CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Naujas JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) tyrimas rodo, kad invazinės pelėsių sukeltos infekcijos gali būti gerokai dažnesnės, nei iki šiol manyta. Tai ypač aktualu žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, nes šios infekcijos gali greitai komplikuotis ir tapti mirtinai pavojingos.

    CDC mokslininkai pabrėžia, kad problemos masto supratimas tampa vis svarbesnis dėl klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių, tokių kaip potvyniai ar uraganai. Po jų dažnėja drėgmės pažeistų pastatų, o tai sudaro palankias sąlygas pelėsiams plisti ir didina užsikrėtimo tikimybę.

    Kas yra invazinės pelėsių infekcijos

    Invazinės pelėsių infekcijos yra reta, tačiau itin sunki grybelinių ligų grupė, kai pelėsiai įsiskverbia į organizmo audinius ir juos pažeidžia. Dažniausiai užsikrečiama įkvepiant pelėsių sporų, tačiau grybeliai gali patekti ir per žaizdas, pjūvius ar retais atvejais per užterštą medicinos įrangą.

    Daugumai sveikų žmonių sporos rimtų pasekmių nesukelia, tačiau vyresniems asmenims, onkologiniams pacientams, po transplantacijų gydomiems žmonėms ar vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus rizika išauga. Gydymas paprastai reiškia ilgą priešgrybelinių vaistų kursą ir sudėtingą paciento būklės stebėseną.

    Ką parodė duomenys iš Atlantos ligoninių

    Siekdama įvertinti realų paplitimą vietos lygmeniu, tyrėjų komanda analizavo keturių Atlantos regione veikiančių ligoninių ir su jomis susijusių ambulatorinių klinikų duomenis. Vertintas 2020–2024 metų laikotarpis, o tikslas buvo nustatyti, kiek atvejų atitinka invazinės pelėsių ligos kriterijus.

    Iš pradžių buvo identifikuota beveik 1 000 galimų atvejų, tačiau detaliau įvertinus klinikinius kriterijus skaičius sumažėjo iki maždaug 450. Tyrimas parodė, kad ligoninės gali tikėtis maždaug 3–5 atvejų per metus kiekvienam 100 stacionaro lovų, o didesniuose akademiniuose centruose rodikliai gali būti aukštesni dėl sudėtingesnių pacientų profilio.

    Kodėl rizika gali augti

    Dalis pacientų, kuriems nustatytos tokios infekcijos, turėjo ryškiai nusilpusią imuninę sistemą, o kai kuriais atvejais buvo nurodoma, kad organizmas silpnesnis po persirgtos COVID-19 infekcijos. CDC autoriai atkreipia dėmesį, kad medicinos įstaigoms svarbu turėti aiškesnį atskaitos tašką, leidžiantį suprasti, ar jų fiksuojamas atvejų skaičius atitinka tikėtiną lygį, ar gali signalizuoti apie galimą protrūkį.

    Pasak tyrimo autorių, grybelinių infekcijų našta pasaulyje vertinama nevienodai, o kai kuriose šalyse trūksta vieningos stebėsenos sistemos. Tai reiškia, kad realus paplitimas gali būti nepakankamai užfiksuojamas, ypač kai simptomai panašūs į kitas kvėpavimo takų ar sistemines ligas ir diagnozei reikia specifinių tyrimų.

    „Tai vienas pirmųjų kartų, kai gavome tokio tipo įvertį“, – sakė CDC atstovas Jeremy Gold.

    CDC teigimu, tokie skaičiai gali padėti ligoninių administracijoms vertinti situaciją, stiprinti infekcijų kontrolę ir planuoti resursus, ypač didėjant pažeidžiamų pacientų daliai. Ekspertai pabrėžia, kad ankstyvas atpažinimas ir tinkama diagnostika yra esminiai veiksniai siekiant sumažinti sunkių komplikacijų ir mirčių riziką.

  • Eurokomisarė Teresa Ribera kirto klimato neigėjams: jų žodžiai per gaisrus Europoje kainuoja gyvybes

    Eurokomisarė Teresa Ribera kirto klimato neigėjams: jų žodžiai per gaisrus Europoje kainuoja gyvybes

    Įspėjimas gaisrų fone

    Europos Komisijos vykdomoji pirmininkės pavaduotoja Teresa Ribera interviu teigė, kad politikai, menkinantys klimato kaitos vaidmenį Europą alinant gaisrams, klaidina visuomenę ir didina riziką žmonių saugumui. Pasak jos, klimato mokslo neigimas viešojoje politikoje tampa ne nuomone, o pavojingu elgesiu.

