CP v2

Tag: Kultūros paveldas

  • Mitsotakis apie Partenono skulptūras: Graikija nesutiks „skolintis“ savo lobynų iš Britų muziejaus

    Mitsotakis apie Partenono skulptūras: Graikija nesutiks „skolintis“ savo lobynų iš Britų muziejaus

    Graikijos ministras pirmininkas Kyriakosas Mitsotakis pareiškė, kad Atėnai nesvarstys jokių susitarimų, kurie reikštų užsienio nuosavybės pripažinimą Partenono skulptūroms. Jo teigimu, Graikija „neskolinsis“ to, kas, jos įsitikinimu, yra neatskiriama šalies kultūros paveldo dalis.

    Apie tai Mitsotakis kalbėjo Salonikuose, dalyvaudamas Graikijos ir Bulgarijos istorinių relikvijų apsikeitimo ceremonijoje. Renginio kontekstas, anot jo, primena esminį principą: paminklai ir istoriniai artefaktai neturėtų būti vertinami kaip karo grobis ar atsitiktinių istorinių aplinkybių įkaitai.

    „Mano šalis nesutiks su susitarimais, kurie reikštų svetimos nuosavybės pripažinimą, ir neskolinsis tariamai savo pačios lobynų“, – sakė Kyriakosas Mitsotakis.

    Premjeras pabrėžė, kad Partenono skulptūros nėra vien muziejiniai objektai, o gyvas ryšys su kultūriniu kraštovaizdžiu, kuriame jos atsirado. Jo teigimu, Partenono atvejis yra išskirtinis, nes kalbama apie vientiso kūrinio estetinį ir prasminį integralumą.

    Partenono skulptūrų klausimas daugiau kaip du šimtmečius išlieka viena aštriausių kultūros paveldo grąžinimo temų Europoje. Dalis skulptūrų, XIX amžiaus pradžioje išgabentų iš Atėnų, saugoma Londone Britų muziejuje, o Graikija nuosekliai siekia jų sugrąžinimo ir eksponavimo Akropolio muziejuje.

    Relikvijų apsikeitimas su Bulgarija

    Salonikuose vykusi ceremonija buvo skirta Graikijos ir Bulgarijos susitarimui dėl abipusio istorinių artefaktų ir antropologinės medžiagos perdavimo įgyvendinti. Dokumentai pasirašyti dalyvaujant Graikijos premjerui ir Bulgarijos prezidentui Rumenui Radevui, įforminant perdavimo ir priėmimo protokolus.

    Bulgarijos vadovas renginyje akcentavo, kad abi šalys per pastaruosius dešimtmečius sustiprino politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Pasak Radevo, susitarimai padeda „palikti praeities šešėlius“ ir kurti abipuse pagarba paremtą partnerystę.

    „Bendros pastangos leido mums palikti praeities šešėlius ir sukurti abipusės pagarbos bei draugystės santykius“, – sakė Rumenas Radevas.

    Pagal susitarimą Bulgarijai perduodami palaikai, priskiriami carui Samueliui, vienam ryškiausių Pirmosios Bulgarijos imperijos valdovų. Jie siejami su archeologiniais radiniais Prespos regione ir pastaraisiais metais buvo saugomi Salonikuose, Bizantijos kultūros muziejuje.

    Tuo pat metu Graikija atgauna 48 bažnytinius artefaktus, kurie, kaip skelbiama, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvežti Bulgarijos kariuomenės iš šiaurės Graikijos vienuolynų ir bažnytinių institucijų. Nurodoma, kad šie objektai buvo paimti 1917 metais ir daugiau nei šimtmetį laikyti Bulgarijoje, taip pat eksponuoti Nacionaliniame istorijos muziejuje Sofijoje.

    Graikijoje grįžtantys artefaktai laikinai pristatomi Bizantijos kultūros muziejuje iki 2026 metų lapkričio 5 dienos, o vėliau turėtų būti sugrąžinti į vietas, iš kurių buvo paimti. Šis etapas laikomas ilgų derybų rezultatu, kurį vainikavo abiejų šalių kultūros ministerijų pasirašytas susitarimo memorandumas.

    Kodėl šis precedentas svarbus

    Kultūros paveldo grąžinimas pastaraisiais metais vis dažniau tampa tarptautinės politikos ir muziejų praktikos tema. Valstybės ir institucijos ieško modelių, kaip spręsti istorinių neteisybių klausimus: nuo nuolatinio grąžinimo iki ilgalaikių paskolų ar bendrų ekspozicijų.

    Mitsotakio pasisakymai rodo, kad Graikija siekia sprendimo, kuris būtų grindžiamas ne techniniais kompromisais, o nuosavybės ir vientisumo pripažinimu. Atėnų pozicija išlieka aiški: Partenono skulptūrų klausimas, jų vertinimu, yra ne tik teisinis ginčas, bet ir moralinis bei kultūrinis įsipareigojimas.

  • Kirgizijos Pasaulio klajoklių žaidynės palieka ilgalaikį pėdsaką: statomas nuolatinis amatininkų kaimas

    Kirgizijos Pasaulio klajoklių žaidynės palieka ilgalaikį pėdsaką: statomas nuolatinis amatininkų kaimas

    Kirgizijoje pasibaigus Pasaulio klajoklių žaidynėms, renginio organizatoriai kalba apie poveikį, kuris nesibaigs uždarymo ceremonija. Šalies valdžia ir rengėjai planuoja, kad specialiai žaidynėms sukurta etnografinė erdvė taps nuolat veikiančiu traukos objektu.

