausu ledu ir keliavo skirtingomis transporto priemonėmis, įskaitant sraigtasparnį, lėktuvą ir šaldytuvinį sunkvežimį. Kelionės kaina anuomet siekė apie 8 500 JAV dolerių, o tai šiandien, įvertinus infliaciją, atitiktų maždaug 40 000 eurų, todėl spauda jį praminė vienu brangiausių ledo kubelių istorijoje.

    Konferencijos metu ledas buvo laikomas didelėje šaldymo kameroje, kad dalyviai galėtų apžiūrėti struktūrą ir aptarti praktinius aspektus. Kartu buvo nagrinėjami esminiai klausimai: kaip aptikti tinkamus ledkalnius, kaip juos sekti, vilkti jūra, pjaustyti ir galiausiai saugiai tirpdyti taip, kad vanduo būtų panaudojamas be didelių nuostolių.

    Prie idėjos populiarinimo prisidėjo ir Saudo Arabijos atstovai, sieję projektą su vandens stygiaus problema ir tuomet brangiu jūros vandens gėlinimu. Nors gėlinimo technologijos jau buvo naudojamos, jos reikalavo didelių investicijų ir nuolatinio energijos vartojimo, todėl daliai šalių ieškota alternatyvų.

    Ekspertai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra ne vien logistika, bet ir fizika: vilkimo metu ledas sparčiai tirpsta, o šiltesni vandenys didina nuostolius. Taip pat svarstyta, kaip sumažinti poveikį jūrų ekosistemoms, nes didelių gėlo vandens kiekių išleidimas pakrantėse gali keisti druskingumą ir vietines sąlygas.

    Nors 1977 metais aptartos vizijos nevirto didelio masto projektais, pati tema periodiškai sugrįžta ir šiandien. Augant vandens poreikiui ir klimato kaitai didinant sausrų riziką, valstybės dažniau lygina skirtingus sprendimus: gėlinimą, pakartotinį vandens naudojimą, tinklų nuostolių mažinimą ir naujas vandens saugojimo strategijas.

    Istorinis bandymas Ajovoje išliko kaip ryškus pavyzdys, kaip mokslinės konferencijos kartais siekia ne tik diskusijų, bet ir simbolinių demonstracijų. Ledkalnio gabalas iš Aliaskos tapo konkrečiu objektu, padėjusiu perkelti diskusiją iš teorijos į klausimą, kiek tokia idėja iš tiesų įgyvendinama technologiškai ir ekonomiškai.

  • Antarktidoje užfiksuotas šalčiausias rodiklis per 14 metų: ką apie ekstremumus aiškina mokslininkai

    Antarktidos gilumoje, tyrimų stotyje „Concordia“, užfiksuota minus 84,1 laipsnio Celsijaus temperatūra. Tai žemiausias rodiklis šiame žemyne per pastaruosius 14 metų ir vienas ryškiausių pastarųjų metų ekstremalių oro sąlygų pavyzdžių.

    „Concordia“ stotis įsikūrusi Antarktidos plokščiakalnyje, ant maždaug 3 300 metrų storio ledo skydo, daugiau nei 965 kilometrų atstumu nuo artimiausios pakrantės. Dėl aukščio, labai sauso oro ir ilgų poliarinių naktų čia susidaro sąlygos, leidžiančios temperatūrai kristi iki itin žemų reikšmių.

    Iš pirmo žvilgsnio toks šaltis gali atrodyti kaip argumentas prieš klimato šiltėjimą, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vienas ekstremalus matavimas nepaneigia ilgalaikių tendencijų. Klimatas vertinamas pagal daugiametę statistiką, o Antarktidoje natūralus kintamumas gali sukelti tiek labai šaltas, tiek neįprastai šiltas bangas.

    Dar daugiau, pastaruoju metu Antarktidoje vis dažniau fiksuojami dideli temperatūros kontrastai per trumpą laiką. Tai siejama su atmosferos cirkuliacijos svyravimais, poliarinio sūkurio pokyčiais ir šiltesnių oro masių įsiveržimais į kai kuriuos regionus, ypač prie Antarktidos pusiasalio.

    Šis atšalimas užfiksuotas praėjus vos kelioms savaitėms po priešingo reiškinio, kai vienoje Antarktidos vietų žiemos metu buvo fiksuota net 15,4 laipsnio Celsijaus temperatūra. Tokie „švytuoklės“ tipo svyravimai atkreipia dėmesį į tai, kaip greitai gali keistis sąlygos net ir stabilumu garsėjančiuose poliariniuose regionuose.

    Ekspertai akcentuoja, kad ekstremalūs epizodai konkrečiuose taškuose nebūtinai atspindi viso žemyno būklę. Vis dėlto bendras vaizdas rodo, kad dalis Antarktidos ledo masyvo ilgainiui praranda ledą, o Pietų vandenynas šyla, kas turi įtakos jūros ledo sezonui ir ekosistemoms.