    T. Ribera kalbėjo gaisrams apėmus dalį Ispanijos, Prancūzijos ir Graikijos regionų, kai karščio bangos išaugina tiek užsiliepsnojimų tikimybę, tiek jų plitimo greitį. Europos institucijos pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad ekstremalūs karščiai ir sausros sudaro palankesnes sąlygas dideliems gaisrams.

    Ką pasakė apie neigėjus

    Komisarė kritiką nukreipė į dalį naujai išrinktų Europos Parlamento narių ir nacionalinių politikų, kurie, jos teigimu, garsiai priešinasi klimato mokslui bei klimato politikai. Ji tvirtino, kad toks naratyvas mažina visuomenės pasirengimą ir politinę valią investuoti į prevenciją.

    „Tai pavojinga, jie meluoja žmonėms“, – sakė Teresa Ribera.

    Komisarė pateikė palyginimą, kad klimato kaitos ryšio su gaisrais neigimas prilygsta raginimui ignoruoti akivaizdžias rizikas. Jos teigimu, kai ekstremalūs reiškiniai stiprėja, visuomenę raminti aiškinant, kad tai tik natūralus sezoniškumas, reiškia atidėti sprendimus iki kitos nelaimės.

    Politinis posūkis Briuselyje

    T. Ribera pasisakymai nuskambėjo jautriu metu Briuselyje, kai Europos Sąjungos darbotvarkėje vis daugiau vietos užima konkurencingumo, pramonės ir administracinės naštos mažinimo temos. Dalis valstybių narių ir politinių grupių ragina švelninti kai kuriuos aplinkosaugos reikalavimus, argumentuodami spaudimu konkuruoti su JAV ir Kinija.

    Tarp diskusijų objektų minima ir metano emisijų mažinimo bei stebėsenos kryptis, taip pat gamtos atkūrimo politika, laikoma svarbia ekosistemoms ir anglies sankaupoms, pavyzdžiui, durpynams. T. Ribera pozicija aiški: taisykles galima paprastinti, tačiau klimato politikos pagrindų atsisakymas, jos nuomone, būtų klaida.

    Kodėl gaisrai vis sudėtingesni

    Europos ir tarptautinės klimato institucijos nurodo, kad šylantis klimatas didina gaisrų riziką per vadinamąjį gaisrų orą: karštį, sausras, mažą oro drėgnumą ir stipresnius vėjus. Tokios sąlygos padeda ugniai plisti greičiau, o gesinimo darbai tampa sunkesni ir brangesni.

    T. Ribera interviu akcentavo, kad Europoje formuojasi intensyvesni, sunkiau suvaldomi gaisrai, keliantys grėsmę bendruomenėms, infrastruktūrai, biologinei įvairovei ir žmonių gyvybėms. Ji taip pat priminė, kad karščio bangos turi ir tiesioginių sveikatos pasekmių, įskaitant perteklinių mirčių šuolius per ekstremalius laikotarpius.

    „Teisingas atsakymas nėra visko atsisakyti, kas padėjo sukurti žaliąsias šaknis, kurios palaiko gerovę“, – sakė Teresa Ribera.

  • Žemės ekologinės skolos diena jau čia: nuo liepos 30 dienos žmonija vartoja daugiau, nei planeta atkuria

    Liepos 30 dieną pasaulis pasiekė Žemės ekologinės skolos dieną – simbolinę ribą, nuo kurios žmonija per metus ima naudoti daugiau gamtos išteklių, nei Žemė pajėgia atkurti. Tai reiškia, kad likusią metų dalį gyvename tarsi skolon, didindami spaudimą miškams, dirvožemiui, žuvų ištekliams ir klimatui.

    Šią datą kasmet skelbia Global Footprint Network, skaičiuodama, kada pasaulinis ekologinis pėdsakas viršija Žemės biopajėgumą. Organizacijos vertinimu, dabartiniam vartojimo tempui palaikyti žmonijai reikia maždaug 1,7 Žemės planetos.

    Ekologinės skolos diena paremta prielaida, kad Žemė per metus gali atnaujinti tik ribotą kiekį biologinių išteklių ir sugerti ribotą kiekį anglies dioksido. Kai poreikis viršija šias galimybes, susidaro ekologinis deficitas, kuris ilgainiui reiškia nykstančias ekosistemas ir mažėjantį atsparumą klimato sukrėtimams.

    Didžiausią įtaką rezultatui paprastai daro anglies pėdsakas, susijęs su iškastinio kuro deginimu ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis. Kartu į skaičiavimus įtraukiamas žemės naudojimas maistui, medienai, pluoštui, taip pat žvejybos spaudimas jūrų ekosistemoms.