    Žaidynės startavo Biškeko arenoje, o vėliau daugiau kaip 3 000 sportininkų iš 110 valstybių persikėlė į Issyk Kul regioną. Varžybos ir kultūrinė programa vyko prie ežero ir Kirčyno tarpeklyje, kuris jau seniai laikomas vienu svarbiausių turistinių taškų šalyje.

    Kaip žaidynės virsta palikimu

    Renginio metu skirtingi Kirgizijos regionai pastatė savo simbolinius kaimus su tradiciniais būstais, įskaitant jurtas, dekoruotas pagal vietos amatus ir raštus. Tarp jų amatininkai demonstravo siuvinėjimą, kilimų audimą, odos ir metalo dirbinius bei kitas tautodailės formas.

    Per pirmąsias dvi dienas žaidynių erdvėse apsilankė daugiau nei 150 000 lankytojų. Žiūrovams buvo siūlomos tradicinės dainos, folkloro pasirodymai ir nacionaliniai patiekalai, kuriuos kai kuriais atvejais buvo galima paragauti vietoje, stebint gaminimo procesą.

    Vienas ryškiausių akcentų tapo teatrališkas šou ant šlaito, kuriame atkurta kaimo užpuolimo scena ir pademonstruoti sudėtingi jojimo gynybiniai manevrai. Organizatoriai teigia, kad tokie pasirodymai padeda tradicijas pateikti ne kaip muziejinį eksponatą, o kaip gyvą, patiriamą kultūrą.

    Premjero žinutė turistams

    Kirgizijos ministras pirmininkas Adylbekas Kasymalijevas atidarymo metu pabrėžė, kad etnografinis kaimas neturėtų būti laikinas. Jo teigimu, planuojama palikti erdvę veikti ir po žaidynių, kad ji taptų edukacine ir turistine vieta.

    „Mes nesaugome protėvių paveldo vien už muziejaus stiklo, mes grąžiname jį į žmonių gyvenimą“, – sakė Adylbekas Kasymalijevas.

    „Šiandien statome jurtas, audžiame, dirbame metalą, gaminame žirgo pakinktus, o įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą“, – pridūrė jis.

    Nuo lankininkų iki jėgos rungčių

    Greta kaimo buvo įrengta senovinės tvirtovės rekonstrukcija su turgumi, kur buvo kuriamas senamiesčio šurmulio įspūdis. Netoliese vyko sportinės rungtys, įskaitant lankininkų varžybas ir jėgos išbandymus, tokius kaip virvės traukimas ar rankų lenkimas.

    Didelio dėmesio sulaukė ir neįprasta rungtis, kurioje dalyviai demonstravo jėgą laužydami gyvūnų nugaros kaulus, naudojamus kaip tradicinė išbandymo priemonė folkloro šventėse. Organizatorių teigimu, ši disciplina yra paplitusi Mongolijoje ir dalyje Vidurinės Azijos, o šiemet čempionas per minutę sulaužė 58 kaulus.

    Žaidynės pristatomos kaip sporto ir kultūros sintezė, skirta klajoklių paveldui populiarinti ir parodyti jo įtaką skirtingoms civilizacijoms. Šalia varžybų paprastai vyksta ir mokslo bei kultūros renginiai, o šiemet vienu svarbiausių įvardyta tarptautinė konferencija, nagrinėjusi klajoklių civilizacijų palikimą ir perspektyvas.

    Kirgizijos atstovai akcentuoja, kad tradicijų tyrimai įgauna papildomą prasmę klimato kaitos ir išteklių naudojimo kontekste. Pasak jų, istorinis klajoklių gyvenimo būdas neretai siejamas su prisitaikymu prie gamtos sąlygų, todėl ši patirtis vis dažniau aptariama ir šiuolaikiniuose tvarumo debatuose.

  • Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Varšuvos centre, vykdant Naujojo Varšuvos centro projektą, archeologai aptiko netikėtą radinių sankaupą, ilgus dešimtmečius slėptą po žeme. Kasinėjimai vyko Sienkiewicziaus gatvės rajone, kur iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo mūrinis namas.

    Po žeme atsidengė pastato pamatų dalys ir rūsiai, kuriuose išliko įvairių daiktų kolekcija. Tarp jų rasta didelių lubinių šviestuvų fragmentų, metalinių dekoro detalių, keramikos, lėkščių ir gausybė stalo įrankių.

    Dalis radinių, kaip manoma, galėjo būti susiję su prieškarine Varšuvos filharmonija, kadaise veikusia šiame kvartale. Šviestuvų mastas leidžia spėti, kad jie galėjo kabėti pagrindinėje koncertų salėje arba vestibiulyje.

    „Radinių pobūdis ir kai kurių objektų dydis leidžia sieti juos su reprezentacinėmis erdvėmis, tačiau galutines išvadas pateiks tik tolesni tyrimai“, – teigė kasinėjimus prižiūrintys archeologai.