    Mokslininkai perspėja, kad intensyvėjant ekstremaliems reiškiniams didėja rizika tiek infrastruktūrai, tiek tiekimo grandinėms, tiek žmonių sveikatai, ypač kai karščio, sausrų ar gaisrų epizodai sutampa su kitais stresoriais. Poliariniai regionai svarbūs ir tuo, kad jie veikia pasaulinę vandenynų cirkuliaciją, o pokyčiai ten ilgainiui gali atsispindėti ir kituose žemynuose.

    „Tai tik pradžia, o situacija neišvengiamai blogės, kol priartėsime prie ribos, kur žmonėms bus vis sunkiau prisitaikyti“, – sakė Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto vadovas Johanas Rockströmas.

    Nors rekordinių šalčių epizodai patraukia dėmesį, mokslininkai ragina žiūrėti plačiau: svarbiausia yra ilgalaikės temperatūros, vandenynų šilumos ir ledo masės tendencijos. Būtent jos lemia, kaip keisis jūros lygis, ekstremalių reiškinių dažnis ir kokių sprendimų reikės artimiausiais dešimtmečiais.

  • Cukinija žydi, bet vaisių nėra: paskutinis metas paprastam triukui, kuris gelbsti derlių

    Cukinija žydi, bet vaisių nėra: paskutinis metas paprastam triukui, kuris gelbsti derlių

    Cukinijos gausiai žydi, tačiau vietoje vaisių dažnai tenka matyti tik nudžiūvusius, nukritusius žiedus. Dažniausia priežastis paprasta – žiedai nebuvo apdulkinti, todėl užuomazgos nepradeda augti ir augalas jas „atmeta“.

    Cukinijas apdulkina bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai, bet jų aktyvumas priklauso nuo oro. Per karščius, ypač kai temperatūra pakyla virš 35 laipsnių, žiedadulkės tampa mažiau gyvybingos, o žiedai atsiveria trumpam, dažniausiai ryte.

    Problemas sustiprina ir vėsesni, lietingi periodai, kai apdulkintojai skraido mažiau. Prie to prisideda intensyvus augalų apsaugos priemonių naudojimas: netinkamai purškiant nukenčia ne tik kenkėjai, bet ir apdulkintojai, kurių mažėjimas fiksuojamas daugelyje regionų.

    Kaip atskirti žiedus?

    Cukinija ant to paties augalo formuoja vyriškus ir moteriškus žiedus, todėl svarbu mokėti juos atpažinti. Moteriško žiedo apačioje matomas sustorėjimas, primenantis mažą cukinijos užuomazgą – būtent iš jos vėliau auga vaisius.

    Vyriški žiedai auga ant ilgesnio, plonesnio kotelio ir turi dulkinę su žiedadulkėmis. Paprastai jų būna daugiau ir jie pasirodo anksčiau, kad atsivėrus moteriškiems žiedams apdulkinimas įvyktų kuo greičiau.

    Paprastas triukas – apdulkinimas rankomis

    Jei darže nematyti apdulkintojų, o žiedai vis krinta, galima atlikti rankinį apdulkinimą. Geriausia tai daryti anksti ryte, kai žiedai šviežiai atsivėrę, o žiedadulkės dar sausos ir lengvai pernešamos.

    Pasirinkite ką tik prasiskleidusį vyrišką žiedą, atsargiai nuplėškite jo žiedlapius ir atidengtais dulkiniais palieskite moteriško žiedo vidų. Tinka ir švarus, sausas mažas teptukas – juo surinkite žiedadulkes nuo vyriško žiedo ir tolygiai perkelkite ant moteriško.

    Po sėkmingo apdulkinimo užuomazga po moterišku žiedu per kelias dienas pastebimai didėja, o nesėkmės atveju pagelsta ir nukrenta. Vienas vyriškas žiedas dažnai pakanka keliems moteriškiems apdulkinti, todėl verta procedūrą pakartoti kelis rytus iš eilės.

    Ką dar verta įvertinti?

    Derėjimui svarbi ir bendra augalo būklė. Per didelis azoto kiekis skatina lapų ir ūglių augimą, bet gali mažinti žydėjimo ir vaisių formavimosi intensyvumą, todėl tręšiant verta vengti persistengti.

    Padeda ir tinkama vieta: cukinijoms reikia saulės bei geros oro cirkuliacijos, kad žiedai greičiau džiūtų po rasos ar lietaus, o vabzdžiai augalo neaplenktų. Praktikoje pasiteisina ir žydinčių augalų kaimynystė, kuri pritraukia apdulkintojus, taip pat atsargus purškimas, nevykdomas žydėjimo metu.