    Tropinių miškų kirtimas ir deginimas išlieka vienu ryškiausių ekologinio deficito veiksnių, nes mažėja anglies sugėrimo galimybės ir silpnėja regionų klimato stabilumas. WWF ne kartą perspėjo, kad Amazonės regiono miškų nykimas gali priartinti vadinamąjį lūžio tašką, kai miškas ima prarasti gebėjimą pats palaikyti drėgmės apytaką.

    Žuvų išteklių būklė taip pat blogėja: Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pergaudomų žuvų populiacijų dalis per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo ir 2021 metais jau viršijo pusę vertintų išteklių. Akvakultūra padeda patenkinti paklausą, tačiau ji neišsprendžia visų problemų, ypač jei žvejyba ir toliau viršija atkūrimo galimybes.

    Nors gėlo vandens naudojimas į ekologinės skolos dienos skaičiavimą dažniausiai neįtraukiamas tiesiogiai, būtent vandens stoka daugelyje regionų tampa kritine. Jungtinių Tautų universiteto analizė pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad kai kuriose vietovėse artėjama prie sisteminių vandens išteklių valdymo ribų, o požeminio vandens atsargos senka dėl intensyvios žemdirbystės ir augančio vartojimo.

    Ekologinės skolos diena pasauliniu mastu yra viena, tačiau atskirų valstybių „asmeninė“ data labai priklauso nuo vartojimo modelio, energetikos struktūros ir ekonomikos. Global Footprint Network skaičiavimai rodo, kad jei visi žmonės gyventų kaip didžiausią vartojimą turinčių šalių gyventojai, ekologinės skolos riba ateitų itin anksti metų pradžioje.

    Tuo metu šalys, kurių vartojimas mažesnis, „pasiekia“ ribą gerokai vėliau. Šie skirtumai išryškina, kad sprendimai priklauso ne vien nuo individualių pasirinkimų, bet ir nuo energetikos, transporto, maisto sistemos bei pramonės politikos.

    Pastaraisiais metais matyti signalų, kad pasaulinė data nebeslenka taip sparčiai į metų pradžią kaip anksčiau. Global Footprint Network duomenys rodo, kad nuo maždaug 2018 metų šis rodiklis laikosi panašiame intervale, nors tai nereiškia, kad problema išspręsta – veikiau, kad kai kurie pokyčiai ekonomikoje, energetikoje ir efektyvume laikinai sulėtino blogėjimo tempą.

    Ekspertai pabrėžia, kad tvariam poslinkiui neužtenka vien efektyvesnių technologijų: būtini ir sisteminiai sprendimai, susiję su mažesnėmis emisijomis, ilgiau naudojamais produktais, mažesniu maisto švaistymu ir atsakingesniu žemės bei miškų naudojimu.

  • Rekordinis ryklių antplūdis prie JAV krantų: mokslininkai paaiškino, kas jas gena į šiaurę

    Prie JAV krantų šią vasarą fiksuojamas neįprastai didelis ryklių aktyvumas, dėl kurio kai kuriose vietovėse teko riboti maudynes ir stiprinti pakrančių stebėseną. Tyrėjai teigia, kad pagrindinė priežastis susijusi su šylančiu vandenynu, kuris keičia jūrų plėšrūnų migracijos maršrutus.

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, pastarąjį dešimtmetį pasaulio vandenyno šiluminė būklė ne kartą pasiekė rekordines reikšmes. Vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos, susikaupusios dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl pakrančių vandenys kai kur šyla greičiau, nei įprasta.

    Rykliams, kaip šaltakraujams gyvūnams, vandens temperatūra tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą ir elgseną. Kai vanduo per šiltas, dalis rūšių traukiasi į vėsesnius rajonus, todėl dažniau pastebimos šiauriau nei anksčiau, ypač palei rytinę JAV pakrantę.

    Niujorko valstijoje, įskaitant populiarias poilsio vietas, gelbėtojai ir tarnybos šią vasarą skelbė daugiau perspėjimų apie ryklių pasirodymą. Kai kuriose atkarpose laikinai buvo uždaromos maudynių zonos, o situacijai sekti pasitelkiamos papildomos priemonės.