    Tarp įdomiausių atradimų minimas bronzinis raitelio ant žirgo figūrėlės fragmentas bei dviejų didelių lėkščių dalys su Lenkijos valdovų atvaizdais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie daiktai gali padėti tiksliau atkurti to meto interjerų estetiką ir kasdienę miesto kultūrą.

    Dar vienas dėmesį patraukęs objektas yra plafonas su vyro galva profiliu, pažymėtas 1881 metų data. Jis siejamas su Varšuvos skulptoriumi Sławomiru Celińskiu, tačiau data kelia klausimų, nes filharmonijos rūmai iškilo vėliau, jau XX amžiaus pradžioje.

    Tyrėjai taip pat aptiko metalinį vainiką, galėjusį būti naudojamą ceremonijose, apdovanojimuose ar įamžinant svarbius įvykius. Archeologų teigimu, nors objektas pažeistas, jis gali priminti vainiką, matomą archyvinėse filharmonijos interjero nuotraukose, tačiau ryšį dar reikia patvirtinti.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka klausimas, kurie radiniai iš tiesų priklausė filharmonijai, o kurie galėjo būti gyvenamojo namo gyventojų turtas. Rūsiuose išlikę gaisro pėdsakai leidžia manyti, kad pastatas karo metu buvo smarkiai apgadintas ir neišliko.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kasinėjimai miesto centre dažnai atveria sluoksnius, leidžiančius naujai pažvelgti į prieškarinį urbanistinį audinį. Kiekvienas identifikuotas daiktas, nuo buities smulkmenų iki reprezentacinių dekoro elementų, gali papildyti istorikų žinias apie tuometinę Varšuvą ir jos kultūros institucijų kasdienybę.

  • Romos Trajano termose atverta 15 metrų mozaika ir „Nutapytas miestas“: kas slypėjo po žeme

    Romos Trajano termose atverta 15 metrų mozaika ir „Nutapytas miestas“: kas slypėjo po žeme

    Po Koliziejaus kaimynyste – netikėtas radinys

    Romos Oppijaus kalvoje, šalia Koliziejaus, visuomenei pristatyti du išskirtiniai antikos kūriniai – vadinamasis „Nutapytas miestas“ ir Didžioji mozaika. Jie rasti po žeme Trajano termų komplekse, o dabar tapo naujai atverto muziejaus pagrindu.

    Italijos sostinėje, kur istorinių objektų gausu, šie radiniai ilgą laiką buvo menkai žinomi net daliai specialistų. Pasak projekto rengėjų, tai vienas įspūdingiausių restauruotų senovės Romos sieninės tapybos ir mozaikos kompleksų.

    Ką pamatys lankytojai

    Didžioji mozaika yra maždaug 15 metrų aukščio ir sudėliota tarsi keliuose „aukštuose“: viršutinėse dalyse matyti figūros ir scenos, o apatinėje – iš viršaus vaizduojamas uosto miestas. Tyrėjai pabrėžia, kad mozaikoje gausu architektūrinių detalių, kolonų ir dekoratyvinių elementų.

    „Nutapytas miestas“ – pirmojo amžiaus freska, vaizduojanti miestą iš paukščio skrydžio perspektyvos. Nors spalvos per šimtmečius išbluko, mėlyni ir terakotos atspalviai išliko pakankamai aiškūs, kad būtų atpažįstama kompozicija ir struktūros.

    „Tai išties unikalūs pasaulyje kūriniai – ir dėl meninės vertės, ir dėl istorinės bei dokumentinės reikšmės“, – sakė Romos meras Roberto Gualtieri.

    Trajano termos ir sudėtinga istorijos „sluoksniuotė“

    Trajano termos imperatorius Trajanas pašventino 109 metais, o kompleksas tuo metu laikytas didžiausiu tokio tipo statiniu pasaulyje. Jis užėmė apie 6 hektarus ir apėmė ne tik maudynių erdves, bet ir portikus bei zonas fizinei ir kultūrinei veiklai.

    Archeologai pabrėžia, kad šioje vietoje susikerta keli Romos istorijos sluoksniai: Trajano komplekse panaudotos ir ankstesnių statinių dalys, įskaitant Domus Aurea fragmentus. Dėl to Oppijaus kalvos teritorija yra viena svarbiausių miesto archeologinių „pjūvių“, leidžiančių sekti, kaip Roma transformavosi per skirtingas epochas.

    Radiniai, atrasti po dekoru, padėjo atkurti ir pirminę erdvę: manoma, kad salė, kurioje buvo mozaika, iš pradžių buvo gerokai aukštesnė, o sienos galėjo siekti apie 12 metrų. Tai keičia supratimą apie mastelį ir tai, kaip tokie vaizdai veikė lankytoją antikoje.

    Kodėl lankymas bus ribojamas

    Siekiant apsaugoti restauruotus kūrinius ir įvertinti lankytojų srauto poveikį, pirmieji apsilankymai organizuojami bandomuoju režimu. Pradžioje numatytos nedidelės grupės savaitgaliais, o ekskursijos vyks su išankstine rezervacija.