  • Po JAV ežerais aptiko paslėptą pasaulį: gyvybė šimtus metrų gilyn minta pačia uoliena

    Po JAV ežerais aptiko paslėptą pasaulį: gyvybė šimtus metrų gilyn minta pačia uoliena

    Mokslininkai praneša apie netikėtai gyvybingą požeminę biosferą po Mičigano dalimi, kur plyti Antrim Shale geologinė formacija. Tyrimas rodo, kad šimtus metrų po žeme gali veikti sudėtingos ekosistemos, nepriklausomos nuo saulės šviesos.

    Komanda analizavo vandenį iš dujų gręžinių, esančių maždaug 200–500 metrų gylyje. Izotopų analizė leido nustatyti, kad šis vanduo susiformavo paskutinio ledynmečio pabaigoje ir po Žemės paviršiumi galėjo išbūti daugiau nei 11 000 metų.

    Netikėtas radinys gręžiniuose

    Kartu su vandeniu į uolienų poras pateko mikroorganizmai, prisitaikę prie tamsos, didesnio slėgio ir itin ribotų maisto šaltinių. Didžiausia staigmena tapo grybų gausa: identifikuota 689 rūšys, iš jų 13 naujų mokslui.

    Tyrėjams pavyko išauginti daugiau nei 200 grybų štamų ir sudaryti viešai prieinamą kolekciją, sudarytą iš tokio gylio mėginių. Kai kuriuose mėginiuose viename vandens laše aptikta apie 250 grybų ląstelių, panašiai kaip kai kuriuose vandenyno vandens mėginiuose.

    Atradimas meta iššūkį ankstesnei nuostatai, kad sudėtingesni organizmai, tokie kaip eukariotai, dideliuose gyliuose pasitaiko tik atsitiktinai arba būna neaktyvūs. Šį kartą aptikta požymių, jog grybai yra metaboliškai aktyvūs, o kartu su jais rasta ir mikroskopinių gyvūnų, įskaitant nicienius bei tardigradas.

    Kaip gyvybė išsiverčia be saulės?

    Šioje aplinkoje energijos šaltinis nėra fotosintezė, nes saulės šviesa ten nepasiekia. Tyrėjų vertinimu, grybai skaido organinę medžiagą, įkalintą skalūnuose, ir ją naudoja kaip maistą.

    Tam tikrais atvejais tai reiškia, kad vietinio maisto tinklo pagrindą sudaro ne šviežiai pagaminta biomasė, o milijonus metų uolienose išsilaikę organiniai junginiai. Kitaip tariant, uoliena čia tampa ne tik buveine, bet ir maisto sandėliu.

    Kodėl tai svarbu klimato mokslui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie procesai gali būti reikšmingi globaliam anglies ciklui. Jei giluminiai grybai aktyviai skaido anglingas uolienas, jie gali prisidėti prie anglies dioksido išsiskyrimo iš gilesnių Žemės plutos sluoksnių.

    Dėl to klimato modeliuose ir požeminio anglies dioksido saugojimo vertinimuose gali tekti rimčiau atsižvelgti į biologinį faktorių. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šimtus metrų gylyje vykstantys procesai iki šiol buvo tiriami retai, todėl jų mastas gali būti nuvertintas.

    Autorių teigimu, dabar aptikta biologinė įvairovė greičiausiai tėra dalis tikrojo požeminės gyvybės masto. Spartėjant genetinių ir mikrobiologinių metodų pažangai, tikimasi, kad panašūs, menkai pažinti ekosistemų tinklai gali būti aptikti ir kituose pasaulio regionuose.

    „Požeminė biosfera yra gerokai sudėtingesnė, nei iki šiol manėme“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rezultatus.

  • Mokslininkai: klimato kaita Ispanijoje megagaisrų riziką padidino 20 kartų

    Mokslininkų atlikta greitoji analizė rodo, kad klimato kaita Ispanijoje smarkiai padidino sąlygas megagaisrams: tikimybė, kad susiformuos itin pavojingas karščio, sausros ir vėjo derinys, išaugo apie 20 kartų. Prancūzijoje panašios ekstremalios sąlygos, pasak tyrėjų, tapo bent dukart labiau tikėtinos.

    Dideli miškų gaisrai pastarosiomis savaitėmis apėmė teritorijas netoli Madrido ir Bordo. Ugnis privertė tūkstančius žmonių palikti namus, o dalyje vietovių sunaikinta ar apgadinta šimtai pastatų, sutrikdytas susisiekimas ir uždarytos kai kurios viešosios erdvės.

    Kas slypi už skaičių?

    Vertinimą parengė tarptautinė mokslininkų grupė World Weather Attribution, kuri analizuoja, kiek žmogaus sukelta klimato kaita pakeičia konkrečių ekstremalių reiškinių tikimybę. Šiuo atveju buvo vertinama, kaip šiltesnė atmosfera ir išsausėjusi dirva didina gaisrų plitimo potencialą, ypač kai prisideda stipresni vėjai.