    Praktikoje vis dažniau naudojami dronai, leidžiantys iš oro greitai patikrinti priekrantės ruožus ir anksti pastebėti pavojų. Tokia stebėsena tampa svarbi ten, kur ryklių pasirodymai sutampa su intensyviausiu paplūdimių lankymo sezonu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita veikia ne tik migraciją, bet ir vietas, kur rykliai veda jauniklius. Tyrimai rodo, kad dalis rūšių pakrančių „darželius“ perkelia toliau į šiaurę, ieškodamos jauniklių augimui palankesnės temperatūros.

    Panašios tendencijos pastebimos ir kitose JAV pakrantėse, kur šiltesnis vanduo siejamas su dažnesniais didžiųjų baltųjų ryklių jauniklių pastebėjimais. Tokie pokyčiai rodo platesnę vandenyno ekosistemų persitvarkymo kryptį, kai rūšys stumiasi arčiau polių.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažnesni pastebėjimai nebūtinai reiškia proporcingai didesnę riziką žmonėms. Žmonės nėra natūralus ryklių grobis, o dauguma incidentų įvyksta dėl klaidingo atpažinimo ar specifinių aplinkybių, pavyzdžiui, drumsto vandens ar intensyvios žvejybos.

    Vis dėlto specialistai ragina laikytis pakrančių tarnybų nurodymų, ypač kai skelbiami įspėjimai ar uždaromos maudynių zonos. Ryklių gausėjimas kai kuriais atvejais taip pat gali būti ženklas, kad po ilgesnio nuosmukio dalies populiacijų būklė stabilizuojasi, nors bendrai jūrų ekosistemoms didėjanti šiluma kelia vis daugiau iššūkių.

    Šylantis vandenynas, kaip pabrėžia mokslininkai, reiškia, kad panašūs susidūrimai su laukine jūros fauna ateityje gali tapti dažnesni ir naujose vietovėse. Todėl pakrančių valdymo priemonės, stebėsena ir visuomenės informavimas tampa svarbia prisitaikymo prie besikeičiančio klimato dalimi.

  • Milžiniškas sekvojas siūlo gelbėti kontroliuojamais gaisrais: kuo tai veiksminga Kalifornijoje

    Kalifornijos mokslininkai vis dažniau ragina saugant milžiniškas sekvojas taikyti kontroliuojamus, mažo intensyvumo išdeginimus. Tokie planuoti gaisrai, anot jų, gali sumažinti riziką, kad vėliau mišką nusiaubęs didelis gaisras pražudys šimtamečius medžius.

    Idėja gali skambėti paradoksaliai, tačiau sekvojos evoliuciškai prisitaikė prie natūralių, dažnesnių ir silpnesnių gaisrų. Jų stora žievė ir aukštai prasidedančios lajos padeda atlaikyti karštį, o ugnis svarbi ir dauginimuisi, nes skatina kankorėžių atsivėrimą ir sėklų išbyrėjimą.

    Pastaraisiais metais Vakarų JAV miškų gaisrai tapo retesni, bet gerokai intensyvesni ir sunkiau suvaldomi, o tai siejama su aukštesne temperatūra, ilgesnėmis sausromis ir sukauptu kuru miškuose. Kai ugnis kyla į lajas ir įgauna didelį intensyvumą, net ir atspariausi medžiai ne visada išgyvena.

    Tai ypač išryškėjo 2020–2021 metais, kai dideli gaisrai paveikė sekvojų augavietes Sequoia ir Kings Canyon nacionaliniuose parkuose. Tuomet buvo fiksuojami reikšmingi milžiniškų sekvojų praradimai, nors ilgą laiką manyta, kad šie medžiai yra vieni atspariausių gaisrams.

    Mokslininkai, pasitelkę istorinius duomenis ir palydovines nuotraukas prieš ir po gaisrų, lygino teritorijas, kuriose anksčiau buvo vykdyti planuoti išdeginimai, su neapdorotais plotais. Analizė apėmė 26 400 milžiniškų sekvojų 19 giraičių, o rezultatai paskelbti žurnale Nature Communications.

    Skaičiai rodo aiškią tendenciją: ten, kur per ankstesnį dešimtmetį buvo taikyti kontroliuojami išdeginimai, sekvojų žuvimo tikimybė buvo gerokai mažesnė. Tyrėjai skaičiuoja, kad ši priemonė riziką sumažino maždaug 77 proc., o išdeginimus patyrusios sekvojos turėjo kelis kartus didesnes galimybes išgyventi.

    Modeliavimas taip pat leido įvertinti jau įgyvendintų priemonių naudą: jos galėjo padėti išsaugoti apie 1 900 sekvojų. Jei panašūs darbai būtų buvę atlikti plačiau, potencialiai būtų buvę įmanoma išgelbėti dar kelis tūkstančius medžių.