    Vėliau planuojama reguliari tvarka nuo penktadienio iki sekmadienio, su keliais apsilankymo laikais per dieną ir ribotu žmonių skaičiumi vienu metu. Tokia praktika vis dažniau taikoma jautriuose paveldo objektuose, kur svarbiausia – mikroklimatas, drėgmės kontrolė ir fizinės vibracijos mažinimas.

    Kartu su restauracija komplekse įrengtos naujos pėsčiųjų trasos ir poilsio zonos, taip pat suformuota amfiteatrinė sėdėjimo sistema, pritaikyta renginiams. Vis dėlto muziejaus kūrėjai pabrėžia, kad pagrindinis tikslas išlieka vienas – ilgalaikė apsauga, kad unikalūs vaizdai neliktų „vienkartine“ sensacija.

  • Zarasų Birutės gatvėje atidengė 34 kapus: paaiškėjo, kur driekėsi istorinės miesto kapinės

    Zarasų Birutės gatvėje atidengė 34 kapus: paaiškėjo, kur driekėsi istorinės miesto kapinės

    Zarasų istorinėje dalyje, Birutės gatvės atkarpoje nuo Malūno gatvės iki Vilniaus gatvės, 2026 metų rugpjūčio 10 dieną–rugsėjo 9 dieną atlikti detalieji archeologiniai tyrimai ir žvalgymai. Jie vykdyti prieš tęsiant gatvės tvarkymo darbus, nes ankstesniais metais šioje teritorijoje buvo aptikta žmonių palaikų, o istoriniai šaltiniai rodė čia buvus kapines.

    Tyrimus pagal patvirtintą projektą atliko MB „Fosos“, leidimą išdavė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Archeologai pabrėžia, kad tokie darbai miestų istoriniuose centruose yra įprasta praktika, padedanti suderinti infrastruktūros atnaujinimą su paveldo apsauga.

    Ištirtas didelis plotas

    Detaliųjų tyrimų metu ištirtos šešios perkasos, kurių bendras plotas siekė 853 kvadratinius metrus. Papildomai žvalgymai atlikti 755 kvadratinių metrų plote link Vilniaus gatvės, taip pat peržiūrėta apie 200 kvadratinių metrų teritorija sandėliuoto grunto, iškasto anksčiau.

    Archeologai atidengė ir ištyrė 34 žmonių kapus, be to, aptiko pavienių kaulų iš anksčiau suardytų palaidojimų. Nustatyta, kad dalį kapų buvo apgadinę ankstesni žemės kasimo darbai ir inžinerinių tinklų įrengimas, tačiau kai kuriose vietose išliko aiškios palaidojimų grupės.

    Didžiausias kapų tankumas fiksuotas vienoje iš perkasų, kur palaidojimai išsidėstė eilėmis. Aptikta ir grupinių kapaviečių, o vienoje jų palaidojimai buvo išdėstyti keliais sluoksniais, kas rodo ilgiau naudotą ir intensyviai eksploatuotą kapinių dalį.

    Radinių chronologija ir laidojimo ypatumai

    Tyrimų metu rasta monetų, keramikos ir fajanso šukių, stiklinių dirbinių, aprangos detalių, sagų, karstų vinių, kryželių ir kitų smulkių buities bei laidojimo konteksto radinių. Tokie radiniai padeda tikslinti laikotarpį, kuriuo teritorija buvo naudojama, ir leidžia geriau suprasti vietos bendruomenės kasdienybę.

    Remiantis pirminėmis išvadomis, dalis kryželių datuojama XVIII amžiaus pabaiga–XIX amžiaus pirmąja puse, o kiti radiniai sietini su XIX amžiumi. Tyrėjų vertinimu, šioje kapinių dalyje galėjo būti laidojama nuo XVIII amžiaus antrosios pusės iki XIX amžiaus pirmosios pusės ar net XIX amžiaus vidurio.

    Archeologai taip pat fiksavo, kad dalis mirusiųjų palaidoti karstuose, kūnai guldyti aukštielninki. Orientacija įvairavo, o tai gali rodyti skirtingus laidojimo etapus, tradicijų kaitą arba skirtingus kapinių planavimo sprendinius skirtingu laikotarpiu.

    Kur baigėsi kapinės ir ką daryti toliau

    Vienas svarbiausių tyrimų tikslų buvo patikslinti istorinių kapinių ribas. Tyrėjai rėmėsi naujais lauko duomenimis, ankstesnių tyrimų medžiaga ir istorine kartografija, įskaitant 1889 metų Zarasų miesto planą.

    Pagal surinktą informaciją, kapinės tęsiasi į šiaurę ir šiaurės rytus nuo ištirtų perkasų ir apima teritorijas dabartinių Birutės gatvės ir Malūno gatvės sklypų zonoje. Archeologų vertinimu, tikslinga šią vietą įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių, kad ateityje būtų aiškiau taikomi apsaugos reikalavimai.

    Pažymoje nurodyta, kad perkasų vietose galima tęsti statybos ir grunto judinimo darbus be papildomų apribojimų. Tačiau atkarpoje nuo Birutės gatvės 4 iki Vilniaus ir Birutės gatvių sankryžos, kur žvalgymai atlikti iki 0,65 metro projektinio gylio, gilesniems darbams rekomenduojami papildomi archeologiniai žvalgymai.

