CP v2

Tag: Konservai

  • Amerikiečiai suvalgo stulbinamą kiekį pomidorų: skaičiai privers kitaip žiūrėti į picą

    JAV gyventojai per metus suvartoja įspūdingą kiekį pomidorų, o didžiausią dalį sudaro ne švieži, bet perdirbti produktai. JAV Žemės ūkio departamento duomenys rodo, kad daugiau nei pusė amerikiečių suvalgomų pomidorų tenka konservuotiems gaminiams.

    Skaičiuojama, kad vienam žmogui vidutiniškai tenka apie 8,7 kilogramo šviežių pomidorų per metus. Tuo pat metu perdirbtų pomidorų suvartojimas yra kelis kartus didesnis ir siekia apie 33,2 kilogramo vienam gyventojui, rodo žemės ūkio rinkų statistika.

    Pagrindinis perdirbtų pomidorų paklausos variklis siejamas su padažais, ypač picos kategorija, kuri JAV išlieka viena populiariausių greitojo ir namuose gaminamo maisto formų. Pomidorų padažas, tyrė ir pasta tapo kasdieniu ingredientu, kuris lengvai pritaikomas tiek paprastiems, tiek sudėtingesniems patiekalams.

    Priežastys gana praktiškos: konservuoti pomidorai dažnai kainuoja mažiau nei švieži, jų nereikia lupti ar smulkinti, o galiojimo laikas ilgas. Be to, perdirbti pomidorų produktai leidžia išlaikyti stabilesnį skonį ir kokybę tada, kai ne sezonas, o šviežių pomidorų pasiūla ir skonis svyruoja.

    Istoriškai pomidorų kelias iki masinio populiarumo nebuvo tiesus. Europoje ilgą laiką buvo paplitęs įsitikinimas, kad pomidorai gali būti pavojingi, o platesnis jų vartojimas pradėjo įsitvirtinti tik vėliau, kai jie imti naudoti ir kaip tariama gydomoji priemonė.

    Šiandien pomidorai JAV yra ne tik pramoninės maisto grandinės pagrindas, bet ir mėgėjų daržininkystės simbolis. Milijonai gyventojų kasmet augina pomidorus savo kiemuose ir šiltnamiuose, o tai dar labiau stiprina šios daržovės vietą kasdienėje mityboje.

    Šiaurės Amerika pasauliniu mastu išsiskiria dideliu pomidorų produktų vartojimu, o tai atspindi platesnes tendencijas: augant patogių, greitai paruošiamų patiekalų populiarumui, didėja ir pomidorų pagrindu gaminamų produktų paklausa. Jei vartojimo įpročiai nesikeis, pomidorai gali dar labiau priartėti prie vartojimo lyderių daržovių kategorijoje.

  • Tunas ar skumbrė? Dietologai įvardijo konservuotą žuvį, kuri turi mažiau kalorijų ir maitina smegenis

    Konservuota riebi žuvis, pavyzdžiui, skumbrė ar tunas, dažnai vadinama patogiu pasirinkimu greitam patiekalui. Mitybos požiūriu ji vertinama dėl baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdžiai ir smegenų funkcijai. Vis dėlto skirtingi produktai labai skiriasi pagal druskos kiekį, riebalų sudėtį ir galimą teršalų riziką.

    Skumbrė priskiriama riebiosioms žuvims, todėl joje paprastai daugiau omega-3 nei daugelyje liesesnių žuvų. Be to, ji yra vitamino D ir vitamino B12 šaltinis, o šios medžiagos siejamos su imuninės sistemos veikla ir normalia nervų sistemos funkcija. Konservuose esantys baltymai taip pat prisideda prie sotumo ir raumenų atsinaujinimo.

    Kaloringumas priklauso nuo to, kaip žuvis paruošta ir su kuo ji konservuota. Konservuota žuvis savo sultyse ar vandenyje dažnai būna lengvesnė už rūkytą, nes rūkyti produktai neretai turi daugiau riebalų ir gerokai daugiau druskos. Dėl to žmonėms, kurie riboja natrį ar stebi suvartojamas kalorijas, dažniau rekomenduojama rinktis konservus be aliejaus ir su trumpesne sudėtimi.

    Vis dėlto ne viskas taip paprasta, nes rūkytos žuvies atveju papildomu rizikos veiksniu laikomi rūkymo metu susidarantys junginiai, o konservuota žuvis gali turėti mažiau kai kurių jautrių maistinių medžiagų dėl terminio apdorojimo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį vienoje porcijoje, nes dalis produktų gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį. Praktinis patarimas paprastas: jei įmanoma, rinkitės produktus, kurių etiketėje nurodyta mažiau druskos, o sudėtyje nėra perteklinių priedų.

    Sunkiųjų metalų klausimas

    Mitybos specialistai nuolat primena, kad kai kurios žuvų rūšys gali kaupti sunkiuosius metalus, ypač gyvsidabrį. Dėl to žuvies, ypač riebios ir plėšrios, nereikėtų valgyti kasdien, o porcijas verta kaitalioti. Įprastai saugesne strategija laikoma įtraukti įvairias žuvis ir rinktis skirtingus šaltinius, o ne vieną produktą nuolat.