    Kontroliuojami gaisrai paprastai rengiami esant tinkamoms meteorologinėms sąlygoms ir griežtai valdant liepsnos plitimą. Pagrindinis tikslas yra sumažinti „kuro“ kiekį: sausuolius, šakas, tankų pomiškį, dėl kurių vėliau gaisras tampa itin karštas ir sunkiai sustabdomas.

    Retesnė ir „švaresnė“ miško struktūra gali reikšti, kad ugnis labiau slenka miško paklote, o ne kyla į lajas. Tokiu atveju net ir didesnio gaisro metu sumažėja tikimybė, kad sekvojų kamienai ir gyvybiškai svarbios audinių zonos bus pažeistos negrįžtamai.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nėra universalus sprendimas visoms vietovėms, nes svarbūs vietos reljefas, vėjo režimas, drėgmė ir arti esančios gyvenvietės. Vis dėlto sekvojų augavietėse, kur istorinis ugnies režimas buvo dažnesnis ir švelnesnis, planuoti išdeginimai laikomi vienu praktiškiausių būdų grąžinti miškui atsparumą.

    Didžiausias iššūkis dabar yra mastas ir tempas: klimato šiltėjimas didina „ekstremalių“ gaisrų tikimybę, todėl prevencinės priemonės turi būti taikomos nuosekliai ir pakankamai plačiai. Mokslininkai tikisi, kad tiksliai parinkus, kur ir kada saugiausia deginti, vieni seniausių planetos medžių turės daugiau šansų išlikti.

  • Prancūzijos ugniagesiai liko be žado: iš dūmų išniro ugnies audros debesis, keičiantis viską

    Prancūzijos ugniagesiai liko be žado: iš dūmų išniro ugnies audros debesis, keičiantis viską

    Prancūzijos ugniagesiai pastarosiomis dienomis susidūrė su itin retu ir pavojingu reiškiniu – virš didelio miškų gaisro susiformavo vadinamasis piroskumulonimbas. Tai audros tipo debesis, kurį „maitina“ ne įkaitusi žemė, o pats gaisras, iškeliantis karštą orą, dūmus, pelenus ir drėgmę į didelį aukštį.

    Specialistai aiškina, kad tokia sistema gali iškilti iki maždaug 10–15 kilometrų ir imti elgtis kaip tikra perkūnijos audra. Viršuje vandens garai kondensuojasi, debesis auga, o gaisras staiga tampa sunkiai prognozuojamas net patyrusioms pajėgoms.

    Didžiausia grėsmė – tai, kad piroskumulonimbas gali sukurti savo meteorologinius reiškinius: staigius vėjo šuorus, gūsius, žemyn krentančius oro srautus, kurie per kelias minutes pakeičia ugnies plitimo kryptį. Tokiose situacijose gesinimo planai gali tapti nebeaktualūs beveik akimirksniu.

    Dar pavojingesni yra žaibai, galintys formuotis debesies viduje. Kadangi krituliai neretai būna menki arba iki žemės taip ir nenukrenta, žaibo iškrovos gali uždegti naujus židinius net už kelių dešimčių kilometrų nuo pagrindinio gaisro fronto.

    Iki šiol piroskumulonimbai dažniau buvo siejami su itin didelio masto gaisrais Australijoje, Kanadoje ar JAV. Tai, kad reiškinys vis dažniau fiksuojamas Europoje, klimatologams yra signalas apie stiprėjančių karščio bangų, sausrų ir ekstremalių gaisrų ryšį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien gaisro nepakanka: prie žemės turi būti labai karšta ir sausa, o aukščiau – vėsesnių ir drėgnesnių oro sluoksnių. Kai tokia atmosferos sandara sutampa su ypač intensyvia liepsna, susidaro sąlygos išsivystyti pilnavertei audros sistemai, kuri gali dar labiau apsunkinti žmonių evakuaciją ir gelbėtojų darbą.

  • Aliaskoje jūrų paukščiams patrumpintos plunksnos: dalis žuvo, o išgyvenusieji kitąmet perėjo sėkmingiau

    Aliaskoje dirbantys tyrėjai atliko neįprastą eksperimentą su trikojėmis kregždėmis (mėvėmis) – jūrų paukščiais, kurie peri kolonijomis uolėtose pakrantėse. Daliai paukščių buvo patrumpintos kelios sparnų ir uodegos plunksnos, kad skrydis taptų mažiau efektyvus ir reikalautų daugiau energijos.