    Tyrimų dokumentacija dar rengiama, o rastiems palaikams numatyti antropologiniai tyrimai Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje. Po tyrimų palaikai bus perlaidoti, o archeologiniai radiniai perduoti muziejui pagal nustatytą tvarką.

    Galutinė ataskaita visuomenei žadama pateikti vėliau, kai bus apibendrinti visi papildomų tyrimų rezultatai. Tikimasi, kad tai leis tiksliau įvertinti aptiktų palaidojimų chronologiją, kapinių struktūrą ir šios Zarasų miesto dalies istorinę reikšmę.

  • Režisierė Isabel Coixet į laiko kapsulę perdavė analoginio pasaulio gynybą ir perspėjo dėl DI

    Režisierė Isabel Coixet į laiko kapsulę perdavė analoginio pasaulio gynybą ir perspėjo dėl DI

    Katalonų režisierė Isabel Coixet dalį savo asmeninio palikimo atidavė į Instituto Cervantes saugomą laiko kapsulę, kuri turėtų būti atverta po 50 metų, 2076 metais. Kūrėja joje paliko sąmoningai analogiškus, šiandienos skaitmenizacijos fone „anachronistiniais“ vadinamus daiktus ir tekstus.

    Į vadinamąją Caja de las Letras, kur saugomi kultūros pasaulio žmonių palikimai, Coixet perdavė kasetę su atrinktomis dainomis, ranka kurtą koliažą ir laišką, parašytą tušinuku. Šiuo gestu režisierė pabrėžė rankų darbo ir fizinių objektų vertę, kuri, jos manymu, ateityje gali tapti retenybe.

    Analoginė žinutė ateičiai

    Laiške režisierė išskyrė paprastus kasdienybės dalykus, kuriuos norėjo „užkonservuoti“ ateities žmogui: nuo vasaros kino po atviru dangumi iki molinių vandens ąsočių. Kartu ji pasiuntė aiškią žinutę apie technologijų įtaką kūrybai ir mąstymui, kritiškai vertindama dirbtinio intelekto pažadus.

    „Rašau tai tušinuku, savo mėgstamiausiu. Nežinau, ar jis dar egzistuos. Tu, kas bebūtum, nepasiduok kalboms apie pasaulio stebuklus“, – rašė Isabel Coixet.

    Pasak kūrėjos, analoginiai įrankiai ir fizinė kūryba yra ne vien nostalgija, bet ir sąmoningas pasirinkimas, primenantis apie lėtą mąstymą, rankų darbą ir klaidos teisę. Tokia nuostata vis dažniau girdima kūrybinėse industrijose, kur DI generuojamas turinys kelia autorystės, autentiškumo ir pasitikėjimo klausimus.

    Kodėl kritikuojamas DI

    Coixet pozicija dera su platesnėmis Europos kultūros sektoriaus diskusijomis apie DI reguliavimą ir kūrėjų teises. Sparčiai plintant generatyviniams modeliams, vis daugiau menininkų ir asociacijų ragina aiškiau apibrėžti, kaip gali būti naudojami kūriniai mokant sistemas, ir kokios apsaugos priemonės reikalingos autorinei teisei.

    Režisierė savo kalboje taip pat kėlė globalios ekologinės žalos temą, pabrėždama, kad technologinė pažanga neturi užgožti atsakomybės už aplinką. Šiame kontekste jos laiko kapsulė tampa ne tik asmenine žinute, bet ir kultūriniu dokumentu apie šiandienos nerimą dėl ateities.

    Kas yra Caja de las Letras

    Instituto Cervantes Madride esanti Caja de las Letras veikia kaip kultūrinė saugykla, kurioje laikomi rašytojų, menininkų, mokslininkų ir institucijų simboliniai palikimai. Tradicija pradėta 2007 metais, o per šį laiką sukaupta beveik 1 800 saugomų „indėlių“.

    Pati Coixet – viena ryškiausių šiuolaikinio Ispanijos kino kūrėjų, pelniusi ne vieną apdovanojimą ir tarptautinį pripažinimą. Per karjerą ji yra laimėjusi aštuonis „Goya“ apdovanojimus, buvo nominuota Berlyno kino festivalyje, o jos filmai ne kartą keliavo per didžiuosius Europos kino forumus.

  • Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Florencijoje rugsėjo 17 dieną praūžusi stipri liūtis per trumpą laiką sukėlė vietinius užtvindymus ir pasiekė dalį svarbiausių miesto kultūros objektų. Per vieną valandą iškrito daugiau kaip 45 milimetrai kritulių, todėl kai kuriose vietose vanduo ėmė skverbtis į pastatus.

    Didžiausias dėmesys krypo į „Uffizi“ galeriją, kur po vienos salės stoglangiu pastebėtas pratekėjimas. Muziejus pranešė, kad vanduo aptaškė išorinį apsauginio stiklo sluoksnį, dengiantį Caravaggio darbą Bacchus ir kitus toje erdvėje eksponuojamus XVII amžiaus kūrinius.

    „Apžiūros metu jokios žalos meno kūriniams nenustatyta, o salė lankytojams bus atverta įprastu laiku“, – teigiama „Uffizi“ pranešime.