    Jautresnėms grupėms, ypač nėščiosioms ir žindančioms, rekomendacijos paprastai griežtesnės. Tokiais atvejais dažniau siūloma rinktis žuvis, kurios paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio, ir atidžiai sekti nacionalines mitybos gaires. Jei kyla abejonių dėl konkretaus produkto, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Ką žiūrėti etiketėje

    Perkant konservuotą žuvį svarbiausia įvertinti, ar ji aliejuje, ar savo sultyse, kiek joje druskos ir koks realus žuvies kiekis skardinėje. Patogu rinktis konservus, kuriuose nurodytas aiškus žuvies procentas ir nėra saldintų ar stipriai sūdytų padažų. Jei tikslas yra lengvesnis patiekalas, dažniausiai geriau tinka žuvis vandenyje arba savo sultyse.

    Dar vienas aspektas yra pakuotė. Europoje maisto pakuotėms taikomi ribojimai ir kontrolė, tačiau vartotojams vis tiek verta stebėti, ar gamintojas pateikia informaciją apie skardinių vidinę dangą ir ar laikomasi maisto saugos reikalavimų. Jei norite žuvį valgyti reguliariai, dažniau rinkitės šviežią ar šaldytą, keptą ar virtą, o rūkytą ir konservuotą palikite kaip patogų, bet retesnį sprendimą.

    Konservuota žuvis praktiška ir virtuvėje: ji tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms su kiaušiniu, svogūnu ir daržovėmis. Tačiau geriausias rezultatas gaunamas tuomet, kai konservai tampa subalansuoto patiekalo dalimi, o ne vieninteliu baltymų šaltiniu kasdien. Tokia rutina padeda išlaikyti ir maistinę įvairovę, ir mažesnę galimų rizikų tikimybę.

  • PRL laikų žvaigždė grįžta į parduotuves: ši žuvis gali būti sveikesnė už daugelį jūrinių

    Į parduotuvių lentynas vis dažniau grįžta sajra – šiaurinio Ramiojo vandenyno žuvis, Lietuvoje ir Lenkijoje išpopuliarėjusi dar sovietmečiu dėl patogios konservų formos. Nors ilgą laiką ji buvo primiršta, dabar ją atranda iš naujo: ieškoma paprastų, baltymingų ir ilgiau galiojančių produktų.

    Sajra natūraliai gyvena vandenyse prie Japonijos, Korėjos, Kinijos ir Rusijos pakrančių, o Azijos virtuvėse laikoma sezonine žuvimi. Ten ji dažnai kepama ant grotelių ar orkaitėje, patiekiama su ryžiais ir daržovėmis, tačiau mūsų regione labiausiai įsitvirtino konservuota jos versija.

    Mitybos požiūriu sajra priskiriama riebesnėms žuvims, todėl ji gali būti vertingas omega-3 riebalų rūgščių, ypač EPA ir DHA, šaltinis. Šios medžiagos siejamos su širdies ir smegenų veiklai svarbiais procesais, o sveikatos rekomendacijose nuolat pabrėžiama, kad žuvį verta valgyti reguliariai ir rinktis skirtingas rūšis.

    Sajra taip pat suteikia nemažai baltymų, be to, joje aptinkama mikroelementų, tokių kaip selenas, cinkas ir geležis. Vis dėlto reali maistinė vertė priklauso nuo žuvies kilmės, sezono ir to, kaip ji apdorota, todėl skirtingų gamintojų produktai gali pastebimai skirtis.

    Didžiausias konservuotos sajros trūkumas – galimai didesnis druskos kiekis, kuris svarbus žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar ribojantiems natrį. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, ar sajra konservuota savo sultyse, ar aliejuje: aliejuje esanti versija paprastai būna kaloringesnė.

    Renkantis parduotuvėje, praktiškiausia ieškoti trumpiausios sudėties, kurioje būtų žuvis, druska ir, jei reikia, aliejus, be ilgo priedų sąrašo. Jei ant etiketės nurodytas didelis druskos kiekis, daliai žmonių geresnė išeitis gali būti alternatyva su mažiau druskos arba tiesiog mažesnė porcija.

    Lyginant sajrą su kitomis populiariomis žuvimis, pavyzdžiui, skumbre, vieno universalaus atsakymo, kas sveikiau, nėra. Daug lemia, ar žuvis šviežia, rūkyta, sūdyta, konservuota, ir kaip dažnai ji valgoma, todėl geriausi rezultatai dažniausiai pasiekiami kaitaliojant rūšis ir ruošimo būdus.

    Kasdienėje virtuvėje sajra dažniausiai virsta greitu užtepėlių pagrindu: sutrinta šakute su svogūnu, marinuotu agurku ir keliais lašais citrinos sulčių. Jei žuvis konservuota savo sultyse, skonį galima sušvelninti šaukšteliu jogurto ar majonezo, o jei aliejuje – papildomų riebalų paprastai nebereikia.