    Tyrimas apėmė 251 paukštį, stebėtą 2021–2024 metais. Mokslininkai siekė suprasti, kaip papildomos energijos sąnaudos per jauniklių auginimo sezoną paveikia paukščių elgesį, išlikimą ir veisimosi sėkmę vėliau.

    Paukščiai buvo suskirstyti į kelias grupes: vieni buvo reguliariai papildomai lesinami, kitiems po kiaušinių padėjimo patrumpintos trys plasnojamosios plunksnos sparne ir dvi plunksnos uodegoje. Trečioji grupė liko kontrolinė – be papildomo maitinimo ir be intervencijų.

    Skrydžiui tapus sudėtingesniam, paukščiai turėjo daugiau dirbti, kad pasiektų maitinimosi vietas ir parskraidintų maisto jaunikliams. Tai greitai atsispindėjo perėjimo rezultatuose: į savarankišką gyvenimą išaugo tik apie 10 proc. jauniklių, kai kontrolinėje grupėje šis rodiklis siekė 43 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – 44 proc.

    Norėdami suprasti, kas vyksta pasibaigus veisimosi sezonui, mokslininkai ant paukščių pritvirtino mažus geolokatorius ir fiksavo migracijos kryptis. Paaiškėjo, kad tie paukščiai, kuriems skrydis buvo apsunkintas, koloniją palikdavo maždaug 10 dienų anksčiau ir greičiau pradėdavo sezoninę migraciją.

    Duomenys rodė, kad po ypač varginančio veisimosi sezono šie paukščiai per šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį nuskrisdavo didesnius atstumus nei kontrolinė grupė. Mokslininkų vertinimu, ilgesnė migracija galėjo padėti pasiekti turtingesnius maitinimosi rajonus ir greičiau atstatyti energijos atsargas.

    Tyrėjai pastebėjo dar vieną svarbų dėsningumą: tie individai, kurie grįžo į koloniją kitais metais, dažniau sėkmingai perėjo. Kitaip tariant, išgyvenusieji, regis, „atsilygino“ geresniu veisimosi rezultatu, tačiau tai nereiškė, kad pati strategija buvo saugi visai grupei.

    Ryškiausias tyrimo aspektas – sumažėjęs išlikimas. Kitą sezoną į perėjimo vietas sugrįžo apie 67 proc. paukščių, kuriems buvo patrumpintos plunksnos, kai kontrolinėje grupėje sugrįžo 83 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – apie 90 proc.

    Mokslininkai šiuos rezultatus aiškina energijos paskirstymo kompromisu: kai veisimosi laikotarpiu ištekliai smarkiai išeikvojami, paukščiams tenka rinktis, ar investuoti į jauniklių auginimą, ar į savo būklės atstatymą ir saugesnę žiemojimo strategiją. Šis reiškinys dažnai vadinamas energiniu lankstumu, kai gyvūnas perskirsto energiją tarp dauginimosi, migracijos ir išlikimo, priklausomai nuo aplinkybių.

    Tyrimo išvados svarbios ir platesniame kontekste. Klimato kaita keičia jūrų ekosistemas, žuvų ir planktono pasiskirstymą, todėl daliai jūrų paukščių vis dažniau tenka skristi toliau ir ieškoti maisto ilgiau, patiriant didesnes energijos sąnaudas. Tokie pokyčiai gali didinti mirtingumą ir mažinti perėjimo sėkmę, net jei daliai individų pavyksta prisitaikyti.

  • Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Dvi sistemos, viena katastrofa

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi paleoklimato duomenimis ir pažangiu klimato modeliavimu, atkūrė sąlygas rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 3 200 metų. Tyrėjai teigia, kad tuometinė ilgalaikė sausra nebuvo vieno reiškinio pasekmė.

    Jų išvada tokia: sutapo du nepriklausomi atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos mechanizmai, kurie paprastai veikia atskirai. Tačiau retu atveju, kai abu vienu metu pereina į sausrai palankią fazę, kritulių kiekis regione gali smukti ilgiems metams.

    Kodėl tai kirto civilizacijoms

    Simuliacijos rodo, kad būtent toks sutapimas įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje. Ilgalaikis kritulių sumažėjimas lėmė ne tik menkesnį derlių, bet ir grandininį poveikį: maisto trūkumą, kainų šuolius, įtampas tarp bendruomenių ir augantį politinį nestabilumą.

    Istoriškai dauguma tuometinių valstybių ir miestų centrų buvo ypač priklausomi nuo žemdirbystės bei reguliarių sezoninių liūčių. Net keli iš eilės sausi metai galėjo sutrikdyti sandėliavimą, kariuomenės aprūpinimą ir mokesčių surinkimą, o tai silpnino valdžios gebėjimą valdyti krizę.