    Italijos žiniasklaida rašė, kad lankytojų akivaizdoje paveikslo vaizdas trumpam atrodė išsiliejęs, ant apsauginio stiklo matėsi vandens srovelių pėdsakai. Muziejaus atstovai pabrėžė, kad saugojimo sistema su apsauginiais stiklais atliko savo funkciją, o situacija suvaldyta greitai.

    Vanduo pateko ir į istorinius Palazzo Pitti rūmus, kurie laikomi vienu svarbiausių renesanso laikotarpio architektūros kompleksų Florencijoje. Pranešta apie užlietą dalį Palatino galerijos ir Modernaus meno galerijos grindų, o kai kurios erdvės laikinai atitvertos dėl saugumo.

    Kol kas nebuvo aiškiai įvardyta, kaip tiksliai lietaus vanduo pateko į vidų: svarstoma, ar tai galėjo lemti atviri langai, ar senesnės pastato konstrukcijos ir sandarumo problemos. Profesinių sąjungų atstovai ragino kuo greičiau įvertinti pastatų būklę, nes panašūs ekstremalūs krituliai regione kartojasi vis dažniau.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad staigūs intensyvūs lietūs tampa rimtu iššūkiu istoriniams Europos miestams: senoji infrastruktūra ir pastatų apsauga ne visada pritaikyta tokiai apkrovai. Muziejai ir paveldo institucijos vis dažniau investuoja į drėgmės kontrolę, stogų ir stoglangių sandarinimą bei operatyvaus reagavimo planus, kad sumažintų riziką kolekcijoms.

  • Serifo kasyklų istorija keliasi į skaitmeną: Graikija atveria archyvą su liudijimais ir nuotraukomis

    Serifo kasyklų istorija keliasi į skaitmeną: Graikija atveria archyvą su liudijimais ir nuotraukomis

    Graikijos Kikladų saloje Serifėje turizmas šiandien užgožia kitą, mažiau žinomą salos veidą – kelis šimtmečius čia klestėjusią kasybą. Po žeme liko ištisas tunelių ir šachtų tinklas, o pakrantėse – rūdžių paženklinti bėgiai, vagonėliai ir krovos prieplaukos.

    Didžiausi kasybos pėdsakai išlikę salos pietvakariuose, Mega Livadi ir Koutalo apylinkėse. Būtent čia iki XX amžiaus vidurio veikusi pramonė formavo vietos ekonomiką, kasdienybę ir net demografiją.

    Geležies rūdos gavyba Serifėje suintensyvėjo XIX amžiaus pabaigoje, o kai kuriais laikotarpiais metinė produkcija, kaip nurodoma projekto rengėjų surinktoje medžiagoje, siekdavo apie 200 000 tonų. Į salą dirbti atvykdavo žmonės ir iš kitų Graikijos regionų, o kasybos darbas tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

    1963 metais kasyklos galutinai užsidarė, o didelė dalis darbininkų buvo priversti emigruoti arba keisti profesiją. Apleistos teritorijos liko kaip nebylus liudijimas, tačiau gyvieji pasakojimai ilgą laiką išsilaikė daugiausia per žodinę atmintį šeimose.

    Skaitmeninis archyvas ir QR kodai

    Siekiant užfiksuoti nykstančius liudijimus, Serifės bendruomenės iniciatyva startavo projektas „Serifos kasyklų gyvoji istorija“. Jį įgyvendino Serifės bičiulių asociacija, o rėmė Kikladų tapatybės iniciatyva, vykdoma Kikladų meno muziejaus.

    Projekto autoriai sukūrė skaitmeninį archyvą, kuriame sukaupta daugiau kaip 250 nuotraukų, reti dokumentai, spaudos iškarpos ir dešimt gyvų kasybininkų bei jų palikuonių pasakojimų. Surinkta medžiaga taip pat pristatyta ir spausdinto leidinio forma.

    Prie buvusių kasybos vietų įrengtos informacinės lentos su QR kodais, kad lankytojai galėtų vietoje perskaityti interviu ir susipažinti su istoriniu kontekstu. Tokia praktika tampa vis dažnesnė kultūros paveldo objektuose, kai turinys perkeliamas į skaitmeninę erdvę ir pritaikomas keliaujantiems.

    „Mūsų tikslas yra dvejopas: išsaugoti šią gyvą istoriją ir ja pasidalyti. Net ir gyvenantys Serifėje dažnai nežino, kas iš tiesų vyko kasyklose“, – sakė Serifės bičiulių asociacijos viceprezidentė Katerina Papathoma.

    1916 metų streikas ir kaina žmonėms

    Mega Livadi kasyklos laikomos svarbiu istoriniu objektu: čia 1916 metais įvyko garsus, kruvinai pasibaigęs kasybininkų streikas. Darbininkai reikalavo aštuonių valandų darbo dienos ir saugesnių, orumą atitinkančių sąlygų.

    Pasak tyrėjų surinktos medžiagos, konfliktą kurstė itin ilgos darbo valandos, menki atlyginimai, prastos gyvenimo sąlygos ir saugos priemonių trūkumas, dėl kurio nelaimės darbe buvo dažnos. Streiko metu žuvo keturi streikuotojai, taip pat buvo aukų ir tarp žandarmerijos.

    Vienu ryškiausių streiko simbolių laikomas Serifėje gimęs profesinių sąjungų judėjimo veikėjas Konstantinosas Speras. Jo vardas saloje iki šiol siejamas su kova už darbuotojų teises ir socialinius pokyčius Graikijoje.