    Tyrėjų teigimu, globalus atšilimas sustiprino Vakarų Europoje fiksuotų rekordinių karščių ir pavasarinės sausros tikimybę. Būtent tokie epizodai išdžiovina augmeniją ir dirvožemį, todėl net nedideli užsidegimai gali greitai peraugti į sunkiai suvaldomus gaisrus.

    Kaip dažnai tai gali kartotis?

    Skaičiavimai rodo, kad dabartinėmis klimato sąlygomis ypač pavojingos gaisrams meteorologinės situacijos pietvakarių Prancūzijoje gali pasikartoti maždaug kartą per 20 metų. Centrinėje Ispanijoje panašios sąlygos, mokslininkų vertinimu, gali susidaryti vidutiniškai kartą per šešerius metus.

    Viena iš akcentuojamų priežasčių – ryškėjantys orų kontrastai: po drėgnesnės žiemos dažnai seka sausesnis pavasaris. Tai lemia spartesnį augalijos augimą, o vėliau išdžiūvusi biomasė tampa lengvai užsiliepsnojančiu kuru, kuris gaisrams suteikia papildomos „medžiagos“ plisti.

    Signalas ir keliautojams

    Gaisrų apimtos zonos atskleidžia, kaip greitai ekstremalūs karščiai ir išsausėję kraštovaizdžiai įprastą gaisrą gali paversti plataus masto krize. Tai reiškia didesnę evakuacijų, kelių uždarymų, elektros tiekimo sutrikimų ir oro taršos riziką net regionuose, kurie anksčiau su tokiais scenarijais susidurdavo rečiau.

    Vietos institucijos ir gelbėjimo tarnybos turistams bei gyventojams įprastai rekomenduoja sekti oficialius pranešimus apie gaisrų frontą ir dūmų plitimą, o keliones į labiausiai paveiktas vietoves planuoti atsargiai. Specialistai pabrėžia, kad ilgainiui, kylant temperatūrai, panašių ekstremalių epizodų tikimybė tik didės.

  • Gaisrai Pietų Prancūzijoje: George’as ir Amal Clooney evakuoti iš namų Brinjolyje

    Gaisrai Pietų Prancūzijoje: George’as ir Amal Clooney evakuoti iš namų Brinjolyje

    Holivudo aktorius George’as Clooney ir jo žmona Amal Clooney buvo priversti evakuotis iš savo namų Brinjolio mieste Pietų Prancūzijoje, regione toliau plintant miškų gaisrams. Pora su vaikais laikinai paliko būstą, kai tarnybos perspėjo apie didėjančią grėsmę ir galimus evakuacijos maršrutų ribojimus.

    Pranešama, kad šeima Brinjolyje gyvena nuolat ir šį būstą įsigijo 2021 metais. Pastaraisiais metais Pietų Prancūzija vis dažniau susiduria su ilgomis karščio bangomis ir sausringais periodais, kurie didina gaisrų riziką net ir tose teritorijose, kur anksčiau tokie incidentai buvo retesni.

    „Mes nežinome, ar mūsų namai atlaikys šį sunkų laiką“, – rašė George’as ir Amal Clooney laiške Brinjolio merui Didier Brémond.

    Laiške pora pabrėžė, kad svarbiausia šiuo metu yra gyventojų saugumas, ir išreiškė solidarumą su vietos bendruomene. Clooney taip pat akcentavo, kad, nepaisant to, kaip klostysis situacija, jie ketina prisidėti prie miesto atsigavimo ir pagalbos nukentėjusiems.

    Gaisrų sezonas Pietų Europoje šią vasarą vėl tapo rimtu išbandymu ugniagesiams ir civilinės saugos tarnyboms. Prancūzijoje gaisrų židiniai paveikė kelias teritorijas, o didesnės apimties incidentai privertė institucijas imtis masinių evakuacijų ir laikinai riboti judėjimą kai kuriuose keliuose.

    Kas didina gaisrų riziką?

    Specialistai pabrėžia, kad gaisrų plitimą spartina užsitęsusios karščio bangos, mažas oro drėgnumas ir stipresni vėjai. Tokios sąlygos lemia, kad ugnis gali persimesti itin greitai, o gesinimo darbai tampa sudėtingesni, ypač miškingose ar kalvotose vietovėse.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad šiltėjant klimatui gaisrų sezonas ilgėja, o rizika didėja ne tik tradiciškai sausose Viduržemio jūros regiono zonose. Todėl savivaldybės vis dažniau taiko prevencines priemones, nuo draudimų kūrenti ugnį iki papildomų patruliavimų ir ankstyvų perspėjimų gyventojams.