    „Ekstremalus sausros epizodas galėjo tapti ne vienintele, bet lemiama kibirkštimi, kuri pradėjo arba smarkiai paspartino sisteminį žlugimą“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami modelių ir proxy duomenų sutapimą.

    Klimatas ne vienintelis kaltininkas

    Mokslininkai pabrėžia, kad civilizacijų nuosmukį greičiausiai lėmė keli vienu metu veikę veiksniai. Archeologijoje seniai minimi karai, migracija, politinės krizės, taip pat tarptautinės prekybos ir tiekimo grandinių byrėjimas.

    Naujasis darbas svarbus tuo, kad klimatinį spaudimą pateikia kaip realistišką foną, galėjusį paaštrinti visus kitus procesus. Kai ištekliai mažėja, o gyventojų judėjimas didėja, konfliktų ir valdžios krizės rizika šokteli net ir santykinai stipriose valstybėse.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į kultūrinį kontekstą: laikotarpis po Mikėnų civilizacijos smukimo siejamas su ankstyvųjų graikų pasaulio transformacija. Tai padeda tiksliau suprasti istorinę aplinką, kuri vėliau atsispindėjo antikinėje literatūroje.

    Ką tai sako apie šiandieną

    Nors prieš daugiau nei tris tūkstančius metų sausras sukėlė natūralūs klimato svyravimai, tyrimas parodo svarbią riziką: keli reiškiniai, užsikloję vienu metu, gali sukelti daug stipresnes pasekmes nei kiekvienas atskirai. Tokie sutapimai apsunkina prognozes ir didina ekstremalių įvykių tikimybę.

    Mokslininkų teigimu, dabartinė klimato kaita turi kitą pagrindinę priežastį, nes ją daugiausia skatina žmogaus veikla. Vis dėlto istorinių megasausrų mechanizmų supratimas gali pagerinti rizikų vertinimą regionams, kuriuose vandens stygius tampa vis aktualesnis.

    Išsamūs rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai įspėja: nyksta daugiau nei pusė migruojančių paukščių rūšių – kas juos stumia į krizę

    Mokslininkai perspėja apie globalią migruojančių paukščių krizę: daugiau nei pusė tirtų rūšių pasaulyje mažėja, o vien vietinių apsaugos priemonių nebeužtenka. Jų teigimu, paukščius veikia visas žmogaus sukeltų grėsmių kompleksas, todėl reikalinga tarptautiniu mastu derinama apsauga.

    Analizuojant daugiau kaip 3 380 migruojančių paukščių rūšių būklę nustatyta, kad mažėjimo tendencija tapo vyraujanti. Migruojančioms rūšims ypač pavojinga tai, kad jų išlikimas priklauso nuo daugelio skirtingose šalyse esančių teritorijų, kurios turi veikti kaip vientisas tinklas.

    Pagrindiniai veiksniai, siejami su populiacijų smukimu, yra buveinių nykimas ir skaidymas, invazinės rūšys, susidūrimai su pastatais, medžioklė ir nelegali prekyba. Prie rizikų taip pat priskiriamas toksinių pesticidų poveikis ir žūtis žvejybos įrankiuose, kai paukščiai įsipainioja tinkluose.

    Pastaraisiais dešimtmečiais mokslas kartu suteikė ir daugiau galimybių padėti: paukščiai vis tiksliau sekami mažais palydoviniais siųstuvais, naudojami genetiniai tyrimai, automatizuotos radijo stebėsenos sistemos, auga piliečių mokslo projektų duomenų apimtis. Tai leidžia tiksliau nustatyti svarbiausius migracijos koridorius ir vietas, kur apsaugos priemonės duotų didžiausią efektą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tradicinis modelis, kai saugomos tik pavienės perėjimo ar žiemojimo teritorijos, dažnai neapsaugo rūšies, kurios gyvenimo ciklas driekiasi per žemynus ir vandenynus. Todėl siūloma planuoti apsaugą visiems metų laikams: nuo perėjimo vietų iki sustojimo taškų migracijos metu ir žiemaviečių.

    „Vien atskirų vietų apsauga, nors ir būtina, dažnai nepakankama rūšims, kurių keliai veda per žemynus ir vandenynus“, – sakė tyrėjai.

    Kita problema – nevienodas valstybių įsitraukimas į tarptautinius susitarimus ir praktines priemones, be kurių migruojančių rūšių apsauga tampa fragmentuota. Vis dėlto mokslininkai ragina neprarasti optimizmo: ankstesni pavyzdžiai, kai ribojus pavojingas chemines medžiagas pavyko atkurti kai kurių rūšių populiacijas, rodo, kad kryptingos priemonės veikia.