    Planai atgaivinti teritoriją

    Serifės savivaldybė jau ne vienerius metus siekia buvusią kasybos zoną paversti atviru kalnakasybos muziejumi po atviru dangumi. Idėja – ne tik restauruoti išlikusius pramonės pėdsakus, bet ir sukurti lankytojams aiškų pasakojimą apie salos tapatybę, kurią ilgą laiką formavo kasyklos.

    „Norime, kad tai taptų viešai prieinama vieta, kur žmonės galėtų atvykti, suprasti istoriją ir pamatyti ją per išlikusius ženklus“, – sakė Serifės meras Konstantinosas Revintis, pabrėžęs, kad projektui ieškoma institucinių partnerių ir valstybės paramos.

    Skaitmeninis archyvas šioje vizijoje tampa ne priedu, o pagrindiniu įrankiu: jis padeda sujungti materialų paveldą su žmonių patirtimis ir suteikia galimybę istoriją perduoti jaunajai kartai. Projekto rengėjai pabrėžia, kad laikas čia svarbiausias, nes su kiekviena karta dingsta ir gyvų liudijimų sluoksnis.

  • Karabacho vienuolynuose vėl vyksta Udi krikščionių pamaldos: kodėl šis paveldas kelia ginčus

    Karabacho vienuolynuose vėl vyksta Udi krikščionių pamaldos: kodėl šis paveldas kelia ginčus

    Karabacho regione, po ilgus metus trukusio konflikto ir pastarųjų metų politinių pokyčių, į istorines krikščionių šventoves pamažu grįžta religinis gyvenimas. Azerbaidžano Udi krikščionys tęsia šimtmečius menančią piligrimystės tradiciją ir meldžiasi vienuolynuose, kurių tapatybė iki šiol lieka jautrus klausimas Baku ir Jerevano santykiuose.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Gandzasaro vienuolynas netoli Vangli kaimo Aghdaros rajone. Čia surengtos pamaldos tapo reta proga pamatyti, kaip religinė praktika persipina su istorine atmintimi ir valstybės formuojamu pasakojimu apie regiono paveldą.

    Gandzasaras tarp dviejų pasakojimų

    Gandzasaro pagrindinė bažnyčia pastatyta XIII amžiuje, o istoriniuose šaltiniuose siejama su vietos valdovo Hasano Džalalo Dovlos vardu. Azerbaidžanas vienuolyną priskiria Kaukazo Albanijos krikščioniškajai tradicijai, o Armėnija jį laiko Armėnų apaštališkosios bažnyčios paveldu.

    Šios skirtingos interpretacijos nėra vien akademinis ginčas. Jos tiesiogiai veikia paminklų apsaugos sprendimus, restauravimo principus ir tai, kaip regiono kultūrinė istorija pateikiama tarptautinei auditorijai, ypač dabar, kai abi šalys ieško ilgalaikio politinio susitarimo.

    Kas yra Udi krikščionys

    Udi yra viena iš Azerbaidžane gyvenančių vietinių etninių bendruomenių, tradiciškai išpažįstanti krikščionybę. Didžiausia jų dalis telkiasi Nidžo kaime, o bendruomenės atstovai pabrėžia teisę tęsti pamaldas ir piligrimystes istoriniuose regiono vienuolynuose.

    „Šiandien, nepriklausomybės dėka, esame vienuolyne, kurį pastatė mūsų šventieji protėviai. Didžiuojamės savo istorija“, – sakė Albanų Udi krikščionių bendruomenės pirmininko pavaduotojas Danakaris Rafikas Aramis.

    Anot bendruomenės narių, ypatingą prasmę turi pamaldos Udi kalba. Tai jiems yra ne tik religijos praktika, bet ir būdas išsaugoti tapatybę, kai mažos bendruomenės kultūrinis tęstinumas priklauso nuo to, ar tradicijos perduodamos viešai ir reguliariai.

    Kiti Karabacho vienuolynai ir diplomatų dėmesys

    Be Gandzasaro, Udi piligrimystės maršrutai apima ir kitus Karabacho regiono vienuolynus, tarp jų Khudavangą, Ağoğlaną ir Amaraso kompleksą. Azerbaidžano institucijos šiuos objektus įtraukia į paveldo priežiūros ir pristatymo programas, pabrėždamos jų išsaugojimą.

    Papildomo dėmesio tema sulaukė po to, kai į Gandzasarą ir Khudavangą atvyko Azerbaidžane akredituotų diplomatų delegacija. Vizitų metu aptarta architektūra, istorija ir ginčai dėl paminklų kilmės, o kai kurie pareiškimai viešojoje erdvėje dar kartą priminė, kad skirtingi istoriniai pasakojimai tebėra kliūtis platesniam susitaikymui.

    Europos Sąjungos specialioji atstovė Pietų Kaukazui Magdalena Grono yra viešai pabrėžusi, kad dėl dalies šventovių kilmės išlieka „giliai išsiskiriančios nuomonės ir naratyvai“. Jos vertinimu, ilgalaikei taikai neužtenka vien politinių susitarimų, būtina spręsti ir istorinių interpretacijų konfliktą, nes jis tiesiogiai veikia pasitikėjimą.

    Karabacho religinio paveldo klausimas šiandien tampa savotišku lakmuso popierėliu, rodančiu, ar regione įmanoma suderinti apsaugą, istorinį teisingumą ir bendruomenių teisę į religines praktikas. Udi krikščionių pamaldos vienuolynuose išryškina ir tai, kad kultūros paveldas Pietų Kaukaze dažnai yra ne tik praeities, bet ir dabartinės politikos dalis.

  • Graikija ragina atnaujinti derybas dėl Partenono skulptūrų: kodėl Londono modelis Atėnams netinka

    Graikija ragina atnaujinti derybas dėl Partenono skulptūrų: kodėl Londono modelis Atėnams netinka

    Derybos įstrigo, Atėnai kelia sąlygą

    Jungtinės Karalystės ir Graikijos diskusijos dėl Partenono skulptūrų grąžinimo pastaruoju metu, kaip pranešama, pasiekė aklavietę. Graikijos pusė viešai reiškia nusivylimą, o aiškaus plano, kada ir kokiu formatu derybos būtų tęsiamos, kol kas nematyti.

    Šiame kontekste Graikijos ministras pirmininkas Kyriakosas Mitsotakis paragino grįžti prie derybų stalo. Jis pabrėžia, kad pagrindinis tikslas yra ne laikina schema, o nuolatinis skulptūrų suvienijimas Atėnuose.

    Kuo skiriasi Partenonas ir „Bajė gobelenas“

    K. Mitsotakis viešai atmetė idėją, kad Partenono skulptūrų klausimas galėtų būti sprendžiamas pagal analogiją su „Bajė gobeleno“ laikino skolinimo susitarimu. Graikijos argumentas paprastas: gobelenas yra vientisas kūrinys, kuris laikinai keliauja ir grįžta į kilmės šalį.

    Partenono skulptūros, pasak Atėnų, yra vieno architektūrinio paminklo dalys, išsklaidytos tarp Londono ir Atėnų. Todėl ginčas, Graikijos vertinimu, yra ne tik apie eksponatų buvimo vietą, bet ir apie paminklo fizinio bei meninio vientisumo atkūrimą.

    Kodėl ginčas sukasi apie nuosavybę

    Esminė kliūtis derybose yra nuosavybės pripažinimas. „British Museum“ laikosi pozicijos, kad pagal galiojančią teisinę sistemą muziejus gali svarstyti skulptūrų paskolinimą, tačiau negali jų galutinai perduoti.

    Graikija tokį formatą atmeta, nes paskolos sutartys paprastai reiškia, kad skolininkas iš esmės pripažįsta skolintojo nuosavybę. Atėnai tvirtina negalintys sutikti su formule, kuri Partenono skulptūras paverstų „skolinamu“ objektu, nors jos, Graikijos požiūriu, yra neatskiriama jų pačių kultūros paveldo dalis.

    UNESCO vaidmuo ir Osmanų dokumentų klausimas

    Partenono skulptūrų grąžinimo tema ne kartą kelta UNESCO formatu, kur tarpvyriausybinis mechanizmas ragina šalis palaikyti dialogą. Tai suteikia ginčui tarptautinę dimensiją, nors galutinis sprendimas vis tiek priklauso nuo politinės valios ir teisinio kelio, kuriuo sutiktų eiti Londonas ir Atėnai.

    Didelė dalis istorinio ginčo susijusi su tuo, ar skulptūrų išvežimas iš Akropolio XIX amžiaus pradžioje turėjo teisėtą pagrindą. Jungtinės Karalystės institucijos ir muziejus teigia, kad tuometinis leidimas buvo gautas iš Osmanų valdžios, o Graikija šį pagrįstumą ginčija, pabrėždama, kad teisėtumo įrodymų interpretacijos išlieka prieštaringos.

    Kodėl šis klausimas vėl aštrėja

    Pastaraisiais metais daugelis didžiųjų muziejų susiduria su augančiu spaudimu dėl kilmės, konteksto ir istorinių įsigijimų skaidrumo. Partenono skulptūrų byla dažnai įvardijama kaip išskirtinė, nes kalbama ne apie pavienius artefaktus, o apie vieno paminklo dalis, kurių prasmė ryškiausiai atsiskleidžia būnant greta originalaus Partenono.

    Graikijos vyriausybė pabrėžia, kad Akropolio muziejus buvo kurtas taip, jog skulptūros galėtų būti eksponuojamos kartu ir išlaikyti vizualinį ryšį su paminklu. Tuo pačiu Atėnai signalizuoja, kad suvienijimas galėtų tapti platesnio kultūrinio bendradarbiavimo su Jungtine Karalyste pradžia, o ne precedentu masiškai „ištuštinti“ muziejus.

    „Mes negalime skolintis savo pačių paminklo dalių“, – sakė Kyriakosas Mitsotakis.

    Artimiausiu metu sprendimą lems tai, ar pavyks rasti formulę, kuri leistų judėti į priekį nepriverčiant Graikijos pripažinti „British Museum“ nuosavybės. Kol kas Atėnai aiškiai kartoja: derybos įmanomos, tačiau jų tikslas turi būti nuolatinis Partenono skulptūrų suvienijimas.