    Jų vertinimu, ateities kartų galimybė matyti didžiąsias paukščių migracijas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų: kaip greitai bus mažinamos buveinių naikinimo apimtys, ribojami pavojingi chemikalai, diegiamos paukščiams saugesnės pastatų ir infrastruktūros praktikos bei stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas.

  • Lupinai Islandijoje: 1945 metais atvežti dirvožemiui gelbėti, dabar keičia ekosistemas

    1945 metais į Islandiją atgabentas alaskinis lubinas (Lupinus nootkatensis) turėjo padėti atkurti nualintas, vėjo ir vulkaninių pelenų pažeistas dirvas. Tačiau per kelis dešimtmečius jis išplito gerokai plačiau, nei planuota, ir dabar siejamas su vietinės augalijos nykimu.

    Lubinai Islandijoje tapo vasaros peizažo dalimi, ypač kelių pakraščiuose ir atvirose vietovėse, kur jie sudaro tankius violetinių žiedų sąžalynus. Turistams tai patrauklus vaizdas, bet gamtosaugininkams ir daliai mokslininkų tai signalas apie ekosistemų pokyčius.

    XX amžiaus viduryje Islandijos dirvožemiai buvo itin pažeidžiami: istorinis miškų kirtimas, intensyvus gyvulių ganymas ir dažni gamtiniai procesai didino eroziją. Tokiose sąlygose ieškota augalų, galinčių greitai sutvirtinti dirvą ir sudaryti sąlygas tolesniam apželdinimui.

    Alaskinis lubinas pasirodė tinkamas dėl stiprios šaknų sistemos ir gebėjimo kaupti azotą iš atmosferos, taip praturtinant skurdžias dirvas. Būtent šios savybės leido jam sėkmingai įsitvirtinti ten, kur kiti augalai augo sunkiai.

    Mokslininkų tyrimai rodo, kad tankiai įsigalėjus lubinams, kai kuriose buveinėse mažėja augalų rūšių įvairovė ir keičiasi bendrijų sudėtis. Didžiausi pokyčiai fiksuojami ten, kur vietinės rūšys prisitaikiusios prie maisto medžiagų skurdžių dirvų.

    Lubinai, praturtindami dirvą azotu, iš esmės pakeičia augimo sąlygas: daliai augalų tai palanku, tačiau kitiems tampa kliūtimi, nes jie pralaimi konkurencinėje kovoje. Tokiose vietose formuojasi vientisesnė augalija, o kai kurios jautresnės rūšys gali tapti retos arba išnykti lokaliai.

    „Istorija rodo, kad net gerų ketinimų ekologinis sprendimas gali turėti ilgalaikių, iš anksto sunkiai numatomų pasekmių“, – sako invazinių rūšių poveikį nagrinėjantys tyrėjai.

    Modeliavimai rodo, kad šiuo metu dalis Islandijos teritorijos yra tinkama lubinų plitimui, o šylant klimatui potenciali tinkama zona gali reikšmingai didėti. Šiltesnės vasaros ir ilgesnis vegetacijos sezonas sudaro sąlygas augalui plisti į aukštesnes vietoves ir ten, kur anksčiau jam buvo per šalta.

    Žmogaus veikla taip pat išlieka svarbi: sėklos lengvai plinta su transportu, žemės darbais, kelių priežiūra, o pakelės tampa natūraliais koridoriais. Dėl to net ir ribojant sąmoningą sodinimą, augalas gali plėstis savaime.

    Islandijoje požiūriai į lubinus išsiskiria. Viena pusė pabrėžia, kad itin nualintose, erozijos niokojamose vietose lubinai gali būti efektyvi laikina priemonė, padedanti atkurti dirvožemį ir sudaryti pagrindą kitai augalijai.

    Kita pusė akcentuoja, kad sodinimas ar toleravimas nepažeistose teritorijose didina riziką prarasti unikalias, lėtai atsikuriančias buveines. Praktinis kompromisas dažniausiai siejamas su vietos parinkimu: kur tikslas yra dirvožemio stabilizavimas, o kur prioritetas yra biologinės įvairovės apsauga.

    Lubinų istorija Islandijoje tapo pamoka, aktualia ir kitoms šalims: atkuriant gamtą svarbu vertinti ne tik greitą naudą, bet ir tai, ar pasirinkta rūšis ilgainiui netaps invazine, pakeisiančia vietines ekosistemas.